R omana s
Iš anglų kalbos vertė Skaistė Repčytė
Vilnius, 2021
1
Kolinas Kolinas Hankokas, pakėlęs marškinius, kad geriau apžiūrėtų mėlynę ant šonkaulių, stovėjo priešais kriauklę užkandinės tualete. Įtarė, kad rytoj pabudus sumušimas jau bus tamsiai violetinis. Net palietus norėjosi susiraukti ir, nors iš patirties žinojo, kad skausmo kurį laiką bus galima nepaisyti, spėliojo, ar kitą rytą skaudės kvėpuojant. Visgi, jo veidas... Gali sukelti problemų – ne jam, kitiems. Žinoma, koledžo bendrakursės spoksos išplėtusios akis ir šnibždėsis už nugaros, bet abejojo, ar kuri nors paklaus, kas nutiko. Pirmosiomis savaitėmis universitete daugelis grupiokių atrodė pakankamai draugiškos, bet, akivaizdu, nežinojo, ką apie jį galvoti, ir pasikalbėti nebandė. Jam tai buvo nė motais. Beveik visos – šešeriais ar septyneriais metais jaunesnės, visos – moterys, ir jis įtarė, kad gyvenime su jomis turi mažai ką bendra. Bėgant laikui jos, kaip ir visi kiti, susidarys savo nuomonę. Tiesą pasakius, nebuvo prasmės dėl to nerimauti. Visgi, turėjo pripažinti, kad atrodė gana makabriškai. Kairioji akis patinusi, o dešiniosios baltymas pasruvęs krauju. Kaktos viduryje žiojėjo gili sulopyta žaizda, o švino spalvos mėlynė ant dešiniojo skruosto priminė įgimtą dėmę. Paveikslą užbaigė prakirsta, patinusi lūpa. Jei nori, kad per paskaitas merginos bent kiek susikoncentruotų, reikia 12
Pa ž v e l k į m a n e
kuo greičiau užsidėti ant veido pakelį ledukų. Tačiau dabar jis išalkęs kaip žvėris, tad svarbiausia pasistiprinti. Pastarąsias dvi paras beveik nieko nevalgė, todėl norėjo ko nors greito, maistingo ir, jei įmanoma, bent kažkiek sveiko. Jo nelaimei, tokiu paros metu beveik visos vietos jau buvo uždarytos, todėl pasuko į nušiurusią pakelės užkandinę grotuotais langais, dėmėtomis sienomis, atsilaupiusiu grindų linoleumu ir lipniąja juosta apklijuotais minkštasuoliais. Šią vietą tikrai buvo galima pagirti tik dėl vieno – čia niekam nerūpėjo, kaip jis atrodė eidamas prie staliuko. Žmonės puikiai suprato, kad tokiu paros metu nedera kištis į kitų reikalus. Jo manymu, pusė čia susirinkusiųjų bandė išsiblaivyti po stiprių nakties išgertuvių, o kita pusė, be abejonės, savanoriai lėbautojų išvežiotojai, taip pat blaivėsi, tik buvo žymiai mažiau įkaušę. Tai buvo vieta, kurioje lengva įsivelti į bėdą. Ir kai iš paskos su savo Prius sekant Evanui sustojo žvyruotoje aikštelėje, jis iš dalies tikėjosi, kad draugas nuvažiuos tolyn. Tačiau šis tikriausiai taip pat jautė pavojų. Tai vienintelė priežastis, dėl kurios įkėlė koją į tokią vietą kaip ši, ypač tokį vėlų vakarą. Evanas su savo rožiniais marškinėliais, raštuotomis kojinėmis, odiniais pusbačiais ir tvarkingai perskirtais smėlio geltonumo plaukais, kardinaliai išsiskyrė iš naktinėtojų minios. Tiesą pasakius, jo Prius taip pat buvo akivaizdus ženklas, leidžiantis suprasti, kad atvažiavo gauti malkų nuo pikapus vairuojančių erelių, kurie beveik visą naktį praleido šėliodami. Kolinas atsuko čiaupą ir, sudrėkinęs rankas, priglaudė prie veido. Vanduo buvo šaltas, tokį ir įsivaizdavo. Atrodė, kad oda dega. Jūrų pėstininkas, su kuriuo kovojo, smūgiavo stipriau nei tikėjosi – jau nekalbant apie neteisėtus smūgius. Ir kas galėjo pagalvoti pažvelgęs į jo išvaizdą? Aukštas ir liesas, trumpai kirptais plaukais, kvailoko žvilgsnio. Nederėjo nuvertinti vyruko. Jis prisižadėjo, kad daugiau niekada taip nedarys. Kitaip gali tekti nuolat gąsdinti grupiokes, o tai neabejotinai sugadintų jų metus koledže. Mama, grupėje turime baisų 13
N i c h o l a s S pa r k s
vyruką, kurio veidas nusėtas mėlynėmis, o kūnas – tatuiruotėmis, – įsivaizdavo jas kalbant telefonu, – ir aš turiu sėdėti šalia. Jis nusikratė nuo rankų vandens lašus ir išėjo iš tualeto. Evanas sėdėjo prie kampinio staliuko. Kitaip nei jis, draugas puikiai pritaptų koledže. Vis dar buvo vaikiško veido ir eidamas prie jo Kolinas susimąstė, kelis kartus per savaitę skutasi. – Užtrukai, – tarė Evanas Kolinui slystant į minkštasuolį. – Pradėjau galvoti, kad pasiklydai. Kolinas atsirėmė į minkštasuolio atlošą. – Tikiuosi neišsigandai, kad likai vienas. – Cha cha. – Noriu kai ko paklausti. – Rėžk. – Kelis kartus per savaitę skutiesi? Evanas sumirkčiojo. – Tualete praleidai dešimt minučių ir štai apie ką galvojai. – Susimąsčiau eidamas prie staliuko. Evanas įsispoksojo. – Skutuosi kiekvieną rytą. – Kodėl? – Ką turi omeny? Dėl tos pačios priežasties kaip ir tu. – Aš kas rytą nesiskutu. – Kodėl apskritai apie tai kalbame? – Nes man buvo smalsu, paklausiau ir tu atsakei, – pasakė Kolinas. Nekreipdamas dėmesio į Evano veido išraišką, linktelėjo į valgiaraštį. – Apsigalvojai ir nusprendei užsisakyti? Evanas papurtė galvą. – Jokiais būdais. – Nieko nevalgysi? – Ne. – Rėmuo? 14
Pa ž v e l k į m a n e
– Tiesą pasakius, tai labiau susiję su įtarimais, kad virtuvė paskutinį kartą buvo tikrinta tada, kai prezidentavo Reiganas. – Ne taip ir blogai. – Matei virtuvės šefą? Kolinas pažvelgė į už kasos įtaisytą grilį. Šalia stovėjo riebaluota prijuoste didelį pilvą apsitempęs ir plaukus į ilgą uodegą susirišęs šefas, kurio beveik visas rankas dengė tatuiruotės. – Man patinka jo tatuiruotės. – Vaje, kaip netikėta. – Sakau tiesą. – Žinau. Tu visada sakai tiesą. Todėl ir kyla dalis problemų. – Kodėl tai problema? – Nes žmonės ne visada nori tiesos. Pavyzdžiui, kai mergina paklausia, ar drabužiai ją storina, visada turi sakyti, kad atrodo nuostabiai. – Aš neturiu merginos. – Tikriausiai todėl, kad paskutinį kartą pasakei, jog storina, ir praleidai dalį, kad nuostabiai atrodo. – Viskas buvo ne taip. – Visgi, supranti, ką noriu pasakyti. Kartais reikia... pagražinti tiesą, kad geriau sutartum su žmonėmis. – Kodėl? – Nes taip elgiasi normalūs žmonės. Taip veikia visuomenė. Negali sakyti, kas šauna į galvą, tai verčia žmones jaustis nepatogiai arba užgauna jausmus. Ir, žinok, tai labai nepatinka darbdaviams. – Taip. – Netiki manimi? – Tikiu. – Bet tau nerūpi. – Nerūpi. – Nes renkiesi sakyti tiesą. – Taip. 15
N i c h o l a s S pa r k s
– Kodėl? – Nes supratau, kad man tai pasiteisina. Evanas akimirkai nutilo. – Kartais ir aš norėčiau taip elgtis. Imti ir pasakyti savo bosui, ką iš tiesų apie jį galvoju, ir negalvoti apie pasekmes. – Tu gali. Pats renkiesi to nedaryti. – Man reikia pinigų. – Tai pasiteisinimas. – Galbūt, – Evanas gūžtelėjo pečiais. – Bet supratau, kad man tai pasiteisina. Kartais meluoti būtina. Pavyzdžiui, jei pasakyčiau, kad tau būnant tualete po stalu mačiau kelis tarakonus, tikriausiai, kaip ir aš, nebenorėtum čia valgyti. – Juk žinai, kad neprivalai pasilikti. Man viskas bus gerai. – Tik taip sakai. – Turėtum rūpintis savimi, ne manimi. Be to, jau vėlu. Ar ne rytoj su Lile važiuosi į Rolį? – Iš pat ryto. Vienuoliktą su mano tėvais eisime į mišias, po kurių valgysim priešpiečius. Tik, kitaip nei tau, man rytoj ryte nebus sunku išlipti iš lovos. Beje, atrodai baisiai. – Ačiū. – Ypač viena akis. – Patinimas rytoj nuslūgs. – Kita akis. Manau, kad trūko kelios kraujagyslės. Arba aš teisus, arba tu – vampyras. – Mačiau. Evanas atsilošė ir šiek tiek praskėtė rankas. – Padaryk man paslaugą, geriau rytoj pasislėpk nuo kaimynų. Nenorėčiau, jog pamanytų, kad įkrėčiau tau į kailį, nes vėlavai sumokėti nuomą ar panašiai. Įgaučiau blogo buto šeimininko reputaciją. Kolinas nusišypsojo. Jis už Evaną buvo sunkesnis bent trylika kilogramų ir mėgdavo juokauti, kad Evanas į sporto salę įžengs tik tada, kai reikės atlikti auditą. 16
Pa ž v e l k į m a n e
– Prižadu niekam nesirodyti, – tarė Kolinas. – Puiku. Žinant mano reputaciją, ir panašiai. Kaip tik tą akimirką priėjo padavėja ir numetė lėkštę baltymų omleto su kumpiu ir dubenį gličios avižų košės. Traukdamas arčiau savęs dubenį Kolinas pažvelgė į Evano puodelį. – Ką geri? – Karštą vandenį su citrina. – Rimtai? – Jau po vidurnakčio. Išgėręs kavos nemiegočiau visą naktį. Kolinas pakabino žiupsnį avižų košės ir nurijo. – Gerai. – Ką? Jokios bjaurios replikos? – Tiesiog stebiuosi, kad jie turi citrinų. – Aš stebiuosi, kad jie turi baltymų omleto. Tu tikriausiai pirmas žmogus istorijoje, kuris čia bent stengiasi sveikai maitintis, – jis ištiesė ranką prie savo vandens. – Beje, kokie rytojaus planai? – Reikės pakeisti automobilio užvedimo jungiklį. Neužsiveda taip, kaip turėtų. Paskui nupjausiu žolę ir užsuksiu į sporto salę. – Gal nori kartu su mumis? – Nesu priešpiečių gerbėjas. – Aš nekviečiu priešpiečių. Abejoju, kad taip atrodantį tave įleistų į užmiesčio klubą, bet galėtum aplankyti savo tėvus arba seseris. Jie gyvena pakeliui į Čapel Hilį. – Ne. – Tik paklausiau. Kolinas pakabino šaukštą avižų košės. – Nereikia. Evanas atsilošė savo kėdėje. – Beje, šiandien įvyko kelios geros kovos. Kita po tavosios buvo nuostabi. – Tikrai? 17
N i c h o l a s S pa r k s
– Vyrukas Džonio Ryso vardu iškovojo pergalę pirmame raunde. Suėmęs už kaklo priešininką nukovė kaip tikras eržilas. Puikus pasirodymas. Bičas juda kaip katinas. – Ką nori pasakyti? – Jis daug geresnis už tave. – Gerai. Evanas pirštais barbeno stalą. – O tu... patenkintas šios dienos kova? – Viskas baigta. Evanas luktelėjo. – Ir? – Ir tiek. – Vis dar manai, kad tuo užsiimti yra gera mintis? Turiu omeny... žinai. Kolinas šakute pakabino omleto. – Aš vis dar su tavimi sėdžiu, ar ne?
Praėjus pusvalandžiui Kolinas jau važiavo greitkeliu. Kelias pastarąsias valandas audra grasinę debesys galiausiai prakiuro ir paleido vėjo ir lietaus sroves, kurias pertraukdavo žaibai ir griaustinis. Evanas išvažiavo keliomis minutėmis anksčiau už Koliną, kuris, įsitaisęs už Camaro vairo, permąstė kelerius pastaruosius metus ir suprato, kad mintys sukasi apie draugą. Evaną pažinojo visą savo gyvenimą. Kai buvo mažas, jo šeima vasarodavo kotedže Raitsvilio paplūdimyje, kur šalia gyveno Evano šeima. Ilgas saulėtas dienas jie leisdavo vaikščiodami paplūdimiu, žaisdami kamuoliu ir plaukiodami banglentėmis arba plūdurais. Dažniausiai nakvodavo vienas kito namuose, kol galiausiai, Evano šeimai persikėlus į Čapel Hilį, Kolino gyvenimas nusirito į dugną. 18
Pa ž v e l k į m a n e
Faktai nemelavo. Kolinas buvo trečias vaikas ir vienintelis pasiturinčių tėvų, kurie galėjo sau leisti samdytis aukles ir net nenorėjo trečio vaiko, sūnus. Jis buvo sunkus vaikas, vėliau itin judrus, su vis aiškiau pasireiškiančiu hiperaktyvumo sutrikimu. Toks vaikas, kuriam nuolat pasireikšdavo įniršio priepuoliai, kuris negalėjo susikoncentruoti ir niekaip neįstengė nusėdėti ramiai. Namuose varė tėvus iš proto, priversdavo aukles vieną po kitos išeiti iš darbo ir nuolat susidurdavo su iššūkiais mokykloje. Trečioje klasėje turėjo puikų mokytoją, padėjusį kuriam laikui pagerinti situaciją, bet ketvirtoje vėl ėmė eiti šunkeliais. Mokyklos kieme nuolat įsiveldavo į muštynes ir vos nebuvo pašalintas. Tuo metu buvo įvardytas kaip turintis rimtų problemų, kol galiausiai, nebežinodami ko griebtis ir tikėdamiesi, kad griežtos taisyklės bus jam naudingos, tėvai išsiuntė jį į karinę mokyklą. Pirmieji metai buvo tiesiog siaubingi. Jį išmetė įpusėjus pavasario semestrui. Paskui Kolinas buvo išsiųstas į dar vieną karo mokyklą kitoje valstijoje ir kelerius kitus metus energiją nukreipė į kovos sportą: imtynes, boksą ir dziudo. Savo agresiją išliedavo ant kitų, kartais net pernelyg entuziastingai, kartais vien iš didelio noro. Jam visai nerūpėjo pažymiai ir disciplina. Po dar penkių pašalinimų ir penkių skirtingų karinių mokyklų per plauką baigė mokslus tapęs piktu ir agresyviu jaunu vyru, kuris neturi jokių ateities planų nei noro jų kurti. Kolinas atsikraustė gyventi į tėvų namus, kuriuose pragyveno tragiškus septynerius metus. Jis stebėjo, kaip verkia mama ir klausėsi tėčio maldų pasikeisti, bet visa tai ignoravo. Tėvai reikalavo, todėl lankėsi pas psichologą, bet ritosi vis žemyn ir žemyn – pagrindiniu tikslu tapo nesąmoninga savidestrukcija. Tai jo psichologo žodžiai, nors dabar jiems pritaria ir pats. Kai Rolyje tėvai išspirdavo jį iš pagrindinio namo, apsistodavo šeimos paplūdimio kotedže, kuriame tempdavo laiką iki vėl reikės grįžti namo, o tada ratas vėl užsisukdavo iš naujo. Sulaukus dvidešimt penkerių jam buvo suteikta paskutinė proga keisti gyvenimą. Visų didelei nuostabai, Kolinas ja pasinaudojo. Ir štai kur 19
N i c h o l a s S pa r k s
atsidūrė – koledže, kuriame kuria planus kelis dešimtmečius praleisti klasėje mokydamas vaikus – mintis, kuri daugeliui žmonių atrodytų mažų mažiausiai nelogiška. Kolinas suprato, koks ironiškas jo noras likusį gyvenimą praleisti mokykloje – vietoje, kurios anksčiau nekentė visa širdimi – bet toks buvo jo sprendimas. Jis stengėsi negalvoti apie ironiją ir dar mažiau norėjo gyventi praeitimi. Kolinas apskritai nebūtų apie tai galvojęs, jei ne Evano siūlymas rytoj aplankyti tėvus. Visgi, jo draugas dar nesuprato, kad net buvimas viename kambaryje kelia stresą – ir Kolinui, ir jo tėvams – ypač, jei vizitas nesuplanuotas iš anksto. Jis žinojo, kad jeigu atvyktų nepranešęs, visi nejaukiai sėdėtų svetainėje ir bandytų šnekučiuotis, kol praeities prisiminimai pasklistų ore kaip nuodingos dujos. Kolinas jaustų nuo tėvų sklindančias nusivylimo ir teisimo bangas, kurios taptų akivaizdžios iš pasakytų ar nutylėtų žodžių. Taigi, kam viso to reikia? Ne jam ir juo labiau ne tėvams. Per pastaruosius trejus metus jo vizitai namuose, dažniausiai per atostogas, užtrukdavo apie valandą, ir atrodė, kad toks sprendimas visiems puikiai tinka. Jo vyresnės seserys, Rebeka ir Andrėja, bandė pasikalbėti ir įtikinti, kad susitaikytų su tėvais, bet jis nutraukdavo pokalbį lygiai taip pat kaip nutraukė su Evanu. Kad ir kaip būtų, jo gyvenimas kitoks nei seserų ir tėvų. Jos abi buvo lauktos, o jis, po septynerių metų, – tikras netyčiukas. Kolinas žinojo, kad jų ketinimai geri, bet su seserimis beveik neturėjo nieko bendra. Jos abi baigė koledžus, ištekėjo ir susilaukė vaikų. Abi gyveno tame pačiame prabangiame rajone kaip ir tėvai, savaitgaliais žaisdavo tenisą. Bėgant metams Kolinas vis geriau suprato, kad jų gyvenime priimti sprendimai daug protingesni. Bet vėlgi, jos niekada neturėjo rimtų problemų. Kolinas žinojo, kad tėvai, kaip ir seserys, iš tiesų yra geri žmonės. Prireikė ilgų psichoterapijos metų suprasti, jog problemų turi jis, o ne jie. Jis nebekaltino savo mamos ir tėčio dėl jam nutikusių dalykų arba dėl to, ką jie padarė ar nepadarė. Iš tiesų, Kolinas manė esąs dviejų 20
Pa ž v e l k į m a n e
neįtikėtinai kantrių tėvų sūnus. Na ir kas, kad jį augino auklės? Na ir kas, kad tėvai galiausiai nuleido rankas ir išsiuntė į karo mokyklą? Kai labiausiai reikėjo, jie niekada neprarado vilties, kad sūnus gali pakeisti gyvenimo būdą, nors kiti tėvai tikriausiai būtų seniai pasidavę. Jie taikstėsi su jo nesąmonėmis metų metus. Rimtomis nesąmonėmis. Tėvai ignoruodavo jo gėrimą, žolės rūkymą ir pernelyg garsios muzikos klausymą net vėlyvomis valandomis. Jie taikstėsi su vakarėliais vos tik jiems išvykus iš miesto, nors po jų namai atrodydavo kaip tikra landynė. Jie užsimerkdavo prieš baro muštynes ir daugybę suėmimų. Jie niekada nesikreipė į policiją, kai sūnus įsibraudavo ir stipriai suniokodavo paplūdimio kotedžą. Jis net neprisimena, kiek kartų jie traukė jį iš kalėjimo, mokėjo baudas, o prieš trejus metus, kai Kolinui dėl baro muštynių Vilmingtone grėsė ilgi metai kalėjimo, tėtis pasinaudojo ryšiais ir suorganizavo susitarimą, kad būtų panaikinti visi ankstesni kaltinimai. Žinoma, tik jei Kolinas vėl visko nesugadins. Paleistas lygtinai, jis keturis mėnesius gydėsi pykčio valdymo klinikoje Arizonoje. Grįžusiam sūnui tėvai neleido gyventi jų namuose – Kolinas vėl apsistojo paplūdimio kotedže, kurį iki tol ketinta parduoti. Jam taip pat buvo liepta reguliariai susitikinėti su detektyvu Pitu Marguliu iš Vilmingtono policijos departamento. Bare Kolinas užsipuolė ilgalaikį slaptą Margulio informatorių, todėl itin svarbi byla, su kuria dirbo detektyvas, akimirksniu subliuško. Dėl šios priežasties Margulis iš visos širdies nekentė Kolino. Iš pat pradžių stipriai kratęsis galimybės susitarti, detektyvas pareikalavo teisės nepranešus tikrinti Koliną kaip laikinam lygtinio paleidimo pareigūnui. Galiausiai susitarime buvo nurodyta, kad jei Kolinas bus suimtas dar kartą, nesvarbu dėl kokios priežasties, visi anksčiau padaryti nusikaltimai bus atnaujinti ir jis sės beveik dešimčiai metų. Nepaisant nei visų nurodymų, nei reikalavimo dirbti su Marguliu, kuris tik ir laukė, kol galės užsegti jam antrankius, tai buvo geras sandoris. Neįtikėtinas sandoris, kuris įvyko jo tėvo dėka... net jei 21
N i c h o l a s S pa r k s
pastaruoju metu šiam ir Kolinui sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą. Teoriškai sūnui buvo draudžiama įkelti koją į namus, nors pastaruoju metu tėvas šiuo klausimu kiek sušvelnėjo. Grįžęs iš Arizonos, visam laikui išspirtas iš namų, stovėdamas gatvėje ir stebėdamas, kaip paplūdimio kotedže kuriasi naujieji šeimininkai, Kolinas iš naujo peržvelgė savo gyvenimą. Kurį laiką Rolyje glaudęsis pas vieną ar kitą draugą, jis pamažu suprato, kad nepakeitęs gyvenimo susinaikins galutinai. Tuometinė aplinka jam tik trukdė, nes draugai buvo tokie patys nekontroliuojami kaip ir jis. Neturėdamas kur eiti, grįžo atgal į Vilmingtoną ir pats sau netikėtai pasirodė prie Evano durų. Šis mieste apsigyveno baigęs Šiaurės Karolinos valstybinį universitetą ir ne mažiau nustebo pamatęs seną draugą. Sunerimo ir kiek susijaudino, bet Evanas buvo Evanas, todėl neprieštaravo, kad Kolinas kurį laiką pas jį pagyventų. Prireikė šiek tiek laiko, kad vėl užsitarnautų draugo pasitikėjimą. Jų gyvenimai pasisuko visai skirtingomis kryptimis. Evanas priminė Rebeką ir Andrėją – atsakingas pilietis, kuris kalėjimą buvo matęs tik per televizorių. Jis dirbo apskaitininku ir finansų patarėju, todėl kaip tikras savo srities profesionalas, nusipirko namą su pirmame aukšte įrengtu atskiru butu, kurio nuoma turėjo padėti greičiau sumokėti paskolą. Pasirodžius Kolinui tasai butas kaip tik buvo tuščias. Kolinas neketino ilgai užsibūti, bet laikas bėgo, viskas keitėsi ir, gavęs barmeno darbą, jis persikraustė ilgam. Po trejų metų vis dar buvo geriausio draugo nuomininku. Kol kas sekėsi puikiai. Kolinas pjaudavo žolę, apkarpydavo krūmus ir atsilygindamas už pagalbą mokėjo adekvačią nuomą. Turėjo savo butą su atskiru įėjimu, bet visai šalia gyveno Evanas – būtent toks žmogus, kokio Kolinui reikėjo. Evanas į darbą vaikščiojo su kostiumu ir kaklaraiščiu, jo skoningai dekoruotas namas visada buvo tvarkingas, o išėjęs pavakaroti niekada negerdavo daugiau nei dviejų bokalų alaus. Jis taip pat buvo pats geriausias vyrukas pasaulyje ir 22
Pa ž v e l k į m a n e
priėmė Koliną su visomis jo ydomis. Ir dievai žino kodėl, bet Evanas juo tikėjo net tada, kai Kolinas žinojo, kad to nenusipelno. Lilė, Evano sužadėtinė, galima sakyti, buvo to paties sukirpimo. Nors dirbo reklamos agentūroje ir paplūdimyje turėjo savo butą – nupirko tėvai – daug laiko praleisdavo Evano namuose ir tapo svarbia Kolino gyvenimo dalimi. Jai prireikė nemažai laiko prie jo priprasti. Kai pirmą kartą susitiko, Kolinas nešiojo šviesių plaukų skiauterę, abiejose ausyse buvo įsivėręs auskarus, o jų pirmasis pokalbis sukosi apie Rolyje vykusias baro muštynes, dėl kurių kitas vyrukas atsidūrė ligoninėje. Kurį laiką Lilė tiesiog negalėjo suprasti, kaip Evanas gali draugauti su tokiu žmogumi. Čarlstono debiutantė, lankiusi Meredit koledžą, ji buvo tvarkinga, mandagi, o jos kalbos maniera nukeldavo į senuosius laikus. Ji taip pat buvo gražiausia Kolino matyta mergina, ir nieko keista, kad Evanas paklusdavo visiems jos norams. Šviesiaplaukė, mėlynomis akimis ir švelnia tarsi medus tartimi, kuri būdavo justi net jai pykstant, Lilė atrodė kaip paskutinis žmogus žemėje, kuris suteiktų Kolinui šansą. Ir visgi suteikė. Ir, visai kaip Evanas, galiausiai juo patikėjo. Būtent Lilė prieš dvejus metus jam pasiūlė stoti į koledžą ir būtent ji padėjo mokytis vakarais. Net du kartus būtent Lilė ir Evanas išsuko Koliną iš situacijos, dėl kurios šis galėjo atsidurti kalėjime. Todėl jis ja žavėjosi, lygiai taip pat kaip žavėjosi jų tarpusavio santykiais. Kolinas jau seniai nusprendė, kad jei kas nors sugalvotų draugams pakenkti, jis, nepaisant jokių pasekmių, stengsis juos apsaugoti, net jei tai reikštų, kad visą likusį gyvenimą turės praleisti už grotų. Tačiau visi geri dalykai kada nors baigiasi. Ar ne taip sako žmonės? Gyvenimas, kurį gyveno pastaruosius trejus metus, turės keistis, nes Evanas ir Lilė susižadėjo ir pavasarį planuoja kelti vestuves. Nors abu reikalavo, kad Kolinas toliau, net ir po vestuvių, gyventų apatiniame bute, jis žinojo, kad praėjusį savaitgalį draugai apžiūrinėjo namus kitame rajone, šalia Raitsvilio paplūdimio, kur buvo gausu būstų su Čarlstonui būdingomis dvigubomis terasomis. Jie abu norėjo vaikų ir 23
N i c h o l a s S pa r k s
gyvenimo kaip iš paveikslėlio, todėl Kolinas neabejojo, kad po metų dabartinis Evano namas bus parduotas. Jis vėl liks vienas. Nors žinojo, kad nėra sąžininga tikėtis, jog Evanas ir Lilė taikysis prie jo planuodami gyvenimą, kartais susimąstydavo, ar jie žino, kokie svarbūs jam tapo per pastaruosius kelerius metus. Pavyzdžiui, šį vakarą. Jis neprašė Evano ateiti pažiūrėti kovos. Draugas pats taip nusprendė. Neprašė sėdėti su juo, kol pavalgys. Tačiau Evanas greičiausiai įtarė, kad jei nebūtų padaręs visų šių dalykų, Kolinas vakarą būtų užbaigęs bare, o ne užkandinėje, ir būtų kilnojęs taurelę, o ne vidurnaktį valgęs pusryčius. Nors Kolinas dirbo barmenu, buvimas kitoje baro pusėje šiomis dienomis neatneštų nieko gera. Galiausiai, išvažiavęs iš greitkelio, Kolinas pasuko į vingiuotą žvyrkelį, kurį iš abiejų pusių juosė pušys ir raudonieji ąžuolai, o tarp jų kerojo puerarijos. Jis nesistengė sutrumpinti kelio, tiesiog siekė išvengti nesibaigiančios automobilių žibintų virtinės. Vis nudažydami debesis sidabrine spalva ir apšviesdami aplinką nežemiškais blyksniais nepaliovė žybsėti žaibai. Lietus ir vėjas vis stiprėjo, valytuvai vos spėjo valyti priekinį stiklą, tačiau Kolinas puikiai pažinojo šį kelią. Jis instinktyviai pristabdė ir pamažu įsuko į vieną iš daugelio staigių posūkių. Priešais pamatė šalikelėje sustojusį automobilį su ant stogo įmontuotais skersiniais pervežimui ir įjungtomis avarinėmis šviesomis. Nors pylė stiprus lietus, bagažinė buvo atidaryta. Lėtindamas Camaro Kolinas pajuto, kad slysta galiniai ratai, bet automobilį suvaldė, ir netrukus padangos vėl kabinosi į kelią. Persirikiavęs į kitą eismo juostą ir galvodamas, kad kažkas sugedo pačioje netinkamiausioje vietoje pačiu netinkamiausiu laiku, apsisuko. Audra ribojo matomumą, o į namus kaip tik grįžinėjo visi tokie, kaip užkandinėje sutikti girtuokliai. Jis puikiai galėjo įsivaizduoti, kaip vienas iš jų sukdamas nepristabdo ir atsitrenkia į automobilio galą. Negerai, – pamanė. Tai puikios sąlygos nelaimingam atsitikimui, bet kita vertus, tai ne jo reikalas. Ne jo pareiga gelbėti nepažįstamus 24
Pa ž v e l k į m a n e
žmones, ir, tikriausiai, vis tiek mažai kuo galėtų padėti. Jis nusimanė apie savo automobilio variklį, bet tik todėl, kad Camaro buvo senesnis už jį patį – šiuolaikiniai varikliai panašesni į kompiuterius. Be to, vairuotojas neabejotinai jau išsikvietė pagalbą. Lėtai važiuodamas pro sustojusį automobilį Kolinas visgi pastebėjo nuleistą užpakalinę padangą, o už bagažinės – moterį permirkusiais džinsais ir palaidine trumpomis rankovėmis, besistengiančią iš bagažinės ištraukti atsarginį ratą. Blykstelėjo žaibas ir ilga serija blyksčių užfiksavo jos nuvarvėjusiu akių tušu paženklintą kančią. Tą akimirką Kolinas suprato, kad tamsūs plaukai ir didelės akys primena vieną kursiokę, ir jo pečiai nusviro. Mergina? Kodėl čia būtinai turi atsirasti nelaimės ištikta mergina? Kolinas žinojo tik tiek, kad tai jo kursiokė, todėl negali tiesiog apsimesti, kad nepastebėjo, jog jai reikia pagalbos. Dabar jam to reikėjo mažiausiai, bet ar turėjo kitą pasirinkimą? Kolinas giliai atsiduso ir palikęs atstumą tarp jos ir savo automobilių sustojo kelkraštyje. Įjungęs įspėjamuosius žibintus nuo galinės sėdynės pasičiupo striukę. Tuo metu lietus jau lijo kaip iš kibiro, todėl vos tik išlipęs akimirksniu permirko taip, lyg būtų palindęs po dušu. Ranka braukdamas per plaukus giliai įkvėpė ir skaičiuodamas, kaip greitai galėtų pakeisti padangą ir grįžti atgal į kelią, žengė prie automobilio. – Reikia pagalbos? – paklausė. Jo nuostabai, mergina nieko nesakė. Vietoj to, žvelgdama išsigandusiomis akimis paleido padangą ir ėmė lėtai trauktis atgal.
25
2
Marija Anksčiau, dirbdama Meklenburgo apygardos prokuratūroje, Marija Sančes teismo salėje praleisdavo daug laiko su nusikaltėliais. Kai kuriems iš jų buvo pateikti kaltinimai smurtiniais nusikaltimais, ir tai neleisdavo ramiai miegoti naktimis. Ji sapnuodavo įvairiausius su bylomis susijusius košmarus, jai grasino sociopatas, bet dar niekada ji nebuvo taip išsigandusi, kaip stovėdama šiame apleistame kelio ruože, kai šalikelėje staiga sustojo vaikino vairuojamas automobilis. Nesvarbu, kad jai buvo dvidešimt aštuoneri, kad Čapel Hile aukščiausiais pažymiais baigė Šiaurės Karolinos universitetą, kad mokėsi Djuko teisės mokykloje. Nesvarbu, kad prieš susirasdama darbą vienoje geriausių Vilmingtono teisės firmų buvo kylanti prokuratūros žvaigždė, arba kad iki tos akimirkos visada mokėjo tramdyti emocijas. Vyrukui išlipus iš automobilio, visa drąsa kažkur išgaravo, ir Marija galėjo galvoti tik apie tai, kad ji, jauna moteris, visiškai viena stovi velniai žino kokioje vietoje. Jam pradėjus prie jos artintis, pajuto kylančią paniką. Aš čia mirsiu, – staiga suprato, – ir niekas niekada neras mano lavono. Kai prieš kelias akimirkas jo automobilis lėtai pravažiavo pro šalį, Marija pamatė į ją spoksantį vaikiną – beveik gašliai nužiūrinėjantį, tarsi norėtų ją įvertinti – pirmiausia pagalvojo, kad jis dėvi kaukę. Nors ši mintis baugino, bet nebuvo tokia klaiki kaip staigus 26
Pa ž v e l k į m a n e
supratimas, kad tai iš tikrųjų jo veidas. Jis iš abiejų pusių buvo nusėtas mėlynėmis; viena akis patinusi, kita – ryškiai raudona ir pasruvusi krauju. Marija buvo įsitikinusi, kad per kaktą varvėjo kraujas, todėl jai prireikė visų pastangų, kad nepradėtų šaukti. Tačiau nežinia kodėl neišleido nė garso. Dėl Dievo meilės, – prisiminė save galvojant jam pravažiavus, – prašau, važiuok toliau. Nesvarbu, ką darysi, tik nesustok. Bet akivaizdu, kad Dievas nesiklausė. Užuot įsikišęs, kad sutrukdytų jai mirti kažkur griovyje, velniai žino kokioje vietoje, nusprendė atsiųsti tą vaikiną. Taigi, dabar link jos slinko kažkoks vyras suknežintu veidu, tarsi būtų atgijęs iš mažo biudžeto siaubo filmo. Arba pabėgęs iš kalėjimo, nes atrodė gerai pasportavęs, o ar ne tai veikia kaliniai? Visą laiką kilnoja svarmenis? Jo plaukai buvo trumpai kirpti, beveik kaip kariuomenėje – vienos iš kalėjimo gaujų, apie kurias buvo girdėjusi, skiriamasis ženklas? Situacijos negelbėjo nei apskurę juodi koncertiniai marškinėliai, nei suplėšyti džinsai. Striukę rankoje laikė taip, kad dar labiau ją gąsdino. Kodėl per audrą nebuvo jos apsivilkęs? Galbūt pasiėmė tik tam, kad paslėptų... Peilį. Arba, Dieve apsaugok, ginklą... Iš gerklės išsprūdus cyptelėjimui protas pradėjo ieškoti variantų, kaip derėtų elgtis toliau. Mesti ratą? Marija net nepajėgė ištraukti jo iš bagažinės. Šauktis pagalbos? Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, o per pastarąsias dešimt minučių nepravažiavo nė vienas automobilis, ir ji velniai žino kur paliko savo mobilųjį telefoną, kitaip nė nebūtų bandžiusi pakeisti tos nelemtos padangos. Bėgti? Galbūt, bet jis taip lengvai judėjo, kad nesunkiai sugautų. Vienintelė išeitis buvo grįžti į automobilį ir užsirakinti dureles, bet nepažįstamasis priėjo visai arti, todėl būtų reikėję su juo prasilenkti... – Reikia pagalbos? Jo balsas pabudino Mariją iš transo. Ji paleido ratą ir siekdama tarp jų išlaikyti atstumą pradėjo slinkti atgal. Vėl blykstelėjus žaibui 27
N i c h o l a s S pa r k s
pastebėjo tuščią žvilgsnį, tarsi jo asmenybei trūktų kažko svarbaus – kažko, kas praneštų, kad negalima prievartauti ir žudyti moterų. – Ko tau iš manęs reikia? – galiausiai išlemeno. – Man nieko nereikia, – atsakė jis. – Tai ką čia veiki? – Pamaniau, kad gali prireikti pagalbos keičiant ratą. – Viskas gerai, – pasakė. – Pati susitvarkysiu. Kolino žvilgsnis nuo jos nukrypo į nuleistą padangą, tada vėl sugrįžo atgal. – Gerai, labos nakties, – tarė. Apsisukęs žengė prie savo automobilio, ir jo siluetas ėmė vis labiau tolti. Jo reakcija buvo tokia netikėta, kad Marija akimirką pasijuto paralyžiuota. Ar jis išvažiuoja? Kodėl išvažiuoja? Ji apsidžiaugė – iš tiesų net susijaudino – ir vis dėlto, vis dėlto... – Aš negaliu ištraukti rato iš bagažinės, – tarė pati girdėdama paniką savo balse. Priėjęs prie savo automobilio Kolinas apsisuko ant kulno. – Matau. Jis suėmė už rankenos ir atidarė dureles ruošdamasis lipti į vidų. – Palauk! – staiga suriko Marija. Pilant lietui Kolinas prisimerkęs pažvelgė į ją. – Kodėl? – sušuko atgal. Kodėl? Ji nebuvo tikra, kad gerai išgirdo. Bet vėlgi, pati pasakė, kad nereikia jokios pagalbos. Ir tikrai nereikėjo, tiesiog ji negalėjo niekam paskambinti, o kadangi mintys blaškėsi ir šokinėjo viena nuo kitos, paskutiniai žodžiai išsprūdo nevalingai. – Turi telefoną? – šūktelėjo. Sumažinęs juos skiriantį atstumą Kolinas sustojo, kad nebereikėtų šaukti, bet arčiau nėjo. Ačiū Dievui. – Taip, – atsakė. Mąstydama, kas dabar, Marija nuo vienos kojos atsirėmė ant kitos. 28
Pa ž v e l k į m a n e
– Pamečiau telefoną, – tarė. – Turiu omeny, ne iš tikrųjų pamečiau, – ji žinojo, kad mala žodžius, tačiau nepažįstamasis taip į ją spoksojo, kad negalėjo suvaldyti žodžių virtinės. – Palikau biure arba pas tėvus, bet sužinosiu tik tada, kai atsidarysiu savo MacBook. – Gerai, – tik tiek tepasakė ir toliau stovėjo nejudėdamas ir nenuleisdamas nuo jos akių. – Naudojuosi dalykėliu Rasti telefoną. Noriu pasakyti, programėle. Mano telefonas surištas su kompiuteriu, todėl galiu jį atsekti. – Gerai. – Na? – Kas na? – Galiu pasiskolinti tavąjį? Noriu paskambinti seseriai. – Žinoma, – atsakė. Kai įkišęs telefoną tarp striukės raukšlių ėmė artėti, Marija nevalingai žengė dar vieną žingsnį atgal. Padėjęs striukę ant jos automobilio kapoto pamojo jos kryptimi. Marija dvejojo. Vaikinas buvo tikrai keistas, tačiau ji vertino, kad jis atsitraukė. Suskubusi prie striukės gumulo susirado lygiai tokio paties kaip ir jos modelio iPhone. Paspaudus mygtuką nušvito ekranas, o telefonas iš tiesų buvo ryšio zonoje. Bet iš to jokios naudos, nebent... – Penki, šeši, aštuoni, vienas, – tarė jis. – Pasakei kodą? – Be jo negali atrakinti telefono, – pastebėjo. – Nebijai išduoti nepažįstamajai? – Ketini pavogti mano telefoną? Ji mirktelėjo. – Ne. Žinoma, kad ne. – Tada nebijau. Marija nežinojo, ką atsakyti, bet tebūnie. Ji drebančiais pirštais įvedė kodą ir paskambino seseriai. Po trečio signalo žinojo, kad bus nukreipta į Serenos balso paštą. Marija iš visų jėgų stengėsi suvaldyti jaudulį. Palikusi žinutę paaiškino, kas atsitiko automobiliui ir paprašė 29
N i c h o l a s S pa r k s
atvažiuoti jos pasiimti. Telefoną įkišo tarp ant kapoto gulinčios striukės klosčių ir stebėdama jį atsitraukė. – Neatsiliepė? – paklausė jis. – Atvažiuos. – Gerai, – vėl plieskė žaibas ir Kolinas parodė į automobilio galą. – Gal nori, kad laukiant pakeisčiau padangą? Marija jau žiojosi atsisakyti jo pasiūlymo, bet kas žino, kada – ir ar apskritai – Serena gaus žinutę. Ir dar nereikia pamiršti, kad pati gyvenime nėra keitusi padangos. Užuot atsakiusi išpūtė orą ir iš visų jėgų pasistengė, kad nedrebėtų balsas. – Galiu paklausti? – Taip. – Kas nutiko tavo veidui? – Susimušiau. Ji šiek tiek luktelėjo, bet suprato, kad vyrukas nesileis aiškinti. Viskas? Daugiau jokių detalių? Jo elgesys buvo toks keistas, kad Marija nežinojo, ką sakyti. Kai akivaizdžiai laukdamas atsakymo į ankstesnį klausimą stovėjo nejudėdamas, ji žvilgtelėjo į bagažinę iš tiesų norėdama mokėti pakeisti ratą. Bet nemokėjo. – Taip, – galiausiai pasakė. – Jei sutiktum, būčiau dėkinga. – Gerai, – vaikinas linktelėjo. Marija stebėjo, kaip jis tiesia ranką prie gniužulo ir įkišęs telefoną į kišenę apsivelka striukę. – Tu manęs bijai, – tarė. – Ką? – Bijai, kad galiu tave nuskriausti, – jai netarus nė žodžio tęsė. – Nenuskriausiu, bet tavo reikalas, tikėti ar ne. – Kodėl man tai sakai? – Jei turėsiu pakeisti padangą, reikės prieiti prie bagažinės. Tai reiškia, kad turėsiu prieiti prie tavęs. – Aš tavęs nebijau, – pamelavo. – Gerai. 30