PAŽADAS

PA Ž A D A S

Psicho lo g in is trileris

Iš anglų kalbos vertė AGNĖ SŪNAITĖ

Vilnius, 2020

PROLOGAS

– Man atrodo, kad ranka užspaudžiau jai burną... – Nekalbėk taip. Net negalvok. Nebūtum galėjusi taip pasielgti. Jos nejudėdamos sėdi šiame kraujo ir sielvarto pritvinkusiame kambaryje – mergaitės, kurių pulsas pašėlusiai tvinksi venose ir daužosi ausyse bei galvose. Kažkur tiksi laikrodis. Suklykia paukštis... Trys mergaitės. Viena iš jų negyva. Ji pakelia akis į veidrodį ir pamato jame atsispindint išblyškusį ir paklaikusį savo veidą, o po juo – eilę kriauklių, išdėliotų ant mėlynai nudažytos lentynos. Jai sunku patikėti tuo, ką mato. Ji jas atpažįsta, ir tai ją šokiruoja. Tos kriauklės... Ji surinko jas per atostogas praėjusią vasarą ir, kruopščiai nuskalavusi indų plautuvėje, nušveitė kiekvieną iki blizgesio. Prisimena smėlį tarp pirštų, jūros kvapą ir sūrias lūpas. Paplūdimyje nuo raudonai ir baltai dryžuotų gultų mojančius tėvą ir motiną ir tą iki pat širdies gelmių apėmusį absoliučios laimės jausmą.

10 | Teresa Driscoll

– Dieve mano. Ką mes darysim? Ar pateksiu į pragarą? Nejaugi degsiu pragare? Draugės balsas atsklinda tarsi po vandeniu – prislopintas ir sunkiai atpažįstamas. Ji pažvelgia į kitą mergaitę pamėlusiomis lūpomis, į kraujo klaną ir suvokia, kad toji laimė paplūdimyje buvo tik apgaulė – akimirka, kuri jau prabėgo. Kaip ir jų vaikystė. Kuri jau niekad nebesugrįš.

1 SKYRIUS BETĖ – 2008 m .

Žinot tą keistą jausmą, kai garsas iš realybės prasiskverbia į sapną? Spoksau į mano sapne skambantį didžiulį raudoną plastikinį telefoną ir suvokiu, kad tai sapnas, nes telefonas atrodo labai netikroviškai, bet niekaip negaliu pabusti, todėl pakeliu ragelį. Skambėjimas nesiliauja. Padedu ragelį ir pabandau vėl. Tada dar k­ artą. Galiausiai atmerkiu akis ir išgirstu šalia lovos iš tiesų skambant telefoną, bet nuo to ne lengviau, nes mirksintis žadintuvo laikrodis žada blogą žinią: trečia valanda nakties. Staiga mane apima panika. Nejau kas nors mirė? Pradedu mintyse skaičiuoti žmones. Žvilgteliu į šalia tyliai knarkiantį Adamą. Pagalvoju apie kitame kambaryje miegantį Semą, kurio ranka nukarusi nuo raketomis ir žvaigždėmis išmargintos lovos, ir Harį – dar kūdikį, miegantį savo lovelėje. Bet yra ir daugiau man brangių žmonių, todėl persigandusi čiumpu ragelį ir prispaudžiu prie ausies.

12 | Teresa Driscoll

Tai Ričardas – jis greit kalba žemu balsu: – Skambinu dėl Salės. Bete, ar gali atvažiuoti? Ji prarado kūdikį. – Pauzė, jei kartais būčiau neišgirdusi. – Ji prarado kūdikį. Man staigiai atsisėdus, sugirgžda lova. Užsidengiu burną ranka, bet per vėlai – garsas jau išsprūdo ir jis toks neįprastas, kad pažadina Adamą, jo žvilgsnyje matyti išgąstis. Haris sukruta savo lovelėje, bet pasimuistęs vėl nurimsta – pasigirsta mums gerai pažįstamas tylus šnarpštimas. Atitraukiu ragelį nuo veido, kad jau pašnibždomis pakartočiau naujieną: – Tai Ričardas. Salė prarado kūdikį. Adamas užsimerkia ir krūpteli – iš pradžių užjausdamas Salę, o paskui dėl man taip pat pažįstamo kaltės jausmo. Tas staigus palengvėjimo dūris, kad tai ne mūsų netektis – ne mes netekome kūdikio. Vėl priglaudžiu ragelį prie ausies ir stipriai užsimerkiu: – Kas dabar vyksta? Kur tu? Ligoninėje? – Vis dar namuose. Greitoji jau važiuoja, bet ji užsirakino vonioje. Bete, ji manęs neįsileidžia, prašo tavęs ir nenori įsileisti nieko kito. Burbtelėjusi, kad tuoj būsiu, nutrenkiu ragelį ir šoku iš lovos. Nuo kėdės atlošo nusikabinu bėgimo kelnes ir džemperį, apsirengiu nepasivarginusi susirasti apatinių ir pasakau Adamui, kad turiu pas ją važiuoti. Jis nieko manęs neklausinėja ir nieko nesako, tik paprašo vairuoti atsargiai. Bet man tai nepavyksta. Vairuoju kaip beprotė, nedaug ką matydama pro karčiomis pykčio ašaromis paplūdusias akis ir daužydama iš įsiūčio vairą. Sustojusi už Salės automobilio, užstojančio įvažiavimą, iš pradžių užmirštu užtraukti rankinį stabdį ir automobilis

Pažadas | 13

pradeda riedėti žemyn, todėl tenka vėl įšokus į jį koja priminti stabdį. Antrą kartą lipdama iš automobilio nusibrozdinu koją ir pajuntu šiltą kraujo lipnumą virš kelio, bet skausmo nejuntu. Nejuntu nieko. Kol laukiu prie durų, – vienas skambutis, du skambučiai (po velnių, kur jis pasidėjo?), trys skambučiai, – mano alsavimas naktiniame ore skleidžia miglos debesis, tarsi iškvėpus drakonui, ir, kai Ričardas pagaliau atidaro duris, suvokiu, kad tasai drakonas negali su juo kalbėti. Noriu iš tiesų alsuoti ugnimi, kad, savo pykčiu sudeginusi jį iki pelenų, galėčiau tiesiog peržengti. Šią akimirką man ši tragedija neturi nieko bendra su juo. Nekenčiu jo. Nekenčiu dėl jo neištikimybės, arogancijos ir dėl to, kad nenorėjo šio kūdikio, kurio jau nebėra. Galiausiai patekusi į vidų, prasibraunu pro jį ir klupdama užbėgu laiptais aukštyn. Laiptų aikštelėje kabo veidrodis, jame pamatau, kaip Ričardas atidaro duris greitosios pagalbos medikams, o prie namo mirksi greitosios automobilio šviesos. Pabandau atidaryti vonios duris, bet jos vis dar užrakintos. – Sal, mieloji, tai aš, Betė. Įleisk mane. Išgirstu Salės verksmą ir kažkokį šiugždėjimą. – Sale, prašau. Pagaliau išgirstu rakinamų durų garsą. Iš pradžių man nepavyksta jų atidaryti – pagalvoju, kad tikriausiai ji susmukusi prie jų iš kitos pusės. Švelniai paprašau jos pasitraukti, bet, vos man atsidūrus viduje, ji uždaro duris maldaudama vėl jas užrakinti. Tą ir padarau. Ji sėdi ant grindų ir stebeilija išplėstomis akimis, tarsi iš baisaus sapno pabudęs išsigandęs vaikas. Vilki flanelinės pižamos viršutinę dalį – baltą su mažomis raudonomis širdelėmis. Ji be kelnių, kojas apsivyniojusi rankšluosčiu, kuris atrodo

14 | Teresa Driscoll

permirkęs nuo kraujo. Išblyškusi dreba, ir dėl to man pasidaro labai baisu. Apglėbiu ją, bet pajuntu, kad ir pati drebu. Kai mudvi atsitraukiame, ji pažvelgia į mane. – Bete, jo nebėra. – Ji nutyla, bet žodis pakimba ore. ­Nebėra – jo skambesys primena ištiestą ranką, kuri neturi į ką įsikibti. Paskui pasigirsta žingsniai ant laiptų ir balsai prie durų – greitosios pagalbos darbuotojų. Paprašau jų palaukti ir pasakau Salei, kad turime juos įsileisti, nes nežinau, ką daryti, bet Salė tik purto galvą ir nenori manęs klausyti. – Leiskite man su ja pabūti kelias minutes. Prašau, – šūkteliu pro duris greitosios pagalbos darbuotojams. Dabar Salė iš lėto linguoja ir tiesia ranką vonios link, joje guli šviesiai mėlynas rankšluostis – suvyniotas į gniutulą ir išmargintas kraujo dėmėmis. – Bete, ten kažkas buvo. Aš bijau žiūrėti. – Iš pradžių nesuprantu, apie ką kalba, bet ji nenuleidžia akių nuo rankšluosčio, ir staiga mane apima siaubas. Nenoriu, kad ji tai pasakytų garsiai ar net galvotų tokius dalykus. Tikriausiai sielvartas ją suklaidino, sujaukė jai protą. – Viskas gerai. Mieloji, to negali būti. Dar per anksti. Ten nieko negali būti. Nieko. Aš įsitikinusi. – Bet jos veidas atrodo iškankintas, o akys vis dar išplėstos. – Mes negalim jo tiesiog taip palikti. Dėl visa ko. Bete, juk negalim? Dėl visa ko? – Jos ranka dreba ir aš suvokiu, kad nepavyks paguosti. Ji neteko per daug kraujo. Ji per daug neteko. Ji vėl pradeda linguoti, ir aš nebegaištu laiko bandydama ją įtikinti. Tiesiog nubraukiu jai nuo veido plaukus, švelniai paimu iš jos rankos rankšluostį ir pažadu, kad niekas jo nepaliks – aš viskuo pasirūpinsiu, jei tik ji įsileis greitosios pagalbos

Pažadas | 15

darbuotojus. Prašau. Pagaliau ji linkteli. Nežinau, kas mane gąsdina labiau – ryšulys mano rankoje ar pasitikėjimas jos akyse. Atidarau vonios duris ir jie įbėga pasirūpinti ja taip, kaip aš nesugebėčiau. Dabar ji elgiasi paklusniai ir net neprieštarauja, kai Ričardas primygtinai prašosi lydėti ją greitosios pagalbos automobilyje. Pasakau jiems, kad seksiu iš paskos savo automobiliu, ir laikydama rankoje suteptą rankšluostį linkteliu Salei, kad ji žinotų, jog tesėsiu savo žodį. Tą ir padarau. Jausdama kylantį šleikštulį, įdedu ryšulėlį į paimtą nuo vonios lentynos tuščią higienos reikmenų krepšelį ir nusinešu į bagažinę, kad galėčiau sekti paskui greitosios pagalbos automobilį. Jaučiuosi taip, tarsi daryčiau kažką siaubinga, nors ir esu tikra, kad Salei tik pasirodė. Ligoninėje tenka ilgai laukti ir atlikti daug testų. Gydytojai patikina Sal, kad neturėtų būti jokių komplikacijų, bet ji nesiliauja verkusi. Glostau jai plaukus ir noriu likti kartu, bet vis tiek esu priversta išeiti į tą siaubingą laukiamąjį, kol ji pasikalbės su Ričardu. Čia šalta ir atsiduoda dezinfekcijos priemonėmis bei cigaretėmis, nors ir draudžiama rūkyti. Kampe stovi apačioje įlenktas gėrimų automatas, ant kurio ruda susiraukšlėjusia lipniąja juosta užklijuotas ženklas NEVEIKIA. Man norisi jį išbandyti, kad galėčiau palikti ir savo bato atspaudą, bet tiktai žingsniuoju pirmyn atgal. Ir galvoju. O tai nežada nieko gera. Įsivaizduoju mūsų atsarginio kambario kampe stovinčią kartoninę dėžę, į kurią jau buvau pradėjusi krauti Semo kūdikiškus daiktus. Nereikia erzinti likimo. Vis tiek spiriu į gėrimų automatą, o tada, po dviejų valandų, mane vėl įleidžia į vidų, ir sužinau, kad Ričardas išėjo. Salė

16 | Teresa Driscoll

jį išsiuntė ir tikrai jau paskutinį kartą. Taigi pagaliau išsivežu ją į savo namus. Šįkart vairuoju lėčiau ir, kadangi nėra ką sakyti, tarp pavarų perjungimų laikau jos ranką. Tai, kad ji išsiskyrė su Ričardu, manęs nestebina. Apie jo naujausią romaną Salė sužinojo iškart po teigiamo nėštumo testo. Dabar nebeliko dėl ko stengtis ir būti drąsiai. Puikiai prisimenu tą vakarą, kai sužinojome apie jo pirmąjį romaną, stebėjau ją, sėdinčią ant kreminio jų miegamojo grindų kilimo ir karpančią jo drabužius – „Armani“ kostiumą, „Hugo Boss“ švarką. Čirkšt. Čirkšt. Čirkšt. Ji lieka pas mane dviem savaitėms, ir aš nuperku magnolijos medį – tai banalus surogatas, kuris juodame plastikiniame vazone atrodo tikrai neypatingai, bet nieko daugiau nesugalvojau. Mokykloje, kur mudvi su Sale susipažinome, augo nuostabaus grožio magnolija. Salė ją labai mėgo ir nuolat skaitydavo sėdėdama šešėlyje, atsirėmusi į kamieną, o jai ant veido krisdavo lapuose mirganti saulė. Man iškasus didelę duobę, ji linkteli, tik dabar jos veidą dengia tamsesni debesys. Abi žinome, kad higienos reikmenų krepšyje nieko nėra. Bet tai ir yra problema. Tasai niekas. Nepaisydamos to, vis tiek užkasame krepšį giliai po naujuoju mano sodo medžiu, nes žinome, kad jos pačios mylimas sodas bus parduotas. Sukalbame maldą ir daugiau nelabai ką pasakome. Dabar šis medis išaugęs ir išgražėjęs – magnolijos žydi trumpai, bet įspūdingai, panašiai kaip Salės džiaugsmas dėl vaiko. Kiekvieną pavasarį, kai vėjas nudrasko žiedlapius, susimąstau apie mūsų svajonių trapumą.

Pažadas | 17

Tai sunkiausias dalykas, kurį padėjau įveikti Salei, bet ne sunkiausias, kurį man yra tekę padaryti. Nes yra dar viena draugė – šešėliuose laukiantis draugės vaiduoklis, kuris iš manęs paprašys dar daugiau.

2 SKYRIUS BETĖ – DA BAR

Praėjus septyniems pavasariams, gauname laiškus – į dvejus skirtingus namus pristatomi du identiški kreminės spalvos vokai. Jai skirtą voką Salė ramiai atplėšia bute su baltais kilimais ir baltomis sofomis. O aš savąjį pametu. Paštininkas man jį paduoda pro automobilio langą, kai visi jau esame susėdę ir pasiruošę laukiančiam trimestro vidurio šeimos atostogų chaosui. Tai pasiekti pavyko tik po dviejų valandų dviračių bei dėžių krovimo ir berniukų peštynių. Žvilgteliu į Adamą bandydama atspėti, ar jis galvoja tą patį, ką ir aš. Kol dar neturėjome vaikų, jis mėgdavo mane nustebinti. „Bete, apsirenk šiltai“, – pasakydavo išsišiepęs iki ausų. Arba tiesiog liepdavo apsirengti „sniego drabužius“ ir iki pat oro uosto nesakydavo, kur vykstame. O dabar? Stebiu, kaip lietus upeliu teka aplink stiklo valytuvą.

Pažadas | 19

Ačiū Dievui, „Miškai šeimoms“ turi vidinį baseiną. Tada išsitraukiu užsakymo lapą, kad susirasčiau vietos koordinates. – Dieve mano, Adamai, kelinta šiandien diena? – Šešiolikta. Įsistebeiliju į atostogų dokumentus priešais save, tarsi spoksojimas galėtų ką nors juose pakeisti, bet taip neįvyksta. Sugrįžus į namą, netrukus vėl kyla suirutė. – Praleidom savo atostogas! Negi rimtai nori pasakyti, kad praleidom atostogas? – Dabar ateina Adamo, kuris net išbalo nuo patirto šoko, eilė spoksoti, o berniukai tuo metu griūva ant kilimo aukštielninki ir visu garsu staugdami mataruoja ore kojomis tarsi nupurkštos musės. – Kaip galima sumaišyti atostogų datą? Sumaišyti savaites! Ir tai sako vyras, kuris nuo pat berniukų gimimo nėra užsakęs nė vienų atostogų, jau nekalbant apie staigmenas. Sekundės dalį svarstau, gal vertėtų jam tai pasakyti, bet laiku susigriebiu – man ir taip užtenka problemų. Adamo balso tonas atitinka jo veido išraišką, kuri sako, kad jis vis dar tuo netiki. Tiesą sakant, negaliu jo kaltinti, nes pačiai ne lengviau tuo patikėti. Patikėti negali ir telefonu atsiliepusi užsakymus priimanti moteris. – Jūs tikrai praleidote... užsakytą savaitę? – paklausia ji. Žinau, žinau. Smakru prispaudžiu telefoną, kol ji tikrina duomenis kompiuteryje, ir mojuodama rankomis bandau nutildyti berniukus ir Adamą, kad galėčiau pabandyti kaip nors sušvelninti savo nusižengimą. Prisipažįstu, kad tai mano kaltė ir esu tikrai beviltiška. Kad tikriausiai užsakydama sumaišiau semestro vidurio atostogų datą. Kad labai atsiprašau, bet galbūt jie galėtų mums ką nors pasiūlyti. Bet ką. Kaip nuolatiniams klientams?

20 | Teresa Driscoll

Kitame laido gale akimirką stoja tyla. Iki tol man jau spėjo priminti, kad kurortas visuomet perpildytas per moksleivių atostogas, ponia. Bandau siūlyti daugiau pinigų, bet sulaukiu mandagaus atsisakymo. Tada graudžiu balsu paklausiu, kaip jie galėjo nepastebėti, kad nepasirodžiau praėjusią savaitę. Kas tą savaitę buvo apsistojęs prabangiuose dviejų lovų apartamentuose, už kuriuos mokėjau iš anksto? Regis, tai padeda. Musės nustoja malti kojomis ir nutyla. Pagaliau užsakymus priimanti moteris sugrįžta ir pasiūlo namelį su truputį sugedusiomis durimis į vidinį kiemą: – Oficialiai jis šiuo metu nenuomojamas dėl laukiančio remonto. Pasakau, kad ji išgelbėjo mano gyvybę ir santuoką. Užsirašiusi naują užsakymo numerį, pergalingai padedu ragelį ir iškeliu į orą kumštį. Tikriausiai kaip tik tada ir pamečiau laišką, jis užkrito už radiatoriaus. O tai paaiškina, kodėl apie įvykį, kuris taip beviltiškai, niūriai ir neatšaukiamai pakeis mūsų gyvenimus, sužinau tik tuomet, kai mums sugrįžus paskambina Salė.

– Taigi, ką, po galais, ketiname daryti? – Dėl ko? – Bete, neapsimetinėk. Aš rimtai. – Atleisk, Sal, bet nesuprantu, apie ką kalbi. Vos spėjau iškrauti lagaminus... – Dėl mokyklos, Bete, dėl mokyklos uždarymo. Pilna burna atsakinėju Salei virtuvėje valgydama suktinuką su tunais ir majonezu, o aplink mane – kalnas nešvarių atostogų drabužių. Šiandien skalbinius sukroviau į Kilimandžaro

Pažadas | 21

formos krūvą, kad sau priminčiau laikus, kai dar nenutuokiau, jog mano gyvenimo kalnai bus iš nešvarių skalbinių, ir dar kurmiarausiai. Sunku patikėti, kad vos per keturias dienas supurvinome tiek rūbų. Atrodo, kad kai kuriuos iš jų apskritai matau pirmą kartą. Nuo kalno viršūnės nukritus neaiškiai geltonai kojinei, nusigręžiu nuo savojo kilimandžaro, kad susitelkčiau į tai, ką sako Salė. Net neįsivaizduoju, apie ką ji kalba, bet pastaruoju metu tai pasitaiko ne taip jau retai. Dažnai ir pati Salė nesupranta, apie ką kalbanti. – Nesuprantu, apie ką tu kalbi. Kokią mokyklą? – Iš pradžių pagalvoju apie savo berniukų mokyklą, bet tikriausiai kažką ne taip supratau – iš kur ji galėjo apie tai sužinoti anksčiau už mane? Ištiesusi ranką paspaudžiu virdulio jungiklį. Ragelyje stoja keista tyla, paskui Salė ima berti žodžius kaip žirnius. – Kalbu apie vienuolyno uždarymą. Nejau negavai laiško? Jėzau, Bete, turėtum paminti savo nelemtą išdidumą ir grįžti į feisbuką. Tai rimta. Visur apie tai rašoma. Net ir tviteris pilnas įrašų. Vienuolyne nebėra vienuolių. Žemė bus parduota, o visi pastatai nugriauti – tiek vidurinės, tiek internatinės mokyklos. Ketinama surengti iškilmingą uždarymo pobūvį. Po velnių, juk tavo duomenys yra mokyklos svetainėje. Negaliu patikėti, kad negavai laiško. Tik dabar, fone griaudint užvirusiam virduliui, prisimenu kreminės spalvos voką su Sasekso pašto antspaudu – jį tikrai laikiau rankoje, kai per lietų parginėme berniukus atgal į namą. – Atleisk, pastaruoju metu viskas labai chaotiška. Tikriausiai būsiu jį pametusi. Salė numykia iš nepasitenkinimo. Po jos skyrybų mudviejų

22 | Teresa Driscoll

gyvenimas skyrėsi kaip diena ir naktis. Tikėjausi, kad ji sutiks kokį mielą vyruką, bet kol kas to dar neįvyko. Taigi ji gyvena ramų ir tvarkingą gyvenimą savo iščiustytame tyliame bute ir, neskaitant kadaise iškritusių kelių varžtų, niekada nieko nepameta. Susikišusi į burną paskutinį suktinuko su tunais kąsnį pajuntu, kaip nejučiomis suraukiu antakius. Mano pilve taip pat ima vykti kažkas keista. Jau daug metų vengiau galvoti apie Šv. Kolmano vienuolyną. Sal trumpam nutilus, pasinaudoju pauze ir išsiimu iš šaldytuvo pieno. Netrukus ji vėl ima kažką vapėti apie vienuoles. Kažin, kelios iš jų tebėra gyvos? Ji vis dar taip pat greit beria žodžius nenatūraliai spigiu balsu, o nemalonus jausmas mano pilve vis stiprėja. – Dėl Dievo meilės, Elizabete, gal pagaliau ką nors pasakysi. – Jos balsas jau ramesnis, be ankstesnio dirbtinio linksmumo. Elizabete? Ji niekad į mane taip nesikreipia... – Taigi, ką, po velnių, darysim? – vos girdimai paklausia Salė. O tada mane užplūsta paniškos baimės banga ir giliai į kūną ima smelktis dar stipresnis ir nejaukesnis suvokimas, – taip, praėjus anestezijos poveikiui, vėl pajunti kiekvieną raumenį, – dėl to liaujuosi dėliojusi skalbinius ir sustingstu vietoje. Aš taip pripratau apie tai negalvoti, kad dėl ištikusio šoko fiziškai pajuntu dilgčiojimą. Kraujas perneša cheminę reakciją, sužadinančią visas kūno nervų ląsteles. – Ar manai, kad ir ji apie tai žino? Paklausiu netardama jos vardo. Kerol. Tai vardas, kurio garsiai neminime.

Pažadas | 23

– Nežinau, Bete, bet gali būti. Taigi, ką manai? Tiesiog nieko nedarom? Paliekam jai pačiai nuspręsti? Šįkart prieš atsakydama padarau ilgesnę pauzę klausydamasi Sal kvėpavimo ir savo pačios pulso, kuris mano ausyje tuo garsėja, kuo stipriau spaudžiu prie galvos telefoną. Kerol. Užsimerkiu, tarsi tai galėtų nutildyti šiuos kvėpavimo ir pulsavimo garsus. Bet jie niekur nedingsta. – Tikrai manai, kad ji apie tai žino? – Net neįsivaizduoju, bet, kadangi apie tai buvo paskelbta socialiniuose tinkluose – labai įmanoma. Taigi, sutinki? Sutinki, kad nieko nedarytume? Prisėdu. O Dieve. Kerol. Tiek daug metų. – Bete, prašau, pasakyk ką nors.

Susitikti mudvi su Sale neišdrįstame tris dienas, per jas tarsi lunatikė automatiškai atlikinėju kasdienius veiksmus: paruošti pusryčius, sudėti į indaplovę indus, paruošti pietus, iškrauti indaplovę – ir vėl iš naujo. Kas vakarą žiūrėdama žinias pagaunu save, žvilgčiojančią į Adamą. Įsivaizduoju, kaip rodomas reportažas: ekskavatoriai, darbininkai, purvynas, o žinių pranešėjas ištaria: Rastas kūnas... – Bete, ar viskas gerai? Tu išblyškusi kaip popierius. – Viskas gerai, Adamai. – Meluoju. Tiek daug melo. Naktimis neužmiegu. Kai Salė pagaliau pareiškia pasirengusi susitikti, jaučiuosi visiškai išsekusi. Ji pasiūlo kavinę „Pas Džulijų“ Didžiojoje gatvėje, ir aš puikiai suprantu, kodėl.

24 | Teresa Driscoll

Dažnai ten lankomės, todėl jau pati vieta turėtų šiek tiek nuraminti, o triukšmas ir klegesys sukurti normalumo, kurio taip trūksta šiomis nemaloniomis aplinkybėmis, iliuziją. „Pas Džulijų“ – žavinga senoviško stiliaus kavinukė su žvakėmis, kurių vaškas varva tuščiais „Frascati“ vyno buteliais, o sienos nukabinėtos išblukusiais Italijos vaizdais pigiuose rėmuose. Čia kabo ir daugybė paties Džulijaus, jo mylimos šeimos ir ištikimiausių klientų nuotraukų. Keliose iš jų nufotografuotos jau beveik užmirštos žvaigždės, užsukančios čia Kalėdų laikotarpiu, kai savo karjeros saulėlydyje vaidina vietinio teatro kalėdiniuose spektakliuose vaikams. Per vidurį priklijuota mano ir Salės nuotrauka raudonomis nuo blykstės akimis, šalia išsišiepęs prie rožinio gimtadienio torto, derančio prie akių, stovi ir Džulijus. Šioje nuotraukoje Salė švyti iš džiaugsmo, ne taip kaip šiandien, kai pavėlavusi ir sutrikusi pamojuoja man pro langą vengdama mano žvilgsnio, nervingai nupurto skėtį ir, prieš prisėsdama prie manęs, neįprastai ilgai plepa su baro darbuotojais. Jos belaukdama išgeriu kiek per daug džino su toniku ir keletą kartų perskaitau voratinkliais aplipusį laišką, kurį radau už radiatoriaus. Po pastarojo ekonomikos nuosmukio Šv. Kolmano ordine neliko nei pinigų, nei vienuolių. Šis Belgijoje įsteigtas ordinas prieš keletą dešimtmečių netoli Rajaus įkūrė vienuolyno mergaičių mokyklą, bet, tikriausiai, į vienuolyną stoja per mažai merginų ir per mažai mergaičių nori mokytis jo mokykloje. Dėl šių priežasčių nebepavyksta išlaikyti mokyklos gyvenamojo flygelio, o dėl to ir toliau laikyti vidurinę mokyklą nebėra prasmės. Taigi, viskas baigta. Pradinių klasių moksleivės galės tęsti mokslus naujose mažesnėse patalpose kitame miesto gale, tačiau vidurinės mokyklos

Pažadas | 25

nebebus. Neliks ir internatinėje mokykloje gyvenančių moksleivių. Visa teritorija bus parduota ir rekonstruota. Šiuo metu mokykloje gyvenančios merginos po egzaminų bus perkeltos į kitas mokyklas. Nors laiškas skamba liūdnai, tačiau žadamos įspūdingos iškilmės. Tik šįkart tai bus ne buvusių bendramokslių susitikimas, o atsisveikinimas. Salė prisėda rankoje gniauždama išspausdintą svetainėje paskelbtą pranešimą, o Džulijus supratingai įpila jai vyno pajutęs, kad geriau mūsų kol kas neklausti, ko norėtume užsisakyti. – Nieko keista, kad jiems trūksta vienuolių, – sako Salė kišdamasi už ausies plaukus. – Jokio sekso – argi čia gyvenimas. Tuomet prisimenu, kad ir pati Salė jau beveik trejus metus gyvena be sekso, bet nusprendžiu nutylėti. – Taigi, – prabyla ji tuo pačiu apsimestinai linksmu tonu, bet ir toliau sukiodama tarp pirštų plaukus. – Klausyk, aš daug galvojau, – sako ji jau tylesniu balsu ir, įsipylusi vandens, vėl užsikiša už ausies plaukų sruogą. – Mano galva, viskas lieka kaip anksčiau. Bete, juk mes davėme pažadą, o ši naujiena iš esmės nieko nekeičia. Tyrinėju jos veidą – jos akys tokios pat pavargusios, kaip ir manosios. – Klausyk, Sal, suprantu, kodėl tau būtų ypač sunku... – Ne, Bete, prašau... – Ji tai pasako taip garsiai, kad į mus pažvelgia kitame kavinės gale sėdinti pora. – Atsiprašau, atsiprašau, – pritildo balsą, rankose vartydama stalo įrankius: iš pradžių sulygiuoja peilius, tada šaukštus ir šiek tiek į dešinę stumteli duonos lėkštę. – Neketinu to pasakoti, Bete. Tiesiog negaliu. Ir ne todėl, kad man nerūpi. Juk žinai. Bet tu prašai manęs apie tai papasakoti, o...

26 | Teresa Driscoll

Aš trokštu pasikalbėti. Tiesiog degu noru jai pasakyti mirtinai bijanti, jog mus išaiškins ir mane dėl to paliks mylimas vyras, o mano šeima iširs. Bet užuot kalbėjusios, ilgai sėdime ir tylime: Salė sėdi sučiauptomis lūpomis ir užmerktomis akimis, o aš – galvodama, ką toliau daryti. Galvoju apie Pandoros skrynią. Apie ištikimybę. Apie pažadą: visa savo esybe norėčiau, kad niekada nebūčiau jo davusi... Apie kraujyje skendintį kambarį. Mergaitę pamėlusiomis lūpomis... Bet daugiausia galvoju apie Kerol. Pastarąsias tris naktis gulėjau lovoje negalėdama užmigti ir galvojau vien apie ją. Bandžiau ją įsivaizduoti gyvenančią naują, visiškai normalų gyvenimą – tapančią akvarele, turinčią namą, vaikų. Iš likusio džino su toniku išsiimu citrinos skiltelę, įsidedu į burną ir kiek galėdama stipriau ją iščiulpiu. – Sale, juk žinai, kad nieko niekam nepasakysiu. Ypač po tiek metų. – Taigi, nieko nedarysime? – Negalime taip pasielgti. Tik ne šįkart. Tai per daug rizikinga. Juk man skambindama suvokei, kad... – Mane buvo apėmusi panika, bet dabar turėjau laiko pagalvoti. Ji nenorėtų, kad ką nors darytume. Viskas dar gali baigtis gerai. Nenoriu būti ta, kuri turi tai pasakyti, todėl nusigręžiu į virtuvės duris ir vėl atsisuku. Įsivaizduoju griaunamą vienuolyną. Buldozerius ir žliugsintį purvyną. – Sale, ji turi nuspręsti. Atleisk, bet turiu tai išgirsti iš jos pačios. Šįkart turime ją surasti. – Šiuos žodžius tiesiog išberiu, užsimerkusi, tarsi tai padarytų juos ne tokius pavojingus.

Pažadas | 27

Kai pagaliau išdrįstu atsimerkti, Salė elgiasi taip, kaip ir bijojau. Ji sėdi įsmeigusi akis į staltiesę, o kai pažvelgia į mane, jos žvilgsnis daugiau nei liūdnas – veikiau be galo nelaimingas ir niūrus. Tikėjausi, kad nebeteks jos veide išvysti šios išraiškos.

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR