Pierre Choderlos de Laclos
Arba pono Š. de L. surinkti ir paskelbti asmeninio susirašinėjimo laiškai, idant pasitarnautų kaip naudinga pamoka kitiems
Romanas
Iš prancūzų kalbos vertė vilius litvinavičius
PIRMA DALIS
I laiškas Sesilė Volanž – Sofi Karnė į uršuliečių vienuolyną...
Dabar matai, mano mieloji drauge, kad aš laikausi žodžio, o kepuraitės ir bumbuliukai neatima iš manęs viso laiko ir jo dar lieka, kad šiek tiek paskirčiau ir tau. Vien per šią dieną prisižiū rėjau tiek brangiausių papuošalų, kiek per tuos ketverius metus, kuriuos mudvi praleidome kartu; manau, kad išdidžioji Tanvil patirs tiek širdgėlos mano pirmojo vizito metu, – nes būtinai pas ją įsiprašysiu, – kiek ji nė nesvajojo mudviem sukelti, kai ateidavo pas mus in fiocchi. Nuo šiol Mama su manimi tariasi dėl visko; taigi jos akyse jau nesu tokia vienuolyno pensionato auklėtinė kaip anksčiau. Dabar turiu kambarinę, man priklauso atskiras kambarys ir kabinetas, o rašau tau ant labai gražaus sek retero, kurio net raktą atidavė, ir galiu ten rakinti viską, ką tik noriu. Mama sakė, kad galėsiu ją matyti kiekvieną dieną, kai tik atsikelsiu; užtenka, kad spėčiau susišukuoti iki priešpiečių, nes mes būsime vienos, ir dar, kad ji nurodys valandas, kada turėsiu su ja matytis po pietų. Visą likusį laiką galiu leisti kaip tinkama, turiu čia arfą, piešinių albumą ir knygas visai kaip Vienuolyne; trūksta tik motinos Perpetujos, kuri ateidavo manęs išbarti, ir niekas neverčia manęs ką nors daryti, bet šalia nėra mano Sofi, su kuria galėčiau paplepėti ir pasijuokti, todėl jau geriau kuo nors užsiimti. Dar neišmušė ir penktos valandos, o su mama turėsiu pasi matyti tik septintą: štai kiek turiu laiko, kad tik turėčiau tau 6
pav o j i n g i ry š i a i
ką nors pasakyti! Man apie tą dalyką dar niekas nieko nesakė; ir jei ne pasiruošimai, kuriuos visą laiką matau, bei daugybė modisčių, kurios visos ateina tik pas mane, tai atrodytų, kad net negalvojama manęs ištekinti, ir tai vien mūsų gerosios Žozefinos svaičiojimai. Vis dėlto Mama labai dažnai kartoja, kad panelė privalo likti vienuolyne iki vestuvių, ir jei jau leido man iš ten išeiti, reikia manyti, kad Žozefina yra teisi. Prie vartų ką tik sustojo karieta, ir Mama liepė, kad tučtuojau pas ją ateičiau. Jeigu tai ir yra tas Ponas? Aš dar nesu apsirengusi, rankos taip dreba, o širdis daužosi. Paklausiau kambarinės, ar ji žino, kas toks atėjo pas mano Motiną: „Be abejo, – paaiškino ji, – tai ponas K***.“ Ir ėmė juoktis. Ak, manau, tai kaip tik jis! Aš tikrai sugrįšiu tau papasakoti, kaip viskas baigėsi. Kol kas štai bent jo vardas. Negalima jo versti laukti. Sudie, bet tik minutėlei. Kaip tu šaipysies dabar iš vargšės Sesilės! Ak, kokia gėda! Bet manim dėta tu lygiai taip pat apsigautum. Įėjusi į Mamos apartamentus, pamačiau priešais ją stovintį Poną, apsirengusį juodai. Pasisveikinau su juo kaip tik sugebėjau mandagiau ir likau sustingusi, negalėdama nė pakrutėti iš vietos. Gali įsi vaizduoti, kaip aš jį apžiūrinėjau! „Ponia, – pasakė jis mano Motinai, pasisveikindamas su manimi, – štai kokia graži pane lė, ir tik dabar suprantu, ko iš tikrųjų vertas Jūsų gerumas.“ Po šitų meilių žodžių mane apėmė toks drebulys, kad nebegalėjau išstovėti ant kojų; vargais negalais atradau fotelį ir atsisėdau, visa išraudusi ir galutinai sutrikusi. Vos spėjau – ir šis vyras jau prie mano kelių. Taigi tavo vargšė Sesilė visiškai pametė galvą; buvau, kaip sakė mama, visa išgąsdinta. Aš pašokau ir išleidau veriamą šūksnį; labai kaip tada, kai išgirdau tą baisią perkūni 7
p i e r r e c h o d e r l o s d e l ac l o s
ją. Mama pratrūko kvatotis ir man pasakė: „Nagi! Kas jums? Atsisėskite ir ištieskite šiam ponui koją!“ Iš tikrųjų tas ponas, mano brangioji drauge, pasirodė besąs batsiuvys. Negaliu nė apsakyti, kokią patyriau gėdą, laimė, kad tuo metu šalia buvo tik Mama. Manau, kai ištekėsiu, tai jau šio batsiuvio paslaugomis nesinaudosiu. Sutik vis dėlto, kokios mes išmintingos! Sudie. Jau beveik šešios valandos, ir mano kambarinė sako, kad turiu apsirengti. Sudie, mano brangioji Sofi; aš tave tebemyliu lyg dar tebebūčiau Vienuolyne. P. S. Nežinau, per ką galėčiau perduoti laišką; palauksiu, kol atvyks Žozefina. Paryžius, 17** m. rugpjūčio 3-ioji
II laiškas Markizė de Mertej – vikontui Valmonui, į pilį...
Sugrįžkite, mano brangusis Vikonte, sugrįžkite; ką gi Jūs veikiate, ir ką apskritai galite veikti pas tą senąją tetulę, kuri jau ir taip Jums užrašė savo turtus? Tučtuojau palikite ją, nes esate man reikalingas. Man šovė į galvą nuostabus sumanymas, o aš labai norėčiau Jums patikėti jo išpildymą. Šių kelių žodžių tu rėtų užtekti; itin pagerbtas mano pasirinkimu, Jūs nusižeminęs privalote atvykti bei priimti mano nurodymus klūpodamas ant kelių, bet sugebate piktnaudžiauti mano gerumu, net kai juo jau nebesinaudojate; ir man tenka rinktis tarp amžinos neapykantos ir besaikio atlaidumo, Jūsų laimė, kad mano gerumas nugalėjo. Taigi norėčiau Jus supažindinti su savo sumanymais, tik prisie kite man kaip ištikimas riteris, kad neįsivelsite į jokį nuotykį, kol neužbaigsime šitos istorijos. Ji verta tikro didvyrio, o Jūs pasitarnausite meilei ir kerštui; tai pagaliau bus galimybė viena šunybe daugiau įrašyti į Jūsų memuarus, taip, į Jūsų memuarus, nes norėčiau, kad vieną gražią dieną jie būtų išspausdinti, ir net esu pasirengusi juos už Jus parašyti. Bet palikime tai ir grįžkime prie to, kas man iš tikrųjų rūpi. Ponia Volanž rengiasi ištekinti savo dukterį, nors tai dar paslaptis, bet ji man atskleidė tai vakar. Ar įsivaizduojate, ką ji pasirinko žentu? Ogi grafą de Žerkurą. Kas galėjo pagalvoti, kad tapsiu Žerkuro pussesere? Tiesiog nerandu sau vietos iš įniršio!.. Jūs dar nieko neatspėjote? Tiek to! Koks bukagalvis! 9
p i e r r e c h o d e r l o s d e l ac l o s
Tai Jūs atleidote jam dėl to nutikimo su intendante? O aš, ar neturiu dėl šito dar labiau savęs gailėtis; tik koks vis dėlto esate siaubūnas? Bet dabar jau pradedu nusiraminti, nes viltis atker šyti gydo mano sužeistą širdį. Jau šimtus kartų tas Žerkuras erzindavo tiek mane, tiek Jus tuo išpūstu reikšmingumu, kurį priskirdavo savo būsimai žmo nai, ir tuo kvailu pasitikėjimu, kad jį aplenks tai, kas iš tikrųjų yra neišvengiama. Jūs juk gerai žinote tas jo juoką keliančias nuostatas dėl auklėjimo vienuolyne pranašumų ir tą jo keistą įsikalbėjimą, dar daugiau vertą pajuokos, kad blondinės yra santūresnės už kitas merginas. Išties galėčiau net lažintis, kad nors jaunylė Volanž turi šešiasdešimt tūkstančių livrų pajamų, jis niekada nesiryžtų šioms vedyboms, jei nuotaka būtų brunetė arba nebūtų auklėta vienuolyne. Todėl ir įrodykime jam, kad jis tik paprasčiausias kvailys, tiksliau, tokiu vieną gražią dieną viešai pasirodys; ir tai padaryti nėmaž manęs neapsunkins, tai tik ilgo malonumo pradžia. Kaip mes pasilinksminsime, kai jau dieną kitą puls girtis! O girsis jis būtinai; o jei Jūs pralavinsite šitą mergaitę, tai nebent kokia bėda turėtų atsitikti, kad Žerkuras netaptų viso Paryžiaus pašaipų taikiniu. Tarp kitko, šio naujo romano herojė nusipelno visokeriopų Jūsų rūpesčių, nes iš tikrųjų yra labai graži, jai tik penkiolika metų ir primena besiskleidžiančios rožės žiedą; tik jei atvirai, tai nerangi, lyg ką tik gimusi, o jau manierų – jokių, betgi jūsų, vyrų, tai nė kiek negąsdina; be to, jos toks ilgesingas žvilgsnis, kad žada iš tikrųjų daug; pridurkime, kad aš Jums ją rekomenduoju, taigi turėsite jaustis man dėkingas bei skolingas per amžius. Šį laišką gausite rytoj iš ryto. Primygtinai reikalauju, kad rytoj septintą vakare jau būtumėte pas mane. Iki aštuntos nieko 10
pav o j i n g i ry š i a i
nepriiminėsiu, netgi šiuo metu mano maloninamo vieno Še valjė, nes tokiam didžiam reikalui jam paprasčiausiai neužtektų proto. Matote, net meilė manęs neapakina. Aštuntą valandą būsite laisvas, o sugrįšite dešimtai, kad pavakarieniautumėte kartu su šiuo gražiuoju troškimų objektu, nes motiną kartu su dukterimi pasikviečiau į svečius. Sudie, jau po vidurdienio, taigi rūpesčių bus ir be Jūsų. Paryžius, 17** m. rugpjūčio 4-oji
III laiškas Sesilė Volanž – Sofi Karnė
Aš vis dar nieko nežinau, mano brangioji drauge. Vakar Mama prisikvietė vakarienei daug svečių. Nors man iš pradžių buvo labai įdomu visus stebėti, ypač vyrus, bet paskui pradėjau smarkiai nuobodžiauti. Vyrai ir moterys, visi aplinkui nemažai mane apžiūrinėjo, paskui netgi pradėjo šnibždėtis; ir gerai ma čiau, kad kalbama apie mane. Dėl to smarkiau raudau, bet nieko negalėjau su savimi padaryti. Kaip norėčiau išmokti tvardytis, nes pastebėjau, kai žiūrima į kitas moteris, jos visiškai nerausta; nors man atrodo, kad naudojama kosmetika neleidžia pastebėti jų sumišimo, juk iš tikrųjų labai sunku neparausti, kai į tave įdėmiai žiūri vyras. Mane labiausiai neramino tai, kad negalėjau žinoti, ką apie mane iš tiesų galvoja. Vis dėlto du ar tris kartus išgirdau tariant žodį „graži“, bet labai greitai nuklausiau netgi labai aiškų „ne rangi“; tikriausiai tai teisybė, nes taip pasakė viena mūsų gimi naitė ir artima Motinos draugė; atrodytų, kad ji iškart pajuto man palankumą. Ji vienintelė tą vakarą šiek tiek pasikalbėjo su manimi. Rytoj mes pas ją vakarieniausime. Dar išgirdau, jau po vakarienės, kaip vienas vyras pasakė ki tam, ir esu tikra, kad kalbėjo apie mane: „Dar leiskime panokti, o kaip bus, pamatysime šią žiemą.“ Tai tikriausiai tas pats, kuris turi mane vesti, bet tai bus tiktai kone po keturių mėnesių! Vis dėlto labai norėčiau žinoti, kaip yra iš tikrųjų... 12
pav o j i n g i ry š i a i
Štai ir Žozefina, bet ji man pasakė, kad labai skuba. Norėčiau tau dar papasakoti apie vieną savo to vakaro akibrokštą. Ak, ta ponia, atrodo, buvo visiškai teisi! Po vakarienės sėdome lošti kortomis. Aš įsitaisiau priešais mamą; nežinau, kaip ten atsitiko, bet kone iškart užsnūdau. Mane prikėlė pratrūkęs kvatojimas. Nežinau, ar iš manęs juokė si, bet man taip atrodo. Mama leido man pasitraukti ir padarė didžiulę paslaugą. Tik įsivaizduok, buvo vienuolikta valanda vakaro. Sudie, mano brangioji Sofi; tave nuoširdžiai mylinti Sesilė. Galiu užtikrinti, kad pasaulis nėra toks žavus, kaip mudvi kažkada įsivaizdavome. Paryžius, 17** m. rugpjūčio 4-oji
IV laiškas Vikontas de Valmonas – markizei de Mertej, į Paryžių
Jūsų įsakymai – tiesiog žavingi, o būdas juos davinėti – dar mielesnis, ir despotizmą sugebate padaryti malonų. Tai nebe pirmas kartas, tą puikiai žinote, kaip aš apgailestauju, kad jau nesu Jūsų vergas; o tas „siaubūnas“, koks, pasak Jūsų, ir esu, maloniai primena tuos laikus, kai pagerbdavote mane pačiais švelniausiais vardais. Ir taip dažnai trokštu jų vėl nusipelnyti, ir pagaliau parodyti pasauliui, kartu su Jumis, pastovumo pavyzdį. Bet mus šaukia kur kas didingesni dalykai; laimėti yra mūsų lemtis, tad privalome jai paklusti, ir galbūt tik pačioje savo gy venimo kelio pabaigoje mudu darsyk susitiksime; nes pagaliau turėčiau Jums tai pasakyti, tik neįsižeiskite, mano gražiausioji Markize, Jūs žengiate mano pėdomis tolygiu man žingsniu nuo to laiko, kai vardan pasaulio laimės išsiskyrėme ir kiekvienas atskirai skleidžiame savo tikėjimą, todėl man atrodo, kad šiose meilės misijose Jūs atvertėte kur kas daugiau paklydusių sielų už mane. Žinau Jūsų uolumą, Jūsų liepsningą atsidavimą; ir jei jau Dievas vertintų pagal nuopelnus, tai taptumėte kokio nors didmiesčio globėja, kai Jūsų draugas pasidarytų tik atkampaus kaimelio šventuoju. Šitokia mano kalbėjimo maniera Jus stebina, ar ne? Bet jau visa savaitė, kai nieko kito negirdžiu ir kitaip nekalbu, ir vien tam, kad galėčiau šioje srityje daugiau pasitobulinti, esu priverstas Jums nepaklusti. Tik neskubėkite piktintis ir išklausykite mane. Kaip visų manųjų širdies paslapčių saugotojai patikiu Jums savo didžiausią 14
pav o j i n g i ry š i a i
sumanymą, kokio dar niekada nebuvau užsibrėžęs. Ir ką gi Jūs man siūlote? Suvilioti jaunutę merginą, kuri dar nieko nežino, dar nieko nemačiusi; kuri, taip sakant, būtų man perduota beginklė; ir jau pirmas pagarbos ženklas ją bemat apsvaigintų, o smalsumas ją kurstytų labiau už meilę. Kokia dvidešimtis kitų su tokia užduotimi susidorotų ne prasčiau už mane. Bet visiškai kitoks tas sumanymas, kurio dabar ėmiausi, o sėkmė atneštų tiek pat šlovės kiek ir malonumo. Meilė, kuri man ruošia nugalėtojo vainiką, net ir ji abejoja, ką rinktis: mirtas ar laurus, bet galiausiai supins viską kartu, kad visapusiškai išaukštintų mano triumfą. Ir Jus pačią, mano mieloji drauge, apims šventa pagarba, ir ištarsite su pakilimu: „Štai mano širdies žmogus.“ Juk Jūs pažįstate bajorų vadovę, prezidentę Turvel, žinote jos dievobaimingumą, jos atsidavimą santuokinei meilei, jos griež tus dorovinius principus. Štai kur pradedu savo puolimą, štai vertas manęs priešinin kas, štai tikslas, kurį užsibrėžiau pasiekti: Jei aš siekiau, tiktai laimikio savo negavau, – Man liks garbė, kad aš vis vien bandžiau. Galima cituoti ir prastas eiles, jei jas parašė didis poetas. Žinokite, kad bajorų vadovas, prezidentas, šiuo metu išvykęs į Burgundiją, kur turi užbaigti labai užsitęsusį teismo procesą (puoselėju viltį, kad pralaimės man kur kas reikšmingesnį). Jo nepaguodžiamoji santuokos dalis turės čia praleisti visą tą rūš kaną priverstinės našlystės laikotarpį. Kiekvieną dieną mišios, keli apsilankymai pas kantono vargšus, rytinės ir vakarinės pa maldos, vieniši pasivaikščiojimai, pamaldūs pokalbiai su mano senąja tetule ir retkarčiais liūdnoka visto partija turėjo būti vienintelės pramogos. Aš jai rengiu kur kas smagesnių. Mano gerasis angelas atvedė mane čia jos ir mano laimei. Beprotis! 15
p i e r r e c h o d e r l o s d e l ac l o s
Kaip aš gailėjausi tų dvidešimt keturių valandų, kurias turėjau paaukoti mandagumo sumetimais. O dabar kokia sunki bausmė atrodytų grįžimas į Paryžių, jei tik kas mane priverstų! Laimė, kad vistui reikia keturių žaidėjų, o draugijoje dar lankosi tik vietinis klebonas, tai mano įkyrioji tetulė ilgai maldavo, kad pasilikčiau nors keletui dienų. Nesunku atspėti, koks aš likau patenkintas, bet Jūs negalite įsivaizduoti, kaip nuo tos akimir kos ji tupinėja aplink mane ir kaip negali atsidžiaugti, nuolat matydama mane pamaldose bei mišiose. Jai visai nekyla įtarimų dėl dievybės, kurią ateinu pagarbinti. Štai jau ketvirta diena, kaip mane degina ta didžioji aistra. Jūs juk žinote, kad jei jau aš ko nors trokštu iš tikrųjų, tai į šipulius sudaužau visas kliūtis, bet vis dėlto nenumanote, kiek įkarščio aistrai prideda vienatvė. Mano galvoje sukasi tik vienintelė mintis, apie tai mąstau dieną ir sapnuoju naktį. Man jau būtina turėti šią moterį, vien apsisaugojimui nuo kvailos padėties būti įsimylėjusiam; kai pagalvoji, kurlink mus gali nuvesti nepa tenkintas troškimas? O, saldžioji palaima! Meldžiu tavęs, kad ateitum vardan mano laimės, taip pat atneštum ramybę. Kokie vis dėlto esame laimingi, kad moterys taip blogai ginasi! Kitaip tebūtume jų apgailėtini vergai. Ir dabar jau esu kupinas pagarbos visoms lengvai prieinamoms moterims, lai šis jausmas atveda mane prie Jūsų kojų. Puolu prieš Jus kniūbsčias ant žemės, kad gaučiau atleidimą, ir tuo užbaigiu savo pernelyg ištęstą laišką. Sudie, mano mieliausioji drauge, pamirškime viską, kas buvo blogo. Iš ... pilies, 17** m. rugpjūčio 5-oji
V laiškas Markizė de Mertej – vikontui de Valmonui
Ar žinote, Vikonte, kad Jūsų laiškas kaip reta įžūlus ir gali mane tik papiktinti? Užtat jis akivaizdžiai liudija, kad praradote sveiką protą, ir vien tai Jus apsaugo nuo mano rūstybės. Kaip kilni ir jautri draugė, esu pasirengusi pamiršti tą įžeidimą ir tegalvoti apie gresiantį Jums pavojų; nors ir kaip būtų nuobodu dėstyti pamokymus, esu pasirengusi pasiaukoti dėl Jūsų porei kių, kuriais šiuo metu netenka abejoti. Jums! Turėti ponią de Turvel?! Tai juoko verta užgaida! Bet puikiai atpažįstu tą Jūsų aklą užsispyrimą, kuris skatina trokšti to, ko atrodo neįmano ma pasiekti. Kaip galėtume apibūdinti šią moterį? Bruožai taisyklingi, jeigu jau taip, bet veidas be jokios išraiškos; visai pakenčiamai sudėta, tik nepasižymi grakštumu ir visąlaik kelia juoką tais savo skarelių ryšuliais, kuriais taip visa apsitūlojusi iki pat kaklo, kad net smakro nesimato! Draugiškai Jums sakau, kad neprireiktų nė dar vienos panašios, o žmonių akyse praras tumėte visą sunkiai užsitarnautą pagarbą. Geriau prisiminkite tą dieną, kada ji rinko aukas švento Roko bažnyčioje ir kaip man dėkojote, kad atvedžiau Jus į tą spektaklį. Atrodo, vis tebematau, kaip ji, įsikibusi už parankės apžėlusiam drimbai, tipena vos neklupinėdama su kiekvienu žingsneliu ir vos nenumesdama žmonėms ant galvos savo keturių uolekčių pločio pintinės, vis nurausdama su kiekvienu reveransu. Kas galėjo tada pasakyti, kad užsiliepsnosite aistra tai moteriai? Taigi, Vikonte, dabar 17
p i e r r e c h o d e r l o s d e l ac l o s
atėjo Jūsų eilė raudonuoti, tad atsipeikėkite. Pažadu saugoti paslaptį. Be to, pagalvokite, kokie nemalonumai jūsų laukia! Su kokiu varžovu ruošiatės susiremti? Ogi su vyru! Ar vien šitas žodis Jūsų nepažemina? Kokia gėda, jei pralaimėsite! Ir kiek mažai garbės, jei lydės sėkmė! Dar daugiau pasakysiu: nesitikėkite jokio malonumo. Ar galima jį patirti su šventuolėmis? Kalbu apie tas tikrąsias šventuoles: net pačiame malonumo įkarštyje išlikdamos susivaržiusios, jos pabers Jums tik keletą trupinių sužiedėjusio smagumo. Tas visiškas užsimiršimas, ta geismo beprotybė, kai malonumas išsigrynina liedamasis per kraštus, šie meilės lobiai joms yra visiškai nežinomi. Aš Jus įspėju: net pagal pačias drąsiausias prielaidas jūsų prezidentei atrodys, kad jau viską dėl Jūsų daro traktuodama kaip savo vyrą, betgi ir švelniausioje santuokinėje sueityje visada išlieka dviejų ats kirumas. Ogi kalbamu atveju yra dar blogiau: Jūsų šventuolė yra dar ir davatka, o vadinamasis pamaldumas ją pasmerkia prasčiokėms būdingam amžinam vaikiškam nesubrendimui. Net jei įveiksite ir šią kliūtį, tai nepuoselėkit vilčių, kad visas galutinai pašalinsite: nugalėjęs jos Dievo meilę, nesugebėsite įveikti Šėtono baimės; kai spausite meilužę glėbyje, tai jausite, kaip jos širdis pradeda smarkiau daužytis ne iš meilės, bet iš baimės. Galbūt jei tą moterį būtumėte pažinojęs anksčiau, tai tuo metu ir galėjote kažką pakeisti; jai dabar dvidešimt dveji ir jau beveik dveji metai, kai ištekėjusi. Patikėkite, Vikonte, jei moteris šiuo požiūriu jau surambėjusi, palikite ją rūpintis pačia savimi, nes tokia visada bus tik pilka savo rūšies atstovė. Tai štai dėl kokio patrauklaus objekto atsisakote man pa klusti, kad pats pasipalaidotumėte savo tetulės kapų rūsy, kartu atsižadėdamas paties smagiausio nuotykio, kuris pats peršasi, 18
pav o j i n g i ry š i a i
idant atneštų Jums daugiau šlovės. Dėl kokios piktos lemties Žerkuras prieš Jus visada įgydavo pranašumo? Patikėkite, sa kau Jums tai ne dėl užėjusios blogos nuotaikos, šiuo metu iš tikrųjų galvoju, kad nepateisinate savo reputacijos ir pirmiausia prarandate mano pasitikėjimą. Ar kada nors galėsiu išpasakoti savo paslaptis ponios de Turvel meilužiui? Vis dėlto žinokite, kad mažoji Volanž jau sugebėjo apsukti vieną galvą. Jaunasis Danseni jau kraustosi dėl jos iš proto. Jis dainuoja su ja duetus; ir ji yra neabejotinai muzikalesnė negu pridera pensionato auklėtinei. Jiedu rengiasi surepetuoti daugybę duetų, manau, ji mielai sutiktų su juo padainuoti ir unisonu, bet Danseni dar tebėra vaikas, kuris tik tuščiai gaišta laiką dėl meilės reikalų, nes nesutvarkys nė vieno. O ta mažoji mergužėlė dar kaip reikiant laukinė; bet kuriuo atveju tai ne teikia gražių vilčių, ir visą dalyką palankia linkme galėtumėte pakreipti tik Jūs; dėlto mane užplūdo labai prastos nuotaikos, ir aš tikrai susivaidysiu su savo Ševaljė, tegu tik spėja pasirodyti. Patarčiau jam elgtis kuo švelniau, nes, bent jau šią akimirką, man nieko nereiškia nutraukti su juo santykius. Esu tikra, jei man tik šaus prakilni mintis jį pamesti, jis iškart bus įgramzdintas į neviltį, o niekas nesuteikia man tiek smagumo kaip įsimylėjėlio širdgėla. Jis išvadins mane klastūne, bet žodis „klastūnė“ man visada suteikdavo pasitenkinimą; juk po žodžio „žiaurioji“ jis pats švelniausias moters ausiai, o užsitarnauti jį ne taip sunku. Rimtai, aš tučtuojau tuo reikalu užsiimsiu. Ir už tai esate atsa kingas tik Jūs! Tekrinta tai ant Jūsų sąžinės. Paprašykite, kad Jūsų prezidentė pasimelstų už mane. Paryžius, 17** m. rugpjūčio 7-oji