Issuu

Pavojingai artimi

Iš ang lų kalbos vertė

Saulėja Visockytė

VILNIUS, 2026

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-614-6

Versta iš: Hannah Bonam-Young, Next of Kin, New York: Dell Books, 2024.

Skiriu šią knygą tiems, kurie galvoja, kad

Džesis buvo geriausias Rori vaikinas. Visi kiti esate neteisūs.

AUTORĖS PASTABA

Brangus skaitytojau, džiaugiuosi, kad pasirinkai šią knygą! Noriu paminėti, kad joje nagrinėja mos temos, kurios kai kuriems žmonėms gali būti jautrios.

Jautrus turinys:

• Vaikų globa ir įsivaikinimas

• Vaiko nepriežiūra ir apleidimas

• Vieno iš tėvų mirtis (narkotikų perdozavimas)

• Narkotikų ir alkoholio vartojimas

• Vaizdingos sekso scenos

• Nerimas, potrauminio streso sutrikimas, pykčio priepuoliai

• Intensyviosios terapijos skyriuje gydomas neišnešiotas naujagimis (vaisiaus alkoholinis sindromas)

• Eiblizmo užuominos

Kloja ir Karenas užaugo vaikų globos namuose. Po kurio laiko Kloja buvo įvaikinta, tačiau Karenas ir jo jaunesnis brolis Lukas – ne. Knygoje minimos globos ir įsivaikinimo temos perteikiamos kaip įmanoma jaut riau. Pasitelkusi

Hannah Bonam-Young

jaut ru mo ekspertus stengiausi, kad pasakojama istorija būtų kuo tik roviškesnė.

Lukas, Kareno pa aug lys brolis, yra kurčias. Vienintelis jo bendravimo būdas – amerikiečių gestų kalba. Esu be galo dėkinga kurčiųjų bend ruomenei atstovaujantiems jautru mo ekspertams, kurie padėjo tiksliai atvaizduoti Luko išgyvenimus.

Tikiuosi, kad pasimėgausite Klojos ir Kareno meilės istorija.

Tegul jus supa ramybė.

HANNAH BONAM-YOUNG

Suskamba telefonas , o ekrane pamačius numerį, nugara iškart perbėga šiurpas. Instinkty viai palieku vežimėlį bei vietą eilėje prie kasos ir ramybę atrandu parduotuvės tua lete, kuris, mano laimei, tuščias.

– Sveiki, čia Kloja. – Mano balsas dreba.

– Sveika, Kloja, čia Reičelė Ferou iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Ar turite laiko pa sišnekėti?

Uždarau ir užrakinu tua leto kabinos duris, krūtinę surakina pernelyg gerai pažįstama baimė. Laisvąja ranka pasikasau raktikaulį. Greičiausiai tuoj pasimatys ir nerviniai bėrimai.

– Žinoma.

Konė… visa tai dėl Konės. Ji susižalojusi arba dar blogiau. Dėl ko daugiau skambintų? Nesu kalbėjusi su socia liniu darbuotoju jau daugiau nei šešerius metus.

– Gerai, puiku. – Reičelė atsikrenkščia ir giliai, lyg semtųsi jėgų, įkvepia. – Jūsų byloje teigiama, kad neprieštaraujate, jei biologinė motina bandytų su jumis susisiekti. Ar informacija vis dar teisinga?

Ar noriu žinoti?

– Taip…

– Tikiu, šis skambutis gali pasirodyti kiek neįprastas.

Jūsų motina… Dovanokit, Konstancija. Konstancija pateikė skubų prašymą, kad ją aplankytumėte. Ji ligoninėje. Visas kūnas nutirpsta, kraujas venose sulėtėja. Kad ir kaip bandžiau nuo jos atsiriboti, noras, jog Konė būtų sveika, vis dar įsismelkęs į mano pasąmonę.

– Ji ką tik visiškai netikėtai pagimdė.

– Atleiskit, ką? – Kvėpuoti darosi vis sunkiau.

– Jūsų motina susilaukė kūdikio.

Ranka, galiausiai visa nugara atsiremiu į kabinos sieną, kol pamažu sukniumbu ant žemės. Vėliau šiuos drabužius sudeginsiu.

– Ne. Tai… Bet… Ką?

– Suprantu, neleng va viską suvokti. Norėčiau, kad egzistuotų būdas pranešti šią naujieną nesukeliant šoko. Žinau, kad praėjo daugiau nei dešimt metų nuo tada, kai paskutinįsyk matėtės ar kalbėjotės su motina.

Tai ne visai tiesa. Konė ne kartą, be įtėvių leidimo, buvo užsukusi į mano vidurinę mokyk lą, bet apie tai niekad neprasitariau.

– Ar jai… viskas gerai?

– Taip, ji sveika. Šiuo metu mano kolegė palaiko jai kompaniją. Kūdikis gimė neišnešiotas. Kiek anksčiau skambinęs gydytojas sakė, jog po dviejų ar trijų mėnesių Naujagimių intensy viosios terapijos skyriuje vaikutis turėtų visiškai sustiprėti. Jūsų motina… negalės pasilikti kūdikio. Svarstome įvairias globos alternatyvas.

Kolegė. Pasilikti. Globos. Socialiniai darbuotojai dirba kaip išsijuosę, tai kodėl Konei prireikė manęs? Argi ji nesuvokia, kaip absurdiškai tai skamba? Nori susitikti, kai pati

išsiunčia dar vieną vaiką į globos namus? Ne bet kokį vaiką… Mano šeimos narį.

Reičelė dar kartą atsikrenkščia.

– Konstancija įvardijo jus kaip galimą globėją ir yra pasiruošusi perleisti visas motinystės teises. Kitu atveju sustiprėjęs kūdikis atsidurs vaikų globos namuose.

Akimirką atitraukiu telefoną ir tuščiai įsispoksau į ekraną. Tik riau siai sutriko ryšys arba galutinai pašėlo mano vaizduotė. Galima globėja? Kūdikiui? Aš?

– Bet… man dvidešimt ket veri. – Nesu tik ra, kodėl būtent tokie yra pirmieji mano žodžiai, kai galvoje zuja dar pora tūkstančių minčių, bet kad ir kokia būtų priežastis, atsiimti jų nebegaliu. Dvidešimt ket verių, ką tik baigusi studijas, neturinti nė menkiausio supratimo, ką darau… Po velnių, kaskart pirkdama maisto produktus meldžiuosi, jog neatmestų mano banko kortelės.

– Kloja, suprantu, kiek daug yra prašoma. Ypač žinant, kad jūsų santykiai su biologine motina… nėra artimi. Tačiau esame įpa reigoti susisiekti su kiek vienu jos nurodytu asmeniu. Turite visišką teisę atsisakyti, taip pat, jei norėtumėt, galėtume aptarti galimybes lankyti kūdikį.

Nejučia aikteliu ir mane užplūdęs tyrutėlis džiaugsmas priverčia nusišypsoti, mat slegiančią tylą sudrumsčia netikėta mintis. Nebesu viena. Vaikystėje būčiau atidavusi bet ką už brolį ar sesę, man artimą sielą ir veidą. Beribę abipusę meilę.

– Ar man išvis būtų leista? – nedrąsiai paklausiu. – Jei norėčiau?

– Tokiu atveju vien pokalbio telefonu neužtektų, geriausia būtų aptarti gyvai.

– Taip… Suprantama.

– Turėtume aptarti begalę detalių. Manau, dabar tiesiog turėtume pamėginti suvirškinti šią naujieną. – Reičelės balsas išlieka šaltas, bet tvirtas.

– Žinoma. – Susiimu už nosies tiltelio. Akys užmerktos, bet galva nenustoja suktis.

– Bet kokiu atveju, Konstancija norėtų pasimatyti.

– Gerai. – Nežinau, ar dėl fakto, jog svarstau aplankyti Konę, ar kad visus šiuos metus ji net nesistengė susisiekti, bet mano lūpos ima virpėti.

– Bet darkart pakartosiu – tai jūsų pa sirin kimas. – Reičelės užtik rintumas mane kiek nuramina.

– Taip…

– Duosiu jums savo kolegės, kuri lanko Konstanciją, numerį. Jei nuspręstumėte aplankyti Konstanciją, žinotumėte, su kuo susisiekti. Tokiu atveju vėliau galėtumėm aptarti ir kitus jūsų sprendimus.

Galva tvinkčioja ir plyšta, tarsi būtų viena tų dienų prieš pat audrą, kai, rodos, darosi sunku kvėpuoti.

Reičelei davus kolegės kontaktus, baigiu pokalbį ir įremiu telefoną į kaktą. Susitelkimas į sąmoningai sau keliamą diskomfortą, regis, padeda. Prisimenu Konę – ar bent jau paskutinį atmintyje įsirėžusį jos atvaizdą, – perkeliu ją į ligoninės lovą. Nors noriu užgožti emocijas ir kaip niekur nieko išeiti iš tua leto, manyje pabunda užuojauta. Regiu panašumus tarp dabartinės Konės ir nuotraukos, kadaise stovėjusios ant jos naktinio staliuko. Pirmosios mudviejų nuotraukos, darytos prieš beveik dvidešimt penkerius metus, kai ji gulėjo kitoje ligoninės lovoje. Tuomet ji taip pat buvo viena. Ir vos septyniolikos.

Mintys sukasi apie biologinę motiną, kol į paviršių iškyla ne toks jau mielas prisiminimas. Buvau ket verių, sėdėjau

tuščiame mokyk liniame autobuse, kuris jau antrą kartą užsuko į mano gat vę. Draugiją man palaikė tik vairuotojas ir darželio auk lėtoja, prisimenu galvojusi, jog jiedu žvelgė į mane taip pat, kaip mano mama, kai prieš kelias dienas iškritau iš medžio. Jų išraiška vertė mane susikrimsti – juk nebuvau susižeidusi.

– Ar mamytė neminėjo, ką šiandien veiks? – paklausė ponia Braun.

– Ne, – atsakė mažoji Kloja.

– Ar žinai savo močiutės telefono numerį? Ar kur ji dirba?

– Neturiu močiutės. Turiu dėdę, bet jis gyvena dideliam laive.

– O tavo tėtis? Ar žinai, kuo vardu tavo tėtis, mieloji? –Ponios Braun elgesys kėlė nerimą, norėjau pas mamą. Daugiausia dėl to, kad pa rodyčiau savo piešinį ir paklausčiau, ar turiu tėtį kaip Sara. Saros tėtis atrodė malonus. Svarsčiau, galbūt jis galėtų tapti ir mano tėčiu.

– Ne, – atsakiau.

– Gerai, supratau. Na, tada, manau, šiandien mudvi leisimės į nedidelį nuotykį! Ar norėtum pamatyti, kur gyvena ponia Braun?

– Argi neturit šuns? – paklausiau.

– Aa… Taip, turiu.

– Nemėgstu šunų. Jie dvokia.

– Na, kodėl gi mums neišleidus jo į lauką, kad galėtume žaisti viduje?

Ponios Braun namuose praleidau porą valandų, tada atvyko Vaiko teisių apsaugos darbuotojai ir man buvo paskirta skubi globa.

Byloje, kurią man „padovanojo“ aštuoniolikto gimtadienio proga, rašė, kad po įvykio praėjus kelioms dienoms

policija susekė Konę. Ji buvo apsvaigusi, girta ir pikta, kad ją rado. Metus keliavau iš vienų globos namų į kitus, kol mama įrodė buvusi gana blaivi ir galėjau sugrįžti. Žinojau, kad ji iš visų jėgų stengėsi. Konsultantai, socia liniai darbuotojai, mokytojai – visi pasakojo, kiek daug mama dirbo, kad mane susigrąžintų.

Niekad nesupratau, kodėl man tai pasakojo. Lyg kiekvienas penkiametis turėtų jaustis dėkingas vien už tai, kad gyvena su savo motina. Lyg būčiau ne žmogus, o blaivybės garantas.

Kai po dešimties mėnesių Konė vėl atkrito, mano galva buvo taip išūžta minčių apie dėkingumą, kad mamos gailėjau labiau nei savęs. Verčiau būčiau išgirdusi, jog nenusipelniau tris dienas iš eilės valgyti nieko daugiau, tik sausus pusryčius, bet niekas dėl to nekvaršino galvos. Jaučiau gailestį. Iki šiol jaučiu.

Dabar į šią košę ji įvėlė dar vieną vaiką.

Krūtinę užliejus ryžtui, atsimerkiu ir grįžtu atgal į ryškiai nušviestą tua letą, atgal į drebantį, su pykinimu ir bėgiojančiais šiurpuliukais kovojantį suaugusiosios kūną. Žinau, kad turiu susitikti su motina. Neleisiu tam kūdikiui patirti to paties, ką išgyvenau aš. Negaliu.