TYLA AUDROJE PAVOJINGA ELEGANCIJA
JIS MANĖ, KAD IMPERIJA PRIKLAUSO JAM. JI ĮRODĖ, KAD TAISYKLĖS PASIKEITĖ.
„3D Servisas“
Kaunas, 2026
1 DALIS RIKARDAS MORETTI — LAIŠKAS
Rikardas Moretti sėdėjo savo darbo kabinete ir peržvelgė rytojaus teismui paruoštus dokumentus, kai tylą nutraukė santūrus beldimas. Jis trumpam sustingo, lėtai pakėlė akis nuo popierių ir, nepatenkintas, kad yra trikdomas, tarstelėjo:
— Užeikite.
Durys prasivėrė nedrąsiai. Ant slenksčio pasirodė jo asmeninė padėjėja.
— Pas jus specialus kurjeris.
Rikardo lūpos vos pastebimai persikreipė. Specialus kurjeris niekada nežadėjo nieko paprasto. Jis linktelėjo.
Po akimirkos į kabinetą įžengė kostiumu vilkintis, pernelyg rimtas vyras.
— Ar jūs būsite Rikardas Moretti?
— Taip.
— Galite tai įrodyti?
Rikardas be žodžių išsitraukė piniginę, išėmė asmens tapatybės kortelę ir trumpam pakišo ją vyrui prieš akis.
— Turiu jums adresuotą laišką.
Kurjeris atsegė juodos odos portfelį ir ištraukė pailgą baltą voką su išspaustu herbu ir tamsiu lakiniu antspaudu.
Perdavimo momentas buvo beveik ceremoninis.
— Dėkui.
Rikardas paėmė voką. Kai pakėlė akis, kurjeris jau stovėjo prie durų.
— Geros dienos.
Durys tyliai užsivėrė. Kabinete vėl įsivyravo tyla, tik šįkart ji buvo sunkesnė.
Per visą savo karjerą, kupiną sudėtingų bylų, intrigų ir netikėtų susitikimų, Rikardas tokio pobūdžio laišką gavo tik kartą. Ir tas kartas jam kainavo ramybę. Išspaustas herbas ir lakinis antspaudas reiškė viena — siuntėjas yra tituluotas. Aristokratai be reikalo nesitrukdo. Jie įpratę, kad jų pageidavimai vykdomi be klausimų. Nesėkmė tokiose bylose dažniausiai baigiasi ne tik reputacijos dėme, bet ir skandalu viešojoje erdvėje. O skandalų Rikardas vengė.
Jis kurį laiką vartė voką rankose, tarsi svarstydamas, ar tikrai nori žinoti jo turinį. Intuicija kuždėjo neatplėšti. Vis dėlto sidabriniu peiliu atsargiai perlaužė laką. Viduje — sunkaus popieriaus lapas su išspaustu grafo Oskaro de la Roche–Valmont herbu.
Rankos vos pastebimai sudrebėjo.
„Gerbiamas pone Moretti, Rašau Jums atstovaudamas savo klientui, grafui Oskarui de la Roche–Valmont, kurio prašymu kreipiuosi į Jus dėl galimai jautraus ir asmeninio klausimo. Pastaruoju metu mano klientas pastebėjo jauną moterį, kuri nepaprastai primena jo dukrą, ponią Emiliją de la Roche–Valmont, prieš daugelį metų nutraukusią ryšius su šeima.
Atsižvelgdamas į aplinkybes, jis negali atmesti galimybės, kad ši moteris gali būti jo biologinė anūkė.
Kiek mums pavyko išsiaiškinti, ši jauna moteris šiuo metu, kaip rodo mūsų duomenys, gyvena Ženevoje, galimai bendroje gyvenamojoje vietoje su Jumis.
Suprantame, kad šis kreipimasis gali pasirodyti netikėtas, tačiau mūsų tikslas — tiesos nustatymas. Jei turite informacijos apie šios moters tapatybę arba galėtumėte padėti mums su ja susisiekti, būtume dėkingi.
Jei ši galimybė pasitvirtintų, klientas norėtų pasiūlyti konfidencialų susitikimą ir, abipusiu susitarimu, atlikti tapatybės patvirtinimo procedūras, įskaitant DNR tyrimą, užtikrinant visišką diskretiškumą.
Laukiame Jūsų atsakymo ir tikimės bendradarbiavimo.
Su pagarba
Maître Étienne Vellacourt
Grafo Oskaro de la Roche asmeninis patikėtinis ir teisinis atstovas
Cabinet Juridique Vellacourt & Associés
71, Rue Masséna
06000 Nice, France“
Rikardas perskaitė laišką kartą. Tada dar kartą. Ir dar. Ieškojo bent menkiausios klaidos, detalių, kurios leistų viską nurašyti sutapimui. Deja, kiekviena eilutė buvo aiški. Per daug aiški.
Jauna moteris. Ženeva. Gyvenamoji vieta su juo. Gabrielė.
DALIS
TĄ NAKTĮ
Rikardas užmerkė akis.
Ji atsirado lyg iš niekur.
Tą naktį jie su Luka buvo sustoję neveikiančioje degalinėje — po ilgos kelionės norėjosi bent trumpam išlipti iš automobilio, pramankštinti kojas, prasivėdinti galvą. Aikštelė buvo tuščia. Per tuščia.
Ir staiga iš tamsos išniro ji.
— Maldauju… duokite atsigerti…
Žodžiai buvo vos girdimi. Ji žengė dar vieną žingsnį ir sukniubo jiems prie kojų.
Suplėšyti drabužiai, sumuštas veidas, nubrozdintos rankos ir kojos. O riešai — nutrinti taip, kad abejonių neliko: kažkas ją laikė. Kažkas jai nutiko.
Rikardas akimirką svarstė — kviesti greitąją ar vežti patiems. Užmiestyje pagalbos galima laukti per ilgai. O palikti ją vieną toje tamsioje aikštelėje jis negalėjo.
Ji atsigavo jau automobilyje. Išsigandusi, bet sąmoninga. Išgėrė keletą gurkšnių vandens ir, vos išspaudusi padėką, vėl užsimerkė.
Į jų draugo Tomo privačią kliniką ji buvo nuvežta dar tą pačią naktį. Diagnozė nebuvo lengva, bet gyvybei pavojus negresė. Sunkesni buvo jos atsakymai.
Apie policiją ji nenorėjo nė girdėti. Pretenzijų niekam neturėjo. Su niekuo susisiekti negalėjo. Kaip atsidūrė Šveicarijoje — nežinojo.
Tai skambėjo keistai. Per daug spragų, per mažai paaiškinimų.
Kol ji miegojo, Luka peržiūrėjo jos kuprinę. Bandė rasti bent menkiausią užuominą apie tai, kas ji ir iš kur.
Kuprinėje rado nedaug. Pusė suvalgytos bandelės, suvyniotos į servetėlę. Obuolys. Mineralinio vandens buteliukas. Bloknotas su piešiniais — stebėtinai brandžiais. Penalas su pieštukais. Matematikos uždavinynas ir sąsiuvinis, pilnas painių sprendimų. Ir sena užrašų knygelė su monograma E. L. V.
Dalis tekstų prancūziškai, dalis vokiškai. Skaityti sekėsi sunkiai — jie nesuprato beveik nieko.
Tik gerai apčiuopus kuprinę buvo rasta asmens tapatybės kortelė, jau pasibaigusio galiojimo. Gabrielė de la Roshe.
Prancūzijos pilietė.
Iki pilnametystės trūko vos kelių dienų. Visa jos turima suma — dvidešimt eurų, užkištų už knygelės aplanko.
Kitą rytą, jau kiek sustiprėjusi, ji nedrąsiai pasakė, kad su motina ryšių nepalaiko jau trejus metus ir gyvena savarankiškai.
Rikardas ir Luka apsikeitė žvilgsniais. Išleisti ją vieną jie negalėjo. Sprendimas buvo priimtas tyliai.
Po dviejų savaičių, kai nuo rankos buvo nuimtas įtvaras, nė vienas iš jų nebeįsivaizdavo, kad ji galėtų išeiti. Jos buvimas šalia keitė namų tylą. Šildė ją. Ramino.
Jie abu ją mylėjo. Gal savaip.
Ir nė vienas nedrįso peržengti ribos, nes jautė, kad ji brangi jiems abiem.
DALIS NUOTRAUKA
Rikardas ilgai sėdėjo nejudėdamas. Laiškas gulėjo priešais, tarsi provokuotų priimti sprendimą. Reikėjo pasakyti Lukai.
Jo dvynys buvo jo priešingybė. Jei Rikardas pasirinko teisę ir nuo jaunų dienų dirbo tėvo advokatų kontoroje, Luka svajojo apie kariuomenę. Išoriškai ramus, net santūrus, jis galėjo akimirksniu tapti pavojingas.
Baigęs mokyklą, Luka stačia galva nėrė į tarnybą. Šešeri metai misijose, prarastas draugas — ir staigus sprendimas viską nutraukti. Vėliau studijos, patalpų dizainas, sėkmingi projektai. Žvelgiant į jį dabar, sunku buvo įtarti, kad tas pats žmogus, prireikus, galėtų veikti be jokios dvejonės.
Rikardas surinko numerį.
— Sveikas. Ar gali kalbėti?
— Taip. Ji tvarko skalbinius. Kas nutiko?
— Gavau laišką. Iš grafo patikėtinio. Jis teigia, kad Gabrielė gali būti grafo teisėta anūkė.
Kitoje linijos pusėje nuaidėjo trumpas, žemas juokas.
— Skamba kaip pasaka. Ko jis nori?
— Susitikimo. DNR tyrimo.
Tyla.
— Jai nesakome, — galiausiai tarė Luka. — Kol neturime faktų.
— Galėtume gauti jos plauką DNR mėginiui.
— Jei tai pasitvirtins, spręsime tada.
Rikardas atsiduso.
— O jei ignoruosime?
— Bus skandalas. Tėvas to nepakęs.
Ilgesnė pauzė.
— Tu pasiruošęs ją prarasti?
Rikardo atsakymas buvo tylus, bet tvirtas:
— Ne. Aš jos neatiduosiu.
Po pokalbio jis pradėjo rinkti informaciją. Oskaras de la Roche–Valmont gyveno Nicoje, valdė didžiulį verslą, buvo žinomas dėl savo uždarumo ir įtakos. Apie jo dukrą informacijos beveik nebuvo — lyg kažkas sąmoningai būtų šalinęs viską, kas galėjo tapti vieša.
Ir tik viena sena, maždaug prieš dvidešimt penkerius metus daryta nuotrauka sustabdė Rikardo kvėpavimą.
Iš jos į jį žvelgė jauna moteris. Veido bruožai. Akys. Šypsenos linija. Panašumas buvo pernelyg akivaizdus, kad būtų atsitiktinis.
Rikardas pajuto, kaip po oda nubėga šaltis.
— Velniava… — sušnabždėjo jis.