Issuu

KAREN SWAN Romano „Paskutinė vasara“ autorė

Maklenano veido išraiška kaipmat pasikeitė pamačius vėjyje besiplaikstančius ugninius jos plaukus. Jai patiko jos plaukai – motinos plaukai, bet dėl jų ji buvo nuolat stebima, tapdavo prietarų objektu, o toks dėmesys merginai nebuvo malonus.

Romanas „Pavogtos valandos“ nukelia į 1929 metus Sent Kildoje – atokioje laukinėje Škotijos saloje. Gyvenimas čia skurdus ir reikalaujantis ištvermės. Tarp kitų salos moterų sukasi aštuoniolikmetė Mairė Makinon. Kaip vyriausioji dukra iš devynių vaikų šeimos, Mairė supranta, kad, norėdama palengvinti tėvo finansinę naštą, turės susirasti vyrą. Lydima ilgamečio šeimos draugo Mairė išplaukia į gretimą salą, kurioje jos laukia pažintis su pasiturinčiu ūkininku Aleksandru Maklenanu. Trys naktys svetur merginos gyvenimą pakreipia netikėta vaga – ji stipriai pamilsta, deja, ne tą, kuriam prižada savo ranką... Vyras, prie kurio linksta Mairės širdis, nelaisvas vesti, o ji – nebelaisva nesituokti. Įspūdinga uždraustos meilės istorija ir pritrenkiantys Škotijos salynų vaizdai – „Pavogtos valandos“ pratęsia šiuo metu rašomą penkių knygų seriją „Laukinė sala“ (lietuvių kalba jau pasirodė pirmoji jos dalis „Paskutinė vasara“), pasakojančią apie lemtingus metus Sent Kildoje iki 1930-ųjų evakuacijos, kai iš salos buvo išgabenti paskutiniai 36 jos gyventojai.

ISBN 978-609-466-778-7

9 786094 667787

PAVOGTO S VA LA NDO S

KAREN SWAN (Karen Svon) – buvusi mados žurnalistė, daugiau nei dvidešimties tarptautinių bestselerių autorė, sulaukusi didžiulio populiarumo ir Lietuvoje. Kiekvienais metais savo skaitytojams pristato po dvi knygas: vieną vasarą, kitą – Kalėdų laikotarpiu. Įkvėpimo K. Swan semiasi keliaudama ir domėdamasi skirtingomis vietovėmis – kiekvieno romano veiksmas vyksta vis kitoje šalyje, kurios atmosfera persismelkia į painias, netikėtas, įtraukiančias ir iki paskutinio puslapio nepaleidžiančias meilės istorijas.

KAREN SWAN

PAVOGTOS VALANDOS

Romanas

Atšiauri Škotijos sala. Kankinantis pasirinkimas tarp pareigos šeimai ir širdies balso

KAREN SWAN PAVO GTO S VALAN DO S

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Ligita Karsbo

V ILNIU S

2024

Karen SWAN THE STOLEN HOURS Macmillan, London, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © Karen Swan 2023 © Shelley Richmond / Trevillion Images © Ligita Karsbo, vertimas į lietuvių kalbą, 2024 © „Tyto alba“, 2024 ISBN 978-609-466-778-7

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

Mielas skaitytojau,

dėkoju, kad nusprendei skaityti „Pavogtas valandas“ – antrąją knygų serijos „Laukinė sala“ dalį. Šio pasakojimo veiksmas vyksta atokioje Škotijos Sent Kildos saloje, o jo centre – lemtinga akimirka, kai 1930 m. vasarą salos gyventojai buvo evakuoti į žemyninę Didžiosios Britanijos dalį, taip nutraukiant daugiau nei du tūkstančius metų trukusią žmonių istoriją šioje saloje. Ši knygų serija paremta tikrais istoriniais faktais, tačiau veikėjai ir iššūkiai, su kuriais jie susiduria, yra išgalvoti. Kiekvienos knygos centre – vis kita jauna moteris iš Sent Kildos – visos jos draugės, kaimynės, kurių gyvenimus sieja viena didelė paslaptis. „Pavogtose valandose“ susitelkiama į Mairę Makinon, o „Paskutinė vasara“ skirta jos geriausiai draugei Efei Džilis, ir nors kiekvieną knygą galima skaityti atskirai, jei tik galite, primygtinai rekomenduočiau pradėti nuo „Paskutinės vasaros“ – taip geriau suprasite užuominas, kurios subtiliai atskleidžiamos visuose šios knygų serijos pasakojimuose. Tačiau jei nepavyks arba jei jums reikia trumpai priminti „Paskutinės vasaros“ įvykius – juk daugelis jūsų šio tęsinio laukė metus – tai meilės istorija, nepaisanti atstumo, socialinės padėties ir grėsmę keliančio vyro pavydo. „Pavogtose valandose“

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

sužinosite ir apie Efę užgriuvusius sunkumus bei jos stulbinantį naują romaną. Tačiau svarbiausia, ką turite prisiminti skaitydami šią knygą – salos gyventojams išsikeldinus iš Sent Kildos dingo salos valdytojas Frenkas Metisonas ir tik vėliau jo kūnas buvo aptiktas saloje. Tad lieka neaišku, kas gi nutiko paskutinę naktį saloje. Knygos „Paskutinė vasara“ pabaigoje Efė, kuri buvo tapusi nepageidaujamų Metisono priekabių taikiniu, sužino, kad Skotland Jardas renka prieš ją įrodymus. Skaičiusieji „Paskutinę vasarą“ tikriausiai dar neatleido man už tai, kokia intriga ji baigėsi, ir nors į kai kuriuos klausimus atsakyta pasakojime apie Mairę, jų iškyla dar daugiau, nes paaiškėja, kad Efė galbūt ne vienintelė turėjo motyvą nužudyti valdytoją. Sveiki sugrįžę į Sent Kildą... Linkiu jums įdomaus skaitymo. Su meile, Karen

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

Prologas 1929 m. rugsėjo 5 d. Šiaurės jūra Mairė rėkė, kol du vyrai grūmėsi mosuodami kumščiais ankštoje, viskio ir svilėsių smarvės pritvinkusioje kajutėje. Tamsoje banginių medžioklės laivas vėl pakrypo, nėrė žemyn stačiu bangos šlaitu, ir jie abu stipriai trenkėsi į sieną. Per juosmenį pririštas diržas laikė Mairę ant čiužinio, bet nors jis ir gelbėjo ją nuo vėtymo, it būtų skudurinė lėlė, kartu ir įkalino čia be jokios galimybės ištrūkti. Pakilęs ant kojų Donaldas dar triskart stipriai smogė banginių medžiotojui į inkstus. – Ai, gerai jau! Gerai! – sušuko susigūžęs vyras, stengdamasis rankomis nuo smūgių apsaugoti galvą. – Kitą kartą sulaužysiu tau kojas, girdi? – šaukė Donaldas visas įsitempęs, sugniaužtais kumščiais, sukąstais dantimis ir degančiomis akimis – jis laukė, kol svirduliuojantis vyras dings jam iš akių. Praėjo kelios akimirkos, kol jis įsitikino, kad jau gana saugu ir gali atsigręžti į ją. Žvilgtelėjęs į ją, pastebėjo išgąstį plačiai atmerktose akyse, išskėstomis rankomis kabinantis į sienas abipus siauro gulto. 13

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

– Viskas gerai, Maire. Jis girtas, bet ne savižudis. Nebegrįš. – O kas, jei yra kitų? Jis vėl kietai sukando dantis. – Nėra. – Bet kaip gali būti toks tikras? – paprieštaravo ji. – Nes galiu. Būsiu netoliese. O dabar pabandyk užmigti. Krantą pasieksime po kelių valandų. Jo akys perbėgo Mairės kūnu, tarsi tikrindamos, ar nėra sužeidimų ar ko nors, apie ką turėtų pranešti tėvui, menkai suprasdamas, kad jos žaizdos tokios, kurių nesimato. Jis dar kartą pažvelgė į ją klausiamu žvilgsniu, tarsi vis dar jaustų ankstesnį jos priešiškumą, tą jų nesutarimą, kuris liko neišreikštas, tačiau aiškiai apčiuopiamas. – Ką gi... tuomet labanakt, Maire. Jis žengė atgal ir tvirtai uždarė duris. Mairė kelias akimirkas žvelgė į jas, įsmeigusi akis į rankeną, bijodama, kad ji vėl pasisuks. Sunku buvo pasitikėti jo žodžiais, kad likusi naktis bus rami, – jei šiandien ji ką nors ir suprato, tai tik tai, kad niekuo negalima pasitikėti. Negalėjo tiesiog gulėti čia ir laukti. Ji negali miegoti. Turi būti budri... Jai reikėtų ginklo. Šį kartą tiesiog pasisekė, kad Donaldas sutrukdė banginių medžiotojui, bet ji negali vėl vien tik juo pasikliauti. Leisdamasi žemyn Mairė pastebėjo, kad ant sienos kabo kirvis. Čia nedaug vietos juo mosuoti, bet gal pakaks, kad kitas girtuoklis susimąstytų. Ji laukė, kol laivas vėl pakils ir nusileis. Bangų siautulyje visada būdavo akimirka, kai šiek tiek lengviau pajudėti, tad ji laukė, kada galės atsistoti ir spės nueiti prie durų. Mairė įsitempė, tvirtai įsirėmė pėdomis, bet laivas smigo žemyn, ji atsitrenkė į kaju14

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

tės sieną ir užsigavo petį, tačiau kitą akimirką laivas vėl išsitiesino. Ji prikišo akį prie akutės duryse – iš pradžių reikia patikrinti, ar koridorius tuščias... Pamačiusi, kad Donaldas vis dar koridoriuje, ji susiraukė. Jis stovėjo tiesiai priešais, tarp dviejų vertikalių plieninių sijų, rankas iškišęs pro siauras angas. Jo bato padas buvo įremtas į jos duris, o galva kinkavo, nes, nors ir sunku patikėti, jis mėgino pamiegoti. Mairė stebėjo, kaip jo kūnas svyruoja jūros ritmu – atsipalaidavęs, nesipriešinantis. Ar tikrai ketina čia stovėti visą naktį? Dar vienas trinktelėjimas! Ją vėl nubloškė atgal, Mairė sudejavo. Net ir čia ji jautėsi blogai, tad ką ir galvoti, kaip jūra talžo jį ten... Ji prisiminė jo mėlynes po kelionės į atvirą jūrą ir tą baisiai prakirstą lūpą. Ar jis ir tuomet tai darė? Ar ir tada stovėjo sargyboje prie jos durų, saugodamas ją – vienintelę moterį vyrų pilname laive? Ji dar kartą pažvelgė į jį – mėginantį užmigti, išblyškusiu veidu, paraudusiais krumpliais, sudaužytu kūnu, užmerktomis akimis, bet viską girdintį viena ausimi. Ji tebepyko ant jo, niekada neatleis už tai, ką padarė, bet, kaip visada, jautėsi su juo saugi. Apsaugota. Netobulas didvyris – jos globėjas.

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

Pirmas skyrius Prieš keturias dienas Hirta, Sent Kilda Kai sprogo banginis, jau buvo sutemę, tačiau stiprus raudonas pliūpsnis tebebuvo ryškus temstančio dangaus fone. Mairė Makinon pakėlė akis nuo durpių krūvos ir stebėjo, kaip kraujas nudažo blyškią jūrą, kaip dreifuojantys paukščiai pakyla ir sukasi nesutramdomame oro srovių šėlsme. Kai prieš porą dienų žvejai pritvirtino nudobtą banginį prie plūduro įlankos pakraštyje, jie vis mėgino snapais prakirsti jo odą. Medžiotojai netrukus turėjo jį pasiimti grįždami į Hariso banginių medžioklės uostą. Regis, blogesnio laiko ir nesugalvosi. Aplink nebuvo jokio vėjo, tik kiek užmatai besidriekiantis žydras vėlyvos vasaros dangus ir salą užtvindęs bjaurus, iš proto varantis pūvančios mėsos dvokas, įsigėręs į gyventojų plaukus ir drabužius, – nuodinga smarvė nematoma ūkana tvyrojo virš vandens, tarsi vienas iš tų lietaus pritvinkusių debesų, kurie, užkliuvę už Mulach Bi keteros, staiga išliedavo visą savo turinį. Mairė atsigręžė atgal ir žvilgtelėjo nuo šlaito kaimo link. Ji buvo netoli pylimo, tad nesunkiai įžvelgė moteris, stovinčias 17

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

prie savo namų durų ir stebinčias reginį – į paplūdimį pasileido šunys, o paskui juos bėgo vyrai. Jie lipo į vandenį ir traukė iš jo, ką tik galėjo. Pririšta skerdena oficialiai priklausė Norvegijos banginių medžioklės bendrovei „Christian Salvesen“, – Sent Kildos šeimininkas seras Džonas Makleodas buvo išnuomojęs banginių medžiotojams inkaravietę, – bet dabar ji greitai nuskęs, tad šioje situacijoje laimės tik salos gyventojai ir jų lėkštėse šįvakar puikuosis naujos rūšies mėsa. Įprastinis sūdytų audrašauklių, taisčių tyrės ar šiaurinių padūkėlių kiaušinių racionas buvo, švelniai tariant, skurdus. Ji įžengė į lenktą akmenimis grįsto sandėliuko glėbį ir sukrovė ten durpių likučius. Šiuos durpių gabalus išpjovė dar ankstyvą pavasarį ir per vasarą laikė senoviniame akmeniniame statinyje, kuris iš kartos į kartą buvo jos šeimos skurdaus kraičio dalis. Dvi mylias nusidriekusioje saloje buvo daugiau nei du tūkstančiai akmeninių klėtelių, išsibarsčiusių po kraštovaizdį tarsi milžinų paberti stiklo rutuliukai, sukonstruotų taip, kad apsaugotų nuo lietaus, bet leistų vėjui prasiskverbti ir išdžiovinti jų turinį. Iš garlaivių ir burlaivių į krantą išlipę pasiturintys salos lankytojai kaimelio gyventojams pasakodavo, kad šie statiniai panašūs į žolėmis apaugusius bičių avilius, bet kadangi Sent Kildoje bičių nebuvo, niekas nesuprato, ką tai reiškia. Kiekviena šeima turėjo dešimtis tokių saugyklėlių, pasklidusių po visą salą. Vienos jų buvo naudojamos audrašauklių taukams ar plunksnoms laikyti, kitos – sūdytoms paukščių skerdenoms, sviestui ar durpėms. Užėjus lietui jose dažnai klusniai glausdavosi avys, o retkarčiais iš jų išskridęs koks smalsus paukštis plasnodamas sparnais išgąsdindavo klėtelių lankytojus. Mairė atsitiesė ir, iškėlusi rankas virš galvos, kad ištiesintų stuburą, stebėjo, kaip vyrai tempia valtį link kranto. Normanas 18

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

Fergusonas su jam įprastu ryžtu atstatęs krūtinę darbavosi valties priešakyje, už jo – Donaldas Makinonas ir vyriausias Mairės brolis Angusas; Floros tėvas Arčibaldas pagriebė irklus, o geriausia jos draugė Efė su savo dėde Hamišu Džilisu stovėjo ties valties galu. Jų amžius svyravo nuo septyniolikos iki keturiasdešimt šešerių, bet visi dirbo sklandžiai ir sinchroniškai, puikiai žinodami, kaip greitai išplaukti į vandenį. Vienintelis žmogus, nespėjęs kartu su visais, buvo valdytojas Frenkas Metisonas. Jis buvo atvykęs antrojo iš savo dviejų metinių vizitų, kurių metu atgabendavo jiems atsargų ir susirinkdavo nuompinigius. Visą savaitę kaimo žmonės buvo apimti įtampos, nes jis kabinėjosi dėl plunksnų svorio, audrašauklių taukų ir tradicinio tvido kokybės... Ta nuolatinė raukšlė tarp antakių tarsi sakyte sakė, kad niekas niekada jam nebūna visiškai gerai. Ji stebėjo, kaip salos gyventojai nukėlė valtį nuo švartavimosi akmenų ir ši ėmė plūduriuoti vandens paviršiuje. Metisonas žengė tris žingsnelius seklumoje ir įlipo į valtį, tarsi būtų koks dvarininkas. Triskart truktelėjus, valtis nusliuogė į priekį lyg ašmenys per mėlyną šilką. Užsimetusi ant pečių pintą krepšį, Mairė nusileido šlaitu ir grįžo į kaimą. Jis buvo įsikūręs palei pietrytinį pasagos formos įlankos vingį – viena eilė žemų mūrinių namukų, tarp kurių įsiterpė jų senesnių ir tamsesnių žole apaugusių pirmtakų – juodų namų griuvėsiai. Kai kurie kaimo gyventojai juos vis dar naudojo gyvuliams laikyti ar maistui susidėti, tačiau neretai, kilus šeiminiams nesutarimams, jie trumpam vėl būdavo apgyvendinami. Normanas Fergusonas gana reguliariai nešdavosi ten savo židinio krėslą ir antklodę – pasilikdavo ten liūdnai dūsaudamas, kol kenčianti jo žmona nueidavo parsinešti krėslo ir parsivesdavo jį namo. 19

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

Priešais namus driekėsi platus akmenimis grįstas takas, vadinamas Gatve, besiribojantis su žema sienele, o kitoje pusėje – ilgi, link kranto siaurėjantys sklypai. Ten nepavykdavo daug ko užsiauginti: kelias bulves ir šiek tiek miežių, nes dėl jūros purslų ir vėjo dirva čia buvo prasta; užsiimti žemdirbyste geriau sekėsi pakeltose lysvėse, išsibarsčiusiose palei siaurą slėnį, bei keliuose nedideliuose mūriniuose aptvaruose tarp galinių namelių ir pylimo. Čia neaugo medžiai, tad jie neturėjo jokių vaisių, medienos, malkų ar pavėsio, bet turėjo avių bei kelias melžiamas karves ir, žinoma, didingas, stačias jūros uolas kitoje slėnio pusėje, kuriose buvo įsikūrusi viena didžiausių pasaulyje jūrinių paukščių kolonijų. Sent Kildos gyventojams niekada netrūko mėsos ar kiaušinių, trūko tik maisto įvairovės. Ji praėjo pro pievoje žaidžiančius jaunesnius savo brolius ir seseris, o mažylis Muranas, kuriam ką tik sukako penkeri, artėjant prie namų įsikibo jai į koją ir apsisuko tarsi aplink ašį. Ji kantriai palaukė, kol raudonplaukė Ana taip pat pro ją praskuodė, trykšdama tik šešiamečiams būdingu džiaugsmu. Mairė prisiminė tą svaigų pilno pilvo ir besileidžiančios saulės džiugesio jausmą, kai dar viena diena nugrimzta į tylią naktį; ne taip seniai ir ji žaisdavo prieš miegą, sėdėdavo glaudžiame ratelyje su Efe, Flora ir Mole – jos pindavo viena kitai plaukus ir be perstojo šnekučiuodavosi savo aukštais, skardžiais balsais. Tačiau dabar joms jau po aštuoniolika, tad tos svaiginančios mergaitiškos dienos liko praeityje – kaimui reikėjo visų stiprių rankų ir kojų. Ji praėjo pro šalį ir į vidų suneštas nakčiai skirtas durpes sukrovė palei atvirą ugnį. Jos tėvas prieš miegą įmesdavo durpių į ugnį, kad pasmilktų per naktį ir ryte prieš pusryčius lengviau būtų jas vėl pakurti. 20

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

Motina energingai minkė tešlą, tad tamsią erdvę pagyvino maži miltų sūkurėliai. Ji buvo įspūdinga moteris – Mairė paveldėjo jos ugninius raudonus plaukus ir pilkšvas akis – jos skyrėsi nuo daugumos salos gyventojų jūros žydrynės akių. Liepsna silpnai žybčiojo, aliejinė lempa, kabanti ant šiurkščios sienos, dar nebuvo uždegta; jos tėvas buvo įvedęs taisyklę, kad jos nevalia uždegti, kol saulė nenusileis už Ruivalo – kalno kitoje įlankos pusėje. Ant gilios palangės gulėjo keli audrašauklių kiaušiniai, saugoti sukišti į šieną, ir maža lentelė, ant kurios dar buvo likę dvylikametės sesers Kristinos rytinės skaitymo pamokos pėdsakų. Jų namelis vienu metu atrodė ir pergrūstas, ir tuštokas – jie turėjo paprastą geležinę krosnelę ir kablį virš ugnies didesniems puodams. Kamino ertmėje kabojo grandinės mėsai rūkyti, vandens parsinešdavo iš upelio. Jie sėdėdavo prie stalo, sukalto iš trijų į krantą išmestų medžio nuolaužų, ant šalia pastatytų senų suolų, nugvelbtų iš bažnyčios, kai pirmą kartą atvykęs pastorius nusprendė, kad reikia naujų patalpų. Mairės tėvas šalia židinio buvo pasistatęs kėdę aukštu atlošu, o mama mieliau rinkdavosi žemą taburetę. Kūdikiui maitinti šalia stalo buvo padėta bulvių dėžė, prikimšta kanapinių maišų. Sienos čia buvo nukabinėtos rakandais maistui ruošti, žemdirbystės įrankiais, virš gegnių kybojo ašutinės virvės, o kiekviename plyšyje ar kampe buvo kas nors naudingo: sviesto muštuvės, šepečiai, įvairūs lentgaliai... Viename kampe stirksojo skalbimo lenta, kitame verpimo ratelis, o palėpėje – audimo staklės. Visuose kaimynų namuose, atėjus vakarui, buvo nukeliamos staklės. Žiemos vakarais kaimo vyrai imdavosi austi tvidą, tačiau Mairės tėvas Ijanas buvo kaimo pašto viršininkas, o tai reiškė, kad jis turėjo savų ypatingų pareigų – išdalyti gautus laiškus ir ruošti išsiųsti tuos, kuriuos parašydavo kaimo gyventojai. Paštas 21

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

buvo trapus medinis statinys, pastatytas ant nedidelės kalvelės šalia jų namelio, ir po kiekvienos audros reikėdavo tikrinti, ar jis tebestovi. Vos trisdešimt šešių žmonių bendruomenėje kartais buvo sunku patikėti, kad pašto viršininkas turi tiek daug darbo, jam dažnai tekdavo darbuotis iki vėlyvos nakties – dėl niekam nesuprantamų priežasčių antspauduotas Sent Kildos atvirukas tapo geidžiamas žemyno gyventojams. Tralerių ir banginių medžioklės laivų atplukdyti maišai visada būdavo perpildyti ir reikėdavo skubiai skirti dėmesio, kol atplauks kitas krovinys. Bet kuriuo atveju staklėms nuleisti čia nebūtų vietos – iš viso jų buvo vienuolika, o kadangi jų šeima buvo didžiausia, likusi saloje, gyventi teko susigrūdus it silkėms. Jos tėvams atiteko sandėliukas, o jau kone vienuolikos mėnesių kūdikis Roris miegojo viename iš virtuvės stalčių, paliekant praviras duris. Mairė, kaip vyriausia mergaitė, miegamajame turėjo savo siaurą lovelę, o didesne lova su užuolaidomis dalijosi dvylikametė Kristina, dešimtmetė Eufemija, šešiametė raudonplaukė Ana, penkiametis Muranas ir trejų metų Alasdeiras – visi miegojo išsirikiavę: vieno galva viršuje, kito – apačioje. Vyresnieji broliai, devyniolikmetis Finlis ir dvidešimt dvejų Angusas, miegodavo prieškambaryje – iš dalies iš reikalo, iš dalies ir savo noru. Susituokę jie galės persikelti į vieną iš kelių namų, ištuštėjusių po to, kai Dagas Makdonaldas su šeima prieš kelerius metus išvyko į Australiją. Tačiau jie negalėjo pasidžiaugti dideliu nuotakų pasirinkimu – šiuo metu vienintelės tekėti tinkamo amžiaus merginos saloje buvo Efė Džilis, Flora Makvyn ir Molė Ferguson, ir nė viena negalėjo pakęsti jos bukagalvių brolių. Molė buvo susižavėjusi Floros broliu Deividu, Flora sudaužytų jiems širdį, na, o Efė palaužtų dvasią. – Labas. 22

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

Mairė pakėlė akis. Vilką mini, vilkas čia. – Ar eisi į pakrantę? – paklausė tarpduryje stovinti Flora, rankoje laikydama aliejinę lempą. Jos vapsvos plonumo liemens siluetą nušvietė magiškai violetinė vakaro žara. – Aha, – atsakė Mairė ir ištiesė ranką link savosios lempos, stovinčios ant palangės. Kol grįš, bus jau tamsu; temdavo jau anksčiau. – Pasakyk broliui, kad, jei gali, tegu paima truputį atliekų šunims, – šūktelėjo mama joms pavymui. Jos abi žingsniavo Gatve pro tyliai dūzgiančius atvirus namus, besiruošiančius artėjančiai dar vienai nakčiai. Priešais liepsnojančius židinius stirksojo skardinės vonelės, mažieji vaikai jau vilkėjo naktiniais marškinėliais, o vyresnieji ėjo namo, nešini upelyje išplautais indais. Pamišėlė Ana sėdėjo prie ugnies su mama Pege, abi moterys šnekučiuodamosi mezgė ir, regis, net pačios nepastebėdavo, kaip iš po jų ritmingai judančių rankų išnirdavo tobulos kojinės. – Gavau laišką. Mairė pažvelgė į draugę, išgirdusi jos balse lengvą susikuklinimą. – Iš ko? Mairė dar niekada nebuvo gavusi laiško. Argi tai ne ironiška pašto viršininko dukteriai? Tiesą sakant, ji ir pati niekada nėra niekam rašiusi, nes pirmiausia reikėjo turėti kam siųsti laišką – visi jos pažįstami gyveno čia, saloje. – Iš pono Kalagano... Džeimso. Mairė nustebo, kaip atsainiai ji taria šio jai pažįstamo vyro vardą. Žinoma, ji puikiai jį prisiminė. Prieš keletą savaičių jis, vieno iš žvejybos įmonės savininkų draugas, tris dienas viešėjo saloje – plaukiant iš Grenlandijos, audra juos kelioms dienoms 23

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

buvo įstūmusi į įlanką. Buvo aišku, kad Flora jam krito į akį – bet ji visiems krisdavo į akį. Tačiau dar nė po vieno trumpalaikio flirto jos nebuvo pasiekęs laiškas. – Ką jis rašo? – Mairė stebėjo, kaip draugės lūpose pasirodė šypsena ir akys netikėtai blykstelėjo. – Kad nuolat apie mane galvoja ir norėtų geriau mane pažinti. – Ir kaip jis ketina tai padaryti? – šyptelėjo Mairė ir kilstelėjo smakrą horizonto link, kur jau kilo tolimos bangos, besiruošiančios atkirsti juos nuo žemyno iki kito pavasario. Ji pajuto, kaip pavydas nudiegė jos vidurius it dyglys, įsmigęs į odą. – Jis klausė, ar galėtume susirašinėti. Flora tuos žodžius ištarė atsainiai, tačiau Mairė puikiai suprato, kad tai – žemės drebėjimas po jų kojomis. Šiose mažose salose retkarčiais apsilankydavo turtingi, gražūs nepažįstamieji, o ji ir jos draugės jau buvo tokio amžiaus, kad tų apsilankymų perspektyva jas jaudino. Tačiau, kad ir kokie būtų ranka pasiekiami ar mandagūs šiose pakrantėse, jie visada sulipdavo į savo laivus ir vėl išplaukdavo, o flirtą su gražuole laukinės salos mergaite pamiršdavo greičiau, nei jų laivas pasiekdavo gimtus krantus. Ji prisiminė, kaip būdama dar visai maža klausėsi vieno karinio jūrų laivyno kariškio, kuris Didžiojo karo metais buvo pas juos dislokuotas, pasakojimo, kad žemyne Sent Kildos merginos buvo laikomos kone undinėmis ar selkėmis* – nuostabios gražuolės, bet tiesiog pernelyg tolimos, kad būtų tikros. Floros grožis buvo išties išskirtinis, tad Mairė neabejojo, kad vyrai net apiplaukę visą pasaulį nerastų žavingesnio veido nei jos. Ir vis dėlto jie niekada nerašydavo laiškų. Iki šiol. * Selkė – škotų mitologinė būtybė (čia ir toliau – vertėjos pastabos).

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

Mairė žvelgė į jūrą, bet jai nepatiko krūtinę užgniaužęs jausmas. Ji buvo mielos, švelnios prigimties – „nesavanaudiška“, kaip daug kas ją apibūdindavo, – tad kodėl turėtų piktintis draugės laime? Bet ji piktinosi. Tas jausmas buvo kaip dvokas, sklindantis nuo pūvančio pasmirdusio banginio, – gaižus ir kartus, verčiantis ją atsitraukti. – Tau jis patiko, – joms pasukus link paplūdimio, tyliai ištarė Mairė, žvelgdama į tamsius vandenis. Įlankoje lyg nukritusios žvaigždės siūbavo žiburiai, o vyrai – su jais ir Efė – darbavosi prie išdarkytos skerdenos, greitai pjaustė ją ir kartu galynėjosi su jūra. – Jis buvo džentelmenas. Kalbėjosi su manimi. Dauguma tiesiog žiūri. – Jis taip pat žiūrėjo į tave. Ji tyrinėjo draugės profilį – ilgi juodi, vakaro vėjyje besiplaikstantys plaukai, putlios lūpos ir tiesi nosis, platūs antakiai, įrėminantys ryškias žalias akis. – Na taip. Bet jis kalbėjosi su manimi. O dabar dar ir parašė. Mairė gurktelėjo. Niekas niekada į ją taip nežiūrėjo, tikrai ne taip; jos skruostai buvo per daug nuraudę, plaukai per ryškūs, klubai pernelyg apvalaini, o rankos per šiurkščios. – Ką dar jis rašo tame laiške? – Papasakojo kai ką apie savo gyvenimą – kad yra verslininkas, bet širdyje – tyrinėtojas. Jo tėvas buvo pramonininkas. – Ką tai reiškia? – Nežinau, – gūžtelėjo Flora. – Jis turi mažą sesutę, sūnėną ir kelias dukterėčias. Kai nekeliauja, gyvena Glazge. – Ką jis tyrinėja? – Neparašė. Kaip manai, gal paklausti jo, kai atrašysiu? – Tu atrašysi? 25

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

– O gal tai kvailas klausimas? Nenoriu, kad manytų, jog esu prasčiokė. – „Prasčiokė“ turbūt paskutinis žodis, kuriuo tave apibūdinčiau, – nusišypsojo Mairė. Jos mama vadino Florą kokete, nes ši anksti suprato, kad jos grožis ją išskiria – ji kitokia, ypatinga ir reta, tad išmoko tuo naudotis, kai reikėdavo išsisukti nuo pareigų ar išvengti pastoriaus lazdos. – Noriu, kad jis apie mane gerai galvotų. Mairė išgirdo draugės balse retai girdimą abejojimą savimi ir atlyžo. – Kaip jis galėtų negalvoti? Saulė jau buvo nusileidusi už vakarinio kalnagūbrio ir Mairė net nusipurtė, kai vakarinio vėjo šuoras nuvilnijo per jos odą. Ji pasisuko į Florą ir ši išsyk pasilenkusi uždegė lempą – jos grožis stulbino net tada, kai ji pati to nesuvokė. Efė ir vyrai jau buvo baigę darbą ir yrėsi atgal, valtis artėjo, blausioje šviesoje ėmė ryškėti veidai, ausis pasiekė irklų pliaukšėjimas. Mairė pastatė savo lempą ir ėmė kaišytis sijoną, atidengdama basas pėdas, – joms už nugaros pasigirdo žingsnių traškesys ir artėjančių balsų šurmulys. Prie jų paplūdimyje prisidėjo ir kiti, kad padėtų parplaukusiems: Normanas Fergusonas ir Donaldas Makinonas iššoko pirmieji, iki šlaunų subridę į vandenį padėjo ištraukti valtį, prilaikydami laivagalį nuo lūžtančių bangų, o Hamišas Džilisas ir Efė ėmė dalyti sunkius kibirus. Mairė įbrido į seklumą, paėmė pirmąjį ir ištiesė Florai, o ši savo ruožtu perdavė kibirą Marijai Makinon. Mairė puikiai žinojo, kad geriau nežiūrėti į didžiulius, rausvus, blizgančius ir slidžius mėsos gabalus bei teliūskuojantį kraują. Flora buvo ne tokia santūri, paėmusi kibirą ji kaskart suspigdavo. Iškrovę visą 26

Karen Swan ◆ Pavogtos valandos

krovinį, vyrai pagaliau iššoko iš valties ir išvilko ją į krantą. Salos valdytojas, kaip visuomet, išlipo paskutinis – kai valtis buvo jau kone pasiekusi sausumą, tačiau, kitaip nei salos gyventojai, jis nebuvo įpratęs vaikščioti basomis, todėl kliuvo už akmenų, priversdamas vyrus ir Efę šypsotis. – Ar daug ten buvo? – šūktelėjo Lorna Makdonald, bėgdama žemyn. Ji buvo salos slaugytoja, kaip tik keitė senojo Fino kojos tvarstį. – Na, sakyčiau, visai nemažai, – atsakė Hamišas Džilisas ir pasilenkęs apžiūrėjo kibirus. – Turint omenyje, kad jis jau buvo pusiau paskendęs, kai ten nusigavome. – Mama nori atliekų šunims, – pasakė Mairė vyresniajam broliui. – Na, atliekų mes turime, – atsakė Angusas, paduodamas jai kibirą išdarinėtos mėsos liekanų. Mairė netyčia žvilgtelėjo į jas ir pajuto, kaip apsiverčia skrandis. – Tas dvokas. – Ji užsidengė ranka nosį ir burną. – Dažniausiai nebūna toks bjaurus. – Et, tai ne mėsa. Tai tas juodas šlamštas, kurį valdytojas primygtinai reikalavo parsitempti, – sumurmėjo Normanas Fergusonas ir piktai dėbtelėjo į Metisono pusę. – Juodas šlamštas?.. – Žarnos, – burbtelėjo Normanas. Flora užsidengė burną, kai jai perdavė „juodo šlamšto“ sklidiną kibirą. Mairė pajuto, kaip ima ašaroti akys. Tokio tvaiko jai dar niekad nebuvo tekę uosti – sūrus, bet kartu trenkiantis tabaku, išmatomis, senu supelijusiu popieriumi, aštriu rūgusiu pienu. Paplūdimiu per atoslūgį... Ji negebėjo tiksliai nusakyti tos smarvės. 27

KAREN SWAN Romano „Paskutinė vasara“ autorė

ISBN 978-609-466-778-7

9 786094 667787

PAVOGTO S VA LA NDO S

KAREN SWAN

PAVOGTOS VALANDOS

Romanas

Atšiauri Škotijos sala. Kankinantis pasirinkimas tarp pareigos šeimai ir širdies balso