Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis
Vilnius, 2022
turinys
Įvadas Nesibaigiantis pasakojimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11 Atsitiktiniai prometėjai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15
PIRMA DALIS. Ekstazės nauda Pirmas skyrius: Kas tai per ugnis? Persijungimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Didžiulė nindzių žudikų kaina . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . „Google“ žvejoja . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pažaboti ekstazę . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Proto maniežas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pakitusių būsenų ekonomika .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
21 24 31 36 40 43
Antras skyrius: Kodėl ekstazė svarbi? Ekstazės ambasadorius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49 Savimarša . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54 Belaikiškumas .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57 Lengvumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59 Gausa . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 62 Kieti kietų problemų sprendimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65 Trečias skyrius: Kodėl apie tai nežinojome? Už ribos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71 Bažnyčios riba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72
Turinys
Kūno riba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76 Valstybės riba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81 Fleitininkai, kultai ir komunistai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87
ANTRA DALIS. Keturios ekstazės jėgos Ketvirtas skyrius: Psichologija Išversti virsmą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95 Varpai skambina tau.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 97 Išprotėję vyrai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 99 Pašalinti iškrypimą iš gašlumo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 104 Padeda nuo visų negalavimų .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110 Pakitusios būsenos kuria pakitusias savybes . . . . . . . . . . . . . . . 115 Penktas skyrius: Neurobiologija Išlindus iš stiklainio . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 119 Nejaučiu veido .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 120 DI psichologas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 125 Ateities numatymas jau čia (bet tai jau žinojote) . . . . . . . . . 128 Neuroteologijos atsiradimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131 Nuo OS prie VP . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 137 Šeštas skyrius: Farmakologija Visiems reikia apsvaigti .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 141 Psichodelikų sodininkas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 146 Štai jūsų smegenys, veikiamos narkotikų.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 151 Hipererdvės žodynas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 154 Troškimo molekulės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 160 Septintas skyrius: Technologija Tamsioji Dyno paslaptis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163 Kas bilda naktyje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167 Skaitmeninis šamanas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 172 Nušvitimo inžinerija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 175 Tėkmės dodžo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 178
Turinys
TREČIA DALIS. Kelias į Eleusiną Aštuntas skyrius: Sugauti ugnį Ateities smėlio dėžė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kai pratrūksta pylimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Sutrikdyti brahmanus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Sambrūzdis didžiojoje scenoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Nieko naujo po saule .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
187 194 199 206 211
Devintas skyrius: Sudeginti namus Atominis asilas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 214 Tas, kuris valdo jungiklį .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 217 Šnipui paliepus, keistuoliui panorėjus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 220 Soma, saldžioji Soma! . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 228 Ekstazė nori būti laisva . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 235 Dešimtas skyrius: Hedonistinė inžinerija Žinomos SBLG bėdos .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 237 Savimarša: svarbus ne jūs . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 238 Belaikiškumas: svarbu ne dabar . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 240 Lengvumas: nebūkite palaimos narkomanai . . . . . . . . . . . . . . . 241 Gausa: nenerkite per giliai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 242 Ekstazės lygtis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 246 Hedonistinis kalendorius .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 249 Viskas turi spragų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 254 Išvados Irkluoti savo valtį ar ja skristi? .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 257 Nenumatytasis .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 259 Padėka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 263 Trumpa pastaba dėl smulkmenų, keliančių galvos skausmą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 265 Apie autorius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 271
PIRMA DALIS
Ekstazės nauda
Alternatyva yra būti be sąmonės, įprastinės būklės, bėgti žiurkių lenktynėse be paliovos kankinamiems jausmo, kad turėjome ir praradome kažką begalinio. – David Foster Wallace
pirmas skyrius
kas tai per ugnis?
Persijungimas Laivyno „ruoniui“ kone sunkiausia ne žinoti, kada šauti, o žinoti, kada nešauti. Mes žinome, kodėl. Jei tamsiame kamba ryje uždarysite dešimt vyrų ir apginkluosite juos automatiniais ginklais, kas nors sumirksės. Ar krūptelės. O tada prasidės. Štai kodėl buvo taip sudėtinga sugauti Al Vazu – „ruoniams“ svarbiausia buvo sučiupti jį gyvą. 2004 m. rugsėjo pabaiga priešakinių operacijų bazėje šiaur rytiniame Afganistano kampe. Bazėje dislokuotos kelios de šimtys karių iš elitinės šeštosios SEAL komandos, arba, kaip mėgta sakyti, DEVGRU (The Naval Special Warfar Development Group – laivyno specialiosios karybos vystymo grupė). Jie rinko informaciją ir vykdė užduotis. Prieš 6 mėn. radijo operatorius ėmė dažniau nugirsti Vazu pranešimus. Galbūt šis slėpėsi miš kuose į pietus nuo priešakinių operacijų bazės. O gal buvo kal nuose šiaurėje. Tada gandai virto faktais. Vazu buvo ir miške, 21
Pav o g t i u g n į
ir kalnuose – slapstėsi kalnų miškelyje maždaug už 110 km į vakarus nuo „ruonių“. Tai buvo prasta žinia „ruoniams“. Teritorija vakaruose – dyk vietė: tuščia, skurdi ir raižyta. Ten trūko priedangos slaptai už duočiai atlikti. Tokiomis sąlygomis buvo neįmanoma išvengti susišaudymo. Nebuvo jokių garantijų, kad paims Vazu gyvą. Kadaise Al Vazu tebuvo vidurinio lygio žaidėjas, bet jo reputa cija išaugo, kai padarė tai, ko iki tol nebuvo pavykę nė vienam ki tam „Al Kaidos“ kovotojui, – pasprukti iš amerikiečių sulaikymo centro. Dėl šio vieno veiksmo jis pakilo į aukštesniuosius organi zacijos ešelonus, pritraukė atsidavusių sekėjų gaują ir pelnė aukš čiausią džihado kovotojų garbę – asmeninį Osamos bin Ladeno pagyrimo laišką. Nuo tada Vazu dirbo išsijuosęs: verbavo naujus kovotojus, vyk dė reidus, žudė. Štai kodėl „ruoniams“ reikėjo jo gyvo. Jo, kaip informacijos šaltinio, vertė išaugo keturiskart. Jo galvoje buvusių žinių būtų pakakę sunaikinti toje vietovėje likusias kovotojų kuo peles. Be to, „ruoniai“ norėjo pasiųsti žinią. Tą 2004 m. rugsėjo dieną „ruoniai“ gavo progą. Po pietų per radiją sulaukė žinios, kad Al Vazu pajudėjo. Jis išlindo iš miško ir nusileido nuo kalno. Keliavo tiesiai jų link. Ši žinia pakeitė visą „ruonių“ planą. Dirbant su judančiu taiki niu kintamųjų skaičius išauga eksponentiškai. Gali nutikti bet kas. Komanda susirinko ir išnarstė užduotį po kaulelį. Buvo sukurti atsarginiai veiksmų planai, smulkmenos iškaltos mintinai. Diena virto naktimi, o naktis tęsėsi be galo. Iki aušros bebuvo likusios 5 val., o taikinio vis dar nebuvo. „Ruoniams“ reikėjo tamsos. Dieną atlikti užduotį būtų per daug 22
E k s ta z ė s n au d a
sudėtinga. Aplink zuitų daugiau žmonių, keliuose būtų daugiau automobilių – daugybė progų įtariamajam ištirpti minioje. O tada, po ilgo laukimo, staiga jie pastebėjo taikinį. Al Vazu sustojo. Teliko kelios valandos tamsos – ir „ruoniai“ negalėjo pa tikėti savo sėkme. Jis įsikūrė arčiau nei už 1,5 km nuo jų – iki operacijos vietos jie galėjo eiti pėsčiomis. Komandoras Ričis Deivisas (vardas pakeistas saugumo sume timais) nebuvo toks tikras, kad jiems pasisekė. Jis vadovavo pa daliniui ir žinojo, kaip jo vyrai trokšta sučiupti Al Vazu. Jie buvo įsiaudrinę. 1,5 km pasivaikščiojimas buvo per trumpas. Deivisas mieliau būtų rinkęsis 3 val. žygį į kalną. Per tiek laiko vyrai ne pavargtų, bet spėtų nusiraminti. Tai padėtų jiems susikaupti ir susilieti. Deivisui patiko graikų žodis tokiai būsenai apibūdinti – ekstazė, kai „nustoji būti savimi“. Deivisas ir pats turėjo tam žodį. Jis tai vadino „persijungimu“ – akimirka, kai „ruoniai“ nustodavo būti asmenybėmis, turinčiomis savo gyvenimą, vaikų ir rūpesčių. Aki mirka, kai jie tapdavo... nėra paprasto būdo tai paaiškinti, bet kaž kas nutikdavo. Platonas ekstazę apibūdino kaip pakitusią būseną, kurią pa siekus mūsų įprastinė sąmonė visiškai pradingsta, o ją pakeičia intensyvi euforija ir stiprus ryšys su aukštesniu protu. Šiuolaiki niai mokslininkai vartoja kiek kitokius terminus ir apibūdinimą. Jie tokį potyrį vadina „grupine tėkme“. „Aukščiausiame [jos] taš ke, – savo knygoje „Grupės genijus“ (Group Genius) aiškina psicho logas Keitas Sojeris, – grupė veikia veiksmingiausiai. <...> Sparčiai besikeičiančiose situacijose grupei svarbiausia veikti ir suvokti pa dėtį susiliejus, gebėti improvizuojant akimirksniu prisitaikyti.“ 23
Pav o g t i u g n į
Kad ir kaip tai vadintume, persijungę „ruoniai“ akivaizdžiai persimainydavo. Pasikeisdavo jų suvokimas. Jie nustodavo elgtis kaip individualybės ir pradėdavo veikti kaip vienis – viena esybė, spiečius. Itin pavojingose karštosiose zonose – kitaip tariant, jų darbe – tokia kolektyvinė sąmonė, kaip sako Deivisas, yra „vienin telis būdas atlikti darbą“. Ar ne keista? Tai reiškia, kad minėtą naktį, vykdant itin svar bią užduotį sučiupti taikinį jo nenužudant, pakitusi būsena buvo vienintelė sąlyga, sauganti Al Vazu nuo užprogramuoto dvigubo šūvio į krūtinę. Jei „ruoniai“ veiktų kaip atskiri asmenys, laikantys pirštus ant gaidukų, kas nors neišvengiamai krūptelėtų. Bet kaip komanda, ar jie mąstė ir judėjo išvien? Protas buvo padaugintas, baimė – padalyta. Visuma buvo ne tik didesnė už savo dalių sumą. Ji taip pat buvo protingesnė ir drąsesnė. Todėl komandoras Ričis Deivisas ne šiaip tikėjosi, kad jie tą vakarą persijungs, – jis tuo kliovėsi. „Labiau nei bet kokiu kitu gebėjimu, – aiškina jis, – „ruo niai“ pasikliauja tokiu sąmonės susiliejimu. Gebėti „persijungti“ – tikroji tapimo „ruoniu“ paslaptis.“
Didžiulė nindzių žudikų kaina Eilinį Džoną paversti kovai pasiruošusiu JAV jūrų pėstininku kainuoja 25 tūkst. dolerių. „Ruonių“ ruošimas kainuoja daug dau giau. Paruošti „ruonį“ kovai reikia 8 sav. bazinių laivyno mokymų, 6 mėn. povandeninio sprogdinimo mokymų, 6 mėn. papildomų gebėjimų mokymų ir 18 mėn. būrio ruošimo prieš dislokaciją. Taigi vieno žmogaus parengimas kainuoja 500 tūkst. dolerių. Ki taip tariant, JAV laivyno „ruoniai“ – viena brangiausiai kainuojan čių kada nors surinktų kovotojų grupių. 24
E k s ta z ė s n au d a
Ir tiek kainuoja tik paruošti eilinius nindzes žudikus. Norint patekti į elitinį DEVGRU dalinį, pirmiausia reikia pereiti per ke lias kitas SEAL komandas (iš viso yra devynios). Kadangi kovinio naro tarnyba iš viso kainuoja apie 1 mln. dol. per metus, o rotacija užtrunka maždaug porą metų, pridėkite prie sąskaitos dar 2,5 mln. dolerių. Be to, DEVGRU specializacija – įkaitų išlaisvinimas, šie mokymai trunka kelis mėnesius ir vienam žmogui paruošti atsiei na maždaug po 250 tūkst. dolerių. Kartu sudėjus, SEAL dalinys – tie pora dešimčių Ričio Deiviso vyrų, turėjusių sučiupti Al Vazu gyvą, – buvo itin gerai suteptas 85 mln. dol. vertės mechanizmas. Taigi, ką JAV mokesčių mokėtojai gauna už savo pinigus? Geriausia pradėti nuo paties darbo aprašymo, tiksliau nuo fak to, kad jo nėra. „Ruoniai“ geba atlikti daugybę funkcijų. Kaip ra šoma jų oficialioje interneto svetainėje, „JAV laivyno „ruoniui“ nėra tokio dalyko kaip eilinė diena biure. „Ruoniai“ nuolat moko si, tobulina ir gludina gebėjimus dirbti komandoje. Jų darbinėje aplinkoje peržengiama ne tik jūra, oras ir sausuma, bet ir tarp tautinės sienos, kraštutinės geografinės kliūtys ir patys įvairiausi konfliktai.“ „Ruoniai“ šioms sąlygoms apibūdinti vartoja specialų termi ną KNSD – kintančios, neaiškios, sudėtingos ir dviprasmiškos. Norint nugalėti tokiame chaose reikia neįtikėtino kognityvinio mitrumo. Kaip aiškina Ričis Deivisas, „pati brangiausia šių ir taip brangių kovotojų dalis yra pusantro kilogramo pilkos jų kaukolėse saugomos medžiagos.“ Savaime suprantama, įprastai „ruonius“ įsivaizduojame ne taip. Žinome, kaip sunkiai specialiųjų pajėgų kariai treniruoja savo kūną, bet ne protą. Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusio atrankos proceso pradžia – kaip pragaro savaitė: penkios dienos su puse 25
Pav o g t i u g n į
nesiliaujančių fizinių užduočių ir alinančios nemigos. Toks de rinys nesunkiai palaužia net profesionalius atletus. Bet net ir šis išbandymas labiau skirtas smegenims nei kūnui. SEALFIT treni ruočių programos įkūrėjas Markas Divainas „Outside“ žurnalui neseniai sakė, kad „treniruotės yra sukurtos atrasti tuos kelis as menis, turinčius psichologinės ištvermės tapti „ruoniais“. Specialistai tokį psichologinį tvirtumą įvardija terminu „atspa rumas“ – juo apibūdina aistrą, atkaklumą, gebėjimą atgauti jė gas ir iki tam tikro lygio ištverti skausmą. Ir nors terminas yra tikslus – „ruoniai“ yra itin atsparūs, – neatskleidžia viso paveiks lo. Atsparumas nusako tik asmeninę tvirtybę, o tapimo „ruoniu“ paslaptis – komandinis darbas. „Kiekviename mokymų žingsny je, – aiškina Deivisas, – nuo pirmos iki paskutinės BUD/S (Basic Underwater Demolition/SEALs – bazinių povandeninio sprogdi nimo / SEAL mokymų) dienos DEVGRU atmetame kandidatus, negalinčius perjungti savo sąmonės ir susilieti su komanda.“ Be abejo, iš pirmo žvilgsnio tai atrodo absurdiška. Ekstazė, ne paisant panašumo į klubuose populiaraus narkotiko pavadinimą, apibūdina labai neįprastą būseną, potyrį, kai nutolstame nuo sa vęs. Šis terminas tradiciškai tikrai nesiejamas su elitinėmis specia liųjų operacijų pajėgomis. Bent jau verbavimo lankstinukuose jo nerasite. Bet visa, ką laikome SEAL mokymais, iš tiesų yra sekinanti at rankos sistema, kurią pasitelkus, be akivaizdžių taktinių gebėjimų ir fizinės ištvermės, ieškoma dar vieno dalyko: ar įspeistas į kampą karys užsisklendžia savyje, ar susilieja su savo komanda? Štai kodėl bazinių mokymų metu nuolat akcentuojama „plaukimo bičiulio“ (partnerio, kurio niekada, kad ir kas nutiktų, negali palikti vie no) sistema. Tiesą sakant, net dislokacijos Afganistane metu – kur 26
E k s ta z ė s n au d a
aplink per tūkstančius kilometrų nėra nė vieno vandens telki nio – jie turi „plaukimo bičiulius“. Taip pat geriausi atpažįstami ir garsiuosiuose naikinimo namuose, specialiai sukurtose įkaitų išlaisvinimo treniruočių patalpose, kuriose tikrinamas komandos gebėjimas judėti išvien milimetro tikslumu – norint pasiekti tikslą reikia kone antžmogiško kolektyvinio sąmoningumo. „Kai „ruoniai“ valo pastatą, – sako Ričis Deivisas, – judėti lėtai pavojinga. Norime judėti kaip įmanoma greičiau. Tam tėra dvi taisyklės. Pirmoji – daryti tiksliai priešingai, nei daro vyrukas prie šais tave: jei jis žiūri kairėn, tu žiūri dešinėn. Antroji – sudėtinges nė: vadovauja tas, kas žino, ką daryti toliau. Šiuo atžvilgiu visiškai nesilaikome hierarchijos. Bet kovinėje aplinkoje, kai viską gali pakeisti sekundės dalis, nėra laiko abejonėms. Kai kas nors imasi vadovauti, visi tučtuojau automatiškai juda kartu. Tai vienintelis būdas laimėti.“ Tokia „dinaminė subordinacija“, kai vadovavimas yra lanks tus ir priklauso nuo aplinkybių, yra persijungimo pagrindas. Net tada, kai komandų lyderiai apie tai nusimanė daug mažiau, pakloti šį pagrindą buvo svarbiausia. Spalvingas šeštosios ko mandos įkūrėjas Ričardas Marcinkas savo autobiografijoje „Nar tus karys“ (Rogue Warrior) rašė: „Laivyno kastų sistema garsėja kaip viena griežčiausių pasaulyje.“ Norėdamas įveikti jos sienas Marcinkas laužė griežtą laivyno protokolą. Jis liepė „ruoniams“ pamiršti įprastinį aprangos kodą ir skirtumus tarp karininkų ir karių: jie rengėsi, kaip norėjo, ir retai kada atiduodavo pagarbą. Marcinkas taip pat išbandė laiko patikrintą draugystės mezgimo metodą – išgertuves. Prieš dislokaciją nusivesdavo savo koman dą į vietinį Virdžinija Bičo barą paskutinį kartą prisigerti. Jei tarp komandos narių rusendavo kokia nors įtampa, po kelių taurelių 27
Pav o g t i u g n į
ji neišvengiamai išlįsdavo į paviršių. Ryte vyrams plyšdavo galvos, bet jie būdavo išsiaiškinę santykius ir pasiruošę veikti kaip vienas dalinys. Tiek kalbant apie 9 deš. improvizuotą Marcinko persijungimo techniką, tiek apie labiau nugludintus šiandienius Deiviso meto dus, išlieka viena svarbi problema: gebėjimas nuslopinti savo as menybę ir susilieti su komanda yra neįprastas, išskirtinis talentas. Štai kodėl „ruoniai“ kelis dešimtmečius kūrė tokį griežtą atrankos procesą. „Jei išties perprastume šį reiškinį, – sako Deivisas, – galė tume jam ruošti, o ne atrinkinėti.“ Deja, atrinkimas yra brangus ir ne itin veiksmingas. Iškren ta beveik 80 proc. SEAL kandidatų. Dėl to netenkama daugybės šaunių karių. Paruošti „ruonį“ kainuoja 500 tūkst. dol., o nesėk mės kaina yra dešimtys milijonų dolerių per metus. Tiesa, kai kurie kandidatai susikerta taktiškai – nušauna kartoninį įkaitą naikinimo name ar pameta ginklą iš sraigtasparnio, bet daug daž niau jie iškrenta dėl komandinio darbo trūkumų. Ir tai nestebina. Jokiame karybos vadovėlyje nerasite ekstazės instrukcijų. Tai balta dėmė šioje srityje, nepasiekiama daugumos kartografų rašikliams, egzistuojanti už racionalių žmogaus pažinimo ribų. Vis tik persijungimo būsena buvo pažįstama „ruoniams“, ku riems teko užduotis sučiupti Al Vazu gyvą. Jie būtent tai ir darė. O tą vėlyvą rugsėjo naktį viskas vyko greitai. „Persijungėme vos pajudėję, – sako Deivisas. – Jaučiau tai, tie są sakant, net regėjau akimis: įsijungė nematomas mechanizmas, grupė susiderino mums bežygiuojant. Priekinis karys dairėsi prie šais, kiti paeiliui į šalis: vienas kairėn, kitas dešinėn, o paskuti nis dengė ties šešta valanda. Nėjo atbulas, bet vis stabtelėdavo, pasisukdavo ir apsidairydavo, tada paspartindavo žingsnį pasivyti 28
E k s ta z ė s n au d a
grupę ir vėl kartodavo tą patį. Pažvelgus iš šalies mūsų judėjimas būtų atrodęs surepetuotas.“ Bet taip nebuvo. Žygis ilgai netruko. Greičiau nei po 20 min. jie pasiekė tai kinį – keturis pastatus, supamus aukštos betoninės sienos. Aki mirką stabtelėjo, paskutinį kartą pasitikrino įrangą, skubiai persigrupavo ir išsiskirstė į 5 grupeles po 5 žmones. Viena grupė dengė vakarus ir šiaurę, kita – rytus ir pietus, trečioji liko gale saugoti užnugario. Likusios dvi grupės ėmėsi šturmo. Visi žino jo savo pareigas. Svarbiausia – išsaugoti tylą. Buvo draudžiama užmegzti radijo ryšį. „Kalbos užima per daug laiko, – sako Dei visas. – Jos viską apsunkina.“ Šturmo komandos stulbinančiai greitai perlipo per sienas ir įsi brovė į pastatus. Pirmasis kambarys buvo tuščias, antrasis – tamsus ir pilnas žmonių. Jame buvo ir ginkluotų sargybinių, ir neginkluotų moterų su vaikais. Tokiomis sąlygomis klaidingai nustatyti taikinį labiau ne išimtis, o taisyklė, ir suvokimas, kada nešauti, lemia skir tumą tarp sėkmingai atliktos užduoties ir tarptautinio skandalo. Sąmonė – galingas įrankis, bet ji veikia lėtai ir vienu metu te gali apdoroti ribotą informacijos kiekį. Pasąmonė šiuo atžvilgiu yra daug veiksmingesnė. Ji gali apdoroti daug daugiau duomenų per daug trumpesnį laiką. Pasiekus ekstazę, sąmonė atsipalaiduoja, o jos darbą perima pasąmonė. Kai tai nutinka, į sistemą plūsteli daug produktyvumą didinančių neurocheminių medžiagų, tarp jų norepinefrinas ir dopaminas. Abi šios cheminės medžiagos padeda susikaupti, paspartina raumenų reakcijos ir modelių atpažinimo laiką. Vadovaudamiesi pasąmone, kupini minėtų neurocheminių medžiagų „ruoniai“ gali greitai pastebėti patį menkiausią judesį tamsiose patalpose. 29
Pav o g t i u g n į
Taigi, kai komanda įžengia į priešišką teritoriją, jie gali suskai dyti sudėtingus pavojus į mažesnes dalis. Jie greitai suskirsto mū šio erdvę į pažįstamas situacijas, su kuriomis moka susitvarkyti (pavyzdžiui, sargybinius, kuriuos reikia nuginkluoti, ir civilius, kuriuos reikia suburti į vieną vietą), ir nepažįstamas situacijas, ku rios gali būti pavojingos arba ne (pavyzdžiui, neaiškus pavidalas tolimajame kampe). Itin gerai suderinusi mąstymą ir veiksmus, komanda visas užduotis atlieka vienu metu, nedvejodama ir ne klysdama visus, esančius patalpoje, suskirsto ir nuginkluoja. Tą naktį Afganistane niekas nedvejojo. „Ruoniai“ išvalė patal pas per kelias akimirkas, paliko kelis vyrus saugoti kalinių ir pe rėjo į kitą pastatą. Ten ir pastebėjo jį: įėję rado ant kėdės sėdintį Al Vazu, persimetusį per petį AK-47. Standartinės mūšio taisyklės sako, kad ginkluotas priešas yra pavojingas priešas, bet ši situacija toli gražu nebuvo standartinė. Priešais juos sėdintis vyras buvo pasprukęs iš kalėjimo, ruošė ki tus teroristus ir vykdė žiaurius išpuolius. Jis žudė žmones, o gavęs progą žudytų ir toliau. Bet buvo viena smulkmena, kurią per mi lisekundės dalį pastebėjo ir įvertino visi į patalpą įėję „ruoniai“, ir jie priėmė atitinkamą sprendimą – tiksliau, nepriėmė. Smulkme na buvo ta, kad jų taikinys buvo užsimerkęs. Vazu giliai miegojo. Jį suėmė nepraliejus nė lašo kraujo. Niekas nesužeistas, niekas ne žuvo. Tobulas rezultatas. Savaime suprantama, tai nėra įprastinė karo istorija. Vargu ar ji pateks į žinias arba bus ekranizuota. Holivudo kino studijos labiau mėgsta vienišus didvyrius, o ne beveides komandas ir savo pasa kojimuose pabrėžia dramą ir nelaimes. Bet „ruonių“ sėkmė tos operacijos metu daug geriau parodo tikrąją specialiųjų operacijų kultūros esmę: kai jie veikia efektyviausiai, išlieka bevardžių karių 30
E k s ta z ė s n au d a
komanda. „Aš nesiekiu pripažinimo už savo veiksmus <...>, – ra šoma „ruonių“ elgesio kodekse. – Tikiuosi vadovauti ir klausytis nurodymų, <...> mano komandos draugai įkvepia man ryžto ir nebyliai reguliuoja visus mano veiksmus.“ Toks moralinis kodek sas patvirtinamas kiekvieną kartą jiems persijungus, kai ištirpsta ego ir jie drauge pasiekia tai, ko būtų tiesiog neįmanoma pasiekti savarankiškai. Sunkiausia „ruonių“ darbo dalis – žinoti, kada nešauti. Al Vazu buvo pargabentas į kalėjimą gyvas, neiššovus nė vieno šūvio. „Ruo nių“ ruošimas – viena brangiausių kada nors sukurtų atrankos sis temų, o jos vienas pagrindinių tikslų – sukurti sąlygas pasiekti ekstazei. Taigi, kokia tikroji to vertė? „Na, – sako Deivisas, – kai papurtę pažadinome Vazu ir jis savo svetainėje išvydo būrį laivyno „ruonių“ šaltomis akimis ir juodai nudažytais veidais, jo veido išraiška buvo iškalbinga.“
„Google“ žvejoja Aukštame dykumos slėnyje, kitoje nei „ruonių“ medžioklės plotai pasaulio pusėje, Afganistane, jauni „Google“ įkūrėjai Laris Peidžas ir Sergejus Brinas suprato, kad jiems ir patiems reikia ge resnio ekstazės filtro. Ir greitai. 2001-aisiais, likus trejiems metams iki „ruoniams“ grubiai pažadinant Al Vazu, Peidžo ir Brino gyvenime laukė svarbiausias sprendimas dėl personalo. Jie sukūrė darbuotojų atrankos siste mą, garsėjančią kaip vieną griežčiausių Silicio slėnyje, negailestin gai vertinančią kandidatus pagal mokslo balų vidurkį, egzaminų rezultatus ir gebėjimą spręsti MENSA IQ pobūdžio galvosūkius. 31
Pav o g t i u g n į
Visgi bendrovės įkūrėjai suprato, kad ieškant darbuotojų nepakaks kliautis vien susikurta metodika. Po kelerių stulbinamos sėkmės metų „Google“ valdyba nu sprendė, kad bendrovė praaugo trisdešimties dar nesulaukusius Larį ir Sergejų. Investuotojai pajuto, kad reikia „suaugusiojo prie žiūros“, todėl pradėjo ieškoti kandidato į generalinio direktoriaus postą – tai bus vienas svarbiausių personalo sprendimų aukštųjų technologijų eroje. Paieškos procesas niekam nebuvo lengvas. Kaip vėliau spaudai pasakojo Brinas: „Po beveik metus trukusių darbo pokalbių Laris ir aš sugebėjom susipykti su 50 žymiausių Silicio slėnio vadovų.“ Laikas sparčiai seko. Jei jiedu greitai nerastų tinkamo kandidato, įrodytų, kad valdyba teisi: jie apžiojo daugiau, nei įstengė praryti. Peidžas ir Brinas sutarė, kad rinkdamiesi generalinį direktorių turi peržengti įprastinį atrankos procesą. Gyvenimo aprašymai, kaip kriterijus, buvo beverčiai. Techniškai – viskas gerai: slėny je buvo daug nuovokių žmonių, gebančių suvaldyti klaviatūros kaubojų pulką. Tad jiems reikėjo susireikšminusių asmenybių pil name mieste rasti žmogų, kuris sugebėtų užgniaužti savo ego ir suvoktų, ką „Google“ stengiasi pasiekti. Ką nors, kas, „New York Times“ žurnalisto Džono Markofo žodžiais tariant, sugebėtų „įsta tyti siautulingą, atlaidžią „Google“ kultūrą į vėžes neišsunkdamas jos genialumo“. Jei pasirinks teisingai, galės užimti paieškos variklio erdvę atei nantį dešimtmetį ar ilgiau. Jei susimaus, rizikuos netekti bendro vės valdymo. Žaidimas baigtas. Metas grįžti mokytis. Taigi įkvėpti apimtos nevilties Peidžas ir Brinas pradėjo neį prastą atrankos procesą, paremtą griežta sistema – ir stebinančiai panašia į BUD/S, ir visiškai skirtinga. 32