Issuu

Laurie Lico Albanese

ROMANAS

Įspūdinga istorija apie meilę, karą, meną ir šeimą.

RAŠYTOJA ALISON PATAKI

Laurie LICO ALBANESE STOLEN BEAUTY

Washington Square Press / Atria, an imprint of Simon & Schuster, Inc., New York, 2017

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Viršeliui panaudotas paveikslo fragmentas: Gustav Klimt „Adele Bloch-Bauer I“ (1907), Neue Galerie New York

ISBN 978-609-466-936-1

„Adelės Bloch-Bauer portretas I“ be rėmo yra apie 138 iš 138 centimetrų dydžio, sveria 10 kilogramų 200 gramų. Jame yra šešiolika akių, penkiolika gramų aukso ir septyni gramai sidabro. Adelės suknelė puošta erotiniais ženklais ir egiptietiškais simboliais: Horo akys saugo nuo blogio, trečioji dalis ka įkvepia paveikslui neišdildomos dvasios. Adelė – karalienė ir gundytoja, žydė, įkalinta prarastame pasaulyje. Jos lūpos pražiotos, tarsi ketintų ištarti kai ką, ko niekada neišgirsime.

Marija 1938

KaiHitleris įžengė į Austriją, buvau iš meilės apsvaigusi jaunavedė.

Lauke Ringštrasėje zujo automobiliai, tramvajai ir lietpalčius diržais susijuosę pėstieji. Mes viduje šokome valsą ir gurkšnojome prancūzišką šampaną. Mano mieloji bičiulė Lilė buvo ką tik susižadėjusi su kataliku, ir tviskanti pokylių salė kaito.

Skambėjo muzika – Šubertas, – peteliškėmis pasipuošę vyrai nešiojo padėklus su krabų paplotėliais ir mažyčiais pyragėliais su grybais. Kažkas pasakė tostą už laimingąją porelę. Spindėjo krištolas, mirgėjo tulpių ir hiacintų spalvų suknelės. Šokių salė ribėjo pasteliniais atspalviais.

Tai buvo seniai, bet aš iki šiol regiu viską kuo aiškiausiai.

Buvau pasikvepinusi našlaičių kvepalais, leidosi sutemos. Smokingu apsirengęs Fricas, per salę artėdamas manęs link, judėjo tarsi pantera. Motina vilkėjo žėrinčią pilką suknelę, o tėvas iškėlė stryką virš violončelės stygų, kai staiga kažkas sušuko: – Kancleris sako kalbą.

Teta Adelė seniai ilsėjosi karste, bet mačiau, kaip dėdė Ferdinandas prie kokteilių baro ištiesė ranką, kad išlaikytų pusiausvyrą.

– Per radiją kalba Šušnigas, – vėl piktai suriko vyras. – Visi tylos.

Smuikininkai atplėšė strykus nuo smuikų, šeimininkai pagarsino radiją. Salėje sududeno kanclerio balsas, ir kaip tik tada Fricas išdygo man prie šono. Tuo metu mano vyro vaikystė

žydų gete jau buvo išdilusi, ją pakeitė elegantiškos manieros, iškrakmolyti balti marškiniai ir skaidrus, operinis baritonas. Jis apglėbė mane per pečius, sąsaga su rubinais brūkštelėjo man per skruostą, įnešdama vėsos į tvankų kambarį.

– Austrijos vyrai ir moterys, šiandieną mums iškilo rimta ir lemiama situacija, – kalbėjo kancleris fon Šušnigas.

Radijo bangomis iki mūsų atsklido slopinamas jo atodūsis.

Vyrai, kuriuos pažinojau dar tada, kai buvau mergaitė, išbalo. Nuleido šampano taures, kumščiuose sugniaužė servetėles. Lilė bejėgiškai prigludo prie smulkaus stoto tėvo. Dužo kažkieno nuversta taurė.

Kancleris pranešė, kad Hitlerio kariuomenė prie mūsų sienų, ir aš vieną trumpą sekundę patikėjau, kad mažoji mūsų valstybė stoja į karą. Maniau, kovosime su vokiečiais ir gal laimėsime.

– Nusprendėme liepti kariams nesipriešinti, – pranešė kancleris. – Tad išsiskiriu su Austrijos žmonėmis vokiškais atsisveikinimo žodžiais, tariamais iš širdies gilumos – „Dieve, apsaugok Austriją“.

Iš mano vyro burnos išsprūdo keistas garsas. Motinos lūpose išvydau savo tėvo vardą – Gustavai, – o tėvo lūpose motinos – Tede, – ir ta vienintelė akimirka įsispaudė mano atmintyje tarsi fotografija. Nualpo moteris, lauke gatvėse sugaudė sirenos. Mačiau man mojant dėdę Ferdinandą, bet mus apsupę tėvai bėrė: Paslėpkit pinigus. Paslėpkit papuošalus. Keliaukit namo. Užsirakinkit. Susiraskit pasus. Bėkit, – ir mudu su Fricu drauge su visais išpuolėme lauk į temstantį vakarą.

Gaudė bažnyčios varpai, gatvėse būriavosi šimtai žmonių, mojuojančių nacių vėliavomis. Nė nenutuokiau, kad šitiek daug

austrų laukė fiurerio. Bet štai jie, pulkai paprastų ne žydų, tikinčių, kad Hitleris teisus ir išties tik žydai kalti dėl jų bėdų: dėl skurdo, liūdesio, šalčio, ar kad ir dėl ko jie pyko, Hitleris troško, kad jie kaltintų mus. Ir jie kaltino. Šypsojosi, juokėsi ir mojavo svastikomis. Ir šūkavo: Vokietija suvienyta – tegyvuoja Hitleris. Visi žinojome, kas daroma su žydais Vokietijoje, bet iki tos akimirkos visa tai atrodė be galo toli. Jei dėl to savo valia tapome neišmanėliais, kvailiais ar naivuoliais – tebūnie. Kitaip nepasakysi.

Sėdėdamas prie naujo juodo mūsų sedano vairo Fricas stebeilijosi tiesiai į priekį. Gatvėmis koja kojon žygiavo vyrai rudomis uniformomis, tarsi išžengę tiesiai iš storų Ringštrasės pastatų sienų. Kareiviai it griežtos marionetės atkištais smakrais.

Baudžiausi paklausti Frico, kur jie slėpėsi su tomis išlygintomis uniformomis ir nublizgintais svastikų ženkleliais, bet išvydusi vyro veide ašaras prikandau skruostą ir nurijau žodžius.

Kol Altmano tekstilės fabriko teritorijoje pasiekėme savąjį jaunavedžių butuką, Fricas susikaupė ir kiek įmanydamas pasistengė atrodyti kaip tikras verslovės viceprezidentas.

– Apie jus klausinėjo keturi vyrai, – pranešė vartų sargas.

Otas, stiprus vyras kampuotais, švariai nuskustais žandikauliais, augino du mielus vaikučius. Mums užėjus užrakino spyną ir man pirmą kartą gyvenime toptelėjo, kad esu įkalinta. – Norėjo pamatyti žmogų, vadovaujantį fabrikui.

– Ką jiems pasakei? – paklausė Fricas.

– Kad Bernhardas Altmanas išvykęs darbo reikalas, o Fricas Altmanas čia, Austrijoje.

– Ir ką jie?

Otas išbalo.

– Jie pasakė: „Austrijos nebėra.“

Įėję į namus užsisklendėm duris, užgesinom šviesas ir palindom po antklodėmis. Buvome susituokę vos keturis mėnesius, man buvo dvidešimt dveji, o Fricui – trisdešimt, bet laikėmės įsitvėrę vienas kito tarsi persigandę vaikai.

– Iškeliausi nedelsdama, – sukuždėjo Fricas. – Rytoj, jei įmanoma. Vyksi su dėde Ferdinandu, o aš prisidėsiu kuo greičiau.

Mano dėdė Ferdinandas ir Frico brolis Bernhardas – jie abu stengėsi įspėti mus dėl Hitlerio, bet jų baimės atrodė miglotos ir neįtikimos, tad klausėmės taip, kaip ir didžiuma Austrijos: viena ranka ieškodami per radiją muzikos bei pramogų.

– Be tavęs niekur nevažiuosiu, – pareiškiau. – Palauksime, kol tau atnaujins pasą.

Maniškis galiojo, bet Frico paso galiojimas baigėsi po mūsų medaus mėnesio. Užpildėme visus dokumentus, padavėme prašymą jį atnaujinti ir visai pamiršom. Tai buvo prieš mėnesį.

– Dabar jokio paso negausiu, – atsakė Fricas. Fabriko šviesos pro miegamojo langą piešė jam ant veido zigzagų formos šešėlius. – Naciai jo man tikrai neduos. Tu keliauk pirma, o aš atvyksiu iš karto, kai tik galėsiu.

– Kur man keliauti? – paklausiau. – Nenoriu be tavęs niekur keliauti.

– Važiuok su dėde į Jungfer Brežanę, – liepė jis. – Jis žadėjo ten vykti atėjus Hitleriui. Čekoslovakijoje bus saugu.

Tik tada prisiminiau šokių salėje man mojusį dėdę.

– Ryte paskambinsiu dėdei Ferdinandui, – pažadėjau. – Jis pasirūpins, kad ištrūktume drauge.

Prigludau skruostu prie Frico skruosto ir prisiminiau, kaip mudviejų pažinties vakarą nuo jo vos juntamai dvelkė cinamoniniu losjonu po skutimosi. Tą naktį Advokatų pokylyje irgi buvo muzikos ir vyrų su smokingais, pro atvirą salės langą ple-

veno vėsus vėjelis, išsirikiavusios moterys su šokių kortelėmis laukė antrojo valso.

– Tik pažvelk į jį, – alsiai pratariau Lilei, pro šalį praėjus Fricui. Mano nuomone, jis judėjo kaip moters geidžiantis meilužis, tarsi jam po kojomis driektųsi aksomas. Ir dar tas cinamono dvelksmas, kaip šilta duona ir pusryčiai lovoje, jam pavymui.

– Čia Fricas Altmanas, – šnipštelėjo Lilė. – Mėgėjas operos dainininkas ir tikras žavuolis. Pripažįstu, išties dailus, bet nešvaistyk laiko – jis eina iš proto dėl ištekėjusios moters.

Gal ir būčiau paklausiusi draugės įspėjimo, jei Fricas kaip tik tą akimirką nebūtų užlipęs ant scenos ir nutildęs visos salės skaudžia Šuberto meilės daina: Tu ramybė, švelni ramybė, tu ilgesys ir tai, kas jį numaldo. Gal jis ir buvo mergišius, bet jo balsas šildė tarsi židinyje riaumojanti ugnis. Jis dainavo apie ilgesį, malonumą ir skausmą. Dainavo taip, tarsi trokštų namų, ir aš dar tą patį vakarą sukūriau jam juos savo širdyje.

Neišvyksiu iš Austrijos ar Vienos be jo. Baisu apie tai ir pagalvoti.

Kitą rytą, man benuryjant kąsnį sauso skrebučio, į virtuvės duris pasibeldė pasiuntinukas mėlyna kepure. Dangus buvo pilkas, ir Fricas, padavęs berniukui sidabrinę monetą, perskaitė brolio telegramą.

Saugus Paryžiuje. Paslėpk buhalterines knygas. Atvažiuok tučtuojau arba lauk mano nurodymų.

Bernhardas.

– Žinoma, – nervingai tarė Fricas. – Reikia paslėpti buhalterines knygas.

Ant mūsų stalo gulėjo neatsiverstas laikraštis su Hitlerio automobilių kolonos, kertančios Dunojų, nuotrauka, o po ja

įrėmintas pranešimas: NUO ŠIOL visi žydai privalo pranešti apie nuosavybę, turtą ir pinigus Centriniam Reicho biurui. Tiems, kas atsisakys bendradarbiauti, gresia areštas ir kalėjimas.

– Skambinu dėdei Ferdinandui, – tariau. Nuspaudžiau telefono svirtį sykį, antrą. Tyla ragelyje pažadino skubą. – Nueisiu pas jį. Gal jis jau turi tavo pasą ir dokumentus.

– Negali niekur eiti, – įspėjo Fricas. – Juk nė nenutuokiam, kas dedasi gatvėse.

Užsisagsčiau paltą, apsivyniojau šaliku, užsimoviau pirštines. Ryžtas tiksėjo manyje tarytum metronomas: Negaliu išvykti be tavęs, neišvyksiu be tavęs, negaliu išvykti be tavęs, neišvyksiu be tavęs.

– Tu surask knygas. Aš užsuksiu pas dėdę, o tada patikrinsiu, kaip tėvai, – pranešiau. – Grįšiu namo po trijų valandų, gal greičiau.

Altmano tekstilės fabrikas užėmė kiek daugiau nei pusantro hektaro Vienos Margareteno rajone, į pietvakarius nuo miesto centro. Gelsvų ir baltai dažytų plytų statinius jungė koridorių labirintas. Čia buvo šiuolaikiška valgykla, kur visi drauge pietaudavo, o Fricas su Bernhardu žinojo visų trijų šimtų savo darbininkų vardus.

Fricas palydėjo mane prie vartų, kur radom prie sargo namelio Otą.

– Kur dieninis sargas? – pasiteiravo Fricas.

Darbuotojai paprastai imdavo rinktis prieš aštuntą, bet tąryt fabrikas vis dar buvo tuščias.

– Nepasirodė, – patraukė pečiais Otas. Jis dirstelėjo į tvirtus mano batus. – Ponia Altman, gatvėse pavojinga. Tikiuosi, neketinate ten eiti.

– Palauk, – tarė Fricas. – Truputį vėliau eisiu kartu.

– Einu dabar, – prisiglaudžiau veidu prie jo veido. – O tu pasirūpink knygomis.

Už vartų mūsų gatvė buvo tuštutėlė, pastatai tykūs. Tolau nuo namų, o žemai ant tamsių svetainės langų nuleistos naktinės užuolaidos, regis, plazdėjo ir virpčiojo. Buvau gerokai labiau išsigandusi, nei išsidaviau Fricui. Tramvajų stotelėje nepakeldama akių nuo žemės pasistačiau palto apykaklę aukščiau. Stengiausi apie nieką negalvoti. Tik kvėpuoti ir išlikti rami.

Tramvajuje nebuvo bilietų kontrolieriaus. Visas vietas užėmę tylūs darbininkai ir padavėjai baltomis, iškrakmolytomis uniformomis. Susibrukau bilietą į kišenę, įsitvėriau į odinį dirželį, ir tramvajus nuriedėjo bėgiais. Sukant aplink Marijahilfo rajoną išvydau ant aukšto pastato kabantį piktą raudoną nacių plakatą. Visi atsigręžėm pasižiūrėti, ir vagone lyg kas suzvimbė, nelyginant nuojauta ar siaubas.

Stotelėje netoli Našmarkto į vagoną įlipęs stambus vyras juoda uniforma suriko Heil Hitler. Visi keleiviai jam atsakė iškėlę rankas, tik aš sudvejojau. Vyras dar sykį sulojo Heil Hitler ir stebeilijosi tol, kol iškėliau ranką ir be garso suvapėjau žodžius. Kairėje praslinko „Sezession“ galerija. Ant muziejaus laiptų išsirikiavę kareiviai vyniodami raudoną juostą dengė šūkį, kurį regėjau ten visą savo gyvenimą. Stengiausi prisiminti žodžius, bet jie slydo iš atminties taip pat greitai, kaip ir auksinis kupolas iš akių.

Kita stotelė – Karolio aikštė, kur stovėjo Šv. Karolio bažnyčia. Išlipau neatsigręždama. Bažnyčios durys buvo atlapotos, gaudė varpai, prie fontano būriavosi minia žmonių. Spausdama prie šono rankinę pasukau į kitą pusę ir pasistengiau nepasileisti gatvėmis tekina.

Dėdės namai Elizabetštrasėje žvelgė į Šilerio parką. Apėjusi plikų krūmynų guotą vos neužkliuvau už vorelės klūpančių senų moterų. Vilkinčios kailinius ir avinčios odinius batus jos

šveitė šaligatvį dantų šepetėliais. Kluptelėjusi sustojau ir vos nesužiaukčiojau gatvėje.

– Jei gerai padirbėsi, purvina žyde, gal ir leisiu pasilaikyti tą didžiulį deimantinį žiedą, – sulojo kareivis. Jis trinktelėjo moteriai šautuvo buože ir man skaudžiai nuvėrė žandikaulį, tarsi būtų trenkęs ir man. Moteris riktelėjo ir jis vožė jai darsyk. Nužvelgiau senyvus veidus, melsdama neišvysti pažįstamo.

– Dėkitės prie mūsų, froilen, – pašnairavo į mane kareivis. Kitas nusijuokė – maniau, apalpsiu. – Tokia dailutė panelė mums praverstų.

Sprukau iš parko, užlėkiau Elizabetštrasės aštuoniolikto namo laiptais ir puoliau belstis į duris.

– Dėde Ferdinandai? – šūktelėjau pirma savo dėdę, o tada jo liokajų. – Georgai? Ar tu ten? Čia Marija, čia aš, prašau, atidarykit.

Parke už nugaros nuaidėjo šūvis, ir man sulinko keliai.

Durys atsivėrė ir už jų pasirodė dėdės virėja balta uniforma, per petį persimetusi rankšluostėlį. Buvau pasirengusi pulti jai į

glėbį, bet ji tik šaltai mane nužvelgė.

– Jūsų dėdės nėra, – tarė Brigitė. – Išvyko dar prieš aušrą. Veikiausiai dabar jau bus kirtęs sieną.

– Išvyko? – apmirusi pakartojau. Man nė į galvą nešovė, kad dėdė galėtų iškeliauti be mūsų.

– Niekam netaręs nė žodžio, – Brigitės burna persikreipė. –Georgas matė jį sukraunant visus popierius ir užrakinant seifą. Matyt, iškeliavo į Jungfer Brežanę.

– Ar man ką nors paliko? – paklausiau. – Gal paketą ar voką?

Ji gūžtelėjo.

– Norėčiau patikrinti jo darbo kambarį, – žodžiai net ir man pačiai nuskambėjo kaip maldavimas.

– Elkitės kaip tinkama, – tarstelėjo ji ir žengė į šalį.

Didinguose palais buvo tylu. Baldai metė svetainėje ilgus šešėlius, aukštas laikrodis laiptų aikštelėje it tiksintis dinamitas skaičiavo laiką. Dėdės stalas viršuje buvo nepriekaištingai tvarkingas. Norėjau patikrinti stalčius, bet šie buvo užrakinti. Dirstelėjau po radijo imtuvu ir sugertuku, perbraukiau ranka švarias lentynas. Nė dulkelės.

Užuodžiau dėdės cigarus, bet akimirksniu tapo aišku, kad man jis ničnieko nepaliko. Paskutinė vietelė buvo tetos Adelės svetainė, kur kabėjo jos auksinis portretas. Kambarys buvo tetos šventovė, pilnas mėgstamiausių jos paveikslų ir knygų. Užuolaidos užtrauktos, oras viduje užsistovėjęs. Jos portretas tviskėjo aukso ir sidabro skrituliais, keistais simboliais, kurių niekad taip ir neperpratau. Tame kambaryje dažnai drauge su dėde vaišindavomės kava su pyragu, skanaudavome saldėsius ir jis kalbėdavo apie savo žmoną, kuri mirė, kai buvau vos devynerių.

– Ją aukštino visoje Europoje ir imperijoje. Vieną dieną visas jos paveldas atiteks tau, Marija, – kalbėjo dėdė. Palinkęs paglostė man skruostą. – Esi mums kaip tikra dukra, kurios niekad neturėjome. Dukra, kurios ji taip troško.

Už palais sienų suklykė moteris, sutrinksėjo šūviai. Atitraukusi sunkias užuolaidas išvydau dvi moteris kraujo klane. Man sulinko keliai, akyse aptemo. Suriaumojo variklis, sužviegė signalas, pasiutusiai suskalijo šuva.

Atšlijau nuo lango ir apimta panikos stvėriau Adelės vokų peiliuką. Buvau įsitikinusi, kad kambaryje man šis tas paslėpta –gal už portreto, o gal nuotraukos rėmelyje.

Pokštelėjo dar vienas šūvis, lauke sucypė automobilio stabdžiai. Ant laiptų sudundėjo sunkūs žingsniai, kažkas garsiai pasibeldė. Vyrai sulojo mano dėdės vardą, ausyse kurtinamai it sirena ūžė kraujas.

– Ferdinandas Blochas-Baueris? Atėjom pono Blocho-Bauerio.

– Jo nebėra, – išgirdau ramiai atsiliepiant virėją. – Bet jo dukterėčia Marija Altman viršuje, mirusios jo žmonos kambaryje.

Laurie Lico Albanese

Visiems kartais būna liūdna, o menas –vienas geriausių vaistų nuo melancholijos priepuolių. Menas su tavimi kalba, o tau nereikia atsakinėti.

LAURIE LICO ALBANESE (Lori Liko Albanez, g. 1959) –amerikiečių rašytoja, penkių knygų autorė. Ji užaugo Long Ailande, studijavo žurnalistiką, vėliau – kūrybinį rašymą, išgarsėjo ėmusi rašyti istorinius romanus. „Pavogtas grožis“ – pirmoji į lietuvių kalbą išversta jos knyga, kuri jau pirmu sakiniu skaitytoją nukelia į XX a. pradžios Vieną ir įtraukia į meno, intrigų ir galios kovų pasaulį.

1903 m. Vienoje klesti salonų kultūra, sklando Froido idėjos, išmėginamos naujos meno ir santykių formos. Tačiau bręsta ir pavojingos politinės įtampos. Adelė

Bloch-Bauer, jauna moteris iš pasiturinčios šeimos, susipažįsta su dailininku Gustavu Klimtu, ir netrukus vienas kitam juodu tampa įkvėpimo šaltiniu. Iš stipraus jų ryšio gimsta garsusis Klimto paveikslas „Auksinė Adelė“.

1938 m. ką tik ištekėjusi Marija Altman su baime stebi nacių okupacijos baisybes. Per naktį jos numylėta Viena virsta karo zona, o jai pačiai iškyla didžiulė grėsmė. Marijai teks sukaupti iš tetos Adelės paveldėtą drąsą ir apginti tai, kas priklauso jos šeimai. Tik kokios istorijos slypi už tų paveikslų, dėl kurių ji pasiryžusi šitaip aukotis?

„Pavogtas grožis“ – faktais paremtas romanas apie vidinę stiprybę ir savęs paieškas, taikliai atkuriantis dviejų įspūdingų moterų ir praėjusio laiko portretus.

Šeimos saga apie šedevrą, vadintą Vienos „Mona Liza“.

KIRKUS REVIEWS