Tarptautinis bestseleris
Noémi Orvos-Tóth
Kaip šeimos patirtys veikia tavo dabartį
Paveldėtos traumos
Kaip šeimos patirtys veikia tavo dabartį
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė
VILNIUS 2026
Noémi ORVOS-TÓTH INHERITED FATE
Family Wounds and Ways of Healing
Helikon Publishers, Budapest, 2023
Visos atvejų analizės paremtos tikrų žmonių gyvenimo įvykiais, bet detalės pakeistos, kad būtų užtikrintas klientų konfidencialumas. Be to, visi su tuo susiję asmenys davė leidimus skelbti jų istorijas.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
© 2019 Orvos-Tóth Noémi
Published by arrangement with Libri Literary Agency, an imprint of Libri Könyvkiadó Kft, Budapest, Hungary
© Viktorija Uzėlaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© „Tyto alba“, 2026
ISBN 978-609-466-937-8
Įvadas
Pirma dalis. Nuo ko viskas prasidėjo
Nepageidaujamo vaiko našta
Antra dalis. Trauma Psichikos žemės drebėjimas
Trečia dalis. Šeimos paslaptys
Paslapties gimimas
Paslaptis, kuri skiria
Tikrovės iškraipymas
Sugriautas pasitikėjimas
Paslapties našta
Ketvirta dalis. Šeimos likimo kūrimas
Savasties gimimas
Mūsų įsitikinimai
Šeimos ribos
Šeimos istorijos
Penkta dalis. Paveldo beieškant
Šeimos pasąmonė
Šeimos scenarijus
Įvadas
Kai pas mane ateina žmogus ir mes imame kalbėtis apie jo rūpesčius ar pasikartojančius nemalonius gyvenimo įvykius, dažniausiai pajuntu, kad turime grįžti į praeitį.
Kai kuriems tai gali atrodyti keista ar net beprasmiška. Gerai prisimenu prieš porą metų atėjusį vyrą. Krapštydamas laikrodį ir nepatikliai dirsčiodamas į mane jis pasakojo, kad nuolat kviečiasi greitąją pagalbą arba prašo žmonos nuvežti į priimamąjį, nes jam atrodo, kad ištiko infarktas. Gydytojai jį kaskart nuramina, patikina, kad tai „netikras pavojus“, ir išleidžia namo, prieš tai patarę keisti gyvenimo būdą: vartoti mažiau druskos, daugiau sportuoti ir panašiai. Bet per pastarąjį tokį vizitą gydytojas patapšnojo jam per nugarą ir tarė: „Klausykit, jūsų širdis sveikutėlė! Jums vertėtų kreiptis į psichologą!“ Taigi tas vyras atėjo ir atsisėdo priešais mane, pasiryžęs išsiaiškinti, kas sukelia panikos priepuolius ir ką dėl to būtų galima padaryti. Prieš imantis darbo, vyras griežtai uždraudė kapstytis po praeitį. „Aš optimistas, – tarė jis. – Man patinka žvelgti į priekį. Kalbėkime apie ateitį!“
Tokių abejonių girdžiu dažnai. Daugelis žmonių mano, kad beprasmiška tyrinėti praeitį, nes jos vis vien nebepa-
keisi. Toks požiūris kyla iš įsitikinimo, kad senas žaizdas galima pagydyti tik perrašius gyvenimo istoriją, o kadangi to padaryti neįmanoma, senų įvykių net neverta judinti. „Kas buvo, tas, – dažnai kartojama, linkint žmogui gero. –Užmiršk tai!“ Vis dėlto tai būtų klaida.
Tiesa, negalime atitaisyti to, kas padaryta, bet supratus praeities įvykius lengviau keisti dabartį ir ateitį. Kaip sakė Winstonas Churchillis, „kuo ilgiau gali žiūrėti atgal, tuo toliau, tikėtina, matysi į priekį“. Turime tyrinėti praeitį, nes tik ją supratę deramai pasirengsime būsimiems iššūkiams.
Žinoma, ne visada lengva įžvelgti sąsajas. Skeptikas veikiausiai suabejotų, ar dešimtmečių senumo įvykiai gali turėti ką nors bendra su dabartinėmis kančiomis. Vis dėlto daugeliu atžvilgių jie dar ir kaip susiję.
Kai kurie žmonės nenori žvelgti į praeitį, nes jaučia nepajėgsią susidoroti su iškilsiančia informacija – su griaučiais, staiga išvirsiančiais iš spintos. Pavyzdžiui, vienas mano klientas įnirtingai priešinosi psichoterapijai pakitusios sąmonės būsenos (sąmoningai nevartoju žodžio „hipnozė“, nes jis dažnai klaidingai suprantamas), nes bijojo „kažkokių klaikybių, slypinčių pasąmonės gelmėje“. Tačiau baimė iš jo atimdavo daugiau energijos, nei būtų prireikę suvaldyti galbūt pasirodysiančius siaubus. Kartais abejonių kyla iš to, kaip žmogus įsivaizduoja psichoterapiją. Daugelis vis dar mano, kad psichologas yra lyg koks teisėjas, o jo pagrindinė užduotis – nustatyti, kas vienu ar kitu atveju kaltas. Suprantama, niekas nenori būti smer-
kiamas. Neseniai viena pora konsultacijos pradžioje prisipažino atėjusi, kad abudu išklausyčiau ir nuspręsčiau, kuris yra kvailys. Teko juos nuvilti, nes mes, psichologai, neturim radaro kvailumui aptikti, be to, nemėgstu klijuoti žmonėms etikečių. Kiti klientai uoliai vengia prisiminti praeitį, nes tada reikėtų iš naujo įvertinti santykius su giminaičiais. Pavyzdžiui, viena moteris per pirmą konsultaciją pareiškė, kad psichologai visada dėl visko kaltina mamą, bet jos mama buvo nuostabi, taigi verčiau jau nebandyčiau pasakyti apie ją ką nors bloga. Ištikimybė šeimai –labai stipri jėga, kartais tiesiogine prasme neleidžianti pamatyti, kas mums atsitiko, ir suprasti įvairių sąsajų mūsų gyvenime. Beje, turiu pridurti, kad tas pats pasakytina ir apie žmones, kurių darbas yra padėti kitiems. Kartą dalyvavau vienoje grupėje, kur buvo susirinkę socialinių profesijų atstovai, ir mes diskutavome apie vaikystėje iš tėvų patirtas skriaudas. Tai buvo sunkus pokalbis. Kitas užsiėmimas tą pačią dieną prasidėjo visiška tyla – niekas nenorėjo prabilti. Galop vienas dalyvis sumurmėjo apgailestaująs, kad per praėjusį susitikimą „išdavė“ savo tėvus. Net ir suaugę, kalbėdami apie vaikystėje patirtą skausmą, atskleisdami savo nusivylimus, taip pat tėvų ir vaikų santykio trūkumus, pasijuntame esą išdavikai. Tokias abejones turėtume patraukti į šalį. Jei netyrinėsime praeities, gerai nesuvoksime, kas mes tokie ir kodėl gyvename kaip tik taip, o ne kitaip. Kad suprastume save, sužinotume, kodėl kartais suklumpame, pažintume ir ištirtume savo baimes, nesėkmių ir blogos nuotaikos prie-
žastis, kad suvoktume, kodėl nuolat kartojasi nesėkmingų santykių scenarijus, nepakanka vien tik išnagrinėti savo gyvenimą. Tėvų, senelių ir netgi protėvių, kurių niekada nebuvome sutikę, patirtis, gyvenimo įvykiai, baimės ir kančios veikia mūsų likimą. Jei šis paveldas liks slaptose šeimos pasąmonės kertėse, negalėsime laisvai gyventi savo gyvenimo.
Svarbu apie save mąstyti kaip apie plataus tinklo, kuriam priklauso šeima ir sociumas, dalį, atrasti, kiek praeities gijų driekiasi per mūsų dabartį. Turime suprasti, kad jei vienas iš mūsų protėvių patyrė traumą, palikuonys metų metus ar net dešimtmečius kasdieniame gyvenime jaus jos pasekmes. Tai nebelaikoma ezoteriniu požiūriu – „tikiu, nes noriu tikėti“. Šiais laikais tai yra moksliniais tyrimais grįstas faktas.
Ši knyga kviečia skaitytoją į savęs pažinimo kelionę, apimančią kelias kartas. Ji skatina būti drąsiam, tyrinėti seniai palaidotas šeimos istorijas, skverbtis apžėlusiais takais, apšviesti tamsiausias kertes ir pažvelgti į jėgas, veikiančias dabartinį gyvenimą. Esu įsitikinusi, kad neįmanoma iki galo suprasti savo likimo, neatsižvelgus į transgeneracines įtakas, ir tyrinėjant savo protėvių istoriją galima aptikti raktą nuo durų, vedančių į teigiamus pokyčius.
Kiekvienos dalies skyrių pabaigoje rasite klausimų rinkinį. Atsakydami į juos, ugdysitės savivoką. Galbūt per tai priartėsite prie slaptų savasties klodų, geriau suprasite savo tėvų ir senelių elgesį, jų emocines reakcijas ir sprendimus.
Pirma dalis
Nuo ko viskas prasidėjo
Motinai gimdant, Kūdikis irgi kenčia. Dvigubas skausmas –tik nuolankumas gali jį palengvinti.
Attila József, „Labai skauda“
Nepageidaujamo
vaiko našta
Bet tu gimei
Ir nesi nei aklas, nei kvailas; Jei jau esi čia, Neleisk jiems tavęs sulaikyti!
Péter Sziámi Müller, „Jei būtum kūdikis, turintis aiškiaregystės dovaną“ *
Prisimenu, kaip vaikystėje, aštuntajame devintajame dešimtmetyje, klausydavausi populiarios vengrų dainininkės Zsuzsos Koncz dainų. Patefone sukdavosi juoda vinilinė plokštelė, o mes savo balsais pritardavome. Mano mėgstamiausia daina buvo „Mama, kérlek“ („Mama, prašau“). Dar ir dabar išgirdus nuostabius Jánoso Bródy žodžius man nugara nubėga šiurpuliai. Didūs menininkai – poetai, rašytojai, dainų tekstų kūrėjai – apie žmogaus sielą žino ne mažiau nei psichologai, o gal ir daugiau, tik į ją žvelgia kitu aspektu. Dainoje „Mama, kérlek“ išsakomas esminis gyvenimo klausimas: „Neprašiau, kad dovanotum man gyvenimą. Prieš mirtį norėčiau sužinoti, kodėl esu gyva.“
* Originalus dainos pavadinimas „Ha előrelátó csecsemő lettél volna“. ( Vert. past. )
Kodėl aš čia? Kokiu tikslu gimiau? Ar tėvai manęs norėjo? Devintajame dešimtmetyje, kai buvo išleista ši daina, dar nenumaniau, kad dirbsiu psichologe ir dažnai ieškosiu atsakymo į šį klausimą.
Psichoterapijos pradžioje stengiuosi išsiaiškinti, ką klientas žino apie savo pradėjimo aplinkybes. Kas buvo jo tėvai? Kokie jų santykiai? Kaip gyveno? Ar laukė gimdymo, o gal kūdikį pradėjo netyčia, per klaidą? Ar tai buvo neplanuotas nėštumas, užkraunantis vaikui tam tikrą naštą? Idealiu atveju vaikas į šį pasaulį ateina tada, kai du suaugę, brandūs, vienas kitą mylintys, emociškai ir finansiškai saugūs žmonės to nori ir tam tvirtai įsipareigoja. Deja, gyvenimas ne visada lepina tokiais tobulais scenarijais.
Kodėl pradėjimas yra tokia svarbi tema? Kaip gyvenimo pradžios įvykiai paveikia mūsų ateitį?
Ankstyvosios raidos laikotarpiu sąveikauja genai ir aplinka, o pirmoji mūsų aplinka – tai motinos kūnas. Ilgą laiką manyta, kad įsčiose vaisius auga tik fiziškai, bet šiuolaikiniai vaisiaus tyrimai, ypač ultragarso, aiškiai parodė, kad šiuo laikotarpiu vyksta kur kas svarbesni raidos procesai, apie kuriuos anksčiau labai mažai ką žinojome.
Embrionas yra budrus, jis klausosi, reaguoja ir, svarbiausia, mokosi. Nebrandi nervų sistema kaupia patirtis. Motinos kūnas ne tik teikia maisto medžiagų, bet ir perduoda žinią apie motinos emocinę būseną. Jei motina jaučiasi gerai, vaisius maudosi laimės hormonuose, bet jei ji įsitempusi ir nervinga, vaisius taip pat gauna streso hormonų.
Nuo ko viskas prasidėjo
Tokios biocheminės žinutės virsta atminties įspaudais, o šie ląstelių lygmeniu kaupiami kaip fiziniai pojūčiai, giluminiai įspūdžiai ir prisiminimai. Kalbame ne apie sąmoningus prisiminimus, kuriuos galima išreikšti žodžiais, bet veikiau apie patirtis ląstelių lygmeniu.
Londono imperatoriškojo koledžo perinatalinės psichologijos profesorė Vivette Glover, tirianti motinos kūno įtaką embrionui, tvirtina, kad motinos būsena veikia embriono nervų sistemos vystymąsi. Jei motina patiria stresą, padidėjęs kortizolio lygis gali lemti struktūrinius ir funkcinius embriono smegenų pokyčius, daugiausia aptinkamus vadinamojo hipokampo srityje. Ši smegenų dalis, esanti abiejuose pusrutuliuose maždaug ties smilkiniais ir šiek tiek primenanti jūrų arkliuką (lotyniškai hippocampus), atsako už mokymąsi ir atmintį, taip pat už emocijų reguliavimą ir motyvaciją. Glover ir kitų tyrimais įrodyta, kad vaikai, kurių motinos kentė nuo depresijos ir nerimo, dėl pakitusio nervų sistemos vystymosi veikiausiai ir patys patirs depresijos bei nerimo simptomų. Taip pat tikėtina, kad jiems pasireikš dėmesio trūkumas, mokymosi sunkumų ir kognityvinių problemų. Embriono tarpsniu patirtas stresas gali paveikti visą tolesnį žmogaus gyvenimą ir likimą. Moksliniai tyrimai patvirtina prieš du tūkstančius metų Aristotelio duotą patarimą; jis įspėjo nėščiąsias nesijaudinti, nes įsčiose augantis vaisius daug ką sugeria, kaip kad augalas daug pasiima iš dirvos.
Tam tikri motinystės aspektai bendru sutarimu nutylimi. Dažnai nedrįstame apie juos prabilti, baimindamiesi,
kad kai kuriuos žmones tiesa gali sukrėsti. Įprasta manyti, kad kiekviena moteris savo kūdikio laukia su didžiuliu džiaugsmu, o jei vienu ar kitu nėštumo tarpsniu pasijunta kaip nors kitaip, gali sulaukti aplinkinių pykčio ir nepritarimo. Amžinatilsį vengrų psichologas Péteris Popperis, mano manymu, vienas drąsiausių ir įžvalgiausių žmogaus sielos tyrinėtojų, rašė:
Ar tiesa, kad kiekvienas tėvas ir kiekviena motina myli savo vaiką? Išgirdę tokį klausimą turbūt nustebsite. Ir vis dėlto atsakymas ne visada teigiamas. Psichologų kabinetai pilni nutrūkusių ar byrančių santykių, nes žmonės pareigingai apsimeta nuolat, bet kokiomis aplinkybėmis mylintys savo vaikus. Juk tai socialinis įsipareigojimas! Koks pabaisa tėvas ar motina gali nemylėti savo vaiko?! Bet visiškai įmanoma deramai rūpintis vaiku ir gražiai su juo elgtis (pavyzdžiui, iš padorumo, geranoriškumo ar jaučiant atsakomybę), net jei jo nemyli, o tiesiog priimi situaciją tokią, kokia yra; žaidi gyvenimo duotomis kortomis.*
Tarptautiniai tyrimai Popperio žodžius patvirtina. Rezultatai rodo, kad 56 procentai porų, pamatę teigiamą nėštumo testą, išsigąsta. Žinoma, dažniausiai pradinis šokas praeina, vis dėlto daug nėštumų – daugiau, nei manome, – lydi neigiamos emocijos. Remiantis vienu ame-
* Péter Popper, Lélekrágcsálók – válogatás Popper Péter legjobb előadásaiból , Budapest: Kulcslyuk Kiadó, 2010.
Nuo ko viskas prasidėjo
rikiečių tyrimu, daugiau nei trečdalis (!) vaikų yra gimę dėl nepageidaujamo nėštumo, nors Vakarų visuomenėje laisvai galima įsigyti kontraceptinių tablečių ir prezervatyvų. Tačiau gražiai skambantys principai labai skiriasi nuo praktikos. (2002 m. ataskaitoje JT Populiacijos fondas kalba apie per mažą dėmesį nepageidaujamiems nėštumams ir tvirtina, kad tai veikia ne tik individus, bet ir visą visuomenę.*)
O kokia padėtis buvo iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, kai kontraceptinės priemonės buvo sunkiau prieinamos, o abortai nelegalūs? Manau, galime drąsiai teigti, kad kiekvienoje kartoje gimdavo nemažai vaikų, kurių tėvai nenorėjo. Prisimenu vieną savo klientę. Jos motina dažnai kartodavo: „Jei nebūtum gimusi, dabar gyvenčiau kitaip. Nesikankinčiau šitoje supuvusioje santuokoje su tavo tėvu.“ Nieko keista, kad mano klientei sunkiai sekėsi užmegzti darnius santykius; ji netikėjo, kad gali būti mylima ir kam nors reikalinga.
Jau 1929 metais garsus vengrų psichologas, Freudo mokinys Sándoras Ferenczi svarstė, kas nutinka, kai motina atstumia savo vaiką. Straipsnyje „Nepageidaujamas vaikas ir jo mirties instinktas“** Ferenczi tvirtina, kad kiekvienas embrionas turi griaunamąjį – mirties – instinktą. Motinos meilė gali susilpninti ir sušvelninti pražūtingą jo veikimą.
* Žr.: https://www.frontiersin.org/articles/10.3389/fnbeh.2021.706660/full.
** „Das unwillkommene Kind und sein Todestrieb“, IZP, 1929. (XV, 149–153). Tais pačiais metais straipsnis anglų kalba paskelbtas žurnale International Journal of Psycho-Analysis , 1929. (X, 125–129).
Jei mama apie būsimą kūdikį galvoja su meile, šis suvokia, kad jo gyvenimas vertingas ir tikslingas. Bet jei motina nėštumu nesidžiaugia, jei širdyje būsimą kūdikį atstumia ir tai tęsiasi ilgą laiką, pradžia būna sunki. Vaikas ne tik neįgyja jokios atsvaros mirties instinktui, bet ir gimdamas atsineša nesaugumo jausmą, nepasitikėjimą pasauliu. Padėtis gali pasitaisyti, jei šalia bus bent vienas žmogus, į vaiką žiūrintis pozityviai. Bet jei tokio asmens nėra, suaugus bus daug sunkiau užmegzti gilius ir darnius santykius.
Ferenczi įsitikinęs, kad nelauktų vaikų raida lėtesnė, jie būna pernelyg jautrūs, pesimistiški, labiau linkę sirgti psichosomatinėmis ligomis. Jo manymu, tai yra mirties instinkto, tam tikro nesąmoningo polinkio į savinaiką, apraiška. Pasak Ferenczi, suaugę jie labiau linkę žudytis ir nusikalsti. Sakytum, žmogus, kuris į šį pasaulį atėjo nepageidaujamas, kenkdamas sau tarsi siekia patenkinti tėvų lūkesčius. Verta pakartoti, kad šis straipsnis buvo paskelbtas 1929 metais. Taigi jau beveik visą šimtmetį psichologai rūpinasi, kokie padariniai laukia vaiko, jei pačiuose pirmuose santykiuose jam stigs meilės įkvepiančios galios.
Helga Häsing ir Ludwigas Janusas savo knygoje „Ungewollte Kinder“ („Nelaukti vaikai“)* rašo, kad jei motina svajojo pastoti, vaisius augs „palaimingos pirmykštės būsenos“, o nepageidaujamas vaikas atsineš itin gilų archajinį kaltės jausmą. Jis savo pasąmonėje jaus, kad kažką daro blogai, todėl stengsis susinaikinti. Andrásas Feldmáras
* Berlin: Rowohlt Verlag, 1994.
Nuo ko viskas prasidėjo
knygoje „Rainbow States of Consciousness“* („Vaivorykštinės sąmonės būsenos“) pasakoja apie savo patirtis dirbant su kelis kartus bandžiusiais nusižudyti klientais. Psichoterapeutas nustatė, kad kai kurie jų nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo kaskart vis tą patį mėnesį. Išanalizavęs šių žmonių istorijas, Feldmáras suprato, kad jie bando žudytis per laikotarpį, atitinkantį pirmus tris mėnesius nuo pastojimo, vadinamąjį pirmąjį trimestrą, kai paprastai nutraukiamas nepageidaujamas nėštumas. Jis nusprendė pasikalbėti su jų motinomis ir pasiteirauti, ar jos svarstė pasidaryti abortą. Paaiškėjo, kad visos būtų norėjusios nutraukti nėštumą. Tai tik pavieniai atvejai, bet jie vis vien verčia susimąstyti. Kas lemia šiuos šiurpius sutapimus, jei žmonės net nežino apie praeities įvykius? Ar gali būti, kad jie kažkaip „prisimena“ grėsmingą patirtį iš vaisiaus periodo? Ar motinos emocijos ir mintys pasiekia embrioną kokiu nors nežinomu komunikacijos kanalu? Ar vaisius susitapatina su nukreipta į jį agresija – ir suaugęs žmogus pats bando sau kenkti? Visko gali būti. Bet kaip paaiškinti laiko sutaptį? Garsi psichoterapeutė Anne Ancelin Schützenberger manė, kad tai gali būti susiję su „metinių sindromu“ – reiškiniu, kai tėvams ar protėviams reikšmingi įvykiai (pavyzdžiui, nelaimingas atsitikimas ar mirtis) gali turėti magnetinę jėgą ir sukelti pasikartojimus.
Pastaraisiais dešimtmečiais buvo atlikti keli tyrimai, kuriais siekta nustatyti, kas nutinka, kai pažeidžiamas
* Budapest: Jaffa Kiadó, 2010.
ankstyvasis motinos ir vaiko ryšys. Iš jų bene geriausiai žinomas Davido, Matějčeko ir Dytrycho atliktas Prahos tyrimas*. Tyrėjai stebėjo 220 žmonių pirmuosius trisdešimt penkerius gyvenimo metus. Visų jų mamos teikė prašymus dėl aborto (nuo 1961-ųjų iki 1963-iųjų po du kartus kreipėsi į atsakingą už tai komitetą), vis dėlto kūdikius pagimdė. Mokslininkai siekė suprasti, kaip toks aiškus ir atviras atmetimas veikia tolesnį vaikų gyvenimą. Rezultatai atskleidė, kad emocijos, rodomos pradėtam kūdikiui, yra labai svarbios. Nelaukti vaikai savo intelektiniais gebėjimais (IQ) nesiskyrė nuo bendraamžių, bet kai kuriose srityse jų pasiekimai buvo menkesni už kontrolinės grupės, kuriai priklausė laukti vaikai. Jų socialiniai įgūdžiai buvo silpnesni, jiems sunkiau sekėsi pritapti prie bendruomenės, bendraamžiai nenorėjo su jais draugauti, tarsi motinos atstūmimas persikeltų ir į vėlesnius tarpasmeninius santykius. Mokytojai ir tėvai buvo nepatenkinti jų elgesiu ir stropumo stoka, tad klijavo „blogo vaiko“ etiketes. Toks ankstyvas klasifikavimas giliai įsirėžia į savivaizdį. Vaikystėje girdėti neigiami apibūdinimai gali lydėti iki pat gyvenimo pabaigos. Nelauktiems vaikams sunkiau susireguliuoti emocijas ir susitvardyti. Suaugę jie beveik dvigubai dažniau tampa alkoholikais ir padaro beveik tris kartus daugiau nusikaltimų palyginti su kontrolinės grupės nariais. Daugelis jų yra įsitikinę, kad pripažinimo siek-
* „Born Unwanted: Observations From the Prague Study“, American Psychologist , 58(3): 2003, 224–229.
Nuo ko viskas prasidėjo
ti neverta – kad ir kaip stengsiesi, vis vien kas nors pašlis ir nieko neišeis. „Net mama manęs nemylėjo, taigi veikiausiai esu niekam tikęs“, – mąsto jie. Jei širdis pripildyta savo nevertumo jausmo, nieko nuostabaus, kad suaugęs žmogus į santykius žengs abejodamas ir išsigandęs arba išvis nieko neprisileis, kad neliktų dar labiau įskaudintas. Tokiam asmeniui meilė yra lyg miražas: beviltiškai jos vaikosi, o kartais tiesiog numoja ranka. Taigi turbūt jau supratote, kad nelaukti vaikai, stebėti Prahos tyrimo mokslininkų, patyrė daug nusivylimų ir nesėkmių, o suaugus jų santykiai dažnai nutrūkdavo. Pirmi seksualiniai santykiai (paprastai prognozuojantys būsimų santykių kokybę) daugiausia buvo paviršutiniški, vėlesni ryšiai taip pat trumpalaikiai ir netvarūs. Patyrę gerumą ar meilės iliuziją, jie beveik iškart pasiūlydavo savo kūną, bet negebėjo užmegzti gilių, tvarių santykių. Kai kurie jų susituokė, bet jautėsi nelaimingi; tikėtina, kad vėliau išsiskyrė.
Pačioje pradžioje patirtas meilės stygius raudona gija driekiasi per gyvenimą, ir labai sunku ką nors pakeisti. Kai į šį pasaulį ateini nelaukiamas, beveik neįmanoma patikėti, kad tau yra čia vietos, kad esi vertas pagarbos ir pripažinimo, kad gali patirti tikrą gilų artumą. Žinoma, visa tai retai iškyla į paviršių; matydami tik pasikartojančias nesėkmes ir žlungančius santykius, mes prarandame viltį, viskas atrodo nebeįdomu arba imame griauti savo gyvenimą.
Neseniai šalia savo namų ant suolo pastebėjau benamį.
Jis ten sėdėjo, kai ryte ėjau į darbą, o vakare vėl jį pamačiau, ramiai klausantį radijo. Vieną rytą sutikusi jį toje pa-
čioje vietoje, užkalbinau. Vyras papasakojo, kad gatvėje gyvena nuo 1994 metų. Uždarius gamyklą, liko bedarbis.
Užuot bandęs ieškotis kito darbo, nuleido rankas, nes nemanė, kad verta stengtis arba kad iš to išeis kas nors gero. Paaiškėjo, kad tas vyras buvo nelauktas vaikas. „Tėvai manęs nenorėjo, aš jiems buvau rakštis subinėj“, – pasakė jis ir numojo ranka.
Jei nesuprantam, kodėl kitas „tingi“ arba „neturi motyvacijos“, verta pažvelgti į jo ankstesnį gyvenimą. Kiek artimųjų juo nusivylė prieš tai, kai jis pats nusivylė savimi?
O kaip nepageidaujamas nėštumas veikia vėlesnes kartas? Markas Wolynnas, paveldėtų šeimos traumų žinovas, teigia, kad mums persiduoda tai, kaip senelė rūpinosi mūsų mama. Senelės vaikystės sielvartas, sunkumai ir kančios lemia, kaip ji vėliau elgsis su mūsų mama, o ši savo ruožtu perduos tą patirtį mums. Jei nesusitvarkysim su atmetimo trauma, perduosim ją kaip karštą bulvę savo vaikams, o šie – mūsų anūkams.
Per grupinę psichoterapiją santūri, tyli penkiasdešimtmetė Ágota pasiskundė apatija ir bendru nuovargiu. Ji liūdnai vilkosi iš dienos į dieną, nieko nesitikėdama ir nenorėdama. Paaiškino, kad ją nualino nuolatinės pastangos pateisinti kitų lūkesčius. Moters motyvacija išseko, ateitis jai neberūpėjo. „Mano gyvenimas išeikvotas“, – pareiškė ji. Žiūrint į Ágotą dėl to net nekildavo abejonių. Jos kūnas atrodė be jėgų: lūpų kampučiai nuleisti, pečiai pakumpę, akyse neapsakomas nuovargis. Moteris pati nesuprato, ko-
Nuo ko viskas prasidėjo
dėl taip yra; juk vyras ją mylėjo ir dukrai gerai sekėsi, ji turėjo darbą, gražų namą, sodą. Bent jau teoriškai nieko netrūko, kad jaustųsi laiminga. Tačiau jos širdis viskuo bodėjosi.
Darbe pastebėjau, kad emocijos dažnai išsiveržia be jokio regimo įspėjimo ar paaiškinimo. Tuomet žvalgomės katalizatoriaus, bet net jei ką nors ir randame, kažkaip pajuntame, kad čia dar ne visas paveikslas. Tokiomis akimirkomis pravartu pasikapstyti giliau – patyrinėti tėvus ir protėvius.
Mudvi su Ágota ėmėme tyrinėti kelių jos šeimos kartų gyvenimą. Ji nupiešė giminės medį, peržiūrėjo pageltusius archyvų ir bažnyčios dokumentus. Bažnyčios metrikuose rado šį tą įdomaus: prie mamos pavardės buvo prierašas –pavainikė. Kaip tai galėjo nutikti? Ji apie tai nieko nebuvo girdėjusi. Mamos paklausti nebegalėjo, ši buvo mirusi, bet Ágota nepasidavė. Išklausinėjo gimines ir galiausiai vienas žmogus papasakojo istoriją. Pasirodo, jos seneliai dar būdami paaugliai pamilo vienas kitą. Juos užvaldė aistra, o apie kontracepciją jaunuoliai tikriausiai nelabai ką žinojo, taigi penkiolikametė mergina pastojo. Suprato tik tada, kai ėmė jausti vaikelio judesius. Kaime kilo baisus triukšmas, visi kalbėjo apie garbę praradusią merginą. Tėvai, sunkaus charakterio, negebantys mylėti, ją visaip žemino ir grasino išsižadėti. Mergina turėjo persikraustyti į arklidę ir veik negaudavo valgyti. Jaunoji pora pateikė prašymus tuoktis nesulaukus pilnametystės, bet kūdikis gimė jiems dar negavus leidimo. Todėl jų naujagimė dukra buvo pavainikė.
Mąstydami apie protėvių likimą nerasime šeimos, kurioje nebūtų skausmingų patirčių, netikėtai nutrūkusių santykių, nerimą sėjančių nelaimių. Mes visi esame traumuotų žmonių palikuonys, taigi nerkime gilyn ir atraskime paslėptą skausmą ir kančias, kurios buvo laikomos užmirštomis, kad išsilaisvintume iš slegiančių šešėlių.
NOÉMI ORVOS-TÓTH (Noėmi Orvos-Tot, g. 1971 m.) yra vengrų klinikinė psichologė, kurios specializacija – iš kartos į kartą perduodamų traumų atpažinimas ir gydymas. Jos knyga „Paveldėtos traumos. Kaip šeimos patirtys veikia tavo dabartį“ tapo ilgamečiu bestseleriu Vengrijoje, o vėliau sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. 2013 m. N. Orvos-Tóth įsteigė Transgeneracinių traumų institutą, ji reguliariai skaito paskaitas įvairiose pasaulio šalyse ir konsultuoja privačiai.
Šeimos, į kurią ateiname, sandara, lūkesčiai ir istorija turi didesnį poveikį mūsų gyvenimui, nei manome. Norint geriau suprasti savo nerimo priežastis, nuotaikų svyravimus, pasikartojančias nesėkmes mezgant santykius, reikėtų atidžiau pažvelgti į tėvų, senelių ir prosenelių praeitį: kaip dažnai joje slypinčios skaudžios traumos daro įtaką mūsų kasdieniams sprendimams.
Dalydamasi jautriomis klientų istorijomis ir pateikdama praktinių užduočių, N. Orvos-Tóth kviečia skaitytojus į gilesnio savęs pažinimo kelionę. Joje paaiškės, ką iš tiesų galima laikyti trauma, kaip trauma šeimoje paveikia net kelias kartas, kodėl verta pasigilinti į sudėtingus ar slaptus šeimos pasakojimus ir ką daryti, kad neperduotume skausmo savo vaikams.
Ši įtraukianti knyga privers permąstyti savo santykius ir dalykus, kurie liko nutylėti. – The Mail on Sunday
© Peter Máté
nuotr.