Fanta stin is romana s
Iš anglų kalbos vertė JOVITA LIUTKUTĖ
Vilnius, 2026
Folkloras 517
Viskas prasideda nuo šnipštelėjimo, išgirsto stovint eilėje kavinėje, nuo pasakojimo, kurį tikriausiai reikėjo praleisti pro ausis. Bet ši nuogirda įsismelkė į atmintį kaip daina ir nedavė ramybės lyg kokia neįminta mįslė. Kol pagaliau atvedė čia. Į automobilių stovėjimo aikštelę, kur orų prognozė, žinoma, buvo nė motais. Sinoptikai žadėjo giedrą ir žvaigždėtą naktį, bet kojų pirštai šlampa. Avėdama basutes ir bėgdama per šaligatvį, jauti drėgmę įkyriai krintančiuose lietaus lašuose. Aplink blėsčioja gatvių žibintai, lyg sustingę choristai, pritariantys drėgnų tavo žingsnių solo partijai. Kvapo nepritrūksta, bet sulėtini žingsnį ir sustoji po stogine. Akį rėžia JAU GREITAI, užrašytas raudonomis didžiosiomis raidėmis, metančiomis neoninius šešėlius ant senovinės kasininko būdelės, apklijuotos pablukusiais plakatais, reklamuojančiais kadaise vykusias ir seniai pasibaigusias pramogas. Ant vieno iš jų viršuje matyti lietaus nuskalbtomis geltonomis raidėmis užrašytas Veronikos Leik vardas, iš kito šypsosi nespalvota Loreta Jang. Plakatas su jos atvaizdu skirtas filmui Nepamirštamas vakaras, tad tikiesi, kad ir šis bus būtent toks. Nežinia, ar tuose pasakojimuose glūdi tiesos grūdas, bet, žengdama į kino teatro vestibiulį, giliai širdyje viliesi netrukus tai išsiaiškinti. 7
Stephanie Garber
Jaudulys toks, kad viskas atrodo puošniau ir nuostabiau, nei yra iš tiesų. Dešinėje – tviskančios, iš rinktinės medienos pagamintos ir įstiklintos taksofonų būdelės. Tokios ilgos jų eilės dar neteko matyti. Vos nesusigundai jų nufotografuoti. Net jei mėgintum, nepavyktų. Kol kas to nežinai, bet tavo mobilusis telefonas nebeveikia. Staiga dėmesį patraukia senas užkandžių kioskas kairėje, lyg ilgesingais prisiminimais nuklotas dulkėmis ir, galima sakyti, nė nepastebi aukso spalvos dažų atplaišų ant art deco stiliaus apvado, papuošto geometriniais saulės ir šokančių delfinų raštais. Iškaboje virš apvado rašoma: kukurūzų spragėsiai – 10 centų kukurūzų spragėsiai su sviestu – 15 centų cigaretės – 25 centai Nežinojai, kad anksčiau kino teatruose buvo prekiaujama cigaretėmis, bet staiga nosį pakutena tabako dūmų ir spragintų kukurūzų kvapas. Regis, burnoje pajunti ir sviesto skonį. Bet vestibiulyje neužtrunki. Kino teatras – vienintelė tavo geidžiama pramoga, tad negaišdama žengi į salę. Suspaudžia krūtinę. Ima daužytis širdis. Vis dar tikiesi atrasti tai, kas tave perkeltų į kitą pasaulį. Pro dvivėres duris eini entuziastingai, kupina optimizmo, kaip pernelyg ryškiai apšviestas paveikslas. Salėje tebetrenkia rūkalais ir spragintais kukurūzais, bet justi ir dar kažkoks aromatas. Gal tai – tik seno aksomo kvapas, sumišęs su lietaus teikiama gaiva, tačiau, užvertusi galvą į neįtikėtinai aukštas lubas, staiga prisimeni ryškiaspalvius sapnus. Lubos dekoruotos dramblio kaulu, auksu, art deco stiliaus elementais, atrodančiais kaip Zodiako ženklai. 8
PASLAPČIŲ ALCHEMIJA
Po puošniu kupolu menka dalis vietų jau užimtos. Dvidešimt penkios? Gal penkiasdešimt? Įsitaisiusi ant kėdės vienoje iš paskutinių eilių, jautiesi pernelyg susinervinusi ir negali tiksliai suskaičiuoti. Tavo kėdė siūbuoja, nutrintas aksomas švelnus, bet tavęs neapleidžia nuojauta, kad atsidūrei per toli nuo scenos. Nutari persėsti arčiau ir eidama slapčia žvilgčioji į susirinkusiuosius. Nori pamatyti, kam dar pavyko čia patekti, dairaisi pažįstamų. Bet prisimeni, kiek nedaug žmonių universitete pažįsti, ir nenuostabu, kad visi sėdintieji atrodo svetimi. Vieni šnabždasi, kiti kikena, dar kiti – kaip ir tu – nepraveria burnos, bet jus sieja viena gija – lūkestis. Kitaip ir būti negali. Scenos uždanga ryškiai rožinė, jai pakilus, sulaikai kvapą. Ponai, maloniai prašome nusiimti skrybėles, šmėsteli užrašas sidabriškame ekrane. Netrukus jį pakeičia kitas kadras: Garsiai švilpti ir kalbėtis draudžiama. Suprantama, tai sukelia švilpesių laviną. Bet vos tik užrašas išnyksta ir viršutiniame dešiniame ekrano kampe pasirodo nedidelė žvaigždė, salė nuščiūva ir stoja tyla. Žvaigždelė mirkteli kartą, tada – antrą. Staiga kino teatre užgęsta visos šviesos. Salėje tamsiau nei naktį lauke. Girdi žmones traukiant savo mobiliuosius telefonus, tačiau nė vienas iš jų neveikia, tavasis – irgi. Nėra signalo. Ekranėlis nešviečia. Nėra net skaitmeninio laikrodžio, rodančio, kiek praėjo laiko. Nežinai, kiek čia sėdi, kol išgirsti išeinant pirmą žmogų. Jis nutarė, kad ši paskaita – ne jam, kad tai – net ne paskaita. Dar keli paseka jo pavyzdžiu. Jausdama pagundą pasielgti taip pat, nekenti savęs. 9
Stephanie Garber
Kojų pirštai nebešlapi, bet kūno oda šiurpsta nuo šalčio. Jautiesi stebima, nors salėje pernelyg tamsu ką nors matyti. Laukdama prisimeni girdėtus pasakojimus, gandus ir šnabždesius apie šį ypatingą kursą, kurio nėra jokiame internetiniame kataloge ir kurį skaito profesorė, neminima jokio universiteto interneto svetainėje. Staiga dingteli, jog tam yra rimta priežastis. Pagalvoji, gal jau reikėtų išeiti... Pagalvoji... Scenoje ima blykčioti švieselė. Vos įžiūrima, bet spindesys prikausto tavo dėmesį. Užsimerki, atsimerki. Tada ten ją pamatai. Ji sėdi ant aukštos medinės kėdės scenos viduryje. Nežinai, ar ilgai ji ten, bet susidaro įspūdis, kad laukia bent kelias valandas, kaip ir kelios dešimtys salėje likusių žmonių. Ji žemesnė, nei įsivaizdavai. Iš žmonių kalbų susidarydavo įspūdis, kad ji aukšta, tvirta kaip statula, tikrąja šių žodžių prasme didesnė už patį gyvenimą. Bet ji atrodo kaip kažkieno senelė. Žili trumpai kirpti plaukai, apskritas veidas, jame – vos įžiūrima šypsena, o girdėdama jos tariamus žodžius jauti, kad sėdėti šaltyje, drėgmėje ir laukti buvo verta. – Susirinkote čia dėl legendos, – prabyla ji. – Dabar papasakosiu jums kitą istoriją.
10
PIRMAS SKYRIUS
Holand Sent Džeims nekantriai laukė šio vakaro. Pasimatavo septynias sukneles ir penkias batelių poras, susigarbanojo plaukus, net iš naujo pasidažė akis. O dabar ketino viską sugadinti. – Maniau, eisime ledų? – kuo maloniausiai paklausė Džeikas. Nes jis, ko gero, buvo mieliausias iš vaikinų, su kuriais Holand buvo tekę susitikinėti. Prieš porą savaičių Džeikui pirmą kartą įkėlus koją į Santa Monikos kavinę Coffee Lab, Holand pagalvojo, kad jis tiesiog tobulai žavingas. Jis atrodė panašesnis į Klarką Kentą, o ne į Supermeną ir nešiojo akinius juodais rėmeliais, kuriuos Holand visada laikė savo asmeniniu kriptonitu*. Paskui Džeikas netyčia atsitrenkė į ją, išliedamas šlakelį savo šaltai ruoštos kavos, ir Holand žvilgsnis užkliuvo už glėbyje jo laikomų vadovėlių. Džeikas buvo magistrantas ir ruošėsi tapti anglų kaip užsienio kalbos mokytoju. Per pirmą jųdviejų pasimatymą Holand sužinojo, kad Džeikas savanoriauja ir Los Andželo gyvūnų gelbėjimo tarnyboje, ir Echoparko * Fantastinis mineralas, turintis savybę silpninti Supermeno galias (čia ir toliau – vertėjos pastabos). 11
Stephanie Garber
rajone įsikūrusioje specializuotoje parduotuvėje Time Travel Mart, kuri iš tiesų yra ne pelno įmonė, padedanti vaikams ugdyti kūrybinio rašymo gebėjimus. Per antrą jųdviejų pasimatymą ji sužinojo, jog Džeikas neseniai tapo vegetaru ir, užuot vairavęs automobilį, važinėja dviračiu, nes nori bent kuo nors prisidėti prie aplinkos saugojimo. Džeikas buvo geras vyrukas. Galbūt giliai širdyje Holand ir jautė, kad jis – pernelyg tobulas, kaip elektroninis laiškas be korektūros klaidų arba skaitmenine programa paredaguotas portretas, kuriam vis dėlto trūksta tos vienintelės raukšlelės. Kita vertus, galėjo būti, kad Holand tiesiog ieškojo prie ko prikibti. Tai buvo tik trečiasis jų pasimatymas, bet per dvejus pastaruosius metus Holand nė su vienu vaikinu neištempė iki ketvirtojo. Ji nuoširdžiai nenorėjo visko sumauti. Tačiau baiminosi prieš kelias minutes būtent tai ir padariusi, nes, išvydusi plakatą ir prisiminusi profesorės pasakotas istorijas, neatsispyrė pagundai ir atsitempė Džeiką į šią purviną gatvelę. Plakatas buvo priklijuotas ant cementinės sienos. Jis atrodė kaip viena iš tų senienų, turinčių atsidurti ant fanerinių atvirukų, pardavinėjamų prie Santa Monikos pėsčiųjų tilto į jūrą. Saulės pablukintame rudai žalsvame fone, tarp palmių, – medžio anglimi nupieštas siluetas vyro, dėvinčio fetrinę skrybėlę ir žvelgiančio į savo rankinį laikrodį. Nei logotipų, nei jokių prekių ženklų. Nei žodžių, leidžiančių susigaudyti, ką būtent plakatas reklamuoja. Tik dvi didžiosios raidės ant beveidžio vyro rankogalių sąsagų: S. G. Sergėtojas. Tai buvo pirma Holand į galvą šovusi mintis. Tada ji atsivedė Džeiką į šią gatvelę. Negalėjo susilaikyti. Holand užaugo ieškodama tėvo lobių. Dar vaikystėje išmoko pastebėti užuominas, panašiai kaip kiti vaikai išmoksta dėlioti kaladėles 12
PASLAPČIŲ ALCHEMIJA
arba žaisti drauge. Gal todėl niekada ir nesijautė esanti tarp bendraminčių, kol atrado profesorės skaitomas folkloro paskaitas. Klausantis jos pasakojamų istorijų, Holand užplūsdavo jausmas, lyg vėl leistųsi į tėvo lobių medžioklę. Tiesą sakant, šįvakar ji nesitikėjo ką nors išsiaiškinti. Los Andžele kone viskas jai priminė profesorės pasakojimus, ir ji visada jautė pareigą tikrinti, ar juose yra tiesos. Holand nuolat lakstė gatvėmis, kurių – ji būtų galėjusi prisiekti – akyse nebuvo mačiusi, ir galiausiai rasdavo barą, kavinę arba knygyną, į kuriuos jau buvo užsukusi. Bet tik ne šįvakar. Šįvakar Holand buvo tikra niekada nekėlusi kojos į šią gatvelę. Kitaip būtų prisiminusi iškabą su užrašu: Įdomybės ir mechaniniai laikrodžiai Teirautis viduje Iškaba laikėsi ant glotnaus varinio kablio, tviskančio durų fone, – durų, kurios, bent jau Holand įsitikimu, atrodė senovinės, bet galėjo būti tiesiog purvinos. Vos žvilgtelėjusi į Džeiką, Holand suprato, kad, jo nuomone, durys apskretusios. Ko gero, jis gailėjosi ir sutikęs šįvakar ateiti į pasimatymą. Ji norėjo, kad Džeikas pakeistų nuomonę. Ji troško įžengti pro tas duris ir įkalbėti Džeiką eiti drauge. – Ar tau patinka miesto legendos? – paklausė Holand. – Aišku. Dievinu jas. Džeikas jai nusišypsojo – šįkart veikiau kaip Supermenas, o ne kaip Klarkas Kentas. Holand sužibo viltis, kad elgiasi teisingai. Ir vis dėlto... ji dvejojo. Profesorė reikalavo laikytis taisyklės nesidalyti istorijomis su nelankiusiaisiais jos paskaitų. Visi šios taisyklės laikėsi. Šį kursą klausantys studentai taip vargdavo, kad nenorėjo veltui dalytis paskaitose girdėtais pasakojimais, o profesorė dažnai juos įspėdavo, kad, taip 13
Stephanie Garber
pasielgę, sulauks rimtų pasekmių. Tačiau Holand nebeklausė Folkloro 517 kurso, be to, tai tebuvo viena istorija. Ir vis dėlto... – Prieš kalbėdama toliau, – tyliai prabilo ji, – noriu, kad prisiektum savąja ar savo šuns gyvybe, savo dviračiu ar kambariniu augalu, kurį kaip įmanydamas stengiesi išsaugoti gyvą, kad niekam neprasitarsi apie tai, ką dabar pasakysiu. Džeiko šypsena išplatėjo. – Prisiekiu. – Pasilenkęs ir lyg patvirtindamas pažadą, jis švelniai pabučiavo Holand į lūpas. – Ar tai – savotiška šeimos paslaptis? Holand sustingo. Prisiminė, kad Džeikas kilęs iš gausios šeimos, kurios nariai dažnai jam skambina ir dalijasi buitiškiausiomis kasdienybės smulkmenomis. Jam buvo įprasta kalbėti apie šeimą. Jis nesistengė išpešti informacijos. Bet Holand vis tiek kelias sekundes užtruko, kol žaismingai – bent jau jai taip atrodė – nusišypsojo. – Ne, ne šeimos paslaptis, bet tai, apie ką man irgi draudžiama kalbėti. Paskutiniais bakalaureato metais lankiau kursą, pavadintą Folkloras 517: vietinės legendos ir miesto mitai. Šis kursas – irgi savotiška vietinė legenda. Į jį neužsiregistruosi. Jo nėra jokioje interneto svetainėje. Jį gali rasti tik pasiklausinėjęs. Jei išlaikai egzaminą, semestrui pasibaigus, įrašas apie šį kursą atsiranda tavo studijų rezultatuose. Džeikas įdėmiai klausėsi. – Vadinasi, šis kursas – kaip slapta draugija? Susinervinusi, o gal tiesiog susijaudinusi, Holand linktelėjo. Ji nemanė, kad, atskleidusi šią paslaptį, kam nors pakenks. – Kiekvieną savaitę profesorė aptardavo vis kitą vietinę legendą ar miesto mitą, o mes turėdavome prisiekti, kad niekam to neatskleisime. Viena iš profesorės pasakotų legendų yra apie Sergėtoją. Jos teigimu, Los Andžele apstu pas jį vedančių ženklų. Jeigu sekdamas tais ženklais jį surasi ir paklausi laiko, Sergėtojas tau atskleis, kada mirsi. 14
PASLAPČIŲ ALCHEMIJA
Džeiko veido išraiška staiga pasikeitė, kaktoje radosi statmena rūpesčio raukšlė. – Ne viskas taip liguista, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, – skubriai pridūrė Holand. – Profesorė taip pat sakė, kad gali su juo susitarti, gauti daugiau laiko ir gyventi ilgiau, nei tau skirta. – Tikrai tuo tiki? – pasiteiravo jis. Džeiko balsas pasikeitė, ir nors Holand negalėjo šio pasikeitimo įvardyti, staiga išsigando pernelyg optimistiškai vertinusi jo susidomėjimą legendomis. Jis buvo normalus vyrukas, ko gero, pratęs eiti į tokius pat normalius pasimatymus. Ir greičiausiai norintis susirasti visiškai normalią merginą. Aišku, kad ne. Juokauju. Ne, nė kiek netikiu. Bet kuri iš šių frazių būtų puikiai tikusi atsakyti į jo klausimą; normali mergina jas ir ištartų. – Tiesiog eik su manimi, – Holand išsisuko nuo tiesaus atsakymo. – Gerai, – sutiko Džeikas. Jis buvo mielas vaikinas, tad atidarė duris su iškaba Įdomybės ir mechaniniai laikrodžiai ir leido jai žengti pirmai. Viduje viskas buvo iš matinio stiklo ir aukso. Tobula eilė aukso spalvos laidais sujungtų balto stiklo lempų apšvietė nepriekaištingai suklijuotų apskritų mažų baltų grindų plytelių plotą, kuriame iš blizgių auksinių plytelių buvo sudėlioti žodžiai tik tak. Niekur nebuvo matyti nei jokių pėdsakų, nei dėmių, tik spindintys žodžiai, apšviesti baltų lempų ir švytintys kaip naudotų laikrodžių rodyklės. Tai atrodė kaip magija. Ne kaip didžioji, stebuklingoji magija, o kaip paprasta laikui nepavaldžių daiktų magija. Kaip dviejų dolerių 15
Stephanie Garber
banknotų, popierinių laiškų, rašomųjų mašinėlių ir laidinių telefonų apskritu disku magija. Holand būtų taip ir pasakiusi. Bet, sprendžiant iš Džeiko veido išraiškos, jis neišmanė, ką galvoti apie šią paslaptingą patalpą nuošalios gatvelės gale. Kviesdamas Holand ledų, Džeikas nieko panašaus nesitikėjo. Jis norėjo pasimatymo, kuris, įkėlus nuotrauką į instagramą, atrodytų pavykęs, o ne būtų aptarinėjamas internetinių pokalbių platformos Reddit Siaubingiausių pasimatymų temoje. Akivaizdu, kad Holand to nesuprato ir dabar nieko nebegalėjo pakeisti. Ji jautė atsidūrusi vos per žingsnį nuo tikrove virtusio vieno iš profesorės pasakotų mitų. Prieš juodu buvo dvejos durys – irgi iš matinio stiklo, baltos ir blizgios, auksinėmis rankenomis ir su kukliomis stačiakampėmis aukso spalvos lentelėmis viduryje. Ant vienos iš jų puikavosi užrašas: įdomybės. Ant kitos – mechaniniai laikrodžiai. Holand ištiesė ranką link pastarųjų durų, vildamasi už jų rasti Sergėtoją. Jei sumaus šį pasimatymą, tai nors ne veltui. Bumbulo formos durų rankena nesisuko. Holand pamėgino dar kartą. – Regis, durys užrakintos. Jai už nugaros stovintis Džeikas pasibeldė. Du kartus garsiai bilstelėjo krumpliais. – Kuo galiu padėti? – atsklido balsas nuo kitų durų, ant kurių buvo užrašyta įdomybės. Platokame tarpduryje stovėjo mergina. Trumpai kirptais, platinine spalva dažytais plaukais, į nosies šnervę įsegtu nedideliu žiedu, vilkinti prigludusią baltą suknelę, puikiai derančią prie balsvų stiklinių durų. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė jauna, bet matant jos laikyseną ir žvilgsnį, Holand dingtelėjo, kad nepažįstamosios išorė gali būti apgaulinga. 16
PASLAPČIŲ ALCHEMIJA
Ji pamėgino dirstelėti merginai už nugaros ir užmesti akį į įdomybes, tačiau išvydo tik dar vieną baltos šviesos srautą. Mergina stačiakampio formos nagais nekantriai barbeno į durų staktą. – Ieškome Sergėtojo, – pasakė Holand. – Apgailestauju. Negaliu jums padėti. Mergina iškart žingtelėjo atatupsta, ketindama užtrenkti duris. – Noriu tik paklausti laiko, – skubriai pridūrė Holand. Nepažįstamoji sustojo kaip įbesta. – Tikrai nori, mieloji? – paklausė ir pervėrė Holand tokiu žvilgsniu, kad ši suprato: išmintingiausia būtų tuoj pat išeiti drauge su savo meilučiu vaikinu. – Ji tikrai nori, – įsiterpė Džeikas. – Ir aš pageidaučiau sužinoti laiką. – Ir tu? – nusistebėjo Holand. Džeikas uždėjo ranką jai ant peties, ir Holand pajuto jo delno šilumą. – Jei nori tu, noriu ir aš. Holand knietėjo paklausti, kodėl jis apsigalvojo, bet staiga pasijuto pernelyg susijaudinusi ir nervinga. Balta suknele vilkinti mergina kažką burbtelėjo sau po nosimi. Lyg ir ištarė žodį kvailiai. Ir dingo už durų. Holand laukiant, kol mergina grįš, matinio stiklo prieškambaryje laikas sulėtėjo. Jai ant peties uždėta Džeiko ranka ėmė deginti odą. Šįkart Holand pasijuto nejaukiai ir tikėjosi, kad mergina tikrai grįš. Pagaliau vėl virstelėjo įdomybių durys. Tarpduryje pasirodė mergina, nešina rašikliais ir popieriaus lapais su kitoje pusėje prisegtomis kalkėmis. Ji vyptelėjusi tarė: – Jei neapsigalvojote, užrašykite savo vardus, ką norite sužinoti, ir Sergėtojas su jumis susisieks. 17
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR