Skip to main content

PASKUTINIS ŽALIUOJANTIS SLĖNIS

Page 1

R omana s

Iš anglų kalbos vertė AISTIS KELERTAS Vilnius, 2022


PRATARMĖ

Žmonės man sakė, kad niekada nerasiu dar vienos nežinomos Ant­rojo pasaulinio karo istorijos, panašios į Pino Lellos, mano romano „Po raudonu dangum“ pagrindinio veikėjo ir įkvėpėjo, istoriją. Tačiau nuoširdžiai tikėjau tokią aptiksiantis, todėl atidžiai skaičiau daugybę iš skaitytojų gautų laiškų, pasakojančių kitus to laikotarpio nutikimus. Visi jie buvo savaip nuostabūs ir įdomūs. Tačiau nė vienas neatitiko mano kriterijų, pagal kuriuos pagrindinis pasakojimas turi būti savaime jaudinantis, įkvepiantis ir keičiantis mane, vadinasi, ir skaitytojus. 2017-ųjų lapkritį buvau paprašytas pakalbėti apie Pino Rotary klube gimtajame Bozmane, Montanoje. Po renginio prie manęs prisiartino į pensiją išėjęs odontologas ir bendrais bruožias užsiminė apie istoriją, kurią jam papasakojo vietos gyventojas. Ji iškart mane sudomino. Po dviejų dienų į GPS navigacijos sistemą įvedžiau to žmogaus adresą ir pamačiau, kad jis gyvena mažiau nei už dviejų mylių nuo mano paties namų. Kuo labiau artėjau prie kelionės tikslo, tuo keisčiau jaučiausi ir nė nenutuokiau kodėl. Tik privažiavęs prie namo ir išlipęs iš automobilio supratau, kad esu ne toliau kaip už dviejų šimtų jardų nuo namų, kuriuose prieš beveik vienuolika metų pirmą sykį išgirdau Pino Lellos istoriją, pakeitusią mano gyvenimą. 9


Ma r k S ulli va n

Priėjęs prie durų, pasibeldžiau, ir mano gyvenimas vėl pasikeitė. Užteko pirmų penkiolikos minučių, kad klausydamasis Martelų šeimos istorijos smulkmenų suvokčiau, jog man neapsakomai įdomu. Praėjus bemaž dviem valandoms, jau buvau įsitikinęs, kad atradau tinkamą papasakoti istoriją, deramai pratęsiančią knygos „Po raudonu dangum“ temą. Ir išgirdau ją tame pačiame nedideliame rajone, kuriame pirmą sykį išklausiau Pino istoriją. Argi ne keistas sutapimas? Per ateinančius penkiolika mėnesių po to pirmojo susitikimo apklausiau išgyvenusius žmones, tyrinėjau ir keliavau po svarbiausias pasakojimo vietas, tarp jų ir apleisto ūkininko namo griuvėsius kaimiškoje vietovėje tolimoje Vakarų Ukrainos dalyje. Iš ten atsekiau pavojingą ir nepaprastą jaunos pabėgėlių šeimos kelionę į Vakarus dviem arkliais kinkytu furgonu. Šeimai dažnai tekdavo įkliūti tarp besitraukiančių vokiečių armijos ir į priekį žengiančių sovietų paskutiniaisiais sumaišties kupinais Antrojo pasaulinio karo metais. Martelų maršrutu keliavau per dabartinę Moldovą, Rumuniją, Vengriją, Čekijos Respubliką ir Lenkiją, ten kelias išsiskyrė: viena atšaka vedė toliau į vakarus, o kita suko atgal į rytus daugiau nei tūkstantį šimtą mylių iki buvusios pragaištingos, niūriuose pokario griuvėsiuose įrengtos sovietų karo belaisvių stovyklos vietos netoli Ukrainos sienos su Baltarusija. Pakeliui bendravau su Ilgosios kelionės dalyviais ir liudininkais, taip pat holokausto, karo ir pabėgėlių istorikais, padėjusiais perprasti kontekstą ir suvokti, kodėl būtent taip rutuliojosi Martelų istorija. Be to, klausiausi jau seniai mirusių žmonių įrašų, pasakojančių apie to laikotarpio išbandymus, ir jutau pagarbą dėl ištvermės, žmoniškumo ir narsos, kuriuos tie žmonės parodė, susidūrę su, regis, neįveikiamais iššūkiais ir sąlygomis. Nors sėdęs rašyti knygą turėjau visą minėtą informaciją ir suvokimą, pasakojime netrūko spragų, kurioms visiškai užpildyti nepakako surinktos medžiagos. 10


PASKU T INIS ŽAL IU OJANT IS S LĖ NIS

Siekdamas panaikinti tas spragas, buvau priverstas kliautis nuojauta ir vaizduote, kad istorija taptų labiau visapusiška ir gyvesnė. Tad knyga, kurią rengiatės skaityti, nėra istorinės dokumentikos kūrinys, ji priklauso istorinio romano žanrui ir remiasi nepaprastu pasakojimu apie Antrąjį pasaulinį karą bei jo pasekmes.

11


PIRMA DALIS

PABĖGĖLIŲ VILKSTINĖ


Pirmas skyrius 1944 m. kovo pabaiga Rumunijos administruojama Uždniestrės gubernija Žvarbus vėjas stūgavo apyaušrio šviesoje. Iš šiaurės ir rytų aidėjo sprogimai. Kas minutę karo dundesys vis artėjo. Dvidešimt aštuonerių metų Adelina Martel, apsitaisiusi storais žieminiais drabužiais ir nešina dėže su valgio ruošimo rakandais, vargais negalais išlingavo pro galines virtuvės duris link dengto vežimo, pakinkyto dviem sunkiaisiais arkliais priešais savo kuklius namus atokiame, nedideliame Frydenstalio ūkininkų kaimelyje. Ankstyvo ryto šviesoje pro šalį žvangėdamas pradardėjo apgadintas vokiečių tankas Panzer ir kaip reikiant suerzino arklius. Tankui iš paskos plūstelėjo sunkvežimių su sužeistais vokiečių kareiviais virtinė. Jai praslinkus Adelina dar ilgai girdėjo veriamus kenčiančiųjų šauksmus. Netrukus pastebėjo iš rytų artėjant kitus sunkvežimius ir tokius pat, kaip ir jos, arklių ar mulų traukiamus dengtus vežimus, išryškėjusius tekančios saulės spinduliuose. – Mamyt! – sušuko jos jaunesnysis sūnus Vilhelmas, išbėgęs iš paskos pro galines duris. – Ne dabar, Vili, – sunkiai pūškuodama pasakė Adelina, pasiekusi didžiulio V formos medinio vežimo galą. Virš ratų pritaisytą lenktą medinį rėmą dengė impregnuotas audeklas, šitaip sudarydamas pa­ stogę prisiglausti. – Bet man reikia žinoti, ar šitą galiu vežtis, – pareiškė puspenktų metų vaikas, rankoje iškėlęs akmenį – vieną iš jam brangių daiktų. 15


Ma r k S ulli va n

– Verčiau pasiimk vilnonę kepurę, – patarė ji, pagaliau radusi vietos dėžei greta kitos, į kurią sudėjo indus, puodelius ir kepimo formas, ir trečiosios, prikrautos miltų, mielių, druskos, pipirų, taukų ir kitų būtiniausių produktų šeimai išgyventi. Iš už namo kampo, nešinas medine statinaite su dangčiu, atskubėjo Emilis. – Kiek? – pasiteiravo Adelina. – Aštuoni kilogramai vytintos kiaulienos ir dešimt kilogramų vytintos jautienos. – Kaip tik palikau čia vietos. Pro šalį nudardėjo tankas, kai niurnėdamas trisdešimt dvejų metų Adelinos sutuoktinis įkėlė statinaitę į galą ir puolė rišti prie vežimo krašto. – Paimsiu iš rūsio svogūnų ir bulvių, – pasakė ji. – Patalynę sudėjau. – O aš pripilsiu didelį maišą vandens, – atitarė jis. Šiaurės rytuose nuaidėjo dar vienas bombos sprogimas. Poros vyresnysis sūnus, pusseptintų metų Valdemaras, pasirodė iš už trobos tempdamas mažą maždaug metro ilgio žaislinį vežimaitį, tiksliai atkartojantį didžiojo vežimo detales: tokie patys aukšti kraštai ir galas bei tokios pat medinės ašys ir ratai skarda kaustytais ratlankiais. – Šaunuolis, Valdai, – mostelėjusi į vežimaitį nudžiugo Adelina. – Man kaip tik jo reikia. – Perėmusi iš berniuko rankeną, ji mikliai apgręžė žaislinį vežimą. – Paskui mane. Tik paskubėkite. Man prireiks judviejų pagalbos. Berniukai nusekė jai iš paskos į atšlaitėje įrengtą rūsį ir iš sukauptų atsargų uoliai padėjo pririnkti bulvių, svogūnų ir burokėlių. Tada viską sukrovė į vežimaitį ir grįžo prie didžiojo vežimo. Dabar keliu traukė dar daugiau vokiečių sunkvežimių, apgadintų šarvuotųjų mašinų ir dešimtys arkliais kinkytų furgonų – visi slinko į vakarus, visi stangėsi pabėgti nuo vėl puolančių Josifo Stalino armijų. 16


PASKU T INIS ŽAL IU OJANT IS S LĖ NIS

Ore sklandė arklių mėšlo, variklių išmetamųjų dujų, išsiliejusio benzino ir suplukusių žmonių tvaikas. Triukšmas, artėjančią audrą pranašaujantis žvarbus vėjas, šleikštulį keliantis kvapų mišinys ir ark­ lių baikštumas – visa tai tik dar labiau pakurstė Adelinos nerimą, kai ji su vaikais ėmėsi rūsio gėrybes krauti į storo audeklo maišus, o Emilis prie vežimo šono rišo didžiulę guminę pūslę su vandeniu ir šulinio kibirą. Jiems virš galvų riaumodamas praskriejo vokiečių naikintuvas su iš variklių virstančiais dūmais ir, pasukęs į pietus, už kelių kilometrų dingo iš akių. – Mamyt, – kreipėsi Valdas, – man nepatinka visas tas triukšmas. – Kaip tik todėl ir išvažiuojam, – kraudamas maišus su maistu į furgoną paaiškino Emilis, o tada suirzęs pažvelgė į Adeliną. – Reikėjo atsikelti ir išvažiuoti su mano tėvais. – Ketvirtą ryto išvažiuoti su tavo tėvais nebuvom susiruošę, o jie, kaip įprasta, mūsų nelaukė, – griežtai atkirto Adelina. – Be to... – Kas „be to“? Žvilgsniu nulydėjusi dar vieną pravažiuojantį tanką, ji žengė arčiau vyro ir tyliai pratarė: – Emili, ar tu tuo tikras? Kad mums reikia trauktis su naciais? Emilis atsakė pašnibždomis: – Galim pasilikti ir laukti, kol meška, kaip puikiai žinome, mus nužudys arba tave išprievartaus, o mane ir berniukus nužudys, arba mus visus ištrems į Sibirą. O galim bėgti su vilkais, kurie apsaugos, kol pavyks nusigauti į vakarus. Pabėgti nuo karo. Pabėgti nuo visko. Prieš tris dienas į jų namų duris pasibeldęs vokiečių SS karininkas pasiūlė apsaugą, jei šeima susikraus mantą ir patrauks į vakarus. Po to apsilankymo jiedu kelias valandas ginčijosi. Dabar Adelina žvelgė į sutuoktinį, vis dar sumišusi dėl tokio sprendimo, tačiau kaip visada galvodama tą patį: nepaisant nuotaikų kaitos ir santūrumo, jis buvo ne tik geras, bet ir išmėginimų patyręs žmogus, tikras kovotojas. 17


Ma r k S ulli va n

– Tebūnie, – tarė ji. – Bėgsime su vilkais. – O kaip bus su mūsų vežimaičiu? – pasiteiravo Valdas. – Vietos surasim, – nuramino sūnų Emilis. Plūstelėjo žvarbaus vėjo gūsis. Susiraitęs rudas pernykščio rudens lapas pakilo nuo negyvos žolės Adelinai iš kairės, tada ėmė suktis, daryti kilpas ir šokti palei ražienas bei aplink ją ir berniukus keistu, trūkčiojančiu ritmu; gūsiui išsikvėpus, lapas švelniai nusileido ant žemės. Reginys Adelinai priminė naktį prieš daugelį metų, kai išvydo vėjo atpūstus pinigus – vieną suglamžytą banknotą, šokusį priešais ją taip pat keistai, kaip šis lapas, tarsi atsakantį į nevilties kupiną maldą. Adelina paskutinį sykį grįžo į virtuvę; tas sudžiūvęs medžio lapas ir iškilęs prisiminimas jai pasirodė keistai slegiantys, tiek pat liūdnai malonūs ar įspūdingi, kiek ir paslaptingi, gal net bauginantys. Kaip ir visos didelės mano gyvenimo permainos, kurias atpūtė vėjas.

Kieme prie trobos Emilis baigė rišti vežimaitį prie furgono galo. – Tik nelipkit ant jo, aišku? – tarė jis mažiesiems sūnums. – Jei norėsite išlipti per galą, palaukit, kol nurišiu. Valdas linktelėjo, o Vilis pasidomėjo: – Tėti, kada važiuosim? – Kai tik mamytė sugrįš, – paaiškino vyras, – ir jūsų močiutė bei teta atkeliaus. Jei kuriam reikia, dar nueikit išvietėn. Abu berniukai nubėgo už trobos, o dvejetas volokų, Odenas ir Toras, vėl persigandę taip arti pravažiuojančių tankų, ėmė nerimastingai trypčioti vietoje. Emiliui juos teko raminti ir glostyti, kol gyvuliai pagaliau nurimo. Arkliai atrodė stiprūs ir gerai prižiūrėti. Buvo įpratę tempti plūgą ir krovinius. Emilis tikėjo, kad jei ant statesnių kalvų arklius pristabdys, kad šie susidorotų su sunkesniu 18


PASKU T INIS ŽAL IU OJANT IS S LĖ NIS

nei įprasta svoriu ir neimtų šlubčioti ar, dar blogiau, nenusisuktų sprando, tai ši pora jo šeimai padės toli nusigauti. Stabtelėjęs nužvelgė namą, kurį vienas pats pastatė, tačiau stengėsi nepasiduoti gailesčiui ar sąžinės graužačiai. Namas tėra namas. Bus ir kitų. Iš karčios patirties Emilis išmoko atsiriboti nuo minties apie ilgai valdomą turtą. Tačiau kurį laiką spoksojo į stogą ir regėjo save patį prieš pustrečių metų kraunantį skardinius stogo dangos lakštus ir santvaras į vežimą Dubesaryje, mieste, įsikūrusiame maždaug už trisdešimties kilometrų į vakarus. Nuvijęs šalin prisiminimus, nusigręžė nuo namo ir to stogo. – Dievas duoda, Stalinas atima, – sumurmėjo, nusprendęs savo suręstiems namams daugiau dėmesio nebeskirti. Mintyse ir širdyje tas namas jau buvo subyrėjęs į dulkes ar virtęs pelenais. Bumbt, bumbt. Artilerijos pabūklai pradėjo šaudyti šiaurės kryptimi. Bumbt, bumbt. Sprogimai dar nesiekė tiek arti, kad žemė drebėtų, tačiau netrukus šiaurės rytų padangėje, ne toliau kaip už devynių ar dešimties kilometrų, Emilis išvydo tamsių dūmų kamuolius. Pirmą sykį kelionėje tykantys pavojai tapo tokie akivaizdūs, ir tai suvokęs vyras bemaž apkvaitęs nusvirduliavo prie furgono šono. Tarytum jį kas būtų grąžinęs į tą 1941-ųjų rugsėjo vidurio dieną, kai, jausdamas nenumaldomą pykinimą ir vidurdienio kaitrą bei girdėdamas žiogų čirpimą, įsitvėrė to paties vežimo krašto ir išvėmė viduriuose susikaupusius nuodus. Įsiutęs pakėlė žvilgsnį ir apimtas kartėlio, kad vėl sublogavo, kumščiu pagrūmojo dangui. Prisiminęs tą dieną ir vis dar įsikibęs į furgono šoną, Emilis aiktelėjo nuo širdį suspaudusio skausmo. Aš prisimenu, kaip jaučiausi, kai iš krūtinės išplėšė mano sielą.

Nešina dar keliais daiktais Adelina išbėgo iš trobos. Berniukai kaip tik žengė laukan pro išvietės duris. 19


Ma r k S ulli va n

– Ar jau išvažiuojam? – paklausė Vilis. – Taip, – patikino ji. Pasukusi už namo kampo išvydo, kaip viena ranka įsitvėręs vežimo, Emilis susiriečia, iš skausmo perkreiptu veidu užsimerkęs žiopčioja gaudydamas orą, o laisva ranka griebiasi už krūtinės. – Emili! – suriko ir puolė prie vyro. – Kas nutiko? Šis persigando ir į Adeliną įsispoksojo taip, tarsi toji būtų iš pradžių klaikaus košmaro, o paskui – itin laukiamo sapno dalis. – Nieko. – Atrodei taip, lyg kas negerai su širdim. – Akimirką suskaudo, – atsitiesęs ir nusišluostęs prakaito išmuštą kaktą, tarė jis. – Bet man viskas gerai. – Nieko panašaus, – paprieštaravo ji. – Emili, tu išbalęs kaip sniegas. – Jau praeina. Viskas gerai, Adele. – Mamyt, močiutė su Malija atvažiuoja! – sušuko Vilis. Adelinos susirūpinimas dėl vyro netruko išsisklaidyti, kai tik ji pastebėjo savo motiną, vadeliojančią du nusenusius ponius, tvirtu žingsniu traukiančius furgoną per padriką ir besikeičiančią, į vakarus slenkančią pabėgėlių ir pralaimėjusių kareivių vilkstinę. Lidijos Lozing veidas atrodė griežtesnis ir atšiauresnis nei įprastai, tačiau penkiasdešimt ketverių metų moteris vis tiek buvo apsitaisiusi kaip ir pastaruosius penkiolika metų – tamsiai pilkais ir juodais našlės apdarais. Kaip buvo papratusi, Lidija kažką pamokslavo trisdešimt penkerių Adelinos seseriai, kuri sėdėjo kiek atšlijusi nuo motinos, neprieštaraudama linkčiojo ir šypsojosi – pakankamai įprastas jųdviejų bendravimas. Kai Malijai buvo penkiolika, jai įspyrė mulas; dėl šios nelaimės vyresnėlė kartais elgdavosi visai vaikiškai, o kartais pasirodydavo išmintingesnė nei kiti. Sesuo pažvelgė į Adeliną ir mirktelėjo. Prasidėjo dar vienas artilerijos pabūklų apšaudymas, šįkart pakankamai arti, kad po kojomis sudrebintų žemę. Padange prašvilpė 20


PASKU T INIS ŽAL IU OJANT IS S LĖ NIS

keturi vokiečių naikintuvai, jiems iš paskos nusekė šeši sovietų lėktuvai. Netrukus pasigirdo kulkosvaidžių trelės. – Oho! – pagautas jaudulio ištarė Vilis. – Mamyt! – sušuko Valdas ir sugriebė Adeliną aplink juosmenį. – Visi į vežimą! – riktelėjo Emilis ir nubėgo atrišti arklių nuo medžio. Su vadelėmis rankose užsiropštęs ant suoliuko ir įsitikinęs, kad Adelina sėdi greta, o berniukai – už nugaros po furgono stogu, vyras šūktelėjo uošvei: – Šiandien pasistenkim nuvažiuoti kuo toliau nuo mūšio lauko! – Kiek tik išspaus mano poniai! – atsišaukė Lidija. Emilis atleido paprastą vežimo svirtinį stabdį ir pliaukštelėjęs liežuviu paragino arklius. Gyvuliai sunkiai įsiręžė ir trūktelėjo krovinį; iš pradžių furgonas riedėjo lėtai, paskui pasiekė tinkamą greitį, kad įslinktų į tarpą tarp kitų dengtų vežimų ir pėsčiomis keliaujančių pabėgėlių būrelių; šių vargšelių visą mantą tesudarė maišai ant pečių, tad pasitraukę į kelkraštį jie pavydžiais žvilgsniais nulydėjo Martelų šeimą. Vakarinėje kaimo dalyje jie pravažiavo Emilio tėvų namus, kuriuose prabėgo jo vaikystė. Laukujės durys į senąją trobą buvo atlapotos. Kieme neliko nieko vertinga. Emilis neprisileido nė menkiausio prisiminimo apie vaikystę ar pastarąjį gyvenimo laikotarpį Frydenstalyje. Viskas baigėsi. Žmogaus, kuriam tai nutiko, nebėra. Jam tas sulaužytas gyvenimas virto griuvėsiais.

Greta vyro sėdinti Adelina matė pro šalį slenkančius kiemus, regėjo praeities ryšių atspindžius, žaidžiančių vaikų ir per javapjūtę dainuojančių tėvų, kurių visas gyvenimas buvo susietas su metų laikais ir tradicinėmis šventėmis, pamėkles. 21


Ma r k S ulli va n

Ji prisiminė laimingesnius laikus: 1922-uosius, kai būdama septynerių kratėsi tokiame pat furgone. Adelina sėdėjo gale prie krepšių su motinos paruoštu valgiu, kai jiedvi išvažiavo į kviečių laukus, kuriuose darbavosi vyrai. Nors jau artėjo spalis, oras vis dar buvo šiltas ir kvepėjo viskuo, kas miela jos gyvenime. Adelina nunešė krepšį savo tėvui, ūkio šeimininkui, dirbančiam mechanine kuliamąja. Karlas Lozingas itin mylėjo savo jaunesniąją dukrą ir nusišypsojo, šiai atnešus pietus. Jiedu sėdėjo vienas šalia kito kuliamosios pavėsyje, žvelgdami į auksines grūdų kalvas, valgė šviežią duoną su vytinta dešra ir gėrė šaltą arbatą. Ji prisiminė, kad jautėsi visiškai saugi ir patenkinta savo gyvenimu. – Tėtuk, ar mes visada čia gyvensim? – pasiteiravo jaunoji Adelina. – Per amžių amžius, vaikeli, – atsakė šis. – Nebent, žinoma, prasmirdę bolševikai savo pasieks, o mus išmes vėtroms ir vilkams sutaršyti. Po dvidešimt dvejų metų dengtame vežime drauge su šeima riedėdama link Frydenstalio pakraščio, Adelina itin aiškiai prisiminė, kad tąsyk išgirdusi tėvo žodžius labai susikrimto. Kurį laiką ji vaikščiojo vis dairydamasi pro petį, nes bijojo, kad iš girios atbėgs vilkai ir puls ją medžioti. Panašiai pasijuto furgonui pagaliau išvažiavus iš kaimo ir su tekančios saulės spinduliais bei už nugaros vis dar griaudžiančia patrankų ugnimi patraukus į vakarus, pro arimo laukiančius laukus, pumpurais sprogstančius medžius, virš skardžių besisukančius ir švilpaujančius paukščius, bado ir karo sunaikintas bei palaidotas svajones. Dangų skrodė dar daugiau vokiečių naikintuvų, skubančių fronto linijos link. 22


PASKU T INIS ŽAL IU OJANT IS S LĖ NIS

– Tėti, kur mes keliaujam? – sunerimęs pasiteiravo Valdas. – Į vakarus, – atsakė Emilis. – Kuo toliau į vakarus. Galbūt per vandenyną... Nežinau. – Per vandenyną? – nustebusi ir kiek išsigandusi tokio sumanymo perklausė Adelina. – Kodėl gi ne? – vyras žvilgtelėjo į ją. Ji pasakė tai, kas pirmiausia atėjo į galvą. – Mes nemokam plaukti. – Išmoksim. Tuomet prabilo Vilis: – Bet kodėl keliaujam į vakarus? – Nes ten gyvenimas bus geresnis, – tarė Emilis. Kažkieno arklys prunkštelėjo, o tada sužvingo it skerdžiamas toje iš paskos judančioje paprastų ir dengtų vežimų bei tankų ir sunk­ vežimių maišatyje. Žmonės ėmė šūkauti. Valdas nuropojo į galą pažiūrėti, kas nutiko. – Į kažkieno vežimą įsirėžė vermachto sunkvežimis, vos už poros vežimų nuo močiutės, – puolė pasakoti berniukas. – Arklys irgi nukentėjo. Viskas apvirto, o arklys susilaužė koją ir negali atsikelti. Pliaukštelėjęs liežuviu Emilis paragino Odeną su Toru. Šie suskubo mažinti tarpą, atsiradusį tarp jų ir priekyje riedančio furgono. Vilis vis vien atrodė susikrimtęs. Jis užsikorė Adelinai ant kelių, prisiglaudė prie krūtinės ir paprašė: – Mamyt, papasakok, kaip ten viskas atrodys. – Kur? – apkabinusi ir sūpuodama sūnų paklausė Adelina. – Vakaruose. Kaip ten viskas bus? Glostydama skruostą, Adelina pažvelgė Viliui į akis, nusišypsojo ir pasakė: – Keliaujam į dailų žaliuojantį slėnį, kurį sups kalnai ir miškai. Aukštas viršukalnes dengs sniegas. Papėdėje vingiuos upė ir banguos javų, iš kurių kepsime duoną, laukai, o derlingi daržai ir sodai visus 23


Ma r k S ulli va n

pamaitins; tėtis pastatys mums namą, kuriame drauge ilgai ir laimingai gyvensim ir niekada nesiskirsime. Atrodė, kad motinos žodžiai nuramino Vilį. Berniukas pagaliau atsipalaidavo. – Tikriausiai ten bus ir kitų berniukų, su kuriais galėsiu pažaisti, – garsiai samprotavo mažylis. Išgirdusi tokius nekaltus ir viltingus žodžius, nuo kurių net širdis suspurdėjo, Adelina nusišypsojo. Ji pakuteno sūnų ir tarė: – Manyčiau, ten bus daug berniukų, su kuriais galėsi pažaisti, bet bus ir daug darbo. Tačiau mes būsim laimingi, o judu su broliu užaugsit ir eisit ten, kur ves širdis. – O ką tai reiškia? Sūnui atsakė Emilis: – Kad būsit tuo, kuo panorėsit, o ne tuo, kuo liepiama. – Aš būsiu toks pat kaip tu, tėti, – užsimerkdamas tarė Vilis. Adelina žvilgtelėjo į besišypsantį vyrą, o paskui pro petį – į Valdą, kuris atsigulęs snaudė. Ji vėl sužiuro į Emilį, kurio šypsena virto kažkokia skausminga išraiška. – Ar tikrai tau viskas gerai? Jis atsirūgo. – Na štai, turėtų padėti. Tikriausiai dėl to, kad labai įsijaučiau. Po kelių akimirkų Adelina tyliai ištarė: – Emili, juk rasim jį, tiesa? Tokį slėnį, kurį galėsim vadinti namais? Vietą, kurios niekada nepaliksim? Emilio veidas dar labiau įsitempė. Nežiūrėdamas į žmoną gūžtelėjo pečiais ir atsakė: – Nepamenu, kas sykį man pasakė, kad jei ko nors nuolat melsi, tai anksčiau ar vėliau išsipildys. – Tai aš pasakiau, – šypsodamasi pareiškė Adelina. – O man pasakė ponia Kantor. 24


PASKU T INIS ŽAL IU OJANT IS S LĖ NIS

– Žinau. – Tai malonė, Emili. Dievo atsakas į mūsų maldas. Juk vis dar tiki malone, tiesa? – Adelina, po to, ką abu savo akimis regėjom, būna dienų, kai suabejoju, ar Dievas mus girdi, o tuo labiau atsako į maldas. Bet pasakysiu tau, kuo tikrai tikiu. – Kuo gi? – Kad ir kur atsidurtume, vis tiek bus geriau už pragarą, kurį jau išgyvenome. Besitraukiančiųjų vilkstinė pakilo į plynaukštę ir pasuko šiaurėn. Adelina paskutinį sykį ilgokai žvelgė į kažkur ten paliktą gyvenimą. Žvarbus vėjas tapo gūsingas. Ji vėl išgirdo pabūklus ir pastebėjo dūmus, kylančius nuo kalnų keterų už kaimo. – Tu teisus, – tarė moteris. – Bet kur bus geriau nei čia.

25


Antras skyrius 1929 m. lapkritis Šėnfeldas, Ukraina Sumirgėjusi lemputė užgeso. Tačiau keturiolikmetė Adelina Lozing žinojo, kad elektros energijos tiekimas nedidelėje jos lankomoje mokykloje bus bet kurią akimirką nutrauktas. Tad iš anksto uždegė žibalinį žibintą virš plautuvės mokyklos virtuvėje, kurioje dirbdavo po pamokų. Tądien šveisdama paskutinį didžiulį puodą, Adelina pajuto alkį – gana dažną gyvenimo palydovą pastaruoju metu. Ji žvilgtelėjo į pūpsantį ant stalo krepšį, prikrautą neseniai nuskustų bulvių lupenų, pasvarstė, kaip mama jas paruoš, pasijuto dar alkanesnė, o tada iššluostė puodą ir padėjo atgal į lentyną. Dvi valandos... – sausindamasi rankas pamanė Adelina. – Dvi mano gyvenimo valandos už kelis rublius ir kilogramą lupenų. Argi apsimoka? Vos uždavė šį klausimą, tučtuojau paliepė sau liautis šitaip galvojus. Josifo Stalino valdomoje šalyje balsu išsakyta abejonė dėl dirbamo darbo ir už jį gaunamo atlygio prišaukdavo bėdą. Jei dėl tokių dalykų pernelyg suks galvą, žodžiai ims ir netyčia išsprūs. Ir kur tada ji atsidurs? Išmesta vėtroms ir vilkams sutaršyti, kaip mėgo sakyti tėtis. Ten ji ir atsidurs. Išmesta vėtroms ir vilkams sutaršyti kažkokiame tolimame, speiguotame krašte. Adelina apsivilko storą vilnonį paltą, mirusios tetos dovaną, ir mintyse pareiškė: Man taip nenutiks. Aš iškeliausiu į tokią vietą, kurioje gyvenimas bus kur kas geresnis. 26


PASKU T INIS ŽAL IU OJANT IS S LĖ NIS

Nuo minties apie tą geresnę vietą Adeliną užplūdo jaudulys. Mergaitė neabejojo, kad kažkur kitur ji ir jos šeima galėtų susikurti geresnį gyvenimą, nei kupinas neteisybės ir žiaurumo dabartinis, kurį tenka kęsti. Ji nedaug teišmanė apie tą būsimą gyvenimą, tačiau vien nuo minties, jog jis bus „geresnis“, nusišypsojo ir pasijuto ne tokia pavargusi. Ji apsimuturiavo galvą vilnoniu šaliku, nusikabino žibintą, pasičiupo krepšius ir nužingsniavo prie virtuvės durų. Atidariusi jas, žengė į šaltą, tamsią naktį. Drebėdama iš šalčio užrakino duris, tada, iškėlusi žibintą, leidosi į vakarus, kiton gyvenvietės pusėn, namų link. Pasiskubink, – pagalvojo Adelina ir paspartino žingsnį. – Tėtis visada šitaip sako. Jei tau ko nors reikia, pasiskubink. Jei nori, kad viskas būtų padaryta, pasiskubink. Ji nepažinojo nė vieno labiau už tėvą skubančio žmogaus. Jis anksčiau už visus keldavosi, paskutinis guldavosi ir kiekvieną mielą akimirką nenustygdavo vietoje. Adelina ėjo vienodu, tvirtu žingsniu apleistomis žemdirbių gyvenvietės gatvėmis, menančiomis keturias ar penkias kartas, laikus, kai viešpatavo Jekaterina Didžioji. Net aštuoniolikto amžiaus pabaigoje Ukrainos dirbamieji laukai buvo vieni derlingiausių pasaulyje – trąšaus juodo dirvožemio plotai, pajėgūs duoti gausų derlių, jei tinkamai apsėti ir prižiūrimi. Tačiau tuo metu šalyje gyvenę valstiečiai tebuvo neturtingi žemdirbiai, todėl imperatorienė netruko pritarti daugybės vokiečių šeimų atsikraustymui. Šie etniniai vokiečiai, arba Volksdeutsche, mainais už žemdirbystės įgūdžius ir derlių gavo žemės ir ištisus dešimtmečius buvo atleisti nuo mokesčių. Jie atvykdavo bangomis, ūkininkavo ir klestėjo savanoriškoje tremtyje visoje Ukrainoje, daugiau nei šimtmetį tiekdami kviečius motinai Rusijai. Volksdeutsche, ypač vadinamieji Juodosios jūros regiono vokiečiai, gyvenę tarp Odesos ir Kijevo, niekada visiškai neperėmė rusų 27


Ma r k S ulli va n

kultūros. Jie pasistatė namus ir įkūrė tokius miestus ir kaimus kaip Šėnfeldas, bemaž tiksliai atkartojančius paliktuosius Vokietijoje, surentė bažnyčias liuteronų tikėjimui įtvirtinti ir mokyklas savo vaikams mokyti ir gimtajai kalbai išsaugoti. Tačiau užaugo kelios kartos, ir Juodosios jūros regiono vokiečiai atsiribojo nuo Vokietijos ir jos kultūros, bemaž visiškai atitrūko nuo savo šaknų. Vis dėlto persikėlėliai ir maždaug milijonas kitų Volksdeutsche, įsikūrusių visoje Ukrainos teritorijoje, iki pat 1917-ųjų gyveno itin gerai. Prieš bolševikų revoliuciją Šėnfeldas buvo klestinti etninių vokiečių kolonija, nuolat išauginanti gausų javų derlių, maitinanti ne tik vietinius, bet ir Rusiją. Tačiau dabar viskas kitaip. Iki tos dienos vakaro, kai jaunoji Adelina skubėjo per gyvenvietę, daugumą kitų čia seniai įsikūrusių šeimų jau buvo ištremtos iš kolonijos, išmestos iš gimtųjų namų ir nuosavų žemių, o jų vieton atkraustyti žmonės iš miesto, visiškai nemokantys ūkininkauti. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Sovietų valdžia leido Adelinos šeimai pasilikti protėvių namuose: jos tėvas tapo vieninteliu vietos gyventoju, išmanančiu, kaip užauginti didelį javų derlių. Jeigu ne jis, tie bukagalviai iš miesto būtų pasmerkti vienam nederliui po kito, o visi aplinkiniai badautų. Bet mes saugūs, – pusiaukelėje padrąsino save Adelina. – Ir mama taip sakė. Tėtis valdžiai reikalingas, todėl kol kas esame saugūs. O per žiemą maisto turėtume užtekti. Sustojusi Adelina aukščiau kilstelėjo žibintą ir įsižiūrėjo į priešais atsiradusį tamsų pavidalą, gulintį vis dar aukštoje nudžiūvusioje žolėje. Mergaitė žengė atsargų žingsnį, paskui dar vieną. Ištiesusi ranką su žibintu, vėl žengė ir sustingo. Žolėje gulėjo negyvas šuo, didžiulis mišrūnas perpjauta gerkle, paliktas nudvėsti savo paties kraujo klane. O kraujas buvo šviežias, dar nesušalęs. Jis mirguliavo žibinto šviesoje, ir tai mergaitę dar labiau išgąsdino. Kažkas gyvūną ką tik užmušė. 28


PASKU T INIS ŽAL IU OJANT IS S LĖ NIS

Iškėlusi žibintą, Adelina puolė žvalgytis į visas puses, tačiau nieko neišvydo, tik ją supantį blausų šviesos ruožą ir anapus tūnančius šešėlius bei tamsą. Jokio judesio. Jokio garso, tik besidaužančios širdies dunksėjimas ausyse ir įsakmus balsas galvoje. Pasakyk tėčiui! Su ištiestu į šoną žibintu rankoje ji pasileido bėgti, kol įveikusi ilgąjį skersgatvį su ten stovinčiomis arklidėmis, kadaise priklausiusiomis jos tėčio bičiuliui, pagaliau atsidūrė priešais paskutinį posūkį, vedantį namų link. Po akimirkos pastebėjo antrą negyvą šunį – į griovį įmestą nediduką terjerą perrėžta gerkle. Adelina pažinojo tą nuolat draugiškai amsintį šunėką ir iškart susigraudino. Dar šįryt eidama į mokyklą jį matė. Du užmušti! Apimta tikro siaubo, Adelina ėmė dar greičiau bėgti, grumdamasi su niūriomis vaizduotės pamėklėmis, viena iš kitos besirandančiomis ir užtvindančiomis vien mintimis apie du pribaigtus šunis. Pagaliau ji pasiekė vartelius, vedančius į dailų medinį namą, kurį beveik prieš šimtmetį surentė prosenelis; tai buvo kuklaus bavariško stiliaus statinys su plačiu dvišlaičiu malksnomis dengtu stogu ir raudona apdaila palei kraigus. Keliu stumtelėjusi durų varčią, ji įsispraudė vidun ir paskui save kulnu uždarė duris. – Užgesink žibintą! – šūktelėjo tėvas iš už stalo, prie kurio taisė odinius darbinių arklių pakinktus; jam virš galvos plieskė du nuo gegnių nukarę žibintai, už nugaros krosnyje liepsnojo ugnis. – Tėti, aš... – Vaikeli, užgesink žibintą, – pakartojo Karlas Lozingas. – Šiais laikais žibalo itin sunku gauti. – Klausyk tėvo, – iš tolėliau esančios virtuvės atsišaukė mergaitės motina Lidija. – Ir kur tos lupenos? Jau seniai tavęs laukiu. Užgniaužusi nusivylimą, Adelina užpūtė žibintą, kai jos vienuolikmetis brolis Vilhelmas įžengė iš paskos vidun nešinas malkomis 29


Ma r k S ulli va n

krosniai. Ji pakabino žibintą ant kablio prie laukujų durų ir, nusivilkusi paltą bei nusivyniojusi šaliką, pro tėvą ir brolį nuskubėjo su bulvių lupenomis į virtuvę; ten Lidija kaip tik traukė karštą duonos kepalą iš krosnies. – Lupenos, – padėdama krepšį tarė Adelina. – Visas kilogramas. Pati pasvėriau. – Malija, ar jau supjaustei svogūnus? – perkėlusi duonos skardą ant krosnies atvėsti, pasidomėjo motina. – Jei būčiau supjausčiusi, tu, mama, pirmoji sužinotum, – keistu balsu atsakė Adelinos vyresnioji sesuo Amalija. Ji stovėjo atsukusi nugarą ir pamažu, bet užtikrintai smulkino svogūnus. – Adele, padenk stalą, – paliepė motina. – Ir pripilk ąsotį vandens iš šulinio. – Mama, man reikia tėtei kai ką pasakyti. – Pirmiausia padarysi, kas tau liepta. Adelina žinojo, kad, motinai ką nors paliepus, jos perkalbėti neįmanoma, todėl pasičiupusi ąsotį išėjo prie kieme stovinčios vandens pompos. Lauke oras kaip reikiant atšalo, tad ir rankas užgėlė, tačiau pagaliau grįžusi padėjo ąsotį su vandeniu ant stalo. Tuomet išdėliojo šaukštus penkiems žmonėms. Vieną padėjo prie tėvo, kuris susikaupęs vis dar vargo su pakinktais. Išrikiavusi puodukus ir dubenėlius, Adelina atsistojo tiesiai priešais jį. – Tėte, – kreipėsi ji. – Vaikeli, nejau negali palaukti iki vakarienės? – nė nepakėlęs į dukrą akių tarė Karlas. – Ar nematai, kad tėvas užsiėmęs? – papriekaištavo motina. Adelina pasijuto nematoma, negirdima ir kažkas jos viduje tarytum sulūžo. Mergaitė apsipylė ašaromis. – Prašau, tėte! Privalai mane išklausyti! Suglumęs dėl tokio dukters protrūkio, tėvas pagaliau atitraukė dėmesį nuo odinių pakinktų. 30


PASKU T INIS ŽAL IU OJANT IS S LĖ NIS

– Kas čia dabar? Kam tos ašaros? Ir dėl ko šiandien tokia susikrimtusi? – Grįždama namo iš mokyklos, – raudodama kalbėjo Adelina, – mačiau du negyvus šunis. Abiejų gerklės – perrėžtos. O kraujas – dar šviežias. Tėvo veidas staiga persimainė. Jis padėjo pakinktus ant stalo ir švelniai tarė: – Nusiramink, Adele, ir papasakok, kur juos matei. Mergaitė bemaž liovėsi verkusi. Dar po akimirkos nusišluostė ašaras nušiurusia megztinio rankove. – Ar toli nuo čia? – pasiteiravo tėvas. – Iki antrojo bus kokie trys šimtai metrų, – atsakė ji. – Gal net mažiau. Tėvas kurį laiką spoksojo į savo tvirtas, sudiržusias rankas. Adelinai visada atrodė, kad jis – milžiniško stoto ir veržlus, tačiau staiga tarytum susitraukė ir tapo ne toks tvirtas. Jis žvilgtelėjo į žmoną, stovinčią virtuvės tarpduryje ir nervingai pašančią prijuostę. – Karlai, čia bus kažkas kitas, – tarė moteris. – Gal kuris iš tų liežuvio nenulaikančių netikėlių? Sunkiai nugurkęs seiles, vyras linktelėjo. – Duok Dieve. Adelina neįstengė susiturėti. Ji apėjo aplink stalą ir apsikabino tėvą. Šis nepratarė nė žodžio, tik kurį laiką glostė jai ranką ir galiausiai pareiškė: – Vaikeli, man reikia baigti darbą prieš vakarienę. Verčiau padėk mamai. Ji pabučiavo tėvo skruostą ir atsitraukė. Švelniai nusišypsojęs vyras palietė dukters veidą, o tada su yla, didžiaąse adata ir odine virvele grįžo darbuotis prie pakinktų. Adelina nuėjo į virtuvę, kur motina ketaus keptuvėje maišė svogūnus ir bulvių lupenas. 31


Ma r k S ulli va n

– Mama, – kreipėsi ji. – Čia vienam iš naujakurių pamokyti, – vėl pareiškė motina. – Ko pamokyti? – pasidomėjo Malija. Adelina žiojosi atsakyti, tačiau motina, pro petį metusi į ją griežtą žvilgsnį, papurtė galvą. – Nieko, širdele, – pasakė Adelina. Malija atrėžė: – Nebijok, nesubyrėsiu. – Aš ir nebijau. – Jaučiuosi geriau nei bet kada. – Tikrai taip, – patvirtino motina. – Geriau, nei galėjome tikėtis. – Ačiū, mama, – padėkojo Malija ir, regis, pametė mintį. – Ką man toliau daryti? – Sėstis prie stalo, brangute, – tarė Adelina. – Valgysim vakarienę. – Štai kaip, – nušvitusi tarė sesuo. – Smagumėlis. Nors Malija su Vilhelmu elgėsi kaip įprasta, tą vakarą prie stalo tvyrojo niūri nuotaika. Adelinai ir tėvams baimę kėlė nežinia, ką reiškia tie užmušti šunys. Po Šėnfeldą tikrai nesitrainiojo koks nors šunų kraujo ištroškęs pamišėlis. Visi puikiai žinojo, kad OGPU, Stalino saugumo tarnyba, surengdavo šunų skerdynes, kad šie lodami neišduotų pašaliečių, naktimis ateidavusių ieškoti naujų aukų. Vieną akimirką per vakarienę Adelina apstulbo pastebėjusi, kaip dreba tėvo šaukštas, o valgis krinta atgal į dubenį. Motina uždėjo ranką jam ant alkūnės. – Karlai, užauginai geriausią derlių per šešerius metus. Visur kitur grūdų trūksta. Valdžia be tavęs neišsivers. Tačiau vyro ji neįtikino. – Jie gi nenori, kad kam nors sektųsi, nejau pamiršai? Akimirką jis spoksojo į stalą, o tada trenkė į jį kumščiu. 32


ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
PASKUTINIS ŽALIUOJANTIS SLĖNIS by knygos.lt - Issuu