Issuu

Nicholas Sparks

paskutinė daina Romanas

Iš anglų kalbos vertė Žilvinas Lukoševičius

Padėka Kaip visada pradėsiu nuo padėkos savo nepakartojamai žmonai Cathy. Prabėgo dvidešimt nuostabių metų. Kas rytą atsibudęs pagalvoju: man labai pasisekė, kad juos pra leidau drauge su tavimi. Vaikai – Milesas, Ryanas, Landonas, Lexie ir Savannah – neišsenkamo gyvenimo džiaugsmo šaltinis. Myliu jus. Jamie Raab, Grand Central Publishers redaktorei, dė koju ne tik už puikų knygos redagavimą, bet ir už visada rodomą gerumą. Ačiū tau. Denise DiNovi, filmų Žinutė butelyje, Įsimintinas kelias, Naktys Rodantėje ir Amžinai tavo prodiuserė, yra ne tik genijus, bet ir vienas draugiškiausių kada nors pažinotų žmonių. Ačiū už viską. Davidas Youngas, Hachette Book Group vadovas, per visus drauge dirbant praleistus metus užsitarnavo mano pagarbą ir dėkingumą. Ačiū, Davidai. Publicistės Jennifer Romanello ir Edna Farley yra ne tik geros mano draugės, bet ir puikūs žmonės. Ačiū už viską.

Ni c h o l a s S pa r k s

Kaip visada padėkos nusipelno Harvey Jane Kowal ir Sona Vogel. Juk aš amžinai vėluoju atiduoti rankraščius ir taip gerokai apsunkinu jų darbą. UTA* agentės Howie Sanders ir Keya Khayatian tie siog fantastiškos! Ačiū už viską, bičiulės! Teisininkas Scottas Schwimeris puikiai atlieka savo darbą. Dėkoju, Scottai! Taip pat dėkoju Marty Bowenui (filmo Brangusis Džonai prodiuseriui), Lynn Harris ir Markui Johnsonui. Padėkos nusipelno ir Amanda Cardinale, Abby Koons, Emily Sweet bei Sharon Krassney. Vertinu viską, ką daro te. Cyrus šeima verta padėkos ne tik už priėmimą savo na muose, bet ir už pagalbą kuriant filmą. Ypač dėkoju Miley, pasirinkusiai Ronės vardą. Vos tik išgirdęs supratau, kad jis tobulai tinka! Pabaigoje dar noriu padėkoti Jasonui Reedui, Jennifer Gipgot ir Adamui Shankmanui už jų darbą kuriant filmą Paskutinė daina.

* UTA (United Talent Agency) – Jungtinė talentų agentūra. Viena didžiausių JAV talentų ir literatų agentūrų, kurios agentų paslaugo mis naudojasi dauguma įžymybių. (Čia ir toliau – vert. past.)

Prologas

Ronė Ronė žvelgė pro miegamojo langą. Įdomu, ar pastorius Haris jau bažnyčioje. Nutarusi, jog taip, mergina pažvelgė į krante dūžtančias bangas ir paklausė savęs, ar pastorius tebepastebi pro lango vitražą sklindančios šviesos žaismą. Ko gero, ne. Vitražas atsirado daugiau nei prieš mėnesį, be to, pastorius greičiausiai buvo pernelyg užsiėmęs, kad tai pastebėtų. Vis dėlto mergina vylėsi, kad šįryt į bažnyčią užklydo koks svetimšalis ir patyrė tą pačią nuostabą, kuri ją užplūdo tą šaltą lapkričio dieną, kai pamatė besiliejan čią šviesą. Ronė tikėjosi, kad lankytojas neskubėdamas apžiūrės langą ir gėrėsis jo grožiu. Mergina pabudo prieš valandą, tačiau nesijautė pasi rengusi naujai dienai. Šiemet atostogos kitokios. Vakar nusivedė mažąjį broliuką Džoną pasivaikščioti paplūdi miu. Eidami pro namus, visur matė eglutes. Šiuo metų laiku beveik visas paplūdimys priklausė tik jiems, tačiau

Ni c h o l a s S pa r k s

Džono nedomino nei bangos, nei kirai, taip žavėję prieš keletą mėnesių. Dabar jis norėjo į dirbtuves. Ronė nusi vedė jį ten. Džona teišbuvo vos keletą minučių ir netaręs nė žodžio išėjo. Ant staliuko prie lovos gulėjo šūsnis nuotraukų iš mažo paplūdimio namelio altanos ir kiti daiktai, kuriuos ji tą rytą susirinko. Tylėdama žvelgė į daiktus. Mintis per traukė beldimas į duris. Kyštelėjo galvą mama. – Gal nori pusryčių? Spintelėje radau javainių. – Aš nealkana, mama. – Mieloji, tau reikia valgyti. Ronė tebežiūrėjo į nuotraukų krūvelę, nors nieko ne matė. – Buvau neteisi, mama. Dabar nebežinau, ką daryti. – Dėl tėčio? – Dėl visko. – Gal nori pasikalbėti? Mergina neatsakė. Motina perėjo kambarį ir atsisėdo šalia. – Kartais išsipasakojus palengvėja. Šiomis dienomis buvai labai tyki. Akimirksniu Ronę užgriuvo prisiminimai: gaisras, vė liau bažnyčios atstatymas, vitražinis langas, pagaliau para šyta daina. Prisiminė Bleizę, Skotą ir Markusą. Pagalvojo

Pa s k u t i n ė d a i n a

apie Vilą. Jai buvo aštuoniolika. Tą vasarą Ronę išdavė, tą vasarą suėmė, tą vasarą ji įsimylėjo. Viskas vyko taip ne seniai, tačiau kartais atrodė, jog tada ji buvo visiškai kitas žmogus. Mergina atsiduso. – Kaip Džona? – Jo čia nėra. Brajanas nusivežė į batų parduotuvę. Džona it šunytis. Pėdos auga greičiau nei visas kūnas. Ronė šyptelėjo, tačiau šypsena dingo taip greitai, kaip ir atsirado. Stojo tyla. Mergina pajuto, kad mama suėmė jos ilgus plaukus ir susuko į laisvą arklio uodegėlę. Visada taip darydavo, kai Ronė buvo maža. Keista, tai vis dar ra mino. Žinoma, ji niekada neprisipažins. – Žinai, ką, – nužingsniavusi prie spintos mama iš traukė lagaminą ir padėjo ant lovos. – Kodėl mudviem nepasikalbėjus, kol krausiesi daiktus? – Net nežinau, nuo ko pradėti. – O ką manai apie pradžią? Džona kažką minėjo apie vėžlius. Ronė sukryžiavo rankas. Istorija prasidėjo ne nuo vėž lių. – Ne visai taip. Nors tuo metu ten ir nebuvau, manau, vasara iš tiesų prasidėjo nuo gaisro. – Kokio gaisro?

Ni c h o l a s S pa r k s

Mergina ištiesė ranką prie nuotraukų šūsnies ir atsar giai ištraukė sudriskusią, tarp dviejų rėmelių suspaustą laikraščio iškarpą. Padavė pageltusį popierių motinai. – Gaisro, – pakartojo. – Bažnyčioje.

Nelegalūs fejerverkai sukėlė gaisrą bažnyčioje. Sužeistas pastorius.

Raitsvilio pakrantė, Šiaurės Karolina. Naujųjų metų išvakarėse gaisras sunaikino istorinę baptistų bažnyčią. Tyrėjai įtaria nelegalius fejerverkus. Ugniagesius prie pajūrio bažnyčios iškart po vidurnakčio iškvietė anonimas. Pasak Raitsvilio pakrantės priešgaisrinės tarnybos viršininko Timo Rajano, jie išvydo iš pastato galinės pusės besiveržiančias liepsnas ir dūmus. Prie gaisro šaltinio aptikta pirotechnikos priemonių liekanų. Gaisrui prasidėjus, pastorius Čarlis Haris buvo bažnyčios viduje ir patyrė antro laipsnio plaštakų ir rankų nudegimus. Nukentėjusysis nuvežtas į Naujojo Hanoverio regiono medicinos centrą ir paguldytas intensyvios priežiūros skyriuje. Po daugelio mėnesių šis bažnyčios gaisras Naujojo Hanoverio apygardoje – jau antras. Lapkritį iki pamatų sunaikinta Vilmingtono Gerosios vilties ir santarvės bažnyčia. Rajanas pažymėjo, kad tyrėjams tai kelia įtarimų. Neatmetama tyčinio padegimo tikimybė.

Pa s k u t i n ė d a i n a

Liudininkų teigimu, likus mažiau nei dvidešimčiai minučių iki gaisro pradžios, paplūdimyje, už bažnyčios, buvo pastebėti fejerverkai. Ko gero, ruoštasi Naujųjų metų šventei. Timas Rajanas informavo, jog fejerverkai Šiaurės Karolinoje uždrausti. Per sausrą jie kelia ypač didelį pavojų. Gaisras tą įrodė. Žmogus atsidūrė ligoninėje, o bažnyčia stipriai nukentėjo.

Baigusi skaityti, mama pažvelgė į viršų ir sutiko Ronės akis. Ši dvejojo. Atsidususi ėmė pasakoti istoriją, kuri net ir praėjus tam tikram laikui tebeatrodė beprasmė.

Ronė Prieš šešis mėnesius Mąstydama, kodėl, po galais, mama ir tėtis taip jos nekenčia, Ronė susmuko ant priekinės automobilio sėdy nės. Tai vienintelis paaiškinimas, kodėl ji lanko tėvą šioje Dievo pamirštoje skylėje, užuot namie, Manhatane, lei dusi laiką su draugais. Ne, ne vien tai. Ji ne tik lanko savo tėvą. Viešnagė reiš kia keletą savaitgalių, galbūt savaitę. Ronė tą išgyventų. Tačiau likti iki rugpjūčio pabaigos? Beveik visą vasarą? Tai tremtis. Visas devynias valandas trukusią kelionę mergina jautėsi it į pataisos namus kaime perkeliama ka linė. Negalėjo patikėti, kad mama išties privertė ją visa tai patirti. Ronė taip pasinėrė į liūdesį, kad prireikė sekundės su prasti, jog skamba Šešioliktoji Mocarto sonata do mažo-

Pa s k u t i n ė d a i n a

re. Prieš ketverius metus šį kūrinį atliko Karnegio salėje. Suprato, kad kol ji miegojo, mama įdėjo šią kompaktinę plokštelę į grotuvą. Labai blogai. Ronė pamėgino išjungti. – Kodėl taip elgiesi? – susiraukė mama. – Man patin ka klausytis, kaip tu skambini. – Man nepatinka. – O jeigu pritildyčiau? – Liaukis, mama. Gerai? Neturiu nuotaikos. Ronė stebeilijosi pro langą puikiai žinodama, kad kie tai suspaustos motinos lūpos išsitempė į siūlą. Tomis die nomis mama dažnai jas suspausdavo. Atrodė, tarsi būtų įmagnetintos. – Kai važiavome tiltu į Raitsvilį, manau, mačiau peli kaną, – priverstinai nerūpestingai ištarė motina. – Čia tai bent. Gal reikėtų pakviesti Krokodilų gau dytoją*? – Jis mirė, – prabilo Džona. Balsas atsklido nuo gali nės sėdynės ir sumišo su Game Boy** garsais. Ronės dešimtmetis brolis negalėjo nuo to daikto atsi plėšti. * Krokodilų gaudytojas – Styvas Irvinas (Stephen Robert Irwin) (1962–2006) – garsus Australijos gamtininkas, laukinės gamtos ži novas, aktorius. ** Game Boy – bendrovės „Nintendo“ sukurta 8 bitų delninė žaidimų konsolė.

Ni c h o l a s S pa r k s

– Nejaugi nepameni? – tęsė. – Buvo labai liūdna. – Žinoma, prisimenu. – Neatrodo, kad prisimintum. – Tačiau prisimenu. – Jeigu tai būtų tiesa, nebūtum taip sakiusi. Ronė trečiąsyk atsakyti broliui nebesivargino. Jam vi sada priklausė paskutinis žodis. Merginą tai varė iš proto. – Ar bent kiek pamiegojai? – paklausė mama. – Miegojau, kol neužkliudei tos duobės. Beje, ačiū už tai. Galva vos nesuskaldžiau stiklo. Motinos žvilgsnis tebebuvo prikaustytas prie kelio. – Smagu matyti, kad snūstelėjusi pabudai geresnės nuotaikos. Ronė išpūtė kramtomosios gumos burbulą. Mama ne galėjo to pakęsti, todėl mergina visą kelią nesiliaudama pūtė burbulus. Jos kuklia nuomone, ši magistralė – pats nuobodžiausias kelio gabalas, kokį tik gali įsivaizduoti. Nebent ką nors ypač žavi riebus greitas maistas, šlykštūs poilsio aikštelių tualetai ir begalė bjauria, hipnotizuojan čia monotonija migdančių pušų. Tuos pačius žodžius kartojo motinai Delavere, Me rilande ir Virdžinijoje, tačiau ši nekreipė dėmesio. Nors stengėsi elgtis maloniai – juk po šios kelionės abi kurį lai ką nesimatys, – automobilyje mama buvo ne itin geras pa

Pa s k u t i n ė d a i n a

šnekovas. Vairavo baisiai. Nieko keisto – juk norėdamos kur nors nuvažiuoti sėsdavo į metro arba kviesdavosi tak si. O bute... tačiau tai jau kita istorija. Mamos nejaudino ten tvyranti netvarka. Pastato prižiūrėtojui teko dukart per keletą mėnesių prašyti susitvarkyti. Ko gero, motina manė, kad kuo garsiau šūkaus dėl Ronės pažymių, drau gų, nuolat pažeidinėjamos komendanto valandos ar dėl Įvykio – ypač Įvykio – tuo labiau privers paklusti. Vis dėlto Ronės mama nebuvo pati blogiausia. Tikrai nebuvo. Kai mergina būdavo ypač geros nuotaikos, netgi pripažindavo, jog turi gana neblogą motiną. Tik atrodė, kad mama keistai užstrigo laiko atkarpoje, kai rodos, kad vaikai niekada neužauga. Ronė šimtus kartų troško, kad būtų gimusi gegužę, o ne rugpjūtį. Tada jai greitai sukak tų aštuoniolika ir mama nebegalėtų versti ką nors daryti. Teisiškai mergina taptų suaugusi ir pati priimtų sprendi mus. Tarkime, ši kelionė tikrai neatsidurtų būtinų darbų sąraše. Tačiau dabar Ronė neturėjo pasirinkimo. Dėl kalendoriaus išdaigos jai tebuvo septyniolika. Nes mama pastojo trimis mėnesiais anksčiau nei turėjo. Kodėl visa tai vyksta? Nesvarbu, kaip stipriai Ronė maldavo, skundėsi, šūkavo ar aimanavo dėl vasaros planų, tai ničnieko nepakeitė. Nė kruopelytės. Ronė ir Džona vasarą praleis su tėčiu. Tai

Ni c h o l a s S pa r k s

galutinis sprendimas. Jokių jeigu, tačiau, galbūt. Taip pa reiškė mama. Ronė ėmė nekęsti šios frazės. Vos nusileidus nuo tilto vasarinis automobilių srautas važiavimą pavertė šliaužimu. Šone, tarp namų, Ronė išvy do blykstelint vandenyną. Valio. Tarsi jai rūpėtų. – Ir dar kartą – kodėl verti mus tai daryti? – sudejavo mergina. – Jau kalbėjome apie tai, – atsakė motina. – Tau reikia pabūti su tėvu. Jis tavęs pasiilgo. – Tačiau kodėl visą vasarą? Ar negalima tik keletą sa vaičių? – Judviem reikia daugiau nei keleto savaičių. Nematei tėčio trejus metus. – Tai ne mano kaltė. Išėjo jis. – Taip, tačiau tu neatsiliepdavai į jo skambučius. Kas kart, kai tėtis atvykdavo į Niujorką aplankyti tavęs ir Džo nos, jį ignoruodavai ir bastydavaisi su draugais. Ronė vėl išpūtė burbulą. Akies krašteliu pamatė, kaip motina susiraukė. – Nenoriu nei jo matyti, nei kalbėtis su juo, – pasakė mergina. – Tiesiog pasistenk, gerai? Tavo tėvas – geras žmogus. Jis tave myli. – Štai kodėl mus paliko?

Pa s k u t i n ė d a i n a

Užuot atsakiusi motina dirstelėjo į galinio vaizdo veid rodėlį. – Juk lauki šios viešnagės, tiesa, Džona? – Juokauji? Bus nerealu! – Džiaugiuosi dėl tavo tinkamo požiūrio. Gal galėtum jo pamokyti ir seserį? Berniukas šnirpštelėjo. – Gerai. – Vis tiek nesuprantu, kodėl negaliu vasaros praleisti su savo draugais, – sudejavo Ronė. Negalėjo liautis. Nors ir žinojo, kad galimybės lygios nuliui, mergina vis dar puoselėjo viltį įtikinti mamą ap gręžti automobilį. – Ar nori pasakyti, kad mieliau leistum naktis klubuo se? Nesu naivi, Rone. Žinau, kas tokiose vietose vyksta. – Nedarau nieko blogo, mama. – O tavo pažymiai? Komendanto valanda? Ir... – Ar galime pakalbėti apie ką nors kita? – nutraukė Ronė. – Tarkim, kodėl tu taip primygtinai reikalauji, kad leisčiau laiką su tėčiu? Motina apsimetė klausimo negirdėjusi. Tiesą pasakius, Ronė žinojo, jog tam yra priežastis. Į tą klausimą jau buvo atsakyta milijonus kartų, kad ir kaip mergina nenorėjo su tuo sutikti. Galų gale automobiliai pajudėjo. Nuvažiavę pusę kvartalo vėl sustojo. Motina nuleido langą ir per prie kyje susigrūdusį transportą pamėgino ką nors įžiūrėti.

Ni c h o l a s S pa r k s

– Įdomu, kas vyksta, – sumurmėjo. – Čia sausakimša. – Čia paplūdimys, – pamėgino spėti Džona. – Paplū dimiuose visada grūstys. – Trys valandos, sekmadienis. Neturėtų būti taip už kimšta. Ronė sulenkė kojas. Ji nekentė savo gyvenimo. Neken tė viso šito. – Mama, klausyk, – prabilo Džona. – Ar tėtis žino, kad Ronė buvo suimta? – Taip, žino, – atsakė motina. – Ką jis darys? Šį kartą atsakė Ronė. – Nieko jis nedarys. Jam terūpi pianinas. Ronė nekentė pianino ir prisiekinėjo, kad niekada ne beskambins. Tokį sprendimą netgi seniausi draugai laikė keistu. Juk kiek tik ją pažinojo, pianinas užėmė didžiau sią vietą merginos gyvenime. Kadaise Džuljardo muzikos mokykloje dirbęs tėvas tapo ir jos mokytoju. Ilgą laiką mergina buvo apnikta troškimo ne tik skambinti, bet ir drauge su tėčiu kurti muziką. Ronė grojo gerai. Netgi labai gerai. Dėl tėčio ryšių Džul jarde, mokyklos administracija ir mokytojai gerai žinojo apie merginos sugebėjimus. Pamažu ėmė sklisti kalbos apie

Pa s k u t i n ė d a i n a

ypač svarbią klasikinę muziką, iš kurios susidėjo visas tėvo gy venimas. Apie klasikinę muziką rašančiuose žurnaluose pa sirodė straipsnių. The New York Times išspausdino gana ilgą istoriją apie tėvo ir dukters ryšį. Visa tai prieš ketverius metus galų gale atvedė Ronę į trokštamą Jaunųjų atlikėjų konkursą Karnegio salėje. Mergaitė suprato, kad tas pasirodymas taps svarbiausia jos karjeros akimirka. Taip ir buvo. Mergina ne buvo naivi. Žinojo, kad tokia galimybė pasitaiko labai retai, tačiau vėliau savęs klausdavo, ar visos aukos buvo to vertos. Niekas, išskyrus jos tėvus, pasirodymo nė neprisiminė. Nie kam tai nerūpėjo. Ronė suprato: jeigu nesi įrašiusi populia raus vaizdo klipo YouTube arba negroji prieš tūkstantinę mi nią, muzikiniai sugebėjimai nieko nereiškia. Kartais gailėdavosi, kad tėvas neišmokė groti elektri ne gitara. Ar bent jau dainuoti. Ką ji galėjo pasiekti savo talentu? Mokyti muzikos vietinėje mokykloje? Gal groti kokio nors viešbučio vestibiulyje, kol svečiai registruojasi? Gyventi taip sunkiai, kaip ir tėvas? Tik pažvelkit, kur tas pianinas jį nuvedė. Palikęs Džuljardą, išvyko ketindamas pradėti keliaujančio pianisto karjerą, o atsidūrė prastose salėse, kur klausytojai vos užpildydavo pirmąsias eiles. Tėtis keliaudavo keturiasdešimt savaičių per metus. Pakankamai ilgai, kad santuokai kiltų grėsmė. Be to, Ronė atsiminė, kad mama visą laiką rėkdavo, o tėtis, kaip visada, susigūždavo

įsigykite

knygą dabar