Issuu

LUCINDA RILEY Paskutinė meilės daina

ROMANAS

LU C INDA RILE Y

Pa sk ut in ė me il ė s d ai na

ROM ANAS

Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė

Lucinda RILEY

THE LAST LOVE SONG

Macmillan, an imprint of Pan Macmillan, London, 2025

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-947-7

Pratarmė

Brangus skaitytojau, Dėkoju, kad pasirinkai šį Lucindos Riley romaną. Esu Lucindos sūnus, Harry Whittakeris. Jei žinai mano vardą, vadinasi, skaitei romaną „Atlantas. Tėvo istorija“, paskutinę mamos „Septynių seserų“ ciklo knygą. Šį ciklą po mamos mirties 2021 metais teko užbaigti man.

Noriu paaiškinti, kodėl „Paskutinė meilės daina“ dienos šviesą išvydo tik 2025 metais. O kad tą padaryčiau, privalau trumpai papasakoti apie mamos kūrybą, todėl tikiuosi, kad manęs nesmerksi.

Nuo 1993-iųjų iki 2000-ųjų metų mama sukūrė aštuonis romanus, pasirašydama slapyvardžiu Lucinda Edmonds. Regis, jos karjerą nutraukė knyga Seeing Double. Išgalvotas siužetas leido suprasti, kad britų karališkojoje šeimoje esama neįteisinto nario. Neseniai mirusi princesė Diana ir po jos mirties monarchiją apėmusi sumaištis lėmė knygynų požiūrį – šią knygą jie laikė pernelyg rizikinga. Todėl užsakymai Lucindos Edmonds knygai buvo atšaukti, o leidėjai nutraukė su ja sutartį.

Nuo 2000-ųjų iki 2008-ųjų metų mama parašė tris romanus, visi jie liko neišleisti. Tada 2010-aisiais įvyko proveržis. Knygų lentynose pasirodė pirmoji knyga, pasirašyta Lucindos

Riley vardu – „Orchidėjų namai“. Šiuo nauju vardu, kaip moterų literatūros kūrėja, ji sulaukė didžiulės sėkmės – iki šiol yra parduota septyniasdešimt milijonų egzempliorių. Kurdama naujuosius romanus mama perrašė ir tris „Edmonds“ knygas: Aria (kuri tapo „Mergina iš Italijos“), Not Quite an Angel („Angelų medis“) ir minėtą Seeing Double („Meilės laiškas“).

Visi šie trys romanai dabar jau išleisti ir jiems puikiai sekasi.

Nėra abejonių, kad Lucinda visada buvo viena geriausių pasakotojų pasaulyje, tačiau per trisdešimt kūrybos metų jos, kaip autorės, balsas natūraliai subrendo. Perrašydama savo tris dešimtojo dešimtmečio kūrinius ji gerokai paplušėjo: keitė siužetus, įtraukė naujų personažų ir patobulino stilių. Todėl šio uždavinio ėmiausi ir aš: padėdamas „Edmonds“ tapti „Riley“ atnaujinau ir peržiūrėjau tekstą. 2024 metais lygiai taip pat atšviežinau romaną „Slapta mergina“.

„Paskutinė meilės daina“ pirmą kartą buvo išleista 1997 metais ir buvo pavadinta Losing You. Man ši knyga ypač brangi dėl vietos, kurioje vyksta veiksmas. Daugelis skaitytojų žino, kad mama, nors ir gimusi Lisberne, visada jautė, jog Airijos Vakarų Korkas yra jos dvasiniai namai. Netrukus po mano gimimo, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, iš Anglijos persikėlėme į Klonakiltį. Gražiausi mano vaikystės prisiminimai susiję su kvapą gniaužiančiu pakrantės kraštovaizdžiu, ypač su slaptomis Inča Dinje salos paplūdimio įlankėlėmis, kur mama man pasakodavo istorijas apie išdykėlius vietinius nykštukus. Paskui mudu eidavome sušilti į kurią iš svetingų Klono alinių ir vildavomės pasiklausyti smuiko ar fleitos. Vietinė muzikos ir mitų dermė žadino mano vaizduotę, ir nenuostabu, kad Airija gali didžiuotis vienais iškiliausių literatūros meistrų.

„Paskutinė meilės daina“ daugeliu atžvilgių yra padėka Vakarų Korkui. Nenoriu per daug atskleisti siužeto vingių, bet

aišku, kad ryškūs Londono Karnabi gatvės žiburiai nublanksta, palyginti su Laukiniu Atlanto keliu ir (išgalvotu) Balimoru.

Iškart atpažinsite, kad tekstą kūrė Lucinda. Šiuose puslapiuose atrasite aistringą meilę, tragišką netektį ir, žinoma, gniuždančią paslaptį iš praeities, galinčią sugriauti ateitį. 2024 metais knygos „Slapta mergina“ pratarmėje rašiau, kad „(redagavimo) procesas buvo sudėtingas“, mat sudėtingos tos knygos temos. Čia tokių iššūkių nepatyriau. Dirbti su šios knygos tekstu buvo išties malonu. Nors turiu prisipažinti: man, naujai iškeptam dvynukių tėvui, laikytis terminų tapo gerokai kebliau!

Nuolatiniams Lucindos skaitytojams noriu pasakyti štai ką: mama laukia jūsų kaip senų bičiulių, pasirengusi nukelti jus atgal į praeitį. O naujiems skaitytojams tariu: sveiki atvykę!

Džiaugiuosi, kad nusprendėte praleisti šiek tiek laiko su Lucinda Riley.

Harry Whittakeris, 2025 m.

Prologas

Londonas, 1986 m. birželis

Televizoriaus kambaryje visada mėtydavosi vakarykščiai laikraščiai, bet ji nesivargindavo skaityti naujienų. Kartais juos susirinkdavo ir spręsdavo kryžiažodžius. Jie šiek tiek prablaškydavo nuobodulį. Tad pasiėmusi arbata sulaistytus The Sun ir The Mirror numerius, pasikišo po pažastimi ir patraukė į kamerą. Laimei, rado ją tuščią. Miurielė buvo išėjusi į dušą.

Ji įsitaisė ant gulto ir nuo krūvos paėmė pirmą laikraštį.

Ieškodama puslapio su galvosūkiais išvydo į ją įdėmiai žvelgiantį pažįstamą veidą. Nusprendusi nekreipti į jį dėmesio, ji pervertė lapą.

Tas vyras iki šiol tebebuvo didelė žvaigždė. Prieš daug metų dingo iš viešumos, bet todėl ir tapo kultine asmenybe. Laikraščiuose neišvengiamai kartkartėmis išvysdavai jo nuotrauką.

Ji stengėsi pamiršti praeitį. Radusi kryžiažodį iš kombinezono kišenės išsiėmė rašiklį. Kramtydama jo galą pradėjo lėtai pildyti langelius. Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, susikaupti sekėsi sunkiai.

Galiausiai ji pasidavė, atsivertė praleistą puslapį ir ėmė skaityti.

GRĮŽK NAMO, KONAI!

Šiandien buvo paskelbta, kad septintajame dešimtmetyje

didelio susidomėjimo sulaukusi grupė „Žvejai“ vėl susiburs

Londono Vemblio stadione – dalyvaus netrukus įvyksiančiame koncerte „Muzika už gyvybę“, į kurį bilietai jau visi išparduoti. Savo paramą pažadėjo praeities ir dabarties

žvaigždės, jos šį savaitgalį dainuos Afrikai, bet visiems kyla klausimas... ar pasirodys Konas Deilis? „Žvejų“ vokalistas jau daugiau nei dešimtmetį nesirodo viešai.

Ji atsigulė taip ir palikusi ant kelių atverstą laikraštį. Išmoko nekreipti dėmesio į emocijas. Tai buvo vienintelis būdas čia išgyventi. Gulėdama ir žiūrėdama į plyšį lubose, jai čia bebūnat ištįsusį nuo kelių colių iki pėdos, šykščiai šyptelėjo.

Ar džiaugėsi?

Ne, ne visai.

Jau seniai liovėsi tikėti likimu. Bet taip jau sutapo, kad po dviejų savaičių, jeigu lygtinio paleidimo komisija bus palanki, iš kalėjimo ji išeis prieš pat istorinį „Žvejų“ sugrįžimo koncertą Vemblio stadione.

Tą vakarą, kai kameroje triskart sumirksėjo šviesa – ženklas, kad netrukus bus išjungta, – nuėjusi prie praustuvės ji išsivalė dantis. Tada iš chalato kišenės išsiėmė keturias tabletes, ką tik įduotas prižiūrėtojos, ir įmetė jas į tekantį vandenį. Žiūrėjo, kaip jos sukasi ir dingsta nuotekų angoje.

Atsigręžusi pamatė, kad ją su siaubu stebi Miurielė.

– Dievulėliau, brangute, kodėl, po galais, taip padarei? Dabar tau jų nebeduos. Žinai, kokie jie.

Ji tylėdama užsiropštė ant gulto.

– Nieko baisaus, Miuriele. Man jų nebereikia. Labanakt.

Po kelių akimirkų šviesa užgeso.

Užuot kaipmat nugrimzdusi į įprastą migdomųjų apsunkintą neramų miegą, ji jautėsi visiškai žvali.

Prireiks šiek tiek laiko, kol ankstesnė dozė pasišalins iš organizmo ir smegenys apsivalys, bet ji ištvers. Privalo ištverti.

Leidosi raustis po atmintį, išjudinti pyktį. Skausmas suteiks jėgų ir pakurstys norą atkeršyti.

PIRMA DALIS

Pasirengimas

Vakarų Korkas, Airija, 1964 m. balandis

Balimoro miestelis jaukiai glaudėsi prie raižytos Vakarų Korko pakrantės. Ryškiai rožiniai, geltoni ir mėlyni jo namai džiugino akį net niūriomis, pilkomis žiemos dienomis, kai Atlanto audros be atokvėpio daužė pakrantę. Pusantro tūkstančio gyventojų buvo pripratę prie lietaus, jis, kaip žinia, pliaupdavo tris mėnesius be perstojo. Ilgas žiemas jie ištverdavo tik žinodami, kad po jų ateis nuostabi vasara. Dangus taps žydras, o ilgas dienas jauni ir seni leis auksiniuose paplūdimiuose, kuriais šis kraštas garsėjo. Žinojo, kad tomis keliomis trumpomis savaitėmis niekur kitur Dievo žemėje geriau nėra.

Sorcha O’Donovan kartu su kitais miestelio gyventojais išėjo iš bažnyčios į skaisčią balandžio šviesą.

– Koks gražus rytas! – nusišypsojo Merė O’Donovan. –Matyt, pagaliau pavasaris.

– Taip, tikrai nuostabu, mamyte, – linktelėjo Sorcha, nekantraudama kuo greičiau dingti. – Ar galiu prieš pietus aplankyti Moryną? Pažadėjau jai padėti spręsti matematikos užduotis.

Merė pastebėjo draugę ir pamojo.

– Gerai, bet būtinai iki pirmos grįžk. Žinai, koks tėtis griežtas.

– Žinau, mamyte.

Sorcha žiūrėjo, kaip mama apsisuka ir pro minią braunasi prie draugės. Tada stvėrė bažnyčios pašonėje paliktą dviratį ir nurūko pro vartus Morynos namų link. Kai bažnyčia užstojo ją nuo minios akių, pasuko už kampo ir iš visų jėgų numynė taku, vedančiu iš miestelio prie jūros.

Po penkiolikos minučių, nuvažiavusi keturis kilometrus iki paplūdimio, dauboje paslėpė dviratį ir atsisėdo ant smėlio kopos atsikvėpti bei susitvarkyti vėjo ištaršytų plaukų. Vos po kelių sekundžių išgirdo Kono gitaros skambesį ir palengva artėjantį jo aksominį balsą. Sorcha stryktelėjo ir apsidairė.

– Konai, Konai, aš čia! – sušuko, stengdamasi perrėkti bangų šniokštimą, paskui džiaugsmingai leidosi per kopas, išsmėliuodama tik mišioms vilkimą suknelę. – Konai! Kur tu? – šaukė kiek sutrikusi. – Konai? Aš...

Jai už nugaros kažkas draugiškai suriaumojo. Sorcha nė nespėjo apsisukti, mat ant jos užgriuvo vaikinas. Porelė minkštai nuvirto ant smėlio, keliskart apsivertė ir galiausiai nuriedėjo į daubą.

Sorcha žvelgė į užvirtusį vaikiną, į antakių gaubiamas plačias mėlynas akis ilgomis ir riestomis, kone moteriškomis blakstienomis. Net po ilgos žiemos jo oda nuo jūros oro buvo įrudusi, o tankių juodų plaukų garbanos krito ant pečių. Ji žinojo: kad ir kiek tai kainuotų, mylės jį visą likusį gyvenimą.

– Sveika, Sorcha Porcha. Pasiilgai manęs? – nusišypsojo ir vylingai, kaip mokėjo tik jis vienas, pamerkė akį. – Aš tavęs tikrai pasiilgau.

Jai užgniaužė gerklę. Linktelėjo galva, tada pirštu paglostė jo šaltą skruostą.

– Taip, Konai. Labai.

Jis karštai įsisiurbė jai į lūpas, o ranka pamažu slydo aukš-

tyn jos šlaunimi. Kelias akimirkas ji tuo mėgavosi, paskui sąžinė paėmė viršų.

– Konai, juk pažadėjai!

Išsirangiusi iš jo glėbio, ji pasivertė ant šono.

– Einu iš proto dėl tavęs, Sorcha Porcha. Apie nieką kitą negalvoju, garbės žodis. Vakar vakare net parašiau tau dainą, –

Konas švelniai paglostė jai plaukus. – Paimsiu gitarą ir padainuosiu, – tarė pašokęs ir nubėgo per kopą.

Sorcha gulėjo nekrutėdama, užsimerkusi, norėdama įsiminti kiekvieną kartu praleistą sekundę, kad naktį likusi viena galėtų apie tai galvoti.

Jis grįžo.

– Pavadinau ją „Mano vienintelė tikra meilė“.

Ji pasivertė ant šono ir sužiuro į jį, pradedantį dainuoti.

– Ak, Konai, kokia nuostabi melodija. Tikrai parašei ją man? – paklausė jam baigus groti.

– Taip. Ir kiekvienas žodis tiesiai iš širdies, – pasilenkęs jis dar sykį pabučiavo ją į lūpas. – Tau tikrai laikas eiti?

Sorcha valėsi nuo suknelės smėlį ir tvarkėsi plaukus.

– Žinai, kad laikas. Tėtis pasiutusiai supyks, jei nespėsiu grįžti pietums.

Jis apsivijo ją rankomis.

– Ak, Sorcha. Apsigyvenk su manimi ir būk mano meilė, –pacitavo dainą. Tada švelniai pakreipė jos veidą į save. – Žinai, kad taip toliau tęstis negali. Po kelių mėnesių tau sukaks septyniolika. Tada niekas mūsų nesustabdys.

– Gali sustabdyti. Žinai, kad gali, – ji prisiglaudė jam prie krūtinės.

– Nesustabdys, jei su manimi persikelsi per jūrą. Aš ilgiau čia likti negaliu. Tik tu mane laikai, antraip iškart išvažiuočiau.

– Konai, maldauju, nekalbėk taip.

– Deja, tai tiesa. Tau teks apsispręsti, Sorcha Porcha.

– Taip, taip, žinau. Ateisiu trečiadienį po pamokų.

– Būsiu savo trobelėje, lauksiu, – dar sykį pabučiavo jis. –Iki pasimatymo, mano meile.

– Iki.

Ji nenorom išsilaisvino iš jo glėbio ir leidosi per kopas. Vėjui nusvilinus nuogas blauzdas, Sorcha suvirpėdavo. Staiga ir smarkiai keitėsi oras – Vakarų Korke dažnai taip nutinka. Atsigręžusi pamatė Koną, žiūrintį į jūrą, kur tvenkėsi audra. Po kokių dešimties minučių prapliups liūtis, ir jai nebus lengva mamai su tėčiu paaiškinti, kodėl kiaurai permirko drabužiai. Išstūmusi dviratį į kelią, Sorcha apžergė jį ir numynė namų link.

Pastarąsias keturiasdešimt minučių juos akimis sekęs asmuo nepastebėtas spruko šalin.

– Motina Dievo Marija švenčiausioji! Tu visa permirkusi, vaikeli! Kaip tau taip pavyko per tas dvi minutes nuo Morynos namų? Eik viršun persirengti. Po trijų minučių pietūs bus ant stalo.

– Gerai, mamyte.

Sorcha nuskubėjo laiptais į viršų. Nuėjusi į vonios kambarį, užsirakino duris. Tada įlipo į vonią ir ėmė rengtis, kruopščiai purtydama kiekvieną drabužį. Nusirengusi išlipo iš vonios ir atsukusi čiaupus nuplovė išdavikes auksines smiltis.

Kai nulipo žemyn, tėvas jau sėdėjo valgomajame prie blizgančio raudonmedžio stalo. Čia visada būdavo šalta ir tvyrodavo pelėsių kvapas, nes valgomuoju šeima naudojosi ne dažniau kaip kartą per savaitę.

– Sėskis, Sorcha, – paliepė tėvas.

Sorcha pakluso, o mama atnešė jautienos kepsnį, – čirškino jį nuo septintos ryto. Padėjo priešais sutuoktinį.

– Tikiuosi, bus minkštas, Šeimai, – nedrąsiai sumurmėjo, jam paėmus didelį peilį.

Kol Šeimas kruopščiai tobulomis riekelėmis pjaustė mėsą, moterys sėdėjo tylėdamos. Tik kai jis atpjovė visas tris porcijas, Merei buvo leista į lėkštes prikrauti daržovių.

Tiek daug pastangų, pagalvojo Sorcha, imdama šakutę. O kai pagaliau galime valgyti, maistas jau būna ataušęs.

Visi tylėjo. Šeimas nemėgo kalbėti per pietus. Pavalgiusi

Sorcha nurinko indus, o Merė atnešė iš virtuvės puikų obuolių pyragą.

Sorcha žiūrėjo, kaip valgo tėtis. Svarstė, ar jis jau gimė susiraukęs, ar taip dažnai raukėsi, kad jo veidas tiesiog taip sustingo. Kad ir kokia priežastis tai nulėmė, jis visada atrodė piktas.

Deja, visi kalbėjo, esą Sorcha į jį panaši. Kaip ir jis, ji iš tiesų turėjo tankius, garbanotus, kaštoninius plaukus ir žalias akis.

Irgi buvo aukšta. Draugės mokykloje vadino jį gražiu ir sakydavo, kad jai pasisekė turėti tokį dailų tėvą, bet Sorcha dažnai naktimis melsdavosi, kad tik nebūtų paveldėjusi jo charakterio. Būdama maža bijodavo tiek jo, tiek nuolat pliaukštelėti pasirengusios jo rankos, o dabar... jį niekino.

– Ar galime įjungti radiją, mamyte? – paklausė.

– Žinai, kad tėtis po pietų nenorės būti trukdomas.

– O jeigu tyliai?

Kaip Sorcha ir tikėjosi, Merė papurtė galvą.

– Gal vėliau.

Sorcha ėmėsi šluostyti šlapius indus.

– Mamyte, ar galiu paklausti?

– Žinoma.

– Ar tu myli tėtį?

– Sorcha! – persižegnojo Merė. – Kaip gali to klausti! Juk

žinai, kad myliu.

– Ko gero. Aš... na, skaitau knygą anglų kalbos pamokoms. Vadinasi „Vėtrų kalnas“. Ji apie meilę ir... aistrą.

– Suprantu, – Merė toliau plovė indus.

– Ar kada nors buvai tėtį beprotiškai įsimylėjusi? Na, taip stipriai, kad naktimis negalėtum miegoti, kad vien būdama šalia jaustumeisi devintam danguj, kad manytum, jog sprogsi iš laimės, kai jis tave pabučiuos?

Merė liovėsi plauti indus ir įdėmiai pažvelgė į dukterį. Sorchos akys spindėjo, skruostus užliejo raudonis.

– Aš... taip, – linktelėjo. – Kartą buvau pametusi galvą...

Kalbu apie tavo tėtį, kaip tu ir apsakei. Bet Sorcha, toks jausmas netrunka amžinai. Gal kelis mėnesius, retai – porą metų.

O tada koją pakiša gyvenimas, tikrasis gyvenimas, – Merė įsižiūrėjo į lietaus lašus, garsiai barbenančius į stiklą. – Tiesą sakant, retai kada išteki už vyro, kurį tikrai myli.

– Bet tu ištekėjai.

Merė pažvelgė į dukterį ir šyptelėjo.

– Žinoma. Na, ar tau nereikia pabaigti namų darbų?

– Reikia.

– Tuomet eik į savo kambarį. Aš sutvarkysiu, kas čia liko. Sorcha pabučiavo švelnų mamos skruostą.

– Dėkui, mamyte.

Antrame aukšte, erdviame ir patogiame miegamajame, Sorcha paėmė kuprinę, pasidėjo ant stalo vadovėlius, popierių bei rašymo reikmenis ir atsisėdo. Patogiai įsitaisiusi pirštais apčiuopė voką pieštukinės dugne ir jį ištraukė. Jis buvo suglamžytas, o nuotraukėlė viduje – dar labiau. Pasidėjusi ją priešais, kaip jau tūkstančius kartų, glostė nuotraukoje veido kontūrus. Sorcha matė, kad visa nuotrauka nusėta jos pirštų antspaudais.

– Konai... Konai, – murmėjo žvelgdama į mylimąjį. Nuotrauka buvo prasta, neryški, trūko kairės ausies, nes mergina išsikirpo ją iš plakato, kviečiančio į naujausią jo grupės koncertą. Bet jai buvo nė motais.

Užsimerkusi Sorcha prisiminė tą vakarą prieš tris mėnesius, kai pirmą sykį jį pabučiavo...

Tave prarast – po šitiek metų meilės tau –Skaudžiausia, ką gyvenime patyriau...

LUCINDA RILEY (Liusinda Raili, 1965–2021) – pasaulyje pripažinta ir lietuvių skaitytojų itin pamėgta rašytoja iš Šiaurės Airijos. Pirmą romaną ji parašė dvidešimt ketverių, o dabar jos knygos išverstos į 40 kalbų ir pasaulyje jų parduota daugiau kaip 50 milijonų egzempliorių. „Septynios seserys“ – žinomiausias romanų ciklas, paremtas mitu apie Plejadžių žvaigždyną. „Paskutinė meilės daina“ – dvidešimta į lietuvių kalbą išversta autorės knyga.

Sorcha O’Donovan svajoja apie kitokią būtį toli nuo Airijos vakarų pakrantės, ir gyvenimas negrįžtamai pasikeičia, kai ji sutinka gimtojo miestelio atstumtąjį gražuolį gitaristą Koną Deilį. Londone Konas su grupe „Žvejai“ sulaukia stulbinamos sėkmės, ir juodu su Sorcha įsivaizduoja glamūrinę ateitį. Tačiau viskas virsta aukštyn kojomis, kai atsisuka tamsioji šlovės pusė, o niūrios praeities paslaptys ima griauti viską, ko juodu siekė...

Po dvidešimties metų prieš reikšmingą koncertą „Žvejai“ vėl susiburia, tačiau apie Koną nieko negirdėti jau gerą dešimtmetį. Ir yra tik vienas žmogus, kuris gali išsiaiškinti, kas nutiko, tik vienas žmogus, kuris supranta, kaip svarbu atskleisti tiesą. Nes jeigu Konas pasirodys anksčiau, istorija pasikartos ir padariniai bus dar žiauresni.

... užkabino mane nuo pirmo puslapio. Šeimos dinamika ir kerinti meilės istorija perteiktos taip puikiai, kad nespėjau versti puslapių. Štai kur

tikroji Riley, ir tai nuostabi dovana visiems jos gerbėjams. – Karen Swan

Dievinu šią knygą, nes tai nuostabus Riley romanas, o dar dievinu todėl, kad jis – tarsi dovana... Paskutinė šypsena, bučinys ir jaudinantis atsisveikinimas. – Santa Montefiore