Issuu

JI KALBĖJO RACIONALIAI, ĮTIKINAMAI. BET GALBŪT TODĖL ŽINUTĖS PABAIGA MANE BAUGINO LABIAU UŽ VISAS IKI TOL GIRDĖTAS SMULKMENAS. NE DĖL JOS ŽODŽIŲ, O DĖL TO, KAIP SKAMBĖJO JOS BALSAS. JI KALBĖJO KAIP ŽMOGUS, KURIUO VISA ŠIRDIMI NORI TIKĖTI. MASON CROSS (Meisonas Krosas) – britų autorius, išgarsėjęs trilerių serija apie Karterį Bleiką – žmogų, kuris neturi nei vardo, nei tapatybės, tik talentą rasti tuos, kurie nenori būti rasti. Nors greta Bleiko visuomet atsiduria partneris, padedantis narplioti nusikaltimus, Karteris Bleikas yra vienišas kovotojas. Jis trokšta ramybės, tačiau jam nepavyksta jos rasti. Lietuviškai jau išleistos keturios Karterio Bleiko serijos knygos: „Žudymo sezonas“, „Samarietis“, „Metas žudyti“ ir „Neieškok manęs“. Penktojoje serijos knygoje „Paskelbta mirusia“ Bleikas atsiduria mažame kalnų miestelyje Džordžijoje, kur po ilgo laiko ima siautėti serijinis žudikas. Tačiau miestelio gyventojai apie tai kalbėti nenori. Deividas Konoras įsitikinęs – jis neseniai matė savo seserį Adeliną. Seserį, kuri dingo prieš penkiolika metų ir, policijos manymu, tapo paskutiniąja Velnio kalno žudiko auka. Tačiau jos kūnas taip ir nebuvo rastas. Sudomintas bylos Karteris Bleikas vyksta į kalnuose įsikūrusį Betanio miestelį ir imasi tyrimo. Jam padeda šerifo pavaduotoja Izabela Grin, kurios gyvenimas taip pat paženklintas tragedijos: moters tėvas kadaise tapo nesučiupto serijinio žudiko auka. Karteris Bleikas nė neįtaria, kad Adelinos paieškos įžiebs naują žmogžudysčių bangą, o įtarios miestelėnų akys ims krypti į jį. Atmosfera Betanyje ima kaisti. Įtariamųjų sąrašas tampa vis labiau neįtikimas, o kiekviena nauja tyrimo detalė veda tyrėjus mirtino pavojaus link. Ar pavyks Bleikui ir Grin likti gyviems ir išsiaiškinti tiesą apie žudiką?

MASON CROSS PASKELBTA MIRUSIA KARTERIS BLEIKAS 5

TRILERIS

MASON CROSS PASKELBTA MIRUSIA

KARTERIS BLEIKAS 5

Mason CROSS PRESUMED DEAD Orion Books, London, 2018

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © Mason Cross 2018 First published by the Orion Publishing Group, London © Daumantas Gadeikis, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-667-4

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

2004 M. BALANDŽIO 6 D. Vėl lijo, bet ne taip, kaip tą naktį, kai ji matė savo tėvą paskutinį kartą. Tai tebuvo vidutinė liūtis. Toli gražu ne tokia stipri, kad užpiltų žemesniąją pietinio kelio dalį ar upė užlietų krantus; žiemą buvo sulaukę ir to, ir ano. Ji sėdėjo krėsle prie lango ir stebėjo lašus krintant pro didžiulio ąžuolo šakas, teškant į balutes kieme. Pro svetainės langą buvo matyti visas kalvos šlaitas. Automobilio šviesas pamatė dar dvi minutės prieš šiam privažiuojant tiek, kad įžiūrėtų, jog jis priklauso šerifo departamentui. Ji išgirdo sugirgždėjus grindlentes ir atsisukusi pamatė tarpdury stovinčią motiną. Ta žiūrėjo pro langą, kol mėlynas baltas policijos automobilis privažiavo prie jų namo ir sustojo. Ranką laikė prispaudusi prie krūtinės, žiūrėjo išplėtusi akis. Mama į ją nežiūrėjo. Atsisukusi į langą ji dar pamatė iš automobilio išlipantį šerifą su vienu iš savo vyrų, jie užsidėjo skrybėles, susigūžę po juodais lietpalčiais. Vyrai priėjo prie durų rūškanesniais už vėlyvos popietės dangų veidais. Tą tarpą nuo uždaromų durelių trinktelėjimo iki neišvengiamo durų skambučio laikas tarsi sustojo.

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

Ji vos išgirdo mamos balsą. Jau penkis mėnesius žinojo, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. Jau buvo su tuo susitaikiusi. Bet dėl to išgirsti žinią buvo ne ką lengviau. – Jie rado jį.

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

DABARTIS KETVIRTADIENIS

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

1 KARTERIS BLEIKAS Po pamaldų dauguma gedinčiųjų patraukė į susibūrimą Betės namuose. Aš neskubėjau, lūkuriavau stebėdamas minią skirstantis nuo jos kapo. Susiradau vietelę prie aukštos pušies, ganėtinai toli nuo visų besiglėbesčiuojančių ar rūkančių žmonių būrelių, kad manęs neįtrauktų į pokalbį. Žilas vyriškis raukšlėtu juodu kostiumu, iš pažiūros jau perkopęs aštuoniasdešimt metų, prisimerkęs įsižiūrėjo į mane per akinių viršų. Kelias sekundes paspoksojęs, papurtė galvą ir nuėjo. Aš jo nepažinojau, bet gal senukas buvo matęs mane kadais. Nuleidau galvą, – turint omeny aplinkybes, tai puikiai tiko, – ir visi praėjo pro mane be žodžių. Pažinau kelis veidus: visi buvo senesni, liūdnesni. Mane ne itin traukė ką nors užkalbinti. Paskui pastebėjau pažįstamą veidą. Karenos Dei mama, Lorena. Atrodė sveika gyva. Reivenvude nesilankiau jau daugiau kaip dvidešimt metų. Beveik tiek pat laiko apie jį negalvojau. Tik vienas įvykis galėjo paskatinti mane grįžti, ir, deja, tai nutiko. Nesiruošiau užsibūti: užsukau tik atiduoti pagarbos mirusiajai. Bet buvo graži, giedra vėlyvo lapkričio diena, ir pajutau netikėtą norą neskubėti išvažiuoti. Gal dėl laidotuvių, gal dėl to, kad vėl grįžau čia, kur kadaise buvau suleidęs šaknis. 11

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

Automobilį buvau pasistatęs už kelių gatvelių nuo bažnyčios, prie jo ėjau aplinkiniu keliu, iš dalies vengdamas minios, iš dalies norėdamas pamatyti namą, kuriame kadais gyvenau. Keturiasdešimt antras Cūgų gatvės namas stovėjo kur stovėjęs, nors žinojau, kad Betė jau seniai buvo persikrausčiusi į nedidelį butelį, kuriame ir mirė. Namas puikiai atlaikė laiko bėgsmą. Veja buvo kruopščiai prižiūrima, sienos atrodė neseniai dažytos. Prie vejos ir šaligatvio ribos ant šono gulėjo naujutėlaitis raudonas vaikiškas dviratukas, jo savininkas akivaizdžiai neturėjo priežasčių nerimauti, kad pro šalį gali eiti vagys. Ant alyvmedžio šakos priekiniame kieme kabėjo dvivietės sūpynės – naujovė. Įsižiūrėjęs atidžiau, šiaip ne taip radau apspurusią pilkos virvės kilpą, užrištą ant storiausios šakos, likusią nuo padangos sūpynių, kurias buvau ten pakabinęs, rodos, prieš visą amžinybę. Kažin, ar aš vienintelis iš Betės vaikų atvykau į laidotuves? Apie jos mirtį perskaičiau per aklą atsitiktinumą. Spėjau, kad kiti bus išsilakstę po visus kampus. Aš taip ir neužmezgiau tvirtesnės draugystės su kitais jos globotais našlaičiais. Vienintelis žmogus iš Reivenvudo dienų, apie kurį kartais dar pagalvodavau, buvo Karena Dei – dingusi mergaitė. Paskutinį kartą pasižiūrėjau į namą ir ėmiau leistis nuo kalvos link Didžiosios gatvės. Eidamas pro „Dino užkandinę“, jau kišdamas į kišenę ranką automobilio raktų, išgirdau kažką kviečiant mane vardu. Vardu, kuriuo nebuvau vadinamas jau dvidešimt metų. Atsisukęs pamačiau Karenos Dei mamą, stovinčią kavinės tarpdury, laikančią atidarytas duris. Lorena Dei jau buvo įpusėjusi septintą dešimtį, bet neatrodė susenusi. Ruduose plaukuose bolavo tik kelios žilos sruogos. Liekna, siauro veido, apie akis tik kelios raukšlelės. Apsirengusi pagal progą. Tamsiomis kel12

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

nėmis, juodais batais ir balta palaidine. Be palto, todėl spėjau, kad išėjo iš kavinės tik mane pastebėjusi. Apsisukęs grįžau atgal. Iš pradžių sudvejojau, kaip derėtų pasisveikinti, bet ji prisitraukusi mane apkabino ir švelniai pabučiavo į skruostą. – Taip ir maniau, kad čia tu, – pasakė. – Nakvojai miestelyje? Papurčiau galvą. – Atvažiavau tik į laidotuves. – Mielos apeigos, – linktelėjo ji. – Bet žmonės visada taip sako, ar ne? Ji tebelaikė duris atidarytas. – Ar turi laiko atsigerti kavos? Sudvejojau, bet pamatęs viltį jos akyse apsisprendžiau. Kas čia galėtų būti blogo? Užėjome vidun ir prisėdome kabinoje prie lango, užsisakiau juodos kavos. Lorena jau turėjo priešais save pilną puodelį „Earl Grey“ arbatos. – Labai gražu, kad atvykai. Bandėme susisiekti su visais vaikais, bet... – Kai kuriuos žmones sunku rasti, – linktelėjau. – Perskaičiau nekrologą „Times“. Tai buvo pirmas per kelis mėnesius į rankas pakliuvęs popierinis laikraštis. Jį paliko ankstesnis klientas mano įprastoje pusryčių vietoje. Lorena šyptelėjo. – Betė nepyktų. Jai užteko žinoti, kad bent kažką pakeitė. – Dino nebėra, mm? – leptelėjau sulaukęs kavos. Dinas – žemas, drūtas vyrukas, turėjęs nedaug plaukų ir dar mažiau noro aptarnauti klientus su šypsena. Kavinė būdavo atidaryta septynias dienas per savaitę, nuo septynių ryto iki devynių vakaro, o kad jis kada būtų pasiėmęs laisvą dieną, aš apie tai negirdėjau. 13

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

Moteris papurtė galvą. – Širdies smūgis. Prieš kokius dešimt metų. Nenustebau. – Jūs puikiai atrodote, – tariau. Ji numojo ranka. – Mielasis, matai mane išsipuošusią. Taip atrodau tik per vestuves ir laidotuves. Na, o kuo pats dabar užsiimi? Girdėjau, tarnauji kariuomenėje? – Tai buvo seniai, – atsakiau. – Dabar dirbu pats sau. – Ką taip? – Konsultuoju. Įvairiais klausimais. – Vajė, skamba baisiai abstrakčiai. Nusišypsojau. – Ieškau žmonių. Paprastai tokių žmonių, kurie nenori būti rasti. O kaip jūs? Ji įkvėpė, akimirką sudvejojo. – Tiesą sakant, taip pat ieškau žmonių. Tai darau jau daug metų. Pradėjau po to, kas atsitiko Karenai, maniau, tik išjudinsiu sniego gniūžtę, bet ji vis augo ir augo. Karena Dei mokėsi metais aukštesnėje klasėje nei aš. Ji buvo aukšta, iš mamos paveldėjo rudus plaukus ir akis. Mes draugavome, bet nebuvome artimi draugai. Kita vertus, nebuvau labai artimas nė su vienu savo draugu. Ji pradingo 1995 metų gegužės 25 dienos vakarą. Dirbo „Esso“ degalinėje miestelio pakraštyje, išėjo vienuoliktą vakaro, ją uždariusi. Nuo tada niekas jos nebematė gyvos. Ieškojome visą ilgą, karštą tų metų vasarą. Reivenvudą nuo kito artimiausio miestelio skyrė du šimtai penkiasdešimt hektarų miško. Iš pradžių jį šukavo savanorių komandos, mes tikinome vieni kitus, kad rasime ją sveiką ir gyvą. Visas miestelis ieškojo 14

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

ne vieną savaitę. Pamažu ėmė aiškėti, kad jei ką ir rasime, tai tik lavoną. Vieno po kito savanorių dėmesį atitraukė kiti įsipareigojimai, kol likome vos keli. Merginą grąžino pirmoji smarki rudens audra. Koroneris spėjo, kad jos žudikas buvo paslėpęs kūną vandenyje ir taip lavonas atsidūrė ant upės kranto. Ji buvo negyva jau kelis mėnesius, tikriausiai nuo pat to vakaro, kai pradingo. Žudiko taip ir nerado. – Organizaciją vadiname Dingusiųjų fondu, – tęsė Lorena. – Turime ir darbuotojų, pustuzinį biurų visoje šalyje. Dirbame su dingusių žmonių šeimomis. Kareną galiausiai suradome, bet ne visoms šeimoms taip pasiseka. Pasiseka. Kam nors tokie žodžiai galėtų pasirodyti keisti. Man ne. – Atrodo, svarbus darbas. Moteris linktelėjo. – Tikrai taip manau. Kelias akimirkas tylėdami žiūrėjome į savo gėrimus. Galvojau apie Kareną. Apie tai, kaip keitėsi viso miestelio nuotaikos, kaip rūpestis virto nelaimės nuojauta, o ši – neviltimi. Mano išgyvenimai kiek skyrėsi. Stiprėjo susierzinimas, kad nesugebu jos rasti, paskui užvaldė įsiūtis sužinojus jos likimą. Niekada taip ir nepamiršau tų jausmų. Negalėjau padėti, tik gėrėjausi Lorena Dei. Savo sielvartą ir bejėgiškumą ji nukriepė į prasmingą veiklą, į tai, kas paveikė kitų žmonių gyvenimą. – Ar visiems pavyksta padėti? Lorena susimąstė. – Niekas negali užpildyti spragos tų šeimų gyvenime. Niekas. Bet paprastai mes galime vienaip ar kitaip padėti. Yra vienas toks vyras, su kuriuo jau kurį laiką palaikau ryšį, jis... Ji sudvejojo. Linktelėjau tęsti. 15

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

– Savaime suprantama, konfidencialumas svarbu, bet ir šiaip nėra reikalo sakyti tau jo vardo. Su kai kuriais klientais palaikome ryšį ne vienus metus. Jis yra iš tokių. Prieš daug metų paėmė jo seserį. – Paėmė? – Jos kūno taip ir nerado, bet ji buvo viena iš kelių žmonių, tuo laikotarpiu pradingusių toje vietovėje. Lorenai ir nereikėjo daugiau pasakoti. Pasak tyrėjų, Jungtinėse Valstijose nuolatos veikia bent pora dešimčių serijinių žudikų. Kai kurių taip niekada ir nesučiumpa, o jų aukų niekada ir neranda. Šia tema nusimanau daugiau, nei norėčiau. – Neseniai įvyko šis tas keisto, – tęsė ji. Sugavau Lorenos žvilgsnį supratęs, kad tikriausiai yra priežastis, kodėl ji pasakoja būtent šią istoriją, apie tą klientą. Galbūt iš dalies dėl to ir pakreipė mūsų kalbą prie šios temos. Jai reikėjo su kuo nors pasikalbėti apie tą bylą. – Suprask, – kalbėjo Lorena, – neigimas tokiose šeimose neįtikėtinai dažnas reiškinys, ypač pirmosiomis dienomis. Tas vyras taip ir nesusitaikė su sesers dingimu, bet man atrodo, kad protu jis suvokė, jog ji niekada negrįš namo. Galva ir širdis tempia tave į skirtingas puses, ar ne? – Kas atsitiko? Lorena Dei ilgokai spoksojo į gatvę. – Jo sesuo negyva. Teisėsaugos atstovai tuo įsitikinę, o aš tikiu, kad ir jis pats giliai širdyje su tuo susitaikė. Bet paskui kažkas atsitiko. – Kas? – Jis sako, kad matė savo seserį. Gyvą.

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

2 KARTERIS BLEIKAS „Ką žinai apie Velnio kalno žudiką?“ Tą vakarą pasukus raktą buto spynoje 40-ame aukšte Baterijos Parko Sičio rajone, kur tuo metu buvo mano namai, mintyse vėl iškilo Lorenos Dei klausimas. Virtuvėje įjungiau kavos aparatą, nusivilkęs švarką ir nusispyręs batus klestelėjau ant sofos ir pasižiūrėjau pro langą į Hadsono upę – vaizdas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl dar nejaučiau noro kraustytis kur kitur. Ji išmanė savo darbą: supratau esąs verbuojamas tik tada, kai jau buvo vėlu. Galbūt todėl, kad ji taip ilgai jį dirbo, mokėjo pastebėti jai reikalingus kitų žmonių gebėjimus. Paaiškinau Lorenai, kad pravardė girdėta, bet daugiau ne ką ir težinau. Ji man papasakojo sutrumpintą istoriją. Velnio kalno žudiku praminė nenustatytą asmenį ar asmenis, atsakingus dėl serijos žmogžudysčių ir žmonių dingimų prieš penkiolika metų šiaurryčių Džordžijoje. Retai gyvenamoje kaimo vietovėje, netoli nuo Apalačų kalnų tako. Žudikas nuo 2002 metų rugpjūčio iki 2003-iųjų spalio pasiglemžė mažiausiai devynias aukas, buvo ir daugiau įtarimų. Jam priskirtas žmogžudystes siejo jo veiklos metodai: aukos buvo nužudytos .38 kalibro pistoleto šūviais į galvą. To paties .38 kalibro pistoleto. Pagal lytį aukų pasiskirstymas buvo beveik lygus: penki vyrai ir keturios moterys. Nebuvo jokių priešmirtinio smurto ar kankinimo ženklų, jokių prievartavimo pėdsakų. Nužudymai labiau priminė beaistres egzekucijas – du šūviai į galvą. Tyrėjų nuomone, visos žmogžudystės įvykdytos miškuo17

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

se. Atokiose kelio atkarpose, nuošaliuose takuose. Aukos buvo žygeiviai, medžiotojai ar pravažiuojančių automobilių vairuotojai, tikriausiai sustoję pavėžėti netinkamą pakeleivį. Lavonai buvo rasti paslėpti upėse ir negiliuose kapuose apie Velnio kalną – iš čia ir žiniasklaidai patraukli pravardė. Žudiko taip ir nesugavo. Taip nutinka dažniau, nei žmonės norėtų. Žudymai tiesiog liovėsi, be jokio paaiškinimo – kaip ir prasidėję. Žmonės elgėsi kaip visada, kai susiduria su palaidais galais: jie spėliojo, kas atsitiko. Vieni manė, kad žudikas persikėlė į naujus medžioklės plotus arba sėdo į kalėjimą dėl kito nusikaltimo, kiti spėjo, kad jis nusižudė. Teisėsauga laikėsi panašių prielaidų, atidžiai tikrino visus į tas kategorijas patenkančius vietinius. Gretimose valstijose nepasitaikė panašių žudymo serijų. Atsirado kalėjimo ar savižudybės paaiškinimams tinkamų kandidatų: vienas vyras sėdėjo kalėjime už tai, kad kažką padūrė per muštynes bare, kitas – už alkoholio parduotuvės apiplėšimą, dar vienas pasikorė pirmą tų metų lapkričio savaitę. Bet žudikas paliko labai mažai pėdsakų, todėl erzinamai trūko informacijos patvirtinti arba paneigti kurio nors iš tų trijų kandidatūrą. Abu įkalinti vyrai neigė prisidėję, o savižudis nepaliko jokio raštelio. Bėgant metams žiniasklaida ir policija ėmėsi naujesnių bylų. Teoriškai tyrimas nebuvo nutrauktas, bet FTB vaikėsi aktyvius žudikus ir nešvaistė išteklių metusiems savo veiklą ar mirusiems. Pakeliui namo buvau sustojęs nusipirkti knygos apie bylą, pavadintos „Velnio kalnas. Baimės būsena“, kurią parašė vyrukas vardu Viljamas P. Hinis, ir „Rand McNally“ išleisto Džordžijos valstijos žemėlapio. Knygos vidury buvo pateiktos kelių vietų, kur buvo rasti lavonai, nuotraukos. Įdėtos ir kelių pagrin18

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

dinių bylos tyrėjų bei poros įtariamųjų, taip pat ir aukų šeimos fotografijos. Dabar žiūrėjau į vieną iš jų. Vyras, su kuriuo Lorena Dei norėjo, kad pasikalbėčiau, buvo Deividas Konoras, o mergina nuotraukoje – jo sesuo Adelina. Knygoje pateiktoje nuotraukoje buvo nufotografuota septyniolikmetė mergina, sėdinti ant raudono automobilio variklio dangčio. Apsimovusi nukirptus džinsinius šortus ir apsivilkusi bordo vyno spalvos marškinėlius. Mergina buvo juodaplaukė rudaakė, ant kaklo pasikabinusi mažą auksinį kryželį. Adelinos Konor nebuvo tarp aštuonių rastų lavonų, bet policininkai buvo įsitikinę, kad ji negyva, ir vadino ją paskutine žinoma Velnio kalno žudiko auka. Aukų kūnus kartais randa po daugelio metų, kartais net po dešimtmečių. Neretai jų išvis neranda. Bet aukos niekada neatsiranda sveikos ir gyvos. Buvo tikėtina, kad Deividas Konoras pamatė kokią kitą moterį, kuri priminė jam seserį, ir buvo apakintas vilties. Taip pat tikėtina, kad visi bandymai ją rasti tebus laiko švaistymas ir, dar blogiau, tik atvers senas žaizdas. Ilgai apie tai galvojau, bet pagaliau paėmiau telefoną ir surinkau Lorenos Dei man duotą numerį, klausydamasis pypsėjimo žiūrėjau į Adelinos Konor nuotrauką. – Klausau? – Balsas buvo palyginti jauno vyro, bet duslokas, kaip rūkaliaus. Nepatiklus tonas. Žmogaus, nepratusio sulaukti skambučių. – Ar kalbu su Deividu Konoru? – Kas klausia? – Lorena Dei prašė jums paskambinti. Aš esu Karteris Bleikas.

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

3 DVAITAS HEIKOKSAS Sau po nosim niūniuodamas pirmąsias dainos „Ponas Braunstounas“ eilutes, Heikoksas suvedė savo vartotojo vardą ir slaptažodį. Paskui atsilošęs gurkštelėjo drungnos kavos, stebėdamas besisukantį eigos ratuką, lyg tas įtemptai svarstytų, ar suteikti jam prieigą. Nuo paskutinio jūsų apsilankymo naujų įrašų nėra. Jo žvilgsnis nukrypo į viršutinį dešinį ekrano kampą. Asmeninės žinutės: 12 (0 naujų) Nieko naujo. Nieko iš Kruvinojo Bilo, vartotojo, kuris susisiekė su juo praėjusią savaitę ir paerzino turįs naujos informacijos. Forumuose nepavadintum to neįprastu nutikimu. Čia besijungiantys asmenys mėgo žinoti daugiau už visus kitus. Neretai jie buvo fantazuotojai; tokie žmonės, kurie skambindavo į radijo pokalbių laidas girdamiesi, kad žino tikrąją istoriją. Arba tokie, kurie žengdavo dar vieną žingsnį ir prisipažindavo bylą tiriantiems pareigūnams. Juos atsijoti nebuvo sunku. Šitas vyrukas buvo kitoks. Jei išvis tai vyras, nepaisant vartotojo vardo. Tikriausiai vyras. Dauguma šios svetainės vartotojų profilių pateko į griežtai apibrėžtą kategoriją: baltaodžiai, nuo trečios dešimties vidurio iki vidutinio amžiaus, ir vyrai. Ironiška, nelabai toli nuo vidutinio serijinio žudiko profilio. Heikoksas ne pirmą kartą susimąstė, ar tai tėra sutapimas. Pasikliaudamas tikimybių teorija – ir patogumo dėlei – jis daug negalvodamas Bilą vadino juo. Bilas atkreipė dėmesį į šį tą, ko daugiau niekas neturėjo priežasties susieti su VKŽ byla: 20

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

į Volterio Vilerio mirtį. Jis iš kažkur žinojo, kad Deividas Konoras buvo nusamdęs Vilerį. Bilas manė, kad jo mirtis galbūt yra svarbesnė, nei galėtum pamanyti iš pirmo žvilgsnio. Heikoksas pritarė, nors jo šaltinis Atlantoje dar neatsakė į klausimus. Jis išjungė naršyklės langą ir atidarė stalo stalčių, kur laikė dokumentus. Atsikrausčius stalas jau buvo bute. Baldas buvo per didelis kambariui, bet tiko Heikokso tikslams. Vaikinas išsitraukė aplanką ir ėmė versti lapus. Heikoksas domėjosi žmogžudystėmis, kiek tik save prisimena. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių pasirinkti savo profesiją. Bet VKŽ byla kažkuo išsiskyrė. Aišku, buvo svarbu, kad jos taip ir neišsprendė, bet tai nebuvo baisi retenybė. Galbūt byla jį patraukė todėl, kad tose vietovėse lankėsi būdamas tokio amžiaus, kai viskas palieka didelį įspūdį. Kad ir kaip ten būtų, kai buvo paskelbta apie laisvas pareigas šerifo departamente, jam tai pasirodė per gerai, kad būtų tiesa. Dokumentų kopijos aplanke buvo sudėtos chronologine tvarka, su jo paties pastabomis paraštėse. Jos atkeliavo tiesiai iš šaltinio, diduma informacijos nebuvo pateikta jokiose svetainėse ar apie bylą parašytose knygose. Šerifo departamento darbuotojai neapsidžiaugtų sužinoję, kad čia yra visos tos kopijos, bet jie niekada to nesužinos. Heikoksas uždarė stalčių ir išjungė kompiuterio ekraną, kambarys užtemo. Pro kieme augančio medžio šakas smelkėsi gatvės žibintų šviesa. Vyras kurį laiką stebėjo gatvę. Niekas nepravažiavo, nors tai buvo pagrindinis kelias per miestelį. Jis nuėjo į virtuvėlę ir mikrobangų krosnelėje pasišildė paskutinę čili troškinio pakuotę iš šaldiklio, paskui suvalgė jį užsigerdamas alumi ir žiūrėdamas vėlyvas žinias. Galiausiai nusiprausė po dušu ir pasidėjo uniformą rytui. Šviesiai mėlyni 21

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

marškiniai, mėlynas švarkas, pilka skrybėlė. Pirštų galiukais perbraukė per iškilias raides ant rankovės ženkliuko. „Leik Betanio šerifo departamentas“. Jei tik jie žinotų.

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

PENKTADIENIS

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

4 IZABELA GRIN Merserių namas stovėjo prie pat Vyšnių Kalvos gatvės, maždaug už kilometro nuo Betanio miestelio ribos. Tai buvo platus vienaukštis pastatas balintų lentų sienomis. Beveik per pusę fasado – didelis garažo priestatas, namą supo dengtas prieangis, gale virstantis pakelta terasa su vaizdu į mišką. Šerifo pavaduotoja Izabela Grin įsuko savo garbaus amžiaus mėlyną baltą „Crown Victoria“ į betoninę lanko pavidalo įvažą ir stebėdama duris bei langus sustojo už balto pikapo, stovinčio priešais namą. Jei kas ir išgirdo ją atvažiuojant, iš lauko to nebuvo matyti. Iš įrašų Izabela žinojo, kad Veilonui Merseriui trisdešimt aštuoneri. Penkeriais metais už ją vyresnis. Metro aštuoniasdešimt penkių, taigi aštuoniais centimetrais už ją aukštesnis. Sveria šimtą penkis kilogramus – gerokai sunkesnis. Izabela nuo keleivio sėdynės pasiėmė skrybėlę ir prieš atidarydama duris užsidėjo ant galvos. Neskubiai eidama prie namo, iš įpročio nuleido ranką ir pačiupinėjo dėkle gulintį pistoletą. Lipdama trimis mediniais laipteliais girdėjo po kojomis girgždant medį, paskui kažkas sušnarėjo. Moteris stabtelėjusi pritūpė pasižiūrėti po laiptais. Į ją rudomis drėgnomis akimis žvelgė liesas juodas vandens spanielis. Po akimirkos šuo nusuko akis ir apuostė žemę aplinkui. Izabela atsitiesė ir užlipo ant paky25

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

los. Garsiai pabeldė į duris ir žengė atgal. Viduje nebuvo nieko girdėti. Nei pakeltų balsų, nei televizoriaus. Jei ne lauke stovintis pikapas, atrodytų, kad nieko nėra namie. Šerifo pavaduotoja pabeldė dar kartą, šįkart garsiau, ir išgirdo artėjant žingsnius. Durys atsidarė. Merseris buvo plačiapetis, juodais kaip smala plaukais, jau pradėjęs pamažu plikti. Buvo apsimovęs džinsus ir apsivilkęs baltus marškinėlius po languotais darbiniais marškiniais. Jo diržo sagtis buvo žalvarinė žvaigždė, kaip Senųjų Vakarų šerifo ženkliukas. Vidurinėje mokykloje vyras buvo išvaizdus, sugebėjo tuo naudotis ir toliau gyvenime. Merseris išspaudė šypseną. – Pareigūnė... Grin, ar ne? Betanio dydžio daugmaž užteko, kad galėtų apsimesti nežinąs jos vardo. Izabela į šypseną neatsakė. – Ar jūsų žmona namie, pone Merseri? Vyro akys prisimerkė patvirtindamos jos apsilankymo priežastį. – Ji prastai jaučiasi. Kas nutiko? – Eilinis patikrinimas, – paaiškino šerifo pavaduotoja. – Dėl praėjusį mėnesį kilusių problemų. Jis laukė, kad pareigūnė tęstų mintį. Izabelai tylint, vyras tik gūžtelėjo. – Viskas gerai. – Džiaugiuosi girdėdama. Gal galiu pasikalbėti su ponia Merser? – Jau sakiau, ji prastai jaučiasi. Miega. – Girdėjau. Norėčiau, kad pakviestumėte ją su manimi pasikalbėti. 26

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

Merseris nuleido akis į prieangio lentas ir nežymiai papurtė galvą, lyg jam būtų juokinga, kad pareigūnė dar nesusiprato. – Ji miega. Izabela palaukė, kol jis vėl pakėlė akis, tada tarė: – Tada eikite ir ją pažadinkite. Linksmumas išgaravo Merseriui iš akių, jis išsitiesė ir žengė prie Izabelos. Bananas buvo užkištas kairėje jos diržo pusėje, „Glock 43“ – kitoje. Bet moteris nesiekė nė vieno, bent kol kas. – Pareigūne, sakiau, kad ji miega. Tad kodėl jums neatėjus rytoj? Esu tikras, ji mielai pasakys jums tą patį, ką aš ką tik sakiau, nes jau atrodo, kad mano žodžių jums nepakanka? – Nepakanka, – atšovė ji, pabrėždama „ne“. Merserio akys šmėstelėjo nuo Izabelos į jos automobilį. Ji kone matė vyro galvoje besisukančius krumpliaračius. Pirma įsitikino, kad ji nepasiėmė partnerio. Paskui spėliojo, ar policijos automobilis neturi vaizdo kameros ar ko panašaus. Turi, bet pikapas užstoja vaizdą. Izabela tyčia taip sustojo. Regis, Merseris visa tai apgalvojo nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio, paskui siektelėjo atgal uždaryti durų. – Pone, traukitės iš kelio, – tarė pareigūnė. Merseris žengė į priekį, prikišo nosį jai prie pat veido. Pakėlęs balsą drėbė: – Grįžk su orderiu. Tai persekiojimas. Izabela palinko dar arčiau, užuodė nuo jo tvoskiant kadagio uogomis. Džinui ankstoka. O gal dar tęsiasi vakarykštis vakarėlis. Ji nuleido balsą tiek pat, kiek jis pakėlė saviškį. – Traukis iš kelio arba priversiu pasitraukti. Nespėjęs susivaldyti, vyras pakėlė dešinę ranką ir šėrė Izabelai į kairę veido pusę. Atviru delnu. Didžiulė klaida. Net jei 27

M A S O N C R O S S

PA S K E L B TA M I R U S I A

ir būtų jam leidusi pataikyti, smūgis būtų silpnas. Bet Izabela pasilenkusi išsisuko ir stipriai smogė jam į pilvą, tiesiai virš tos kvailos kaubojiškos diržo sagties. Vyrukas susirietė nuo jos kumščio, tada Izabela išsitraukė bananą ir pakėlusi trinktelėjo jam per pakaušį, kol dar buvo sulinkęs. Trenkė nelabai smarkiai, nenorėdama išjungti ar panašiai. Tik kaukštelėjo per galvą primindama daugiau nekvailioti. Merseris prarado pusiausvyrą ir išsitiesė ant prieangio grindų, paskui šiaip ne taip atsiklaupė keturpėsčias. Jam nespėjus atsistoti, Izabela pritūpė šalia laisvai laikydama bananą. Jų akys susitiko. Ji matė vyrą kovojant su noru trenkti dar kartą. Jis buvo visas išraudęs. Pareigūnė papurtė galvą. Jis nuleido akis. Izabela įsikišo bananą į dėklą ir sugriebusi Merserį už marškinių atlapų pastatė ant kojų. Tada nušluostė nuo pečių dulkes ir atsitraukė per žingsnį. – Bandome dar kartą? – paklausė palikdama prasmę atvirą interpretacijoms. Vyrukas pasitrynė pakaušį ir vyptelėjęs pasitraukė Izabelai iš kelio, demonstratyviai mostelėjo „prašom užeiti“. Pareigūnė nenuleisdama nuo Merserio akių atidarė duris ir linktelėjo galva jam eiti pirmam. Priekinės durys vedė į plytelėmis grįstą koridorių. Kitame gale jis prasiplėtęs baigėsi virtuve. Koridoriuje buvo trejos uždarytos durys: dvejos kairėje, vienos dešinėje. Merseriui įėjus į koridorių tolimiausios durys atsidarė. Salė Merser buvo trisdešimt ketverių. Apsirengusi mėlyną su rausvom gėlytėm suknelę, susirišusi šviesius plaukus į uodegėlę. Stovėjo nuleidusi akis į kilimą, kaire ranka trynė skruostą, nesėkmingai bandydama paslėpti šviežią mėlynę. 28

MASON CROSS PASKELBTA MIRUSIA KARTERIS BLEIKAS 5

TRILERIS

MASON CROSS PASKELBTA MIRUSIA

KARTERIS BLEIKAS 5