Apie autorių Jošua Foeris (Joshua Foer) studijavo evoliucinę biologiją Jeilio universitete. Šiuo metu jis dirba nepriklausomu žurnalistu, rašo straipsnius žurnalui National Geographic, The New York Times bei kitiems leidiniams. Renkant medžiagą straipsniui apie JAV atminties čempionatus, Foerį suintrigavo jo paties atminties galimybės. Pasitreniravęs vos vienerius metus, kitais metais jis laimėjo čempionatą. Su Jošua Foeriu galima susisiekti elektroniniu paštu jf@joshuafoer.com
Jo sh ua F o er
Menas ir mokslas atsiminti viską šiais technologijų laikais
Iš anglų kalbos vertė Helga Gavėnaitė
Niekas kitas neišliko gyvas. Į V a. pr. Kr. pastatytos menės katastrofos vietą atvykę žuvusiųjų šeimų nariai kapstėsi griuvėsiuose vildamiesi aptikti kokių nors mylimų žmonių ženklų – žiedų, apavo – ko nors, leidžiančio atpažinti artimuosius, kad galėtų juos tinkamai palaidoti. Vos prieš kelias akimirkas čia stovėjęs graikų poetas Simonidas iš Keoso ode pagerbė Skopą, vieną Tesalijos didikų. Simonidui atsisėdus, pasiuntinys palietė jo petį. Lauke Siminodo laukė du jauni raiteliai, nekantraujantys kažką pasakyti. Poetas vėl atsistojo ir išėjo pro duris. Vos jam peržengus slenkstį, įgriuvo menės stogas, su baisiu trenksmu pažiro marmuro šukės ir pakilo didžiulis dulkių debesis. Dabar Simonidas stovėjo priešais žmones prispaudusius griuvėsius. Prieš kelias akimirkas skambėjęs klegesys nuščiuvo, stojo tyla, dangus apsiblausė. Gelbėtojų komandos iš visų jėgų kasė sugriuvusio pastato griuvėsius. Iš po nuolaužų jie traukė neatpažįstamai sumaitotus lavonus. Niekas net negalėjo tiksliai pasakyti, kas buvo viduje. Viena tragedija sumišo su kita. Tada nutiko kažkas nepaprasto, kas visiems laikams pakeitė žmonių mintis apie atmintį. Simonidas nesileido užvaldomas jausmų dėl aplinkui tvyrojusio chaoso ir mintimis sugrįžo į praeitį. Jo vaizduotėje marmuro šipulių krūvos vėl virto kolonomis, o sutrupėję frizai stojo į savo vietas virš kolonų. Išmėtytos akmenų nuolaužos įgavo ankstesnįjį vazų pavidalą. Iš griuvėsių styrantys pagaliai vėl tapo stalu. Simonido 5
joshua foer
galvoje šmėstelėjo kiekvienas savo vietoje sėdėjęs puotos svečias. Jis tarsi pamiršo įvykusią katastrofą ir regėjo galustalėje besijuokiantį Skopą, kvailai besišypsantį didiką bei kitapus stalo tiesiai priešais save sėdintį bičiulį poetą, lėkštėje duonos gabalėliu dažantį maisto likučius. Pasisukęs į langą, Simonidas išvydo artėjančius pasiuntinius, tarytum nešančius svarbią žinią. Simonidas atsimerkė. Kiekvieną isterijos ištiktą giminaitį jis paėmė už rankos ir, atsargiai žengdamas per griuvėsius, palydėjo iki vietos, kur neseniai sėdėjo jų mylimi žmonės. Pasak legendos, tą akimirką gimė atminties menas.
Pirmas skyrius ............................................
S u n k u s u rast i pro t i ng i a u s i ą ž m o gų
M
ano vaizduotėje į šią nevykusią istoriją buvo įpainiotas įžymusis storulis Domas Deluisas (Dom DeLuise) (ir kryžių penkakė), spjovęs (kryžių devynakė) ant Alberto Einšteino (Albert Einstein) vešlių baltų gaurų (būgnų triakė) ir nu bloškiančiu karatisto spyriu (pikų penkakė) trenkęs į slėpsnas po piežiui Benediktui XVI (būgnų šešakė). Maiklas Džeksonas (Mi chael Jackson) (čirvų karalius) pasielgė tikrai neįprastai: apdergė (kryžių dviakė) lašišos suvožtinį (kryžių karalius) ir balione (pikų šešakė) uždarė savo organizme susikaupusias dujas (kryžių dama). Rėja Perlman, miniatiūrinė Cheers užeigos barmenė (ir pikų dama), užtikta atvirai besimyluojanti (ir šiuo atveju tai anatomiškai neį manoma) (kryžių triakė) su septynių pėdų ir septynių colių ūgio (231 cm – vert. past.) Sudano kilmės krepšinio žvaigžde Manute Bolu (Manute Bol) (kryžių septynakė). 7
joshua foer
Už šio neskoningo vaizdo, kurio perkėlimas į šį puslapį neteikia man jokio pasididžiavimo, slypi ilgokas paaiškinimas, kaip patekau į tokią neįtikėtiną padėtį. Šią akimirką man iš kairės sėdi JAV at minties čempiono titulą ginantis Ramas Kolis (Ram Kolli), nesi skutęs dvidešimt penkerių metų verslo konsultantas iš Ričmondo, Virdžinijos valstijos. Dešinėje ramybės neduoda nacionalinio kabe linės televizijos kanalo (nors ir mažai žiūrimo) kamera. Už nugaros, man nematomoje vietoje, ten, kur negalima sutrukdyti, įsitaisė gal koks šimtas žiūrovų ir pora televizijos komentatorių, pateikiančių tiesioginę kiekvienos rungties analizę. Vienas jų – veteranas bokso komentatorius fenu iškedenta šukuosena. Šis vyras – Kenis Raisas (Kenny Rice), kurio rimtas migdantis balsas negali paslėpti suglu mimo dėl čia susirinkusių nuobodų. Antrąjį galima pavadinti JAV atminties sporto Pele: barzdotas keturiasdešimt trejų metų inžinie rius chemikas Skotas Hagvudas (Scott Hagwood) iš Fajetevilio, Šiaurės Karolinos, keturis kartus tapęs šalies čempionu. Salės kam pe pūpso mano susižavėjimo objektas: kičinis dvipakopis trofėjus, vaizduojantis sidabrinę ranką aukso spalvos nagais, laikančią iškeltą pokerio karališkąją eilę, o patriotinę šio prizo dvasią atspindi apa tinėje skulptūros dalyje pavaizduoti trys blankūs ereliai. Šis prizas aukštesnis už mano dvimetę dukterėčią (ir lengvesnis už daugumą jos kimštinių žvėrelių). Žiūrovų buvo paprašyta fotografuojant nenaudoti blyksčių ir laikytis visiškos tylos. Tai nereiškia, kad mudu su Ramu būtume jas išgirdę. Abiejų ausyse – kištukai. Aš taip pat užsidėjau gamyklose naudojamas ausines, tokias, kurios, rodos, turėtų priklausyti lėktuv 8
pa s i va i k š č i o j i m a s s u e i n š t e i n u
nešio denyje dirbančiam jūreiviui (nes atminties varžybų įkarštyje nėra tokio dalyko kaip pakankamas kurtumas). Sėdžiu užsimerkęs. Priešais mane ant stalo tarp rankų guli dvi užverstos sumaišytos kor tų malkos. Po akimirkos vyriausiasis arbitras spustels chronometrą, ir per penkias minutes turėsiu įsiminti, kokia tvarka išsidėsčiusios kortos abiejose malkose.
Ta neįtikėtina istorija, kai suakmenėjęs tarsi stulpas ir visas išpil tas prakaito galų gale atsidūriau JAV atminties čempionato finale, prasidėjo prieš metus apsnigtoje Centrinės Pensilvanijos automa gistralėje. Tąkart važiavau iš savo namų Vašingtone, Kolumbijos apygardoje. Pensilvanijoje reikėjo nuvykti į Lihajaus slėnį ir žurna lui Discover parengti interviu su vienu Kutstauno universiteto fizi kos teoretiku, išradusiu vakuumo kamerą, kurioje, tikėtina, galima pokštelėti didžiausią pasaulyje kukurūzų spragėsį. Pensilvanijoje kelias driekėsi per Jorką, kur veikia Sunkumų kilnojimo šlovės gale rija ir muziejus. Pamaniau, jog nenorėčiau numirti nepamatęs tokio dalyko. Be to, turėjau „užmušti“ valandą dyko laiko. Paaiškėjo, kad Šlovės galerija tėra sterili senų fotografijų ir at mintinų daiktų kolekcija, eksponuojama didžiausio šalies štangų gamintojo biuro pastato apatiniame aukšte. Muziejiniu požiūriu tai visiškas šlamštas. O būtent ten pirmą kartą išvydau Džo Grinš teino ( Joe Greenstein), „Galingojo atomo“, nuotrauką. Tai dram blotas penkių pėdų ir keturių colių (165 cm – vert. past.) ūgio žydų kilmės amerikietis stipruolis, kuriam ši pravardė prilipo trečiajame XX a. dešimtmetyje išdarinėjant tokius kvapą gniaužiančius daly kėlius kaip 25 centų monetos perkandimas ar gulėjimas ant vinių, 9
joshua foer
ant krūtinės grojant keturiolikos žmonių diksilendo grupei. Kartą jis be jokio įrankio pakeitė visas keturias automobilio padangas. Užrašas po nuotrauka skelbė Grinšteiną esant „stipriausiu pasaulio žmogumi“. Spoksodamas į tą nuotrauką pamaniau, kad būtų gana įdomu, jei kada nors stipriausias pasaulio žmogus susitiktų su protingiau siu pasaulio žmogumi. Apsikabinę „Galingasis atomas“ ir Einštei nas: įspūdingas raumenų ir proto sugretinimas. Būtų bent jau puiki nuotrauka, kurią galėčiau pasikabinti virš rašomojo stalo. Magėjo sužinoti, ar tokia nuotrauka kada nors buvo padaryta. Sugrįžęs namo, truputį panaršiau Google paieškos sistemoje. Gana nesunkiai pavyko surasti stipriausią pasaulio žmogų: tai Marjušas Pudzianovs kis (Mariusz Pudzianowski). Jis gyvena Ravkos Bialoje, Lenkijoje, ir įstengtų pakelti 924 svarus (419,19 kg – vert. past.) (maždaug trisdešimt mano dukterėčių). Kita vertus, ne taip lengva nustatyti protingiausią pasaulio žmo gų. Paieškoje parašiau frazes „aukščiausias IQ“ (intelekto koeficien tas – vert. past.), „intelekto čempionas“, „protingiausias pasaulyje“. Sužinojau, kad Niujorke gyvena žmogus, kurio intelekto koefi cientas yra 228, o kartą vienas Vengrijos šachmatininkas užrištomis akimis sužaidė penkiasdešimt du simultanus. Indijoje gyvena mote ris, galinti apskaičiuoti dviejų šimtų skaitmenų skaičiaus dvidešimt trečiojo laipsnio šaknį, dar kažkas geba įminti keturmačio Rubiko kubo paslaptis, kad ir ką tai reikštų. Ir, žinoma, suradau dar galybę įvairiausių kandidatų, akivaizdžiai galinčių prilygti Stefanui Ho kingui (Stephen Hawking). Visi pripažįsta, kad smegenys gerokai įmantresnės už raumenis. 10
pa s i va i k š č i o j i m a s s u e i n š t e i n u
Benaršydamas Google paieškoje iš tikrųjų aptikau vieną intri guojantį kandidatą, kuris yra jei ir ne protingiausias pasaulio žmo gus, tai bent jau kažkoks keistas genijus. Tai Benas Pridmoras (Ben Pridmore), per valandą gebantis įsiminti tikslią 1528 atsitiktinių skaitmenų seką ir – norėdamas padaryti didžiulį įspūdį tiems, kurie esame labiau humanitarinės pakraipos – išmokti bet kurį eilėraštį. Šiuo metu šiam vyrui priklauso pasaulio atminties čempiono titu las. Perskaičius šią informaciją, galvoje kelias dienas sukosi mintys apie Beną Pridmorą. Savo atmintį geriausiu atveju galiu pavadinti vidutine. Nuolatos pamirštu, kur pasidėjau mašinos raktelius (tiesą sakant, ir kur pastačiau mašiną), ištraukti maistą iš orkaitės ir kad anglų kalbos bevardės giminės vienaskaitos trečiojo asmens savybi nis įvardis rašomas be apostrofo, neprisimenu savo merginos gim tadienio, mudviejų draugystės sukakties, Valentino dienos, kad rei kia neužgriozdinti praėjimo į tėvų rūsį (oi!), neprisimenu draugų telefono numerių, kodėl ką tik atidariau šaldytuvą, pamirštu prie elektros tinklo prijungti mobiliojo ryšio telefoną, iš galvos iškrenta prezidento Bušo administracijos vadovo pavardė, Naujojo Džersio greitkelio poilsiaviečių išsidėstymo tvarka, negaliu pasakyti, kuriais metais Redskins komanda paskutinį kartą laimėjo supertaurę, ir dar pamirštu nuleisti unitazo sėdynę. Kita vertus, per trisdešimt dvi sekundes Benas Pridmoras sugeba įsiminti sumaišytos kortų malkos seką. Per penkias minutes jis galė tų ilgam įsidėmėti devyniasdešimt šešių istorinių datų įvykius. Tas žmogus moka išvardyti penkiasdešimt tūkstančių skaičiaus pi skai tmenų. Ko nereikėtų jam pavydėti? Kartą skaičiau, kad vidutinių 11
joshua foer
gebėjimų žmogui kasmet prireikia keturiasdešimt dienų dėl savo užmaršumo patirtiems nuostoliams kompensuoti. Nekreipdamas dėmesio į faktą, kad Benas Pridmoras kurį laiką neturėjo darbo, su simąstau, kiek našesnis turi būti šio žmogaus darbas. Atrodo, kad kasdien yra vis daugiau ką įsiminti: daugiau vardų, daugiau slaptažodžių, daugiau dalykinių susitikimų. Įsivaizdavau, kad turint tokią atmintį kaip Beno Pridmoro, gyvenimas turėtų įgauti kitokią, geresnę, kokybę. Gyvename kultūroje, kuri nuolatos užverčia mus nauja informacija, tačiau smegenys įsisavina jos tiek nedaug. Didžioji dauguma informacijos pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina. Jei skaitymas tarnautų vien tik žinių išsaugojimui, tai šitoks mano užsiėmimas būtų pati neefektyviausia veikla. Galiu pustuzinį valandų skaityti knygą ir po to tik vos vos nutuokti, apie ką joje rašoma. Visi tie faktai ir pasakojimai, net ir tie, kuriuos įdo mumo dėlei vertėtų pasibraukti, trumpam tepalieka gilesnį įspūdį, o po to nukeliauja nežinia kur. Ant lentynos guli ir tokių knygų, į kurias žvelgdamas net negaliu prisiminti, ar esu jas skaitęs, ar ne. Ką reikštų po ranka turėti visą šią kitais atvejais pamirštamą informaciją? Ramybės nedavė mintis, kad tuomet mano žodžiai skambėtų įtaigiau, kad labiau pasitikėčiau savimi ir iš esmės tapčiau protingesnis. Žinoma, būčiau geresnis žurnalistas, bičiulis ir vai kinas. Aiškiausiai įsivaizdavau, kad su tokia atmintimi kaip Beno Pridmoro apskritai tapčiau atidesnis ir galbūt net išmintingesnis. Jei patirtį sudaro prisimenamos informacijos visuma, o išmintis su sideda iš patirties, tai geresnė atmintis reikštų ne tik puikesnę pa saulio sampratą, bet ir gilesnį savęs pažinimą. Be abejo, kai kuriuos ramybės neduodančius dalykus pamiršti tiesiog sveika ir būtina. Jei 12
pa s i va i k š č i o j i m a s s u e i n š t e i n u
tebeprisiminčiau daugybę padarytų kvailysčių, tikriausiai būčiau nepakenčiamas neurotikas. O kiek vertingų idėjų išgaravo apie jas net nesusimąsčius ir nesusiejus jų su kitais dalykais, nes tam pristigo atminties? Mintimis vis sugrįždavau prie žodžių, kuriuos viename interviu pasakė Benas Pridmoras, susimąstydavau, kaip smarkiai jo atmintis turėtų skirtis nuo manosios. „Viskas priklauso tik nuo metodikos ir atminties veikimo sampratos, – sakė Benas. – Iš tikrųjų tai galėtų padaryti bet kas.“
Prabėgus porai savaičių po apsilankymo Sunkumų kilnojimo šlo vės galerijoje, vieną dieną atsidūriau bendrovės Con Edison (Consolidated Edison Inc. – vert. past.) centrinės būstinės auditorijos gale, devynioliktajame aukšte. Šis pastatas iškilęs Manhatane, visai neto li Sąjungos aikštės. Atvykau stebėti 2005-ųjų metų JAV atminties čempionatą: paskatintas susižavėjimo Benu Pridmoru, ketinau pa rašyti nedidelį straipsnelį Slate žurnalui apie tai, ką savo vaizduotė je piešiau kaip savantų (išskirtinių gebėjimų žmonių, pasižyminčių fenomenalia atmintimi – vert. past.) supertaurės turnyrą. Deja, reginys buvo gerokai menkesnis nei titanų susirėmimas: iš vydau būrelį vyrukų (ir kelias damas), visus labai skirtingo amžiaus ir higienos įpročių, įnikusius į nesibaigiančius atsitiktinai surašytų skaičių puslapius ir ilgiausius žodžių sąrašus. Save jie vadino „proto atletais“, arba trumpumo dėlei tiesiog „PA“. Čempionato dalyviai varžėsi penkiose rungtyse. Pirmiausia jie turėjo atmintinai išmokti penkiasdešimties eilučių niekur neskelb tą eilėraštį The Tapestry of Me. Po to jiems buvo pateikti devynias 13
joshua foer
dešimt devynių žmonių fotoportretai bei tų žmonių vardai ir pa vardės: per penkiolika minučių reikėjo įsiminti kuo daugiau veidų ir vardų bei pavardžių. Per kitas penkiolika minučių dalyviams teko išmokti trijų šimtų atsitiktinai parinktų žodžių sąrašą, tada per penkias minutes įsidėmėti tūkstantį viename puslapyje atsitiktine tvarka surašytų skaitmenų (išrikiuotų dvidešimt penkiose eilutėse po keturiasdešimt). Galiausiai varžybų dalyviams teko užduotis per penkias minutes įsiminti sumaišytos kortų malkos seką. Rungty nėse dalyvavo du iš trisdešimt šešių pasaulio atminties didmeistrių, kurių reitingas nustatomas pagal tai, kaip jiems pavyksta per mažiau nei valandą įsidėmėti tūkstančio atsitiktinių skaitmenų seką ir per tą patį laiką įsiminti dešimties sumaišytų malkų kortų išsidėstymo tvarką, o vienos malkos kortų seką – per mažiau nei dvi minutes. Nors tokios atminties demonstravimo apraiškos iš pirmo žvilgs nio gali atrodyti nelabai kas daugiau negu nevykę vakarėlių pokštai, neduodantys visiškai jokios naudos ir gal net šiek tiek apgailėtini, tačiau tai, ką sužinojau kalbėdamasis su varžybų dalyviais, yra gero kai rimtesnis dalykas. Toji istorija mane privertė iš naujo apmąstyti savo paties proto ribas ir pačią išsilavinimo esmę. Jauno Anglijos didmeistrio Edo Kuko (Ed Cooke) pasiteiravau, kada jis pirmą kartą suvokė esąs savantas. Dalyvavimas Jungtinių Amerikos Valstijų čempionate – tai Edo pavasarinė treniruotė ruo šiantis tos vasaros pasaulio čempionatui (Edas nėra amerikietis, to dėl jo rezultatas negali būti skaičiuojamas JAV varžybose). – Nesu savantas, – sukikeno jis. – Fotografinė atmintis? – paklausiau. Jis dar kartą sukrizeno. 14
pa s i va i k š č i o j i m a s s u e i n š t e i n u
– Fotografinė atmintis – bjaurus mitas, – tarė Edas. – Tokios atminties nėra. Tiesą sakant, mano atmintis ganėtinai vidutiniška. Visi čia turime vidutinę atmintį. Atrodo, šie žodžiai nelabai dera su faktu, jog ką tik mačiau Edą be menkiausių pastangų tarsi savo telefono numerį atvirkštine tvar ka išberiantį 252 atsitiktinai parašytus skaitmenis. – Turėtumėte suprasti, kad net ganėtinai vidutiniška atmintis yra nuostabiai galinga, jeigu ji tinkamai naudojama, – tarė Edas. Jo veidas kvadratinis, o rudų garbanų ševeliūra siekė pečius. Edą galėjai priskirti prie tų varžybų dalyvių, kuriems mažiausiai rūpi išvaizdos puoselėjimas. Jis vilkėjo kostiumą, ant kaklo karojo atlais vintas kaklaraištis. Edas avėjo visiškai su šia apranga nederančius paplūdimio sandalus, papuoštus Jungtinės Karalystės vėliava. Tam vyrui dvidešimt ketveri, tačiau, žvelgdamas į jo laikyseną, galėjai jį palaikyti trigubai vyresniu. Edas šlubčiojo ir vaikščiojo pasirams čiuodamas nendrine lazdele, kurią vadino „laimėjimo atrama“: lazdelės prireikė neseniai atsinaujinus lėtinio jaunatvinio artrito skausmams. Edas ir visi kiti mano sutikti proto atletai atkakliai įti kinėjo, kad, anot Beno Pridmoro interviu išsakytų minčių, bet kas galėtų atlikti tai, ką daro jie. Čia tekalbama apie išmokimą „galvoti labiau viską įsimenant“ ir „ypatingai paprastą“ 2500 metų skaičiuo jantį mnemonikos (įsiminimo – vert. past.) metodą, dar vadinamą „atminties rūmais“. Manoma, kad, vaikščiodamas po sugriuvusių rūmų nuolaužas, šį metodą sugalvojo Simonidas iš Keoso. Atminties rūmų metodą, dar vadinamą kelionės, arba lokusų metodu (angl. the method of loci), plačiau žinomą kaip ars memorativa, arba „atminties meną“, ištobulino ir į didžiulius taisyklių ir 15
joshua foer
instrukcijų veikalus sudėjo romėnai Ciceronas ir Kvintilianas. Šis metodas ypač suklestėjo viduramžiais, tikintiesiems atmintinai mokantis viską: pradedant pamokslais bei maldomis ir baigiant bausmėmis, kurios nuodėmingųjų laukia pragare. Tokiomis pat gu drybėmis naudodavosi Romos senatoriai, mintinai mokydamiesi kalbas, taip pat manoma, kad tuo pasinaudojo ir Atėnų valstybės veikėjas Temistoklis mokydamasis dvidešimties tūkstančių atėnie čių vardus. O viduramžių mokslininkai, pasitelkę tas pačias gudry bes, atmintinai išmokdavo ištisas knygas. Edas paaiškino, kad varžybų dalyviai save vadina „mėgėjiškos ty rimų programos dalyviais“; tos programos tikslas – išgelbėti seniai išblėsusią atminties lavinimo tradiciją, išnykusią prieš kelis šimtme čius. Edas atkakliai tvirtina, kad kadaise įsiminimas reiškė viską. Išlavinta atmintis veikė ne tik kaip patogus įrankis, bet ir atspin dėdavo svarbiausius gyvenimo išminties aspektus. Be to, atminties lavinimas laikytas charakterio formavimo priemone, pagrindiniu protingumo bruožu, o kalbant plačiąja prasme – etikos ypatybe. Tuomet manyta, kad tik per įsiminimą iš tikrųjų galima sujungti mintis ir sielą bei perimti vertybes. Toji metodika naudota ne tik tokiai bevertei informacijai kaip kortų malkos seka įsiminti, bet ir į galvą kišant pamatinius tekstus ir idėjas. Penkioliktajame amžiuje atsirado Johanas Gutenbergas ( Johann Gutenberg), knygas pavertęs masinės gamybos prekėmis. Ilgainiui žmonėms tapo nebe taip svarbu įsiminti viską, ką spausdintas pus lapis galėjo įsiminti už juos. Įsiminimo metodai, kadaise sudarę klasikinės ir viduramžių kultūros pagrindą, paskendo okultinėse ir ezoterinėse renesanso hermetizmo tradicijose, o apšvietos amžiuje 16
pa s i va i k š č i o j i m a s s u e i n š t e i n u
atsidūrė karnavalinėse intermedijose ir prastose savipagalbos kny gose. Šie metodai atgaivinti tik paskutiniais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais ir tik tam, kad jais būtų galima pasinaudoti šiose įmantriose ir originaliose varžybose. Šio atminties lavinimo metodo atgaivinimo lyderis – gudrus šešiasdešimt septynerių metų Didžiosios Britanijos pedagogas To nis Buzanas (Tony Buzan), pasivadinęs guru ir tvirtinantis (aiškiai be ironijos) turįs aukščiausią „kūrybiškumo koeficientą“ pasaulyje. Mudviem susitikus Con Edison pastate veikiančioje kavinukėje, To nis vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą, susegtą penkiomis didžiulėmis sagomis paauksuotais kraštais, ir marškinius be apykaklės, pasma krėje susegtus dar viena didele saga – tokia apranga darė jį panašų į Rytų bažnyčios kunigą. Švarko atlapą puošė neurono pavidalo segė. Tonio laikrodžio ciferblate buvo panaudota S. Dali paveikslo „At minties pastovumas“ (to, kuriame pavaizduotas tirpstantis laikro džio ciferblatas) reprodukcija. Varžybų dalyvius Buzanas vadino „proto kariais“. Pilkšvas, raukšlėtas ir dėmėmis nusėtas Buzano veidas atrodė de šimtmečiu vyresnis: jam galėjai duoti gerokai daugiau nei šešiasde šimt septynerius metus. O kitais atžvilgiais šis vyras atrodė puikiai, tarsi trisdešimtmetis. Jis papasakojo, kad kasryt Temzės upe nuir kluoja nuo šešių iki dešimties kilometrų ir kad mano, jog svarbu valgyti daug „smegenims sveikų“ daržovių bei žuvies. „Menkavertis maistas – menkos smegenys, sveikas maistas – sveikos smegenys“, – sakė Buzanas. Buzanui vaikštant atrodydavo, tarsi jis grakščiai ir lengvai sklęs tų grindimis nelyginant oro ritulio ritulys (vėliau Buzanas išsipa 17
joshua foer
sakojo, kad tokią laikyseną įgavo keturis dešimtmečius treniruo damasis pagal Aleksandro techniką*). Kalbėdamas jis elegantiškai gestikuliuodavo, o judesių tikslumas primindavo grojimą staccato – tokią eleganciją būtų galima ištobulinti tik stovint prieš veidrodį. Pabrėždamas svarbiausius dalykus, Buzanas neretai sugniauždavo kumštį ir spragtelėdavo pirštais. 1991 m. Buzanas sugalvojo suorganizuoti Pasaulio atminties čempionatą ir nuo tada jo dėka nacionaliniai čempionatai pradė ti rengti daugiau nei tuzine valstybių: jų kelias prasideda Kinijoje ir driekiasi iki Pietų Afrikos bei Meksikos. Jis sako nuo aštuntojo dešimtmečio dirbęs uoliai tarytum misionierius ir pasiekęs, kad šie atminties lavinimo metodai būtų pradėti naudoti viso pasaulio mo kyklose. Buzanas tai vadina „globalia revoliucija, skirta mokymui mokytis“. O to proceso metu jam pavyko gerokai praturtėti. (Pa sak spaudos pranešimų, už protinių galių didinimo paslaugas Mai klas Džeksonas prieš pat mirtį Buzanui išrašė 343 000 JAV dolerių čekį.) Buzano įsitikinimu, visas mokyklose vykdomas mokymas yra neteisingas: į mokinių galvas kišamas milžiniškas informacijos kie kis, tačiau vaikai nemokomi, kaip tą informaciją išlaikyti. Minti nis mokymasis smarkiai kritikuojamas, nes jis laikomas beprasmiu faktų išsaugojimu iki kito egzamino. Buzanas teigia, kad blogio šaltinis – ne mokymasis mintinai; jo manymu, Vakarų šalių švie timą sudarkė nuobodaus kalimo tradicija. „Per pastarąjį šimtmetį * Aleksandro technika moko, kaip kasdieniame gyvenime atsikratyti nereikalin gos raumenų ir proto įtampos. Ji moko taisyklingos kūno laikysenos. Sakoma, kad ji padeda kamuojant nugaros skausmams bei Parkinsono ligai. (Vert. past.) 18
pa s i va i k š č i o j i m a s s u e i n š t e i n u
mes neteisingai apibrėžėme atmintį, nevisiškai ją supratome ir ne tinkamai ją naudojome, smerkėme ją, nes ji veikė blogai ir neteikė malonumo“, – įrodinėja Buzanas. Jeigu mintiniu kalimu, pasitelkus beprasmę kartojimo galią, t. y. pasinaudojus metodu, kurį galima apibūdinti žodžiais „įkalk ir pribaik“ (angl. drill and kill – vert. past.), siekiama ką nors paviršutiniškai įbrukti į smegenis, tai, anot Buzano, atminties menas yra elegantiškesnis įsidėmėjimas, kai nau dojamasi tam tikra įsiminimo metodika. Šis mokymosi būdas grei tesnis ir malonesnis, o išmokti dalykai ilgiau išlieka atmintyje. „Smegenys yra tarsi raumuo“, – sako Buzanas, o atminties lavi nimas – viena iš proto treniravimo atmainų. Kaip ir bet kuri treni ruotė, laikui bėgant ji privers smegenis veikti geriau, greičiau, lanks čiau. Ši idėja kilo pačiose atminties lavinimo ištakose. Romėnų ora toriai įrodinėjo, kad atminties menas – tinkamas žinių išsaugojimas ir suskirstymas – yra gyvybiškai svarbus instrumentas, skatinantis naujų idėjų atsiradimą. Šiandien „proto treniruotės“ (angl. mental workout) užima svarbią vietą žmogaus sąmonėje. Žmonės vis labiau žavisi mokomosiomis atminties treniruočių stovyklomis ir Brain Gym metodika*. 2008 m. atminčiai treniruoti skirtos programinės įrangos parduota už 265 milijonus JAV dolerių.** Be abejonės, iš dalies tai įvyko dėl tyrimo, kuriuo nustatyta, jog vyresnio amžiaus žmonės, besistengiantys, kad jų smegenys ir toliau aktyviai dirb * Brain Gym – smegenų mankšta, smegenų sportas, arba proto aerobika, – nesudėtingi, bet itin veiksmingi fiziniai pratimai, gerinantys koncentraciją, mokymosi gebėjimus, darbingumą, aktyvinantys abiejų smegenų pusrutulių darbą ir didinantys atsparumą stresui. (Vert. past.) ** Sharp Brains Report (2009). 19
joshua foer
tų ir tam sprendžiantys kryžiažodžius ar žaidžiantys šachmatais, atitolina Alzheimerio ligą ir progresuojančią demenciją. Vis dėl to labiausiai pasitarnavo didžiulis demografinio sprogimo kartos žmonių nerimas dėl galimo suvaikėjimo. O kol nemažai solidžių mokslo darbų remia idėją, jog aktyvios smegenys gali mesti rimtą iššūkį demencijai, tol Buzano hiperbolizuoti teiginiai apie šaluti nį „smegenų mankštos“ poveikį turėtų sukelti (bent jau) tam tikrą skeptiškumą. Tik ginčytis dėl rezultatų nelengva. Ką tik mačiau, kaip keturiasdešimt septynerių metų varžybų dalyvis iš eilės išvar dijo šimtą atsitiktinai parinktų žodžių, kuriuos išmoko prieš kelias minutes. Buzanas kaip įmanydamas stengėsi mane įtikinti, kad, nepaisant senėjimo, metams bėgant jo paties atmintis nuolatos gerėja. – Žmonės mano, kad bėgant metams atmintis menksta, todėl priima tai kaip natūralų reiškinį, – sakė Buzanas. – Tai logikos klaida, nes normalūs dalykai nebūtinai savaime suprantami. Prie žastis, lemianti atminties menkėjimą, yra ta, kad iš esmės mūsų veikla prieštarauja olimpinėms nuostatoms. Tai, ką darome su savo smegenimis, prilygsta žmogaus vertimui ruoštis olimpinėms žaidy nėms ir reikalavimui, kad jis kasdien išgertų dešimt skardinių alaus, surūkytų penkiasdešimt cigarečių, į darbą važiuotų automobiliu ir galbūt kartą per mėnesį intensyviai, kenkdamas savo sveikatai, pa simankštintų, o likusį laiką prakiurksotų žiūrėdamas televizorių. O po to stebimės, kodėl jam nepasisekė olimpinėse žaidynėse. Tą patį darėme ir su atmintimi. Nedaviau ramybės Buzanui samprotavimais, kaip sunku būtų išmokti šių metodų. Kaip treniravosi varžybų dalyviai? Kaip greitai 20
pa s i va i k š č i o j i m a s s u e i n š t e i n u
pagerėjo jų atmintis? Ar jie naudojasi šiais metodais kasdieniame gyvenime? Jeigu tie metodai iš tikrųjų tokie paprasti ir veiksmingi, kaip teigia Buzanas, tai kodėl niekada anksčiau neteko apie juos gir dėti? Kodėl mes visi jais nesinaudojame? – Žinai, – atsakė jis, – užuot uždavinėjęs man visus tuos klausi mus, turėtum imti ir visa tai pats išbandyti. – Kiek teoriškai prireiktų laiko tokiam žmogui kaip aš pasiruoš ti JAV atminties čempionatui? – pasiteiravau. – Jei JAV atminties čempionate nori patekti tarp trijų geriausių jų, būtų gerai tam skirti po valandą šešias dienas per savaitę. Jei skir si tiek laiko, pasieksi puikių rezultatų. Norėdamas patekti į pasaulio čempionatą, paskutinius šešis mėnesius turėtum kasdien skirti nuo trijų iki keturių valandų. Čempionatai tampa vis sudėtingesni. Vėliau tą rytą, kai varžybų dalyviai mintinai mokėsi eilėraštį The Tapestry of Me, Buzanas pasivedėjo mane į šalį ir uždėjęs ranką ant peties pasakė: – Ar pameni mūsų trumpą pašnekesį? Pamąstyk apie tai. Ant scenos galėtum būti tu, kitas JAV atminties čempionas.
Per pertrauką tarp eilėraščio ir pavardžių bei veidų rungties išė jau prie Con Edison pastato: norėjosi ištrūkti iš rūbinėje tvyrančios drėgmės tvaiko. Lauke netyčia sutikau lazdele nešiną gauruotąjį anglų mnemonikos meistrą Edą Kuką ir jo ilgšį bičiulį Austrijos didmeistrį Luką Amsiusą (Lukas Amsüss). Sustoję ant šaligatvio, jiedu suko papirosus. Praėjusį pavasarį Edas pačiais geriausiais įvertinimais baigė Oks fordo universitetą, kuriame studijavo psichologiją ir filosofiją. Edas 21
joshua foer
man papasakojo, kad studijuodamas pamažu rašo knygą pavadini mu The Art of Introspection („Savistabos menas“ – vert. past.). Taip pat Paryžiaus universitete jis siekia filosofijos daktaro laipsnio ko gnityvinių mokslų srityje. Šiame universitete Edas vykdo neįprastą ir šiek tiek šokiruojantį tyrimą, kurio tikslas – „leisti žmonėms pa sijusti taip, tarsi jų kūnai būtų dešimt kartų susitraukę“. Jis taip pat siekė išrasti naują spalvą, „ne tik naują spalvą, bet ir visiškai naują spalvų suvokimą“. Lukas, Vienos universiteto teisės studentas, kuris skelbėsi esąs trumpo pamfleto How to Be Three Times Cleverer Than Your IQ („Kaip trigubai pranokti savo intelekto koeficientą“ – vert. past.) autorius, stovėjo atsišliejęs į pastato sieną ir bandė Edui pasitei sinti, kodėl taip nevykusiai pasirodė atsitiktinių žodžių rungtyje: „Niekada anksčiau nebuvau girdėjęs tokių angliškų žodžių kaip „yawn“, „ulcer“ ar „aisle“(„žiovulys“, „piktžaizdė“ ar „šoninė baž nyčios nava“ – vert. past.). Kalbėdamas su ryškiu austrišku akcentu vyriškis atkakliai įrodinėjo savo tiesą: „Kaip galima tikėtis, kad juos įsiminsiu?“ Tuo metu pasaulio geriausią atmintį turinčių žmonių sąraše Edas ir Lukas atitinkamai užėmė vienuoliktą ir devintą vietas. Šiose var žybose jiedu buvo vieninteliai didmeistriai, vieninteliai vilkėjo kos tiumus ir ryšėjo kaklaraiščius. Vyrai degė noru papasakoti man (ir kitiems) apie ketinimą užsidirbti iš savo kaip mnemonikos žinovų šlovės: vyrai planavo įsteigti „atminties gimnaziją“, pavadintą Oxford Mind Academy (Oksfordo atminties akademija – vert. past.). Jų manymu, akademijos lankytojai – daugiausia įmonių vadovai – mokės pinigus įsigeidę turėti asmeninį smegenų mankštos trenerį. 22
pa s i va i k š č i o j i m a s s u e i n š t e i n u
Jų įsivaizdavimu, vos tik pasaulis sužinos apie žmogaus atminties lavinimo teikiamą naudą, tuoj pat prapliups pinigų lietus. – Pagaliau, – pasakė Edas. – Mes juk siekiame reabilituoti Vaka rų šalių švietimą. – Kuris, mūsų nuomone, išsigimė, – pridūrė Lukas. Edas paaiškino, kad savo dalyvavimą atminties varžybose jis iš dalies vertina kaip bandymą išnarplioti žmogaus atminties pinkles. – Įsivaizduoju, kad atminties veikimą galima atskleisti dviem būdais, – sakė pašnekovas. – Pirmasis būdas paremtas empirinės psichologijos nuostata išoriškai žvelgti į tam tikrą reiškinį ir išma tuoti jį pagal daugelį parametrų, į tyrimą įtraukiant gausybę skirtin gų žmonių. Kitas būdas pagrįstas logiška prielaida, kad optimalus tam tikros sistemos darbas gali suteikti žinių apie jos sąrangą. Žmo gaus atmintį bene geriausiai galima suprasti pabandžius labai rimtai ją optimizuoti – idealiu atveju įtraukiant daugybę gabių žmonių ir sudarant jiems sąlygas gauti tikslų ir objektyvų grįžtamąjį ryšį. Štai kas yra atminties grandinė. Varžybų jaudulys išryškėjo pačiame jų įkarštyje, pavyzdžiui, atliekant standartizuotą testą. Prie stalų susėdę varžovai nuščiuvę spoksojo į popieriaus lapus, tada paskubomis brūkštelėdavo atsa kymus ir darbus atiduodavo teisėjams. Šie po kiekvienos rungties skubiai suskaičiuotus rezultatus parodydavo patalpos priekyje įrengtame ekrane. Tik žurnalistui, bandančiam parašyti apie nacio nalinį atminties čempionatą, tenka gerokai nusivilti: šiame sporte nėra tokios plika akimi matomos kančios, kokia pasireiškia, tarkim, krepšinio rungtynėse ar net žodžių rašybos konkurse. Kartais sun ku nustatyti, ar varžybų dalyviai nugrimzdę į savo mintis, ar miega. 23
įsigykite
knygą dabar