Issuu

Rašytoja ir aktorė MO O’HARA užaugo JAV, bet šiuo metu gyvena Pietryčių Londone. Ji rašo juokingas knygas vaikams ir vaidina jiems savo kūrybos pjeses, nes supranta, kad vaikams labiausiai patinka juoktis. Pačios juokingiausios jos knygos – apie Frankį, didelę riebią auksinę žuvelę, kuri gali pavirsti zombiu ir visus užhipnotizuoti. Tačiau Frankio šeimininkas Tomas myli savo žuvelę ir niekam neleis jos skriausti. Kai jis su geriausiu draugu Pradipu iškeliauja į stovyklą, Frankis, žinoma, keliauja kartu. Atrodo, kad stovykloje vyksta keisti dalykai... Ir žuvelė čia šįkart niekuo dėta. Sklinda gandai apie miške slankiojančią grėsmingą pabaisą. Gal žuvelė zombis pagaliau rado savęs vertą priešininkę?

PEL Ę L Ė Š A P

Antroji istorija – tiesiog neįtikėtina. Piktasis Tomo brolis Markas staiga ima elgtis labai maloniai. Tai nereiškia nieko gero! Negana to, Frankį kažkas pagrobia! Ar Tomas ir Pradipas įstengs suprasti, kas čia dedasi, ir išgelbės žuvelę, kol dar ne per vėlu?

NEŽIŪ R JAI Į A ĖK KIS

Dar dvi juokingos, baisios ir netikėtos istorijos apie žuvelę, kurios privers kvatoti balsu!

ISBN 978-609-466-130-3 978–609–466–186–0

9 786094 7 8 6 0 9 4 661860 661303 9

EK AI

NUO

IKI

METŲ

EL P Ę L Ė PAŠ

EK AI

Mo O’Hara užaugo JAV, Pensilvanijoje, bet šiuo metu gyvena Pietryčių Londone. Rašytojos ir aktorės karjerą ji pradėjo važinėdama po Didžiosios Britanijos ir Airijos mokyklas ir pasakodama įvairias istorijas. Mo ne tik rašo knygas vaikams, bet ir yra sukūrusi komedinių apybraižų radijo stočiai „Radio 4“. Pagal savo parašytus scenarijus vaidino Londone ir Edinburge. Mo ir jos vyresnysis brolis kartą ištraukė savo auginamą žuvelę iš mirties nagų.

ELE P Ę L Ė Š PA

Iš anglų kalbos vertė Laura Ivoškienė

V ILNIU S

2016

K AI

UDK 821.111-93 Oh-02

Mo O‘Hara MY BIG FAT ZOMBIE GOLDFISH FINS OF FURY

Macmillan Children‘s Books, London 2014

Iliustracijų autorius Marekas Jaguckis

Text copyright © Mo O‘Hara 2014 Illustrations copyright © Marek Jagucki 2014 First published 2014 by Macmillan Children‘s Books, an imprint of Pan Macmillan Publishers International Limited © Laura Ivoškienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 © „Tyto alba“, 2016

ISBN 978-609-466-186-0

Frankis siauteja

1 SKYRIUS Nevykusi pradzia lauke

Leidosi saulė, ir dangus nusidažė auksinės žuvelės zombiška oranžine spalva. Atsukau gertuvės, kabančios man ant kaklo, dangtelį ir sušnibždėjau: „Pažiūrėk, Franki, tavo spalva.“ Frankis, mano auksinė žuvelė zombis, kyštelėjo galvą iš gertuvės ir žvilgtelėjo į dangų. Tada vikstelėjo uodega ir vėl ėmė sukti nedidelius ratus vandenyje. Nebuvo sužavėtas. Kitas dalykas – šiandien jau apytikriai penktą kartą, užmynęs ant savo nenormaliai ilgų batų raištelių, veidu tėškiausi į purvyną. Šis „savaitgalio žygis“ manęs nežavėjo taip pat.

– Man rodos, aš nebenoriu jokios stovyklos, – sumurmėjau valydamasis purvą nuo smakro. Frankis pliaukštelėjo peleku tarsi sakydamas: „Na taip, žinoma. Pačiu laiku.“ Ir kada gi Frankis išmoko sarkastiškai reikšti mintis pelekų ženklų kalba? – Nenukabink nosies, Tomai, – tarė Pradipas tiesdamas man ranką, kad padėtų išsikapanoti iš purvyno. – Mūsų laukia pats šauniausias savaitgalis. Negaliu patikėti, kad vos nenusimuilinai! – Aha… – pritariau jam uždengdamas gertuvės dangtelį. Prisiminiau, kaip mėginau išsisukti nuo šio žygio, bet mama pareiškė, kad man reikia gryno oro, todėl nusprendžiau keliauti, ir tiek. Tada žvilgtelėjau į švytintį Pradipo veidą. – Bus puiku, – tarstelėjau ir išspaudžiau šypseną. – Tik nelabai suprantu, kam pasiėmei Frankį, – sušnibždėjo Pradipas.

– Buvau priverstas, – atsidusau. – Mama pasakė, kad ruošiasi iš pagrindų kuopti namus. Kas, jeigu Frankis pamanytų, jog siurblys vėl ketina jį užpulti, ir mamos akivaizdoje virstų viską sudaužyti pasiruošusia žuvimi zombiu? Negalėjau rizikuoti! – Stovyklautojai, paklausykit! – šūktelėjo grupės vadovas. – Mums priešaky – šakutės formos kryžkelė. Gal kas nors, pritaikęs savo gamtos pažinimo įgūdžius, gali pasakyti, kur keliauti toliau? – Pro peilį ir šaukštą, – leptelėjau ir pats ėmiau kikenti iš savo juokelio. Daugiau niekas nesijuokė. Jei miške būtų buvę vėjaričių augalų, tą akimirką jie būtų prašvilpę man pro nosį. Tada prabilo Pradipas: – Vėjas pučia iš vakarų. Ir stovyklavietės dūmus neša mūsų link, tad ji turėtų būti vakaruose. – Šaunu, jaunuoli, – pagyrė vadovas. – Tai ką, tada keliaujam. Pradipas į stovyklavimą žiūrėjo labai rimtai ir šioje srityje jam sekėsi puikiai. Tokiose stovyklose su jaunaisiais skautais buvo dalyvavęs daugybę kartų. Mokėjo skaityti žemėlapį ir naudotis kompasu.

Ir dar – iš paklodės ir keleto pagalių pastatyti palapinę, kuri išstovi per visą naktį! – Sakiau, kad šis žygis bus įspūdingas! – tarė Pradipas mums vėl pajudėjus. – Sutiksime Laukinį Semą iš „Laukinio safario“ IR Grizlį Kuką! Tiesiog NUOSTABU! Jutau, kaip mano lūpų kampučiai jau kyla nuo šypsenos, bet staiga netekau žado, nes kažkas trūktelėjo mane už kuprinės į viršų ir aš pakibau ore virš žolės.

2 skyrius Laimingo zombio pedsakais

– Tai va, kvailiai, – tarė Markas, mano vyresnysis brolis Piktasis Mokslininkas, čiupdamas mane su Pradipu ir tempdamasis į šalį, kad negirdėtų kiti vaikai. – Šį savaitgalį aš nepažįstu jūsų, o jūs – manęs, – pervėrė mus žvilgsniu. – Tik žvilgtelėkit į mane, leptelėkit man kokį žodį ar paminėkit mano vardą ir aš sumurdysiu jus į žemę taip, kad jums iškasti prireiks ekskavatoriaus. Supratot? – Supratom! – sutartinai išveblenome su Pradipu. Markas paleido mudviejų kuprines ir mūsų pėdos vėl įklimpo į purvą. Tada brolis nužirgliojo prie pirmutinių gretų.

Kaip tik tą akimirką man per kaklą persisuko gertuvė ir nukritusi ant žemės ėmė aplink mane šokčioti. Tikriausiai Frankis išgirdo Marko balsą ir virto viską sudaužyti pasiruošusia žuvimi zombiu. Frankis griežė dantį ant Marko dar nuo tada, kai šis norėjo nunuodyti jį Piktojo Mokslininko tirpalu ir nuskandinti kanalizacijoje. Laimė, mudu su Pradipu atgaivinome Frankį – sukėlėme jam elektros šoką baterijomis, ir nuo to laiko jis yra mūsų ištikimas draugas zombis. Žengiau žingsnį ir paėmiau įnirtingai šokčiojančią gertuvę. – Viskas gerai, Franki, Markas jau nuėjo, – sušnabždėjau atsukdamas dangtelį. – Ei, tas gale einantis vaikinas, kuris vis pargriūva, vėl kalbasi su savo gertuve, – šūktelėjo vienas stovyklautojas. – Gal jis palaiko ryšį su pirmosios pagalbos teikėju, – netvardydamas juoko leptelėjo kitas. – Nepanašu, kad kas nors kitas pageidautų su jais kalbėtis, – išgirdau rėkiant Marką, žirgliojantį pirmutinių gretų link. Pradipas nudūrė akis į savo žygio batus. Žinot, kai prieš kelias mylias automobilių

aikštelėje susirinkusios mamos ir tėčiai išlydėjo mus į žygį, jie visi atrodė gana įkyrūs... bet Pradipo mama, ko gero, pasiekė Labiausiai Užknisančios Mamos pasaulio rekordą. Pirmiausia ji pabučiavo Pradipui į galvą ir visų akivaizdoje spaudė jį savo glėbyje, kol šiam vos neišsprogo akys. Tada jam ant kaklo užkabino didžiulį plastikinį dėklą su tėvų sutikimo dokumentais, telefonų numeriais nelaimės atveju ir ilgiausiu sąrašu vaistų. Pradipas atrodė tarsi siunčiamas traukiniu į Antrąjį pasaulinį karą! Bet baisiausia, kad ji kone rėkė: – Tai štai, mano kareivėli, įdėjau tau tablečių nuo jūrligės, vėmimo maišelių, vaistų nuo viduriavimo (juk pats žinai, kaip stovyklos maistas tau pučia vidurius), purškalą

nuo vabzdžių, kremo nuo saulės, losjono nuo bičių įgėlimo, tablečių nuo šienligės, skystojo kalamino ir dvylika porų atsarginių kojinių. Švarių kojinių niekada nebūna per daug. Vos tik Pradipo mama dingo iš akių, šis, žinoma, sviedė plastikinį dėklą į šalį. Bet šaukštai buvo po pietų. Visi jau viską matė. Vėl užsikabinau Frankio gertuvę ant kaklo ir išsitraukiau iš kišenės sumaigytą sumuštinį su žemės riešutų sviestu. Atkandęs kąsnį, likusį sumuštinį padaviau Pradipui. – Mat amautum jėmas, – išveblenau prikimšta burna. – Kad atgaučiau jėgas? Ačiū, – pasitikslino Pradipas, lengvai iššifruodamas mano sumuštininį veblenimą. Šis mažytis energijos užtaisas padėjo Pradipui patirti tai, ką mano močiutė pavadintų „lengvu pasišokinėjimu“. Jis ėmė lengvai dėlioti pėdas ant tako neužkliūdamas už akmenų ir šaknų. Jam net nereikėjo žiūrėti į žemę. Vilkausi jam iš paskos, stengdamasis tiksliai sekti jo pėdomis, kad vėl nepargriūčiau.

PONG!

Kaip tik tą akimirką man tiesiai į kaklą įsisiurbė uodas. Apsisukęs tėškiau jį ranka ir nepastebėjęs, kad Pradipas kaip įbestas sustojo, staiga į jį atsitrenkiau. – Atsiprašau! – tariau. – Tiesiog norėjau sutraiškyti į mane įsisiurbusį pterodaktilinį uodą... – Ššššššš, – sušnypštė jis. Dabar kiti stovyklautojai buvo nutolę nuo mudviejų per gerus dvidešimt žingsnių į priekį.

Tada iš kairės išgirdau šnaresį. – Kas tai? – sukluso Pradipas.

3 skyrius Grizliska zygio pradzia

Pasisukau į ten, iš kur sklido garsas. Frankis žvilgtelėjo iš gertuvės ir jo akys užsiplieskė švytinčia žalia spalva. Ko gero, jo zombiška nuojauta sakė, kad čia kažkas ne taip. Tada vėl pasigirdo šnaresys, tik šįkart arčiau. Mudu su Pradipu tučtuojau sužiurome vienas į kitą tarsi sakydami: „Kad ir kas tai būtų, dabar nenoriu nieko aiškintis!“ Tada, garbės žodis, ir man ant pėdų išdygo spyruoklės. Mums pasileidus vytis kitus stovyklautojus, iš Frankio gertuvės ėmė taškytis

vanduo. Aplinkui temo, bet pro medžius galėjome įžiūrėti šviečiant stovyklavietę. Būtent tada išgirdome iš toli sklindantį gaudesį. Garsui vis stiprėjant, pakilo vėjas ir aplink mus augantys medžiai ėmė siūbuoti. Pradipas žvilgtelėjo į mane tarsi sakydamas: „Ar tai panašu į...“ – Sraigtasparnį? – garsiai užbaigiau jo mintį. Prieš akis išniro milžiniškas karinis sraigtasparnis, toks, iš kurio į mūšio zonas nuleidžiami kariai. Mums virš galvų ūžiant propeleriui, Frankis savo gertuvėje ėmė kraustytis iš proto. Kyštelėjo iš jos galvą, akivaizdžiai nusiteikęs kautis. Mudu su Pradipu ir visi kiti stovyklautojai stovėjome išsižioję kaip auksinės žuvelės. Tuo metu ore kybančio sraigtasparnio durys atsivėrė ir pasirodė vyriškis. Jis nulipo ant vienos iš nusileidimo slidžių apačioje, užkabino virvę ant skersinio ir nuleidęs ją ėmė kabarotis žemyn. Be jokių saugos diržų, visai be nieko! – Tai Grizlis Kukas! – sušuko Pradipas. Grizlis nušliuožė virve ir likus keliems metrams iki žemės nušoko. – Sveiki, stovyklautojai! – pasisveikino jis,

perrėkdamas propelerio ūžesį. – Jūsų nuotykis prasideda! Tada papurtė virvę ir ši atitrūkusi nuo sraigtasparnio nukrito ant žemės. Jis pamojavo įprastu būdu atiduodamas pagarbą pilotui ir visi prapliupo ploti. – Tas bičas tikrai moka visus sužavėti, – pasakiau. Pradipas nejudėjo. Jis buvo nuščiuvęs, o tai jam ne itin dažnai nutinka.

– Ei, – tariau. – Mes turime pastatyti palapinę ir išleisti Frankį iš gertuvės į kokį nors didesnį indą, kad galėtų išskleisti pelekus. Tada surasiu jam ko nors pakrimsti pietums. Būdamas auksinė žuvelė zombis, Frankis labai mėgo augalinį maistą, ir kuo minkštesnį, bet mums reikėjo gerai pagalvoti, ką galėtume pasiūlyti jam čia, laukinėje gamtoje. Pradipas vėl persijungė į išgyvenimo laukinėje gamtoje nuotaiką, per kelias minutes pastatė palapinę ir patiesė miegmaišius jos viduje. Mudu išsitraukėme žibintuvėlius ir patraukėme į laukymę supančius plotus ieškoti Frankiui ko nors užkrimsti. – Kur išsiruošėt, draugužiai? – iš šešėlio priešais mus iššoko Grizlis. Greitai užspaudžiau gertuvės dangtelį, kad Grizlis nepastebėtų Frankio. – Tiesiog sumanėme pasidairyti po apylinkes, – atsakiau. – Mmm, – sumykė Pradipas. Iš baimės sustingusios jo smegenys akivaizdžiai buvo dar neatsileidusios. – Jums negalima vaikštinėti vieniems sutemus, mažiai, – tarė Grizlis. – Pirmoji išgyvenimo laukinėje

gamtoje taisyklė: „Gerbkite aplinkinius ir patys būsite gerbiami.“ – Ar mes negalime... truputį pavaikštinėti pagarbiai? – paklausiau aš. – Nelabai, bičiuli, – atsakė jis juokdamasis, – bet jūsų bandymas neblogas. Pabudęs iš sąstingio, prabilo Pradipas: – Gal galėtume padėti parnešti vandens, kuriuo vėliau užgesinsime stovyklavietės laužą? – Keturioliktoji išgyvenimo laukinėje gamtoje taisyklė: „Ugnis gali išgelbėti tau gyvybę, jeigu su ja elgsiesi atsargiai“, – sutartinai išpyškino Pradipas ir Grizlis. – Būtent, drauguži, – Grizlis patapšnojo Pradipui per nugarą. – Paėjėję keletą minučių į tą pusę, už avių ganyklos ribos rasite upelį. Pasiimkite žibintuvėlius ir šiuos indus, o aš jus stebėsiu iš čia. Tik sukitės sparčiai! – Kas ta „avių ganyklos riba“? – paklausiau Pradipo mums patraukus prie upelio pasemti vandens. – Tai linija, už kurios nebesigano avys. Suprasi iš to, kad ten nėra kakučių. Tai reiškia, kad avys nebus

prisiusiojusios ar prikakojusios į vandenį ir jį galima gerti, – atsakė jis. – Fui! To galėjai ir nepasakoti, – pasišlykštėjau. Kai pasiekėme upelį, Pradipui pašviečiant žibintuvėliu, prisėmiau pirmąjį indą ir daviau Frankiui žalių dumblių, kurių aptikau gretimoje baloje. Jis jautėsi labai laimingas galėdamas išskleisti pelekus ir pagaliau šio to užkrimsti. Stebėdamas Frankį žiaumojant lipnius žalėsius, prisiminiau, kad pats irgi esu praalkęs. Puoliau raustis po savo žygio striukės kišenes.

PEL Ę L Ė Š A P

NEŽIŪ R JAI Į A ĖK KIS

Dar dvi juokingos, baisios ir netikėtos istorijos apie žuvelę, kurios privers kvatoti balsu!

ISBN 978-609-466-130-3 978–609–466–186–0

9 786094 7 8 6 0 9 4 661860 661303 9

EK AI

NUO

IKI

METŲ