Issuu

Čia – įspūdingiausi žmonijos atradimai, meno kūriniai, čia – pasakojimai apie garsiausius didvyrius ir baisiausius nusikaltėlius, čia vienu šuoliu įveikiamas atstumas nuo rėžtuko iki asmenukių lazdos... Pirmiausia Schönburgas keliolikoje puslapių sutalpina pirmus du milijonus žmonijos istorijos metų, keldamas klausimą – kaip niekuo neišsiskirianti beždžionių rūšis, mitybos grandinėje esanti kažkur tarp avies ir liūto, gebėjo pavergti žemę? O toliau – asmeniškas požiūris į tūkstantmečių glūdumoje skendinčius įvykius, kelionė į svarbiausius miestus žmonijos istorijoje, šmaikštūs pasakojimai ir netikėti sugretinimai, reikšmingiausios idėjos, niekšai ir didvyriai – visa, dėl ko mes tapome tokie, kokie esame dabar. Ši knyga – tarsi espreso kavos puodelis greta storų pasaulio istorijos tomų: lengva, stipri ir gaivinanti. Tokia, kokią norisi (ir reikia) pasiimti kartu dėl intelektualios pramogos. Nedidelės apimties, tačiau patikėkite: to, ko šioje knygoje nėra, jums tikriausiai ir neprireiks.

Pasaulio istorija išsinešti

ALEXANDER VON SCHÖNBURG (Aleksanderis fon Šionburgas) – vokiečių žurnalistas, buvęs Frankfurter Allgemeine Zeitung redaktorius, nuo 2009-ųjų yra Bild redakcijos narys, keturių bestselerių autorius, sugebantis šmaikščiai ir intelektualiai pasukti pasaulį prieš skaitytojo akis dar nematytu kampu. „Pasaulio istorija išsinešti” – penktoji A. von Schönburgo knyga, kurioje jis užsimojo įgyvendinti tai, kas neįmanoma, – suspausti visą pasaulio istoriją į porą šimtų puslapių. Ir jam pavyko! Jis pasakoja taip elegantiškai ir patraukliai, kad galima tapti priklausomam nuo istorijos.

ALEXANDER VON SCHÖNBURG

Domėtis istorija – tai domėtis savimi. Istoriją tyrinėjame dėl vienintelės priežasties – norėdami ištirti save.

ER D AN X ALE G UR B N Ö H V ON S C

Istorija skubantiems: visas pasaulis vienu žvilgsniu

Alexander von SCHÖNBURG WELTGESCHICHTE TO GO Rowohlt, Berlin, 2016

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Originally published under the title WELTGESCHICHTE TO GO Copyright © 2016 Rowohlt ·Berlin Verlag GmbH, Berlin © Viktorija Uzėlaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-268-3

TURINYS

VIETOJ ĮŽANGOS. ĮSPĖJIMAS 7 Pirmas skyrius

TRUMPAI DRŪTAI 4,5 milijardo metų prabėgomis 20 Antras skyrius

DIDIEJI ISTORIJOS SPROGIMAI Svarbiausi įvykiai suvokiami tik tada, kai jau per vėlu 32 Trečias skyrius

ATSIPRAŠAU, KAIP PATEKTI Į CENTRĄ? Apie svarbiausių pasaulio miestų pakilimą ir nuosmukį 45 Ketvirtas skyrius

DIDVYRIŲ KRYTIS Svarbiausi žmonės pasaulio istorijoje ir jų keistybės 67 Penktas skyrius

KLIUNKIO PLIUMPIO NELAIMĖ Ar galima pataisyti pasaulį? Jei galima, kaip? Svarbiausios kada nors kilusios idėjos 87

Šeštas skyrius

AR MUMS TO TIKRAI REIKIA? Istoriją galima pasakoti ir visiškai kitaip. Pavyzdžiui, per meną! 107 Septintas skyrius

NUO ADOMO IKI „APPLE“ Įstabiausi išradimai, kurie, deja, nepadarė mūsų laimingų 124 Aštuntas skyrius

MONSTRŲ BIURAS Apie blogį istorijoje ir kodėl jis mus taip žavi 139 Devintas skyrius

NEREGIMA KARIAUNA Žodžiai, pakeitę pasaulį 156 Dešimtas skyrius

VISKAS TURI PABAIGĄ... Kodėl ši akimirka išties lemtinga 174

PASITIKRINKITE ŽINIAS Giliausiai įsišaknijusios pasaulio istorijos klaidos 190

LITERATŪRA 217

PADĖKA 223

PA SAU L I O IS TO R IJ A IŠ S INE Š T I

„Tautos ir žmonės, kvailybė ir išmintis, karas ir taika ateina ir praeina kaip vandens bangos, o jūra lieka. Kas gi Dievui mūsų valstybės, jų galia ir garbė, jei ne skruzdėlynai, kuriuos kanopa užmina jautis, ar bičių aviliai, kurių lemtį nulemia bitininkas.“ OTTO VON BISMARCK

VIETOJ ĮŽANGOS. ĮSPĖJIMAS

ar tik dešimta ryto. Mūsų viešbučio terasos šešėlyje jau trisdešimt laipsnių. Pusryčiauju su vaikais. Mums tiesiai prieš nosį plyti Akropolis, garsiausias miestas-tvirtovė pasaulyje. Jo viduryje stovi Partenonas, šventykla, kurią šio miesto gyventojai kadaise pastatė savo deivei Atėnei, dėkodami už tai, kad ji padėjo įveikti stipruolius persus, anų laikų atominę galią. Persų karalius su savo iki dantų ginkluota superkariauna tikėjosi vienu kepštelėjimu įveiksiąs Atėnus lyg kokią įkyrią musę. Tačiau pasaulio istorijoje įvyko stebuklas: atėniečiai nuskynė dvi pergales – Maratono ir Salamino. Tai buvo taip neįtikėtina, kaip Vokietijos nacionalinei vienuolikei pralaimėti Lichtenšteinui 7:1. Šios pergalės pakeitė istorijos eigą. Nuošalūs Atėnai su savo guviais ir mitriais, nuotykius mėgstančiais gyventojais tapo įtakingiausiu Viduržemio jūros regiono miestu, dar ir šiandien darančiu įtaką mūsų elgsenai.

Vietoj įžangos. Įspėjimas

Mano žmona seniai išėjo iš terasos, ji nėmaž netrokšta per pačią kaitrą su šeima apžiūrinėti įžymių antikos vietų ir man įkandin žygiuoti per pagrindinę senovės atėniečių susirinkimų vietą Agorą. Be to, ji teisėtai niršta, nes vakar vakare bičiulis užsienio korespondentas Paulas Ronzheimeris įkalbėjo mane susipažinti su naktiniu Atėnų gyvenimu, o mūsų vaikai kaip kokios roko žvaigždės siaubė viešbučio kambarį. Jie paaugliai, švediškas pusryčių stalas jiems įdomesnis už didingiausius pasaulyje griuvėsių vaizdus. Mano jaunėlis prisikrovė plaktos kiaušinienės su spirgučiais ir krūvą baltos duonos – tiek kalorijų būtų užtekę trims tuzinams spartiečių prasimaitinti savaitę. Dukra jau visą valandą bando prisijungti prie viešbučio interneto. Ji išmani mergina. Daro tai todėl, kad elektroniniame pasaulyje galėtų įrodyti buvusi čia. „Instagram“ profilyje pagal vėliavėles ant mažo pasaulio žemėlapio galima nustatyti, iš kur siunčiamos nuotraukos. Vėliavėlė ant Atėnų, žydro kaip baseino vanduo dangaus fone stūksančio balto Partenono nuotrauka, daryta su „Hipstamatic“ programėle ir apdorota „John S“ filtru, kad atrodytų kaip iš septintojo dešimtmečio – išties įstabus vaizdas. Kodėl neseku jų pavyzdžiu? Juk galėčiau pasitenkinti bendru vaizdu ir laižydamas ledus slampinėti sau po Plakos parduotuvių rajoną. Kuo mums svarbi ši civilizacija, kurios griuvėsius dabar regiu savo akimis? Ir apskritai kodėl mes, žmonės, manome, kad esame tokie beprotiškai svarbūs? Kodėl mes nuolat pasakojame sau praeities istorijas? Ar nebūtų išmintingiau gyventi dabartimi? Ką mums duoda dirsčiojimas per petį? Į šiuos klausimus tėra vienas atsakymas: mums nelieka nieko kito. Fizikai negali įrodyti, kad

PA SAU L I O IS TO R IJ A IŠ S INE Š T I

egzistuoja dabartis. Visa, ką matome, jau yra praeitis. Priešais stovinčią stiklinę išvystame sekundės dalele pavėluotai, nes jos vaizdas ne iškart pasiekia tinklainę. Žiūrėdami į nakties dangų plika akimi matome apie šešis tūkstančius žvaigždžių. Tačiau Žemę pasiekianti regima šviesa yra nepaprastai sena. Kuo toliau yra jos šaltinis, tuo senesnė šviesa. Seniausiai šviesai yra trylika milijardų metų, į kelionę šviesos greičiu ji leidosi per Didįjį sprogimą. Buvo laikai, kai susidomėjimas savimi atrodė visiškai suprantamas. Dar neseniai žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad mūsų planeta yra Visatos centras. Netoli nuo čia, Delfuose, stovi akmuo, kadaise žymėjęs pasaulio centrą. Šiandien mes žinome, kad net nesame mūsų planetų sistemos centras ir kad mūsų planetų sistema yra galaktikos periferijoje, neišvaizdžiame priemiestyje. Mūsų planeta Žemė Visatoje yra ne ką svarbesnė už begalinėse Afrikos platybėse ant vieno iš keliolikos tūkstančių dramblių uodegos plauko tupinčios blusos snarglyje plaukiojančią bacilą... Argi nejuokinga, kad tokie menki gyviai, kaip mes, gaištame laiką užrašinėdami, kas kada dėl ko su kuo susiginčijo ar atėjo į valdžią? Jei mūsiškė planeta nesulauktų rytojaus, Visatos platybių tai nė kiek nepaveiktų. Mūsų ūkanota spiralės formos galaktika, kurią vadiname Paukščių Taku, kuo ramiausiai toliau suktųsi aplink save, kaip ir visos kitos galaktikos. O gal visa tai tėra paistalai? Galbūt Visata egzistuoja tik todėl, kad per mus į ją krinta šviesa? Todėl, kad mes ją matome ir suvokiame? Jei nebūtų to, kuris suvokia, ar dar būtų ką suvokti? Vis dėlto ryžkimės pažvelgti į mūsų planetą kaip į nepaprastai įdomų objektą. Nesakau, kad iškart turime sutelkti dė-

Vietoj įžangos. Įspėjimas

mesį į neseniai pasirodžiusį naujokėlį Homo sapiens sapiens. Istorijos vadovėliuose paprastai taip ir daroma. Dažniausiai jie prasideda taip: „Ir tada pasirodė žmogus.“ Tarsi mums kūrimo procesas – arba evoliucija, kaip kam patinka, – būtų pasibaigęs. Tarsi mes būtume kūrimo plano, pagal kurį mums numatyta pasaulio valdovų vieta, paskutinė dalis. Šioje knygoje kalbama apie keistą rūšį – žmones, – kurie žaibo greičiu, sakytum, savo atsiradimo akimirką, pavergė planetą. Norint perprasti šią keistą rūšį, pravartu iš pradžių susipažinti su ankstyvaisiais Homo sapiens. Dėl vienos paprastos priežasties: mes ir esame tie ankstyvieji žmonės. Egzistuojame tiek šimtų tūkstantmečių, kad pastarieji pora tūkstančių žmonių kultūros metų niekaip negalėjo reikšmingai mūsų pakeisti. Mes beveik neturėjome progos prisitaikyti prie mūsų pačių susikurtų sąlygų. Mažiausiai 150 000 metų esame tokie pat kaip šiandien. Nei išvaizda, nei smegenų pajėgumu niekuo nesiskiriame nuo andai gyvenusių protėvių. Ko gero, jie netgi buvo protingesni, nes turėjo sukaupti daug žinių, mat nuo to priklausė jų gyvybė, ir gebėti tas žinias interpretuoti, o mes iš nuobodulio orų prognozę dažniausiai tikriname išmaniajame telefone arba žaidžiame „Candy Crush“. Tik maždaug prieš 12 000 metų mes tapome medžiotojais ir rinkėjais. Nuo to laiko statome namus, nuimame derlių, sudarinėjame sutartis ir stengiamės laiku atlikti darbus. Žmogus, kuriam taip svarbu būti „šiuolaikiškam“, turėtų atlikti paprastą eksperimentą ir įsitikinti, kaip mažai mūsų kūnai skiriasi nuo ankstyvųjų žmonių, gyvenusių olose ir medžiojusių mamutus. Tereikia išsimaudyti vonioje. Kai vanduo atvės, oda pašiurps. Mūsų protėvių kūnai buvo plaukuotesni. Pašiurpus odai kai-

PA SAU L IO IS TO R IJ A IŠ S INE Š T I

lio plaukeliai pasišiaušdavo ir tarp jų susidarydavo šilumą saugantis oro sluoksnis. Jei neturite vonios, atlikite kitą eksperimentą – eikite pro valgiais nukrautą stalą. Žinodamas, kad dauguma mano protėvių maisto turėdavo prisirinkti ar susimedžioti, ir tai būdavo sunkus darbas, suprantu, kodėl viešbutyje negaliu praeiti pro jokį pusėtiną švedišką pusryčių stalą. Šįryt nesijaučiau alkanas (rytais niekuomet nenoriu valgyti), tačiau šimtus tūkstančių metų bet koks maistas mums buvo pergalė, jį išvydus smegenyse iš džiaugsmo suaktyvėdavo neuronai. Taigi nesusilaikęs prisikroviau pilną lėkštę, nes mane vis dar kamuoja nuojauta, kad ilgą laiką galiu daugiau nieko negauti. Domėtis istorija – tai domėtis savimi. Istoriją tyrinėjame dėl vienintelės priežasties – mes norime ištirti save. Pamatysime, kad yra svarių priežasčių pasakoti ją mūsų susikurtos kultūros kontekste, remiantis savo rūšies požiūriu. Pirmuosius porą milijonų mūsų istorijos metų (seniai seniai, dar prieš atsirandant vonioms ir viešbučiams su švediškais stalais) peršoksiu, susitelksiu į pastaruosius dvylika tūkstančių metų, kai pamažu tapome sėslūs. Noriu iškart perspėti, kad tai jau yra vertinimas. Pagal klasikinę istorijos sampratą, maždaug prieš 12 000 metų prasidėjusi vadinamoji žemdirbystės revoliucija, žmonijos klestėjimo pradžia, laikoma ir civilizacijos gimimu. Įprasta istoriją pasakoti nuo tos akimirkos, kai žmogus sukilo prieš gamtą, bet, prieš tai darydami, turime suprasti, koks rizikingas požiūris už to slypi. Pagal šį požiūrį, istorija tampa verta tyrinėti tik tuomet, kai žmogus iš gamtos padaro virsta civilizuota būtybe, kai jis save ima suvokti ne kaip gamtos dalį, o kaip jos užkariautoją. Taip pat

Vietoj įžangos. Įspėjimas

sėkmingai būtų galima apsiriboti ir pirmaisiais 15 000 žmonijos gyvavimo metų, argumentuojant tuo, kad tai ilgiausias ir sėkmingiausias žmogaus istorijos etapas. Tokiu atveju pastaruosius 12 000 metų – laiką po žemdirbystės revoliucijos – būtų galima aptarti keliais žodžiais pačioje pabaigoje. Tai būtų liūdnas istorijos prierašas apie tai, kad žmogus ėmė išnaudoti ir naikinti gamtą, kuri sėkmingai jį maitino tūkstančius kart . Aš to nedarysiu. Tačiau, manau, būtų sąžininga paminėti, kad, sutelkdamas dėmesį į sėslų žmonijos gyvavimo laikotarpį, kai kūrėsi civilizacijos, tuo išreiškiu savo požiūrį. Kalbėdami apie „mūsų“ pasaulį ir „mūsų“ aplinką irgi atskleidžiame savo požiūrį: aiškiai pasakome, kad į save žvelgiame ne kaip į gamtos dalį, o kaip į atskirą būtybę ar net (abejotina nuomonė) kaip į jos valdovą. Tačiau yra ir viena labai banali, labai praktiška priežastis, kodėl istorijos knygos dažniausiai pasakoja apie pastaruosius 12 000 metų, taigi apie laiką po žemdirbystės revoliucijos – tai daryti paprasčiau. Lengviau tyrinėti ir pažinti tai, kas laiko ir erdvės požiūriu yra arčiau mūsų. Be to, apie tuos laikus, kai dar nebuvome sėslūs, žinome mažiau, nes neturime rašytinių liudijimų. Medžiotojai ir rinkėjai rašyti nemėgo. Raštas yra naujoviškas išradimas, iki jo dar turėjo atsirasti miestai. Apie žmogaus iškilimą per pastaruosius 12 000 metų verta daugiau žinoti dar ir dėl to, kad tai įspūdinga sėkmės istorija. Mes nepaprastai greitai nužygiavome labai toli. Iš pradžių mitybos grandinėje buvome kažkur tarp avies ir liūto, o šiandien žinių gauname iš Visatos, iš neuronų kuriame mažytes smegenis vaistams išmėginti, keičiame savo genomą, kuriame superintelektą. Pasaulio istorija truko 4,5 milijardo metų.

PA SAU L IO IS TO R IJ A IŠ S INE Š T I

Pirmosios žmogbeždžionės, naudojusios darbo įrankius, atsirado vos prieš 3 milijonus metų. Išvaizda į mus panašūs žmonės pasirodė maždaug prieš 150 000 metų, o mąstantis, planuojantis žmogus – vos prieš 70 000 metų. Jei žvelgsime į 4,5 milijardo metų trukusią pasaulio istoriją, 70 000 metų ilgumo žmonijos istorija atrodys kaip nanoakimirka. Jei pasaulio istorija būtų šimtą minučių trunkantis filmas, laikotarpis nuo tada, kai žmogus pradėjo skaldyti akmenis, iki NATO bei „Google“ sukūrimo prilygtų sekundės dalelei, bet per ją įvyko velnioniškai daug mus dominančių dalykų. Dabar jau pravers mano diletantiškumas. Aš esu žurnalistas, taigi specialisto priešybė. Skaitytojui tai didžiulis pranašumas. Jei norite pamatyti, kas nutinka, kai esi pernelyg giliamintiškas, pakanka paskaityti Nietzsche. Kai per daug žinai, per daug supranti, įžvelgi per daug sąsajų, turi per daug informacijos, neišvengiamai susipainioji. Tik nebijodamas palikti spragų, gebėdamas įžvelgti smulkmenas, susitelkti į pačią esmę (arba į tai, kas, mano nuomone, yra esminga), galiu įgyvendinti drąsų ir, žinant, kaip gausu medžiagos, beprotišką sumanymą apžvelgti žmonijos istoriją. Be diletantiškų supaprastinimų to padaryti nebūtų įmanoma. Didis žurnalistas ir kultūros filosofas Egonas Friedellis išmintingai apgynė diletantus, ir aš remsiuosi jo žodžiais. Kai jam į akis buvo sviestas šis „D“ raide prasidedantis žodis, jis nėmaž neįsižeidė. Priešingai. Pasak Friedricho Torbergo, vienam dramaturgui supeikus Vienos laikraštį ir paskelbus nuosprendį: „To prasilakusio miuncheniečio diletanto mes nebenorime matyti Vienoje!“, Friedelis redakcijai parašė atsakymą: „Neneigiu, kad kartais išgeriu. Žodyje „diletantas“ irgi nematau

Vietoj įžangos. Įspėjimas

nieko blogo – juk tai žmogus, mėgstantis tai, ką daro. Bet už žodį „miunchenietis“ galiu paduoti į teismą!“ Viename laiške Maxui Einhardtui Friedellis aiškino, kad bet kokia veikla yra gyvybinga tik tuomet, kai ją atlieka diletantas. „Tik diletantas, visiškai teisėtai dar vadinamas mėgėju, užmezga žmogišką ryšį su savo objektais.“ Paprastinimas – tai vienintelis įmanomas būdas pasakoti istoriją. Netgi moksliškiausiai perteikiant istoriją reikalinga šiokia tokia tvarka. Tvarkymas – tai dėliojimas į stalčius, aiškinimas, interpretavimas, sąsajų atgaminimas. Moksliškumas yra ne kas kita, kaip bandymas įvesti tvarką. O alternatyva būtų nesuvokiamas nesusijusių duomenų ir informacijos kratinys. Vien pamėginęs išvardyti, kas kur viešpatavo, žmogus įstrigtų savavališkai pasirinktų kategorijų ir požiūrių pelkėje. Didysis finansų matematikas Nassimas Nicholasas Talebas, kurio knyga „Juodoji gulbė“ priskiriama prie įtakingiausių šiuolaikinių knygų, žmogišką poreikį viską rūšiuoti vadina „platoniškumu“. Klasifikavimas, sąsajų kūrimas padaro mus mąstančiais žmonėmis. Mąstymas yra ryšių mezgimas smegenyse. Kuo tvarkingiau tarpusavyje siejami duomenys, kuo mažiau šiame procese atsitiktinumo, kuo labiau viskas jungiasi į bendrą paveikslą, tuo paprasčiau tuos duomenis kaupti galvoje, perpasakoti, surašyti į knygą. Pasak Talebo, mums reikia to, kas apčiuopiama, suprantama, kas krinta į akis, žadina smalsumą, kas yra romantiška. Abstraktus mąstymas mums nebūdingas. Deja, esame linkę daryti vieną iš mąstymo klaidų. Klasifikuoti įmanoma tik tada, kai praeina šiek tiek laiko. Žvelgdami į praeitį galime tvirtinti, kad viena ar kita turėjo nutikti, turėjo kilti Prancūzijos revoliucija ar Pirmasis

PA SAU L IO IS TO R IJ A IŠ S INE Š T I

pasaulinis karas, nes įvyko tas ir anas... O kai tai vyko, niekas nenumatė, kas mūsų laukia. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios kiekvienas iš mūsų gali paaiškinti, kas yra islamistinio terorizmo reiškinys. Iki tos dienos vargu ar kas nors būtų gebėjęs tai padaryti. Beje, tai reiškia, kad mes nė iš tolo nenutuokiame, kaip mus vertins ateities kartos. Istorija nėra mokslas, pateikiantis objektyvią tiesą. Kartais net pasakoje sutelkta daugiau tiesos nei faktų prikimštame segtuve. Ko gero, tokie pasakojimai, kaip Adomo ir Ievos istorija, vaizduojanti žmogaus pasipriešinimą esamai tvarkai, arba babiloniečių Gilgamešo epas, atskleidžiantis, kaip žmogus stoja į kovą su pačiu nemaloniausiu gamtos dėsniu – mirtimi, – yra patys teisingiausi. Galbūt istorinis tikslumas nėra toks svarbus kaip gydomasis poveikis. Galbūt istorijas pasakojame tik todėl, kad norime save paguosti. Juk suvokiame, kad mes laikini, o istorija leidžia pajusti, kad esama tęstinumo. Atėnuose, kur šiuo metu ir esu, buvo sumanytas teatras. Aiškiai apibrėžtas jo tikslas buvo suteikti žmogui galimybę pasižiūrėti į save, išvysti scenoje pavaizduotus savo troškimus ir ydas. Ir tai padaryti per saugų nuotolį. Tarsi dalyvautum inscenizuotame psichoterapijos seanse, kai pats sau esi terapeutas. Istorija negali būti mokslas dar ir todėl, kad viskas priklauso nuo pasakotojo. Mes mąstome taip, kaip pasakojame. Istorija pirmiausia ir yra pasakojimas, taigi aš turiu teisę šioje knygoje nagrinėti mitus ir pasakas, kuriose istorija sukoncentruota pačia moksliškiausia prasme. Jei pasaulio istoriją po poros metų rašytų kongietis iš Kinšasos – vieno iš greičiausiai

Vietoj įžangos. Įspėjimas

augančių miestų pasaulyje, – arba prieš penkis šimtus metų tai būtų padaręs Mustango karalystėje Himalajų pakraštyje gyvenęs budistas, abu variantai skirtųsi nuo manojo, parašyto sotaus baltojo europiečio, sėdinčio Atėnuose prie nešiojamojo kompiuterio. Tačiau aš neturiu jokio kito požiūrio, tik savąjį. Vartoju žodį „europietis“, nors žinau, kad jis klaidingas. Europa – tai ne žemynas, o idėja, kurią jau du tūkstančius metų puoselėja čia gyvenantys žmonės. Geologijos požiūriu mes esame paskutinė didžiosios Azija vadinamos žemynų plokštės atžala. Tačiau šiame planetos kampelyje gyvenantys žmonės gerokai pakeitė kitų Žemės žmonių gyvenimą. Todėl ne tik suprantama, bet šiuolaikiniu požiūriu netgi privalu istoriją pasakoti žvelgiant europiečio akimis. Meksikiečio filmų kūrėjo Alejandro Gonzálezo Iñárritu žodžiais tariant: „Kalbame apie baltojo žmogaus elgesį su kitų spalvų žmonėmis, su gamta, gyvūnais, apskritai su gyvybe.“ O kaipgi kitos didžiosios civilizacijos? Kodėl kinai atrado Australiją, bet nė nepagalvojo, kad galėtų ją užkariauti? Kodėl europiečiai atrado Ameriką, o ne atvirkščiai? Kodėl majai neišsiruošė į Europą ar bent jau į Pietų Ameriką? Į šiuos klausimus dar teks atsakyti. Koks mano dėstymo būdas? Ko jums tikėtis? Filosofas Karlas Jaspersas, nelinkęs į supaprastinimus žmogus, žmonijos istoriją dalija į keturis laikotarpius. Jis rašo, kad žmogus keturis kartus kūrė vis naują pagrindą. Pirmasis laikotarpis prasidėjo atsiradus kalbai ir darbo įrankiams. Antruoju laikotarpiu, pasak Jasperso, žmonės liovėsi medžioję ir rinkę gėrybes, jie pradėjo sėti, nuimti derlių ir kurti didžiąsias imperijas. Trečiąjį laikotarpį, I a. pr. Kr., jis gražiai pavadino „ašiniu laikotarpiu“. Tai laikas, kai mūsų dvasia ėmė veržtis į žvaigždes, kai mes

PA SAU L IO IS TO R IJ A IŠ S INE Š T I

pradėjome filosofuoti, kurti idėjų apmatus, kai atsirado pasaulinės religijos. Ketvirtasis etapas – tai mūsų epocha, mokslo ir technologijų amžius. Šis apibendrinimas, kaip ir bet kuris kitas, yra absurdiškas. Ir labai pravartus. Aš daugmaž laikysiuosi Jasperso skirstymo ir, kadangi žmogui būdingas formos pojūtis, šiuo atžvilgiu žengsiu dar tolėliau. Kiekvieno skyriaus pabaigoje rasite dešimtukus, apibendrinančius aptartą temą. Pamėgink mane pranokti, Jaspersai! Po skubantiems skaitytojams skirtos trumpos apžvalgos dešimtyje pagrindinių skyrių nagrinėsiu pasaulio istoriją kaip visumą, tik vis kitu požiūriu. Po skyriaus apie svarbiausius įvykius žmonijos istorijoje bus skyrius, kuriame į pasaulio istoriją žvelgiama per svarbiausių miestų atsiradimo prizmę. Toliau bus skyrius apie istorijos didvyrius, apie didžiąsias idėjas, didžiuosius meno kūrinius ir įspūdingiausius atradimus. Kad nestigtų pikantiškumo, viename iš skyrių sužinosite apie didžiausius niekšus, kitame – apie didžius žodžius. Galiausiai, kad ir kaip būtų gaila, turime pakalbėti apie pasaulio pabaigą, bet kad per daug nenusimintumėte, jūsų lauks dar pora netikėtų įžvalgų apie istorines sąsajas. Žinoma, šioje knygoje pasigesite vardų, įvykių ir metų, kada jie vyko. Čia tikrai nerasite mūšių ir revoliucijų datų, žymiausių valdovų vardų. Nemanau, kad kam nors iš tikrųjų įdomu, kaip 400 m. pr. Kr. gyveno atėniečiai ar kokie rūpesčiai kamavo romėnus 10 m. po Kr., nes mus domina klausimai, kuriuos, tyrinėdami senovės atėniečius, keliame sau patiems. Mums rūpi, ką dabar reiškia atsakymai į andai žmonių užduotus klausimus. Pasak Tukidido, istorija yra ne kas kita, kaip pavyzdžiais paremta filosofijos pamoka. Taigi laukite

Vietoj įžangos. Įspėjimas

ne konspekto ar žinyno, o veikiau praeities pavyzdžių, kurie mums ir šiandien svarbūs. Dar vienas įspėjimas: šioje knygoje nerasite nė vienos minties, kuri būtų tik mano. Jei jau prakalbome apie originalias mintis, norėčiau jus aiškiai perspėti. Tie, kurie skaitėte Spenglerį ir Marxą, du iš paskutinių žmonių, mėginusių formuluoti originalias istorijos teorijas, supras, ką turiu galvoje. Tokie dalykai dvelkia šarlatanizmu. Pasak Marxo, žmogui tereikia išsilaisvinti iš savo grandinių, ir viskas bus gerai. Spengleriui civilizacijos atrodo panašios į gendančius vaisius. Nuo žydėjimo iki supuvimo praeina maždaug tūkstantis metų, paskui civilizacija žlunga; tai nulemta ir neišvengiama. Taigi su visu rimtumu pasižadu nekelti jokių originalių tezių. Visos svarbios mintys jau iki manęs permąstytos šimtus, gal net tūkstančius kartų. Pasaulis toks senas, jame tūkstančius metų gyveno ir mąstė tiek daug garsių žmonių, kad dabar mažai ką naujo beatrasi ir bepasakysi. Pastaroji mintis yra mano, bet sužinojau, kad ją suformulavo ir rašytojas, vardu Goethe. Ar dėl to ji tapo nebe mano? Kad nebūčiau apkaltintas plagiatu, dėl visa ko iš anksto pasižadu kaip nykštukas stovėti ant milžinų pečių. Man tai tinka. Knygos pabaigoje rasite trumpą literatūros sąrašą; už ankstyvąją senovę esu ypač dėkingas Janui Assmannui, už antiką – didžiajam serui Mosesui Finley, už vėlyvąją antiką – Peteriui Brownui, už viduramžius – Jacques’ui Le Goffui, deja, mirusiam 2014-aisiais, nugyvenusiam devyniasdešimt metų. Rėmiausi didžiojo berlyniečio, kultūros ir dvasinio gyvenimo tyrinėtojo istoriko Alexanderio Demandto knygomis ir paskaitomis, taip pat Norberto Eliaso, Karlo Jasperso, Karlo Po-

PA SAU L IO IS TO R IJ A IŠ S INE Š T I

pperio ir Isaiah Berlino darbais, nes sociologai ir filosofai yra įžvalgiausi istorijos rašytojai. Isaiah Berliną, bene didžiausią liberalų mūsų laikų mąstytoją, prieš pat jo mirtį aplankiau darbo kambarėlyje Oksforde, norėdamas padiskutuoti apie Apšvietą ir liberalizmą. Tačiau didžiausią įtaką man padarė mano draugas Jeruzalės universiteto profesorius Yuvalis Hararis. Be jo knygos „Sapiens“ nebūtų ir manosios. Kai viešėjau pas jį 2014-ųjų rudenį, Yuvalis kaip tik baigė „Sapiens“ tęsinį. Jis davė man naudingų patarimų.

Vietoj įžangos. Įspėjimas

Pasaulio istorija išsinešti

ALEXANDER VON SCHÖNBURG

Domėtis istorija – tai domėtis savimi. Istoriją tyrinėjame dėl vienintelės priežasties – norėdami ištirti save.

ER D AN X ALE G UR B N Ö H V ON S C

Istorija skubantiems: visas pasaulis vienu žvilgsniu