M ax B r o o k s
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Irmina Domeikienė
ĮŽANGA
Jį vadina įvairiai – „Krize“, „Tamsiaisiais metais“, „Šliaužiančia epidemija“, jei madingiau – „Pasauliniu karu Z“ ar „Pirmuoju Z karu“. Pastarojo varianto negaliu pakęsti, nes jis nedviprasmiškai byloja, jog sulauksime ir „Antrojo Z karo“. Man visa tai buvo ir liks „Karu su zombiais“. Aišku, daugeliui žmonių atrodo, jog terminas „zombiai“ nėra pakankamai moksliškas ir tikslus, tačiau jiems teks kaip reikiant pasukti smegeninę, kad sugalvotų priimtinesnį pavadinimą tiems padarams, dėl kurių tik per plauką neišmirėme. Šiaip ar taip, vien jų įvardijimas geba akimoju pažadinti begalę prisiminimų bei emocijų – tų prisiminimų bei emocijų, kurios ir paskatino parašyti šią knygą. Šie užrašai apie didžiausią konfliktą žmonijos istorijoje atsirado iškilus kur kas menkesniam mano konfliktui su Jungtinių Tautų komisijos, atsakingos už pokario ataskaitos sudarymą, pirmininke. Iš pradžių noriai dalyvavau komisijos veikloje. Apmokėtos kelionių išlaidos, leidimas dirbti su slaptąja informacija, daugybė vertėjų – tiek gyvų, tiek ir
[6]
Max Brooks
elektroninių, negana to, mažas, tačiau beveik neįkainojamas balsu valdomas įrašymo įrenginys (lėčiausios pasaulyje mašininkės svajonė) – visa tai patvirtino, jog atlieku svarbų ir naudingą darbą. Tad nereikia nė sakyti, jog pasijutau priblokštas, kai galutiniame ataskaitos variante neliko bemaž pusės mano surinktos medžiagos. – Tai buvo pernelyg asmeniška, – vienos karštos diskusijos metu pareiškė pirmininkė. – Per daug nuomonių, per daug emocijų. Ši ataskaita ne apie tai. Mums reikia tikslių, žmogiškojo faktoriaus nepaveiktų, faktų bei skaičių. Be abejo, ji buvo teisi. Oficiali pokario ataskaita – tai tikslių, griežtų duomenų rinkinys, objektyvus dokumentas, padėsiantis ateities kartoms studijuoti apokaliptinio dešimtmečio įvykius, nejaučiant menkiausios žmogiškojo faktoriaus įtakos. Bet kas gi daugiau, jei ne žmogiškasis faktorius, mus taip glaudžiai sieja su praeitimi? Nejau chronologija ir nuostolių statistika ateities kartoms bus svarbesnė už žmonių prisiminimus: juk tie žmonės menkai tesiskyrė nuo jų pačių? Argi, nepaisydami žmogiškojo faktoriaus, mes nerizikuojame nutolti nuo istorijos, kuri, Dieve sergėk, vieną dieną gali pasikartoti? Galų gale, nejau žmogiškasis faktorius nėra vienintelis tikras skirtumas tarp mūsų ir priešininko, kurį dabar vadiname „gyvuoju numirėliu“? Šį argumentą pateikiau savo viršininkei (galimas daiktas, tą padariau ne itin profesionaliai), o baigdamas sušukau:
Pa s a u l i n i s k a r a s Z
[7]
– Juk negalime visų šių istorijų taip paprastai imti ir išmesti velniop! – Tai ir nemesk, – nedelsdama atrėžė ji. – Parašyk knygą. Juk turi visus savo užrašus ir gali teisėtai jais pasinaudoti. Kas tau neleidžia iškloti tų istorijų (išbrauktas keiksmažodis) savo knygoje? Be abejo, kai kurie kritikai užginčytų idėją rašyti istorinę knygą, kai tiek nedaug laiko praėjo po pasaulinio konflikto baigties. Šiaip ar taip, po amerikiečių Pergalės dienos paskelbimo Jungtinėse Valstijose praėjo tik dvylika metų, o nuo Kinijos, paskutinės didžiosios pasaulinės valstybės, išlaisvinimo – vos dešimtmetis. Turėdami omenyje, jog Kinijos Pergalės dieną didžiuma žmonių laiko oficialia karo pabaigos data, mes vargiai galime kalbėti apie realią perspektyvą – juk, pasak kolegos iš Jungtinių Tautų, „taika trunka ne ilgiau, nei truko karas“. Tai svarus argumentas, į kurį nevalia nekreipti dėmesio. Žmonių kartai, kuri kovėsi ir kentėjo, kad padovanotų mums šį taikos dešimtmetį, laikas yra tiek priešas, tiek sąjungininkas. Taip, ateinantys metai pagelbės pokario pasauliui suaugti, suteiks progą pažvelgti atgal ir pripildys prisiminimus išminties. Bet didžiuma tų prisiminimų gali pražūti, nes jie įkalinti pernelyg sužalotuose, paliegusiuose kūnuose ir sielose, nebeįstengiančiose džiaugtis iškovotos pergalės vaisiais. Ne paslaptis, jog vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė dabar nė iš tolo neprilygsta
[8]
Max Brooks
prieškarinei. Prasta mityba, užteršta aplinka, kadaise išnaikintų ligų protrūkiai... Net Jungtinėms Valstijoms, kur ekonomikos augimas ir visuotinė sveikatos apsauga yra garantuota, paprasčiausiai stinga resursų pasirūpinti visais tais, kurie nukentėjo tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Būtent dėl šio priešo – laiko – atsižadėjau prabangos pažvelgti į praeitį iš deramo nuotolio ir paskelbiau išlikusiųjų pasakojimus. Gali būti, jog po dešimtmečių kas nors imsis užrašinėti kur kas senesnių ir išmintingesnių išgyvenusiųjų prisiminimus. Gali būti, kad to darbo imsiuos ir pats. Nors ši knyga – prisiminimų knyga, joje apstu techninių, socialinių, ekonominių bei kitokių smulkmenų, kurias galima rasti ir komisijos ataskaitoje. Visos jos glaudžiai siejasi su tų žmonių, kurių balsai skamba šiuose puslapiuose, istorijomis. Ši knyga ne mano, o jų, ir aš stengiausi likti kuo mažiau pastebimas. Savo klausimus įterpiau tik dėl to, kad jie gali kilti ir skaitytojams. Bandžiau pateikti kuo santūresnius vertinimus bei komentarus. Jeigu šioje knygoje egzistuoja žmogiškasis faktorius, kurį derėtų pašalinti, lai juo būsiu aš.
[9]
PERSPĖJIMAI
Didysis Čongčingas, Jungtinė Kinijos Federacija (Prieš karą šis regionas turėjo kuo didžiuotis – čia gyveno daugiau nei trisdešimt penki milijonai žmonių. Dabar jų beliko vos penkiasdešimt tūkstančių. Šią šalies dalį retai pasiekia jai atstatyti skiriamos lėšos, mat vyriausybė mieliau linkusi remti tankiau apgyvendintą pakrantę. Čia nėra centrinės energetinės sistemos, nėra vandentiekio – tik Jangdzės upė. Tačiau gatvės išvalytos nuo griuvėsių, o vietinė saugumo taryba užkirto kelią bet kokiems pokario neramumams. Pasakoja Kvang Dziangšu, minėtos tarybos pirmininkas, gydytojas, kuris, nepaisant jo garbaus amžiaus ir karo traumų, iki šiol vyksta padėti visiems savo pacientams.) Pirmąjį ligos protrūkį man teko stebėti atokiame kaime, neturinčiame oficialaus pavadinimo. Vietos gyventojai jį vadino Naujuoju Dačangu, bet veikiau iš nostalgijos, o ne dėl kokių kitų priežasčių. Ankstesnieji jų namai, Senasis Dačangas, įkurti dar Trijų karalysčių laikais. Tenykščiai
[ 10 ]
Max Brooks
ūkiai, namai ir netgi medžiai savo amžių skaičiavo šimtmečiais. Kai buvo pastatyta Trijų tarpeklių užtvanka ir vandens saugykloje ėmė kilti vanduo, tada didžiąją Dačango dalį žmonės išardė po plytą ir perkėlė į aukštesnę vietą. Deja, tas Naujasis Dačangas buvo jau nebe miestas, o „nacionalinis istorijos muziejus“. Kokia liūdna, širdį verianti ironija vargšams valstiečiams – jų miestas išgelbėtas, tačiau jie gali čia lankytis tik kaip turistai. Veikiausiai dėl to, siekdami išsaugoti ryšį su praeitimi, kai kurie iš jų savo naująjį kaimelį nusprendė pavadinti Naujuoju Dačangu. Asmeniškai aš nė nenutuokiau apie to Naujojo Dačango egzistavimą, tad galite įsivaizduoti, kaip nustebau, sulaukęs iš ten skambučio. Ligoninėje buvo tyku; pasitaikė rami naktis, netgi atsižvelgiant į padažnėjusias avarijas dėl girtų vairuotojų kaltės. Nepaprastai išpopuliarėjo motociklai. Žmonės nelinksmai juokavo, jog motociklai „Harley-Davidson“ pražudė daugiau jaunų kinų nei amerikiečiai per Korėjos karą. Štai kodėl taip džiaugiausi tykia pamaina. Jaučiausi pavargęs, skaudėjo nugarą, maudė kojas. Kai mane iškvietė, kaip tik ėjau į lauką surūkyti cigaretės ir pasigrožėti saulėtekiu. Tąnakt budėjo nauja registratorė, ji prastai suprato vietinį dialektą. Tai buvo kažkoks nelaimingas atsitikimas arba liga. Aišku tik tiek, jog įvyko nelaimė, ir žmonėms reikėjo pagalbos. Ar galime skubiai atvykti?
Pa s a u l i n i s k a r a s Z
[ 11 ]
Ką galėjau atsakyti? Jaunesni gydytojai, vaikai, kuriems atrodo, jog medicina – viso labo būdas papildyti banko sąskaitą, tikrai nesiskubintų padėti kažkokiems prasčiokams vien todėl, kad aniems reikia pagalbos. Ko gero, širdies gilumoje tebesu senas revoliucionierius. „Mūsų pareiga – būti atsakingiems už savo liaudį.“* Tie žodžiai man iki šiol šį tą reiškia... Stengiausi to nepamiršti, kol mano „Deer“** kratėsi ir liuoksėjo duobėtais keliais, kuriuos vyriausybė žadėjo, bet taip ir neprisiruošė išgrįsti. Kaimo ieškojau ilgai. Juk oficialiai jis neegzistavo, taigi ir nebuvo įtrauktas į jokį žemėlapį. Kelis kartus beviltiškai pasiklydau ir turėjau kreiptis pagalbos į vietos gyventojus, kurie kaskart nurodydavo man kelią į miestą muziejų. Visiškai susierzinęs galiausiai nusigavau iki kelių namelių kalvos viršūnėje. Atmenu, dar pagalvojau: „Tikiuosi, jie turėjo rimtą priežastį kviesti gydytoją!“ Išvydęs ligonių veidus, pasigailėjau taip pamanęs. Jie buvo septyni, visi gulėjo lovose, visi buvo beveik be sąmonės. Kaimo gyventojai pernešė ligonius į naująją bendruomenės susirinkimų salę. Sienos ir grindys buvo pliko cemento. Oras šaltas ir drėgnas. „Kaipgi čia nesusirgsi,“ – * Iš „Mao Dzedungo posakių rinktinės“; į rinktinę šis posakis įtrauktas iš straipsnio „Situacija ir mūsų politika po pergalės pasipriešinimo kovoje su japonų užpuolikais“, 1945 metų rugpjūčio 13 d. ** Prieškarinis automobilis, pagamintas Kinijos Liaudies Respublikoje.
[ 12 ]
Max Brooks
pagalvojau. Pasiteiravau kaimiečių, kas rūpinosi ligoniais. Jie atsakė: niekas, nes tai „nesaugu“. Pastebėjau, kad durys užrakintos iš lauko. Kaimo gyventojai neabejotinai kažko baiminosi. Jie gūžėsi ir šnabždėjo, kai kurie laikėsi atokiau ir meldėsi. Jų elgesys mane piktino. Suprantate, pykau ant tų žmonių ne kaip ant asmenybių, o kaip ant mūsų šalies atstovų. Po amžius trukusios priespaudos, išnaudojimo ir pažeminimo mes galiausiai susigrąžinome teisėtai mums priklausančią vietą, vėl tapome viduriniąja karalyste, žmonių civilizacijos centru. Tapome turtingiausia ir sparčiausiai besivystančia supervalstybe, įvaldėme viską: nuo kosmoso iki kibernetinės erdvės. Mes suklestėjome – tą galiausiai pripažino visas pasaulis ir pavadino šį laiką „Kinijos amžiumi“, bet daugelis mūsų iki šiol gyveno taip, kaip šie neišmanėliai valstiečiai, inertiški ir prietaringi nelyginant ankstyvojo Jangšao barbarai. Atsidavęs pompastiškai kultūrinei kritikai, priklaupiau apžiūrėti pirmosios pacientės. Ligonė stipriai karščiavo, temperatūra siekė gal keturiasdešimt laipsnių, jos kūną purtė drebulys. Kai pamėginau apžiūrėti jos galūnes, moteris slopiai sudejavo. Ant dešiniojo dilbio pastebėjau žaizdą, įkandimo žymę. Įsižiūrėjęs įdėmiau suvokiau, kad ligonei įkando ne gyvūnas. Sprendžiant iš įkandimo skersmens ir dantų pėdsakų, tą padaryti galėjo nedidelis žmogus, galimas daiktas, vaikas. Iš pradžių pamaniau, jog įkandimas ir yra
Pa s a u l i n i s k a r a s Z
[ 13 ]
užkrato šaltinis, tačiau pati žaizda buvo stebėtinai švari. Vėl pasiteiravau kaimiečių, kas rūpinosi šiais žmonėmis. Jie ir vėl patvirtino, jog niekas. Tai negalėjo būti tiesa. Žmogaus burnoje knibždėte knibžda bakterijų, jų ten netgi daugiau nei benamio šuns nasruose. Jei žaizdos niekas neišplovė, kodėl ji nesupūliavo? Apžiūrėjau kitus šešis ligonius. Visų simptomai buvo panašūs. Įvairiose jų kūnų vietose aptikau tokias pat žaizdas. Išsirinkau kaimietį, kuris man pasirodė nuovokesnis už kitus, ir paklausiau, kas sužeidė šiuos nelaimėlius. Vyras atsakė, jog tai nutiko, kai jie bandė „jį“ sutramdyti. – Kas tas „jis“? – pasiteiravau. „Nulinį pacientą“ radau užrakintą tuščiame name kitame miestelio gale. Tai buvo dvylikametis berniukas. Jo rankos ir kojos buvo surištos plastikine virve. Stengdamasis išsivaduoti iš pančių, vaikis nusidraskė odą, tačiau kraujo nebuvo matyti. Kraujas nesisunkė nei iš kitų žaizdų, nei iš opų ant rankų bei kojų, nei iš didelės sausos skylės, likusios dešiniojo didžiojo piršto vietoje. Berniukas rangėsi it gyvulys, burnos raištis slopino jo urzgimą. Iš pradžių kaimo gyventojai bandė mane sulaikyti. Prašė jo neliesti, esą berniukas yra „prakeiktas“. Numojau į juos ranka ir išsitraukiau savo kaukę bei pirštines. Berniuko oda buvo šalta ir pilka nelyginant cementas, ant kurio jis gulėjo. Neužčiuopiau nei pulso, nei širdies plakimo. Vaikio
[ 14 ]
Max Brooks
akys buvo paklaikusios, plačiai atmerktos ir giliai įdubusios. Tos akys visąlaik liko įsmeigtos į mane, tarsi kokio plėšrūno. Kol jį apžiūrinėjau, berniukas elgėsi neapsakomai priešiškai, siekė manęs savo surištomis rankomis ir per raištį vis taikėsi man įkąsti. Jis taip rangėsi, jog pagalbon pasikviečiau du augalotesnius vyrus ir paprašiau jų palaikyti berniuką. Iš pradžių jie nedrįso artintis, tik gūžėsi prie durų it persigandę kiškiukai. Paaiškinau, kad jiedu nieku gyvu neužsikrės, jei mūvės pirštines bei kaukes. Vyrai vėl papurtė galvas, tada pakeltu tonu įsakiau paklusti, nors įsakinėti neturėjau jokios teisės. Suveikė. Abu vyrai priklaupė šalia. Vienas stvėrė berniuką už kojų, o kitas prispaudė rankas. Aš nusprendžiau paimti ištirti jo kraujo, bet išsiurbiau tik klampaus rudo skysčio. Kai ištraukiau adatą, berniukas vėl pradėjo klaikiai blaškytis. Vienas iš mano „sanitarų“ – tas, kuris laikė rankas, – nusprendė, jog bus saugiau, jeigu prispaus jas prie grindų keliais. Tačiau vaikis vėl staigiai suspurdėjo, ir aš išgirdau, kaip triokštelėjo kairioji jo ranka. Pilką odą praplėšė dantyti stipinkaulio ir alkūnkaulio galai. Berniukas nė neriktelėjo – regis, jis apskritai nieko nepastebėjo, tačiau mano padėjėjai neištvėrę pašoko ir išlėkė iš kambario. Aš ir pats nejučia atsitraukiau atatupstas. Man nesmagu tą pripažinti: juk gydytoju dirbau beveik visą savo sąmo-
Pa s a u l i n i s k a r a s Z
[ 15 ]
ningo gyvenimo dalį. Mane išugdė ir net, galima sakyti, užaugino Liaudies išsivadavimo armija. Išgydžiau daugiau sužeistų karių nei bet kuris kitas, galybę kartų žvelgiau mirčiai į akis, o dabar mane išgąsdino, iš tikrųjų išgąsdino šitas silpnas vaikiščias. Berniukas ėmė rangytis mano pusėn. Jis visiškai išlaisvino ranką, mėsa ir raumenys plyšo tol, kol liko tik strampas. Vaikis vilko savo kūną grindimis, pagelbėdamas sau dešine ranka, vis dar pririšta prie sužalotos kairiosios. Išbėgau laukan ir užrakinau namo duris. Stengiausi apsiraminti, įveikti savo baimę ir gėdą. Drebančiu balsu paklausiau kaimiečių, kaip užsikrėtė tas berniukas. Niekas neatsakė. Sutrinko durys – berniukas kumščiu geibiai pabeldė į ploną medį. Vargais negalais susilaikiau nekrūptelėjęs nuo tų garsų. Meldžiausi, kad žmonės nepastebėtų, kaip išblyško mano veidas. Iš nevilties ir baimės pakėliau balsą ir sušukau privaląs sužinoti, kas nutiko tam vaikui. Į priekį išėjo jauna moteris – galbūt berniuko mama. Iš veido mačiau, kad ji ilgą laiką liejo ašaras – akys buvo raudonos ir sausos. Moteris papasakojo, kad tai nutiko, kai berniukas su savo tėvu „žvejojo mėnulį“, kitaip tariant, nardė, ieškodami lobių, po užtvindytus Trijų tarpeklių rezervuaro griuvėsius. Po vandeniu buvo atsidūrę daugiau nei vienuolika šimtų apleistų kaimų, gyvenviečių ir netgi miestų, tad ten visuomet galėjai rasti ką nors vertinga. Ieškoti
[ 16 ]
Max Brooks
paskendusių lobių buvo įprasta, nors ir nelabai teisėta. Moteris paaiškino, jog tai anaiptol ne vagystė: juk ten skendėjo ir jų gimtasis kaimas, Senasis Dačangas, o jie paprasčiausiai bandė surasti apleistuose namuose likusias šeimos relikvijas, kurių nespėjo pernešti į naująją vietą. Moteris pradėjo kartotis, ir man teko ją pertraukti bei patikinti, jog nė neketinu ko nors įduoti policijai. Tada ji aprimo ir baigdama paaiškino, kad berniukas grįžo namo apsiašarojęs ir su įkandimo žyme ant kojos. Vaikas nežinojo, kas nutiko, vanduo buvo pernelyg tamsus ir drumzlinas. Jo tėvo niekas daugiau nebematė. Išsitraukiau mobilųjį telefoną ir paskambinau daktarui Gu Ven Kvėjui, senam savo bičiuliui nuo armijos dienų. Šiuo metu jis dirbo Čongčingo universiteto Infekcinių ligų institute. Mudu persimetėme keliais mandagiais žodeliais, pasiteiravome apie kits kito sveikatą, šnektelėjome apie anūkus, žodžiu, viskas kaip įprastai. Paskui aš papasakojau apie epidemijos protrūkį ir išklausiau kelias šmaikščias jo pastabas apie kaimiečių higieną. Prisiverčiau nusijuokti ir pakartojau, kad, mano manymu, šis atvejis gali būti rimtas. Daktaras beveik nenoriai pasiteiravo manęs apie ligos simptomus. Papasakojau apie viską: apie įkandimų žymes, karščiavimą, berniuką, jo ranką... Bičiulio pašaipus tonas išnyko. Jis paprašė parodyti užsikrėtusiuosius. Grįžau į susirinkimų salę ir telefono kamerą paeiliui nukreipiau į kiekvieną jų. Gu Ven Kvėjus paliepė iš arčiau parodyti žaizdas. Įvyk-
Pa s a u l i n i s k a r a s Z
[ 17 ]
džiau kolegos prašymą, o kai vėl pažvelgiau į ekraną, vaizdo signalas buvo nutrūkęs. – Pasilik ten, – išgirdau tolimą jo balsą. – Surašyk vardus tų, kurie kontaktavo su ligoniais. Surišk užsikrėtusiuosius. Jei kurį nors ištiko koma, ištuštink kambarį ir patikimai užrakink išėjimus. Daktaro žodžiai skambėjo monotoniškai ir negyvai, tarsi jis būtų sakęs iš anksto parengtą kalbą ar skaitęs iš lapelio. – Ar turi ginklą? – pasiteiravo Gu Ven Kvėjus. – O kam man ginklas? – paklausiau. Daktaras oficialiu tonu pažadėjo man perskambinti. Pareiškė privaląs su kai kuo susisiekti, o baigdamas pridūrė, kad po kelių valandų sulauksiu „paspirties“. Jie pasirodė greičiau nei po valandos, penkiasdešimt vyrų dideliuose kariškuose sraigtasparniuose Z-8A; visi vilkėjo biologinės apsaugos kombinezonus. Atvykėliai prisistatė esą iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Nežinau, ką jie mėgino apgauti. Guoanbu* atpažintų kiekvienas kaimietis – to grėsmingo pasipūtimo ir paniekinančios arogancijos nesupainiosi su niekuo. Pirmiausia jie patraukė į susirinkimų salę. Ligonius išnešė neštuvais – su antrankiais ir užkimštomis burnomis. Tada nuėjo berniuko. Jį įbruko į lavonmaišį. Vaiko motina * Guoanbu – prieškarinė Valstybės saugumo ministerija.
[ 18 ]
Max Brooks
klykė iš sielvarto. Ją drauge su likusiais kaimo gyventojais atvykėliai nuvarė į „apžiūrą“. Surašė visų vardus, paėmė kraujo mėginius. Žmones vieną po kito išrenginėjo ir fotografavo. Paskutinė liko išdžiūvusi senė. Liesas, sukumpęs kūnas, tūkstančio raukšlių vagojamas veidas ir mažutėlės pėdos, kurios vaikystėje veikiausiai buvo suspaustos. Senolė grūmojo „daktarams“ kaulėtu kumščiu. – Tai jums bausmė! – šaukė ji. – Tai kerštas už Fengdžu! Ji turėjo omeny Vaiduoklių miestą, kurio šventyklose žmonės melsdavosi dvasioms. Jam, kaip ir Senajam Dačangui, nepasisekė: Fengdžu tapo kliūtimi eiliniam didžiajam žingsniui į priekį. Miestą evakavo, po to sugriovė, o galiausiai beveik visiškai paskandino. Niekada nebuvau prietaringas ir neleidau sau mėgautis opijumi liaudžiai. Aš – gydytojas, mokslininkas, tikiu tik tuo, ką galiu pamatyti ir paliesti. Fengdžu visuomet laikiau pigiu, menkaverčiu masalu turistams. Be abejo, tos senos sukriošėlės žodžiai manęs nepaveikė, tačiau jos tonas ir įtūžis... Senolės daliai teko daugybė tragiškų išbandymų: kariniai diktatoriai, japonai, beprotiškas Kultūrinės revoliucijos košmaras... Vargšelė nujautė, jog artinasi nauja bėda, nors nebuvo pakankamai išprususi, kad suvoktų jos esmę. O mano bičiulis daktaras Kvėjus viską suprato kuo puikiausiai. Jis netgi, rizikuodamas savo galva, perspėjo mane, suteikė laiko paskambinti ir perduoti žinutę saviškiams,
Pa s a u l i n i s k a r a s Z
[ 19 ]
prieš pasirodant „Sveikatos apsaugos ministerijos“ komandai. Gu Ven Kvėjus kai ką man pasakė... vieną frazę, kurios nebuvau girdėjęs daugelį metų, nuo „smulkių“ pasienio konfliktų su Sovietų Sąjunga laikų. Tai nutiko tolimais 1969-aisiais. Mes tūnojome blindaže savojoje Usūrio pusėje vos per kilometrą upe žemyn nuo Čen Bao. Sovietai ruošėsi atsiimti salą, kurioje mums pavyko įsitvirtinti, sunkioji jų artilerija daužė mūsų pozicijas. Mudu su Gu triūsėme prie kareivio, ne ką jaunesnio už mus pačius, stengdamiesi pašalinti iš jo pilvo šrapnelio skeveldras. Vaikinukui išvirto žarnos, mūsų chalatai aptiško jo išmatomis bei krauju. Kas septynias sekundes gretimai sprogdavo sviedinys, mudu pasilenkdavome virš nelaimėlio, savo kūnais pridengdami žaizdą nuo tyškančių žemių, ir kaskart girdėdavome jį tykiai aimanuojant bei šaukiant motiną. Buvo girdėti ir kiti balsai, aidintys iš neperžvelgiamos tamsos anapus įėjimo į blindažą, beviltiški, pikti balsai, kuriems nederėjo aidėti mūsiškėje upės pusėje. Prie įėjimo angos budėjo du pėstininkai. Vienas riktelėjo: „Specnazas!“ ir nedelsdamas puolė pyškinti į tamsą. Išgirdome ir kitus šūvius – gal savus, gal svetimus, nesupaisysi. Driokstelėjo dar vienas sviedinys, ir mudu vėl palinkome prie merdinčio vaikinuko. Gu veidas atsidūrė vos per kelis centimetrus nuo maniškio. Jo kakta sruvo nuo prakait. Net blausioje vienintelio parafininio žibinto šviesoje mačiau,
įsigykite
knygą dabar