dukterų pasakojimus, kaip visi kurso ir klasės draugai jas sveikina, kad turi tokį tėvelį... Kokiais pinigais, kokiomis kompensacijomis galima įvertinti šį jausmą?.. Ką gi, rytas už vakarą protingesnis, čia jau nebėra ką veikti. Teismo medicinos ekspertų išvados bus vėliau, bet kažin, ar jos sekliams atskleis ką nors nauja. Mirties priežastis kaip ant delno, nusikaltėlio braižas – taip pat, o štai asmenybė – galvosūkis. Galų gale koks skirtumas, visi tarnauja tam pačiam karaliui, vienam Dievui meldžiasi... Taigi, ir jam, ir skyriaus pareigūnams metas grįžti namo, nors truputį pailsėti prieš sunkią savaitę. Hm, ar per tuos dešimtmečius apskritai buvo nesunkių savaičių?
6
Žmonių autobuse buvo nedaug, vos keli senukai, kuriems nė kiek nerūpėjo jaunas vyriškis, kukliai įsitaisęs pačiame gale. Savo galimybes išeikvojęs kur nors Vokietijoje ar Skandinavijoje „second hand“ autobusas, reikia pripažinti, vis dėlto daug geresnis nei kadaise po Lietuvą važinėję nauji „LAZ-ai“ ir „Ikarusai“, greitai įveikė siaurus Pagėgių apylinkių vingius ir švelniai riedėjo Tauragės link. Išsimiegojęs į valias Šešėlis sėdėjo prispaudęs kaktą prie šalto lango stiklo ir abejingai spoksojo į pro šalį plaukiančius laukus, šiemet beveik nemačiusius sniego, nuogas giraites, vienkiemius it negyvenamas saleles. Sekmadienis – stebėtinai giedras, net sunku patikėti, kad vos prieš parą visame krašte pakaitomis siautėjo pūga ir lijundra. Saulė jau leidosi kažkur už Nemuno, nutaikydama Šešėliui į nugarą paskutinius, kone pavasariškai šiltus spindulius; jos valdas po truputį glemžėsi iš rytų slenkanti vakaro prieblanda. Tamsa įsiviešpatavo kaip tik tą akimirką, kai Šešėlis paskui kitus keleivius išlipo Tauragės autobusų stotyje ir neskubėdamas patraukė kantriai klientų laukiančios taksi automobilių vorelės link. Jis nė neabejojo, kad Baro ir Čingischano lavonai jau aptikti, ir Klaipėdos policija „stovi ant ausų“ arba, tiksliau, verčiasi kūliais, ieškodama kaltininko. Šešėlis neatmetė ir galimybės, kad „mentai“, galimas dalykas, iš praeities jau ištraukė ir jo asmenybę, o dabar 39
kuria versijas spėliodami, ar tik tėvynėje nepasirodė tas pat veikėjas, kurio paieška paskelbta dar prieš dvylika metų. Šešėlis niekada nebuvo linkęs sumenkinti kriminalinės policijos pareigūnų gebėjimų. Tai tarp patrulių pasitaiko nemažai „žalio“ jaunimo arba niekur kitur nepritikusių, savo darbui abejingų liurbių, o su „operais“ geriau nejuokauti, šitie norėdami arba gerokai įpykę įtariamąjį net iš po žemių iškas. Jeigu, žinoma, jų nepristabdo kokios nors „aukštesnės jėgos“. Kas nepaiso šios aksiomos, anksčiau ar vėliau neišvengiamai įkliūva, – tai tik laiko klausimas. Todėl visada geriau varžovą pervertinti, nuolat laukti iš jo pačių, atrodytų, netikėčiausių ėjimų, nes atsipalaidavęs bemat pražūsi. Būtent tokia nuostata ir tada, 1996-aisiais, padėjo Šešėliui išvengti belangės ir netgi ištrūkti „už kalnelio“, o Baras su Čingischanu įkliuvo kaip paskutiniai „lochai“. Kas iš to, kad išvengė „sroko“? Užtat neišvengė daug nuožmesnio likimo, – pabėgę nuo vilko, užlipo ant meškos... Tačiau dabar Šešėlis buvo visiškai ramus. Net ir darydamas prielaidą, kad jau galėjo tapti vienu pagrindinių įtariamųjų, jis žinojo, kad jo paieška policijai taps pernelyg kietu riešutėliu. Tegul jie nors visą šalį išklijuoja skelbimais su jo nuotrauka, ir kas? Paskutinė nuotrauka, kurią jie turi, – daryta prieš dvylika metų, joje – jaunas, lieknas, šviesiaplaukis vaikinukas tyromis žydromis akimis. Kuris patrulis ar netgi „operas“ atpažins tą simpatišką vaikinuką, kaktomuša susidūręs su aukštu, stamboku, tamsiaplaukiu vyru rudomis, nes įdėti kontaktiniai lęšiai, akimis, barzdotu, su ūsais?.. Ir, svarbiausia, pačiu tikriausiu pasu, išduotu kita, nieko bend ra su ieškomu įtariamuoju neturinčia, pavarde? Vienintelis rimtas dalykas, kurio gali griebtis (ir, be abejo, griebsis) policija, – rengti pasalas galimose Šešėlio pasirodymo vietose, tykoti ten, kur, logiškai mąstant, jis greičiausiai turėtų užsukti, vedamas nostalgijos arba kitų, žemiškesnių, sumetimų. Ir tai tik tada, jeigu „mentai“ turės pagrindo manyti, kad Šešėlis iš tikrųjų grįžo į Lietuvą. Suprantama, ruošdamasis blogiausiam įvykių vystymosi variantui, pats 40
sau jis nepaliko jokių „jeigu“ galimybių – nevalia pamiršti, kad jis rizikuoja kitų interesais, daug svarbesniais už jo paties kailiuką... Anaiptol neketindamas vadovautis bendromis klasikinės logikos taisyklėmis ir kriminalinei policijai palengvinti gyvenimo, Šešėlis sąmoningai nusprendė padaryti dvi išimtis. Pirmoji – aplankyti vyresnįjį brolį – nebuvo žūtbūtinis Šešėlio tikslas. Negana to, – vykdant jam patikėtą užduotį, netgi visiškai nepageidaujamas dalykas. Iš tiesų, tiek metų nesimatė, negirdėjo vienas kito balso, ir nieko neatsitiko, galėtų viskas likti kaip buvę. Antra vertus, kodėl neaplankyti vienintelio likusio gyvo artimo žmogaus, jei pasitaikė tokia proga? Kažin, ar Šešėlis dar kada nors grįžtų į šį visžalių pomidorų kraštą, – sėkmingai susitvarkęs savo reikalus jis nedelsdamas nė minutės išdums atgal į saulėtąsias pakrantes, kur jo laukia tikrai nuostabus gyvenimas. Suprantama, jeigu jam grėstų bent menkiausias pavojus, Šešėlis nė nebandytų pas broliuką kišti snapo, bet kodėl nepabandyti, kol griozdiškas teisėsaugos mechanizmas nepadidino apsukų?.. Paskui tikrai gali būti per vėlu... Su ironiška šypsena prisiminęs tuos laikus, kai ne taksistai valandų valandas laukdavo klientų, o vargšai klientai – taksistų, Šešėlis priėjo prie senutėlio, bet tvarkingai atrodančio automobilio ir, nieko neklausinėdamas, ryžtingai atsisėdo šalia vairuotojo. Pagyvenęs, gerokai pražilęs vyras, kurį Šešėlis mintyse kažkodėl apibūdino kaip likusį už gyvenimo borto ir dėl to priverstą imtis vežiko verslo buvusį inžinierių, vos pastebimai linktelėjo: jis iš patirties žinojo, kad šitaip elgdamasis, – iš anksto nesiderėdamas dėl kainos, klientas tikrai bus dosnus ir nereikalaus lito grąžos. Klientui pasakius esančio už keliolikos kilometrų nuo Tauragės vienkiemio pavadinimą, vairuotojas dar kartą linktelėjo ir, įjungęs variklį, spragtelėjo skaitliuką. Išgirdęs adresą jis išliko visiškai ramus: bijai vilko – neik miškan; jei pradėsi rinktis klientus ir nuolat drebėsi dėl savo kailio, liksi be duonos. Be to, kiti taksistai, elgdamiesi pagal nerašytas kolektyvi41
nės savisaugos taisykles, beveik demonstratyviai apžiūrėjo šį keleivį, turintį suprasti, kad sumanęs ką nors pikta toli nepabėgtų. Jeigu jis, žinoma, nėra kuoktelėjęs maniakas, kuriam viskas „dzin“, – nuo tokių niekas neapdraustas. Laiku sumojęs, kad būtų negražu užgriūti brolio šeimą tuščiomis rankomis, be lauktuvių, Šešėlis paprašė vairuotojo stabtelėti prie maisto prekių parduotuvėlės ir netrukus grįžo su pilnu gėrimų ir saldumynų krepšiu. Kalbėdamasis su vairuotoju, tiksliau, klausydamasis jo nusiskundimų dėl vis prastėjančio gyvenimo ir tik retkarčiais įterpdamas pritariamą žodelį, Šešėlis žvelgė pro langą į nuo vaikystės pažįstamas apylinkes, karčiai pripažindamas, kad viduje, ten, kur kažkas turėtų plakti ir spurdėti, visiškai ramu; jokių gumulų gerklėje, jokios drėgmės akyse išvydus gimtuosius berželius. Tiesa, jis niekada nebuvo lyrikas, bet toks abejingumas truputį nustebino. Kelionė neprailgo. Gerai pažįstantis savo rajoną vairuotojas nepaklydo, sustojo prie pat į vienkiemį vedančio keliuko, tarsi čia kasdien vežiotų keleivius. Iš pradžių jis ketino nuvežti Šešėlį iki pat durų ir palaukti – maža kas, gal namie nieko nėra. Bet Šešėlis, pamatęs degančią lange šviesą, atsisakė: – Ačiū, tėvuk, viskas gerai. Ilgai tektų laukti... Padavęs taksistui didelės sumos kupiūrą, keliskart viršijančią skaitliuko prisuktą sumą, Šešėlis mostelėjo ranka, atseit, nesirausk kišenėse, nereikia tos grąžos, ir paėmęs krepšį su lauktuvėmis išlipo. Tačiau, žengęs vos porą žingsnių, grįžo prie nespėjusio nuvažiuoti automobilio ir pravėręs dureles lyg juokaudamas pasakė: – Klausyk, tėvuk... Atvirai kalbant, pats nežinau, kiek čia užtruksiu. Gal iki ryto, o gal po valandos išmes. Vis dėlto nekviestas svečias... Ar galėtum atvažiuoti manęs pasiimti? – Žinoma, – iš karto sutiko taksistas, džiaugdamasis rimta perspektyva dar kartą pavėžėti tokį dosnų klientą. – O kada reikia? – ir pats pasiūlė: – Girdi, užsirašyk mano „mobiliako“ numerį, mano vardas Antanas. Kai reikės, pas42
kambink, aš greitai atvažiuosiu. Nesvarbu, naktį ar paryčiais. Senatvėje vis tiek miegas neima... – Dar kartą ačiū, – Šešėlis į savo mobilųjį telefoną įsivedė taksisto numerį ir ryžtingai nužingsniavo vieškeliu už kokių šimto metrų esančio vienkiemio link. Stabtelėjęs kieme jis apsidairė, tarsi norėdamas įvertinti brolio valdomą ūkį, tačiau, tamsoje ničnieko neįžiūrėjęs, priėjo prie namo durų ir stipriai pasibeldė. Iš pradžių niekas neatsiliepė, nors Šešėlis aiškiai išgirdo, kad balsai pritilo. Dar kelis kartus bilstelėjęs jis pagaliau išgirdo kimų ir tokį pažįstamą balsą: – Kas? – Savi, – trumpai atsiliepė Šešėlis. Brolis kurį laiką tylėjo, matyt, stengdamasis atspėti, kas pas jį galėjo apsilankyti šiuo netinkamu viešieti metu, paskui nieko gera nežadančiu tonu pasakė: – Savi visi namie... Kas toks būsi? Žinok, jei ką, šausiu tiesiai pro duris! – Algi, liaukis kvailioti, ar brolio nebepažįsti? – suskubo prisistatyti Šešėlis, puikiai žinodamas, kad tokio pat ūmaus būdo broliukui pakaks proto ištesėti grasinimą. Žvangtelėjo sklendė, durys prasivėrė, ir ant slenksčio išdygo vyriškis, kurį pamatęs Šešėlis vargiai atpažino vyresnįjį brolį: kadaise kresnas, raumeningas, plačių pečių žemaičių galiūnas dabar atrodė visiškai susenęs, sublogęs, kažkoks susitraukęs, tartum po sunkios ligos, negailestingai išsiurbusios beveik visą gyvybę. Ko gero, dabar Šešėlis vienu smūgiu parblokštų gerokai už jį vyresnį brolį, į kurį anuomet bijodavo net nepagarbiai pažvelgti. Spustelėję vienas kitam ranką (Šešėlis tuoj pat įsitikino, kad Algio „grėblys“ vis dėlto neprarado jėgos), broliai santūriai, vyriškai apsikabino. Paskui Algis linktelėjo. – Nagi, prapuolėli, eime vidun. Atsidūręs prieškambaryje Šešėlis dar kartą apsidairė ir liūdnokai nusprendė, kad per šitiek metų čia niekas nepakito, bent jau į gerąją pusę. Net plika akimi matyti, kad 43
broliukui sekasi nekaip, netgi senojo namelio neįstengė tinkamai suremontuoti, ką jau kalbėti apie naujo statybą, kuria jis visada kliedėjo. Nebent tapetai pakeisti, bet ir tie jau gerokai pablukę... Štai ir brolienė Alma. Nepratarusi nė žodžio linktelėjo Šešėliui, lyg jis būtų kasdien čia lankęsis ir jau spėjęs šeimininkei atsibosti. Tiesa, ji visada buvo nekalbi, nerodanti jokių emocijų tikra žemaitė, bet dabar jos akyse Šešėlis įžvelgė ką kita, – gal nepasitikėjimą, gal netgi baimę. Suprantama, ji puikiai žino, kas jis, ko spėjęs prisidirbti, taigi nėra itin pageidaujamas svečias. Nebūtų vyro brolis, tučtuojau parodytų duris. Iš kambario taip pat įtariai spokso dvi Algio dukros. Kai Šešėlis matė jas paskutinį kartą, jos buvo visai mažytės pypliukės, vos pradėjusios čiulbėti, o dabar, žiūrėk, kokios mergos, kur nors sutikęs ir neatpažinęs dar ir „užkadrintum“... Padavęs broliui krepšį su lauktuvėmis Šešėlis nusivilko striukę, priglostė plaukus ir, išspaudęs kuo nuoširdesnę šypseną, kreipėsi į brolienę: – Sveika, Almut. Neišvarysi? Nebijok, aš neilgam, – paskui kyštelėjo galvą į svetainę. – Sveikos, gražuolės! – Nekalbėk nesąmonių, – burbtelėjo Algis ir, išraiškingai pažvelgęs į žmoną, liepė: – Paruošk vakarienę, matai, žmogus iš kelionės... Netrukus abu sėdėjo virtuvėje prie stalo, ant kurio Almos pastangomis gana greitai atsirado skubiai iškepta kiaušinienė, naminės dešros, kumpio, raugintų agurkų, juodos duonos ir Šešėlio pirktos degtinės – savų atsargų brolis, matyt, neturėjo. Savaime suprantama, Alma prie jų nė neprisėdo, tik burbtelėjo kažką panašaus į „skanaus“ ir „labanakt“ ir taip pat tyliai išnyko kartu su dukterimis. – Būk sveiks, – Algis vienu mauku išgėrė savo porciją ir neužkandęs tiriamai įsistebeilijo į kvapų kumpį skanaujantį jaunėlį. – Nagi, pasakok, kas ir kaip? Ilgam į Lietuvėlę ar šiaip pasisvečiuoti? 44
– Šiaip pasisvečiuoti, – pritariamai linktelėjo Šešėlis. – Buvau Klaipėdoje, aplankiau mamos kapą, tave norėjau pamatyti. Ilgai neužtruksiu, ką čia veikti? – Tas teisybė, ką čia veikti, – kreivai šyptelėjęs pakartojo brolis ir vėl papilstė degtinės. – Kur pats dabar būni, kuo užsiimi? Šešėlis gūžtelėjo pečiais, atseit, būta ką pasakoti, tylomis išmaukė taurelę ir, užkandęs traškiu agurku, nenoriai atsakė: – Esu ten, kur ir buvau, „už kalnelio“. Užsiimu viskuo, kas pakliūva. Gyventi juk reikia... Tautiečių ten daug, verčiamės kartu. Tai mašinas varinėjame, tai prie statybų prisišliejame. Pats žinai... Išgėręs ir vėl nieko neįsimetęs burnon brolis kurį laiką tylėjo, tarsi bandydamas susivokti, tiesą jam sako jaunėlis ar džiausto makaronus, paskui palingavo visiškai pražilusią galvą. – Ir kaip sekasi? – Nesiskundžiu, – nusišypsojo Šešėlis. – Gyventi ten galima, jei perpranti situaciją. Žinoma, ne medum patepta, išskėstom rankom ten mūsų niekas nelaukia. Bet jeigu pavyksta įsipaišyti, visai nieko. Svarbiausia nelipti jiems ant sprando, nediktuoti savų taisyklių. Geriau tu pasakok, kaip sekasi ūkininkauti? Pamenu, norėjai tapti ūkininku?.. Brolio veidas apniuko, ir Šešėlis suprato, kad savo nekaltu, jokios potekstės neturėjusiu klausimu užmynė Algiui ant skaudamos nuospaudos. Iš tiesų, kiek jis prisiminė, vyresnysis brolis nuolat svaičiojo apie savarankišką ūkininkavimą gimtajame vienkiemyje. Ta svajonė tapo ypač įkyri mirus tėvui, kai Algis užėmė jų negausios šeimos galvos vietą. Visą gyvenimą dėjęs kapeiką prie kapeikos jis kažkaip įsigudrino chaotiškais pirmaisiais nepriklausomybės metais padidinti savo santaupas, jautėsi tvirtai stovintis ant kojų. Plačiai užsimoti jam trukdė tik mintis, kad ūkis priklauso ne jam, o motinai, įtariai vertinusiai grandiozinius Algiuko planus. Dar nežinia, 45
kuo viskas būtų pasibaigę, – nepatenkintas tokia padėtimi Algis jau galvojo pakelti sparnus, ieškoti laimės kitur, toliau nuo šios naštos, kaip jis už akių vadino motiną ir daug jaunesnį brolį. Tačiau netikėtai – ko gero, ne tik kitiems, bet ir pačiam – vedė Almą (hm, dar klausimas, kas ką vedė iš tikrųjų?), vieną po kitos „pagamino“ dvi dukras ir šiek tiek nurimo lyg ir susitaikęs su likimu. Bet Almos pasirodymas jų namuose pats savaime šliūkštelėjo į ugnį alyvos: dvi šeimininkės niekaip negalėjo taikiai sugyventi po vienu stogu; Algis, suprantama, stojo į valdingos ir ryžtingai nusiteikusios žmonikės pusę... Pagaliau pritrūkusi kantrybės ir sveikatos motina pati pasiūlė galutinai išspręsti šį klausimą, – kaip nors išsiskirti geruoju. Algis tarsi tik to ir laukė: nesiginčydamas iš savo santaupų Klaipėdoje nupirko palyginti neblogą dviejų kambarių butą ir, neslėpdamas paleng vėjimo, mikliai perkraustė mamą su broliu į uostamiestį. Po slogios ir ilgokai užtrukusios pauzės Algis, neišgirdęs brolio klausime piktdžiugos ar priekaišto, vis dėlto prabilo: – Koks ten ūkininkavimas, šitame lopinėlyje? Ašaros... Kas turi daugiau žemės, tas laikosi. Norint konkuruoti, reikia technikos, padargų. Kainos auga kaip ant mielių, kuras vis brangsta... Et, neklausk! – O Europos Sąjunga? Paramos neskiria? – kiek nustebintas brolio žodžių paklausė Šešėlis. – Eik tu su ta savo Sąjunga, – karčiai atkirto Algis ir išmaukė dar vieną taurelę. – Numeta kaulą, kad nieko nedirbtum, štai ir visa parama. Tokia smulkmė kaip aš nieko nedomina. Tik po kojom painiojamės. Turiu vieną karvę, bent pieno pirkti nereikia. Dar keletą kiaulių, vištų... Natūrinis ūkis, kad jį kur... Kad iš bado nemirtume, ir tiek. – Tai iš ko gyveni? – Jeigu tai gyvenimas... Turiu šiek tiek darbo lentpjūvėje, kartais kokia „chalturka“ pasitaiko, iš to ir gyvename. Va, dukros tuoj vidurinę baigs, o ką daryti toliau, nežinau. Nekvailos mergikės, reikėtų į mokslus išleisti, bet tam nėra pinigėlių. Ir už studijas mokėk, ir už bendrabutį, ir valgyti 46
ką nors reikia, ir apsirengti... Jeigu rimtai, ir aš galvoju, kad metas bandyti laimę užsieny, čia – jokių prošvaisčių. Rankas turiu, galiu ir statybose dirbti, ir vairuotoju, ir žemės ūkyje... Gal, sakau, padėtum iš pradžių, kol užsikabinsiu? Taip ir nepaklausiau, kurioj šaly triniesi – Anglijoje ar Airijoje? – Nei ten, nei ten, – Šešėlis išgėrė ir šakute pakrapštė seniai ataušusią kiaušinienę. – Ispanijoje. Nejau nežinai? Netgi laikraščiai rašė. O dėl darbo, kaip čia pasakius... Ispanijoje mūsiškiai reikalingi nebent plantacijose apelsinus ar kokią kitą velniavą skinti. Darbas pragariškas, o moka grašius, iš to tikrai neprasigyvensi, patikėk... Abu nutilo nugrimzdę kiekvienas į savo mintis. Mažytė viltis, gimusi Algio galvoje vos pamačius nežinia iš kur atsiradusį ir gana neblogai atrodantį jaunėlį, tučtuojau užgeso. Supratęs, kad jokios konkrečios pagalbos ar viliojamų pasiūlymų nesulauks ir kapanotis iš savo vargo teks pačiam, jis dar labiau apsiniaukė. Savo ruožtu Šešėlis, ne tiek nenorėdamas, kiek negalėdamas padėti broliui, juo labiau prisipažinti, kuo iš tikrųjų verčiasi saulėtoje Ispanijoje ir už jos ribų, mąstė apie tai, kad Dievas, jeigu jis vis dėlto yra, anaiptol ne „frajeris“ ir viską mato, atseikėdamas kiekvienam pagal nuopelnus. Štai ir Algio nepamiršo, su kaupu atlygino už visas jo kiaulystes... Algis išpilstė likusią degtinę, paėmė nuo stalo tuščią butelį ir, nežiūrėdamas broliui į akis, paklausė to, kas nedavė jam ramybės nuo pat susitikimo. – O kaip su tais senais reikalais? Viskas baigėsi ar?.. – Gerai būtų... – Šešėlis nutarė neapgaudinėti brolio. Kokia prasmė, vis tiek netrukus yla išlįs iš maišo. – Jei pakliūčiau, uždarytų ilgam, pagal mano straipsnį senatis netaikoma. Atvykau nelegaliai, – jis atspėjo kitą Algio klausimą, – taip pat ir išvyksiu. Galiu pasakyti viena: mano kaltė dėl to, kas tada įvyko, mažiausia, paprasčiausiai mane „pakišo“. Patikėk, aš to žmogaus nežudžiau. – Aš gal patikėsiu, bet ar kiti patikės?.. – numykė Algis. 47
– Noriu perspėti, kad paskui nelaikytum pykčio, – atvirai pasakė Šešėlis. – Pas tave gali ateiti „farai“, klausinės apie mane. Nebūtinai, bet gali. Pasaulis juk mažas... Nieko neslėpk, kam tau tie nemalonumai? Sakyk tiesą, atseit, buvo trumpam užsukęs ir išdūmė atgal į užsienį. Gal blogai padariau, kad užsukau, atleisk. Ir dar... – Šešėlis žvilgtelėjo į laikrodį. – Jei bijai, aš tuoj pat išvažiuosiu, tik taksi išsikviesiu. – Šūdą mali, – Algio akys grėsmingai blykstelėjo, kaip kadaise, kai Šešėlis dar buvo vaikas. – Savo brolio įduoti neprivalau, tiek ir aš žinau. Jos, – jis mostelėjo į miegamojo pusę, – taip pat tylės, ne bobų reikalas. Ir baikim. Geriau išgerkim po paskutinę ir – miegoti, ryt darbo diena, man anksti keltis. Tu gali likti kiek nori, čia ir tavo namai. Alma tau paklojo svetainėje... – Kiek noriu, nepavyks, – Šešėlis dar kartą nustebo, išgirdęs brolio žodžius apie „savo namus“. Štai kaip žiaurus likimas pakeičia žmones. – Man tikrai metas atgal, taigi, kelsimės drauge... ...Jis prigulė ant sofos nenusirengęs, tik nusiavė batus, bet ne todėl, kad jaustų nors menkiausią pavojų ir būtų pasirengęs sprukti. Paprasčiausiai nenorėjo atsipalaiduoti, ištižti, iš tikrųjų pasijusti esąs namuose, – namuose, kur gimė ir užaugo. Tai neišvengiamai sukeltų aibę jausmų, prisiminimų, pašalinių minčių, kurios greičiausiai jį išbalansuotų, išblaškytų kaip tik tada, kai jis privalo maksimaliai susikoncentruoti ir nusitaikyti į pagrindinius savo kelionės tikslus. Nevalia pamiršti, kad jis vis dėlto ne turistas ir ne gimtinės išsiilgęs piligrimas, o atsiskaitymas su Baru ir Čingischanu – tik apšilimas prieš rimtesnį darbą. Taip jis ir gulėjo aukštielninkas, rankas pasikišęs po galva, nekrutėdamas iki pat tos akimirkos, kai juoduma už lango ėmė vos pastebimai pilkėti. Išgirdęs, kad brolis keliasi, Šešėlis žvaliai, tarsi bemiegės nakties nė nebuvo, pašoko nuo sofos, kyštelėjo kojas į šiltus batus ir nuėjo į virtuvę. Linktelėjęs broliui jis tyliai ir stengdamasis nekelti triukšmo 48