D etekt y vin is romana s
Iš anglų kalbos vertė Marija Papečkytė Vilnius, 2021
Pirmas skyrius
Tamsa. Didumą gyvenimo Tesa jos bijojo. Nes kiek tik įstengė prisimin ti, eidavo miegoti bijodama sutemų, pirma žvilgtelėjusi po lova, ne sykį patikrinusi, ar dega naktinė lempelė. Tarsi elektros lemputė, didumo sulig įžiebtu degtuku, galėtų iš vaikyti košmarus. Bet šįvakar ji meldė, kad naktis būtų pati tamsiausia. Kad mė nulis liktų pasislėpęs už plaukiančių debesų. Kad tarp šešėlių liktų neregima. Atsiskleidė gerosios tamsos savybės. Svaigstančia galva, iš plaučių besiveržiant riksmui, ji puolė į tamsos glėbį. Ta, kuri anksčiau kėlė didžiausią baimę, dabar galėjo tapti gelbėtoja. Jos stebuklu. Štai kas padės jai išlikti gyvai, kol patekės saulė. – Tesssssa, – nuaidėjo balsas virš miško. – Tu negali pabėgti. Kur jis? Ji lėkė per mišką lyg išgąsdintas elnias, o visžalių šakos stvarstė už rankų, braižė veidą. Širdis tarsi medžiojamo gyvūno daužėsi iš gąstingu staccato. Ji sulėtino žingsnį, kūnas protestavo, kad piktnau džiaujama menkai treniruotais raumenimis. Prabėgo pro apdegusį medį. Pajuodusios jo šakos kilo aukštyn tarsi apanglėjusi, dangaus siekianti ranka. Ji nėrė aukšto atlašaus ąžuolo paunksnėn. Įsiklausė atsirėmusi į kamieną, medžio žievė drėskė jai nugarą. Kur jis pasuko? 7
Me li n da L e i gh
Aplink veidą zyzė uodas. Dešinėje girdėjo Skarlet ežerą supančio miško garsus. Nakties tykuma paaštrino jusles. Kvarkė varlės. Čirpė svirpliai. Netoliese po krūmais spruko tolyn mažas lengvutis gyvū nėlis. Ore tvyrojo pušų, ežero vandens ir baimės kvapai. Jau nebe pirmą kartą ji troško susigūžti, sumažėti ir pradingti. Ūūū! Jai virš galvos nutūpė ant šakos pelėda. Tesa suvirpėjo, nejučia aiktelėjo. Delnu užsidengė pražiotą bur ną. Pro pirštus varvėjo skystis, ir nuleidusi ranką pamatė, kad ši drėgna nuo ašarų ir kraujo. Palietė lūpų kamputį, kurį jis kumščiu buvo praskėlęs. Skaudėjo ir kitas veido ir kūno dalis nuo to, ką buvo padaręs jai laukymėje, kol pavyko įspirti jam į paslėpsnį. Tuomet ją paleido ir ji puolė bėgti. Kur akys veda. Pelėda lėtai suplasnojo sparnais, pakilo ir nusklendė pro lapijos properšą. Debesys prasiskyrė, suspindo mėnulis. Kelias sekundes ra šalo juodumo danguje buvo matyti plėšriojo paukščio siluetas. Pas kui pelėda dingo. Mergina nuslydo kamienu žemyn, atsitūpė ant kulnų ir apkabino kelius. Nors rugsėjo naktis buvo vėsi, plaučiai degė, lyg būtų įkvėpusi dujų ir prarijusi liepsną. Uždususi šnopavo, tas garsas atsimušė au syse ir atrodė toks stiprus, kad nueitų pro medžius kokį kilometrą. Tyliai! Jis galėjo išgirsti. Ji jautėsi išsekusi, beprotiškas bėgimas buvo tik ra našta plaučiams. Toli nenubėgo. Jis turėjo būti arti. – Tesssssa. Jos širdies dūžiai nustelbė jo balsą. Ji neįstengė suvokti, iš kurios pusės šis atsklido. Sučiaupė lūpas, bet plaučiams reikėjo daugiau oro. Galva ėmė svaigti, vaizdas pasidarė raudonas. Pravėrusi burną stengėsi negiliai kvėpuoti, su viltimi melsdama, kad trūksmingi iškvėpimai neskam bėtų taip garsiai, kaip aidėjo jai ausyse. 8
PASAKYK, KAD GAIL IES I
Bėgo minutės. Nieko nenutiko. Gal jis pasuko kita kryptimi. Kvėpuoti pasidarė lengviau. Tupint nuo įtampos ėmė drebėti ko jos. Ji buvo daugybę kartų linksminusis laukymėje. Bet tamsoje viskas atrodė vienodai. Ji prarado nuovoką, kur dabar yra. Pažvelgė iš už kamieno. Mėnesiena nušvietė sidabrinį taką šešis met rus į priekį. Ar šis takas veda į greitkelį? Už siauros lapijos properšos medžiai susiliejo ir mišką paslėpė tamsa. Nugara žliaugė prakaitas ir kaupėsi virš sėdmenų, merkdamas džin sinio sijono juosmenį. Ji pašnairavo į šalis. Kokį turėjo pasirinkimą? Ilgai čia likti negalėjo. Jis ją pasivys. Ir užmuš. Tačiau norėdama pabėgti pirmiausia turėtų išlįsti iš už medžio. Kur jis? Nesvarbu. Jai reikėjo judėti toliau. Jis dar nepagavo jos, greit pa gaus. Dabar jau niekaip neleis pasprukti. Kodėl juo pasitikėjo? Dėl to, kad sakėsi ją mylįs? Kvaila. Jis negebėjo mylėti. Protu ji tai suvokė, bet širdimi troško pasitikėti. Ir dabar ta tiesa ją pražudys. Vakarui prasidėjus ji svarstė, ar nepulti į šaltą ežerą ir nepadaryti ga lo savo nelaimei. Bet dabar, kai mirtis alsavo į nugarą, apėmė siaubas. Išlikimo instinktas nustelbė visas baimes dėl ateities. Aš nenoriu mirti. Paskutiniai seneliams ištarti jos žodžiai buvo pikti. Jinai jiems melavo. Jeigu neišsikapstys, tas ginčas bus paskutinis su ja susijęs pri siminimas. Jie nebuvo tobuli, bet ją mylėjo. Dabar nebebus progos 9
Me li n da L e i gh
pasakyti, kad ir ji juos mylėjo, kad nenorėjo įskaudinti, kad buvo nusiminusi dėl to, kaip susigadino gyvenimą, todėl ir pratrūko šauk ti ant jų. Jau nebebus progos pasakyti, kad gailisi. Ji turėjo pasprukti. Turėjo gyventi. Atsiprašyti, kad įskaudino tuos du žmones, kurie labiausiai ją mylėjo. Prisivertė atsistoti. Šlau nų raumenys suvirpėjo, galva apsvaigo. Užuot bėgusi iš visų jėgų, pasuko link takelio. Kadangi nenutuokė, kur jis, kuo tyliau eis, tuo bus geriau. Jeigu ji nežino, kur yra, gal to nežino ir jis. Kai žengė ant takelio ir ėmė lėtai bėgti, nuogas kojas braižė po miškis. Suplūkta žemė po sportukais atrodė pažįstama. Ji apsuko vingį ir paspartino žingsnį. Trakštelėjus šakelei šovė į priekį kaip kiš kis. Mėnulį paslėpė debesis ir pritemdė taką. Tesos koja už kažko užkliuvo ir ji parkrito. Trenkėsi į išsikišusią medžio šaknį girnele ir ją pervėrė skausmas. Pakilo keturpėsčia, kad atgautų kvapą ir įveiktų siaubą, užspaudusį gerklę. Skruostais ritosi ašaros. Nesustok! Vieną kelį pritraukė prie krūtinės ir atsistojo. Prisiversdama dre bančiomis kojomis judėti į priekį, klupinėdama žengė taku ir ne trukus išvydo apdegusį medį. Buvo apibėgusi ratą. Suvokdama, kad visą laiką bėgo atgal į proskyną, suklupo. Bėgo jo link. Sudžiūvusių lapų šiugždesys nuaidėjo taip garsiai, lyg griaustinis. Prašau. Prašau. Neleisk jam manęs pagauti. Pro ašaras nieko nebematė. Persibraukė veidą ranka, nusišluostė akis ir vėl ėmė bėgti. Iš už storo medžio išniro šešėlis. Ji stabtelėjo, nudėvėti medvilni nių sportbačių puspadžiai slystelėjo per purvą. Virpėdama iki kaulų smegenų pakėlė į jį akis. Jis nebuvo nei už dusęs, nei suprakaitavęs, nešnopavo. 10
PASAKYK, KAD GAIL IES I
Ir ji suprato. Tiesa trenkė skaudžiai lyg antausis. Ji mirs. Išgąstis apsivijo kaklą ir veržė, kol pasidarė taip sunku kvėpuoti, tarsi orą trauktum per šiaudelį. – Tikrai manei, kad pabėgsi? – jis papurtė galvą. Ji nusisuko ir pasileido bėgti, blokšdama į šalį šakas. Neįstengė nuo jo nutolti. Ji buvo pavargusi, o jis pailsėjęs. Ji trūksmingai gaudė orą. Jo žingsniai už nugaros buvo tvirti ir ritmingi. Ji išnėrė iš miško. Priešais žvilgėjo ežeras. Tamsaus vandens pa kraštyje vėjo pučiami lingavo švendrai. Puolė į storų stiebų tankmę, po kojomis pajuto įmirkusią žemę. Galvoje dunksėjo viena mintis: Slėpkis! Drėgna žemė žliugsėjo po sportukų padais ir tas garsas ją išdavė. Jis stvėrė virš alkūnės. Trūktelėjo prie savęs. – Ne. – Ji atšlijo, mėgino atsisėsti ant žemės. Bet priešintis pasirodė bergždžia. Ji išsižiojo ir iš visų jėgų suklykė tartum laukinė. – Nutilk! – Jis smogė, staigiai ir smarkiai. Kumštis pataikė į žandikaulį. Ji sumirksėjo. Švendrai aplinkui susiliejo. Ji visą laiką buvo teisi. Tamsa nebuvo jos draugė. Ji neišgelbės. Tamsa tai praraja, iš kurios niekuomet nebeiškils. Jau niekuomet. Tai buvo pabaiga. Ji krito ant pelkėtos žemės. Viršuje, nakties dangaus fone, sulin gavo švendrai. Tada išryškėjo figūra. Mėnesienoje žybtelėjo metalas, ir skausmas suraižė ją į gabalėlius. Pasaulis išblėso ir virto šalta siaubinga tamsa.
11
Antras skyrius
Jis išklampojo iš švendrų ir įsistebeilijo į savo rankas. Pirštinės ir peilis buvo ištepti krauju – slidžiu, tamsiu ir lipniu. Atsisuko į vandenį ir pritūpė prie krašto. Padėjęs peilį ant kranto įmerkė pirštinėtas rankas į seklumėlę. Pasitrynė delnus ir kiek tik pajėgdamas nusiplovė kraują. Tada nusimovė pirštines ir padėjo į šalį. Dilbiai buvo aptaškyti krauju. Pasisėmęs iš ežero dugno saują purvo, nusitrynė juo kaip valikliu. Kiek daug kraujo. Niekada viso nenusiplaus. Atsigręžė į švendrus. Ką jis padarė? Kažką, ko nebeįmanoma atitaisyti. Žvilgsnis nukrypo į šalia gulintį peilį. Nuo to vaizdo supykino ir jis nusigręžė. Kiek kartų jai smeigė? Neįstengė prisiminti. Iš pykčio buvo vi siškai aptemęs protas. Pastarąsias dvidešimt minučių galvoje tvyrojo migla. Tūžminga, beprotiška migla. Jis girdėjo klyksmą, maldavimą, verksmą, skausmo ir baimės gar sus. Užsidengė rankomis ausis, bet tie garsai aidėjo galvoje. Nutilk! Kruvinas peilis kaltinamai blizgėjo. Tu žinai, ką padarei. Ir jam reikės su tuo gyventi. Bet kaip? Pro išgąstį prasiskverbė mintis. 12
PASAKYK, KAD GAIL IES I
Stengiantis išlikti nepagautam. Jis negalėjo sėsti į kalėjimą. Ten neišgyventų, o jei ir išgyventų, gyvenimas būtų baigtas. Bausmė iki gyvos galvos jos nebesugrąžins. Niekas to nebeįstengs. Ką man daryti su peiliu? Kiekvienas, matęs kriminalinių laidų, žino, kad visų kraujo pėdsakų nuo jo niekuomet nenutrinsi. Reikėjo atsikratyti peilio ir pirštinių. Kartu ir drabužių. Turbūt jie irgi su kruvinti. Reikėjo viską išmesti. Bet kur? Kaip? Jis stabtelėjo ir atsikvėpė. Galvok! Neketino jos žudyti. Bet apėmė įsiūtis. Pasidavė gyvuliškam po traukiui, rėkiančiam, kad ji priklauso jam. Nors taip pagalvojo, žinojo, kad tai netiesa. Ji nebuvo jo. Jis tie siog pasiėmė tai, ko norėjo, nė neprašęs. Bet juk jam visuomet kildavo nedorų minčių. Didumą savo gy venimo jis kovojo su vidine tamsa. Slėpė ją, kad niekas nesuprastų. Bet ji palaužė savitvardą. Vos ją išvydo, nebeįstengė blaiviai mąstyti. Dabar įsivaizdavo ją, gražias jos akis, kurios, rodėsi, visą laiką buvo įsmeigtos į jį. Kai juodu pirmą kartą susitiko, ji pajuto jam tokią pat trauką, nors ir nenorėjo to pripažinti. Jis buvo tuo įsitiki nęs. Tačiau jos nebėra. Jau niekada jos šypsena nebepraskaidrins dar vienos niūrios dienos. Aš tave myliu. Gailiuosi. Jam sopėjo širdį aiškiai suvokiant, kad josios širdis jau nebepla ka. Jis matė, kaip jos akyse gęsta gyvybė, jautė, kaip siela palieka kūną. Atsinešti peilį buvo impulsyvus pragaištingas sprendimas. Bet juk impulsai ir buvo tikroji jo problema, argi ne? 13
Me li n da L e i gh
Savisauga privertė atsistoti. Reikėjo dar šį tą nuveikti. Jis pasiėmė pirštines, nuo kurių dabar varvėjo veikiau ežero vanduo nei kraujas. Užsimovęs jas, paėmė peilį už kriaunų galiuko. Reikėjo jį paslėpti. Kur nors. Bet pirmiausia jis turėjo atiduoti pagarbą. Paskutinį kartą ją pa matyti ir susidurti su savo poelgio pasekme. Tik tuomet galės nu stumti šią naktį į praeitį ir eiti pirmyn. Grįždamas prie švendrų pakėlė nuo žemės plastikinį maišelį, šiukšlę nuo kažkieno išsineštinių pietų. Įkišo į jį peilį ir suvyniojo. Vėliau pagalvos, ką su juo daryti. Kai paskutinį kartą atsisveikins. Grįžo prie jos. Parklupęs ant kelių pažvelgė jai į veidą – tik į vei dą. Negalėjo nė pagalvoti apie tai, koks buvo žiaurus. Tarsi tas dvi dešimt minučių jo kūne buvo apsigyvenęs kažkas kitas. Jis negalėjo šitaip su ja pasielgti. Jis ją mylėjo. Tačiau meilė turėjo tamsiąją pusę – žadino įtarumą, pavydą, sa vinimąsi. Virto kone apsėdimu. Ašara nuriedėjo veidu pagalvojus, kad niekada jos nebepamatys. Aš myliu tave. Gailiuosi. Kaip aš be tavęs gyvensiu?
14
Trečias skyrius
Morgan Dein knebojo salotas su mėsa, sprendimas buvo toks svarus, kad ji neteko apetito. Padavėja grįžo prie staliuko. – Gal dar gėrimo? Morgan papurtė galvą. – Ne, dėkui. Ji buvo nugėrusi lygiai du gurkšnelius paprasto nebrangaus rau donojo vyno. Kitapus staliuko apygardos prokuroras Braisas Voltersas baigė gerti savo vienintelę taurę. – Nepatiko vynas? – Ne. Vynas puikus. Tiesiog aš prasta gėrikė. – Tiesą sakant, ji netoleravo alkoholio, ir blogiau už pilve plazdančius drugelius buvo tik klupinėjantys girtuokliai. – Na, tai puiku. – Jis nusišypsojo parodydamas lygius baltus dantis. Tikriausiai turėtų juo žavėtis, bet nesižavėjo, ir tai buvo tik į gera. Tai nebuvo pasimatymas. Kol nuo praėjusio susitikimo nepakeitė nuomonės ir tebesiūlo jai darbą, Braisas bus jos viršininkas, o ne draugas. Jis pastūmė į šalį tuščią taurę ir paprašė kavos. Morgan kavos atsisakė. Negalėjai paneigti šio vyro privalumų. Aukštas, lieknas, įdegęs, vadinasi, turėjo vyriškų laisvalaikio pomėgių. Jis buvo džentelmenas, 15
Me li n da L e i gh
populiarus tarp vyrų, mėgo vyriškas temas ir veiklą. Net apdovano tas sodriu balsu, kuris puikiai skambėdavo didelėse erdvėse. Teismo salėje Braisas parduodavo kaltę kaip apsukriausias turgaus prekeivis. Morgan sujudėjo kėdėje aiškiai suvokdama, kad kostiumėlis išryš kino liemenį. Priderintos šilkinės palaidinės klostė elegantiškai krito ir aplink kaklą matėsi perlų vėrinys, bet iškirptė neatidengė tarpelio tarp krūtų. Nors kai kurios apygardos prokuroro padėjėjos stengėsi nepabrėžti savo moteriškumo, Morgan pasirinko savąjį išryškinti ir dėl to dažnai buvo nepakankamai vertinama kaip profesionalė. Bet šiandien su darbo drabužiais jautėsi kaip su Helovyno kostiu mu. Ilgą laiką, nuo pat Džono mirties, ji nedirbo. Sielvartas, kurį buvo nustūmusi gilyn, grasėsi vėl išnirti, ji sten gėsi nepastebėti įdėmaus, tiriamo Braiso žvilgsnio ir suvalgyti dar vieną mėsos kąsnelį. Vos tik nurijo, nelemti drugeliai užpuolė jį it skėrių spiečius. Ji liovėsi valgyti ir padėjo šakutę skersai lėkštės. Braiso žvilgsnis sušvelnėjo. Niekas neprasprūdo jam pro akis. Po šimts pypkių. Ji manė, kad per susitikimą pajėgs nepasiduoti emocijoms. Metas visa tai baigti. Kaimiška Niujorko valstijos apygarda įdarbindavo vos kelis pro kurorų padėjėjus. Jei norėjo dirbti netoli savo namų Skarlet Folse, tai buvo geriausia proga. Ketino ja pasinaudoti. Padavėja atnešė Braisui kavos. Jis gėrė ją nebalintą. – Atleiskite, kad mano popietės susitikimas ilgai užtruko. Ačiū, kad buvote lanksti ir pavakarieniavote su manimi. – Dėkui jums už vakarienę. – Morgan neturėjo beprotiškų penktadienio vakaro planų, kuriuos jis būtų sutrukdęs. Jeigu ne ši vakarienė, kiurksotų apsivilkusi pižama ir drauge su vaikais žiū rėtų Disnėjaus filmukus. Tiesą sakant, Morgan nesidžiaugė, kad 16
PASAKYK, KAD GAIL IES I
susitikimas užtruko iki vėlumos, bet tokia dabar jos tikrovė. Dirban čios mamos nespėdavo laiku paguldyti vaikų į lovas. Braisas pasirėmė alkūnėmis į stalą ir sunėrė pirštus. Įdėmus tiria mas žvilgsnis skrodė Morgan it prožektorius. – Jau esate apsisprendusi? – paklausė jis. – Taip. – Ji suvirpėjo, nes ventiliatorius virš galvos pūstelėjo į nugarą šalto oro. – Aš sutinku. Braisas nusišypsojo. Atsilošė į kėdės atkaltę, veide atsispindėjo pasitenkinimas. – Puiku. Padavėjos pagalbininkas nurinko jų vakarienės indus, priėjo ir pa ti padavėja. – Ar pageidautumėte desertų valgiaraščio? Morgan papurtė galvą. Ant jos sijono sužibo kelios sidabrinės kruopelytės, išduodančios jauniausios jos dukters susidomėjimą bliz gučiais. Stengėsi nedirsčioti į laikrodį. Tepraėjo apie porą valandų. Mergaitėms viskas gerai. Vienas vakaras be vaikų, ir jau jų pasiilgo. Kaip pavyks ištverti darbovietėje visą dieną, ir taip kasdien? Tai juokinga. Jai trisdešimt treji. Vos prieš dvejus metus buvo sėkminga apygardos prokuroro padėjėja. Sumaniai rūpinosi namų ūkiu, trimis vaikais ir karjera. Didumą laiko Džonas būdavo Irake. Paskui už devynių tūkstančių šešių šimtų kilometrų sprogo savadarbis sprogstamasis užtaisas ir jos vyras žuvo. Sugniuždyta, ji metė darbą ir grįžo namo. Dabar atėjo metas pradėti dirbti, tapti nepriklausomai ir profesionaliai. Ir taip ilgai dangstėsi savo sielvartu. Jai reikėjo gyventi toliau. Bet kodėl turėjo būti taip neapsakomai sunku? Braisas kilstelėjo kavos puodelį. – Už mano naująją apygardos prokuroro padėjėją. 17
Me li n da L e i gh
– Už naujas pradžias. – Morgan pakėlė stiklinę vandens ir susi daužė su jo kavos puodeliu. Netrukus jausis tokia kaip anksčiau. Teisybė? – Pagalvokite, ar ne be reikalo atsisakėte deserto, – pajuokavo Braisas. – Tikriausiai tai paskutinė padori vakarienė drauge. Nuo šiol bus tik išsineštinis kinų maistas ant jūsų darbastalio. – Mėgstu išsineštinį kinų maistą. – Morgan šypsena atrodė dirb tinė. Gal todėl, kad tokia ir buvo. Braisas apmokėjo sąskaitą ir juodu išėjo iš restorano. Lauke sto vint ant šaligatvio, jis atsisveikino ir šiltai paspaudė jai ranką. – Pasimatysime kitą savaitę, pirmadienį. Pranešiu personalo skyriui. – Iki pasimatymo. – Morgan nužingsniavo priešingon pusėn ir pasuko už kampo, stipriau gniauždama didelio krepšio rankeną, tarsi taip galėtų labiau išsaugoti savitvardą. Mini vaną buvo pastačiusi šalutinėje gatvelėje prie kelkraščio. Saulei leidžiantis per visą šaligatvį driekėsi ilgi šešėliai. Kulniukas įstrigo plyšyje ir ji kluptelėjo, batelis nuslydo nuo kojos. Atgavusi pusiausvyrą, žingtelėjo atgal, pasilenkė ir jį pakėlė. Nulūžęs nuo pa do mataravo septynių su puse centimetro kulniukas, oda buvo nu plyšusi taip, kad nebepataisysi. Į akis plūstelėjo ašaros, krūtinėje sukilo išgąsčio sūkurys. Kas, po galais, darosi? Juk čia tik batelis. Vienu aukštakulniu ir kita basa koja ji nerangiai nuklibikščiavo per gatvę ir įsėdo į mini vaną. Kaip gerai, kad Braisas jos nebemato. Jam nereikėjo išvysti, kokia trapi ir pažeidžiama būsima darbuotoja. Tiesą sakant, pajutusi spaudimą, ji išsiskaidė tarsi cukraus vatos gijos. Sėdusi prie vairo užsimerkė ir ramiai kvėpavo, kol įtampa krūti nėje atslūgo. Nepasiduodama emocijoms, nusiavė sveikąjį batelį ir numetė ant keleivio sėdynės kartu su lūžusiu draugu, o tada apsiavė sportukus ir nuvažiavo. Prie įvažos įmetė aukštakulnius į šiukšlių dė žę ir nuėjo namo. 18
PASAKYK, KAD GAIL IES I
Svetainėje palinkęs virš kavos staliuko jos senelis spitrijo į šach matų lentą. Priešais sėdėjo kaimynas Nikas Zabrovskis. Jis turėjo nedidelę kraštovaizdžio tvarkymo įmonę ir kartu su tėčiu gyveno kitapus gatvės. – Sveikas, Nikai. – Morgan pasidėjo rankinę prieškambaryje ant komodos. – Šįvakar neturi jokių planų? – Ne. – Dvidešimtmetis Nikas buvo per jaunas leisti penktadienio vakarus pagyvenusio kaimyno draugijoje. Problemos su merginomis? – Vaikai jau miega? – paklausė Morgan. Kasydamasis smakrą senelis palietė bokštą, paskui atitraukė ranką. – Taip. – Kaip tau pavyko paguldyti į lovą Sofi, kai čia yra Nikas? – pa klausė Morgan. Nikas buvo vienas Sofi numylėtinių. Nikas paraudo. – Aš paskaičiau jai pasaką. Oho. Senelis perkėlė bokštą, atsilošė į kėdės atkaltę ir pažiūrėjo į ją. – Kur tavo aukštakulniai? – Nulūžo kulniukas. – Morgan nusivilko kostiumėlio švarką ir užmetė ant savo krepšio. Nikas peršoko žirgu per pėstininkų eilę. – Man reikėtų eiti. Senelis linktelėjo. – Baigsime žaisti rytoj? – Žinoma. – Nikas pasuko prie durų. – Labanaktis. – Labanaktis. – Išleidusi Niką, Morgan uždarė ir užrakino duris. Senelis palinko virš šachmatų lentos. – Leisk tau padėti. – Morgan perkėlė šachmatų lentą ant lenty nos, toliau nuo trijų mažų mergaičių, nes ryte jos lėks per svetainę kaip boulingo kamuoliai. – Kas laimi? 19
Me li n da L e i gh
– Kol kas sunku pasakyti. Jau daug metų Nikas su seneliu žaisdavo šachmatais. Vidurinėje mokykloje Nikas buvo šachmatų komandos narys, tad turėjo pra našumą, bet kartkartėmis ir senelis netikėtai suskeldavo kokį triuką. – Kaip tau sekėsi? – paklausė jis. – Puikiai, – atsakė ji ir šnarpštelėjo. – Tai jau tikrai, – atšovė senelis. Iš dėžutės ant tualetinio stalelio ištraukė servetėlę ir padavė jai. Morgan nusišluostė paakius. – Nežinau, kas man negerai. Ką tik priėmiau išties trokštamo darbo pasiūlymą. – Žengi svarbų žingsnį. – Senelis patrynė jai alkūnę. – Permainos gąsdina. Tuoj atsigausi. Tu tvirta. Morgan linktelėjo. Pakaks tų emocionalių nesąmonių. Ji nesijautė tvirta, bet tokią suvaidindavo. Nuėjo į virtuvę ir išsitraukė iš šaldik lio dėžutę „Chunkey Monkey“ ledų. – Ar mergaitėms nepasirodys, kad elgiuosi neteisingai? Joms teks gerokai prisitaikyti. Senelis atsekė paskui ją į virtuvę. – Jos prisitaikys. Pasiilgs tavęs, bet jų gyvenimai ne taip jau smar kiai keisis. Labiausiai teks viską keisti tau. Išsitraukusi iš stalčiaus šaukštelį ji valgė tiesiai iš dėžutės. Nešinas šaukšteliu senelis priėjo prie jos ir taip pat ėmė kabinti. – Niekas tau neliepė vėl dirbti. Dėl pinigų nerimauti neturėtum. Juk po mano mirties liks santaupų... – Dėkui, – nutraukė jį Morgan. Šįvakar negalėjo pakelti minties, kad praras ir jį. – Žinau, tu visada mumis rūpinsiesi. – Ji padėjo galvą jam ant peties. – Bet esmė ne ta. Aš net nepraėmiau Džono gyvybės draudimo pinigų. – Vėl grįžusi namo, ji galėjo padengti sa vo menkutes išlaidas iš našlės išmokų. 20
PASAKYK, KAD GAIL IES I
– Džiaugiuosi matydamas, kad stengiesi judėti į priekį. Jeigu tu būsi laiminga, mergaitės irgi bus laimingos. – Ačiū. Tikiuosi. – Morgan pakėlė galvą. – Einu miegoti. – Aš viską užrakinsiu ir įjungsiu signalizaciją. – Senelis prieš kelis mėnesius įrengė apsaugos sistemą. Morgan išgrandė ledų dėžutę, paskui pasiėmė švarkelį ir nuėjo savo miegamojo link, nusivylusi ir jausdama, kad nuo cukraus ima skaudėti galvą. Imdamasi naujo darbo turėjo pasijusti geriau, o ne dar labiau prislėgta. Ji stabtelėjo mergaičių kambaryje. Visą erdvę užėmė trys viengu lės lovos su tarpais. Šešiametė Eiva šnopavo apsikabinusi savo pliu šinį meškiuką. Penkiametė Mija miegojo susirietusi ant šono, ranka prispaudusi minkštą zebrą. Sofi, kuri ir per miegus būdavo nera mi, gulėjo ant nugaros išsikėtojusi, atmetusi į šalis rankas ir kojas. Nuspyrusi antklodę ant grindų. Iš visų trijų dukrų Sofi buvo tikras vijurkas. Kuri žaismingai apgaudinėjo Morgan ir tik dėjosi miegan ti? Sofi bet kokio amžiaus bus judriausia. Morgan pakėlė antklodę ir užklojo jaunėlę, tada nuėjo koridoriumi į savo kambarį. Nusirengė, pasikabino kostiumėlį ir apsivilko chalatą. Iš nuo traukos nuo naktinio stalelio į ją žvelgė Džonas. Atsisėdusi ant lovos krašto paėmė fotografiją. Turėjo ir geresnių, oficialių, kuriose jis su uniforma, tačiau kaip tik ši jaudino širdį. Ant įdegusios jo kaktos žvilgėjo prakaitas, veidas po netvarkingų tamsių plaukų kupeta atro dė labai liesas. Vilkintis rusva karine uniforma, jis juokėsi dykumos fone. Toks buvo Džonas. Visuomet į viską žiūrėjo teigiamai. Jeigu dabar būtų čia, jis pasakytų: Tu gali tai padaryti, mažyte. – Aš stengiuosi. Pasiilgstu tavęs, – pasakė nuotraukai. Ji pasidavė liūdesiui. Ištraukė naktinio stalelio stalčių ir įsižiū rėjo į užantspauduotą voką gilumoje. Ne. Tam dar nesu pasirengusi. 21
Me li n da L e i gh
Uždarė. Vėl pastatė jo nuotrauką ant naktinio stalelio ir atsišliejo į pagalvę. Ji žengė pirmą didžiulį žingsnį, kad susigrąžintų gyvenimą. Šian dien to turėtų pakakti. Krūptelėjo suskambus telefonui. Suglumusi pakėlė galvą. Miegama jame degė ryški šviesa. Pažvelgė į laikrodį. Jau po vidurnakčio. Turbūt buvo užmigusi. Prireikė kelių sekundžių, kol susivokė, kad skamba ne mobilusis, o fiksuotojo ryšio telefonas. Niekas juo nebeskambindavo, išskyrus telefoninius prekeivius. Telefonas rodė skambintojo tapatybę: Palmer. Morgan pakėlė ragelį, tikėdamasi išgirsti skambučių centro garsus. – Alio? – Morgan? – paklausė moteriškas balsas, kylanti gaida išdavė nerimą. – Taip, – atsakė Morgan. – Čia Evelina Palmer, Tesos močiutė. Morgan atsisėdo tiesiau. Tesa buvo kartais ateinanti jos mergaičių auklė. – Kada Tesa išėjo iš jūsų namų? – paklausė ponia Palmer. Vis dar apsvaigusi nuo išgerto gėrimo Morgan atsakė: – Tesos šįvakar pas mus nebuvo. Kitame laido gale stojo tyla. Morgan pasirėmė galvą alkūne. – Ponia Palmer? Kas nutiko? – Tesa dingo. – Ką? – Morgan pajudino telefoną. Turbūt blogai išgirdo. – Vakar mes labai susikivirčijome ir ji išėjo, – Palmer balsas trūki nėjo. – Pasakė, kad nakvos pas draugę, bet aš jau skambinau Felisitės mamai. Tesos pas Vėberius nebuvo. Tesa pamelavo. 22
PASAKYK, KAD GAIL IES I
– Tad nuo vakar jos nematėte? – paklausė Morgan. – Ne, – sukūkčiojo kitapus laido ponia Palmer. – Kadangi Te sa kiekvieną penktadienio vakarą prižiūrėdavo jūsų vaikus, vyliausi, kad būsite ją mačiusi. Tada mes bent jau žinotume, kad jai nieko nenutiko. – Tesa jau kelias savaites neprižiūrėjo mano vaikų, – paaiškino Morgan. – Vadinasi, ji ir tai melavo, – ponia Palmer nutilo. Morgan pastūmė pagalvę į šalį ir išlipo iš lovos. Numetusi chalatą ant lovos, spintos stalčiuje ėmė ieškoti džinsų ir trumparankovių marškinėlių. – Paskambinote policijai? – Manėme, kad ji apsiramins ir šįvakar grįš namo. Bet jau vidur naktis, o jos vis dar nėra, – ponia Palmer sušniurkščiojo. – Paskam binsiu policijai, tik ką ji padarys. Tesai aštuoniolika. – Mėginote nustatyti, kur yra jos mobilusis telefonas? – Aš nemoku to padaryti, – prisipažino ponia Palmer. – Ar jums reikia padėti ją surasti? – pasiūliusi pagalbą Morgan kojomis užčiuopė po kėde medžiaginius sportbačius. – Nežinau. Vis tikiuosi, kad bet kurią akimirką ji įvažiuos į ke liuką prie namų. Mano vyras dabar važinėja ir dairosi aplinkui. Man jau nebeleidžiama naktį vairuoti. Turbūt ponas Palmeris irgi neturėtų vairuoti naktį. Tesos tėvai žuvo per automobilio avariją, kai jai tebuvo dvylika, ir pastaruosius šešerius metus ją augino seneliai. Skirtingai nei Morgan senelį, Pal merius kankino ligos. – Aš jau rengiuosi. – Morgan susirado batus. – Po kelių minučių būsiu prie jūsų namų. – O, dėkui, – ponios Palmer balsas sušvelnėjo pajutus palengvė jimą. – O aš skambinu policijai ir Tesos draugams. 23
Me li n da L e i gh
Morgan baigusi pokalbį padėjo ragelį, užsivilko per galvą trum parankovius marškinėlius. Nešina batais, basa ištipeno iš miega mojo. Telefono skambutis ją išgąsdino, tad stabtelėjo įkišti nosies į dukrų kambarį. Iš koridoriaus įspindus šviesos pluoštui, išvydo ant pagalvių besiilsinčias tris tamsias galvutes. Palengvėjimo virpulys vos nepažadino kaltės jausmo. Vargšė ponia Palmer. Morgan negalėjo įsivaizduoti nieko baisiau už kurios nors iš savo mergaičių dingimą. Pasuko į virtuvę. Koridoriuje aidėjo jos žingsniai. Tarpduryje išdygo senelis, ranka įsitvėrė staktos, kad išlaikytų pusiausvyrą. Ant pasiūtos pagal užsakymą medvilninės pižamos bu vo užsimetęs tamsiai mėlyną chalatą. – Kas nutiko? – Skambino Evelina Palmer. Šįvakar Tesa negrįžo namo. – Sėdė dama ant kėdės ir kišdama plikas kojas į batus Morgan papasakojo apie telefono skambutį. Senelis nušlepsėjo į priekį, vilkdamas odines šlepetes per plyteles, ranka pasilaikydamas sienos. – Kur tavo lazdelė? – paklausė ji. Jis susiraukė. – Man nereikia lazdelės. – Gydytojas sako kitaip. – Mano šlepetės senesnės už tą gydytoją. – Jis atsirėmė petimi į sieną ir sunėrė rankas ant krūtinės, rodydamas, kad ši tema baigta. Morgan šįkart nusileido. Kad ir kaip nenorėjo pripažinti, jog se nelis sensta, jis elgėsi visiškai ne pagal amžių. – Vis dėlto. Tai neprimena Tesos elgesio. Senelis gūžtelėjo pečiais. – Ne. Neprimena. Tačiau ir geriausi paaugliai gali būti nenuora mos. Augindamas juos neturi prarasti sveiko įtarumo. 24
PASAKYK, KAD GAIL IES I
Morgan prisiminė, kaip grįždavo namo iš vakarėlių ir jis ją pa tikrindavo. Vis dar galėjo įsivaizduoti, kaip jis sėdi savo odiniame krėsle su knyga skreite ir ją vertina skvarbiu žvilgsniu pro skaitymo akinius. Jis be jokių subtilybių pauostydavo, kuo ji kvepia. Išėjęs į pensiją Žmogžudysčių skyriaus detektyvas užaugino tris iš keturių Deinų vaikų, nes atlikdamas pareigą jų tėvas buvo nužudytas, o ma ma iš miesto persikėlė su jais į Niujorko valstiją, Morgan tada lankė vidurinę mokyklą. Po kelerių metų jos mamą ištiko infarktas. – Gal jos automobilis pateko į avariją ten, kur nesiekia telefono ryšys. – Atsistojusi Morgan pasiėmė nuo virtuvinės kėdės atkaltės džinsinį švarkelį. – Galėjo atsitrenkti į medį ar elnią. Senelis išlydėjo ją per koridoriuką į prieškambarį. – Pranešk man, ką darysi, gerai? Jis buvo gyvas įrodymas, kad būti tėvu – ir seneliu – reiškia įsi pareigoti visam gyvenimui. – Pranešiu. Tik nuvažiuosiu į Palmerių namus ir pažiūrėsiu, ar galiu kuo padėti. – Žinai, paaugliams visai įprasta vieną naktį negrįžti namo, – pa sakė senelis. – Beveik visi jie po dvidešimt keturių valandų parsi randa. Be to, teisiškai ji jau pilnametė. Neįvykdė jokio nusikaltimo. – Žinau. – Bet Morgan vis vien nerimavo. Juk pati yra netekusi tėvų ir vyro. Dažnai savo mylimais žmonėmis rūpinosi ir juos kontro liavo labiau, nei reikalavo sveiki santykiai. Sielvartas lyg spygliuota viela buvo apraizgęs jai širdį. Menkiausias prisilietimas, ir ta širdis imdavo kraujuoti. – Gal man paskambinti Stelai? – paklausė senelis. Jaunesnioji Morgan sesuo buvo detektyvė, turinti Skarlet Folso policininkės ženklelį. – Kol kas ne. Ji ir taip per daug dirba. Leisk man pačiai susi gaudyti, kas dedasi. Gal Tesa netrukus grįš, be to, ponia Palmer jau 25
Me li n da L e i gh
paskambino policijai. Esu tikra, atsakingas policininkas reaguos į skambutį. Kaip sakei, Tesa nėra padariusi nieko neteisėto. Tiesiog toks elgesys jai nebūdingas. – Gerai. Būk atsargi. Myliu tave, – šūktelėjo senelis. – Pasiėmei žibintuvėlį? – Taip. – Morgan paplekšnojo per savo didelį krepšį ir išėjo. Lauke tvyrojo tamsa. Tačiau jai žingsniuojant keliuku judesio jutikliai priekiniame kieme įžiebė tokias ryškias lempeles kaip greit kelyje. Ji pakėlė akis į stebėjimo kamerą, įtaisytą namo pakraigėje. Senelis įrengė jas kartu su apsaugos sistema vos ne kaip pokštą, kad pagautų kaimyną, nesurenkantį savo šuns kakučių. Bet dabar Morgan buvo dėkinga už papildomą apsaugą. Prieš metus nė vienas iš jų net nesapnavo, kad Skarlet Folse pri reiks apsaugos sistemų, juolab kaimiškajame rajone. Bet pastaruoju metu, regis, nusikaltimų neišvengsi.
26