Issuu

Boris JOHNSON THE DREAM OF ROME

Harper Perennial, an imprint of HarperCollinsPublishers, London, 2007

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Quotation from Winston Churchill’s The River War reproduced with permission of Curtis Brown Ltd, London, on behalf of The Estate of Winston Churchill © Winston S. Churchill

ISBN 978-609-466-921-7

KETVIRTA DALIS

Kas pakrypo ne taip?

13 Krikščionys, barbarai ir barbarai krikščionys ................

PRATARMĖ

Mintis parašyti šią knygą kilo prieš daugelį metų, kai buvau paskirtas į Briuselį ir mes gyvenome visai netoli Europos Komisijos – institucijos, kuri šiais laikais stengiasi suvienyti Europą, – būstinės. Gana dažnai išeidavau pabėgioti po gražią art nouveau stiliaus Ambiorikso aikštę ir mintydavau, kodėl dabartiniai belgai taip keistai didžiuojasi šiuo klastingu vadu, kurio vardu ji pavadinta.

Ambioriksas valdė eburonus, o 54 m. pr. Kr. sukilęs pieš Cezarį sumušė romėnus prie Atuatuca Tungrorum, dabar flamandų miesto Tongereno. Tiesą sakant, ši vienintelė nedidukė jo pergalė prieš besiplečiančią Romos imperiją įamžinta visame regione. Esama rue de Tongres ir rue de Eburones gatvių, ir aš prisimenu svarstęs, kas per keistenybė, kad čia, šiame daugianacionalinio eksperimento epicentre, gatvių pavadinimais yra garsinamos pirmosios nacionalinio pasipriešinimo užuomazgos.

Kuo jis buvo nepatenkintas, tas Ambioriksas? Kodėl jis su savo laukiniais protobelgais nepageidavo civilizacijos privalumų? Man parūpo, kiek romėniškojoje Europoje buvo romanoskepticizmo, kaip kad šiuolaikinėje ES esama euroskepticizmo.

Prisiminiau kalbą, kurią Tacitas įdėjo britų karo vadui Kalgakui į lūpas, ir jo aistringą kvietimą prisiminti senąsias lais-

ves: „Mums, visiems britams, vergystė yra nežinomas dalykas!“ – pasakė jis, ir šiuos žodžius atliepia baigiamieji „Proms“ festivalio vakarai.

Ar tikrai taip buvo? Ar romėnams teko įveikti stiprius nacionalinio išdidumo jausmus – ir, jeigu taip, kaip jie tą darė?

Kaip jiems pasisekė priversti žmones prisiimti bendrą europinę tapatybę – romėno tapatybę, – nors mums dabar atrodo taip sunku tą pasiekti? Ši knyga – tai mėginimas paaiškinti, kaip romėnams pavyko ta nepaprasta gudrybė; ir mes pradėsime nuo to, kaip jie pralaimėjo vienam iš gudriausių ir sumaniausių romanoskeptikų.

PIRMA DALIS ROMOS poveikis

PIRMAS SKYRIUS

Apokalipsė miške

Niekas nežino, kada tiksliai Publijus Kvinktilijus Varas suprato, koks jis kolosalus idiotas, bet galime daryti išvadą, kad galbūt susivokė tada, kai barbarai iš abiejų pusių ėmė stūgauti savo karo šūkius. Germanų kariai turėjo įprotį kelti kraują stingdantį triukšmą, vadinamą baritus, kurį skleisdavo prie burnų pridėję iš gluosnio vytelių pintus skydus. Baubdavo per tokį skydą, kol galų gale visa karių vora sukeldavo griausmingą gaudesį, panašiai kaip kokia Rolfo Harriso* didžeridu kapela. Bendras įspūdis turėjo būti ganėtinai gąsdinantis.

Vis dėlto jeigu Varas išties buvo toks bukas ir nesuprato, ką reiškia baritus, tai neilgai trukus pirma geležies amžiaus akstis perskriejo per aštriakuolių tvorą ir pervėrė pirmą romėnų legionierių; dabar jau galima numanyti, kad ausyse tebeskambant priešmirtiniam jo gargaliavimui Varas pamėgino suprasti, kokioje vietovėje atsidūrė, ir suplanuoti kontrpuolimą.

* Rolf Harris (1930–2023) – australų muzikas, tapytojas ir aktorius, vaidinimams naudojęs įvairius instrumentus, iš jų ir didžeridu. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

Toji vietovė vadinama Kalkryze, ji netoli dabartinio Osnabriuko miesto ir šiandien yra paprastas, tipiškai išpuoselėtas

Vokietijos kaimo vietovės lopinėlis. Čia plyti pievos ir stūkso elektros stulpai, esama kanalo ir stovi tvarkingi vokiečių namai. Bet pasižiūrėję atidžiau šiaurėje išvysite tą pačią pelkę, pietuose – tą pačią stačią kalvą, o tarp jų ir tą patį 220 metrų pločio sausumos liežuvį.

Galite pamatyti ir įtvirtinimų, už kurių slėpėsi barbarai, liekanas. Gal net įsivaizduoti, kaip Varas, su savo trimis legionais

žygiuodamas iš rytų į vakarus, žengia šiuo sausumos liežuviu.

Netgi regėti, kaip karių gretos skysta, kreipiamos taip, kad buvo galima surengti tobulą pasalą; ir tada paaiškėja, kodėl ši vieta, romėniškasis Chaibero perėjos atitikmuo, tapo skerdynių lauku.

Buvo 9-ųjų metų po Kristaus rugsėjis – prieš 2000 metų, –ir Varas netrukus turėjo tapti atsakingas už didžiausią gyvojoje romėnų atmintyje karinę katastrofą, už pralaimėtą vadinamąjį

Teutoburgo Miško mūšį. Tas pralaimėjimas pakeitė romėnų ir Europos istoriją. Nuo tada romėnų atmintyje jis gyvuoja kaip klastos ir skerdynių, maža to, kaip augalotų, apžėlusių, brutalių, neperprantamų žmonių, kurie rėkdami gali staiga pulti iš tamsių šešėlių tarp medžių, simbolis.

Turime keturis išsamius šio mūšio aprašus, kuriuos paliko romėnų istorikai, ir jie visi daugiausia pasakoja apie medžius: kokie jie aukšti ir tankūs, kokia slidi pirmųjų nukritusių rudens lietaus suplaktų lapų paklotė, kaip gąsdinamai staugia vėjas ir tamsoje lūžta šakos. Nūdien galvoti žinovai sako, kad tai standartinis spalvingas romėnų pasakojimas apie germanų

kraštus, gausus įprastų tropų civilizaciją juosiančiai barbarų apsupčiai apibūdinti.

Bet aš nematau priežasčių abejoti mūsų istorikų ypač precizišku kruopštumu. Jie kalba apie akimirką, kai legionieriai suprato, kad germanai – iki tol laikyti ne kuo daugiau, kaip romiais gyvuliais, nuo pastarųjų besiskiriančiais tik tuo, kad geba kalbėti, – iš tikrųjų puola. Tai buvo siaubo akimirka.

Tie romėnai buvo užsigrūdinę. Jie priklausė septynioliktam, aštuonioliktam ir devynioliktam legionams, kuriuos sudarė bent po 6000 vyrų – anuomet prieš kokius penkiasdešimt metų tuos legionus suformavo jaunasis Oktavianas, ilgainiui tapęs imperatoriumi Augustu. Legionieriai būdavo treniruojami forsuotais 25 mylių nuotolio žygiais, ir tas mylias jie turėdavo įveikti per keturias valandas su 66 svarų* nešuliais. Valgydavo buccellatum, kietus grynų miltų tešlainius, grūdindavosi maudynėmis lediniame vandenyje. Ant galvų dėvėdavo apvalius metalinius šalmus su antžandžiais skruostams apsaugoti – turbūt atsimenate juos iš savo vaikystės vadovėlių; kaip kokie senovės trilobitai aplink juosmenį juosėdavo keistas metalo juostas lorica segmentata; turėdavo trumpus duriamuosius kardus, arba gladius; dvi metamąsias ietis (atsižvelgiant į vietą rikiuotėje); avėdavo vinimis pakaltus sandalus; tačiau būta ir dar vieno dalyko, kuris juos vertė tikromis žudymo mašinomis. Romos legionierius lydėjo septynių šimtmečių trukmės karinių užkariavimų ir agresijos tradicija. Jie kliovėsi doktrina –jei per pratybas sunku, mūšyje bus lengva, ir kaip tauta buvo

* Maždaug 33 kg

apsėsti muštro – Prūsijos kariuomenė, palyginti, atrodytų lepi. Raumenis auginosi kasdami griovius ir tverdami statinių tvoras, konstruodami apgulties mašinas, per upes tiesdami pontoninius tiltus; tačiau jų sėkmės paslaptis – bendradarbiavimas kaip skruzdėlyne, nuožmus pavienio herojiškumo pavaldumas grupės interesams.

Kai jie atžygiavo į Germaniją, jau buvo įveikę kone visus planetoje. Pats žodis „Roma“, regis, kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „jėgą“, ir nuo 753 m. pr. Kr., kai miestas buvo įkurtas, pirmuosius kelis šimtmečius romėnai susitelkę pliekė savo kaimynus. Tautos jiems pasidavė viena po kitos: lotynai, sabinai, volskai, etruskai – visi buvo praryti. Paskui, II a. pr. Kr., procesas tarsi įgavo pagreitį. Ar romėnai patys imdavosi agresijos, ar būdavo įtraukiami į vietinius konfliktus, jie, regis, vis tiek visada laimėdavo. Ispanija buvo pavergta; Graikija prijungta prie Romos; kartaginiečiai – galiausiai sutriuškinti, o nusiaubtas miestas sulygintas su žeme ir, sakoma, užpiltas druska.

Pralaimėjimų ir nesėkmių būta, bet I a. pr. Kr. miestas ant Tibro upės krantų kontroliavo visą Viduržemio jūros baseiną ir jam vis tiek buvo negana. Skatinami šlovės troškulio ambicingi romėnai varžėsi dėl to, kas vadovaus kariuomenei ir kas gaus galimybę susieti savo vardą su naujomis valdomis.

Julijus Cezaris susiruošė užkariauti Galiją, kuri dabar yra Prancūzija, Belgija, Liuksemburgas, Vakarų Šveicarija ir gabaliukas Vokietijos bei Olandijos, o kai baigė, skaičiuojama, kad galėjo būti žuvę milijonas žmonių. Tačiau Galija tapo imperijos dalimi. Ir kairiajame Reino krante Roma jau dominavo visur. Betgi kaip dešinysis krantas?

Jei istorija mus ko nors ir moko, tai pirmiausia to, kad mums lemta nesiliauti mėginti.

BORIS JOHNSON (Borisas Džonsonas, g. 1964 m.) – garsusis britų politikas, buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas. Jis atvedė

šalį į „Brexit“, bet ėmėsi politinės lyderystės remti Ukrainą Rusijai pradėjus plataus masto invaziją. Istorikas, žurnalistas ir rašytojas, dvylikos knygų autorius, lietuvių skaitytojui pažįstamas iš biografinės knygos „Churchillio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją“.

„Pasakojimuose apie Romą“ autorius imasi nagrinėti, kaip senovės romėnams pavyko sukurti vienalytę civilizaciją, kodėl jokia paskesnė imperija to nebepakartojo ir kodėl net mums šiais laikais ne itin sekasi sutelkti ES. Keliaudamas per buvusios Romos imperijos kraštus jis į dienos šviesą iškelia imperijos valdymo paslaptis, priežastis, kodėl romėnai valdžią ir prestižą išsaugojo taip ilgai, ir aiškinasi, ko galėtume iš jų pasimokyti ir kaip tas pamokas pritaikyti dabarties politikai. Šmaikščiai pateikdamas begalę įdomių faktų ir pribloškiančių detalių, paįvairindamas pasakojimą kandžiais palyginimais su mūsų laikais, autorius veda skaitytoją per romėnų pasaulį, pradėdamas nuo veržlios imperijos plėtros ir baigdamas patetišku jos saulėlydžiu.

Ši knyga – retas autoritetingo išmanymo, aštraus proto, pastabios akies ir gyvo pasakojimo derinys. Senovės Romos paveikslas, kuriame sodriai vaizduojama didybė ir keistenybės, tampa tikra intelektinės kelionės po romėnų pasaulį pramoga.

Istorija atgyja, jei rašoma iš širdies, o Johnsono knygoje gausu padaužiškų juokų, šiurpių detalių ir šmaikščių pastabų. – The Mail on Sunday