Issuu

„T H E KAREN SWAN (Karen Svon) – buvusi mados žurnalistė, kuri metė viską, kad galėtų rašyti romanus. Ir šis sumanymas tikrai pasiteisino! Dabar ji – tarptautinio pripažinimo sulaukusi populiarių romanų autorė, trijų vaikų mama, gyvenanti miškuose prie Sasekso ir rašanti knygas namelyje medyje.

Paryžius – ne vien tik meilės, bet ir paslapčių miestas. Tai ne vien tik lauko kavinėse vyną nerūpestingai gurkšnojantys žmonės, ne vien tik pasaulio mados sostinė, ne vien tik raguoliai ir kava rytais. Paryžius – miestas su praeitimi, kaip daug ko patyrusi moteris. Jis buvo okupuotas ir griautas, jis randuotas ir žaizdotas, jame daug lobių, kurie atsiveria, kai to mažiausiai tikiesi. Kaip butas, kuris ilgus dešimtmečius glūdėjo užmarštyje, – pilnas dulkėmis padengtų neįkainojamų meno kūrinių, priklausančių turtingai ir įtakingai Vermeilų šeimai. Bet ar tikrai viskas yra taip, kaip teigia buto savininkai? Flora – jauna, bet labai patyrusi meno kūrinių vertintoja – stačia galva neria į ilgai slėptų paslapčių verpetą. Norėdama įvertinti bute sukauptus meno lobius, ji privalo ištirti jų istoriją. Kodėl visi šie turtai taip ilgai buvo slepiami nuo žmonių? Ką nutyli aikštingi ir valdingi Vermeilai? Atsakymų ieškančią Florą vis labiau įsuka istorijos ir įvykių verpetas. O su juo – ir jausmai, kurių ji pati nepastebi ir kuriems taip ilgai stengėsi nepasiduoti... Ir greitai ji ima suvokti, kad tai, kas prasidėjo kaip istorinis meno kūrinių tyrimas, jau virsta uraganu, galinčiu sugriauti turtingos ir garsios Vermeilų šeimos pamatus ir aukštyn kojomis apversti jos pačios gyvenimą.

Antrasis pasaulinis karas ir tviskantis šiuolaikinis Paryžius, dramatiški paveikslų ir žmonių likimai, šeimos paslaptis ir meilės istorija. Visa tai lengvai ir nepastebimai įsuka skaitytoją – ir jau nebepaleidžia. ISBN 978-609-466-215-7

9 786094 662157

Paryžiaus paslaptis

„Paryžiaus paslaptis“ – tai pabėgimas į Paryžių, į meno pasaulį, ten, kur grožis slypi po laiko dulkėmis, ten, kur meilė ištinka, kad ir kaip jai priešintumeisi.

Karen Swan

S U N DAY T I M E S“ B E S T S E L E R I S

Karen Swan

Paryžiaus paslaptis

Kai kurių durų verčiau niekada neatidaryti

Karen Swan

Paryžiaus paslaptis R o mana s

Iš anglų kalbos vertė Aušra Kaziukonienė

V ILNIU S

2017

Karen SWAN THE PARIS SECRET Macmillan, London, 2016

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © Karen Swan, 2016 © Viršelio nuotrauka, Vladimir Nikulin / „Dreamstime“ © Aušra Kaziukonienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-215-7

Tetulei Florai už savitą ir geriausią blogąją įtaką

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

Prologas Paryžius, 2016 m. birželis

Debesys užklojo mėnulį, horizontas vis dar buvo juodas, tarsi visos pasaulio lempos būtų išjungtos, o elektra tiekiama nepaprasto bokšto viršūnėje esančiam švyturiui, išplėšiančiam garsųjį miestą iš tamsos. Du niekieno nepastebėti vyrai slinko mansardų stogais palenkę galvas žemiau kraigo, susitraukę kaip rudens lapai, tylus jų krebždesys žemiau butuose miegantiems gyventojams, matyt, buvo ne garsesnis kaip kačių. Išvydę ieškomą žymę kitoje gatvės pusėje, vyrai stabtelėjo ir prigludo prie mansardos lango – akimis atgaline tvarka skaičiavo langus tokiuose pat namuose kitapus gatvės. Netardami nė žodžio, jie išvyniojo virvę, paskui karabinais pritvirtino įrangą. Darbavosi sutartinai – žengė ryžtingai, pakilo aukštyn ir prisitvirtino prie kamino. Pirmas vyras, jausdamas pažįstamą sunkio jėgą ir įsitempiančią virvę, perlipo stogo atbrailą; akimirką luktelėjo, patikrino, ar viską gerai pritvirtino, ir ėmė leistis žemyn, kas kelis metrus kojomis atsispirdamas nuo sienos.

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

Antrasis sekė įkandin draugo, ir po valandėlės jie pasiekė tikslą – storai apdulkėjusius langus, anksčiau patraukusius jų dėmesį. Kaip vyriškiai ir tikėjosi, langai buvo ir apdulkėję, ir uždaryti. Siauras Džuljetos balkonas tuščias. Jis tiko nebent vazonui su rožėmis pastatyti, bet ne atsiremti lipant. Vyriškiai permetė kojas per įmantrią baliustradą ir visu kūnu prigludo prie sienos, paskui, mėgindami ką nors įžvelgti pro tamsius stiklus, prisidengė delnais akis. Jų pastangos prilygo bandymui įžiūrėti ką nors tarsi pro dūmus. Tolumoje užkaukus sirenai abu vyrai sustingo, jų reakcija paaštrėjo klausantis, iš kurios pusės sklinda garsas. Ne iš šitos. Tai jiems ir rūpėjo sužinoti. Vyriškiai stengėsi patekti į vidų – pirštinėtomis rankomis čiuopė duris. Ir lauko, ir vidaus durys buvo be rankenų, atidaromos devyniasdešimties laipsnių kampu. Durys kairėje nepasidavė, tik kitos, tolesnės, tyliai barkštelėjo, vadinasi, buvo nestipriai uždarytos. Šiaip ar taip, gana nestipriai. Šios durys buvo senos – medis supuvęs, viengubas stiklas toks plonas, kad galėjo sutrūkti vos vyrams nusičiaudėjus. Pirmas vyriškis pritūpė, jo akys atsidūrė ties užraktu. Tada jis aiškiai pamatė ploną senovinį metalinį kablį. Tik šis ir prilaikė duris. Iš užpakalinės kišenės išsitraukęs peilį ir įspraudęs jį į plyšį, greitai kilstelėjo kablį. Šis tyliai dzingčiodamas ėmė siūbuoti į šonus. Vyrai lengvai įsigavo vidun – pakako skvarbios akies, virvės ir peilio. Nenaudojamos durys vėrėsi sunkiai. Garsiai cypė vyriai. Įveikę duris įsilaužėliai žengė parketu. Jie įjungė prie kepurių pritvirtintus žibintuvėlius, atsisegė virves ir ėmė tyliai slinkti pustuščiu kambariu. Troškus oras buvo juntamas kone fiziškai, vyrai užsikosėjo, nors jiems mirtinai reikėjo tylos. Jie sukėlė ir daugiau 8

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

sumaišties – ant dulkinų grindų tarsi sniege liko pėdsakai, rodantys, kur jų eita per butą, tik vargu ar kas nors kada nors juos pamatys. Akivaizdu, kad niekas, be įsilaužėlių, nenutuokė apie šią vietą. Ji buvo neslepiama ir aiškiai matoma, tačiau išsaugoti paslaptį, be abejo, leido kaimynų abejingumas – jie manė, kad būstas priklauso kuriam nors kitam iš jų. Įdomu buvo kitkas. Šiaip ar taip, juk negalima pamesti buto ir pamiršti, kad jis tau priklauso. Tačiau kažkas pamiršo. Pirmas vyriškis sustojo virtuvėje. Ten ant grindų apvirtusi gulėjo vienintelė kėdė, virtuvės spintelė buvo tuščia, jos kabliukai panėšėjo į artrito išsukiotus pirštus, nebeįstengiančius nieko nulaikyti. Nesimatė nei puodo, nei keptuvės, nei kibiro, nei šluotos. Virtuvė buvo išplėšta. Nusivylę vyrai patraukė koridoriumi, šniukštinėjant jų žibintuvėlių spinduliai tamsoje susikryžiuodavo kaip dvikovininkų kardai. Abu vyrai sustojo prie miegamojo slenksčio. Metalinės lovos rėmas buvo pristumtas prie galinės sienos, bet ne šitai privertė greičiau plakti jų širdis. Kitame kambario gale stovėjo didžiulė medinė dėžė, jos dangtis buvo sugadintas mėginant atplėšti, ant lovos dar gulėjo laužtuvas. Vyriškiai nuskubėjo prie dėžės, pirmasis, perskaitęs prisegtą popieriaus lapelį, prisimerkė. Ranka rašytas tekstas išblukintas saulės, bet viršuje buvo matyti kompanijos pavadinimas ir ovalus logotipas. Lapelis panėšėjo į dėl akių surašytą kvitą. Antrasis vyras kluptelėjo jam už nugaros – užkliudė kažką ant grindų ir nudribo lovūgalyje. Jis nusikeikė, piktai dirstelėjo per petį ir pakėlė po kojomis pasipainiojusį daiktą. Iš pradžių pamanė, kad tai skuduras, bet, atidžiau įsižiūrėjęs, 9

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

pamatė, jog vaikiškas žaislas – medžiaginis ančiuko pavidalo migdukas nuo dažno naudojimo nuplikusia galva. Kilpinis audinys laikui bėgant buvo išblukęs ir labai dulkinas. Vyriškis nusičiaudėjo ir šveitė ančiuką ant grindų. Nenorėdamas trikdyti tylos, jo bendrininkas mintyse tarė: „Betrūktų surengti vakarėlį ir pasikviesti kaimynus.“ – Po paraliais, – sukuždėjo jis, kai nukreipė žibintuvėlį į dėžę ir įsispoksojo vidun. Atskubėjęs antras vyriškis žibintuvėliu irgi pašvietė į tamsią dėžę. Abu įsilaužėliai išsižioję spoksojo į dėžės turinį. Jis buvo kur kas vertingesnis, nei jie tikėjosi. – Greičiau nešam dėžę.

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

Pirmas skyrius Viltšyras, Anglija, 2016 m. rugpjūtis

Vasarmetis laikė Angliją savo gniaužtuose. Žemyną užliejusi karščio banga galiausiai pasiekė Britanijos krantus ir žmonės, kaip buvo įpratę, mėgavosi, tryško džiugesiu – taip nutikdavo kaskart, kai gyvsidabrio stulpelis pasiekdavo trisdešimties laipsnių padalą. Parkuose margavo šezlongai, veidus gausiau nusėjo strazdanos, vaikai turškėsi fontanuose, pliaukšėjo judrių gatvių šaligatviais einančių žmonių sandalai. Flora Saiks šito nei matė, nei girdėjo. Galinį jos tėvų sodą – aštuonis akrus Viltšyro kaimo vietovėje – juosė aukšta buksmedžių gyvatvorė, aplink plytėjo ramunėlių pievos. Nuo atvykimo – iš lėktuvo išlipo prieš geras tris valandas – ji palaimingai gulėjo kniūbsčia ir nerūpestingai dykinėjo prie baseino. Vyresnio jos brolio Fredžio nebuvo matyti, jis miegojo kaip užmuštas; tėtis buvo golfo lauke; mama, atsisakiusi Floros ne per daug nuoširdžių įkyrių siūlymų padėti, tarsi televizijos laidoje greitai nardino į verdantį vandenį langustus, visai abejinga tų į Nemo panėšinčių padarų pastangoms ištrūkti iš plastikinių maišelių ant ruošos stalo.

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

Flora mėgino skaityti. Tarp naujamečių jos pažadų mažiau dirbti ir daugiau linksmintis buvo ir ketinimas perskaityti visas praėjusiais metais Bukerio premijai pristatytas knygas, bet iki kovo nusprendė apsiriboti tik tomis, kurios pateko į trumpąjį sąrašą. Dabar ji džiaugtųsi, jei įveiktų pirmą sausio mėnesį nusipirktą knygą – tai būtų trečdalis iki pusiaukelės. Bėdų Florai kėlė adrenalinas. Jis valdė jos gyvenimą – po ilgai trunkančio įtempto darbo, kai valandos neskaičiuojamos, o po intelekto blyksnių atsiveria užmaršties spragos, likdavo labai mažai laiko bei jėgų tokiems užsiėmimams kaip skaitymas. Pastaroji savaitė šiuo atžvilgiu buvo pavyzdinė. Pirmadienį Flora pabudo Palm Biče, trečiadienį – Čikagoje, vakar spaudė rankas susitikime ir oficialiame vakarėlyje Manhatane, paskui, vilkėdama kokteilių suknele, lėkė į Džono Kenedžio oro uostą, išskrido vėlai naktį, o ryte nusileido Hitrou oro uoste. – Arbatos, širdele? – Floros ausį pasiekė mamos balsas, paskui ji išgirdo į kalkakmenį skimbtelint porcelianą. – Ir pasitepk storiau losjonu, nes tavo pečiai jau paraudę. Tai pasakiusi, mama šilta ranka palietė jai pečius. Flora kilstelėjo galvą ir jos veidą apkrito gelsvų kaip kviečiai plaukų sruogos. – Ką? – sudejavo Flora. – Ak, širdele, aš dėl tavęs nerimauju. Laiko juostų skirtumas kenkia tavo organizmui. Mergina atmetė atgal plaukus ir nerangiai atsisėdo. Šalia įsitaisiusi mama tingiai sūpavo kojomis, ant kelių ji buvo pasidėjusi The Lady, rankose laikė puodelį arbatos. Šiaudinės skrybėlės kraštas metė šešėlį ant vis dar labai gražaus jos veido, nors moteris buvo bebaigianti šeštą dešimtį. 12

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

Flora taisėsi medvilninio Liberty Print bikinio petnešėles – ji neketino maudytis, nenorėjo sušlapti ir vylėsi, kad Fredis neįmes jos į baseiną. Arbatos garai nurausvino miegant įkaitusį merginos veidą. Ji žiūrėjo į melsvai žalius laumžirgius, vos liečiančius vandens paviršių, ir į giedrą dangų šaunančias kregždes. – Tu per daug ir per sunkiai dirbi. Tai kenkia sveikatai. – Žinau, bet kaip tik dabar negaliu trauktis. Turiu surasti naujų klientų – tam Angusas mane ir nusamdė. Per Kalėdas galėsiu šiek tiek atsipūsti. – Per Kalėdas? Iki jų neištempsi. Dabar tik rugpjūtis. Aš tikrai jaudinuosi, kad švenčių gali ir nesulaukti. – Aišku, jaudiniesi, tu visada jaudiniesi. Jaudintumeisi ir tada, jei nebūtų dėl ko jaudintis, – nusišypsojo Flora. – Kada grįš tėtis? Suraukusi antakius mama pašnairavo, mėlynos jos akys žvelgė skeptiškai. – Pasakiau, kad priešpiečiai pusę pirmos. – O kada jie bus? – Antrą. Flora caktelėjo liežuviu. Apie jos tėvo įprotį vėluoti sklandė legendos. Jis pavėlavo į savo paties vestuves (sprogo Aston padanga), į ligoninę, kai gimė Fredis (automobilių spūstys Meifere), į ligoninę, kai pasaulį išvydo Flora (Haid Parke pasiklydo jų šuo, o greitoji negalėjo laukti), į savo brolio laidotuves (pagrindinė gatvė buvo uždaryta dėl ūkininkų turgaus Molbore). Vienut vienutėlaitė vieta, į kurią tėtis nepavėlavo nė karto per keturiasdešimt metų, – tai vieta, kur vykdavo aukcionai. Jis buvo vyriausiasis Christie’s aukcionatorius nuo devintojo dešimtmečio pabaigos ir tik visai neseniai atsista13

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

tydino; aukcionai garsėjo kaip gyvi, triukšmingi renginiai, labiau panėšintys į šaudymo varžybas. Tėtis buvo gerbiamas už šmaikščias pastabas, pakeldavusias nuotaiką ir apetitą, o plaktuku dažniausiai kaukštelėdavo, kai būdavo pasiūloma rekordinė suma. Kad ir kaip būtų, visi žinojo, jog pietūs gali palūkėti. Be abejonės, pusę pirmos jis užsimojo taikydamasis į šešioliktą duobutę, nors ir labai norėjo paklusti dievinamai žmonai. – Fredis ilgai miega, – gurkšnodama arbatą pareiškė Flora, dirstelėjusi, kiek valandų. Nors buvo ketvirtis pirmos, jos kūnas sakė, kad dar tik aušta. – Taip. Tikrai. Flora vėl atrėmė galvą į tikmedžio atkaltę ir dirstelėjo į mamą. – Ką? – Nieko. – Mama, aš pažįstu šį tavo toną. Kas nutiko? Mama nieko nematančiu žvilgsniu dirstelėjo į dukrą. – Jis labai liesas. – Fredis visada buvo toks. – Bet dabar jis numetė daug svorio. Tikriausiai netinkamai maitinasi. – Tu teisi, – suaimanavo Flora ir, ištiesusi koją, ėmė apžiūrinėti pedikiūrą. Po trijų savaičių jis buvo dar visai gerai išsilaikęs. – Nepamiršk, kad tai žmogus, prisigalvojantis įvairiausių dingsčių išvengti vitamino C ir ieškantis pasiteisinimų, kodėl bulvių traškučius su sūriu perka pakuotėmis. Tačiau mama, žiūrėdama į pievas, šį kartą nenusijuokė. – Manau, jam nutiko kas nors bloga, – pasakė ji. 14

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

Flora prunkštelėjo. – Tu nuolat galvoji, kad kas nors blogai, – Floros tėvas visada vėluodavo, o mama amžinai nerimaudavo. Flora, matydama, kaip reaguoja mama, tarė: – Mamyte, guldau galvą, jog vienintelė blogybė ta, kad Fredis ilgisi Agės. Jis galiausiai suvokė, kokią baisią klaidą padarė su ja išsiskirdamas, ir tiek, – Flora nuleido kojas, užsimerkė ir jausdama, kaip saulė maloniai kepina odą, pridūrė: – Draugystė su Age buvo geriausia, kas Fredžiui nutiko gyvenime. – Turbūt ji jau draugauja su kitu. Flora atmerkė vieną akį. – Kas tau šitai sakė? – Širdele, juk žinai, kad turiu savų ryšių. Kavos rytmečius sugalvojo ne tavo karta, – atsakė mama, o jos veide šmėstelėjo skausminga mina. Paskui pridūrė: – Kvailas berniukas. Flora pasisuko šonu ir tvirtai suglaudė kelius. – Mama, Agė gali priversti Fredį šiek tiek pasigerinti ir melsti atleidimo, tačiau neabejoju, kad jį susigrąžins. Mama sučiaupė lūpas – taip darydavo visada, kai būdavo susirūpinusi. Flora tai įsiminė nuo tos dienos, kai laikė stojamąjį matematikos egzaminą ir kai tėvas atliko testą, kad gautų licenciją pilotuoti sraigtasparnį, nuo tos dienos, kai Fredis pranešė bėgsiąs Sacharos maratoną... – Viliuosi, tu teisi. Moterys nutilo, tik verčiamų lapų garsas trikdė hortenzijų krūmuose besidarbuojančių bičių simfoniją, juodųjų strazdų giesmes ąžuolo šakose, labradoro Bolio vizgančios uodegos sukeltus gūsius. Pavėsyje šalia Floros šezlongo gulintis šuo suvizgindavo uodegą kaskart, kai mergina paglostydavo jam kailį. 15

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

Mama užvertė žurnalą ir, nutaisiusi linksmesnį veidą, pažvelgė į dukrą. – Na, papasakok man savo naujienas, turiu omenyje ne darbą. Ar su kuo nors susitikinėji? Nepasukdama galvos, Flora paskersakiavo į mamą. Paskui išspaudė atodūsį ir tarė: – Ne. Neturiu tam laiko. Mama irgi atsiduso. – Širdele, privalai atrasti. Nė nesitikėk sutikti vaikino, jei leidi dienas saugyklose, parduotuvėse, galerijose ir lėktuvuose. – Aš bendrauju su daugybe žmonių, mamyte. Tiesiog nepasitaikė tokio... – Flora ieškojo tinkamo žodžio. – Ypatingo? – Ketinau pasakyti „nepaprasto“, bet taip, taiklus ir tavo apibūdinimas. – Nepaprasto – kuo? Mergina gūžtelėjo pečiais, nors atsakymą puikiai žinojo. Dirbdama ji susidūrė su gausybe prekybos agentų, galerijų savininkų, kolekcininkų, meno istorikų, restauratorių, ką jau kalbėti apie klientus, tik ji, žinoma, niekada nė neketino peržengti ribos ir eiti su kuriuo nors iš jų į pasimatymą. Juos visus buvo galima suskirstyti į du tipus: vieni kaip jos bosas Angusas, vilkintys pagal užsakymą siūtus kostiumus, įgiję brangiai kainuojantį išsilavinimą, priklausantys elitui ir išpuikę. Kiti kaip jos tėvas: eruditai, ekscentrikai, įdomesni ir patrauklesni už kitus, todėl nestokojantys dėmesio, tačiau beviltiškai nepraktiški, išsiblaškę ir nesugebantys susikaupti kasdieniame gyvenime. Florai norėjosi kiek kitokio žmogaus – šiek tiek „erzinančio“. 16

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

– Tu tokia nuostabi mergina. Negaliu suprasti, kaip iki šiol joks vyras tavęs nepačiupo. – Aš – ne jogurto indelis, ant kurio nurodytas galiojimo laikas! – nusikvatojo Flora. – Širdele, tai naivu. Aišku, kad esi tokia. Visos moterys tokios. Norėdama išsigelbėti, mergina atsiduso. Ji troško, kad mama neberutuliotų šios temos. – Mamyte, aš visiškai patenkinta dabartiniu savo gyvenimu. Tai nutiks, kai nutiks. Ir visai nesvarbu – lūkuriuosiu ar ne. Moterys, norėdamos atsikvėpti, nutilo – abi žiūrėjo į juodųjų strazdų porelę, šokinėjančią ant pievutės ir ieškančią kirminų. Flora žinojo, kad jai nebereikia kaip kadaise drausminti Bolio. Šunį kamavo artritas, tad jam buvo kur kas maloniau snūduriuoti pavėsyje. – Taigi ar žudynės virtuvėje baigtos? – paklausė Flora, keisdama pokalbio temą. – Langustai puikiai išvirę, rausvi ir šilti, – su pasitenkinimu atsakė mama, mat buvo ne tik puošeiva, bet ir elegantiška virėja. – Desertui iškepiau tavo brolio mėgstamą sūrio pyragą. – Kaip gerai, tuomet jis išlips iš lovos. Gal reikėtų prie jo kambario durų padėti nedidelį sprogmenį? Mama krūptelėjo ir sukikeno išgirdusi žvyrkeliu riedančių padangų gurgždėjimą. Jos atsigręžė ir išvydo keliu skriejantį Jaguar XK8. Kreminės spalvos automobilio stogas buvo nuleistas, baltutėliai Floros tėvo plaukai plaikstėsi vėjyje, jam už nugaros sūkuriavo grupės Fleetwood Mac melodija. – Negaliu patikėti! – nustebusi sušuko Flora. – Jis grįžta pačiu laiku. 17

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

– Taip, bet vairuoja taip, tarsi vėluotų, – nepatenkinta pareiškė mama, sūpuodama kojomis gulimojoje kėdėje. Įkišusi pėdas su dailiu pedikiūru į baltus odinius sandalus, ji pridūrė: – Tiesą sakant, jis nudraskė šarkakojų žiedus. Kas jis manosi esąs? Sterlingas Mosas*? Moteris atsiduso, paėmė iš Floros tuščią arbatos puodelį ir per pievutę nužingsniavo prie vyro laiminga, jog gali juo pasirūpinti.

Po pusvalandžio ramus snaudulys buvo išvaikytas iš namų, kaip nuo kėdės nubrauktas dulkių sluoksnis. Kai Floros tėtis išėjo iš dušinės įraudusiais skruostais ir alkanas lyg vilkas, visu garsu kaukė Radio 4, grindys vis dar buvo išmargintos purvinų jo golfo batų su skylutėmis ant padų pėdsakais. – Sveikas, tėti, – nusišypsojo Flora, sėdinti šalia ruošos stalo, kojas įsikėlusi į kriauklę (taip mergina labiausiai mėgo ilsėtis namie nuo tada, kai, būdama aštuonerių, įkrito į dilgėles ir mama vėsino jos degančias, perštinčias blauzdas lediniu vandeniu). Iš Floros minos buvo galima spręsti, kad ji laukia džiugaus tėčio bučinio, – ir jis įsegė jai jį į kaktą, paskui delnais užspaudė ausis ir pasaulio garsai laikinai prislopo, lyg atsidūrus po vandeniu. Flora paklausė: – Gerai sužaidei? Išgirdus šį skaudų klausimą, plati tėvo šypsena išblėso, jis pliaukštelėjo sau per kaktą ir suaimanavo: – Siaubingai! Po velnių, labai blogai! Būčiau sužaidęs ge* Stirling Moss (g. 1929) – garsus „Formulės 1“ pilotas iš Anglijos. (Čia ir toliau – vert. past.)

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

riau, jei į tą prakeiktą kamuoliuką būčiau smūgiavęs dulkių siurbliu. Nesuprantu, kas man pasidarė. – Aš pasakysiu, kas tau pasidarė! – pareiškė mama, kirpdama ant palangės lovelyje augančių rozmarinų šakelę. Jos akys buvo įsmeigtos į voverę, ieškančią mėgstamų gilių šiek tiek per arti lobelijų. Moteris pabeldė į langą ir voverė nuliuoksėjo atgal į ąžuolą. – Vakar vakare papildoma taurė Maury, štai kas. Po jos žodžių stojo slegianti tyla. – Bet, brangioji, mes turėjome figų! – paprieštaravo atgavęs žadą tėvas. „Ir kaip gali šauti mintis, kad figas galima valgyti neužsigeriant vynu, kuriame dominuoja granatų sirupo nata“, – pagalvojo ji. – Supranti, ką sakau! – atkirto mama, atgręždama jiems abiem nugarą, prieš tai spėjusi perverti vyrą priekaištingu žvilgsniu. Ant plonų rankų orkaitės pirštines užsimovusi moteris traukė alyvuogių duoną, o kai vyras bandė ją prisitraukti ir pabučiuoti, pridūrė: – Būtų pakakę ir Pouilly-Fumé. Užuot leidusis pabučiuojama, ji padavė vyrui kepimo skardą su rozmarinais apibarstyta duona. Flora sukikeno, kai jos tėvas, vilkintis itin spalvingą sportinį tamsiai rožinių šortų ir ryškiai žalių polo marškinėlių ansamblį, spūdino šalin, nusiminęs dėl tokio atkaklaus žmonos rūpinimosi jo kepenimis. Nieko keista, kad jis, viršijęs greitį, išvakarėse padauginęs vyno, pripėdavęs virtuvę, dabar pakliuvo į jos nemalonę. – Vargšas tėtis, – pasakė Flora. Kai mama krovė šiltus, išgliaudytus langustus ant salotų, ištaikiusi progą Flora nugvelbė gabalėlį avokado. Mama su19

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

draudė ją – pliaukštelėjo per riešą, paskui, kiek pasvarsčiusi, pati davė dukrai dar gabalėlį. – Turi atsipenėti. O dabar prašyčiau pakviesti brolį, – pasakė mama, dėdama ant stalo lėkštę. – Ir atnešk servetėlių bei gėlių. – Klausau, sere, – atidavė pagarbą Flora, kriauklėje sumušusi kulnais ir vyptelėjusi. Mama, dūsaudama ir purtydama galvą, tepasakė: – Garbės žodis! Flora nušoko nuo ruošos stalo ir atsistojo prieškambaryje, laiptų apačioje. – Ei! Niekšeli! – sušuko iš visų plaučių. – Sode laukia priešpiečiai, ateik, kitaip būsiu išsiųsta į armiją! – Jei norėčiau duoti žinią kaimynams, kad valgome, pakviesčiau užeiti, – pašaipiai tarė mama, kai Flora, po akimirkos įliuoksėjusi į sodą, padėjo rožines kaip austrės linines servetėles ir pieno ąsotį, primerktą ką tik nuskintų baltų kvapiųjų pelėžirnių. – Lažinuosi, kad jis vis dėlto pabudo, – vyptelėjo Flora, nedrąsiai sėsdamasi į kėdę šalia tėvo ir lauždama didelį gabalą dar šiltos duonos. Jos tėvas nenoriai įsipylė gazuoto žaliųjų citrinų gėrimo, kurį žmona stengėsi įsiūlyti jam kaip lygiavertį gaivinantį baltojo vyno su gazuotu vandeniu pakaitalą. Flora gurkštelėjo ir užsimerkė, jautė, kaip ant vėsaus stiklo susikaupęs kondensatas teka žemyn jai ant rankos, kaip mieguistos vidudienio saulės tvinksniai pulsuoja po jos oda. Jai nereikėjo atmerkti akių, kad pamatytų pievelę kertantį brolį. Taip, Flora girdėjo girgžtelint apatinę laiptų pakopą, girdėjo į sieną trinktelint stiklines duris, bet ji visada pajusdavo, kad Fredis netoliese, taigi pateisino 20

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

brolio jai duotą Šikšnosparniaausės pravardę, kuri metams bėgant virto Šikšniaause, dar vėliau – Šikšne. Brolį ir seserį skyrė dveji metai, bet juodu tapo neperskiriami nuo tos dienos, kai mama parsivežė ją iš ligoninės. Fredis kasnakt įsiropšdavo į Floros lovytę ir dalydavosi su ja mylimiausiu žaislu. Pirmą Floros dieną mokykloje jis saugojo ją žaidimų aikštelėje, sekmadieniais padėdavo išnešioti laikraščius (tėtis reikalavo, kad vaikai patys užsidirbtų pinigų), nes tądien laikraščiai išeidavo su priedais ir Florai būdavo per sunku juos nešti; brolis pažadėjo neprasitarti mamai, kai į drugelio tatuiruotę, kurią sesuo pasidarė ant šlaunies, įsimetė užkratas; jis pagrasino apkulti bet kurį savo draugą, jei tik tas užgautų Florą, ir priekabiau nei tėvas tikrindavo vaikinus, su kuriais susitikinėjo sesuo. – Nesiskubinai, Niekšeli, – pasakė Flora tingiai atmerkdama akis. Nusivaipiusi ir kaltinamai šyptelėjusi, pridūrė: – Po paraliais, laukdami tavęs vos nenumirėme iš bado! – Nesikeik, Flose! – subarė mama. Mergina negalėjo atitraukti akių nuo Fredžio – nuo savo aukšto, stuomeningo brolio išsitaršiusiais plaukais, kurio rusva oda tebebuvo išberta vaikiškomis strazdanomis. Kartą juodu mėgino suskaičiuoti jo strazdanas, jungdami jas ilgalaikiu žymikliu, bet kreiva šypsena, kurios Fredis iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti, slydo tolyn M4 greitkeliu kokius aštuonis kilometrus. Dėl tokio išskirtinio dėmesio brolis bedė į Florą pirštu. – Nepradėk! Tu smirdi, – tarė jis. – Nejuokauju, sese, patrauk pelėžirnius. Flora ketino nusijuokti, nes tai buvo įprastas Fredžio pokštas, visada priimamas labai linksmai, bet šįkart mergina pastebėjo, kad niekas nė nešyptelėjo. 21

Karen Swan ◉ Paryžiaus paslaptis

– Po velnių, kas tau nutiko? – paklausė ji, bandydama žvilgsniu priversti brolį surimtėti. – Flora, nesi... – pakartojo mama, bet akies krašteliu mergina matė, kaip tėvas ištiesė ranką, kad ją nuramintų. Fredis gūžtelėjo pečiais. – Nieko. Vėsu. – Bet tu toks liesas! – sušuko Flora, kone juokdamasi iš ironiško brolio mėginimo apsimesti, kad viskas gerai. – Gyrėsi puodas, kad katilas juodas! – atšovė Fredis. Apsimestinai nerūpestingai jis klestelėjo į laisvą kėdę ir gurkštelėjo žaliųjų citrinų gėrimo. Nusivylęs piktai stebeilijo į stiklinę, paskui skeptiškai žvilgtelėjo į tėvą, bet šis tik gūžtelėjo. – Mamyte, pasakyk jam! – paragino Flora. – Sakiau, širdele, tau irgi sakiau, – kreipėsi mama į Fredį ir įvertė jam į lėkštę didžiulę porciją salotų. – Kodėl, tavo manymu, užsakiau papildomą kilogramą langustų? Žiūrėdamas į maistą, brolis išbalo, šakutė jo rankoje sustingo. – Tu iš tikrųjų atrodai sukrėstas! – pareiškė Flora ir, pasirėmusi į stalą alkūnėmis, nė neketindama trauktis, pažvelgė broliui į akis. Ji pažinojo Fredį geriau negu kas nors kitas. – Iš tiesų, klok, kas vyksta! Fredis jau žiojosi atsakyti, tačiau neįstengė nė žodžio išspausti. Tik pečiais gūžtelėjo. Ilgai trunkanti tyla vertė rimtai susirūpinti. Dabar visi jaudinosi. Gal kada Fredis ir nepajėgė nė kąsnio praryti, bet kalbėti visada įstengdavo. Žiūrint į brolį, Floros mintys dūgzte dūzgė. Gal jis sužinojo, kad Agė vėl eina į pasimatymus? Gal tai užgavo Fredį skaudžiau, negu jie manė? 22

9 786094 662157

Paryžiaus paslaptis

„Paryžiaus paslaptis“ – tai pabėgimas į Paryžių, į meno pasaulį, ten, kur grožis slypi po laiko dulkėmis, ten, kur meilė ištinka, kad ir kaip jai priešintumeisi.

Karen Swan

S U N DAY T I M E S“ B E S T S E L E R I S

Karen Swan

Paryžiaus paslaptis

Kai kurių durų verčiau niekada neatidaryti