Issuu

COLOMBE SCHNECK

PARYŽIAUS TRILOGIJA

STULBINANTI KNYGA. THE OBSERVER

COLOMBE SCHNECK

PARYZIAUS TRILOGIJA

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

VILNIUS 2026

Colombe SCHNECK

DIX-SEPT ANS

Grasset, Paris, 2015

DEUX PETITES BOURGEOISES

Stock, Paris, 2021

LA TENDRESSE DU CRAWL

Anne TYLER

Grasset, Paris, 2019

CLOCK DANCE

Alfred A. Knopf, New York, 2018

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

International Rights Management: Susanna Lea Associates

ISBN 978-609-466-956-9

ISBN 978-609-466-440-3

Mano vaikystė buvo utopiška. Aš nebuvau mergaitė, neturėjau mergaitės kūno, tiesiog buvau aš, Kolomba: karštakošė, ryžtinga, užsispyrusi, smurtinga, šiurkšti, atvira, nerangi, vagilė, melagė, blogai besielgianti su savo lėlėmis ir prasimananti apie jas visokiausių istorijų, prastai besimokanti, nebent mokomasis dalykas sudomindavo. Šokau ir įsivaizdavau save kaip primabaleriną, jodinėjau žirgais ir mačiau save kaip žirgų sporto čempionę, kiek įstengdama greičiausiai bėgiojau, šliuožiau slidėmis didžiausiu greičiu, man svaigdavo galva ir neįstengdavau užsliuogti virve aukštyn per fizinio lavinimo pamokas. Visą dieną skaitydavau. Mėgau pasakas, turiu omenyje seną nenaudėlę Skarlet Oharą, komiksus apie lenktynininką Mišelį Vajaną ir priešistorinį žmogų Rahaną. Dėvėdavau ryškias gėlėtas medvilnines sukneles ir džinsinius kombinezonus. Norėjau viską žinoti apie meilę, buvau įsimylėjusi savo mokytoją, norėjau sužinoti apie seksą, bet ne per anksti, norėjau ištekėti ir tapti mama, bet ne tuojau pat, norėjau, kad mane paliktų ramybėje, kol pati rasiu savo vietą, tapsiu tuo, kuo esu. Buvau ambicinga jauna asmenybė, trokštanti pačių prestižiškiausių mokslinių laips-

nių, teisės rinktis, spręsti. Tik manasis kūnas pamažu mane išdavė. Tie plaukai, tos didžiulės krūtys. Mėnesinės. Nusprendžiau, kad visa tai neturi su manimi nieko bendra, leidau kraujui tekėti, sudėmėti mano apatinius, mano drabužius. Kai man buvo septyniolika, sužinojau, kad esu nėščia. Negalėjau tuo patikėti. Buvau įtūžusi: mano kūnas nuvylė mane. Ne to buvau mokoma, dėl to nebuvau įspėta. Augau aštuntame ir devintame dešimtmečiuose Paryžiuje, intelektualiosios buržuazijos rajone, kur nebuvo skirtumų tarp berniukų ir mergaičių, ir tik bum! Aš turiu mergaitės kūną, turiu gimdą. Aš esu nėščia ir pikta. Visuomenė man melavo. Aš tikėjau tuo, ko buvau mokoma mokykloje, kad įvardis „il“* yra neutralus, kad aš taip pat priklausau „il“, bet vyriškoji giminė jame nustelbia moteriškąją, o mes visi patenkame į neapibrėžtą „il“ visumą. Tai nebuvo tiesa, tai buvo melas, aš buvau mergaitė, buvau „elle“, buvau menkesnė ir privalėjau pasitraukti į šalį. Antai tas vaikinas vyriškame kūne galėjo mėgautis seksu, kiek tik užsigeisdavo, nerizikuodamas pastoti, be jokio pavojaus. O aš privalėjau saugotis. Tėvas man sakė (nors visada sukeldavo man priešingą įspūdį – žavėjosi mano ambicijomis, karštu būdu ir užsispyrimu): „Tu esi mergaitė, turi būti dėmesinga savo kūnui, jis gležnas.“ Tada buvau mergaitė, o tai sužinojau sulaukusi septyniolikos. Aš gėdijausi savo kūno, ėmiau kūprintis, stengdamasi paslėpti per dideles krūtis, pernelyg ryškias kūno formas. Man buvo gėda ir aš buvau pažeidžiama. Pasidariau abortą ir man prireikė trisdešimt penkerių metų ir Annie Ernaux pavyzdžio, kad apie tai prabilčiau. Todėl, kad tas kūnas sumenkino mane savo gležnumu, nėščia, neutralumo stygiumi,

* Pranc. įvardis il – „jis“, vartojamas ir kaip bevardės giminės įvardis; elle – „ji“.

nėščia, tuo keistu fiziniu atsaku, nėščia, negebėjimu daryti to, ko norėjau, nėščia, primetė man būvį, kurio aš nė kiek netroškau, nėščia, nusprendžiau atsikratyti jo – to neišmanėlio, to banalaus kūno, ir investuoti vien tik į savo dvasią.

Tačiau mano dvasia taip pat nuvylė: dėl priežasčių, kurių tuo metu nesupratau, sumažinau savo siekius, prigesinau troškimus, juos paslėpiau, suteikiau jiems tokį pavidalą, kuris nieko negąsdintų ir neužimtų pernelyg daug erdvės. Žinojau, kad privalau per daug nekalbėti, bijojau išsiduoti. Panarinusi galvą sekiau paskui kitus, susitaikiau su kūno man primesta vieta. Tapau mama, aukotis kitiems man tapo savaime suprantama, neturėjau pasirinkimo. Tokiu būdu įsisąmoninau faktą, kad mano kūnas – moters. Priėmiau savo lyties tapatybę, pagal kurią buvau pašaukta susilaukti vaikų, gaminti valgį ir valyti namus.

Susilaukiau vaikų ir jie teikė man daug džiaugsmo, man patiko būti mama, galų gale tapau miela ir švelni. Man tai buvo priimtina. Atrodė, kad visi aplink laimingi. Kartais būdavau šiurkšti. Išklausydavau kritiką: gal vis dėlto nebuvau tokia jau miela ir švelni, kaip atrodė. Nesugebėjau visiškai įsilieti į moters kūno primestą modelį. Tebepuoselėjau vieną kitą viltį dėl savęs. Turėjau ką pasakyti, ėmiausi rašyti knygas, išsiskyriau, buvau viena, privalėjau daugiau uždirbti, auginti vaikus, o tam prireikė visko, kas buvo likę iš mano senojo užsispyrimo. Aš iškėliau galvą, sakiau, ką turėjau sakyti, ir išgirdau atsaką: tu egoistiška, tu arogantiška, kas manaisi esanti? Su vyrais man nesisekė, aš nebuvau gera žmona, gera širdies draugė, bet sužinojau, kad esu gera bičiulė, kad man labai sklandžiai sekasi laisvesni ir atviresni santykiai, kuriuose vaidmenys griežtai neapibrėžti ir nepriklauso nuo lyties.

Paskui, kai man sukako penkiasdešimt, ėmiau mokytis plaukti ir galų gale suvokiau, kad mano kūnas anaiptol nėra toks neišmanėlis, kokiu jį laikiau. Anksčiau mano judesiai buvo menki, kupini įtampos ir nerimo. Plaukdama išmokau judėti plačiau, ugdyti jėgą ir tinkamai ją paskirstyti. Pagerėjo mano judesiai – tapo lankstesni. Mačiau greta plaukiančių vyrų kūnus, kartais aplenkdavau juos ir jutau malonumą, sumažėjo mano krūtys, gimda liovėsi veikusi. Savo kūno dėka suvokiau, kas esu iš tiesų, tai leido man tapti pačia savimi: ne moterimi, bet gyva būtybe, kuriai patinka dažytis, vilkėti sukneles ir avėti aukštakulnius, gaminti valgį, nieko neveikti, įsimylėti, leisti laiką su draugais, kalbėtis, o labiausiai bendrauti su žmonėmis, kurių nuomonės skirtingos. Maniau, kad esu moteris – švelni ir žavinga būtybė, nuolankiai priimanti bet kokius sunkumus. Galiu pasakyti jums, kad šių tekstų rašymas mane perkeitė. Turiu tvirtus pečius, turiu du kumščius, kurie gali smogti, tad geriau manęs nepykdyti. Galiu būti arogantiška, neimu į galvą – aš esu svarbi, tokie pat svarbūs ir šie romanai. Septyniolikmetė, Draugystė ir Plaukimas: pasakojimas apie meilę pasakoja apie mano kūno ugdymą – gyvas mano kūnas, gyva mano dvasia, mano – unikalaus, be paliovos judančio žmogaus, kurio vardas Colombe Schneck.

SEPTYNIOLIKMETE

Skiriu Annie Ernaux

Mokykliniuose sąsiuviniuose Visos tavo svajonės, paslaptys

Ir žodžiai, kurių niekad neištari...

YVES SIMON, Diabolo menthe

N ei mano šeima, nei artimiausi draugai nežino, kas man nutiko 1984 metų pavasarį. Išgyvenau gėdą, sutrikimą, liūdesį... aš niekada nepasakojau, kaip – per atsitiktinumą – įžengiau į suaugusiųjų pasaulį.

Pernai dienraščiui L’Humanité duotame interviu Ani Erno priminė, kad „moteris, kurios ryžtasi abortui, gaubia begalinė vienatvė“.

Tokią vienatvę ji pati išgyveno 1964 metais. Tuomet jai buvo dvidešimt treji. Tais laikais abortas buvo nusikaltimas, baudžiamas pagal įstatymą. Ji pasakoja, kad bibliotekose ieškojo knygų, kurių pagrindinė veikėja nori nutraukti nėštumą. Ji vylėsi literatūroje išgirsti draugišką balsą, bet tuomet tokio balso neaptiko. Romanų pagrindinė veikėja būdavo nėščia, vėliau – jau nebe, o perėjimas iš vienos būsenos į kitą visada nutylėtas. Bibliotekų kortelėse su užrašu „Abortas“ tebuvo nurodyti moksliniai arba teisiniai žurnalai – jie nagrinėjo šią temą nusikalstamumo aspektu.

Ji pasijuto dar labiau nugrimzdusi į vienatvę, tarsi apribota savo socialinės padėties. Neteisėtas abortas, kupinas fizinio ir moralinio žiaurumo, tuo metu tebuvo kasdienių kaimynystėje sklandančių apkalbų tema.

Dabar abortas yra įteisintas įstatymo, tačiau tebėra literatūros užribyje.

Kai 2000 metais Ani Erno išleido „Įvykį“, pasakojimą apie

neteisėtą abortą dar prieš įvedant Veil įstatymą*, knyga nesukėlė didelio atgarsio. Šis pasakojimas glumina. Vienas žurnalistas autorei rėžė: „Mane nuo jūsų knygos pykina.“

Abortas nėra graži literatūros tema.

Tai karas tarp gyvenimo ir mirties, pažeminimo, viešos gėdos ir apgailestavimo.

Ne, tai nėra graži tema.

Aš supratau Ani Erno. Tai, ką ji sako apie tylą, sumišimą, kai „niekas moterų labui dar neiškovota“, tačiau „merginos nepakankamai susitelkusios“.

Dabar, kai Europoje vėl svarstomi sąmoningą nėštumo nutraukimą reguliuojantys įstatymai, kai kalbama apie abortų paplitimą, sugalvota net sąvoka „abortas dėl patogumo“, privalau papasakoti, ką man reiškė ir tebereiškia šis „įvykis“.

Nei banalus, nei patogus.

Aš neturėjau pasirinkimo, privalėjau papasakoti apie tą 1984 metų pavasarį.

* 1975 m. sausio 17 d. Prancūzijoje sveikatos apsaugos ministrės Simone Veil pastangomis priimtas įstatymas, įteisinantis sąmoningą nėštumo nutraukimą per pirmas 10 nėštumo savaičių.

M an septyniolika metų ir aš turiu meilužį. Nesu įsimylėjusi, bet turiu meilužį. Niūniuodama žingsniuoju Sen Mišelio bulvaru, man septyniolika ir aš turiu meilužį, esu labai patenkinta. Aš ne tokia kaip mano motina, visai ne kaip ji – tapati savajai vienatvei. Aš esu aš – mergina, kuri mylisi su vaikinu, nors nėra jo įsimylėjusi. Man septyniolika metų ir aš turiu meilužį. Ne draugą, ne mylimąjį, tai ne kažin koks paaugliškas prasimanymas, o meilužis – moters reikalas. Aš esu laisva mergina.

1984 metų vasara, valdžioje kairieji. Panaikinta mirties bausmė, pradėta švęsti muzikos dieną, jau sukurta kompaktinė plokštelė – žadama, kad ji bus nesulaužoma. Ministrui pirmininkui trisdešimt aštuoneri, AIDS man – ir grėsminga, ir tolima liga, feministinė revoliucija beveik pasibaigusi. Per televiziją žiūrim ir klausom laidas „Apostrophes“, „Teisė atsakyti“ ir Klodo Žano Filipo kino klubą. Pagaliau visi esame protingi ir šiuolaikiški.

Šiandien to pasaulio, kuriame gyvenau ir kurį laikiau nesugriaunamu, nebėra. Patogumas, tėvai, palaikymas, optimizmas, tikėjimas valdžia ir ją įkūnijančiais vyrais bei moterimis –visai tai išnyko.

Tavo nebūtis lydi mane trisdešimt metų. Tavo nebūtis leido man tapti laisva moterimi, kokia šiandien esu.

COLOMBE SCHNECK (Kolomba Šnek, g. 1966 m.) – prancūzų rašytoja, režisierė, žurnalistė. Prancūzijoje ji išgarsėjo dėl drąsios autobiografiškos prozos. Iš viso parašė dvylika knygų, už jas buvo apdovanota Prancūzų akademijos, Prancūzijos rašytojų sąjungos bei Madame Figaro premijomis ir įtraukta į Renaudot ir Femina literatūros premijų trumpuosius sąrašus. „Paryžiaus trilogija“ – trijų romanų rinktinė, išversta į daugiau nei dešimt kalbų ir atnešusi autorei tarptautinį pripažinimą.

Pirmojoje trilogijos dalyje autorė gręžiasi į paauglystę. Ambicinga septyniolikmetė iš pasiturinčios šeimos mėgaujasi laisve ir išbando įvairias romantinių santykių formas, bet netikėtas nėštumas priverčia susidurti su nauja realybe: kūnas ją išdavė ir nepriklauso vien jai.

Antrojoje dalyje prabylama apie skaudžią geriausios draugės netektį. Dvi paryžietės, užaugusios prie Liuksemburgo sodo, gyvenime žengia koja kojon iki šokiruojančios vėžio diagnozės, kuri iškelia klausimą: kodėl man, o ne jai lemta gyventi toliau?

Trečiojoje dalyje kalbama apie grįžimą į savo kūną. Po aistringo romano ir skausmingų skyrybų moteris ima lankyti plaukimo pamokas. Plaukimas pamažu moko atrasti savyje jėgų ir paleisti žeidžiančias patirtis.

„Paryžiaus trilogija“ – intelektualus ir intymus kūrinys apie saviraišką, meilę ir sielvartą. Apie būtinus virsmus norint gyventi nuoširdumu grįstą gyvenimą.

Dėkingumo kupinas pasakojimas apie netektį ir vidinės laisvės atradimą. – Le Monde

Gilus žvilgsnis į moters gyvenimą. – Oprah Daily

978-609-466-956-9