Ĺ eĹĄtasis leidimas
NIJOLĖS BRAŽĖNAITĖS pratarmė
Mudu su Juozu susitikome Pary žiuje 1948 metais. Buvau pabėgėlė, o jis – Laisvės kovotojas, turįs misiją. Nors tuometė padėtis buvo sudėtin gesnė nei galima įsivaizduoti, mums pavyko drauge sukurti gražiausias gyvenimo akimirkas, kurias branginu iki šiol. Jis buvo mylintis, nuoširdus vy ras, tačiau ir ryžtingas, drąsus Laisvės kovotojas – žodžio žmogus, negalintis laužyti duotų pažadų. Tai galiausiai lėmė jo sprendimą grįžti į okupuotą Lietuvą ir įvykdyti misiją, dėl kurios buvo pašauktas. Savyje jis puoselėjo didžiulį troškimą atlikti užduotį. Jo būdas neleido pasitraukti iš pavojingo kelio, nors ir tektų paaukoti asme ninę laimę. Bendraudama su Juozu sužinojau, kad Laisvės kaina kartais gerokai didesnė už tą, kurią įsivaizduojame. Iš tiesų ji neįkainojama, nors tuo pat metu tokia brangi tik dėl to, kad galime laisvai pasirinkti, ar jos siekti. Kartkartėmis mums primenama, kaip sunku suvaldyti totalitarinių pasau lio jėgų grėsmę, tačiau neveiklumo pasekmės – dar baisesnės... Prisimenu jį sėdintį prie stalo bute Paryžiuje, rašantį ir redaguojantį knygą apie lietuvių tautos kovą. Prisimenu tą vilties pojūtį ir ką jam reiškė šis darbas. Nepaisant didžių savo siekių, jis išliko paprastas ir nuoširdus, apsuptas tų pačių jausmų ir minčių, dėl kurių mes ir esame žmonės.
5
Kelias, kurį pasirinko Juozas, kaip žmogus ir Laisvės kovotojas, paver tė jį legenda. Aš visada mylėsiu šį vyrą ir idealus, už kuriuos jis kovojo ir žuvo. Juozas padėjo man suvokti, kad viltis ir meilė niekada nemiršta, nors ir kaip sunku būtų. Nijolė Bražėnaitė
6
ANTANO LUKŠOS pratarmė Mes beveik plikomis rankomis ir be jokios paramos iš aplinkinių me tėme iššūkį tuo metu pačiam žiau riausiam ir klastingiausiam totalita riniam režimui pasaulyje. Netrukus per skaudžią patirtį sužinojome, kad Laisvė ir Nepriklausomybė nepa siekiamos be sunkios kovos. Kaip ir daugelio lietuvių, mūsų šeimos liki mas sovietų okupacijos metais buvo tragiškas. Iš penkių brolių trys – Jur gis, Juozas ir Stasys – buvo nužudyti, mudu su vyriausiu Vincu įkalinti Sibiro ir Tolimųjų Rytų lageriuose, tėvas mirė iš sielvarto, o benamė motina patyrė neįsivaizduojamą paže minimą ir skausmą. Kartais pagalvoju, kad gyvenimas galėjo susiklostyti kitaip, kad gal būt kaip nors būtume prisitaikę, kad būčiau stebėjęs, kaip mano broliai tampa tėvais, atsakingais piliečiais... Bet suprantu, kad atsižvelgiant į pri mestas aplinkybes vargu ar būtų buvę įmanoma. Nuo vaikystės buvome mokomi gerbti žmogų, tikėti Dievą ir ginti Tėvynę. Neįsivaizdavome, kaip galime paklusti niekingiems svetimšaliams. Žinojome, kad turime teisę būti laisvi, ir elgėmės taip, kaip manėme esant geriausia. O už ge riausia – už tautos išlikimą – privalėjome sumokėti didžiulę kainą. Brolį Juozą prisimenu visuomet siekusį užsibrėžto tikslo, bebaimį eruditą, savo veikla pranokusį to meto lūkesčius, tačiau užaugusį tomis pačiomis aplinkybėmis, tų pačių idėjų ir troškimų kupiną. 7
Džiaugiuosi, nes esu įsitikinęs, kad mano kartos bendražygiai ir Juo zas – ne vieninteliai, kad ir šiuo laikotarpiu yra daugybė vyrų ir moterų, norinčių ir gebančių įvykdyti pareigą Tėvynei, jei to prireiktų. Juk gimti lietuviu yra lemtis, kurią ne visada paprasta suvokti ir įgyvendinti. Todėl linkiu – galvojant apie savastį vadovautis savos širdies balsu. Antanas Lukša
8
KINEMATOGRAFININKŲ pratarmė
Paklausti, kas mus suvedė ir privertė užbaigti filmą „Nematomas fron tas“, visi trys atsakome skirtingai. Šiuos atsakymus lemia mūsų asmeninis santykis su Lietuva ir jos istorija, taip pat bendras noras sukurti įdomų, gerą pasakojimą. Pats pasakojimas beveik magiškas: į gilią neviltį įstumta šalis, praktiškai be išeities, apimta nesuprantamo troškimo, nusprendžia pasipriešinti užgro busiai jėgai. Šią istoriją būtina papasakoti ne tik Lietuvoje ar lietuviams išei viams, svarbu, kad ją išgirstų ir visi kiti už Lietuvos ir Rytų Europos ribų. Juozas Lukša savo laiku tą puikiai suprato ir per geležinę uždangą pa siekęs Vakarus 1948–1950 metais ėmėsi atsakomybės tą istoriją papasakoti raštu. Nors filmas paremtas ne vien tik rašytiniu šaltiniu, tačiau pateikdamas faktus, įvykius ir simbolius jis suformavo „Nematomo fronto“ ašį. Kartais diskutuojama, kuri medija yra paveikiausia ir stipriausia – ekranas ar rašy tinis žodis? Tačiau galbūt tiksliau būtų klausti, kokį pasakojimo pateikimo būdą pasirinkti, kad jis paveiktų kuo daugiau protų ir širdžių? Viena iš svarbiausių Juozo Lukšos įžvalgų iš tiesų buvo tai, kad Lietuva, nepaisant savo moralinio pranašumo, niekada nelaimės kovos vien jėga, kad turi būti pasitelkti ir kiti būdai skatinti Laisvės ir Nepriklausomybės idėją. Jei kalbame apie Lietuvos ginkluotąją rezistenciją, viliamės, kad šiai isto rijai papasakoti pasitelktos dvi priemonės – knyga ir filmas – papildo viena kitą, be to, skirtingais laikotarpiais formuoja skirtingą požiūrį. Lietuvos ir jos kovų už Nepriklausomybę istorija, ypač tais žlugdančiais tamsybių laikais, turi būti nuolat pasakojama kaip pavyzdys mums ir kitiems. Filmo „Nematomas frontas“ kūrėjai: Jonas Ohman, Vincas Sruoginis, Mark Johnston
9
Juozas Lukša-Daumantas rašo „Partizanus už geležinės uždangos“
Skiriu už tėvynę kovojantiems ir kenčiantiems lietuviams. Autorius
Nežinomosios lietuvės Sibire*: ...palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už Tiesą... Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę. („Marija, gelbėk mus“)
Laisvės medis turi būti kartkartėmis palaistytas patriotų ir tironų krauju. Tomas Džefersonas (Tomas Jefferson)
* Pirmąjame leidime šių dedikacijų nebuvo
I SAVOJE ŽEMĖJE PASILIKUS
[Savo žemėje pasilikusiam ir mėginusiam tęsti savo darbą slenka pro akis okupacijos atnešti nauji įvykiai kaime ir mieste: plėšimai, suėmimai, kratos, mobilizacija, nusavinimai, taip pat prieš juos kilę ginkluoti pasipriešinimo žygiai. Ir niekas negali išlikti tų įvykių nepaliestas.]
TARP TĖVIŠKĖS IR KAUNO
OKUPANTAMS KEIČIANTIS Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtų metų liepos mėnesio pabaiga. Sekmadienio popietė. Sėdim prie stalo įprasta tvarka: tėvas gale, motina dešinėj, tarnaitė Ona greta jos, mes, penki broliai, – Juozas, Vytas, Stepas, Andrius ir aš – užustaly. Pietų metas. Tėvas tylėdamas pradeda srėbti žalbarščius. Nenoromis pasekam juo. Orą skrodžia minosvaidžių sviediniai, keliomis kryptimis kryžiuodamiesi viršum mūsų galvų. Jie nuolat drebina trobos stiklus, kažkur paliesdami taikinius. Tvanku... Nerimas gaubia mūsų veidus, belaukiant žiaurios tikrovės. Nerimo pilna troba, nerimo pilnas oras... Prieangyje išgirstame sunkius karių žingsnius. Vidun įsiveržia būrelis vokiečių. Jų veiduose nuovargis, alkis ir tas pats nerimas. – Essen*, – vienas prašnabžda ir sėdasi prie stalo. Nieko ir kiti nelaukia. Mes pasitraukiam. Jie skubiai sudoroja maisto likučius. Vienas jaunas blondinas tuo nesitenkina ir, laikydamas rankoje automatą, prispiria mamą: * Valgyti. 15
J uozas Daum an tas
– Mutter, Speck*... Ir varosi ją iš virtuvės į kamarą. Neilgai trukus vokietis, pats atsipjovęs, kiek jam patiko, sugrįžta atgal vietoj automato nešdamas padorų gabalą lašinių. Pačiam gale stalo, tėvo vietoj, sėdėjo amžiumi seniausias, tik su puse nuskustos barzdos karys. Jis yra pats linksmiausias ir guodžias: – Gerai, kad prakeikti rusai leido nors pusę barzdos nusiskusti, šiandien kaip velniai gula ant kulnų... Ir numojęs ranka užbaigia: – Všystko jedno, Schei... mit uns und mit Deutschland.** Tai buvo paskutiniai paskutinio vokiečio žodžiai. Ore staiga nutyla minų švilpimas. Laukuose išsidraikę, paskubomis traukiasi šiaurės vakarų link paskutiniai vokiečių karių siluetai. Kai kur pasigirsta paskiri šūviai: atsipalaiduojant arba prakalbinant sparnine kulkosvaidžių ugnimi per daug priekin įlindusias priešo dalis. Pro kluono galą ant nuvaryto kuino pasirodo raudonarmietis. Per arklio nugarą permestas pantis atstoja ir balną, ir kilpsaitį. Pats nugarą pridengęs rusiška apdriskusia palapine, purvinais drabužiais ir ilgokai nesiprausęs, atrodo daugiau panašus į giltinę, negu į karį žvalgybininką. – Zdrazstvuite tovarišči, niemcov niet?.. Navierno vam nadojelo nas ožidat, – pasveikina mus ir tęsia: – Niet li u vas čevo nibut napitsia?*** * Motin, lašinių. ** Vis tiek, šūd... baigta su mumis ir su Vokietija. *** Sveiki, draugai, vokiečių nėra? Turbūt jums nusibodo mūsų laukti. Ar neturite ko nors atsigerti? 16
Partizan ai
Ona atneša ąsotį pieno. Ruselis užsivertęs godžiai išgeria ir, tiesdamas atgal tuščią indą, nesusilaiko neišreiškęs savo nusistebėjimo: – Neuželi u vas možno ieščio i moloka naiti.* – Padėkojo ir, įspyręs kuinui kulnu į pašonę, juda pirmyn. Iš rugių lauko išgirstam šaukiančius ir kitus beklaidžiojančius karius: – Aleksiej, Aleksiej, nevidal ti, gdie naša puška propala?** Mūsų įtempta nuotaika palengva atslūgsta. Pagaliau... Pagaliau įvyko tai, kas prieš mūsų valią turėjo įvykti – Rytų siaubas grįžo mūsų kraštan... Grįžo jis, pamažu slinkdamas, savo kelią žymėdamas gaisrais ir griuvėsiais, žmonių nuotaikas skandindamas į gilų nusiminimą. Prieš mėnesį pirmosios mūsų krašto sodybos rytuose virto pelenų krūvomis. Mūsų, trijų milijonų ramių ūkininkų, laukuose ėjo kova tarp dviejų milžinų, nešusių ir nešančių mums lygų siaubą tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, šiai kovai vykstant mūsų arimuose, mes tegalėjome būti tik stebėtojai, šiuo metu mums, trims milijonams, buvo pasilikę dvi alternatyvos: ar likti savo žemėj ir toliau tęsti kovą, pradėtą prieš ketverius metus, visame krašte, visomis jėgomis ir visomis priemonėmis, ar trauktis iš kovos apkasų krašte į Vakarus su viltimi pasiekti išlaisvintus Vakarų demokratinius kraštus. Apsispręsti laiko pakako, nors buvo gana sunku. Daugeliui delsiant, apsisprendimą padiktavo aplinkybės. Po to tekdavo tik sutikti su likimu. Mūsų šeima apsisprendė pasilikti dar tada, kai frontas kiek stabilizavosi ant Nemuno krantų. Nelengva buvo – jokio objektyvaus * Negi pas jus dar galima ir pieno surasti? ** Aleksejau, Aleksejau, ar nematei, kur mūsų patranka prapuolė? 17
J uozas Daum an tas
patarimo iš šalies, jokios objektyvios informacijos. Nacių okupacijos metu taip gausiai lankiusi tautą pogrindžio spauda jau kurį laiką visiškai nepasirodydavo. Nutrūko ryšiai su rezistencijos centrais. Be panikos ir bėgimo psichozės, kitko nesurasi. Prieš porą savaičių buvau nuvykęs į Kauną, tikėdamasis sutikti vieną kitą iš vyresniųjų draugų. Tačiau visi buvo išvažinėję kas sau. Gatvės sausakimšai prisigrūdusios besitraukiančių vokiečių kariuomenės dalinių ir lagaminais apsikrovusių civilių. Ties krautuvių durimis telkėsi eilės piliečių, laukiančių bent artimiausioms dienoms apsirūpinti maisto produktais ir kitomis būtinai reikalingomis prekėmis. Tačiau tos eilės nė kiek nesijudino pirmyn, nes pro užpakalines duris vertėsi su pilnais glėbiais vokiečių kariai bei civilinės valdžios atstovai. Krautuvių vitrinose visur matei išlipintus įspėjimus civilfervaltungui (civilinei valdžiai), kad nė vienas, galįs naudoti ginklą, neprivalo trauktis iš Lietuvos ir – „Kas plėšikaus, bus sušaudytas“. Nieko nesusigaudęs, sugrįžau į tėviškę. Pakeliui visur buvo pilna vokiečių kariuomenės dalinių. Nemažą jų procentą sudarė ne vokiečiai. Tai ukrainiečių, gudų, kazokų ir kitų tautų mišinys, šie kariai buvo visiškai be jokios disciplinos ir pakelėse plėšikavo. Gyvuliai, padargai, drabužiai buvo ne gyventojų, bet jų nuosavybė. Laimė nušvisdavo tai apylinkei, kurioje pasirodydavo lietuvių savisaugos daliniai, jie buvo dabar vieninteliai mūsų gyvybių ir turto saugotojai. Batalionų vadovybės nusistatymas buvo nesitraukti gilyn į Vokietiją, bet stengtis, išnaudojant dabartinę padėtį, kuo daugiau palikti krašte ginklų. Paskiri batalionų kariai parvažiuodavo į savo gimtas apylinkes su pilnais vežimais grobio, nutarę dezertyruoti. Taip nemaža dalinių, pasiekę miškus, su didelėmis ginklų ir amunicijos atsargomis „išdildavo“. 18
Partizan ai
*** Frontas, priėjęs mūsų rajone gamtinę kliūtį – Nemuną, kiek stabilizavosi. Apskritai, bolševikai stūmėsi pirmyn gana skubiai. Vokiečiai, pralaimėję keletą „katilinių“ mūšių prie Minsko, dabar stokojo rezervų užkišti padarytoms spragoms. Ir mūsų ruože – Prienai–Kruonis– Pakuonis–Kaunas – vokiečių pajėgos buvo labai skystos: viena kita priešlėktuvinė baterija, kiek tankų ir vienur kitur išdėstyti kulkosvaidžių lizdai. Po keleto dienų triūso bolševikai pasistatė tiltą ties Rumšiškėmis. Spėjo persikelti ir pirmieji bolševikų pėstininkų bei tankų daliniai. Vokiečiai tiltą numušė. Su persikėlusiais daliniais užvirė sunki kova. Bolševikų tankus vokiečių „Tigrai“ („Tiger“ – vokiečių sunkusis tankas – red. past.) bematant sudorojo. Raudonarmiečiai pėstininkai rodė nepaprastą drąsą. Su paruoštomis mesti granatomis keliolika ar keliasdešimt karių puldavo tankus, griausmingai šaukdami: – Vperiod, ura*. Raudonarmiečiams pavyko užimti Pociūnų aerodromą. Vienas rusų dalinys pasiekė net Bačkininkų šilą. Čia juos vokiečiai apsupo ir sunaikino liepsnosvaidžių ugnimi. Taip tie bolševikų daliniai, persikėlę pirmuoju tiltu, buvo likviduoti. Į dešinį Nemuno krantą bolševikai pritraukė „Katiušų“ (reaktyvinis sovietų kariuomenės artilerijos įrenginys – red. past.) ir intensyvia ugnimi privertė vokiečius iš artimų prie Nemuno pozicijų pasitraukti. Buvo jaučiama, kad vokiečiai jau ruošiasi palikti šias pozicijas, šį kartą jų savivalė buvo be ribų. Be jokio reikalo ar įtarimo, šūviais iš tankų padeginėjo paliktas tuščias gyventojų sodybas, tankais laužė tvoras, medžius, naikino sodus, * Pirmyn, valio. 19
J uozas Daum an tas
išvartydami vaismedžius, krūmus, avilius. Tai nieko bendro neturėjo su garbingo kario uždaviniais, bet buvo panašu į kažkokį baisų keršto siautėjimą. Ko nespėjo atimti per trejus okupacijos metus, dabar skubėjo sunaikinti vietoje, nes jau nebeturėjo jėgų prisigrobę išsivežti. Pilni laukai mėtėsi kiaulių, kurias išskerdė vokiečiai. Kažkokiais sumetimais jie dabar maistui ėmė tik kumpius. Kitą mėsą, nors gerokai jau smirdančią, paliko sudoroti rusų daliniams. Liepos 24 dieną bolševikams vėl pavyko pastatyti pontoninį tiltą per Nemuną, šį kartą jį pastatė keliasdešimt centimetrų po vandeniu, kad priešo aviacija nepastebėtų. Liepos 25 dieną bolševikai jau buvo pasiruošę vėl keltis per Nemuną. Apie dešimtą valandą ryto per dešimt vokiečių lėktuvų eskadrilė slinko Nemuno link. Juos pasitiko be galo stipri rusų priešlėktuvinė artilerija, ir tuojau į pagalbą atskubėjo sunkieji rusų naikintojai. Vokiečių eskadrilei, nepasiekus tikslo (naujo tilto), praradus du lėktuvus, teko sprukti atgal. Bolševikų šturmovikai (naikintuvai – red. past.) pradėjo pulti vokiečių „Tigrus“. Po gerokos kautynių valandos vokiečiai pradėjo trauktis. Juos toliau persekiojo rusai iš oro. Bolševikai masiškai pradėjo keltis per Nemuną, – vieni tiltu, kiti valtimis, kiti paprastus rąstgalius apsikabinę. Iš skubotumo ne vienas nuskendo į dugną, net neapšaudomas. Pirmose linijose visi buvo pusgirčiai, apdriskę, nesiprausę, apginkluoti tiek vokiškais, tiek rusiškais ginklais. Neturėjo jokių virtuvių, maitinosi vokiečių paliktu maistu, šiose gretose buvo ir moterų, kurios neatrodė turinčios nors kokių palikusių moteriškų žymių: lygiai keikės, lygiai vogė, lygiai nepripažino jokio drovumo, kaip ir visi raudonarmiečiai. Tačiau visi atrodė nepaprastai entuziastiški, apsvaigę paskutiniais laimėjimais. 20
Partizan ai
*** Vokiečiai ruošėsi palikti Kauną. Sprogdino pastatus, kuriuose ligi tol buvo įsikūrusios kokios nors karinės trupės, arba kurie turėjo vienokios ar kitokios karinės reikšmės. Į šių nelaimingų pastatų skaičių pateko fizikos ir chemijos instituto rūmai Aleksote, Damijonaičio mokykla (Dariaus ir Girėno gatvėje), ten pat buvę vienuolyno namai, geležinkelio stoties pastatai, elektros stoties centrinė, šalia jos Vailokaičių namai, telegrafo telefono stotis, geležinkelių depo dirbtuvės, Petrašiūnų elektros stotis ir daugybė ne taip žymių pastatų. Uždegtas ir „Maisto“ fabrikas. Milžiniški dūmų debesys pakibo viršum Kauno, pelenais paversdami geriausius jo pastatus ir liudydami apie paskutinį rudųjų okupantų siautėjimą. Krašte ėjo įvairūs gandai apie tučtuojau prasidėsiantį bolševikų terorą. Vieni gandai pralenkdavo kitus. Vieni pasakodavo, kad šaudomi visi gyventojai, kurie tik bandė vykdyti vokiečių uždėtas prievoles, kiti teigė, kad bus šaudomi visi vyrai, kurie tik nebus rasti raudonių partizanų eilėse. Treti, nuosaikiausi, tenkinosi skelbdami, kad bus sušaudyti ar ištremti tik tie, kurie vokiečių okupacijos metu tarnavo valdiškose įstaigose. Kad tai patirtų, gyventojai rizikuodavo pralįsti fronto linijas, norėdami įsitikinti, kiek gandai yra tikri. Grįžę ramindavo, kad rusai nėra tokie baisūs, net, atvirkščiai, gana simpatiški ir draugiški, tik labai suvargę. Vis tik ir po tokių raminimų gyventojai paliko abejingi. Šeštadienio nakčiai, kuri atrodė tikrai vienus ,,išvaduotojus“ pakeisianti kitais, visi gyventojai išsislapstė, užkasdami į žemę savo turtų, iškraustė trobesius, patys sulindo miegoti į duobes bei laikinius bunkeriukus. 21
J uozas Daum an tas
Tokia padėtim ir tokiomis nuotaikomis buvo sutiktas anas, pirmame puslapyje minimas, sekmadienis.
PRADĖJOM SLAPSTYTIS Mūsų tėviškėj pirmomis „išvadavimo“ dienomis buvo apsistojęs trisdešimties raitųjų būrys. Visi atrodė nepaprastai išvargę, greičiausia, ilgesnį laiką buvo buvę pirmose linijose. Nė vienas nežinojo, kas yra švara ir higiena. Švarą palaikydavo prausdamiesi ančių ir žąsų priturkštoje kūdroje, o poilsiui vietą pasirinkdavo kiaulių darže. Visiems daliniams trūko virtuvių. Aiškinosi, kad jos nespėja su frontovikais žygiuoti. Maistu rūpinosi patys, raudami iš laukų žalias daržoves, raškydami nepradėjusius nokti obuolius ir naktimis vogdami medų iš avilių. Visi, be išimties, labai mėgo gerti. Degtinę išsikeisdavo su gyventojais į įvairius pavogtus valdiškus daiktus: batus, antklodes, balnus, palapines. Neretai pasitaikydavo, kad už kibirą degtinės galima buvo išsikeisti arklį. Pigaus maino džiaugsmas dingdavo, kai atsišaukdavo arklio savininkas, kuris paprastai gyvendavo už kelių kilometrų. Vyresnieji visokius mainus drausdavo, ypač kai keitėjas prašydavo duonos ar mėsos. Visokios bausmės nenumalšindavo nei alkio, nei noro keistis, šie daliniai atrodė kiek geriau, negu mes susidarėm įspūdį iš pirmo žvalgo. Visi nešiojo plačius antpečius, nebuvo matyti nė su „pempinėmis“ kepurėmis. Prie pražygiuojančių dalinių prisijungdavo pas ūkininkus gyvenę raudonarmiečiai belaisviai. Pirmas jų uždavinys buvo suteikti reikalingų žinių iš apylinkės apie gyventojų nuotaikas, bendradar22
Partizan ai
biavimą su vokiečiais (tai buvo suprantama labai savotiškai), lojalumo trūkumą bolševikams vokiečių okupacijos metu, pasitraukusių į Vakarus gimines, turinčius užsienyje giminių ir panašiai. Tuojau buvo tardomi ir suimti visi buvę seniūnai, be jokių kaltės įrodymų, pasitenkinant faktu, kad seniūnavo, nežiūrint, kaip seniūnavo. Vyko asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, visokio kriminalinio elemento kerštavimas, kuris dažniausiai pasibaigdavo nereikalingu kraujo praliejimu. Daug kas, nesijausdamas nė kiek kaltas, bet bijodamas raudonarmiečių „paslaugumo“, buvo priverstas jau iš pat pirmųjų dienų slapstytis, kad išvengtų čia pat likvidacijos. *** Rugiapjūtės metas. Prinokusios, brandžios rugių varpos linko žemėn, lyg melsdamos pro jas praeinantį šeimininką, kad priglaustų jas kluone. Ūkininkai tingiai apeina laukus, mato, kad jau ir vėlyva pjūtis, bet darbą pradėti nėra nei kaip, nei kam. Ūkio reikalais, Vyto prašomas, nuėjau pas kaimyną Luokį. Šis dūlinėjo iš kampo į kampą, vis dar nenusitverdamas kaip reikiant darbo. Mane, einantį namo, jis net pro visą rugių lauką palydėjo. Galulaukėj susitikom Šalčiūną. – Tai kirsti dairais? – pradeda Luokis. – Taigi, kad kirsti, bet sakyk, kaimyne, kaip? Išbraidyti, iškoneveikti, kaip pas kokį pūstelninką. Velniai, negalėjo tarplysiais arba aplink dirvas apeiti. – Ką čia tau kareivis saugos kitų turtą. Eina, kur jam patinka, kur jam saugiau; negi jis galvoja, kad šie patys rugiai jį maitins. 23
J uozas Daum an tas
– Kaip šiemet manai su talka daryti? Pasisamdyti nėra nei ką, nei iš ko. Kokie čia dabar pinigai eis? Gal ir vėl tie patys rubliai? Atrodo, reiktų grūdais susilygti, bet ką čia žinai, ar tau paliks nors saują. – Tikra bėda. Būdavo, susimetam keli kaimynai, tai vieno šiandien, kito rytoj. Darbas greitas – ir patogu. O šiemet reiks vienam su močia žarnotis. Ot, prisigyvenom, kaimynėli. Užsiauginom šitokius sūnus, sakėm, jau pagyvensim. Ta prakeikta mobilizacija visus iš namų išvijo. Mano visi trys stojo dirbti, palikę namus, prie geležinkelio; sako, nemobilizuos. – Tai vis tiek taviškiai gerai verčias. Mano du pas gimines slapstosi, du į Kauną išdūmė. Negi stos į tų driskių eiles. Už ką? Lyg nematom, kas čia kiekvieną dieną ir naktį darosi. Klausyk, tai tas, tai kitas dingo. Vakar suimtas Mykolaitis su sūnumi. Šiąnakt išvežė Šalčiuką su Degėsiu. – Tai dar gerai, kad vietoje jie „tvarkos“ nepadaro. Turbūt dar negirdėjai, kas Čibirkuos šiąnakt atsitiko. Atvažiavo rupūžės su mašina pas Grybauską, išlaužę duris, visus nuogus sukėlė iš lovų, suvarė į virtuvę ir vienas saugojo, o kiti viską išvalė. Neteko žmogus ir motoro, ir drabužių, ir maisto... Vyriausias sūnus šoko pro langą bėgti. Tirkštelėjo vienas iš automato – ir vargšas nė neaiktelėjo. Toks puikus vyras buvo! Amžiną atilsį... Tikri „išvaduotojai“. – Aš savo bobai vis sakau, kad ji su jais per daug nesirietų. Rauk juos velniai, ką ima, tegul sau ima. Žiūrėk, kad tik gyvas išliktum. Vis tiek liksim nuogi ir be duonos kąsnio. Ar girdėjai, kad jau valsčiuje valdžia esanti? – Girdėjau, kaip negirdėsi. Sako, ir tas Černiauskų valkata ten pritilpęs. Pasirašyt nemoka, o valsčiaus ponų eilėse nori būti. Kalba, kad 24
Partizan ai
jau tie žydberniai ir pyliavas nustatę, nors čia mudu dar tik sukam galvas, kaip nupjauti. Pirmi terminai, berods, už penkių dienų. – Tai dar tu tikėjais, kad jie ilgiau lauks, juk matei, kad visi badauja? Bet su terminais tai nieko nebus, tegul jie sau pasikaria. Tegul atiduoda pirma vaikus, o paskui skuba su datomis. – Kas jiems darbo, kad tu negali. Žinai, kad jie jokių pasiaiškinimų nepripažįsta. Neišpilsi laiku numatytos normos, tai ir atsidursi už grotų. Lyg neatsimeni, kaip buvo prieš trejus metus. O dabar jie dar alkanesni. Čia tau ne prūsai, kad va, kaip pernai, prirašėm po du nulius kvituose, tai ne tik kad buvo pyliava išpilta, bet dar ir premiją gavau... – O, o, kaimynėli, pamatysim, ko nematę. Anais metais nors valsčiuje rusų nesimatė, o dabar net keli jau sukinasi. Šneka, kad ir pats viršaitis būsiąs rusas. Užvakar mačiau ten tokį vieną su didele karpa, tikriausiai jis ir bus. Tai sakyk, ar jau tikrai apsisprendei vienas pjauti? Laikas pietų, jau boba ir taip bars, kad užsiplepėjau. – Reiks vienam, ką gi daugiau bedarysi. Paspaudę rankas, nuskubėjo kiekvienas savų sodybų link. Pakilau ir aš. Ir Luokis, ir Šalčiūnas, ir kiti kaimynai kirto paskirai, be jokių talkų. Visiškai nejautei to rugiapjūtės įkarščio, kuris Lietuvoje savo linksmumu visada išsiskirdavo iš kitų vasaros darbų. Dideliam dirvos plote viena senių pora. Mašinų beveik niekas nenaudojo, nes jų daug sunaikino vokiečiai, o be to, trūko ir arklių, kurie būtų pripratę. *** Mudu su Juozu nusprendėm nesimaišyti ilgai po savo tėviškės apylinkes, nes areštai ir provincijoje kaskart dažnėjo. Juozas numatė sau pavojų, 25
J uozas Daum an tas
kaip buvęs studentų atstovybės narys, o aš – kaip buvęs 1941 metų sovietų politinis kalinys. Su vietiniais gyventojais sutarėm puikiai. Iš jų bet kokių įskundimų nesitikėjom. Net ir su tais, kuriems dabar atsivėrė durys į valdžią, neturėjom jokių piktų nesusipratimų. Bet atsarga gėdos nedaro, sako patarlė. Mes ja ir vadovavomės. Abu persikėlėm gyventi pas bičiulį Lupaitį. Čia įsitaisėm gerą slėptuvę, kad pavojaus atveju turėtume kur užlįsti. Nuobodžiauti čia neteko. Praūžianti karo audra nušlavė jo visus trobesius. Artimiausiems kaimynams mus pristatydavo kaip paprastus darbininkus. Per dienas rausėmės po sudegusių pastatų pelenus, šalindami suskilusių čerpių gruzą (statybinės atliekos, griuvėsiai – red. past.), rinkdami iš pelenų dar naudotinas apkaustų dalis ir, galutinai nuvalę trobavietes, paruošėm jas naujai statybai. Naudodamiesi proga, „skolinomės“, niekam nežinant, iš miško statybinę medžiagą. Mūsų intensyvų darbą nuolat trukdė vaikų ir moterų įspėjimai: – Vyrai, ateina rusai, slėpkitės! Per keletą sekundžių jau tupėdavom savo skylėj ir laukdavom, kol praeis pavojus. Jo atšaukti labiausiai skubėdavo mažasis ketverių metų Lupaitukas: – Vyručiai, lįskit lauk, ruskiai jau priėdė ir išėjo, – buvo dažniausias jo, linksmai betrypiančio apie angą, pranešimas. Kiek tik įstengdamas, jis mums padėdavo išlįsti, o po to pats šmurkštelėdavo į mūsų slėptuvę ir, išlindęs, girdavosi: – Matot, vyrai, kaip aš greit įlendu. Kai užaugsiu, tai tikrai manęs rusai nepagaus. Tik nežinau, ar kas man taip greitai praneš, kad ruskiai jau išėjo priputę. Mama jau bus pasenus – negreita. O ten taip šilta, gali uždusti, – švepluodamas Vytukas džiaugdavosi savo ateities „laime“. 26
Partizan ai
Mūsų gyvenimas pas Lupaitį truko apie dvi savaites. Po to mus aplankė Andrius ir pranešė, kad reikia skubėti į Kauną, nes atsikuria universitetas, ir jo vadovybė skubiai kviečia stoti į darbą tiek profesorius, tiek paskutinių kursų studentus. Visiems kviečiamiems žada išrūpinti, kad būtų atleisti nuo mobilizacijos. Apsisprendėm, kad nedera šios progos praleisti, nors universiteto sienos mus baugino. Kartu su Andrium parvykom į tėviškę. Čia Juozo belaukiantį radom Vosylių, kuris buvo atvykęs padėkoti, kad buvo išsaugota jo gyvybė. VOSYLIAUS ĮSPĖJIMAS 1943 metų vasarą Juozas riekė pagiry ražienas. Pavakariop iš miško išlindo kažkokia žmogysta, priėjo, rusiškai pasveikino: Bog pomosč* ir sėdosi ant arimo. Prisipažino, kad jis esąs rusas, Vosylius, belaisvis, bėgąs iš Rytprūsių. Turėjo tik devyniolika metų. Rankoje nešėsi tuščią katiliuką. Jo drabužiai buvo vieni lopai, ir tie patys kiauri. Buvo basas. Dar vaikiškam veide jau buvo ryškios vargo raukšlės. Ilgai nelaukęs, paprašė ko nors valgyti. Juozui pasisiūlė paarėti, kad šis, parė jęs namo, atneštų su katiliuku jam pieno. Jo laimei, buvo pavakarių laikas. Juozas namie užtiko mamą bekepant blynus. Vosyliaus daliai mama uždėjo dvigubą porciją. Grįžęs pas savo pavaduotoją, Juozas turėjo gražaus juoko. Žagrė Vosyliaus neklausė, nuolat gadindama vagą. Artojas buvo sušlapęs kaip po lietaus. Abu susėdo valgyti. Vosylius pasipasakojo, kaip jis mitęs. Su katiliuku lūkuriuodavęs pamiškėse, kol pamatydavęs ateinančias moteris melžti karvių. Tada * Padėk, Dieve. 27