Pareisiu su paukščiais by knygos.lt

Kai literatûros renginiuose manæs paklausia, kas yra poezija, kartais atsakau: mokykloj þinojau, bet prabëgo daug metø ir jau uþmirðau. Poezija yra popieriaus lapai, graþiai priraðyti eilutëmis. Poezija yra knygos, á kurias tiesiame rankà, kai gera ar liûdna, arba kai nëra kam tos rankos paduoti. Poezija yra tekstai, mokykloje privalomi skaityti, analizuoti, interpretuoti, ásiminti. Poezija kartais yra nuðvitimas, visiðka vaizduotës laisvë, kai ágyjamas nuo nieko nepriklausantis savo asmenybës pajautimas. Pagaliau poezija yra viskas kartu: raidës, þodþiai, eilutës, knygos skaitymas, mokyklinis raðinys, atsiminimas visà gyvenimà, kà buvai perskaitæs. Poezija kartais yra sutrikimas, kai perskaitæs neþinai, kà sakyti, kaip apie tave nustebinusá saulëlydá, pamatytus gamtos vaizdus. Tai yra graþiausia. O ir að pats kartais neþinau, kà pasakyti apie savo eilëraðèius. Gal jûs?..

Rinktinë aukðtesniøjø klasiø moksleiviams

VILNIUS 2013

UDK 821.172-1 Ma509

Sudarë Marius Mikalajûnas

ISBN 978-9986-16-261-2

SUGRÁÞIMAS

Po daug dienø atsiverèiau poezijos seniai skaitytà knygà. Po daug dienø lyg bûèiau gráþæs á namus, kur viskas taip paþástama, maþai kas pasikeitæ. Lyg bûèiau po ilgos kelionës ið toli sugráþæs, nubraukdamas nuo knygø dulkes supratau: kiek daug prabëgo laiko... Ir a toks pasikeitæs, supratau i pirmo puslapio, labiau nei þvelgdamas á veidrodá. Taip tremtinys sustoja neryþtingai ties slenksèiu. Èia niekas nepajudinta. I atminties substancijos i niro senos mados namai, jaunystës Penelopë, sustingusi virð skalbiniø, medaus spalvos ðviesa... Dabar tesupratau, koksai esu pavargæs nieko neparne iau i ten, kur taip ilgai buvau: tiek pergalvojau, tiek maèiau ir dëjausi á atmintá. Po daug dienø, kai vël atsiverèiau seniai skaitytà knygà, tuoj viskà uþmir au, kà vakar nuveikiau, kà nugalëjau, kuo rûpinaus ir kuo buvau.

I L G I M A N O L I K I M O P I R TA I

n Augau vienturtis. Brolis Algirdas gimë man einant keturioliktus, kai jau pradëjau palikti namus. Maþà dar já supau, o paskui beveik nemaèiau, kaip jis augo, tik vasarom. n Jau nuo maþens buvau ásigalvojæs, kad èia, Paserbenty, ilgai nebûsiu, kad èia gyvenimas ne man. Girdëdavau, kaip tëvai su kaimynais ðnabþdëdavosi, jog neturiu traukimo prie þemës , nors mane, vienturtá, juokais pavadindavo gaspadoriumi . Tai buvo tiesa: neparagintas, nepaniukintas kokio nors namø ar kiemo darbo nesiimdavau. Traukimas prie þemës atsirado vëliau, jau Vilniuje, raðant eilëraðèius, kada vaikystës Paserbentá iðtiko agonija, kai pradëjo iðmirti, iðsisklaidyti jo þmonës, nykti gyvenimai . Kaimas, jo gamta gráþo per literatûrà. Gal tai literatûrinis ásikalbëjimas, ásivaidinimas, kad save vadinu miesto kaimieèiu, o gal tai kaimas kerðija, iðleidæs mane laisvà, bet su kaimieèio pavalkais? n Jau kaþkur raðiau, kad þemës darbus atsimenu, iðkilus reikalui, juos galëèiau dirbti ir taip iðgyventi. Vienus pats iðmokau dirbti, kitus nusiþiûrëjau ið tëvo, senelio, dëdþiø. Nors juos dirbau be meilës, bet dabar man jie tokie graþûs, liko atminty kaip ir kokios apeigos, vaidinimai, jau perlauþti per kitoká iðmanymà. O gal dabar graþûs todël, kad galiu apie juos graþiai paraðyti? Ar ir %

kaimieèiams ne todël jie buvo graþûs, kad graþiai apie juos dainavo, uþmirðdami nuovargá ir tø darbø sunkumà? Tai ir að tuos darbus dabar matau pro dainas, eilëraðèius, Donelaièio Metus , Vaiþganto Mykoliukà... n Labai anksti iðstypau, tad buvau silpnas dirbti sunkius darbus. Nelabai ir varydavo, kad toks plonas , kad tokios ne darbininko rankos. Atsimenu, kalëdojanèiam Kalnujø kunigui Butrimui rodë tas mano rankas klausdami, kas tai galëtø bûti? Mat mano pirðtai buvo labai ilgi ir ploni, kaime tokie nematyti. Èia visø plaðtakos stambios ir kietos, pirðtai stori ir buki, rodos, jau gimdavo ásitvëræ á plûgo rankenà. Toks mano iðskyrimas ar atskyrimas mane stûmë kaþkur toliau ir toliau. Senelis Jonas Maèiulis, tëvai stebëdavo mane asloje þaidþiantá ir ðnekëdavosi: Bus vagis arba muzikantas, kad tokie ilgi pirðtai , kad ant þemës negyvens arba þeme nevaikðèios . Mama pridurdavo, kad jeigu iðtektø ir bûtø geras laikas, tai leistø ant daktaro arba ant kunigo . Maþystëj buvau labai dievobaimingas, tai moteriðkës ðventoriuje ar ðiaip kur pavadindavo kunigëliu . n Tikriausiai taip ir bûtø buvæ, jei ne ta laikø sumaiðtis, nes kartais tuo kunigëliu save ásivaizduodavau, kol ákirtau Putino Altoriø ðeðëly (tai buvo viena ið labai anksti perskaitytø ir savo turëtø knygø, rodos, tuoj po pradinës), kuri paliko didþiulá áspûdá, ypaè tas susikirtimas tarp kunigo ir poeto paðaukimo. Tada kaþkà labai rimtai galvojau ir supratau, tik dabar negaliu prisiminti. n Tai tie mano ilgi pirðtai. Jie mane ávarë á vidø, uþsklendë savyje, vertë ásigalvoti, jog esu kaþkoks ne &

toks, kad galbût kaþkà galiu. Taip galvoti mane pakurstë keli netikëti ir sëkmingi proverþiai, iki tol nesuvokti sugebëjimai. n Taip dar maþystëj buvo kaþkas manyje iðjudinta, kitaip sakant, buvau savaip iðpaikintas vaikas, ëmæs gyventi uþdarame vaizduotës ir ásivaizdavimø pasaulyje. Tam ypaè mane pakurstydavo knygos. Mintyse kuo að nesu buvæs: Tristanu, Liudu Vasariu, karo vadu, vyskupu, laivo kapitonu, kankiniu, vienu metu net ir Stalinu, kuris atsiverèia ir dovanoja Lietuvai laisvæ! n Taèiau vagim bûti labai nenorëjau, bijojau, kad neiðsipildytø senelio þodþiai. Rimtai ar juokais, bet gal tai visam gyvenimui atkrëtë imti svetimà daiktà, slapta klausytis, skøsti. n Kaip dabar suprantu, buvau gana uþdaras vaikas ir daugmaþ toks likau. Ilgai tekdavo bûti tik su savimi, kartais kur nors slëptis su knyga, kad nepavarytø prie darbo. Ðiene virð tvarto buvau iðsikasæs gûþtà. Ten álindæs, kriuksint kiaulëms, skaitydavau Eugenijø Oneginà , Altoriø ðeðëly , Tristanà ir Izoldà ar dar kà nors. n Jau treèià kartà èia miniu Tristanà, nes ði knyga sukëlë man tikrà kvaitulá. Dabar jà bijau skaityti, kad ko nors nesugadinèiau toje ankstyvoj jaunystëj. Knygos vaizduotæ uþkûrë kaip reikiant, ji tiesiog mane kamavo. Tad gyvenau ðiek tiek nerealø gyvenimà, nors aplink gaudë juodþiausi darbai, taðkësi kraujai ir ðlaistësi girta kasdienybë. Nemylëjau að to gyvenimo, kurá myliu dabar, praradæs. Todël savo aplinkoj daug ko nepastebëjau, neásiminiau, tad sunku apie já kà nors proza paraðyti. '

n Labiausiai atminty liko ásirëþæs knygø gyvenimas arba gyvenimas knygose. Tik neturëjau tokiø, kokiø dabar visur pilna. n Pirmieji mokslai ir pirmieji skaitymai buvo prie lajinës lempos mirksës . Po karo þibalas mums buvo neáperkamas arba jo nebûdavo. Ta mirksë padaroma taip. Paimamas burokas, iðskobiamas vidus padaromas toks indelis ir pripilamas iðlydyto lajaus, po to á vidurá ásmeigiamas pakulom apvyniotas ðakaliukas, ir ðviesybë namuose yra. Reikëdavo skaityti arba raðyti prisikiðus, nes tiek tos ðviesybës ir bûdavo. O dar smilko, rûko, mirksëjo. Bet visa tai buvo kaþkaip labai jauku: èia pat jau sumigæ tëvai, apie kojas ðlaistosi katinas, knirkèioja vygëje brolis, ðilta, uþ lango ûþauja vëjas, neapsakoma Tristano ir Izoldos meilë, papeèkëje retkarèiais sukarksint viðtai, èia priglaustai speiguotà naktá... Tai, atrodytø, neámanomiausias derinys: skurdas, knyga, gyvûnai, speiguota pokario naktis ir jaukumas. n Su mano knygø skaitymu tëvai ilgainiui apsiprato, prie sunkesniø darbø nespaudë. Èia dar padëjo ir mano pomëgis pieðti. Jiems patikdavo, kad mano pieðinius þiûrinëja kaimynai, pagiria kalëdojantis kunigas, apsinakvojæ partizanai. Ið senø vadovëliø persipieðiau kunigaikðèius, raðytojus, ðiaip patikusius ar savo sugalvotus vaizdus, Gedimino pilá su trispalve. Neturëjau gerø spalvø, tad niekaip nepavykdavo perteikti rausvo apyryèio rûko, skaudþios pavasario þalumos, besimainanèiø vandens ribuliø Ðlynoje... Maèiau ávairiausias spalvas, nors tikrø dailës kûriniø nebuvau matæs iki Kauno. Taèiau tas murzinas realizmas man nepatiko.

n Baigdamas Gervines ëmiau rimtai galvoti apie dailës mokslus. Tad atvykæs á Kaunà su visais dokumentais pirmiausia susiradau Meno mokyklà ir vos pravëræs duris nustebau: ten Martinaitis jau yra! Mat vyko mokiniø kursiniø ar diplominiø darbø paroda, tarp jø buvo ir Martinaitis, tik Ignas ar Antanas neprisimenu. Didelá áspûdá padarë tie pieðiniai, ir tada pagalvojau, kad niekada að taip neiðmoksiu, ir su visais popieriais pasukau á Kauno politechnikumà. Lygiai kaip ir pieðimas mane traukë radiotechnika, nes kaime jau buvau pasidaræs detektoriná radijo aparatà... n Po to, galima sakyti, jau niekada nebandþiau nei spalvinti, nei pieðti. Vëliau Vilniuje susimeèiau su dailininkais, su jais gal daugiau bendravau nei su literatais, vël tarsi ið naujo iðvydau spalvas, jø þaismæ. Didelis man atradimas buvo prancûzø impresionistai, kurie pasirodë tokie artimi patirtiems, bet neiðreikðtiems áspûdþiams. Didþiausià áspûdá daro Paryþiuje D Orsay muziejus, kuriame impresionistai ir jø menas kelia didþiausias linksmybes, spalvø, atðvaitø puotas, ten randu kaþko, kas galbût neávyko mano gyvenime ir ko nepasiekiau tais ilgais pirðtais, kurie nuo raðymo, kaip ir artojui nuo plûgo, jau gerokai atbuko. ''% $ ! I knygos: M. Martinaitis. Prilenktas prie savo gyvenimo. V.: Vyturys, 1998, p. 144 149.

Eilëraðèiai

n Poezija yra atviras menas bet kuriam þmogaus pasireiðkimui ar iðgyvenimui, paprasèiausiam gyvenimui. Ji globoja þmogø, apskritai já uþtaria, net patá nelaimingiausià. Ji prisileidþia visus. Ji neturi spekuliuoti idëjomis, kurios slopina þmogaus asmenybæ, skelbia brutalumà ir neapykantà. Prieð jà visi turi bûti lygûs, net ir nuo visuomenës atstumtøjø ji negali atsiriboti. Kiek kartø þmogui ji yra gràþinusi tikrà pavidalà! Þmogus daþnai prie jos eina prisikelti ið savo smukimo ir uþmarðties, net ir tada, kada jo visi jau atsisako. Jis randa joje savo nerimà, bendramintá, savo gyvenimo iðraiðkà. Poezija þmoguje uþtaria þmogiðkumà, o ne kokias instancijas ar pareigas. Tokia poezija yra visuomet teisi, ir jai niekas negali padaryti gëdos. Poetas tik sau gali padaryti gëdà, ëmæs spekuliuoti savo poezija ir savo talentu. Ðiaip poetas turi gerai numanyti þmogaus situacijà dabartiniam pasauly, jaustis uþ tai atsakingas. n O gyvenimas yra visur, ir ant pliko akmens, jeigu ten kada nors sëdëjo pavargæs þmogus. Ir gal nëra tokios vietos þemëje, kur nebuvo gyvenimo net dykumoje. Jo pilna visa þemë. Ir já mato tie, kuriø akys atviros ir kurie sklidini meilës þmonëms. I knygos: M. Martinaitis. Poezija ir þodis. V.: Vaga, 1977, p. 99.

Ið rinkinio Debesø lieptais (1966)

Tau aèiû, tëvyne, uþ kalbà. Tau aèiû uþ darbà. Uþ nuovargá aèiû. Tau aèiû, kad Nemunas teka, uþ mëlynà bangà rugiø, uþ drobës iðbalintà takà, kad gyvas rytais pabundu. Tau aèiû uþ paprastà valgá, kurá man suðildþiusi saugojai, uþ rasà ant dobilo þiedo, uþ dalgá, uþ mylimà ir uþ pasaulá. Tau aèiû, kad mokei mane pavadinti þodþiu þemæ, daiktus ir visa, kas auga. Tau aèiû uþ tai, kad matau ir girdþiu, kad noriu a gerti, kad skauda... Tau aèiû, kad gyvas, kad ðièia numirsiu, tau aèiû uþ vieðkeliø ðviesà... Tau aèiû uþ tai, kad mane tu pamirði, suarsi mane ir apsësi... "

MOTINA ÞEMË

Guli þemëj Donelaitis tarp senø kardø ir bûrø, po aknim ir po ganyklom, po lëktuvø gaudimu... Dar ne vienas gráð ið kelio ir ieðkos patamsy durø. Dar ne vienas ðitoj þemëj namuose ieðkos namø... O á rytus ir á vakarus èia medþius ir þmones veþë. Èia ant ilgo balto koto vëliava berþø þalia. Èia, kur trobos ir paminklai, supa amþiai þolæ veðlià, Donelaitis bûro saujoj laiko þemæ po þeme... Tà augimà, tà þydëjimà, tuos viesius kelius ir uosius jau dabar nesutalpinsi nei á ðirdá, nei á delnà...

O ir mes èia paklajosim, paklajojæ vël sugráðim, susirinksime ant kalno... O nuo kalno paþiûrësim, kaip toli jau mes nuëjom, kur javø laukai jûruoja, kur sodybos þemës mûs. Bûsiu elgeta ar kalvis, ar þaliø miðkø sëjëjas, teisingumo nieks kaip arklo man ið rankø neiðmuð. Dirbk, kaip dirbo Donelaitis, kaip tie bûrai þemæ arë, kol druska iðeis ið kûno, kojos ðaltá kol pajus... Tai i eisim vienmar kiniai, iðvarysim ilgà barà, po raketom ir lëktuvais iðgalàsime dalgius.

Tu numegzk man, mama, kelià ið vaikystëj sumastytø spinduliø... Ið mirties, ið kur sugráþt negalima, kad galëèiau að sugráþti tuo keliu. Tu numegzk man tai, kà myliu, ir pavasará kaip tûkstantá malûnø. Tu numegzk man, mama, tylà ir medþius, kokiø nebûna. Tuo keliu pareisiu, pasëdësiu po kelioniø ir visø vargø. Tu numegzki, kad jame nebûtø prieðø, vienadieniø ir lengvø draugø. Tu numegzk man tûkstantá malûnø ant pavasario kalvø þaliø... O jei kartais... Juk þinai, kaip bûna tu uþklok mane keliu.

Vaikai kaip þolë. Galiu apsimest, kad esu autobusas arba, sakysim, me ka. Tarsi ant ilgo þirafos kaklo karias ið karto visi ant manæs ir pra o pra o vaikai, kad bûèiau kareivis. O man nesunku apsimest ið tikrøjø að moku audyt ir apkasus kasti. Atstatæ ginklus medinius, jie ima mane nelaisvën, pastato prie sienos su audyt. Ir að, apsimetæs negyvu, krentu. Maèiau að ne kartà, kaip pakirstas ðûviø þmogus, uþ ðirdies susiëmæs, griûva prie sienos. &

Ir að, apsimetæs negyvu, krentu. Nutyla maþieji kareiviai. Meta ginklus ir bëga bëga vaikai... Ið lëto keliuos ir aukiu jiems: Palaukite! aukiu jiems: Palaukite! A jau me ka! Þiûrëkite að vëlei meðka!

K A R A L I Ø PA S A K A

O jeigu numirèiau, ar su manim þaistum? Su manim þaistum? ...kartà gyveno karalius. Jis valdë þvaigþdes ir vëjus ir leido ásakymus saulei tekëti ir leistis.

O jeigu numirèiau, ar plaukus ukuotum man? Plaukus ukuotum? ...ëjo kartà karalius keliu, ten rado ëriuko pëdà... Jà norëjo ant delno paimt, bet subiro pëda.

O jeigu numirèiau, ar mane tu migdytum? Migdytum mane? ...ir senas, sulinkæs karalius verkia dabar prie ëriuko pëdos...

O jeigu numirèiau...