Paranormalių reiškinių tyrėjo, apžvalgininko ir skeptiko užrašai
Autoriaus žodis
Paranormaliais reiškiniais susidomėjau dar būdamas vaikas, kai maždaug 1990 metais „Vakaro žinių“ priede, skirtame paranormaliems reiškiniams, ar „Kauno dienoje“ perskaičiau trumpą žinutę apie tai, kad Voroneže, Rusijoje, miesto centre nusileido skraidančioji lėkštė, o iš jos išlipo keli ateiviai, kažką pakapstė ir išskrido. Mano vaikiškam protui tai buvo panašu į nuostabų nuotykį, tad kaip pašėlęs puoliau pirkti visą įmanomą literatūrą apie paranormalius reiškinius, ją skaityti, lankytis Sauliaus Kanišausko paskaitose ir kitokiais būdais gilintis į viską, kas nors kiek siejosi su paranormalių reiškinių pasauliu. Taip atsirado du pomėgiai, lydintys mane visą gyvenimą: paranormalūs reiškiniai ir fantastika. Abu jie susiję, tad vienas kitą iš dalies papildo. Fantastika leidžia pažvelgti plačiau į įvairius reiškinius, o domėjimasis paranormalių reiškinių fenomenologija ir visokiais su kosmosu
8
susijusiais dalykėliais – suprasti bent jau nedidelę dalį pasaulėkūros dėsnių bei principų. Vaikystėje su geriausiu draugu Hariu (deja, mirusiu po poros mūsų draugystės metų) domėjomės viskuo, kas mistiška, buvo visiškai nesvarbu, kas tai yra: spiritizmo (dabar sakytume čanelingo) praktikos, kurių metu bandėme bendrauti su ateiviais iš kitų planetų, ar vaiduoklių paieškos kapinėse ir senoje klebonijoje greta mokyklos. Ši sritis buvo mus visiškai užvaldžiusi. Nors buvome septintokai, mokykloje garsėjome tuo, kad klasėje rengiame spiritizmo seansus, per pertraukas bėgiojame į kapines ir be perstojo kalbame apie visokius mistiškus dalykus. Mūsų susidomėjimas paranormaliais reiškiniais buvo toks aktyvus, kad fizikos mokytoja Žvirblienė mus pakvietė penktokams, kurių auklėtoja ji buvo, paskaityti paskaitą apie ateivius iš kosmoso. Buvo smagūs laikai, bet tas smagumas niekur nedingo ir suaugus. Man bręstant brendo ir mano tikėjimas paranormaliais reiškiniais. Kol buvau vaikas, vienareikšmiškai tikėjau viskuo, kas atrodė paranormalu, skaičiau ta tema viską, kas tik pakliūdavo po ranka. Ne per seniausiai iš paauglystės atsiminiau vieną pokalbį su mama. Kadangi aš piktybiškai nesimokiau to, ką reikėjo mokytis mokykloje, mama supykusi tada paklausė: „Ką tu veiksi gyvenime, kad taip nesimokai?“ Aš atsakiau, kad skaitysiu paskaitas apie ateivius. Taip, galiu drąsiai teigti, kad ši mano jaunystės svajonė išsipildė ir jas iš tiesų gana dažnai skaitau.
9
Pradėjęs studijuoti universitete, gavau gerą progą lavinti kritinį mąstymą, pradėjau vis labiau domėtis psichologiniais reiškiniais ir paranormalių reiškinių fenomenologija bei kritika. Žinoma, aš neatmetu galimybės, kad paranormalūs reiškiniai iš tiesų egzistuoja, galų gale, pasaulį per mažai pažįstame, kad darytume tą pačią klaidą, kurią XIX a. padarė JAV patentų biuro vadovas Čarlis H. Duelas (Charles H. Duell), teigdamas, kad viskas, kas įmanoma, jau yra išrasta. Tiesiog manau, kad tai, ką mes paprastai laikome paranormaliais reiškiniais, dažniausiai tėra racionaliai paaiškinami dalykai, kurių nemenka dalis, deja, yra sąmoningos ar nesąmoningos mistifikacijos. Žinoma, yra reiškinių, kurių mokslas negeba paaiškinti, bet ar jie išties dėl to tampa paranormalūs? Gal čia derėtų laikytis dar šv. Augustino išsakytos minties, kad stebuklas yra ne tai, kas pažeidžia gamtos dėsnius, o tai, kas pažeidžia mums pažįstamos gamtos dėsnius. Gal kai kurie ir nusivils, bet, kaip mano patirtis ir studijos rodo, didžioji dalis to, ką žmonės laiko paranormaliais reiškiniais, vyksta galvoje arba jie tokiais laikomi dėl prasto pasaulio ir jo dėsnių pažinimo. Apžvelgdamas pasaulyje vykstančius mistiškus reiškinius, stengiuosi pasižiūrėti kiek kitu kampu, nei įprasta tokio pobūdžio literatūroje. Įspėjimas: knyga nėra skirta sumenkinti paranormaliems reiškiniams, žmonių patirtims ar įrodyti, kad tokie dalykai išvis neegzistuoja, tai veikiau bandymas pažadinti kiekviename tūnantį kritinio mąstymo gigantą ir noras atskleisti paslapties šydą, dengiantį mūsų pasaulėvokos
10
labirintus, sąmoningai ar nesąmoningai bandant mistifikuoti tai, ką per mažai pažįstame. Nuoširdžiai noriu padėkoti anomalija.lt ir technologijos.lt komandoms už tai, kad publikavo mano straipsnius, kuriuos, pataisytus ir patikslintus (juk visi su laiku tobulėjame ir įgyjame naujų žinių), sudėjau į šią knygą. Po kiekvienu tekstu rasite nuorodą, kurioje interneto svetainėje jis buvo publikuotas, tad tai yra maža padėka šių ir kitų svetainių komandoms, kad padėjo man augti kaip paranormalių reiškinių tyrėjui ir rašytojui. Nenustebkite, kad nedidelė dalis tekstų yra orientuoti į krikščionišką auditoriją, tiesiog toks jau mano išsilavinimas. Dalis teksto bus pažintinis, nes esu įsitikinęs, kad, norint tinkamai įsigilinti į kurią nors sritį, neužtenka skaityti tik vieno pobūdžio medžiagą, reikia plėsti dominančios temos išmanymą skaitant ir kritinę, ir apologetinę literatūrą. Taip pat dėkoju Ūlai už įkvėpimą rašyti.
Gabrielius E. Klimenka
Ufologija, arba Mano draugas iš Marso
– O mane vakar buvo ufonautai pagrobę. Atsimenu tik neryškią šviesą kažkur aukštai, kažkokius mygtukus ir judėjimą aukštyn... – Nenusišnekėk, tai mes tave girtą vakar liftu namo vežėm...
DREIKO LYGTIES BĖDOS Kiekvienas, besidomintis astronomija ar nežemiškomis civilizacijomis ir, žinoma, NSO (neatpažintų skraidančių objektų) fenomenu, yra susidūręs ar bent jau ką nors viena ausimi girdėjęs apie vadinamąją Dreiko (Drake) lygtį, kuria galima apskaičiuoti, kiek galaktikoje yra civilizacijų, su kuriomis tikėtina užmegzti kontaktą (tad tai yra išsivysčiusios civilizacijos). Dreiko lygtis yra gana sena, sukurta 1960 metais, vykdant OZMA* projektą, iš kurio vėliau išsivystė projektas SETI (angl. Search for Extraterrestrial Intelligence, liet. Nežemiško intelekto paieška). Bėda ta, kad Dreiko lygtyje yra tiek daug nežinomųjų, jog iki šiol mokslininkai nelabai supranta, ar ji iš tiesų veikia, ar ne. Štai žymioji formulė: N = R* × fp × ne × fl × fi × fc × L Šios lygties nežinomieji turi štai tokias reikšmes: R* – galaktikos žvaigždžių formavimosi greitis, jų vidurkis ir tai, kiek naujų žvaigždžių vidutiniškai atsiranda galaktikoje per metus. fp – žvaigždės, turinčios planetines sistemas (deja, žinome labai nedaug tokių žvaigždžių, nors jų vis daugiau atrandama). * Projektas OZMA taip buvo pavadintas princesės Ozmos, Limano Franko Baumo (Lyman Frank Baum) knygoje valdžiusios išgalvotą Ozo šalį, vardu. Beje, OZMA projektą iniciavo pats Frankas Dreikas (Frank Drake).
13
ne – gyvybei tinkamos planetos, kuriose galėjo užgimti civilizacija (egzoplanetos ypač kelia astrofizikų susidomėjimą, kas žino, gal būtent jose atrasime savo proto brolius ar, kaip kai kurie pesimistiškiau nusiteikę mokslininkai, ufologai ir fantastai mano, rasime priešus). fl – gyvybės atsiradimo planetoje tikimybė (čia priskiriama ir padėtis planetinėje sistemoje, ir temperatūra, ir tai, ar sistemoje esama skysto vandens, bei begalė kitų rodiklių, kurie leistų rastis gyvybei). fi – mąstančių gyvybės formų atsiradimo tikimybė planetose, kuriose užgimė gyvybė (tokių, be mūsų planetos, deja, kol kas nežinome nė vienos, nebent pasitikėtume ufologais ir įvairaus plauko kontaktuotojais, pasakojančiais apie susitikimus su ateiviais iš kosmoso, tada tokių planetų išties būtų ne viena ir ne dvi). fc – planetų, kuriose esama mąstančių gyvybės formų, ir mąstančių gyvybės formų, galinčių kontaktuoti ir ieškančių kontakto, santykis. L – mąstančių gyvybės formų civilizacijos egzistavimo trukmė, t. y. laikas, per kurį civilizacija pasiekia kosminio kontakto galimybių ribą (kyla klausimas, ar evoliucija visada linksta į civilizacijos gimimą?). N – kontaktui pasiruošusių nežemiškų civilizacijų skaičius. Teigiama, kad šiuo metu lygties sprendimas atrodo taip: Pesimistinis variantas: N = 10 × 0,5 × 0,005 × 1 × 0,001 × 0,01 × 500 = 0,000125 (mes greičiausiai esame vieniši mūsų Paukščių Tako galaktikoje). 14
Optimistinis variantas: N = 20 × 0,1 × 0,5 × 1 × 0,5 × 0,1 × 100,000 = 5,000 (jau šis tas). Dabartinis sprendimas pagal žinomus duomenis: N = 7 × 0,5 × 0,005 × 0,13 × 0,01 × 0,01 × 10 000 = 0,002275 (kontaktuotojų vis dar nėra). Atrodytų, lygtis kaip lygtis, net labai mokslinė, tik jos dar niekam nepavyko pagrįsti empiriškai. Kai ji buvo suformuluota, vienintelis faktorius R* buvo apytiksliai žinomas, kaip, beje, esti ir dabar. Visi kiti lygties rodmenys yra empiriškai nepatvirtinami arba per mažai ištirti, kad suteiktų nors kiek aiškumo lygties sprendiniui. Mokslininkai jau daug metų ją bando išspręsti, deja, to padaryti dar niekam nepavyko, bet tai ir nenuostabu, juk, kad išspręstume Dreiko lygtį, reikia žinoti bent apytikslius jos nežinomųjų rodmenis, o mes net nežinome, kiek žvaigždžių turi planetines sistemas, jau nekalbant apie kitus rodiklius. Taigi Dreiko lygties skaičiavimas remiasi tik hipotetinėmis prielaidomis. Žinoma, didžiausias Dreiko lygties trūkumas yra tas, kad kol kas mes žinome tik vieną gyvenamą planetą. Žinodami visas gyvenamas planetas, lygtį lengvai išspręstume, deja, jos sprendimas būtų beprasmis, nes viskas ir taip būtų žinoma be ypatingų skaičiavimų. 2003 metais rašytojas fantastas Maiklas Kraitonas (Michael Crichton) pasisakė šitaip: „Dreiko lygtis yra visiškai beprasmė ir neturi nieko bendra su gamtamoksliu. Aš laikausi nuomonės, kad mokslas turėtų operuoti tik patikrinamomis hipotezėmis. Dreiko lygtis negali būti išspręsta, todėl
15
aš negaliu SETI projekto laikyti moksliniu. SETI šiuo klausimu primena religiją.“ (Na štai, Kraitonui dar ir SETI projektas užkliuvo, vien bėdos per tą Dreiko lygtį.) Taip pat kritikuojamas požiūris, kad gyvybė gali rastis tik panaši į žemišką. Juk evoliucija kitose planetose gali kardinaliai skirtis nuo žemiškosios, bet apie tai jau daug yra rašę fantastai, tad labiau ir neverta gilintis į šį klausimą, paminėsiu tik tai, kad daugeliui žemiečių išties sunku įsivaizduoti kitokias gyvybės formas, kardinaliai besiskiriančias nuo žemiškųjų, tai labai atsiskleidžia žiūrint fantastinius filmus apie ateivius ir kitas planetas. Kad ir kaip stengtųsi filmų kūrėjai, ateiviai juose vis tiek nenutolsta nuo Homo sapiens ar mums žinomų gyvybės formų. Lygtis sukurta remiantis prielaida, kad nežemiškos civilizacijos tikrai egzistuoja. Taip pat daroma prielaida, kad jos yra nemažai technologiškai pažangios. Vis dėlto iš tiesų mes nieko apie civilizacijų raidą nežinome, galime tik apie tai fantazuoti arba, jei norisi, pasikliauti ufologiniais tyrimais ir kontaktuotojų su ateiviais pateikiama informacija, bet tai būtų dar nepatikimesnė informacija nei Dreiko lygties prielaidos. Tarkime, rodiklis fp neįtraukia tokių žvaigždžių, prie kurių galbūt yra įsikūrusios hipotetinės civilizacijos, neturinčios savų planetų ir gyvenančios dirbtinės kilmės objektuose. Tokius atvejus taip pat yra aprašę rašytojai fantastai, pavyzdžiui, Brajanas Vilsonas Aldisas (Brian Wilson Aldiss) knygoje „Non-stop“. Dėl daugiklio fl iškart kyla filosofinis klausimas: kas yra gyvybė? Kaip minėjau anksčiau, mes paprastai įsivaizduojame 16
gyvybės formas, palaikomas deguonies ir vandens, t. y. žemišką gyvybės ekvivalentą, bet kas, jeigu gyvybė gali būti pačių neįtikinamiausių formų? Gal ji gali būti neorganinė? O gal sudaryta iš plazmos? Arba gal ji yra tokia kaip Stanislavo Lemo (Stanisław Lem) „Soliaryje“ aprašytas mąstantis vandenynas. Mes dar daug nežinome apie pasaulį, kad galėtume padėti galutinį tašką prie gyvybės klausimo. Kiti rodikliai taip pat turi trūkumų. Taigi, Dreiko lygtis iš esmės yra ne kas kita, kaip nežinomų daugiklių reikšmių suma, kurios tiksliai nepajėgiame apskaičiuoti. Kokių žinių ji suteikė apie kosmosą? Visų pirma, padėjo pamatus nežemiškų civilizacijų paieškai, tam tikra prasme ji buvo starto linija, nuo kurios prasidėjo didysis bėgimas kosminių brolių paieškos maratone. Dėl šios lygties gimė SETI ir kiti nežemiškų civilizacijų paieškų projektai. Be to, nors ir be konkrečių nežinomųjų reikšmių, Dreiko lygtis iškėlė begalę diskusijų įvairiose mokslo kryptyse: astrofizikoje, filosofijoje (vien ko vertas antropinio principo atsiradimas), biologijoje (atsirado egzobiologijos kryptis) ir kt. Galų gale, ji paskatino praktinę tyrimų raidą, nes iki Dreiko lygties atsiradimo visi svarstymai buvo grynai hipotetiniai ir migloti. Taigi belieka laukti, ką gi atras mūsų mokslininkai. Gal pasirodys, kad Dreiko lygtis yra nuostabus tolimos ateities numatymas, o gal paaiškės, kad tai paprasčiausia gamtamokslio profanacija. Ateitis parodys, o kol kas laukime ir stebėkime dangų. technologijos.lt
KAIP SENOVĖS GRAIKAI DANGAUS SIEKĖ Paprastai manoma, kad iki švietimo epochos žmonija tikėjo Žemę esant plokščią, kad iki Koperniko visi manė, jog Žemė yra visatos centras, bet ar išties taip buvo? Pabandykime kartu pažvelgti į vieną senovinį astronomijos raidos istorijos etapą, būtent į antikinio pasaulio mokslo pasiekimus.
Senovinis kosmologinis modelis. Pasaulis suskirstytas sferomis, kurių kiekviena turi savo simboliką ir yra valdoma dangiškų jėgų.
Kaip žinia, moderniosios astronomijos šaknys siekia gilią senovę, daugiausia antikinį pasaulį. Apskritai astronomiją, ko gero, galima laikyti vienu iš seniausių mokslų. Kuo daugiau tyrinėjama senovė, tuo daugiau randama įrodymų, kad
18
žmogus visada domėjosi dangumi. Jis sudarinėjo kalendorius, bandė apskaičiuoti, kiek dienų yra metuose, tikėjo, kad žvaigždės gali lemti žmogaus ar net tautos likimą. Tai atrodo natūralu: juk dieną keičia naktis, keičiasi metų laikai, dangaus skliaute matyti žvaigždės, kurios juda, pasirodo kometos ar krinta meteoritai – visa tai skatino domėtis, kas dedasi tenai aukštai danguje. Negana to, rūpėjo ir tai, kokia iš tiesų yra Žemė: apvali ar plokščia, ar ją laiko trys drambliai, o gal ji ant vėžlio nugaros? Mus mokykloje būtent taip ir mokė – senovėje žmonės tikėjo, kad Žemė yra plokščia ir laikosi ant trijų dramblių. Tik ar iš tiesų jie taip manė? Tikrąjį astronomijos pamatą padėjo senovės graikų išminčiai. Kai kurie tyrėjai laikotarpį nuo VI a. pr. Kr. iki II a. po Kr. vadina graikiškuoju stebuklu. Kokios šio „stebuklo“ priežastys, niekas nežino, bet daromos prielaidos, kad graikai, būdami jūrininkai, puikiai orientavosi pagal naktinį dangaus skliautą, be to, keliavimas po svetimas šalis skatino naujų idėjų atsiradimą moksle ir filosofijoje, o tai ir lėmė graikiškąjį stebuklą. Graikai išties daug keliavo ir išminties sėmėsi iš svečių kraštų. Mūsų aptariamo laikotarpio astronomijos mokslo istorija prasideda nuo išminčiaus Talio Miletiečio (620– 540 m. pr. Kr.), kuris įkūrė vadinamąją Jonijos mokyklą. Jis nusipelnė tuo, kad griežtai atskyrė magiją ir mokslą. Jo dėka mokslas tapo atskira disciplina ir net galima sakyti, kad būtent tada gimė mokslinis racionalizmas. Žinoma, jis vis dar tvirtino, kad Žemė plokščia, plaukiojanti pirmapradžiame vandenyne,
19
žvaigždės – dangaus vandenyse plaukiojančios švieselės, o Mėnulio fazės aiškintos tų švieselių judėjimu. Kad ir kaip būtų, Talio dėka tuometinis mokslas pasuko nauja kryptimi. Talio amžininkas Anaksimandras (610–547 m. pr. Kr.) buvo tikras astronomijos revoliucionierius, nes manė, kad Žemė taip pat yra atskiras dangaus kūnas. Anaksimandras teigė, kad ji yra cilindro formos, aplink kurį įvairiais kampais sukasi įvairių dydžių veikiausiai dievų sukurti dantračiai. Dantračių viduje dega ugnis, kurią žmonės pro susidariusius tarpus gali matyti kaip žvaigždes. Anaksimandro idėja, kad Žemė yra dangaus kūnas, susilaukė pasekėjų, tad ja vadovavosi ir pitagoriečių mokykla (ją 530 m. pr. Kr. įkūrė Pitagoras), skirtumas buvo tik tas, kad pitagoriečiai Žemę laikė ne cilindru, o rutuliu. Pitagoro mokiniai rėmėsi ne tiek skaičiavimais, kiek logika: juk būtent rutulys yra tobula forma, tad ir Žemė privalo būti apvali, nes ji tobula. Negana to, pitagoriečiai taip pat manė, kad ir visi dangaus šviesuliai – Saulė, Mėnulis ir žvaigždės – privalo būti rutulio formos. Anaksimenas (585–525 m. pr. Kr.) Žemę įsivaizdavo kaip plokščią diską, sklandantį beribiuose oro plotuose. Saulė, Mėnulis ir planetos, jo manymu, juda todėl, kad yra nešiojami paslaptingo kosminio vėjo, o žvaigždės yra pritvirtintos prie krištolinio dangaus skliauto, kuris savo ruožtu sukasi aplink Žemę. Štai žymus astronomas ir matematikas Filolajus (470– 385 m. pr. Kr.) manė, kad visatos centre dega ugnis, aplink kurią sukasi paslaptinga planeta Antichtonas (Žemės antipo-
20
das), o priešingoje pusėje tokiu pačiu greičiu skrieja ir mūsų planeta. Aplink tą ugnį sukasi ir kitos planetos bei Mėnulis. Pagal Filolajaus sistemą Žemė nesisuka apie savo ašį, bet ji per parą apsisuka aplink centrinę ugnį, tad Saulė apšviečia tai vieną, tai kitą jos pusę. Tokiu būdu, ko gero, pirmą kartą bandyta moksliškai pagrįsti dienų ir naktų kaitą. Filolajus taip pat manė, kad Žemė nėra svarbiausias dangaus kūnas, nes ne ji yra visatos centre. Beje, Filolajaus idėją apie Antichtoną yra pasigavę kai kurie dabartiniai ezoteriniai judėjimai bei sąmokslo teorijų gerbėjai, kurie teigia, kad mūsų astronomai žino planetą, besisukančią priešingoje Saulės pusėje, bet ši informacija kruopščiai slepiama nuo visuomenės. Kiek vėliau Platono (422–347 m. pr. Kr.) mokinys, matematikas ir astronomas Eudoksas (408–355 m. pr. Kr.) bandė apskaičiuoti dangaus kūnų judėjimą. Beje, tai buvo ne pirmasis bandymas atlikti tokius skaičiavimus, daug anksčiau to ėmėsi minėtasis Anaksimandras. Taigi, Eudoksas sugalvojo gana sudėtingą dangaus kūnų judėjimo teoriją, pagrįstą dvidešimt septynių įvairaus dydžio sferų judėjimu. Šios sferos skiriasi ne tik dydžiu, bet ir judėjimo greičiu. Naudojantis šia sferų judėjimo sistema, Eudoksui pavyko gana tiksliai apskaičiuoti Saulės ir Mėnulio judėjimą, tam užteko panaudoti tik tris sferas, bet apskaičiuoti penkių tuo metu žinomų planetų judėjimui jam prireikė panaudoti po keturias sferas kiekvienai planetai. Šią sistemą perėmė ir Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.), tik jis panaudojo dar daugiau sferų – net penkiasdešimt penkias.
21
Žymus antikinio pasaulio mokytojas Aristarchas (310– 230 m. pr. Kr.) atmetė visas geocentrines sistemas ir perėjo prie heliocentrinės sistemos, teigdamas, kad visatos centre yra Saulė. Vėliau šį visatos modelį, susipažinęs su Aristarcho darbais, perėmė ir Kopernikas (1473–1543 m.), tad jis kaip ir nieko naujo neišrado, tiesiog panaudojo seniau iškeltas idėjas tam, kad pagrįstų savąsias. Be to, Aristarchas manė, kad Žemė sukasi apie savo ašį, šitą idėją jis perėmė iš Heraklito (544–483 m. pr. Kr.). Nors tuo metu nebuvo techninių galimybių išmatuoti Žemės dydžio, tai beveik tiksliai padaryti pavyko Eratostenui (276–194 m. pr. Kr.). Jis svarstė taip: jei Žemė yra apvali, vadinasi, jos lankas sudaro 360 laipsnių, tad tereikia išmatuoti vieno laipsnio ilgį ir bus galima sužinoti planetos dydį. Tam jis pasitelkė Saulę. Eratostenas nusprendė apskaičiuoti vieną Saulės pasislinkimo laipsnį, todėl pasinaudojo Sijeno miesto šuliniu, nes žinojo, kad kartą metuose per saulėgrįžą Saulė apšviečia jo dugną. Jis stebėjo Saulę būdamas už 7˚ 12’, t. y. už 5 000 stadijų (stadijos ilgis – 157,5 metrai). Taigi vienas laipsnis turėjo būti 694 stadijos. Pagal tai jis apskaičiavo, kad Žemės apskritimo ilgis lygus maždaug 250 000 stadijų, t. y. 39 375 kilometrams, taigi nedaug ir apsiriko, nes dabar žinoma, kad ties ekvatoriumi atstumas aplink Žemę yra 40 075 kilometrai. Dar vienas to meto mokslininkas Hiparkas (190– 120 m. pr. Kr.) padėjo trigonometrijos pamatus ir sukūrė naują Saulės ir Mėnulio judėjimo teoriją.
22
Žemę apvalia laikė ir Ptolemajas (90–168 m.). Savo trylikos tomų veikale „Didysis statymas“ išdėstė teoriją, kad Žemė apvali ir yra visatos centre. Aplink ją nedideliu ratu sukasi Mėnulis, o kiek toliau – Saulė. Šia teorija dar 13 amžių buvo paremtas visas Europos gamtamokslis. Kas žino, kaip būtų pasisukusi gamtamokslio raida, jei visos šios teorijos būtų išsilaikiusios per viduramžių nuosmukį. Gal Kolumbas XV amžiuje būtų atradęs ne Ameriką, bet Marsą. Gal jau būtume tapę kosmine civilizacija ir gyventume bent jau keliose artimiausiose planetose? Vis dėlto mokslo istorija yra tokia, kokia yra, idėjos gimsta ir miršta tam, kad vėliau atgimtų iš naujo, o kitos miršta visiems laikams. Džiugu, kad mokslas nestovi vietoje ir tobulėja. Štai jau ruošiama ekspedicija į Marsą, kalbama apie pakartotines ekspedicijas į Mėnulį. Antikinio pasaulio graikai net nesvajojo, kad žmonija pagaliau išsiverš iš savo žemiškojo lopšio. Kad ir kaip būtų, turime būti dėkingi jiems už gamtamokslio pamatus. technologijos.lt
APMĄSTYMAI APIE KONTAKTĄ SU NEŽEMIŠKA CIVILIZACIJA Dažnas, kas nors kiek domisi ufologija, svajoja patirti kontaktą su nežemiška gyvybės forma ar net būti pagrobtas. Žinoma, net jei ir vadovausimės ufologine literatūra, tai patirti retai kam pavyksta. Dažnesni yra NSO regėjimai. Tokių įrašų yra pilna „Youtube“ svetainė. Taip sakant, skraidančiųjų lėkščių bet kokiam skoniui pakanka: jos būna ir apvalios, ir sferos formos, ir trikampės bei kvadratinės – taigi formos pačios įvairiausios. Tik ufonautų niekaip nepavyksta nufilmuoti. Visi vaizdo įrašai nepatikimi arba akivaizdžios klastotės. Taigi belieka apsišarvavus kantrybe laukti arba ieškoti. Ufonautų paieškos visada būna glaudžiai susijusios su ufologiniais tyrimais, kai renkami duomenys apie NSO ar žmonių kontaktus su nežemiška gyvybės forma, kuri neva apsilankė mūsų planetoje. Tik, deja, patikimų duomenų kol kas taip ir nėra gauta. Yra begalė liudijimų, begalė nuotraukų, begalė vaizdo įrašų, bet protas kažkodėl tokius įrodymus atmeta kaip nepatikimus, nes būta per daug visokių klastočių, kad aklai pasikliautume tuo, ką pamatėme internete ar televizoriuje. Galbūt taip yra ir todėl, kad šio laiko žmogus linkęs tikėti tik tuo, ką pats pamato, ką pačiupinėja savomis rankomis. Kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. 24
O galbūt yra kita priežastis ir žmonės, pamatę begalę apgaulių, nebetiki niekuo, įsijungia visagalis neigėjas skepsis. Šioje dalyje norisi pamąstyti apie nežemiškos protingos gyvybės paieškas. Tai nebus eilinis ufologinis straipsnis apie faktus, kuriais žmonės nepasitiki. Tiesiog logiškai išplaukiantys svarstymai, ar įmanomas kontaktas su nežemiška civilizacija. Mažai kam žinomas faktas, kad nežemiškų gyvybių paieškos prasidėjo dar XVII amžiuje. Žinoma, tuo metu vienintelės prieinamos tyrimo priemonės buvo ištikimas astronomo palydovas teleskopas ir racionalusis protas. Mokslo vyrai diskutavo, rašė knygas, kovėsi universitetiniuose disputų ringuose. Žinoma, eilinio piliečio žinios apie nežemiškas civilizacijas paprastai apsiriboja ufologiniais straipsneliais ir žinojimu, kad egzistuoja kažkokia SETI programa, paprastai nelabai nutuokiant, kuo iš tiesų ta SETI užsiima. Iškart verta pabrėžti, kad ne vien SETI ieško nežemiškų gyvybės formų. Rusijoje tokie tyrimai vykdomi nuo 1964 metų, o tai gerokai anksčiau, nei atsirado SETI programa. Šiuo metu taip pat gausu mokslininkų astronomų, kurie stengiasi atrasti egzoplanetas, tinkamas gyvybei. Iš to atsirado hipotetinio mokslo sritis egzobiologija, bandanti nuspėti, kokios gyvybės formos galėtų egzistuoti kitose planetose. Artimiausias dangaus kūnas, į kurį dedama daug vilčių, yra Marsas, kitas, kiek tolimesnis, dangaus kūnas yra Jupiterio palydovas Europa. Manoma, kad po paviršiniu Europos ledo sluoksniu yra vandenynas, o, logiškai mąstant, ten, kur vanduo, ten ir gyvybė, tad dabar tik laiko klausimas, kada paaiškės, ar
25