F OTO G R A FA S
Vilnius, 2018
3
R O L A N D A S PA R A F I N AV I Č I U S
TUR IN YS Prologas
............................................................................................... 7
1 skyrius.
R AUDONOJI AUŠR A .................................................. 10
2 skyrius.
ŽEMUTINĖ BUITIES LENTY NA .......................... 17
3 skyrius.
SU VELTO TAPATUMO ANGAR AI .......................22
4 skyrius.
ARCHIVOLOKOČIPOPENDELIAKOVSKIS ...... 29
5 skyrius.
ANONIMINIAI FOTOHOLIK AI ............................33
6 skyrius.
DR AUGAS .......................................................................40
7 skyrius.
ELIS IR M AR ABELIS ...................................................48
8 skyrius.
MOTER IS FOTOGR AFIJOJE ...................................53
9 skyrius.
APSISEILĖJĘS NYKŠTUK AS ................................... 62
10 skyrius.
FOTOSESIJA .................................................................. 70
11 skyrius.
MIAU ................................................................................77
12 skyrius.
PASIŪLYM AS ................................................................84
13 skyrius.
K ELIONĖ Į VILNIŲ .....................................................87
14 skyrius.
PLIKIS, PR ISISTATANTIS JONU .......................... 93
15 skyrius.
PASIŠIAUŠĘS TEISĖJAS .......................................... 101
16 skyrius.
LYGIS ...............................................................................107
17 skyrius.
LĘŠIAI .............................................................................113
18 skyrius.
MERGIČK A ................................................................... 119
19 skyrius.
SUM AIŠTIS ...................................................................127
20 skyrius.
PLANAS ..........................................................................131
21 skyrius.
PASITAR IM AS .............................................................135
22 skyrius.
APŠVIESTAS ................................................................ 141
23 skyrius.
PABĖGIM AS .................................................................147
4
F OTO G R A FA S
24 skyrius.
K LAIPĖDA ....................................................................155
25 skyrius.
JŪRŲ K ELIAS ...............................................................164
26 skyrius.
A MSTER DA M AS ........................................................170
27 skyrius.
GIMTADIENIS ...........................................................179
28 skyrius.
„WOR LD PR ESS PHOTO“ ........................................184
29 skyrius.
JUODASIS LIETUTIS ...............................................192
30 skyrius.
LANGAS ........................................................................199
31 skyrius.
TRYS ŽMONOS .......................................................... 206
32 skyrius.
ZUIKIAI ........................................................................213
33 skyrius.
GĖLĖS IR SĄŽINĖ .....................................................218
34 skyrius.
POSŪKIS ...................................................................... 224
35 skyrius.
R AGANIUS .................................................................. 230
36 skyrius.
KIAUNĖS ..................................................................... 234
37 skyrius.
DAR BAS YR A BLOGIS ............................................ 242
38 skyrius.
ŠVEDIJA ........................................................................247
39 skyrius.
K ADILAK AS ............................................................... 254
40 skyrius.
LESBIETĖ .....................................................................259
41 skyrius.
V YR AS IR MOTER IS ............................................... 263
42 skyrius.
MUZIK A ....................................................................... 271
43 skyrius.
K A M R EIK A LINGA MEILĖ .................................. 278
44 skyrius.
IŠVADA ......................................................................... 283
45 skyrius.
VAISTAI NUO DUR NUMO ................................... 290
46 skyrius.
JĖGOS POLIŲ PASIK EITIM AS ........................... 295
47 skyrius.
AKISTATA ................................................................... 303
48 skyrius.
NEGATY VAS .............................................................. 309
49 skyrius.
SUTIKIM AS ................................................................. 319
50 skyrius.
K A LIOŠAI .................................................................... 326
5
R O L A N D A S PA R A F I N AV I Č I U S
6
F OTO G R A FA S
PROLOGAS
Du tūkstančiai šešioliktų metų sausio trečią dieną Šiauliuose siautė pūga. Aleksas Pietinis vidury dienos gulėjo aukštielninkas ant išskleistos suklypusios sofos mažame kambarėlyje, kurio sienos ir lubos buvo apklijuotos tapetais su rausvanosiais meškučiais dakučiais. Daug daug dakučių. Kažkada čia gyvenusios princesės įnoriu lubose virš sofos buvo pritaisytas nedidelis veidrodis. Dabar iš to veidrodžio į Aleksą Pietinį žvelgė... Aleksas Pietinis. Kambaryje daugiau nieko nebuvo, todėl jis pusbalsiu kalbėjosi su savo atvaizdu: – Tai va, Pietini, prasidėjo keturiasdešimt šeštieji tavo gyvenime nauji metai. Labai geras laikas ramiai pažvelgti į save iš šono: ką pasiekei, kur esi ir ko norėtum? Perkaręs džiūsna su akiniais apatiškai stebėjo save veidrodyje, tarsi laukdamas atsakymo, tačiau atspindys nesiteikė kalbėti. – Tada aš tau pasakysiu. Pradėsiu nuo širdies reikalų. Jau pusantrų metų esi vienas kaip čiaupas prausyklėje. Nuo tada, kai palikai Medutę, jokia moteris neprisiglaudė prie tavęs. Pusantrų metų, Pietini... toks yra rąsto gyvenimas, ne žmogaus. Kurį laiką tylėdamas jis veidrodyje apžiūrinėjo žilstelėjusius rusvus savo plaukus. Tuomet paklausė: – O kodėl tu vienas? Todėl, kad esi nepataisomas šiknius ar tau tiesiog nesiseka? Atsakymo nežinau, bet gali būti, kad tau nesise7
R O L A N D A S PA R A F I N AV I Č I U S
ka kaip tik dėl to, kad esi šiknius. Tad pereikim prie kito punkto – kas tu esi ir ką esi nuveikęs, ką esi užgyvenęs per keturiasdešimt šešerius metus? Nežinai? Tada aš tau pasakysiu, Pietini. Tau ant kaktos prilipinta juokinga etiketė – FOTOGRAFAS. O viskas, ką turi, yra menkaverčiai diplomai, dūlantys apdulkėjusioje dėžutėje. Daugiau tu nieko neturi. Net meškučiai dakučiai yra ne tavo, o buto savininko, iš kurio jį nuomojiesi. A, taip, tu atsivežei čia savo mėgstamą mėlyną kėdę ir rašomąjį stalą su drožinėtomis ožio kojomis. Gali sakyti, kad ne taip jau blogai, jei guli ant sofos po stogu. Bet tas stogas tuoj nučiuoš, nes dabar neturi iš ko sumokėti nuomos. Ir darbo jokio neturi. Pietini Pietini... šalia viso šito, tavo (ne tavo) butą apvogė, nors manei, kad vienintelė vertybė šioje pastogėje yra viryklė „Maša“, menanti silpnapročio Brežnevo laikus. Aleksas Pietinis vėl įsistebeilijo į save veidrodyje, tarsi bandydamas įskaityti atsakymą, kodėl atsidūrė tokioje padėtyje, ir paklausė: – Argi gali būti gyvenime skylė dar skylesnė, negu yra dabar? O kas gi čia – ašara akies kamputyje? Tai tu dar ir skystablauzdis? Tau gaila savęs? Po šių žodžių jis neištvėrė, pašoko nuo sofos ir keliais žingsniais pasiekė apmusijusią virtuvėlę, kurioje priekaištingomis ugniakuro akimis stebeilijo apgliaumėjusi „Maša“. Užkaitęs virdulį paguodė save: „Dugnas turi privalumą – nuo jo galima atsispirti.“ Besidegant cigaretę suskambo telefonas. – Klausau, – atsiliepė Aleksas Pietinis, nustebęs, kad sekmadienį kam nors gali būti reikalingas. – Angelinas Kazlauskas skambina... – Taip, Angelinai, prisimenu tave, dirbome prieš kelerius metus per rinkimus. – Būtent todėl jums ir skambinu. Šie metai – rinkiminiai. Prašytume ir vėl jūsų paslaugų. – Darbas yra gerai, – abejingai atsakė Aleksas Pietinis. 8
F OTO G R A FA S
Pats stebėjosi, kad būdamas apgailėtinoje finansinėje situacijoje taip reaguoja į darbo pasiūlymą. Labiausiai jis nemėgo fotografuoti vestuvių ir politikų. Bet gal jau atėjo laikas atsispirti nuo dugno? – Reikia nufotografuoti naujuosius socialistus – grupinė foto ir keli lyderiai atskirai. Dėl kainos sutarsim, manau. Proto ribose – nebus problemų. Apsiimtumėt? – Kada? – Ateinantį šeštadienį, sausio devintą dieną. – Kiek žmonių? – Bus apie penkiasdešimt. – O kodėl būtent į mane kreipiesi? Praeitą sykį niurzgėjai, kad per daug už darbą prašau. Yra juk ir pigiau fotografuojančių. – Na, naujieji socialistai pageidauja, kad jų įvaizdį kurtų fotomenininkas. – Tai kad nesu menininkas. Esu tiesiog fotografas. Amatininkas. – Bet jie žino kitaip – kad menininkas. – OK, jeigu už tai moka pinigus, pabūsiu menininku. – Puiku. Tuomet lauksime jūsų šeštadienį lygiai dvyliktą prie Saulės laikrodžio. – Būsiu. Su viena sąlyga. – Kokia? – Prašau nesikreipti į mane daugiskaita. – Aš laikausi taisyklių. – Nesilaikyk. Aš ir taip jau kalbuosi su savo atspindžiu, o kai žmogus iš pašalės kreipiasi daugiskaita, nebesuprantu, kuris iš mūsų dirbs... – Atsiprašau? – Ai, nekreipk dėmesio, viskas gerai. Atvyksiu šeštadienį dvyliktą prie Saulės laikrodžio. – Ačiū. Speigas lauke nemenkas, tai bandysim ilgai negaišti. Iki pasimatymo. 9
R O L A N D A S PA R A F I N AV I Č I U S
1 SKYRIUS
RAUDONOJI AUŠRA
Jis švelniai glaudė nuogą moterį prie savęs. Karštas jos kūnas skleidė galingiausią aromatą visatoje – moters geidulio. Nepažįstamoji buvo labai arti, bet žvakės šviesoje Aleksas Pietinis neįstengė įžiūrėti, kas ji tokia. Tik godžiai gėrė kvapą ir atsargiai pirštų galiukais lietė įkaitusią odą. Geidulio persmelktą būseną sudraskė įkyrus skambutis. Jis ne iškart suprato, kad skambutis rėkia iš už sapno. Staigiai atsisėdo lovoje – galva buvo sunki kaip piramidė, į pakaušį smeigė dieglys. Vakarykštis brendis dar tekėjo gyslomis ir kvietė grįžti į sapną, bet sąmonę pasiekė bjaurus suvokimas, kodėl nesiliaudamas birbia telefonas. Buvo jau dešimt minučių po pusiaudienio, Saulės laikrodžio aikštėje laukė pusšimtis naujųjų socialistų. – Klausau? – sugergždė išdžiūvusia burna. – Ar tu supranti, kad lauke – penkiolika laipsnių šalčio? – metaliniu balsu sąžinę pjaustė rinkimų koordinatorius Angelinas Kazlauskas, pamiršęs savo paties nustatytas formalaus bendravimo taisykles. – Atsiprašau, labai atsiprašau, pramigau... Bėgu jau – man netoli, greit būsiu, – pagirių ir kaltės jausmo gniaužiamas Aleksas Pietinis stengėsi kalbėti kuo rišliau. 10
F OTO G R A FA S
– Tikiuosi, žodį „greitai“ mes suprantame vienodai, – nukirto Angelinas Kazlauskas. Aleksą Pietinį apėmė šleikštulys, kilo nenumaldomas noras aprėkti save, iškeikti ir net trenkti galvą į sieną, tačiau šioji ir nedaužoma sopėjo, o snieguotoje aikštėje trypčiojo šąlantys socialistai. „Naujieji... Koks, po velnių, skirtumas – senieji ar naujieji. Faaak, prisidirbau...“ – pyko ant savęs. Kaip įmanoma greičiau apsirengė, užsirišo batų raištelius, su apmaudu pažiūrėjo į dušo kabiną – šį malonumą teks atidėti. Gerai, kad fotoaparatas buvo paruoštas, įdėtas į krepšį kartu su reikiamais objektyvais. Šalia kėpsojo suskleidžiamos aliuminio kopėtėlės, kuriomis teks pasilypėti fotografuojant, – viską buvo apgalvojęs iš anksto. Viską, išskyrus brendžio pasekmes. Aleksas Pietinis čiupo krepšį, kopėčias, pasuko link durų, bet laiku prisiminė akinius. Atidarė stalčių, išsirinko didelius su masyviais rėmais. Užrakino buto duris ir nubarškėjo laiptais žemyn. Vos pravėręs laiptinės duris susigūžė – į veidą smigo smarkaus vėjo nešamas speigas. Akys merkėsi nuo akinančio baltumo, vėjas spaudė ašaras. Į smilkinį stukseno plaktukas, o burna priminė įkaitusią orkaitę – išlėkė net negurkštelėjęs vandens. Sukosi grįžti, bet žvilgtelėjęs į laikrodį apsigalvojo. Saulės laikrodžio aikštė buvo už kelių kvartalų, apie du kilometrus kelio. Naktį siautusi pūga automobilį paslėpė po didžiule sniego kepure, langai apledėjo. Iš bagažinės Aleksas Pietinis išsitraukė ledo gremžtuką ir šepetį, bet net nepradėjęs gremžti sustingo iš nevilties: „Blyn, čia darbo geram pusvalandžiui. Kol nubrauksiu tą baltą šūdą, nugrandysiu ledą, raudonieji pamėlynuos. Aš taip pat.“ Bandė nusispjauti, tačiau burnoje nebuvo seilių. Iš apmaudo sumojavo ilgomis rankomis, užrakino apšarmojusį smėlio spalvos subaru – nusprendė eiti pėsčiomis. 11
R O L A N D A S PA R A F I N AV I Č I U S
Šnopuodamas pasileido per naktį suneštas sniego kopas. Sunkus krepšys tabalavo ant peties, po pažastimi barškėjo aliuminio kopėčios, kojos klimpo sniege, galvoje smaginosi plaktukai, o išdžiūvusi burna prašė bent lašelio vandens. Mintyse nesiliovė aidėję keiksmai – lietuviški, rusiški ir angliški pramaišiui. Iš priekio artėjo skaromis apsitūlojusi, susirietusi babulytė. Prasilenkdama su juo, krūptelėjo ir dėbtelėjo baltomis akimis – tada Aleksas Pietinis suvokė, kad keikiasi ne tik mintyse. „Kaip čia taip? Šitiek laiko negėriau nė lašo ir fak – užteko vieno karto, kad susimaučiau“, – graužėsi. Keturis mėnesius jis neragavo jokio alkoholio, valėsi kūną ir karmą – taip aiškino nustebusiems ir suglumusiems bičiuliams. O vakar... „Kas gi nutiko vakar?“ – brisdamas per sniegą klausė savęs, nors atsakymas buvo akivaizdus. Atsakymas turėjo vardą: Nora. Grakščiai sudėta nedidukė tamsiaplaukė smalsiai primerktomis akimis vakar patraukė dėmesį. Lygią, vos vos strazdanotą jos veido odą žymėjo vienintelė vertikali raukšlelė kaktoje. Tarsi ženklas, liudijantis, kad ji ne angelas ir ne fotošopo produktas. Į parodos atidarymą Fotografijos namuose Nora atėjo su reporteriu Rapolu Šimše, senu Alekso Pietinio draugu. Ištiesė ranką ir šiltais pirštais paspaudė delną: – Nora Kulpytė. Jis net nespėjo prisistatyti. – Žinau, kas tu, – akimis ir lūpomis šypsojosi Nora. – Man patinka tavo darbai. Pasižvalgau kartais fotografų sąjungos portale „Virtualios parodos“. Šie žodžiai paglostė fotografui savimeilę. Tačiau dar labiau sužavėjo Noros paprastumas – ji nė nebandė žaisti „vienaskaitos ir daugiskaitos“. Nors buvo akivaizdžiai jaunesnė, bendravo paprastai ir familiariai lyg su senu bičiuliu. 12
F OTO G R A FA S
Tuo tarpu Rimas Žirmūnas, parodos autorius, atvykęs iš sostinės, išspaudė kelis žodžius apie fotografijų ciklą „Pirmyn į atgalią – tada, kada“. „Reikės paklaust, ką reiškia toks įmantrus pavadinimas“, – toptelėjo Aleksui Pietiniui. Vėliau pasisakė du beveik etatiniai ir beveik visada nuobodūs fotografijos meno vertintojai. Tačiau Aleksas Pietinis negirdėjo nė žodžio – akies krašteliu sekė su taure vyno rankoje vaikštinėjančią Norą. Po skausmingų skyrybų su Meda praėjo pusantrų metų, nuo to laiko jis pirmą kartą pajuto paširdžiuose judesį. Tas malonus plazdenimas buvo visiškai apleidęs, jau smelkėsi neviltis, kad per ilgai nesutinka moters, kurios geistų ir kuriai pats būtų įdomus. Kai baigėsi vynas, publika ėmė skirstytis, liko tik nuolatiniai Fotografijos namų lankytojai – bildukai, kaip juos meiliai vadino šių namų įkūrėjas Janis Makas. Nora irgi vis dar sukiojosi prie juodu metalu įrėmintų nuotraukų. Kažkas pasiūlė pratęsti vakarėlį, į vyno taures pradėjo lieti brendį. Paskui dar ir dar brendžio. Laikas persirito per vidurnaktį. Pokalbiai sukosi apie fotografiją, kūrybą ir nekūrybą, gyvenimą, meilę, purvą ir mirtį, kuri neįmanoma be gimimo... Nora prisistatė esanti keramikė, kurią žavi fotografijos menas. Aleksas Pietinis apgailestavo nežinantis, kas yra menas. Nora pasilenkė užgesinti cigaretės, jų rankos tarsi netyčia susilietė, jos kūnas skleidė švaros aromatą... „Štai, iš kur tas sapnas“, – prisiminė sunkų prabudimą Aleksas Pietinis, pusantrų metų sapnavęs tik vieną košmarą – kaip mylima Medutė rangosi lovoje su kitu. Kopiant per sniego keterą Alekso Pietinio koja netikėtai smuktelėjo gilyn. Jis prarado pusiausvyrą, skėstelėjo rankomis, kopėčios išsprūdo ir barkštelėjo į apšarmojusį medį. 13
R O L A N D A S PA R A F I N AV I Č I U S
Aleksas Pietinis griuvo veidu žemyn, tačiau stengėsi ne pats saugotis, o apsaugoti fotoaparatą. Krepšį iškėlė viršun, bet nebeturėjo kuo pasiremti ir veidu rėžėsi į apledėjusį sniego kupstą. Iš nosies pasipylė kraujas. Skausmo jis nejuto, tik senas randas ant dešinio skruosto tvinkčiojo, pulsavo. Nuo sniego pakeltuose akiniuose tebuvo likęs vienas stiklas, nusėtas kraujo lašeliais. „O tu faking, rupūže rugiuos, dar to man šiandien trūko – vienakis fotografas, blyn“, – keikėsi kraujuojančią nosį spausdamas išvirkščia pirštine. Užsidėjo akinius su vienu stiklu, suglaudė nusiritusias kopėtėles, apžiūrėjo fotokrepšį ir lengviau atsikvėpė – niekas nedužo. Saulės laikrodžio aikštė buvo jau netoli – už artimiausio posūkio. Artėjo akistata su šąlančiais naujaisiais socialistais. Ne pats maloniausias pasimatymas. Aleksas Pietinis stabtelėjo, perbraukė per kišenes ir sugriebė cigarečių pakelį. Užsirūkė. Po kelių dūmų burna supleišėjo kaip dykumos molis, jis šveitė šalin cigaretę ir žengė pasitikti likimo. Į pasirodžiusį fotografą nukrypo šimtas ne itin draugiškų akių. Tačiau garsiai priešiškumo niekas nereiškė. Angelinas Kazlauskas lediniu balsu paragino: – Fotografuojam greitai. Žmonės jau beveik valandą šąla. Aleksas Pietinis nieko neatsakė, kaltai ir net dėkingai pažvelgė į bejausmį koordinatoriaus veidą. Angelinas Kazlauskas ant snieguotų laiptų buvo kone idealiai surikiavęs pusšimtį žmonių. Reikėjo tik išskleisti kopėčias, parinkti ekspoziciją ir nuspausti kelis kadrus. Aleksas Pietinis jautė, kad bežadė minia stebi kiekvieną judesį, todėl skubėjo ir karštligiškai murmėjo sau po nosimi: „Taip, RAW formatas įjungtas, dabar – ekspozicija... Saulė šviečia, ISO tebūnie šimtas. Diafragma... Septynios eilės žmonių, atstumas nuo pirmos iki paskutinės – apie šešis metrus, vadi14
F OTO G R A FA S
nasi, reikia didesnio ryškumo gylio. Tebūnie f/16, neprašausim... Fak, išlaikymas rizikingas, didinam ISO bent iki dviejų šimtų. Ne, keturi šimtai bus patikimiau.“ Užsilipęs ant kopėčių jis suprato, kad sunkiai išlaiko pusiausvyrą, tačiau susiėmė ir, apžvelgęs miesto socialistų elitą, įvertino kompoziciją. Viename šone žmonės buvo pernelyg susigrūdę, kelios eilės išskydusios, kai kam ant veido krito šešėlis. Įprastus jutimus ir greitą orientaciją trikdė prasta savijauta ir pozuotojų spalvos: raudonos kepuraitės, raudoni šalikai, raudonos vėliavėlės ir net veidai raudoni nuo šalčio. „Raudonoji pagirių aušra“, – ironizavo mintyse Aleksas Pietinis ir išsižiojo pareguliuoti grupės išdėstymo. Tačiau liežuvis prikibo prie šiurkštaus gomurio, burna švokštė be garso. Nedraugiška minia išpūtė šimtą nustebusių akių ir demonstravo akivaizdų nekantrumą bei pašaipą. Fotografą, netikėtai jam pačiam, ši reakcija paveikė raminamai. Jis neskubiai nulipo nuo kopėčių, čiupo saują sniego ir ėmė godžiai valgyti. Tuo metu iš sužalotos nosies vėl pliūptelėjo kraujo čiurkšlė. Siurrealistinį piešinį sniege jis stebėjo viena akimi – pro likusį sveiką akinių stiklą, nusėtą kraujo lašeliais. – Tai čia – tas menininkas? – kikeno vyras iš minios. Gynybinė reakcija jau buvo atslūgusi, jam kilo noras pasišaipyti iš savęs ir susidariusios situacijos. Prisiminė išvakarėse girdėtą diskusiją: kas yra instaliacija, o kas yra performansas? Šie įmantrūs žodžiai jį visada glumino, tačiau šėldamas parodos puotoje Rimas Žirmūnas pasiūlė tokį išaiškinimą: „Kai pridergi prie kaimyno durų ant kilimėlio ir paskambini – instaliacija. Kai paskambini ir tik sulaukęs šeimininko pradedi šikti – performansas.“ Nurijęs ištirpusį sniegą, Aleksas Pietinis pajuto atgyjant balso stygas. Ir net kūrybinį polėkį. Pabrėžtinai lėtai užsiropštė ant kopėčių, išsitiesė, pažvelgė viena akimi į raudonuojantį 15
R O L A N D A S PA R A F I N AV I Č I U S
pozuotojų būrį, nusišypsojo, iškėlė kairę ranką ir teatrališkai šūktelėjo: – Ponios ir ponai! Prašau minutės dėmesio – vyksta performansas, susikaupkite, žiūrėkite čia, tiesiai savo rinkėjui į akis!
16
F OTO G R A FA S
2 SKYRIUS
ŽEMUTINĖ BUITIES LENTYNA
Pakeliui namo Aleksas Pietinis konstatavo – iš raudonosios minios beveik niekas nesureagavo į „performanso“ ironiją. Plačiai išsiviepė tik pirmoje eilėje stovinti blondinė pavytusiu veidu ir retais dantimis. Fotografavimas ilgai netruko. Keli kadrai buvo skirti naujųjų socialistų grupei, vėliau teko padirbėti su lyderiais. Sustirę raudonieji spėriai skirstėsi, o Aleksas Pietinis pajuto baisų nuovargį – tarsi būtų dirbęs ištisą pusdienį. Nors užtruko tik kiek daugiau nei valandą. Priėjęs blokinį penkiaaukštį Pelėdų gatvėje, lengviau atsiduso – pagaliau namie. Sunkiai keldamas kojas ėmė kopti į trečią aukštą. Nutriušusi laiptinė pasitiko kačių šlapimo, prikepusių riebalų ir prakaito kvapais. Jis atrakino buto duris su pakrypusiu skaičiumi „13“, pasidėjo krepšį ir šveitė akinius su vienu kruvinu stiklu į šiukšliadėžę. Dėl akinių neišgyveno – turėjo dar kelias dešimtis, sudėtų į du komodos stalčius. Apie akinių kolekciją, savo paauglystės kompleksą, jis nepasakojo niekam, net geriausiems draugams. Aleksas Pietinis nuo mažų dienų buvo perkaręs, drovus raudonplaukis, bendraam17
R O L A N D A S PA R A F I N AV I Č I U S
žių pravardžiuojamas Ryžu. Arba Permatomu. Nes buvo toks perdžiūvęs, kad klasės draugai apsimesdavo jo nematantys, kai stovėdavo šonu. Smarkiai išsiviepę berniukai dairydavosi ir klausinėdavo vienas kito: „O kur dingo Ryžas?“ Paauglystėje jis pavydėjo bendraamžiams, kurie laisvai flirtavo su klasiokėmis, nes kompleksavo dėl savo išvaizdos ir įsikalė į galvą, kad yra neįdomus priešingai lyčiai. Iš tolo stebėdavo merginas, bet prieiti, pakalbinti nesiryždavo. „Nes ryžas“, – pats save kaldavo prie sienos. Situacija pasikeitė septintoje klasėje po naujametinio spektaklio, kuriame vaidino moksliuką su dideliais akiniais ant nosies. Vaidinimo sužavėta garbanė Greta iš gretimos klasės užkalbino: „Su akiniais atrodai toks protingas...“ Aleksas Pietinis raudo, balo, bet prisivertė paklausti: „Net jeigu ryžas?“ Mergina papūtė lūpas ir pataisė: „Tu ne ryžas, tu raudonplaukis. O raudonplaukiai yra išskirtiniai – nedaugeliui gamta suteikia tokį grožį.“ Šie žodžiai lėmė, kad Greta tapo pirmąja meile, kurios jis niekada taip ir nepabučiavo. Tačiau jos žodžiai suteikė pasitikėjimo ir atskleidė mažų gudrybių magiją. Netrukus pamokose jis pasirodė su akiniais ant nosies. Niekas nė neįtarė, kad rėmuose įstatyti paprasti stiklai, bet šitaip Aleksas Pietinis žingsnis po žingsnio lipdė pasitikėjimą savimi. Porą dešimtmečių jis stebino optikos salonų darbuotojus, užsakydamas akinius su paprastais stiklais, tačiau ilgainiui akys nusilpo ir kolekciją papildė optiniai prietaisai, leidžiantys matyti aiškiai. Nors seniai suvokė, kad akiniai ir moterų dėmesys neturi nieko bendra, pomėgis kolekcionuoti akinius nedingo. „Va, ir Norai patiko“, – viltingai šyptelėjo Aleksas Pietinis, bet pažvelgęs į apverstą butą apniuko. 18
F OTO G R A FA S
Po vagystės kambariai vis dar buvo sujaukti. Prieš Kalėdas jis buvo išvažiavęs savaitei į Nidą, fotografavo nematytą žiemišką pajūrį ir pamarį. Grįžęs butą rado apvogtą. Abi lauko durų spynos nebuvo išlaužtos – atrakintos ir vėl užrakintos. Akivaizdu, kad darbavosi ne mėgėjai. Baldai buvo išvartyti, ant grindų mėtėsi absoliučiai visi daiktai, buvę spintose ir lentynose. Viskas išdraskyta, iščiupinėta po centimetrą. Kai atvažiavo policijos ekipažas, Aleksas Pietinis ilgokai nesugebėjo pasakyti, kas pavogta. Galiausiai suprato – išnešti visi išoriniai kompiuteriniai diskai su nuotraukų archyvais. Laimei, jis brangino savo kūrybą: didžiąją dalį fotografijų kopijavo ir sandėliavo serveriuose, vadinamuosiuose debesyse, o dėžes su fotojuostomis išvežė pas pusbrolį į kaimą. Vagystė net pareigūnams atrodė keistoka – nei didžiulis televizorius, nei brangi aukštos klasės garso aparatūra, nei kiti vertingesni daiktai vagių nesudomino. Jie išsinešė tik su fotografija susijusius daiktus, kurių Aleksas Pietinis nesivežė į Nidą. Paprašytas įvertinti nuostolius, sutriko – duomenų saugojimo įrenginiai kainuoja palyginti nedaug, bet kaip įmanoma nustatyti savo kūrybos vertę? „Kažkaip reikia“, – replikavo kriminalistas, šepetėliu ieškodamas įsibrovėlių pirštų atspaudų. „Milijonas litų, – Aleksas Pietinis laužė iš piršto, bet susigriebė, kad daugiau nei metai Lietuvoje įvestas euras. – Tebūnie trys šimtai tūkstančių eurų.“ Akimirką net susigėdo taip išpūtęs – tuo metu net už nuomą neturėjo kuo sumokėti. Tik todėl ėmėsi fotografuoti naujuosius socialistus, nors labai vengė politinių užsakovų. Jį net purtė pagalvojus, kad nepriklausomybę susigrąžinusi Lietuva neatsikratė komunistinio šlamšto. Aleksas Pietinis buvo įsitikinęs, kad valdžios vairą perėmė tie patys okupantų sėbrai, padlaižiai nomenklatūrininkai, turėję pa19
R O L A N D A S PA R A F I N AV I Č I U S
lankiausią prieigą prie išteklių, galimybių ir jėgos svertų. Kai kurie veidai valdžios lopšyje suposi jau dvidešimt metų, susikūrė sau palankią rinkimų sistemą, pasivadino skirtingomis partijomis, bet liko tokie pat raudoni savanaudžiai persivertėliai, lengvai keičiantys partijas. Įsitikinimus šį kartą Aleksui Pietiniui teko išduoti. Sausio mėnuo fotografams paprastai būna tuščias ir sausas, užsakymų mažai, o išlaidų – daug. Jis ėmėsi nemielo užsakymo, bet ir vėl sudegė – patikino Angeliną Kazlauską, kad už atliktą darbą neims užmokesčio. „Tebūnie tai – kompensacija už patirtus nepatogumus“, – pasiūlė. Angelinas Kazlauskas į nuoširdumą reagavo bejausmiu žvilgsniu, tik linktelėjo ir pasakė: „Gerai.“ Sėdėdamas ant nutriušusio fotelio apverstame kambaryje, Aleksas Pietinis ėmė gailėtis išsprūdusio sąžinės balso: „Namai apvogti, už nuomą nemokėta, šaldytuvas tuščias ir dar teks padirbėti fotošopu nemokamai, kol sutvarkysiu tas grupines nuotraukas...“ Prieš dešimtmetį būtų draskęsis ir niršęs dėl neteisingo likimo, tačiau pastaruoju metu mokėsi priimti gyvenimą tokį, koks yra, nekeikdamas nei situacijų, nei savęs. „Pyktis ir graužatis niekuo man padėti negali, – murmėjo Aleksas Pietinis. – Jokios būsenos netrunka amžinai, ši irgi anksčiau ar vėliau keisis. O dugnas yra labai patogi pozicija atsispirti. Pinigai uždirbami.“ Nepaisant šio suvokimo ir noro ko nors imtis, jį spaudė vangumas: tiek fizinis, tiek emocinis. Jau beveik porą savaičių ruošėsi remontuoti vagių aplaužytus baldus ir sudėti išmėtytus daiktus. Tik rankos nekilo. „Vis dėlto pinigai suteikia energijos, – pats sau pareiškė. – Būtų kišenėje keli šimtai eurų, kojos lakstytų žvitriau.“ Jis krūptelėjo nuo tyloje pasigirdusio telefono skambučio. Ekrane švietė: „Rimas Žirmūnas“. „Po galais, vakar net nepaben20
F OTO G R A FA S
dravom“, – ėmė graužtis Aleksas Pietinis. Rimas Žirmūnas buvo geros nuotaikos: – Tai gal dar pasirodysi Fotografijos namuose, katinėli? Vakar buvai pridegęs prie tos mergaitės, draugui dėmesio nepataupei. Mano traukinys išvažiuoja už trijų valandų, dar spėsim kavos išgert. Aleksas Pietinis apsidžiaugė – gal prablaškys susitikimas su gerai nusiteikusiu bičiuliu. – Šiauliai – mažas miestas, čia viskas netoli. Kol parūkysi, žiūrėk, ir atšuoliuosiu, – patikino. Visgi pirmiausia nusimetė drabužius ir puolė į dušą.
21
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR