Pamilk savo liga

VALERIJ SINELNIKOV Pamilk savo ligą Kaip tapti sveikam, pažinus gyvenimo džiaugsmą (3-ias ištaisytas ir papildytas leidimas) Turinys PIRMOJI KNYGA Pratarmė 7 Pratarmė antram leidimui 10 Kaip dirbti su knyga 14 1 skyrius.

NETIKRA REALYBĖ 16 Kiek žmonių - tiek pasaulių, ir netgi daugiau...

21 Pasąmoninės programos 25 Ką reikia žinoti apie savo pasąmonę 30 Kaip užmegzti tiesioginį bendravimą su pasąmone 36 2 skyrius.

KAIP ŽMONĖS SUSIKURIA SAU LIGAS Kas yra liga? 42 Vyraujantis medicinos modelis 51

42

Naujas Daktaro Sinelnikovo medicinos modelis

52

3 skyrius.

GRIAUNAMOSIOS MINTYS 66 Puikybė, egoizmas 67 Kritika, pretenzijos ir nepasitenkinimas 74 Smerkimas 79 Panieka 85 Priešiškumas 87 Neapykanta 89 Suirzimas 94 Pyktis ir įniršis 96 Nuoskauda 99 Apmaudas 104 Nusivylimas 104 Apkalbos ir piktos mintys 106 Pagyrūniškumas 107 Kaltės jausmas ir bausmė 109 Savikritika, saviplaka, nepasitenkinimas savimi, savęs smerkimas, panieka ir neapykanta sau 117 Baimė, nerimas ir susirūpinimas 121 Abejojimas ir nepasitikėjimas 129 Gailestis 131 Užuojauta 134 Ilgesys, liūdesys, depresija 135 Pilvapenystė, rajumas 140 Savanaudiškumas, šykštumas, godumas 141 Pavydas 145 Veidmainystė 147

Melas, apgaulė 148 Meilikavimas 151 Pavyduliavimas 152 Paleistuvavimas ir svetimavimas

155

4 skyrius.

PASINĖRIMO IR PASĄMONĖS PROGRAMAVIMO METODAS 161 Perprogramavimo planas-schema 171 Asmeninės istorijos peržiūrėjimas ir keitimas Peržvelgimo ir persvarstymo technika 177 Priedas 181 Baigiamasis žodis

187

ANTROJI KNYGA Pratarmė

189

Galva 189 Smegenys 194 Nervų sistema 195 Psichika 200 Ausys 205 Akys 207 Širdies ir kraujagyslių sistema 210 Limfa 220 Plaučiai 221 Gerklė 228 Nosis 230

173

Virškinimo traktas 233 Burna 233 Liežuvis 235 Skrandis 235 Kepenys 238 Kasa 240 Žarnynas 242 Išangė ir tiesioji žarna 244 Inkstai 245 Moteriškos ligos 247 Nėštumas 259 Pieno liaukos 263 Vyrų ligos 267 Venerinės ligos 272 Kūnas 276 Sąnariai 282 Kaklas 283 Nugara 284 Kojos 285 Oda 286 Nagai 297 Plaukai 298 Infekcinės ligos, uždegimai 299 Traumos ir nelaimingi atsitikimai 301 Skydliaukė 305 Augliai, vėžys 306 Alkoholizmas 314 Rūkymas 321 Vaikų ligos 324

1 skyrius

NETIKRA REALYBĖ

Džono Belo teorema iškėlė fizikams nemalonią dilemą: arba pasaulis nėra objektyviai realus, arba jame veikia virššviesiniai ryšiai. Džono Belo teorema įrodė gilią tiesą, kad Visata neturi jokio fundamentalaus dėsningumo, arba fundamentaliai neskaidoma.

S. Grofas. Už smegenų ribų Per pastarąjį dešimtmetį mokslininkai įsitikino, kad Visata yra nesuvokiamai švarios energijos forma, turinti sąmonę. Krikščionybėje tai vadinama Dievu (su įvairiais vardais), islamo pasaulyje – Alachu, Rytuose – Tiesa.

Mokslininkai tai vadina fizikiniu vakuumu. Yra ir kitų pavadinimų. Tačiau kad ir kaip būtų vadinamas TAS KAŽKAS – tai tiesiog įvairios metaforos, įvairūs būdai kalbėti apie vieną ir tą patį. Šis visko egzistuojančio šaltinis, ši Galia, vienijanti visus ir viską šiame pasaulyje, ir yra gyvenimo esmė. Mūsų išmintingiems protėviams, žyniams buvo žinoma, o dabar apie tai jau žino oficialusis mokslas, kad ši paslaptinga energija pasiduoda žmogaus ketinimų poveikiui. Tai yra, mūsų lūkesčiai pradeda veikti kitas energines sistemas ir išrikiuoja įvykius atitinkamai pagal mūsų lūkesčius. Vadinasi, tas pats pirminis visos būties šaltinis, ta pati Galia, kuri kuria mūsų likimą, yra mumyse.

Tačiau juk tai buvo žinoma gilioje senovėje. Slavų–arijų Vedose parašyta: „Pažindami mus supantį „Jav“ (Regimąjį) Pasaulį, kadangi anksčiau ar vėliau aiškiai suprantame tai, kad pradedame pažinti save, nes mūsų egzistavimas „Jav“ Pasaulyje yra neatskiriama mūsų pačių dalis. Pavyzdžiui, Biblijoje pasakyta: „Neieškokite Dievo karalystės nei danguje, nei rojaus Žemėje, toji karalystė – kiekvieno iš mūsų viduje“. Be to, jau keletą šimtmečių ant garsiosios šventyklos esantis užrašas skamba: „Pažink save“. Ir dzenbudizme yra puikus posakis: „Jeigu žmogus ieško tiesos aplink save, tai jis ją mindo kojomis“.

Tai kodėl gi žmogus lieka kurčias ir senovės išminčiai, ir šiuolaikinių mokslininkų išvadoms? Kaip išeina, kad, susidurdami su tuo pačiu Pasauliu, įvairūs žmonės suvokia jį taip skirtingai? O priežastis vėl slypi pačiame žmoguje, jo pasaulėžiūroje. Jo požiūryje į tai, ką jis supranta. Išeina, kad turėdami reikalą su neapsakoma, turtinga ir sudėtinga Realy­be, žmonės sukuria skurdaus pasaulio modelį, kuris suteikia skausmo ir kančių.

Išnagrinėkime klasikinį psichologinį Postmeno ir J. Bru­nerio eksperimentą, kuris labai paprastai atspindi sąmonės prigimtį.

Šiame eksperimente tiriamieji turėjo atskirti įprastas lošiamąsias kortas, tarp kurių buvo ir taip vadinamos „anomalios“, pavyzdžiui, raudona pikių šešakė arba juoda čirvų keturakė. Kiekviename atskirame eksperimente vieną ir tą pačią kortą pateikdavo vienam ir tam pačiam tiriamajam keletą kartų per laiko intervalą, kurio trukmė

palaipsniui ilgėjo. Po kiekvieno parodymo tiriamojo paklausdavo, ką jis matė. Eksperimentas buvo laikomas sėkmingu po dviejų teisingų spėjimų, sekančių vienas paskui kitą. Dargi po paties trumpiausio parodymo dauguma tiriamųjų teisingai atskirdavo didesnę kortų dalį.

Normalias kortas paprastai atskirdavo teisingai. O dėl „anomalių“ kortų, tai jos beveik visada be akivaizdžių svyravimų buvo suvokiamos kaip normalios. Juodąją čirvų keturakę galėjo palaikyti, pavyzdžiui, kaip pikų arba širdžių keturakę. Visiškai nesuvokdami skirtumo, ją priskirdavo vienai iš žinomų kategorijų, remdamiesi ankstesne patirtimi. Sunku buvo netgi tvirtinti, kad tiriamieji matė kažką kitokio nei tai, ką jie manė matantys. Didinant „anomalių“ kortų pateikimo trukmę tiriamieji suabejodavo, tuo parodydami, jog suvokia kitoniškumą. Pateikiant jiems, pavyzdžiui, raudoną pikų šešakę, jie dažniausiai sakydavo: „Tai pikų šešakė, bet kažkas joje ne taip – juodo vaizdo kraštai raudoni. Vėliau ilginant kortų pateikimo laiką, tiriamųjų abejonės ir sumišimas taip padidėdavo, kol galiausiai visai netikėtai keletas tiriamųjų be jokių abejonių teisingai įvardindavo „anomalias“ kortas. Negana to, sugebėję padaryti tai su trimis keturiomis „anomaliomis“ kortomis, jie be vargo susidorodavo ir su kitomis.

Nedideliam tiriamųjų skaičiui vis dėlto taip ir nepavyko įvykdyti reikalaujamą jų naudotų kategorijų adaptaciją.

Netgi tada, kai „anomalios“ kortos buvo rodomos jiems labai ilgą laiką, daugiau kaip 10 procentų taip ir liko neatpažintų. Būtent tie tiriamieji, kurie nesugebėjo atlikti jiems duoto uždavinio, turėjo žymių asmeninio charakterio

keblumų. Vienas iš jų eksperimento metu beviltiškai sušuko: „Aš negaliu suvokti, kas tai! Tai net nepanašu į kortas. Aš nežinau, kokios tai spalvos, ir nesuprantu, ar tai pikai, ar čirvai. Aš dabar nežinau, kaip atrodo pikai. Dieve mano!“ Tirdamas žmogaus sąmonę ir pasąmonę, aš įsitikinau, kad žmonės su supančia realybe bendrauja mažiausiai dvejuose lygmenyse: sąmoningame ir pasąmoniniame. Ir kiekvienas iš mūsų sąmoningai bendrauja ne tiesiogiai su PASAULIU, o tik su kažkokiu PASAULIO modeliu. O tuo metu pasąmonė suvokia Realybę tokią, kokia ji yra.

Mūsų pasąmoninis protas – didis iliuzionistas, kuris pagal atitinkamus dėsnius išrikiuoja prieš mus didžiulę iliuziją.

Jis sukuria mūsų pasaulį (tiksliau – pasaulėlį), apsaugo mus nuo Visatos chaoso, atrinkdamas mums tik tai, kas, jo supratimu, mums reikalinga ir nepavojinga. Tačiau atlikdamas kuriamąją ir apsauginę funkciją, jis nevalingai daugumai iš mūsų pavirto kalėjimo prižiūrėtoju. Juk būtent mūsų protas neleidžia išeiti už pasaulio sukūrimo ribų. Jis nuolatos sugalvoja įvairių gudrybių, dažnai panaudodamas baimę, kad įtikintų mus tuo, jog ta iliuzija, kurią jis mums pateikia, ir yra pati REALYBĖ.

Į vieną didelį sostinės zoologijos sodą atvežė baltąjį lokį.

Voljeras jam dar nebuvo paruoštas, ir kol jį statė, lokys buvo nedideliame narve. Keletą mėnesių jis vaikščiojo narve, darydamas tris žingsnius į vieną pusę ir tris žingsnius į kitą... Kai viskas buvo paruošta, grotas nuėmė,

bet lokys kaip ir pirmiau tebežingsniavo tris žingsnius į vieną pusę ir tris žingsnius į kitą. Žemėje nėra ir dviejų žmonių, kurių pirštų atspaudai visiškai sutaptų. Taip pat nėra dviejų žmonių, kurių gyvenimo patirtis visiškai pasikartotų. Netgi vieno kiaušinėlio dvynių gyvenimai skiriasi.

Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje ir sukuria savo universalų pasaulį. Kiekvienas iš mūsų nuo pat gimimo veikiami tėvų, suaugusiųjų, mokytojų, supančios aplinkos kuria savo realybę, savo pasaulį. Jeigu jūs turite vaikų, tai prisiminkite, kaip jūs primetėte jiems savo pasaulio aprašymą, aiškinote, kas blogai, o kas – gerai, ką galima daryti, o ko – negalima. Tą patį su jais darė jų seneliai ir senelės, mokytojai ir kiti suaugusieji.

Todėl jūsų vaikas sudarė savo PASAULIO APRAŠYMĄ, kuris kažkuo panašus, bet ir kažkuo skiriasi nuo jūsiškio.

Jūsų tėvai su jumis elgėsi taip pat. Ir visi žmonės įtraukti į šį procesą. Ir negalima pasakyti, blogai tai ar gerai, kad mus nuo vaikystės mokė suvokti Realybę kažkokiu ypatingu, „žmogiškuoju“ būdu. Šis procesas būtinas tam, kad įsitraukdami į jį, mes jaustumės ramesni. Tačiau mes taip susižavime šia veikla, kad pamirštame vieną akivaizdžią tiesą: tarp pačios REALYBĖS ir mūsų pasaulio yra didžiulis skirtumas.

Mes nuo vaikystės sukuriame Pasaulio modelį, Realybės modelį, kuriame gyvename visą savo gyvenimą, bandydami tą modelį kažkaip pagerinti. Ir nėra blogų ar gerų modelių.

Esmė ta, kiek modelis gyvybingas ir naudingas. Iš vienos pusės, mūsų modelis padeda mums naudotis visomis

gėrybėmis, kurias per daugelį amžių sukaupė žmonijos civilizacija, o iš kitos – sukuria apribojimus, sustiprina mūsų tikėjimą tuo, kad mūsų toli gražu netobulas modelis ir yra pati Realybė. Ir šita saviapgaulė tolina mus nuo TIKROVĖS ir sukelia nepasitenkinimą.

Yra vienas paradoksas: juk mes iš tikrųjų gyvename ­REALYBĖJE ir pasąmoningai priimame ją tokia, kokia ji yra, – kaip kažką puikaus, nesuprantama, nepažįstama, bet suvokiame tik modelį šios REALYBĖS, kuriai sukurti eikvojame visą savo gyvenimą ir energiją. Parodyti tai galima įvairiais būdais. Tačiau iš pradžių padarykime kai kurias išvadas.

Taigi: 1) Visata (Realybė, Tikrovė, Dievas, Pasaulis) yra nesuvokiama galia, energija, turinti sąmonę; 2) žmogaus sąmonė yra tik Visatos, Dieviškosios sąmonės dalis; 3) pasaulis nesuprantamas ir paslaptingas, todėl žmogus turi į pasaulį ir į save žiūrėti kaip į mįslę; 4) mūsų pasąmoninis protas sukuria pasaulio modelį, kuriame gyvena mūsų sąmonė. Kitaip sakant, mūsų sąmonė atlieka vaidmenį stebėtojo ir vertintojo tų įvykių, kuriuos mums suteikia pasąmoninis protas.

KIEK ŽMONIŲ – TIEK PASAULIŲ, IR NETGI DAUGIAU...

Pasaulis – tai paslaptis. Ir tai, ką tu šiuo metu matai priešais save, – toli gražu ne viskas, kas čia yra.

Pasaulyje yra dar tiek visko... Jis iš tikrųjų begalinis kiekviename savo taške. Todėl bandymai kažką dėl savęs išsiaiškinti – iš tikrųjų tai yra tik bandymai padaryti kažkurį pasaulio aspektą pažįstamą, įprastą.

Mes su tavimi esame čia, pasaulyje, kurį tu vadini realiu, tik dėl to, kad mes abu jį žinome. Tu nežinai pasaulio jėgos, todėl nepajėgsi paversti jo pažįstamu paveikslu.

K. Kastaneda. Kelionė į Ikstlaną Kaip jau sakiau, mes suvokiame Realybę dviejuose lygmenyse: pasąmoniniame ir sąmoningame.

Pasąmoniniame lygmenyje mes visi sujungti su Visata, Realybe, ir mūsų pasąmonėje yra informacijos apie bet kokį įvykį, vykstantį Visatoje.

Tokiu būdu, tikrasis mūsų pasaulio, mūsų realybės kūrėjas yra mūsų pasąmoninis protas, susietas su neapsakomomis Visatos galiomis, Dievu, o mūsų sąmonė atlieka jau prieš akimirką įvykusių įvykių stebėtojo ir recenzento vaidmenį. Sąmonė nuo mūsų pasąmoninio proto visada atsilieka viena akimirka. Tačiau būtent šis mechanizmas leidžia žmogui būti kūrėju, burtininku. Kaip sakė F. Nyčė: „Visi mes esame didesni menininkai, negu galime įsivaizduoti“.

Kiekvieną akimirką ant mūsų, kaip ant žmogiškųjų būtybių, užgriūva didžiulis informacijos srautas. Mūsų pasąmoninis protas išrenka iš bendro srauto ir pateikia mums, mūsų sąmonei, būtent tą informaciją, kuri tinka mūsų pasąmoninei programai ir kuri po to realizuojama

mūsų Visatos modelyje. Jis kažką truputį iškreipia, kažką apibendrina, o kai kuriuos dalykus tiesiog praleidžia. Štai dar vienas psichologinis eksperimentas.

Du aktoriai įsiveržia į psichologijos paskaitą. Vienas iš jų tarpduryje daro staigų rankos judesį į antrojo pusę.

Antrasis griūva ant grindų. Pirmojo aktoriaus rankose bananas. Tačiau po apklausos beveik visi studentai puolančiojo rankose „matė“ peilį.

Toks iškreiptas suvokimas yra todėl, kad mūsų pasąmonėje užrašyta, jog žmogus staigiai puldamas turi peilį. Juk niekas nesmeigs bananu.

Pasąmoninis protas informaciją praleidžia per savotiškas programas–filtrus: neurofiziologinį, socialinį ir asmeninį.

Mūsų sąmonei tenka tik maža srovelė iš bendro srauto.

Todėl tarp to, kas vyksta iš tikrųjų Pasaulyje, ir to, kas sudaro mūsų šio Pasaulio patirtį (t.y., mūsų pasaulio modelio), yra didelis skirtumas.

Panagrinėkime kiekvieną tokį filtrą.

Neurofiziologinis filtras Tai regėjimas, klausa, lytėjimas, uoslė ir skonis – penki visiems žinomi jutiminiai kanalai, su kuriais mes transformuojame informaciją fizinių reiškinių pasaulyje.

Pavyzdžiui, žinoma, kad žmogaus ausis priima garso bangas, kurių dia­pa­zonas yra nuo 20 iki 20 000 Hz. Garso bangų, kurių virpesių dažnis yra už šių ribų, žmogaus ausis negirdi. Nors daugelis gyvūnų girdi infra- ir ultragarsą.

Negalima sakyti, kad mes iš viso nesuvokiame kitų dažnių.

Juk įrodytas teigiamas arba pražūtingas ultra- arba infragarso poveikis žmogui. Bus teisingiau pasakyti, kad žmogus sąmoningai negirdi dažnių, esančių už fiziologinių ribų. Žmogaus rega sugeba sugauti bangas, išsidėsčiusias intervale nuo 380 iki 680 milimikronų. Bangų, nukrypusių nuo pateikto dydžio į vieną arba kitą pusę, žmogaus akis sąmoningai nepriima. Žmogaus lytėjimo jautrumas taip pat turi ribas; be to, jautrumas priklauso nuo kontakto vietos.

Noriu pabrėžti, kad žmogus turi tik sąmoningas suvokimo ribas. Šios ribos nulemtos tų jutiminių organų, kuriuos žmogus panaudoja kasdieniame gyvenime.

Pasąmoninės galimybės suvokti ir pažinti aplinkinį pasaulį yra begalinės.

Jau daugeliui žinomi V. M. Bronikovo tyrimai. Jis dirba su aklais vaikais ir grąžina jiems gebėjimą matyti, bet ne akimis, o „smegenimis“. Akliesiems V. M. Bronikovas atveria kitus suvokimo kanalus, kuriais žmonės įprastomis sąlygomis nesinaudoja. Jis moko ne tik sergančius vaikus, bet ir visiškai sveikus. Tai, ką daro šis žmogus ir jo mokiniai – nuostabu! Vaikai su juodais raiščiais ant akių skaito bet kokį tekstą, žaidžia šachmatais, važinėja dviračiais, laisvai vaikšto. Dar atsiskleidžia daug kitų jų gabumų.

Manau, kad žmogus ne vien suvokia savo jutiminiais organais fizinį pasaulį, o pakeičia nesuvokiamą Realybės energiją, Švarią Energiją, į kažką pažįstama. Tai yra sukuria

šį materialių daiktų pasaulį. Šis pirmas filtras duotas mums gimstant ir sudaro filogenetinę suvokimo ir fizinio pasaulio sukūrimo programą. Šis filtras apjungia mus, žmogiškąsias būtybes, kaip ypatingos rūšies narius.

Socialinis filtras Socialinis filtras – tai visuma faktorių, kurie apjungia žmones į tam tikras socialines grupes: kalba, tautybė, papročiai, apeigos, tautos ir valstybės istorija bei kiti.

Socialiniai veiksniai padeda mums panaudoti visą tos socialinės grupės, kuriai mes priklausome, sukauptą patirtį. Tačiau ir sudaro apribojimus: mums bus sunku suprasti žmogų iš kitos socialinės grupės.

Kaip rodo patirtis, socialiniai apribojimai lengvai įveikiami. Tai liudija mūsų gebėjimas kalbėti keliomis kalbomis.

Individualus filtras Šis filtras formuojasi palaipsniui, augant ir tampant asmenybe, tai yra nuo mūsų gimimo momento. Tai mūsų mintys, emocijos, charakterio bruožai, įpročiai, siekiai, simpatijos ir antipatijos, elgesio būdai, reakcija į vienokius ar kitokius įvykius, požiūris į save, artimus mums žmones, į žmones apskritai ir į daugelį dalykų šiame Pasaulyje.

Mūsų išgyvenimai suformuoja unikalią asmeninę istoriją.

Jie nulemia mūsų gyvenimą. Individualūs nurodymai – tai būtent tas pasąmoninės programos aspektas, su kuriuo

mums ir reikės dirbti pirmiausiai.

Kaip matome iš toliau pateiktos schemos, neurofiziologinis aparatas, socialiniai ir asmeniniai veiksniai apskritai ir yra ta pati pasąmoninė programa, su kuria sukuriama unikali kiekvieno žmogaus realybė. Be to, labiausiai prieinama šios programos dalis, kurią lengvai galima keisti, yra mūsų asmeninė istorija su jos individualiais nurodymais.

Taigi: 1) mes patys kuriame tą pasaulį, kuriame gyvename; 2) mes turime prisiimti atsakomybę už savo pasaulį; 3) tarp pačios Realybės ir mūsų pasaulio (Realybės aprašymo) yra neišvengiamai didelis skirtumas; 4) Pasaulio modeliai, sukuriami kiekvieno iš mūsų, skiriasi vienas nuo kito. Kitaip sakant, kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje, kuris yra visai kitoks, nei bet kuris kitas; 5) mes patys kuriame pasaulį, kuriame gyvename (mes kuriame PASAULIO modelį, REALYBĖS modelį). Mes patys sukuriame mūsų ligas, situacijas su žmonėmis, su darbu, su pinigais ir kita. O jei mes patys sukuriame savo pasaulį, tai, vadinasi, mes galime jį pakeisti. Kitaip sakant, jeigu mus kažkas netenkina gyvenime, tai mes galime jį pakeisti, išsiaiškindami ir pašalindami vienos ar kitos problemos priežastį ir, sukurdami kažką nauja, galime pradėti gyventi prasmingiau ir džiaugsmingiau (kaip tai padaryti, bus

kalbama šioje ir kitose knygose).

PASĄMONINĖS PROGRAMOS Kai mokiausi vartoti „velnio žolę“, buvau pernelyg godus ir nekantrus. Aš griebdavausi daiktų, kaip vaikai griebia saldumynus. „Velnio žolė“ – tai tik vienas iš milijono kelių.

Tačiau ir viskas, kas tik norite – tik vienas iš milijono kelių.

Todėl tu visada turi prisiminti, kad kelias – tai tik kelias; jeigu tu jauti, kad jis ne tavo, tai turi jį palikti bet kokia kaina. Norėdamas tai suprasti, turi drausmingai gyventi. Tik su šia sąlyga tu žinosi, kad bet koks kelias – tai tik kelias, ir niekas netrukdo nei tau pačiam, nei bet kam kitam palikti jį, jeigu tai liepia tavo širdis. Tačiau perspėju: tavo sprendimas turi būti laisvas nuo baimės arba garbės troškimo. Žiūrėk į bet kurį kelią tiesiai ir be dvejonių. Išbandyk jį tiek kartų, kiek tau reikės. Paskui užduok sau, ir tik sau pačiam, vieną klausimą. Šitą klausimą užduoda tik labai seni žmonės.

Mano mokytojas uždavė jį man vienąkart, kada buvau jaunas, bet jį man suprasti sukliudė pernelyg karštas kraujas. Dabar aš jį suprantu. Užduosiu šitą klausimą tau: ar tavo kelias turi širdį? Visi keliai vienodi: jie niekur neveda.

Jie veda per krūmus arba į krūmus. Aš galiu pasakyti, kad savo gyvenime nužingsniavau ilgus ilgus kelius, bet niekur nenuėjau. Tokia prasmė klausimo, kurį man uždavė mokytojas. Ar turi šitas kelias širdį? Jeigu turi, tai geras kelias, jeigu ne, tai iš jo jokios naudos. Abu keliai niekur neveda, bet viename širdis yra, o kitame – nėra. Keliaujant vienu keliu, kelionė tampa džiaugsminga. Kiek nekeliausi, tu ir tavo kelias neatskiriami. Kitas kelias privers tave

prakeikti savo gyvenimą. Vienas kelias suteikia tau jėgų, kitas – tave sunaikina.

K. Kastaneda. Dono Chuano mokymas Kaip sukuriama ši programa, ir kas ją kuria, ir kokias funkcijas ji atlieka?

Programuotojas, kurdamas programą, pirmiausia turi nustatyti funkcijas, kurias ji atliks, o paskui parinkti kalbą (specifinį simbolių ir ženklų rinkinį), kuria ši programa bus užrašyta. Dar turi būti energinis įrenginys, kuris šią programą realizuos. Mūsų atveju toks įrenginys yra žmogus – unikali būtybė, nes gali pati save programuoti.

Kai vaikas atsiranda šiame pasaulyje, jis jau pasąmonėje turi pirmą programos elementą – neurofiziologinį aparatą, su kurio jis pasiruošęs priimti Tikrovę.

Antras programos elementas – socialinis – nustatomas vaiko gimimo vieta (šeima, šalimi).

Pirmuosius du programos elementus, tai yra žmogaus atsiradimo pasaulyje vietą ir laiką, nulemia giluminės likimą nešančios pasąmoninės struktūros.

Trečias elementas – individualus. Jis formuojasi palaipsniui, mokymosi procese.

Kūdikiai aplinkinį pasaulį vizualiai suvokia kaip ne­įsivaizduojamų spalvotų įvairaus dydžio ir intensyvumo dėmių bei energinio srauto rinkinį. Vaikai turi daugybę rankų, kojų, galvos ir kūno judesių variantų vienas kito atžvilgiu. O suaugusieji vaiką nuo pat gimimo akimirkos moko suvokti ir suprasti aplinkinį pasaulį

griežtai apibrėžtu būdu (atsižvelgdami į savo pačių programas). Iš pradžių kūdikis mokosi valdyti kūną, paskui pasinaudodamas kalba pradeda pažinti pasaulį.

Suaugusieji nuolatos aprašo mažyliui aplinką. Tai tampa nepertraukiamu vaiko bendravimo su suaugusiaisiais procesu. Pagaliau ir pats nepastebėdamas vaikas pasisavina sau šį Pasaulio aprašymą. Vėliau žmogus taip pat tęsia nenutrūkstamą vidinį dialogą, kuris palaiko Pasaulio aprašymą. Vidinis pasąmoninis paprasto žmogaus dialogas įprastomis sąlygomis nenutrūksta nė minutei. Šio dialogo turinys yra ne kas kita, kaip išvardijimas visko, su kuo žmogus susiduria kasdieniame gyvenime. Šis sąrašas negali būti blogas arba geras. Tai paprastas sąrašas, padedantis išlaikyti įprastą pasaulį kaip nekintamą ir tvarų. Tik tada mes daugiau ar mažiau jaučiamės ramūs. Štai jis, pats didžiausias melas!

Mes nuo vaikystės mokomės priimti pasaulio aprašymą kaip TIKROVĘ.

Taigi suaugusieji vaikui nustato kryptį, o vėliau jis pats įneša tam tikrus pakeitimus arba kažką nauja į savo elgesio programą. Tai gali būti mintys, kurios praturtina jo patirtį ir daro gyvenimą įdomesnį ir turiningesnį arba skurdina ir apriboja gebėjimą efektyviai veikti. Tačiau juk mūsų tėvus mokė jų tėvai, o mes mokome savo vaikus, ir taip šis procesas bus tęsiamas be galo. Todėl peršasi mintis, kad žmogaus gyvenimas yra tik elementas daug talpesnėje Visatos programoje.

Kaip ir bet kuri kita, pasąmoninė žmogaus programa

atlieka tam tikras funkcijas, iš kurių viena – Realybės modelio kūrimas ir jo palaikymas. Kitaip sakant, gyventi šiame pasaulyje ir siekti, kad Realybės modelis atitiktų pačią Realybę, – tai svarbiausias, arba generalinis kiekvieno žmogaus ketinimas. Tikintieji tai vadina sielos veržimusi prie Dievo, Kūrėjo. Rytuose – tai kelias į Laisvę, arba Tiesos ieškojimas. Aš nenorėčiau šiam ketinimui suteikti religinį ar mistinį aspektą. Apibūdinu šią funkciją kaip gydytojas psichologas – žmogaus pasąmonė, kaip informacinė energinė struktūra, stengiasi susijungti su Visatos Protu. Dalis siekia visumos. Šito dėsnio nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Šis dėsnis veikia pasąmonės lygmenyje, ir būtų kvaila pasisakyti prieš jį. Juk Niutono dėsnis veikia nepriklausomai nuo to, žinome mes jį ar nežinome. Tarp kitko, visuotinis traukos dėsnis – tai vienas iš anksčiau minėto Visatos dėsnio pasireiškimų.

Niutono dėsnis aprašo materialių objektų tarpusavio sąveiką. Tačiau materija yra tik viena iš energijos atmainų.

Pasąmoninė žmogaus programa turi savo struktūrinius elementus: neurofiziologinį aparatą, socialinius ir asmeninius veiksnius, kurie suformuoja žmogaus asmeninę istoriją.

Programos kalba yra žmogaus kalba – simbolių ir ženklų rinkinys.

O šią programą tam tikru būdu dirbti priverčia ne kas kita, kaip mūsų ketinimai, mūsų mintys. Jie įvelkami į žodžius, vaizdus, garsus, jausmus ar judesius. Mintis – tai specifinis universalus instrumentas. Būtent naudodami mintis mes kuriame mūsų unikalų pasaulį. Tai akivaizdu. Pinigai,

namai, keliai, santykiai su žmonėmis – visa tai iš pradžių buvo mintys. Kai atsiranda mintis, ji formuoja tam tikrus žmogaus elgesio būdus, kurie vėliau įsikūnija materialiame pasaulyje.

Mūsų likimas – tai mūsų mintys!

Taigi mūsų pasaulis yra mūsų asmeninių minčių atspindys. Tačiau prieš materializuodamasi į kažką konkretaus, mintis patiria tam tikrus pasikeitimus.

Šalyje vyksta ekonomikos ir politikos permainos.

Daugelis įmonių užsidaro. Žmonės ieško naujo darbo. Jie turi ketinimą – rasti darbą, ir dar tokį, kuris jiems patiktų ir uždirbtų užtektinai pinigų. Vienas vyriškis nusprendė, kad jo amžius netinkamas (juk jis skaitė skelbimuose, kad darbui reikalingi ne vyresni nei 40 metų žmonės); be to jis jau kelis kartus gavo neigiamą atsakymą; iš savo draugų jis nuolatos girdi apie tai, kaip dabar sunku surasti naują darbą; o per televizorių nuolat gąsdinama masine bedarbyste ir pranešama vos ne apie visuotinį algų nemokėjimą. Galiausiai jis taip ir nesuranda tinkamo darbo arba dirba įmonėje, kurioje atlyginimas neišmokamas laiku.

Kitas vyriškis, nepaisydamas savo amžiaus, tiki tuo, kad jo žinios ir sugebėjimai kažkur kažkam reikalingi. Jis paima rašiklį, popieriaus lapą ir paskaičiuoja, kiek jam reikia gauti pinigų, kad patenkintų visus savo poreikius: užmokėtų už butą, gerai maitintųsi, apsirengtų, poilsiautų ir kita. Iš pradžių jis išsigąsta gautos sumos. Tačiau paskui pagalvoja: „O kodėl gi ne? Juk yra žmonių, kurie uždirba

žymiai daugiau, reiškia, ir aš vertas tų pinigų“. Kitą dieną šis vyriškis mieste susitinka su savo draugu, kurio seniai nematė. Išsikalba. Ir draugas, sužinojęs apie jo problemą, pasako, kad jis turi pažįstamą, kuris atidaro naują įmonę, ir jam kaip tik reikalingi tokios specialybės žmonės. Ir štai jau po savaitės šis vyriškis dirba naujoje darbovietėje, o atlyginimas tiksliai atitinką tą sumą ant lapelio.

Tai ne pasaka – tai gyvenimo pavyzdžiai.

Atsitiktinumas? Tačiau juk atsitiktinumas – tai pasąmoninis dėsningumas! Pirmuoju atveju gauti darbą trukdė mintys – abejonės, ir tos mintys pagimdė atitinkamą programą. Antruoju atveju vyriškis tvirtai tikėjo savimi ir vertino savo žinias bei patirtį. Taigi kiekvienas gavo pagal savo atitinkamas mintis-lūkesčius.

Juk mes patys sukuriame savo gyvenimą! „Tebūnie jums pagal tikėjimą jūsų!“ Taip parašyta Biblijoje.

Apie tai, kaip rasti reikiamą darbą, užsidirbti pakankamą kiekį pinigų arba užmegzti puikius santykius su žmonėmis, bus kalbama kitose knygose. Šioje knygoje aš norėčiau kalbėti apie sveikatą, apie tai, kaip žmonės susikuria sau ligas ir kaip jas, netgi tas, kurios vadinamos „neišgydomomis“, galima pagydyti. Jūs suprasite, kad tai galima padaryti pačiam. Tereikia tik pažvelgti į savo vidų, išstudijuoti savo mintis, savo pasąmoninę programą ir padaryti joje atitinkamus pakeitimus.

Taigi: 1) realybės modelis, kuriame mes gyvename, atitinka

mūsų pasąmoninę programą, kuri formuojasi nuo vaikystės; vadinasi, išorė atspindi vidų; 2) kiekvienas žmogus pasąmoningai vykdo svarbiausią funkciją ir svarbiausią gyvenimo tikslą – gyventi šiame pasaulyje ir siekti, kad mūsų Realybės modelis atitiktų pačią REALYBĘ; 3) mūsų pasaulis yra mūsų nuosavų minčių išorinis atspindys; viską, ką turime savo gyvenime, mes sukuriame patys; 4) norint ką nors pakeisti savo gyvenime (sveikatos būklę, santykius su žmonėmis, darbą, materialinę padėtį ir kt.), reikia kreiptis į savo vidų ir pakeisti savo pasąmoninę elgesio programą, savo mintis, tai yra pasikeisti pačiam.

Kaipgi pasiekti žmogaus šventovę – jo pasąmoninę programą, jo vidinį protą, kuris tiesiogiai sujungtas su Visata, su Dievu? Ir ar galima tai daryti? Ar tai nepavojinga?

Pasakysiu iškart, kad visi žmonės, be išimčių, jau tai daro.

Tiktai daro bet kaip neapgalvotai, stichiškai, neatsakingai, sukurdami savo pasaulį su daugybe problemų ir susipainiodami jose.

Aš manau, kad išmokti bendrauti su savo pasąmoniniu protu – tiesiog būtina. Maža to, šito žmones reikia mokyti nuo pat vaikystės, kaip mokoma skaityti ir rašyti. Ir tai visiškai saugu (aišku, laikantis tam tikrų taisyklių). Tai dar ir įdomu. Argi jums nesinori sužinoti visą tiesą apie save?

Apie tai, kaip, kuo ir kodėl jūs sukūrėte sau skausmą ir kančias. Ir nejaugi jums nesinori išpainioti savo problemų kamuolio?

Tada pirmyn! Juk mes patys sukuriame savo pasaulį, savo gyvenimą. Tai pradėkime kurti nuostabų pasaulį!