Romanas
Iš anglų kalbos vertė GIEDRĖ TART ĖNIENĖ
Vilnius, 2018
1
Čarlzas Bramvelas Brolelis vienas be bilieto vyko 14.42 traukiniu nuo Londono tilto į Braitoną. Huntley & Palmers sausainių skardinė, kurioje jis keliavo, pavojingai susiūbavo ant sėdynės krašto, kai stabdant Heivards Hite vagoną krestelėjo. Bet, jau bekrintančią ant grindų, ją saugiai sugavo pora rankų. Jis džiaugėsi atsidūręs namie. Masyvi raudonų plytų Viktorijos stiliaus vila su sausmedžiais ir raganėmis apsivijusia veranda stačiu stogeliu vadinosi Paduva. Vėsus, rožėmis kvepiantis, aidintis vestibiulis svetingai priglaudė nuo nenuilstančios popiečio saulės. Vyras pastatė portfelį. Raktus įdėjo į staliuko stalčių, panamą pakabino ant skrybėlių stovo. Jis buvo visiškai išsekęs, tačiau tykus namas guodė. Tykus, bet ne tylus. Buvo girdėti tolygus tiksėjimas iš laikrodžio dėžės ir tolimas senovinio šaldytuvo dūzgimas, kažkur sode virbeno juodasis strazdas. Vis dėlto namas išvengė technologinio triukšmo. Čia nebuvo kompiuterio, televizoriaus, vaizdo ir garso grotuvų. Vienintelį ryšį su išoriniu pasauliu užtikrino senas bakelito telefonas 9
Ruth Hogan
vestibiulyje ir radijas. Virtuvėje atsukęs čiaupą vyras leido vandenį, kol tas tapo ledo šaltumo, ir prisipylė stiklinę. Džinui su žaliąja citrina buvo per anksti, per karšta arbatai. Lora jau išvažiavo namo, bet paliko raštelį ir kumpio salotų šaldytuve vakarienei. Gera mergaitė. Vyras gurkštelėjo vandens. Grįžęs į vestibiulį žmogus iš kelnių kišenės išsitraukė raktą ir atrakino sunkias ąžuolines duris. Nuo grindų pakėlęs savo portfelį, jis įėjo į kambarį ir tyliai uždarė duris. Lentynos ir stalčiai, lentynos ir stalčiai, lentynos ir stalčiai. Trys sienos buvo visiškai uždengtos, visos lentynos buvo apkrautos, visi stalčiai pilni liūdno, keturiasdešimt metų rinkto asorti, kiekvienas daiktelis pažymėtas ir apgyvendintas. Prancūziškus langus puošianti nėrinių užuolaida sklaidė ryškią popiečio saulės šviesą. Prietemą veriantis vienintelis spindulys, krintantis pro plyšį tarp užuolaidų, mirgėjo dulkių taškeliais. Išėmęs iš portfelio Huntley & Palmers sausainių skardinę ir atsargiai padėjęs ant didelio raudonmedžio stalo – vienintelio tuščio paviršiaus kambaryje – vyras nukėlė dangtelį ir apžiūrėjo turinį: blyškiai pilką rupaus smėlio tekstūros medžiagą. Panašią prieš daugelį metų barstė rožyne už namo. Bet čia juk tikrai negali būti žmogaus palaikai! Tik ne palikti traukinyje sausainių skardinėje! Jis vėl uždarė dangtelį. Antonis mėgino atiduoti juos stotyje, tačiau bilietų tikrintojas, visiškai įsitikinęs, jog tai tik šlamštas, pasiūlė mesti skardinę į artimiausią šiukšliadėžę. – Nustebtumėt, kiek nesąmonių žmonės palieka traukiniuose, – tarė jis ir truktelėjęs pečiais pasišalino. Antonio jau niekas nestebino, tačiau netektis jį visada jaudino, kad ir kokia būtų – didelė ar maža. Iš stalčiaus jis 10
Pa m e s t ų d a i k t ų s a u g o t o j a s
išsitraukė rudo popieriaus bagažo etiketę ir plunksnakotį auksine plunksna. Jis rašė rūpestingai, juodu rašalu: data ir laikas, ir vieta – labai svarbu vieta. Huntley & Palmers sausainių skardinė su kremuotais palaikais? Rasta: šeštas vagonas nuo priekio, 14.42 traukinyje nuo Londono tilto į Braitoną. Mirusysis nežinomas. Telaimina Dievas, tesiilsi ramybėje. Antonis švelniai paglostė dangtelį, paskui surado skardinei vietą lentynoje ir atsargiai ją ten padėjo. Laikrodžio dūžiai koridoriuje reiškė, kad atėjo laikas džinui su žaliąja citrina. Iš šaldytuvo vyras išsiėmė ledo kubelių ir žaliųjų citrinų sulčių; visa tai su žalia kokteilių taure ir nedideliu alyvuogių indeliu ant sidabrinio gėrimų padėklo nusinešė į žiemos sodą. Pasiėmė indelį alyvuogių. Alkanas nebuvo, bet vylėsi, kad alyvuogės sužadins apetitą. Nenorėjo nuvilti Loros, jei nesuvalgytų jos rūpestingai paruoštų salotų. Padėjęs padėklą, jis atvėrė langą į sodą namo gale. Gramofonas buvo dailus, medinis, su plačiu auksiniu ragu. Antonis pakėlė adatą ir švelniai ją uždėjo ant saldymedžio spalvos plokštelės. Oru į sodą varžytis su juodaisiais strazdais nuvilnijo Elo Boulio balsas. Vien mintis apie tave. Tai buvo jų daina. Antonis nuleido ilgas glebias galūnes ant minkšto odinio krėslo ranktūrių. Pačiame jėgų žydėjime 11
Ruth Hogan
jo svoris prilygo ūgiui, jis buvo įspūdingo stoto vyras, bet senstant kūnas sumenko, ir dabar teliko oda ir kaulai. Taurę vienoje rankoje jis kėlė į sveikatą moters, kurios nuotrauką sidabro rėmeliuose laikė kitoje. – Į sveikatą, mano brangi mergaite! Gurkštelėjęs meiliai, ilgesingai pabučiavo šaltą nuotraukos stiklą, paskui padėjo rėmelius ant staliuko greta krėslo. Jos grožis nebuvo klasikinis; jauna moteris banguotais plaukais ir didelėmis tamsiomis akimis, kurios švytėjo – netgi senoje nespalvotoje fotografijoje. Tačiau ji buvo stulbinamai nepaprasta, jos išvaizda netgi po šitiek metų jį vis dar jaudino ir traukė. Nors mirusi jau keturiasdešimt metų, ji vis dar buvo jo gyvenimas, o jos mirtis suteikė jam tikslą. Dėl jos Antonis Perdiu tapo Pamestų daiktų saugotoju.
2
Lora buvo sutrikusi; beviltiškai dreifavo atsidavusi likimo valiai. Dar laikėsi paviršiuje, bet iš paskutiniųjų, su apgailėtinu prozako, Pinot Grigio ir apsimetimo, jog nieko neįvyko, deriniu. Apsimetimu, kad Vinco nė nebuvo. Antonio Perdiu namai ją išgelbėjo. Sustabdžiusi ir pastačiusi automobilį prie namo, ji mintyse suskaičiavo, kiek laiko jau čia dirba – penkerius, ne, beveik šešerius metus. Tada sėdėjo gydytojo laukiamajame ir nekantriai vertė žurnalų puslapius, kai staiga jos dėmesį patraukė skelbimas viename iš jų: Rašytojui reikalinga namų tvarkytoja ir asmeninė padėjėja. Pasiūlymus siųsti raštu Antoniui Perdiu. Pašto dėžutė 27312. Į laukiamąjį ji įėjo nusiteikusi melsti daugiau vaistų, kurie jos apgailėtiną egzistenciją padarytų nors kiek labiau ištveriamą, o išėjo iš ten apsisprendusi siūlytis į tarnybą, kuri, kaip paaiškės, pakeitė moters gyvenimą. 13
Ruth Hogan
Pasukus raktą spynoje ir peržengus priekines duris ją, kaip kaskart, apgaubė namo ramybė. Lora nuėjo j virtuvę ir pripildžiusi virdulį pastatė ant kaitvietės. Antonis, kaip ir kasryt, tikriausiai išėjęs pasivaikščioti. Vakar jo visai nematė. Jis buvo Londone susitikti su savo agentu. Laukdama, kol arbatinis užvirs, ji pervertė dailią dokumentų krūvelę, kurią šeimininkas jai paliko sutvarkyti: keletą sąskaitų apmokėti, keletą laiškų atsakyti jo vardu ir prašymą užregistruoti pas gydytoją. Lora pajuto nerimo dygliuką. Ji mėgino apsimesti nematanti, kaip pastaruosius mėnesiu jis nyksta, tarsi puikus portretas, pernelyg ilgai paliktas ryškioje saulėje, praranda ryškumą ir spalvas. Anuomet ją kalbino aukštas, raumeningas vyras su tankia kupeta tamsių plaukų, tanzanito spalvos akimis ir Džeimso Meisono balsu. Lora manė, kad jis gerokai jaunesnis nei šešiasdešimt aštuonerių. Lora įsimylėjo ir poną Perdiu, ir namą vos po kelių akimirkų peržengusi jų slenkstį. Meilė, kurią jam juto, buvo ne toji romantiškoji, bet labiau vaiko meilė mėgstamam dėdulei. Jo švelni jėga, ramus būdas ir nepriekaištingas taktas buvo tos savybės, kurias ji, nors truputį per vėlai, išmoko vertinti vyruose. Greta jo jai visada pakildavo ūpas ir ji imdavo vertinti savo gyvenimą taip, kaip jau seniai nebuvo vertinusi. Jis buvo tarsi guodžianti pastovioji, kaip Radio 4, Didysis Benas ir „Vilties ir šlovės šalis“*. Bet visada šiek tiek nutolęs. Kažkokios savo dalies jis niekada neatskleisdavo; paslaptis liko saugi. Lora džiaugėsi. Artumas – ir fizinis, ir emocinis – jai visada atnešdavo * „Land of Hope and Glory“ – britų patriotinė daina. (Red. past.)
14
Pa m e s t ų d a i k t ų s a u g o t o j a s
nusivylimą. Ponas Perdiu buvo nepriekaištingas darbdavys, tapęs Antoniu, brangiu draugu. Tačiau tokiu, kuris niekada neatsidūrė pernelyg arti. Kalbant apie Paduvą, namus Lora įsimylėjo dėl servetėlės, kuri tiesiama į padėklą. Per pokalbį Antonis paruošė jai arbatos. Atnešė jos į žiemos sodą; arbatinuką, uždengtą dygsniuotu gaubtu, pieno ąsotėlį, dubenėlį cukraus ir žnyples, puodelius su lėkštelėmis, sidabro šaukštelius, sietelį arbatai košti ir padėkliuką. Viskas buvo sudėta ant servetėle užtiesto padėklo. Baltut baltutėle, nėriniais apkraštuotos drobės. Viską lėmė padėklo servetėlė. Paduva aiškiai buvo tokie namai, kur visi šie daiktai, įskaitant ir padėklo servetėlę, buvo kasdienybės dalis, o ponas Perdiu buvo toks žmogus, kurio kasdienis gyvenimas buvo toks, kokio Lora troško. Po vestuvių Vincas juokais erzino Lorą, bandžiusią tokius daiktus naudoti jų namuose. Jei jis kada būdavo priverstas pats pasiruošti arbatos, panaudotą pakelį palikdavo ant džiovyklės, kad ir kiek kartų Lora prašė mesti į šiukšliadėžę. Pieną ir sultis jis gėrė tiesiai iš kartoninio pakelio, valgė susidėjęs alkūnes ant stalo, peilį laikė kaip plunksnakotį ir kalbėjo pilna burna. Pavieniui tai buvo smulkmenos, kaip daugybė kitų smulkmenų, kurias jis darė ir sakė, o Lora mėgino nekreipti dėmesio, bet, nepaisant to, tai draskė jos sielą. Bėgant metams, tų smulkmenų sankaupos skaičiumi ir dažnumu sukietino Loros širdį ir įvarė į kampą jos švelnias pastangas siekti net kukliausių apraiškų gyvenimo, kurio ji kadaise ragavo mokyklos draugių namuose. Galiausiai Vinco pokštai peraugo į pašaipas ir padėklo servetėlė jam tapo tik pajuokos verta. Taip pat ir Lora. 15
Ruth Hogan
Pokalbis vyko per jos trisdešimt penktąjį gimtadienį ir buvo stebėtinai trumpas. Ponas Perdiu pasiteiravo, kokią arbatą ji gers, tada įpylė. Dar buvo keletas tikslių klausimų iš abiejų pusių, tada jis pasiūlė Lorai darbą, o ji sutiko. Lorai tai buvo ideali dovana, beužsimezganti viltis. Moters prisiminimus perskrodė virdulio švilpukas. Arbatą kartu su dulkių šluoste ir poliravimo priemone ji nusinešė į žiemos sodą. Lora nemėgo tvarkyti namų, ypač gyvendama su Vincu. Tačiau šiuo atveju tai buvo meilės veiksmas. Kai Lora čia atsidūrė, namas ir visa jame buvo švelniai apleista. Ne purvina ar apskurę, tiesiog truputį nepasirūpinta. Daug kambarių buvo nenaudojami. Dažniausiai Antonis būdavo žiemos sode arba savo kabinete, o svečių, kurie apsistotų kituose miegamuosiuose, nesulaukdavo. Švelniai ir atsargiai, kambarys po kambario, Lora su meile grąžino namui gyvybę. Išskyrus kabinetą. Ji niekada nebuvo kabinete. Iš pat pradžių Antonis Lorai pasakė, kad į kabinetą niekas, išskyrus jį, nekelia kojos. Kai šeimininko nebūdavo, kabinetas būdavo užrakintas. Moteris niekada nieko neklausinėjo. Bet visi kiti kambariai tapo švarūs ir blizgantys, paruošti pasigėrėti, nors niekas ir neateidavo. Žiemos sode, paėmusi nuotrauką sidabro rėmais, Lora tol trynė stiklą ir sidabrą, kol jie ėmė švytėti. Antonis pasakė, kad moteris buvo vardu Tereza. Lora suprato, kad jis turėjo ją labai mylėti, nes jos nuotrauka buvo viena iš trijų, išdėliotų visame name. Kitos dvi nuotraukos buvo Antonio ir Terezos drauge: vieną jis laikė ant mažo staliuko prie savo lovos, o kitą – ant tualetinio staliuko didžiajame miegamajame, namo 16
Pa m e s t ų d a i k t ų s a u g o t o j a s
gale. Per visus tuos metus, kiek jį pažinojo, Lora niekada jo nematė tokio linksmo, kaip toje nuotraukoje. Palikusi Vincą, Lora paskių paskiausiai sugrūdo didelę įrėmintą jų vestuvinę nuotrauką į šiukšliadėžę. Tačiau prieš tai dar ją sutrypė, kulnu įtrynė sugurintą stiklą į jo iššieptą marmūzę. Užsigeidė Selinos iš Techninės apžiūros. Jis visiškas, absoliutus subingalvis. Tada pirmą kartą ji iš tikrųjų tai pripažino, netgi pati sau. Dėl to nepasijuto nė kiek geriau. Tik nuliūdo, kad jam iššvaistė tiek daug metų. Bet, su nebaigtu išsilavinimu, be tikros darbo patirties ir kitų pragyvenimo šaltinių, nedidelį turėjo pasirinkimą. Baigusi tvarkyti žiemos sodą Lora perėjo vestibiulį ir ėmė kilti laiptais, pakeliui dulkių šluoste grąžindama auksinį švytėjimą lenktiems mediniams turėklams. Ji dažnai smalsavo dėl kabineto, kaipgi kitaip? Tačiau gerbė Antonio privatumą, o jis gerbė jos. Viršuje įrengtas didžiausias miegamasis buvo pats jaukiausias; didelis erkeris vėrėsi į sodą namo gale. Šį kambarį Antonis kadaise dalijosi su Tereza, bet dabar miegojo mažesniame miegamajame greta. Kad išvėdintų, Lora atvėrė langą. Sodo rožės apačioje buvo visai įsižydėjusios: raudonų, rausvų ir kreminių žiedlapių nėrinių vilnys, įrėmintos linguojančių putotų bijūnų su satyrinėmis pentinių ietimis. Šiltame ore rožių aromatas kilo aukštyn, ir Lora giliai įkvėpė stipraus kvapo. Tačiau šitame kambaryje visada kvepėjo rožėmis. Netgi viduržiemy, kai sustingęs sodas miegodavo ir langai būdavo aklinai apšerkšniję. Lora ištiesino ir išlygino jau ir taip nepriekaištingus lovų užtiesalus ir išpureno sofos pagalvėles. Žalio stiklo tualetinis staliukas žaižaravo saulės šviesoje, bet vis tiek buvo 17
Ruth Hogan
švelniai nušluostytas. Tačiau ne viskas kambaryje buvo idealu. Nedidelis mėlynas emaliuotas laikrodis vėl buvo sustojęs. Rodo 11.55 ir nebetiksi. Kasdien jis sustodavo tuo pačiu metu. Lora pasižiūrėjo j savo laikrodį ir perstūmė stalinio rodykles. Paskui atsargiai suko mažą raktelį, kol pasigirdo tylus tiksėjimas, ir vėl pastatė laikroduką ant tualetinio staliuko. Priekinės durys pranešė, kad iš rytinio pasivaikščiojimo grįžo Antonis. Paskui buvo girdėti, kaip atrakinamos, atidaromos ir vėl uždaromos kabineto durys. Šita garsų seka Lorai buvo gerai pažįstama. Virtuvėje ji paruošė kavinuką, kurį ant padėklo pastatė kartu su puodeliu ir lėkštute, sidabriniu grietinėlės ąsotėliu ir lėkštele virškinimą gerinančių sausainių. Viską nunešusi per vestibiulį tyliai pabeldė į kabineto duris, o kai jos atsivėrė, padavė padėklą Amoniui. Jis atrodė pavargęs; labiau išblyškęs nei įkvėptas pasivaikščiojimo. –Ačiū, brangioji. Lora neapsidžiaugė pamačiusi, kad imant padėklą jo rankos truputį virpa. – Gal pietums norėtumėt ko nors konkretaus? – įkalbinėjamai pasiteiravo ji. – Ne, ne. Esu tikras, kad ir ką sugalvosiu bus nuostabu. Durys užsivėrė. Grįžusi į virtuvę Lora išplovė kriauklėje paliktą nešvarų puodelį – neabejotinai jį paliko sodininkas. Fredis pradėjo dirbti Paduvoje prieš porą metų, tačiau jų keliai retai susikirsdavo. Lora buvo nusivylusi, nes jautė, kad būtų visai neblogai geriau jį pažinti. Fredis buvo aukštas ir juodbruvas, bet ne toks gražus kaip iš paveikslėlio. Tarp nosies ir viršutinės lūpos vertikaliai bėgo nedidelis randas, todėl jo burna 18
Pa m e s t ų d a i k t ų s a u g o t o j a s
vienoje pusėje truputį raukšlėjosi, tačiau kažkokiu būdu tai labiau traukė nei atstūmė, nes teikė jo šypsenai keisto iškreipto žavesio. Fredis buvo gana mandagus, kai jie susidurdavo kaktomuša, tačiau ne daugiau, nei reikalavo padorumas, todėl nelabai padrąsino Lorą siekti jo draugystės. Lora ėmėsi dokumentų krūvos. Laiškus pasiims namo ir išspausdins kompiuteriu. Vos pradėjusi dirbti pas Antonį Lora taisė jo rankraščius ir spausdino juos sena elektrine rašomąja mašinėle, tačiau prieš kelerius metus Antonis liovėsi rašęs, ir Lorai šito trūko. Būdama jaunesnė, ji svarstė apie rašymą kaip apie karjerą: romanai, o gal žurnalistika. Lora turėjo visokiausių planų. Ji buvo sumani mergina, įgijusi išsilavinimą vietinėje mergaičių mokykloje, kurią baigus laukė mokslai universitete. Ji galėjo – turėjo – susikurti sau tinkamesnį gyvenimą. Bet sutiko Vincą. Septyniolikos ji vis dar buvo pažeidžiama, nesusiformavusi, netikra dėl savo vertės. Mokykloje jautėsi laiminga, tačiau humanitarinis išsilavinimas reiškė, kad visada būsi truputį be vietos. Fabriko darbininkas tėvas ir pardavėja motina labai didžiavosi savo išmintinga dukra. Buvo rasta – sukrapštyta – pinigų nupirkti visiems iki vieno jos brangios mokyklinės uniformos daikteliams; negirdėtoms nebūtinybėms, kaip vidaus ir lauko bateliai. Viskas turėjo būti nauja. Nieko padėvėto mergaitei, ir Lora buvo dėkinga, iš tikrųjų dėkinga. Tik ji pernelyg gerai žinojo, kaip aukojasi tėvai. Vis dėlto to nepakako. Gabumų ir dailios išvaizdos niekaip nepakako, kad ji nepastebėta praslystų į sluoksnius tų, kurios sudarė mokyklos branduolį. Mergaičių, kurioms atostogos užsienyje, kelionės į teatrą, kviestinės vakarienės ir apsipirkimo savaitgaliai buvo įprasti. 19
Ruth Hogan
Žinoma, ji susirado draugių, mergaičių, kurios buvo malonios ir dosnios, ir ji priimdavo jų kvietimus apsilankyti dideliuose namuose su jų maloniais ir dosniais tėvais. Dideliuose namuose, kur arbata buvo patiekiama arbatinukuose, skrudinta duona – grotelėse, sviestas – indeliuose, pienas – ąsotėliuose, o džemas – su sidabro šaukšteliu. Namuose, kurie turėjo pavadinimus, ne numerius; su terasomis, teniso kortais ir sodais su figūriniais krūmais. Su padėklų servetėlėmis. Ji pamatė kitokį gyvenimą ir liko pakerėta. Sužibo viltys. Namai, kur pienas – iš butelio, margarinas – iš tūtelės, cukrus – pakelyje, o arbata – puodelyje, tarsi akmenys kišenėje sunkiai svėrė ją prie žemės. Septyniolikos ji pateko į erdvę tarp dviejų pasaulių ir neliko nė vieno, kuriam iš tikrųjų priklausytų. O tada sutiko Vincą. Jis buvo vyresnis. Dailus, pasitikintis savimi ir ambicingas. Ji buvo pamaloninta jo dėmesio ir pakerėta jo pasitikėjimo. Vincas buvo dėl visko tikras. Jis netgi pravardę sau susigalvojo – Vincas Nenugalimasis*. Jis buvo automobilių pardavėjas ir vairavo raudoną „Jaguar E“ – klišę ant ratų. Loros tėvai truputį sutriko. Jie vylėsi, kad dukros išsilavinimas taps jai raktu į geresnį gyvenimą, geresnį nei jų. Gyvenimą, kai daugiau gyvenama ir mažiau kovojama. Gal jie ir nežinojo apie padėklų servetėles, bet suprato, kad gyvenimas, kurio jie trokšta Lorai, yra šiek tiek daugiau nei pinigai. Lorai niekada nebuvo svarbūs pinigai, o Vincui Nenugalimajam svarbūs buvo tik pinigai ir statusas. Loros tėtis netrukus Vincui Derbiui sugalvojo savą pravardę: VD**. * Žodžių žaismas: invincible (angį.) – nenugalimas. ** Very Dimwitted (sutr. angį.) – labai bukas.
20
Pa m e s t ų d a i k t ų s a u g o t o j a s
Nevykusiems metams prabėgus, Lora dažnai svarstė, ką Vincas joje įžiūrėjo. Ji buvo miela mergina, bet ne gražuolė ir tikrai ne toks dantų, krūtų ir užpakalio derinys, kokį jis šiaip jau mėgo. Merginoms, su kuriomis Vincas dažniausiai susitikinėjo, apatinius nusimesti būdavo paprasta kaip nusispjaut. Gal jis įžiūrėjo joje iššūkį? Arba naujovę? Kad ir kas tai buvo, to pakako, kad jis nuspręstų, jog Lora jam bus gera žmona. Pamažu ji pradėjo įtarti, kad Vincas piršosi skatinamas statuso troškimo ne mažiau nei fizinio geismo. Vincas turėjo krūvas pinigų, bet vien jų nepakako, kad patektų pas masonus ar būtų išrinktas golfo klubo prezidentu. Dailių manierų, su privačios mokyklos atestatu Lora buvo skirta jo įžūlumui pridengti socialinio rafinuotumo blizgesiu. Vincui teko karčiai nusivilti. Bet nė iš tolo tiek, kiek Lorai. Sužinojus apie Vinco nuotykį, buvo lengva jį viskuo apkaltinti; vaizduoti jį kaip kokį pagarsėjusį niekšelį Ostiną Pauersą, kol Lora, kaip dorybinga veikėja, likusi namie mezga dėtuves atsarginiams tualetinio popieriaus ritinėliams ar siuva kaspinus prie skrybėlaitės nuo saulės. Tačiau kažkur giliai viduje Lora žinojo, kad iš tikrųjų tai prasimanymas. Žūtbūtinai trokšdama pabėgti nuo netenkinančios tikrovės ji paprašė gydytojo antidepresantų, bet, prieš duodamas vaistų, jis primygtinai reikalavo, kad Lora apsilankytų pas psichoterapeutą. Lorai tai buvo priemonė tikslui pasiekti. Ji visiškai tikėjosi suraityti tykią, vidutinio amžiaus sintetinę Pamelą, kad išpeštų iš jos receptą, bet gavo žodžio kišenėje neieškančią, madingą šviesiaplaukę Rudę, kuri privertė Lorą pripažinti kelis nemalonius faktus. Moteris liepė Lorai klausytis vidinio balso. To, kuris baksnoja į 21
Ruth Hogan
nepatogias tiesas ir pateikia neguodžiančius argumentus. Rudė tai vadino „susitikimu su vidiniu savimi“ ir sakė, kad tokia patirtis Lorai bus labai naudinga. Lora pavadino tai „susidūrimu su Tiesos fėja“ ir naudos buvo tiek, kiek klausantis mėgstamos plokštelės su gilia įrėžą viduryje. Tiesos fėja buvo labai įtartinos prigimties. Ji apkaltino Lorą palindus po tėvų lūkesčių svoriu ir ištekėjus už Vinco iš dalies dėl to, kad nereikėtų stoti į universitetą. Jos nuomone, Lora bijojo mokytis universitete, kad nesusimautų, bijojo atsistoti ant savo dviejų kojų, kad nekristų veidu į purvą. Taip pat ji iškėlė nelinksmus prisiminimus apie Loros persileidimą ir vėliau sekusias kone viską nustelbusias ir visiškai nesėkmingas kūdikio paieškas. Tiesą sakant, Tiesos fėja Lorai kėlė nerimą. Bet gavusi prozako ji liovėsi klausytis. Laikrodis vestibiulyje išmušė vieną kartą, ir Lora pradėjo rinkti produktus pietums. Suplakusi kiaušinius su sūriu bei šviežiomis žolelėmis iš sodo ir supylusi mišinį į įkaitusią keptuvę ant viryklės, moteris stebėjo, kaip jis putodamas ir burbuliuodamas virsta puriu auksaspalviu omletu. Padėklas buvo uždengtas gurgždančia balta drobine servetėle, padėtas sidabro peilis ir šakutė bei taurelė gudobelės ekstrakto nuo širdies negalavimų. Prie kabineto durų jiedu su Antoniu iškeitė pietus į pusryčių kavos likučius. Sausainiai buvo nepaliesti.
3
Eunikė Prieš keturiasdešimt metų... 1974–ųjų gegužė Ji apsistojo prie kobalto mėlynumo minkštos fetrinės skrybėlės. Senelė kartą jai sakė, kad dėl bjaurumo galima kaltinti genus, neišmanymą pateisinti išsilavinimo stoka, bet visiškai nėra dingsties pasiteisinti, jei esi nuoboda. Mokykloje buvo nuobodu. Eunikė buvo sumani, bet nerimstanti mergaitė; pernelyg nuobodžiavo pamokose, kad gerai išmoktų. Ji troško jaudulio. Gyvesnio gyvenimo. Kontoroje, kurioje dirbo, buvo nuobodu, pilna nuobodų, toks buvo ir jos darbas – begalinis spausdinimas ir pildymas. Respektabilu – taip sakė tėvai, tačiau tai buvo tik dar vienas žodis nuoboduliui įvardyti. Ją gelbėdavo tik knygos ir filmai. Ji skaitė taip, tarsi nuo to priklausytų jos gyvybė. Skelbimą Eunikė pamatė moterų žurnale: Besikuriančiam leidėjui reikalingas padėjėjas. Atlygis apgailėtinas, bet darbas tikrai nenuobodus! 23
Ruth Hogan
Darbas akivaizdžiai buvo skirtas Eunikei, ir ji tą pačią dieną pateikė prašymą. Pokalbis buvo numatytas 12.15, o ji skyrė daugiau laiko, kad ten nusigautų, todėl dabar likusį kelią galėjo nueiti visiškai neskubėdama, įsiklausydama į miesto garsus ir vaizdus, kad pasirūpintų būsimais prisiminimais. Gatvės buvo perpildytos. Eunikė plaukė per tolydžią žmonių srovę, kartkartėmis atsitrenkdama į figūrą, kuri dėl kokios nors priežasties iškildavo į neaprėpiamo potvynio paviršių. Ji linktelėjo padavėjui, kuris švilpaudamas šlavė grindinį prie prabangaus žuvų restorano, ir padarė lankstą, kad išvengtų nemalonaus susidūrimo su stora suprakaitavusia turiste, kuri pernelyg panirusi tyrinėjo savo žinyną, kad matytų, kur eina. Ji atkreipė dėmesį ir nusišypsojo aukštam vyriškiui, laukiančiam Greit Raselo gatvės kampe, nes jis buvo dailus, bet sunerimęs. Per akimirką, praeidama, ji viską suprato. Vyras buvo gerai sudėtas, dailus, mėlynų akių ir gero žmogaus išvaizdos. Jis nekantraudamas stebeilijo į savo laikrodį ir sekė akimis gatvę į abi puses. Jis aiškiai kažko laukė, ir tas kažkas vėlavo. Eunikei vis dar buvo per anksti: dar tik 11.55. Žingsniuojant toliau, mintys nuklydo prie būsimo pokalbio ir darbdavio. Eunikė vylėsi, kad jis bus panašus į vyrą, kurį paliko laukti ant kampo. O gal tai bus moteris? Aštri kaip išlankstyta sąvaržėlė moteris, juodais plaukais karė šukuosena ir raudonais lūpų dažais padažytomis lūpomis. Siekdama žvilgančių žalių durų nurodytu adresu Blumsberio gatvėje rankenos ji vangiai pastebėjo priešais ant šaligatvio susirinkusią minią ir išgirdo tolimą sirenos kauksmą. Eunikė paspaudė skambutį ir laukė; 24
Pa m e s t ų d a i k t ų s a u g o t o j a s
tiesia nugara, suglaudusi pėdas, aukštai pakėlusi galvą. Ji išgirdo žemyn laiptais bildančius žingsnius ir durys atsivėrė. Eunikė įsimylėjo tą vyrą vos jį pamačiusi. Jo fizinės sudedamosios atskirai niekuo neišsiskyrė: vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, šviesiai rudų plaukų, malonaus veido, dvi akys ir ausys, viena nosis, viena burna. Tačiau jų derinys stebuklingu būdu transformavosi į šedevrą. Vyras griebė jos ranką lyg gelbėtų skęstančią ir nusitempė laiptais. Be kvapo iš susijaudinimo ir entuziazmo, pusiaukelėje jis ją pasveikino: – Tikriausiai tu Eunikė. Džiaugiuosi susipažinęs. Vadink mane Sprogdintoju. Visi taip vadina. Kontora laiptų viršuje, į kurią jis įskriejo, buvo didelė, šviesi ir puikiai įrengta. Sienas juosė stalčiai ir lentynos, po langu stovėjo trys dokumentų spintos. Eunikei tapo įdomu pamačius ant jų užklijuotas etiketes: „Tomas“, „Dikas“ ir „Haris“. – Pagal tunelius, – paaiškino Sprogdintojas, pasekęs jos žvilgsnį ir pastebėjęs nuostabą veide. Nuostaba išliko. – „Didysis pabėgimas?“ Stivas Makvinas, Dikas Atenboro. Žemių maišai. Spygliuota viela ir motociklas? Eunikė šypsojosi. – Juk matei jį, turėjai matyti? Nepaprastas! – jis pradėjo švilpauti filmo melodiją. Eunikė buvo ryžtinga ir atkakli. Sis darbas aiškiai buvo jai. Ji prisirakins prie vienos iš dokumentų spintų, jei to prireiks, kad jį gautų. Laimei, neprireikė. Akivaizdžiai pakako fakto, kad ji matė „Didįjį pabėgimą“ ir buvo jo gerbėja. Sprogdintojas užplikė jiems arbatos mažoje virtuvėlėje, kuri jungėsi su kontora, kad atšvęstų jos priėmimą. Keistas vilnijantis tarškesys nusekė 25
Ruth Hogan
paskui juos į kambarį. Garsą skleidė gelsvai rudas su baltu terjeras su viena pusiau nuleista ausimi ir rudu lopu virš kairės akies. Jis sėdėjo ant medinio vežimėlio su dviem ratukais ir tempė save mindamas dviem priekinėmis letenomis. – Susipažink su Daglasu. Mano dešinioji ranka. Gerai jau, letena. – Laba diena, Daglasai, – iškilmingai pasveikino keturkojį Eunikė. – Tikriausiai Baderis? Sprogdintojas džiaugsmingai tvojo į stalą. – Iš karto supratau, kad tu esi toji. Nagi, paragauk arbatos. Vaišinantis arbata ir sausainiais (Daglasas lakė iš lėkštelės) Eunikė sužinojo, kad Sprogdintojas rado Daglasą – šunytį, apleistą nuo tada, kai jis buvo partrenktas automobilio. Veterinaras patarė šunį užmigdyti, tačiau Sprogdintojas parsigabeno jį namo. – Trandalietą pats sumeistravau. Jis labiau Moris 1000 Traveler negu mersedesas, bet darbą atlieka. Jiedu sutarė, kad Eunikė pradės dirbti kitą savaitę už atlyginimą, kuris buvo visiškai padorus ir tikrai ne apgailėtinas, ir kad į jos pareigas įeis viskas, ką reikia padaryti. Eunikė buvo pakylėta. Bet vos tik susirinkusi daiktus susiruošė išeiti, durys su trenksmu atsivėrė ir į kambarį įžygiavo moteris – išlankstyta sąvaržėlė. Ji priminė grubų zigzagą iš nosies, alkūnių ir kelių; nesuminkštinta jokio saugančio raumens ir veidu, kuris bėgant metams išsigimė į nuolatinę pašaipą. – Matau, kad tavo deformuota žiurkė vis dar gyva, – sušuko ji, mostelėjusi cigarete Daglaso link, o rankinę numetė ant kėdės. Užmačius Eunikę, veidu perbėgo kreiva šypsena. 26
Pa m e s t ų d a i k t ų s a u g o t o j a s
– Gerasis Dieve, brolau, tik nesakyk, kad radai sau meilužę, – žodį ji išspjovė tarsi vynuogės kauliuką. Sprogdintojas, nuvargęs, bet kantrus, kreipėsi į ją: – Tai Eunikė, mano naujoji padėjėja. Eunike, čia mano sesuo Porcija. Moteris nužvelgė Eunikę nuo galvos iki kojų šaltomis pilkomis akimis, bet rankos neištiesė. – Turėčiau pasakyti, kad malonu su tavimi susipažinti, bet tikriausiai meluočiau. – Aš taip pat, – atsiliepė Eunikė vos girdimai, ir Porcija jau nukreipė dėmesį į savo brolį, bet Eunikė galėjo prisiekti, kad matė, kaip vikstelėjo Daglaso uodegos galiukas. Palikusi Sprogdintoją ir jo bjauriąją seserį ji nutrepeno laiptais žemyn į skaisčią popietės saulę. Paskutinis dalykas, kurį išgirdo užverdamą paskui save duris, buvo Porcijos, visiškai pasikeitusiu, bet vis tiek nemaloniu, įsiteikinėjančių tonu ištartas: – Mielasis, kada gi išleisi mano knygą? Greit Raselo gatvės kampe Eunikė trumpam stabtelėjo prisiminusi vyriškį, kuriam nusišypsojo. Ji vylėsi, kad žmogus, kurio jis laukė, neprivertė jo laukti pernelyg ilgai. Kaip tik tada po kojomis, tarp dulkių ir purvo, jos akis sugavo aukso ir stiklo žvilgesį. Pritūpusi iš nutekamojo griovio Eunikė ištraukė mažą apskritą daiktelį ir saugiai įsidėjo jį į kišenę.
įsigykite
knygą dabar