Palaidotas

R omana s

Iš anglų kalbos vertė NOMEDA BERKUVIENĖ

PROLOGAS

2008-u˛ju˛ ruduo Paskutinis Luiso Fono rytas slinko tarsi ramus šnabždesys. Jis atsisėdo ant sulankstomosios lovos užmiegotomis akimis ir vis dar apsiblaususia sąmone, paglostė jam per skruostą ranka perbraukusią mažylę, nuvalė snarglėtą rudos nosiukės galiuką ir įsispyrė į šlepetes ant plūktos molio aslos. Vyras pasirąžė prisimerkęs nuo šviesos, o į saulės nutviekstą kambarį pamažu skverbėsi vištų kudakavimas ir tolimi bananus nuo palmių pjaunančių berniukų šūksniai. Kartu su aštriais kaimo kvapais jis traukė į save ramybę. Didesnį malonumą jam teikdavo nebent aplink laužus susibūrusių bakų genties žmonių dainos kitame krante. Jam visuomet būdavo gera sugrįžti prie Dža upės, į nuošalų bantų kaimą Somolomą. Greta lūšnelės, keldami raudonos žemės dulkes, žaidė vaikai, kurių spigūs balsai išbaidė pulkus audėjinių šeimos paukščių nuo aplinkinių medžių viršūnių. Luisas atsistojo, patraukė pro langą trykštančios šviesos link, įrėmė alkūnes į palangę ir plačiai nusišypsojo mergaitės motinai, stovinčiai

6

JUSSI ADLER-OLSEN

prie trobelės priešais ir besitaisančiai nukirsti galvą vištai, skirtai dienos pietums. Tąsyk Luisas šypsojosi paskutinį kartą. Maždaug už dviejų šimtų metrų ant tako palei palmių giraitę pasirodė tvirtai sudėtas vyriškis su palyda, ir ore iškart padvelkė grėsmės nuojauta. Fonas atpažino raumeningą Mbomo iš Jaundės figūrą, tačiau baltaodžio kreidos baltumo plaukais niekada nebuvo matęs. – Ko prireikė Mbomui ir kas tasai tipas su juo? – šūktelėjo jis mergaitės motinai. Toji gūžtelėjo pečiais. Turistai drėgnojo atogrąžų miško pakraštyje nebuvo retenybė, tad kodėl ji turėtų nerimauti? Keturių ar penkių dienų kelionė per tankų Dža džiunglių chaosą buvo viskas, ko reikėjo. Bent jau pinigais aptekusiems europiečiams. Vis dėlto Luisas užuodė šį tą daugiau. Jis skaitė besiartinančiųjų kūno kalbą. Kažkas čia ne taip. Baltasis nebuvo turistas, o Mbomas neatvykdavo į šį rajoną tvarkyti reikalų prieš tai nepranešęs Luisui. Šiaip ar taip, už danų plėtotės projektą atsakingas Luisas, o Mbomas – tik Jaundės valdžios pareigūnų pasiuntinukas. Tokie buvo jų vaidmenys. Ar tuodu atvykėliai rezga ką nors, apie ką jam derėtų žinoti? Labai galimas daiktas. Įgyvendinant danų projektą nuolat pasitaikydavo keistų dalykų. Procesas vyko lėtai, informacijos srautas bemaž išseko, mokėjimai nuolat vėlavo arba apskritai jų nepasiekdavo. Anaiptol ne tokius pažadus girdėjo Luisas, kai buvo pasamdytas šiam darbui. Vyras pakraipė galvą. Jis pats priklausė bantams, gyvenantiems kitame Kamerūno pakraštyje, už kelių šimtų kilometrų į šiaurės vakarus, šalia sienos su Kongu. Ten, iš kur jis kilęs, įtarumas buvo įgimta savybė ir, ko gero, viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko Luisas paskyrė savo gyvenimą darbui su romia bakų gentimi, Dža džiunglių

PALAIDOTAS

7

pigmėjais, kurių šaknys siekė laikus, kai čia vešėjo nepaliesti miškai. Su žmonėmis, kurių kalboje žodis įtartinas apskritai neegzistavo. Luisui šios bičiuliškos sielos buvo tarsi žmogiškumo oazė pasibjaurėtiname pasaulyje. Užmegztas artimas ryšys su bakais ir jų gimtine tapo paguoda, gyvybės eliksyru. Ir štai dabar blogio nuojauta vėl pakibo viršum jo. Negi niekada nepavyks iš jos išsivaduoti? Fonas pastebėjo už trečiosios lūšnelių eilės pastatytą keturiais ratais varomą Mbomo automobilį ir prie vairo kietai įmigusį vairuotoją prakaitu permerktais futbolininko marškinėliais. – Ar Mbomas ieško manęs, Silu? – paklausė jis kresno juodaodžio, kuris, rąžydamasis visomis galūnėmis, stengėsi susiorientuoti. Vyrukas papurtė galvą. Akivaizdu, kad jis nenutuokė, apie ką kalba Luisas. – Kas tasai su Mbomu atvykęs baltaodis? Ar pažįsti jį? – toliau kamantinėjo Luisas. Vairuotojas nusižiovavo. – Ar jis prancūzas? – Ne, – patraukęs pečiais atsakė Silu. – Šiek tiek kalba prancūziškai, bet, man atrodo, atvyko iš šiaurės. – Aišku, – Luiso pilve susitelkė nerimas. – Gal danas? Vairuotojas bedė smiliumi jo pusėn. Bingo! Būtent. Luiso ši naujiena anaiptol nenudžiugino.

Kai nekovojo už bakų genties ateitį, Luisas grūmėsi dėl miškų gyvūnijos. Kiekviename Bakos džiungles supančiame bantų kaime

8

JUSSI ADLER-OLSEN

netrūko šautuvais ginkluotų jaunuolių, nuo kurių kulkų kasdien krisdavo daugybė mandrilų ir antilopių. Nors Luiso santykiai su brakonieriais buvo įtempti, jis išliko pragmatiškas ir neatmetė pasiūlymo pavėžėti motociklu per krūmynus. Tris kilometrus siaurais keliukais iki bakų genties kaimo įveikė vos per šešias minutes. Kas gi atsisakys, kai laikas gyvybiškai svarbus? Vos tik priešakyje pasirodė drėbtinės trobelės, Luisas jau žinojo, kas nutiko, mat jo pasitikti išbėgo tik patys mažiausieji vaikai ir alkani šunys. Kaimo seniūną jis rado išsidrėbusį palmių lapų guolyje, o viršum jo ore tvyrojo alkoholio garų debesis. Aplinkui bemaž sąmonę praradusį Mulungą mėtėsi tuščių viskio butelių, tokių pat, kokie brukami panosėn kitapus upės. Visą naktį čia neabejotinai vyko išgertuvės ir, sprendžiant iš įsiviešpatavusios tylos, aiškiai dalyvavo bemaž visi kaimo gyventojai. Jis kyštelėjo galvą į kelias perpildytas lūšneles iš molio ir išlankstytų palmių šakų ir surado vos kelis suaugusius asmenis, kurie sugebėjo sureaguoti į jo pasirodymą vangiu linktelėjimu. Šitaip jie priverčia čiabuvius paklusti ir neprasižioti, – pagalvojo Fonas. Tereikia duoti jiems alkoholio bei narkotikų, ir jie visi tavo rankose. Štai tokie reikalai. Jis sugrįžo į priplėkusią trobelę ir taip stipriai spyrė seniūnui į pašonę, kad šis krūptelėjo visu liesu, bet raumeningu kūnu. Mieguista šypsena atidengė eilę smailių it adatos dantų, tačiau Luisas neketino nurimti. Jis mostelėjo išmėtytų butelių pusėn. – Mulungai, ką padarei už pinigus? – paklausė Fonas. Bakų seniūnas kilstelėjo galvą ir patraukė pečiais. Sveika nuovoka krūmynuose buvo naudojamasi retai.

PALAIDOTAS

9

– Mbomas tau davė pinigų, tiesa? Kiek jis tau sumokėjo? – Dešimt tūkstančių frankų! – nuskambėjo atsakymas. Konkrečios sumos, ypač tokios didelės, kaipmat ištirpdydavo bakų abejingumą. Luisas linktelėjo. Šunsnukis Mbomas. Kodėl jis taip pasielgė? – Dešimt tūkstančių, – pakartojo jis. – Ir kaip dažnai Mbomas tau moka? Mulungas vėl gūžtelėjo pečiais. Laikas buvo reliatyvi sąvoka. – Matau, jūs neapsodinote naujų plotų, kaip privalėjote. Kodėl? – Mes negavome pinigų, Luisai. Juk tu tą žinai? – Negavote? Aš savo akimis mačiau pervedimo dokumentus. Pinigai išsiųsti daugiau nei prieš mėnesį. Kas atsitiko? Jau trečią kartą tikrovė nesutapo su dokumentacija. Luisas pakėlė galvą. Be cikadų čirškesio, pasigirdo svetimas garsas. Jo vertinimu, burzgė nedidelis motociklas. Čionai važiavo Mbomas, Luisas tuo neabejojo. Galbūt jis pateiks įtikinamą paaiškinimą. Luisas vylėsi, kad taip ir bus. Jis apsidairė. Kažkas čia tikrai buvo ne taip, švelniai tariant, bet netrukus padėtis pasikeis. Nors Mbomas buvo visa galva už jį aukštesnis ir turėjo stiprias it gorilos rankas, Luisas jo nebijojo. Jeigu bakai neįstengė atsakyti į jo klausimus, dičkis turės pateikti atsakymus pats. Dėl ko jis atvažiavo? Kur pinigai? Kodėl jie nepradėjo sodinti? Ir kas tasai Mbomą atlydėjęs baltaodis? Štai ką jis norėjo sužinoti. Taigi jis atsistojo atviroje vietoje vidury kaimo ir ėmė laukti pamažu artėjančio dulkių debesies, pakilusio viršum garuojančių krūmynų. Dar Mbomui nespėjus nusėsti nuo motociklo Luisas patrauks jo pasitikti, plačiai išskės rankas ir prirems jį. Gąsdins siera ir ugnimi, pagrasins pranešiąs valdžiai. Išpyškins tiesiai į akis, girdi, jeigu jis

10

JUSSI ADLER-OLSEN

grobstąs lėšas, skirtas išsaugoti miškuose gyvenančiai bakų genčiai, tuomet artimiausiu laiku savo niežtinčiais nagais tegalės įsikibti tik į Kondengujo kalėjimo kameros grotas. Vien šios vietos pavadinimas įvarydavo visiems mirtinos baimės. Netrukus cikadų čirpimą nustelbė nedidelio variklio burzgesys. Kai motociklas pypsėdamas maža sirena išniro iš krūmynų ir įvažiavo į atvirą aikštelę, Luisas ant Kawasaki bagažinės pastebėjo masyvią dėžę, ir kaimelis staiga atgijo. Durų angose pasirodė apsnūdusios galvos, o išgirdę iš dėžės sklindantį prislopintą teliuškavimą vyrai sukruto taip, tarsi tai būtų dievų siųstas ženklas apie besiartinantį pasaulinį tvaną. Pirmiausia Mbomas įdavė viskio maišus daugybei ištiestų rankų, o tada grėsmingai įsistebeilijo į Luisą. Luisas akimoju įvertino padėtį. Mbomui per petį permesta mačetė buvo iškalbinga. Jeigu neatsitrauks, peilis bus panaudotas prieš jį. Sulaukti pigmėjų pagalbos, turint omenyje jų būklę, neturėjo vilties. – Ten, iš kur visa tai atkeliavo, yra ir daugiau, – paskelbė Mbomas iškrovęs iš dėžės ant žemės likusius alkoholio maišelius ir tą pat akimirką atsigręžė į Luisą. Luisas pasileido bėgti kiek kojos neša, o už nugaros išgirdo susijaudinusių bakų šūksnius. Jeigu Mbomas mane sučiups, aš žuvęs, – pagalvojo jis akimis ieškodamas proskynų krūmynuose arba čiabuvių ant žemės paliktų įrankių. Bet ko, ką galėtų panaudoti prieš persekiotoją. Fonas buvo lankstus ir kur kas vikresnis už Mbomą, visą gyvenimą praleidusį Dualoje bei Jaundėje ir neišmokusį apdairiai nardyti tarp klastingai susipynusio pamiškio, išsiraičiusių šakų, kauburių ir duobių. Todėl, kai sunkūs žingsniai už nugaros nuslopo, o priešais atsivėrė neišmatuojamas upės link vedančių takelių raizginys, jis aprimo.

PALAIDOTAS

11

Dabar, kol Mbomas nespėjo pasivyti, jam tereikėjo susirasti vieną iš čionykščių išskaptuotų kanojų. Vos perplaukęs upę jis bus saugus. Somolomo gyventojai jį apgins. Iš už žalių ir rudų krūmų it brizas padvelkė aitrus drėgmės tvaikas, o patyręs vedlys Luisas puikiai perprato ženklus. Dar šimtas metrų, ir pasieks upę, bet jau kitą akimirką jis įžengė į pelkę ir smuktelėjo iki kelių. Jis staigiai sumosavo rankomis. Jei neras tvirto augalo įsikibti, klampynė kaipmat jį praris. O jei kapanosis per lėtai, prisiartins Mbomas. Net ir dabar žingsniai dunksėjo bauginamai arti. Bėglys įtraukė į plaučius oro, sučiaupė lūpas ir kiek pajėgdamas ištempė viršutinę kūno dalį, kol sugirgždėjo sąnariai. Sauja sugriebė plonas šakeles, į plačiai atmerktas akis pabiro lapai. Vos per penkiolika sekundžių jis įsitvėrė stipriau ir trūktelėjo save, bet sugaišo dviem sekundėmis per daug. Pomiškis sušnarėjo, ir staiga iš už nugaros giliai į mentę įsirėžė mačetė. Išsyk nutvilkė deginantis skausmas. Luisas instinktyviai susitelkė stengdamasis išlaikyti vertikalią padėtį. Ir vien dėl to jam pavyko išsivaduoti iš purvynės ir pasileisti tolyn girdint tarp medžių aidinčius Mbomo keiksmus. Persekiotojas irgi įklimpo į pelkę. Tik pasiekęs upę Luisas suvokė skausmo stiprumą ir pajuto, kad marškiniai prilipo prie nugaros. Netekęs jėgų jis suklupo prie vandens. Tą akimirką Luisas Fonas suvokė netrukus mirsiąs. Kūnas nusviro į priekį, smulkus pakrantės žvyras įsivėlė į plaukus, jis šiaip ne taip įstengė iš šoninės kelnių kišenės išsitraukti telefoną ir bakstelėjo žinučių simbolį. Kiekvieną klavišo spustelėjimą lydėjo įnirtingai kraują iš kūno pumpuojančios širdies dūžis, o kai parašęs pranešimą paspaudė siųsti, apsiblaususiomis akimis pamatė, kad nėra ryšio.

12

JUSSI ADLER-OLSEN

Paskutinis Luiso Fono išgirstas garsas buvo sunkūs žingsniai už nugaros. Ir galiausiai persekiotojas išplėšė telefoną jam iš rankos.

Mbomas Ziemas buvo patenkintas. Netrukus jie pasieks sankryžą, kur pagrindinis kelias vedė į Jaundę ir keturiais ratais varomas automobilis nebesikratys duobėtu tamsiai raudonu džiunglių šunkeliu, o šalia sėdintis vyrukas, laimė, susilaikė nuo komentarų apie tai, kas nutiko. Viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo susiklostyti. Jis įmetė Luiso Fono kūną į upę. Srovė ir krokodilai baigs darbą. Galų gale reikalai deramai sutvarkyti. Vienintelis jų veiklai grėsmę kėlęs asmuo pašalintas, ateitis vėl šviesi. Kaip sakoma, misija įvykdyta. Mbomas pažvelgė į mobilųjį telefoną, atimtą mirštančiajam iš rankų. Sumokės keletą frankų už naują SIM kortelę ir sūnaus gimtadienio dovana bus pasirūpinta. Jam besivaizduojant džiaugsmingą šypseną berniuko veide, ekranas įsižiebė signalizuodamas, kad ryšys vėl atsirado. Po kelių sekundžių trumpas tylus pyptelėjimas patvirtino, kad žinutė išsiųsta.

1 SKYRIUS

2008-u˛ju˛ ruduo Renė E. Eriksenas niekada nebuvo atsargus žmogus. Turbūt todėl per nesibaigiančią nenuspėjamų įvykių virtinę jis žingsniavo čia sėkmingai kildamas, čia klupdamas ir vėl kildamas, bet jo gyvenimas galiausiai susiklostydavo gana neblogai. Apibendrinęs rezultatus jis visus nuopelnus paprastai priskirdavo įgimtai sėkmei. Vis dėlto, nepaisant nieko, iš prigimties Renė buvo svajotojas. Dar vaikystėje, susidūręs su rimtomis problemomis ir pasipriešinimu, išsigelbėjimo jis dažniausiai ieškodavo už mamos sijono. Suaugusiojo gyvenime, prieš puldamas į nežinomą gelmę, jis lygiai taip pat instinktyviai užsitikrindavo gana neįmantrią atsitraukimo strategiją. Kaip tik dėl šios priežasties Eriksenas neskubėdamas apmąstė padėtį, kai geras bičiulis ir buvęs bendramokslis Teisas Snepas tądien paskambino į jo kabinetą ministerijoje ir pateikė pasiūlymą, kurį tokią aukštą visuomeninę padėtį užimantis žmogus turėtų laikyti didžiai nederamu. Bankų krizių sukeltas chaosas dar tik įsismarkavo, bet tokiu metu visi, kurie pragyveno iš pinigų skolinimo, aiškiai pamatė spekuliantų godumą ir vyriausybės finansų politikos neatsakingumą.

14

JUSSI ADLER-OLSEN

Dėl to Teisas Snepas jam ir skambino. – Deja, turiu pranešti, kad Karebeko bankas per du mėnesius žlugs, jei neprasimanysime papildomo kapitalo, – pareiškė jis. – O kaip mano akcijos? – suraukęs antakius išpyškino klausimą Renė, o širdis ėmė pašėlusiai daužytis, kai mintyse svajonė apie pažadėtąją pensiją po palmėmis Viduržemio jūros pakrantėje ėmė byrėti tarsi kortų namelis. – Ką galiu pasakyti? Jei tuojau pat nesiimsime radikalių priemonių, prarasime viską, ką turime. Deja, tokia yra reali padėtis, – atsakė Snepas. Abu bičiuliai nutilo ir stojo paprastai tik draugams būdinga pauzė. Intarpas, nepaliekantis vietos protestui nei abstraktesniems komentarams. Renė akimirkai nunarino galvą ir įkvėpė taip giliai, kad net suskaudo. Vadinasi, štai kokie reikalai, ir būtina skubiai imtis veiksmų. Jis pajuto kietą mazgą pilve ir kaktą išmušusį šaltą prakaitą, tačiau vadovaudamas Vertinimo skyriaus Pagalbos besivystančioms šalims poskyriui buvo įpratęs priversti protą veikti įtemptoje situacijoje. Jis iškvėpė orą. – Sakai, papildomo kapitalo? O kokie būtų tikslesni skaičiai? – Du šimtai, galbūt du šimtai penkiasdešimt milijonų kronų per ketverius ar penkerius metus. Prakaitas nužliaugė po Renė apykakle. – Dėl Dievo meilės, Teisai! Po penkiasdešimt milijonų kasmet! – Puikiai suprantu, man tikrai be galo gaila. Keturias pastarąsias savaites mes kaip galėdami stengėmės sukurti atsarginį planą, tačiau klientūros bazė nepakankamai tvirta. Per šiuos dvejus metus gerokai per lengva ranka skolinome pinigus kaip reikiant neužsitikrindami saugumo. Dabar, žlungant nekilnojamojo turto rinkai, patys tai suprantame.

PALAIDOTAS

15

– Velniai griebtų! Reikia skubiai ko nors imtis. Negi neturime laiko išsiimti savo asmenines lėšas? – Apgailestauju, bet jau per vėlu, Renė. Šįryt nukrito akcijų vertė, todėl visos operacijos laikinai sustabdytos. – Suprantu, – Renė pastebėjo, kaip šaltai ūmai suskambo jo balsas. – Ir ko tu dabar iš manęs tikiesi? Spėju, skambini ne tam, kad praneštum iššvaistęs mano santaupas, ar ne? Pažįstu tave, Teisai. Kokią sumą spėjai išgelbėti sau? Senas draugas prakalbo įsižeidusiu, bet aiškiu balsu: – Nieko, Renė, nė skatiko, prisiekiu. Įsikišo auditoriai. Ne visos audito firmos tokiomis aplinkybėmis pasirengusios priimti kūrybiškus sprendimų pasiūlymus. O skambinu todėl, kad manau radęs išeitį, kuri gali būti naudinga ir tau. Štai šitaip gimė suktas planas. Keletą mėnesių jis buvo sėkmingai vykdomas, reikalai klostėsi kuo sklandžiausiai iki pat tos akimirkos, kai mosuodamas popieriaus lapu priešais jį išdygo labiausiai patyręs poskyrio darbuotojas Viljamas Starkas. – Ką gi, Starkai, – tarė Renė. – Vadinasi, gavai iškraipytą Luiso Fono žinutę ir nuo to laiko nepavyko su juo susisiekti. Betgi tu ne blogiau už mane žinai, kad Kamerūnas už gero kelio galo nuo čia ir ryšys ten ne itin patikimas net ir geriausiomis sąlygomis, negi tau nedingtelėjo, kad tai ir gali būti priežastis? Vis dėlto Starkas neatrodė iki galo įtikintas, ir tą minutę tarytum įsižiebė perspėjimas apie galimą chaosą, laukiantį Renė ateityje. Starkas suspaudė jau ir taip plonas lūpas, ir jos virto panašios į pieštuku nubrėžtą brūkšnį. – Ar galime būti tuo tikri? – jis mąsliai įsistebeilijo į grindis, neklusnūs raudoni kirpčiukai užkrito ant akių. – Žinau tik tiek, kad žinutė gauta jums jau keliaujant namo iš Kamerūno. Nuo to laiko Luiso Fono niekas nematė. Nė vienas žmogus.

16

JUSSI ADLER-OLSEN

– Hmm, galbūt jis tebėra Dža regione, o ten mobilieji beveik neveikia. – Renė ištiesė ranką viršum rašomojo stalo. – Parodyk man tą žinutę, Starkai. Jis perskaitė pranešimą: Cfqquptiondae(s+l)la(i+l)ddddddvdlogdmdntdja. Renė atgalia ranka nusibraukė nuo kaktos išdavikišką prakaitą. Ačiū Dievui. Tekstas beviltiškas. – Pripažįstu, Starkai, skamba gana keistai. Klausimas štai koks: ar yra pagrindo toliau gilintis? Man atrodo, kad telefonas tiesiog įsijungė Luiso Fono kišenėje, – pasakė jis ir padėjo popierių ant stalo. – Liepsiu patikrinti šį reikalą, bet turiu pasakyti, kad mudu su Mbomu matėme Luisą Foną tą pačią dieną, kai parvykome į Jaundę, ir nepastebėjome nieko neįprasto. Jis krovėsi daiktus, ruošėsi kitai ekspedicijai. Rodos, ketino dirbti su vokiečiais. Viljamas Starkas niūriai dėbtelėjo į jį ir papurtė galvą. – Sakote, kažin ar verta toliau gilintis, bet dar kartą pažvelkite į žinutę. Ar, jūsų supratimu, tik sutapimas, kad ji baigiasi žodžiu Dja*? Man taip neatrodo. Mano manymu, Luisas Fonas stengėsi man kažką pasakyti, ir dar manau, kad jį ištiko rimta nelaimė. Renė suspaudė lūpas. Kurį ministerijos postą beužimtum, svarbu niekada neatmesti net pačios kvailiausios hipotezės. Per ilgus darbo metus bent jau šią pamoką jis išmoko. Todėl atsakė šitaip: – Tikrai mažumėlę keista. Renė pasiėmė nuo palangės iš už nugaros savąjį Sony Ericsson. – Sakai, Dja, – jis patyrinėjo telefono klaviatūrą ir linktelėjo. – Taip, galima paspausti netyčia. Pažiūrėk, D, J ir A yra pirmosios tam tikrų klavišų raidės. Paspausk 3, 5 ir 2 ir bus dja. Nėra neįmanoma telefonui gulint kišenėje, nors galimybė tikrai ne itin didelė. Išties *  Lietuviškai būtų Dža. (Čia ir toliau – vert. past.)

PALAIDOTAS

17

keistoka, visgi, manau, reikėtų dar keletą dienų lukterėti, ar Luisas nepasirodys. Aš per tą laiką susisieksiu su Mbomu. Jis nulydėjo akimis iš kabineto išeinantį Viljamą Starką, sekdamas kiekvieną judesį, kol durys užsivėrė. Tada vėl nusišluostė kaktą. Vadinasi, važiuojant atgal į sostinę visureigyje Land Rover Mbomas vis dėlto žaidė su Luiso Fono mobiliuoju. Prakeiktas mulkis! Jis sugniaužė kumščius ir krestelėjo galvą. Mbomui pakako kvailumo pasiglemžti negyvo Fono telefoną, bet baisiausia, kad paklaustas Renė jis šito neprisipažino. Ir kaip tas pusgalvis nesusiprotėjo patikrinti, ar nėra neišsiųstų žinučių? Jei jau pavogė negyvėlio mobilųjį, kurių galų nepašalino baterijos, kas atrodo savaime suprantama, arba bent jau neištrynė atminties? O ir šiaip, koks suknistas nevisprotis turi būti, kad vogtum telefoną iš žmogaus, kurį ką tik nužudei? Jis vėl pakraipė galvą. Mbomas buvo kvailys, tačiau šiuo metu problemų kėlė ne Mbomas, o Viljamas Starkas. Tiesą sakant, jis visą laiką buvo pavojingas. Argi Renė nesakė šito iš pat pradžių? Argi neperspėjo Teiso Snepo? Velniai rautų! Niekas neturėjo tokio puikaus supratimo apie skyriaus sudaromas sutartis ir biudžeto struktūrą kaip Starkas. Nė vienas neprilygo jam smulkmeniškumu įkainojant ministerijos projektus. Taigi, jei kas ir gali atskleisti Renė piktnaudžiavimą plėtros fondais, tai tik Viljamas Starkas. Renė giliai atsikvėpė ir apsvarstė kitą ėjimą. Pasirinkimų nebuvo daug. – Jei tik iškils problemų dėl šito reikalo, – pasakė Teisas Snepas, – nedelsdamas skambink mums.

2 SKYRIUS

2008-u˛ju˛ ruduo Nedaug buvo žmonių, kurių Viljamas Starkas galėjo paprašyti profesionalaus patarimo. Pilkame valstybės tarnybos pasaulyje jis buvo atsakingas už menkutę salelę, į kurią mažai kas troško įkelti koją. Jeigu manydavo, kad kalbėtis su tiesioginiu viršininku nėra galimybės, belikdavo kreiptis nebent tik į skyriaus vadovą, bet kas eis pas skyriaus vadovą turėdamas tokį įtarimą – tiksliau sakant, tokį menką įtarimą – prieš tai nepasirūpinęs apčiuopiamais įrodymais. Tik jau ne jis. Bet kuri, net ir gana palankiai nusiteikusi viršesnė figūra, stovinti ant aukštesniųjų valdžios pakopų, triukšmą keliantį valdininkėlį, kuris įtardavo įstaigą piktnaudžiavimu arba netinkamu pareigų atlikimu, laikydavo skundiku. Teoriškai tai buvo pagirtina, prilyginama sirenai, pranešančiai apie surengtą pasalą, bet jeigu kas nors imdavo atkakliai kastis po valdžios pareigūnais, tam tekdavo dar kartą patirti, kad toks žmogus laikomas bjauriu skundiku, o skundikų gyvenimas ne rožėmis klotas. Panašių pavyzdžių šių dienų Danijoje buvo ne vienas ir ne du. Štai visai neseniai Danijos karinės žvalgybos agentas

PALAIDOTAS

19

buvo nuteistas ir atsidūrė kalėjime, atskleidęs, kad šalies ministras pirmininkas nuslėpė nuo parlamento gyvybiškai svarbią informaciją siekdamas įvelti šalį į karą su Iraku. Šitokios nuostatos anaiptol neskatino atvirauti. Be to, Viljamas nebuvo šimtu procentų tikras. Nors toji mintis jau kurį laiką sukosi galvoje, tai tebuvo įtarimas. Informavęs apie Luiso Fono žinutę poskyrio vadovą Renė E. Erikseną jis apskambino bent dešimtį žmonių Kamerūne, kuriuos žinojo esant ištikimus bantų aktyvistus, kurie nuolat palaikė ryšį su Luisu, ir visi jie atrodė gerokai sumišę dėl to, kad šis nenuilstantis nenuorama tyli jau keletą dienų. Taigi šį rytą Viljamas galiausiai paskambino į Fono namus Sarki Matoje ir pasikalbėjo su jo žmona, kuriai Fonas visuomet pranešdavo savo buvimo vietą ir kiek laiko planuoja būti išvykęs. Žmona buvo akivaizdžiai sunerimusi. Moteris vis apsipildavo ašaromis ir buvo tikra, kad vyras susidūrė su brakonieriais. Ką šie jam galėjo padaryti, ji bijojo net spėlioti. Neaprėpiamose džiunglėse slypėjo daugybė paslapčių. Luisas jai buvo šitaip sakęs begalę kartų. Džiunglėse bet kas gali atsitikti, kalbėjo moteris. Viljamas žinojo, kad ji teisi. Aišku, užmegzti ryšį galėjo sutrukdyti įvairiausios kitos priežastys. Pagundų Kamerūne apstu, ir kas supaisys, ar kuri nors neprivertė suklupti žavingo vyro pačiame jėgų žydėjime? Merginos toje Afrikos dalyje drovumu ir iniciatyvos stygiumi nepasižymėjo, taigi nederėjo atmesti galimybės, kad Fonas tiesiog dulkinosi kaip pakvaišęs šiaudinėje trobelėje nesukdamas galvos dėl viso likusio pasaulio. Ši mintis bemaž privertė Viljamą šyptelėti. Paskui jis prisiminė, kas vyko dar prieš Fono dingimą, pagalvojo apie tai, kaip pradėtas vykdyti Bakos projektas. Penkiasdešimt milijonų kronų žaibiškai prašvilpė pro ministeriją, idant užtikrintų

20

JUSSI ADLER-OLSEN

pigmėjų populiacijos egzistenciją nuošaliame Dža džiunglių kampelyje, ir tai atrodė gana keista. Ir kodėl būtent bakų etninė grupė, o ne kuri nors kita? Kodėl skirta tokia solidi suma? Taip, Viljamas stebėjosi nuo pat pradžių. Du šimtai penkiasdešimt milijonų kronų per penkerius metus, kai kasmetinį plėtros biudžetą sudarydavo maždaug penkiasdešimt milijardų, nebuvo itin daug, bet visgi kada paskutinį kartą toks ribotos apimties projektas sulaukė šitokio dosnaus finansavimo? Jei jie būtų nusitaikę į visą Kongo džiunglių, didžiausio pasaulyje pirmykščio miško, pigmėjų populiaciją, tuomet dar būtų suprantama. Bet jie nekėlė tokio tikslo. Kai finansavimas buvo patvirtintas, net visiškas kvailys, metęs akį, iškart būtų supratęs, kad įprasta procedūra apeita net keletą kartų. Kaip tik tada ir nubudo Viljamo nuojauta. Pagalba šiuo atveju, trumpai tariant, reiškė, kad pinigai bus pervesti valdžios pareigūnams į Jaundę ir visu kuo rūpintis bus palikta vietiniams. O juk toji šalis laikoma viena iš korumpuočiausių pasaulyje. Viljamui Starkui, visuomenės tarnui visomis šio žodžio prasmėmis, kuris ir pats praeityje neišvengė klaidų, ši padėtis kėlė nerimą. Taigi, turint omenyje pastarųjų kelių dienų įvykius, dabar jis jau kitomis akimis ėmė vertinti savo viršininko vaidmenį šioje istorijoje. Kada anksčiau Renė E. Eriksenas asmeniškai taip domėjosi projektais? Kada jis paskutinį sykį skrido stebėti darbų pradžios? Metų metus nieko panašaus nedarė. Aišku, pats savaime šis faktas galėjo užtikrinti, kad projektas vykdomas skaidriai, ir byloti apie deramą kontrolę, bet kartu galėjo reikšti visiškai priešingą dalyką. Saugok Dieve. Kas jau kas, o Eriksenas aiškiai žinojo pasekmes: per ilgus metus skyriaus atlikti darbai gali būti išnarstyti po kaulelį ir apversti aukštyn kojomis. Šitaip neturi nutikti.

PALAIDOTAS

21

– Starkai, skendi apmąstymuose? – netikėtai nuskambėjo už nugaros. Mėnesių mėnesius negirdėjęs šio balso savo kabinete Viljamas nustebęs pakėlė galvą ir pažvelgė į nemalonią viršininko šypseną. Šio žmogaus veidas po baltais it kreida plaukais atrodė atgrasus. – Ką tik kalbėjau su mūsų tarpininkais Jaundėje, jie nerimauja, kaip ir tu, – pasakė Eriksenas. – Anot jų, ten tikrai kažkas ne taip, taigi, ko gero, tavo prielaidos teisingos. Jų teigimu, tikėtina, kad Luisas Fonas pabėgo su dalimi lėšų, todėl dabar jie nori, kad kas nors iš ministerijos atvyktų ir patikrintų visus nuo pat pradžių įvykdytus mokėjimus. Labai galimas daiktas, kad tokiu būdu jie viliasi apsaugoti savo subines, jei bus aptikta pažeidimų. Kitaip tariant, jeigu tu jų aptiksi. – Aš? – negi Eriksenas ketina siųsti jį į Afriką? Viljamas sutriko. Tokio posūkio Starkas nenumatė ir tikrai nelaukė. – Ar jie žino, kiek jis galėjo nugvelbti? – pasiteiravo jis. Eriksenas papurtė galvą. – Atrodo, kol kas niekas aiškiai nenutuokia, bet Fonas savo žinioje tuo metu turėjo apie du milijonus eurų. Galbūt jis tiesiog vykdo pirkimo operacijas ir yra švarus. Gal aptiko pigesnių, geresnės kokybės sėklų ir sodinukų kitur, ne ten, kur paprastai pirkdavo. Šiaip ar taip, reikalą privalu ištirti. Juk tam mes ir esame. – Teisybė... – numykė Viljamas. – Tik manau, kad šią užduotį turėsiu perduoti kam nors kitam. Erikseno šypsena išblėso. – Šit kaip. Ar galėčiau sužinoti, kokiu pagrindu? – Mano gyvenimo draugės duktė šiuo metu guli ligoninėje. – Mat kaip. Vėl? Ir koks gi čia ryšys? – Na, aš kaip galėdamas padedu joms abiem. Mes kartu gyvename. Eriksenas linktelėjo.

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR