Pakeleiviai

Vilnius, 2024

 p irmo ji d i ena 

S

mulkutė rusvaplaukė moteris pilnoje žmonių autobusų stote­ lėje pasitaiso akinius ir pasistiebusi dairosi, ieškodama akimis to, kurio čia nėra. Lūpos suspaustos, kaktoje įsirėžusi raukšlė, veide atsispindi rūpestis, nekantrumas, taip netinkantis šiai sekmadienio priešpietei. Ant nugaros gerokai per didelė raudona kuprinė, jos vir­ šuje kruopščiai pritvirtintas tos pačios spalvos miegmaišis, už kilpe­ lių šone užkištos sudedamos žygio lazdos, vienoje kišenėje patogiai įsitaisiusi sidabrinės spalvos gertuvė, o iš kitos styro dviejų bananų uodegėlės. Ryškiai mėlynas truputį platėjantis sijonas plazdena vė­ jyje, vos atidengdamas kiek per daug atsikišusius kelius ir visiškai netinka prie storapadžių žygio batų ir juodų kojinių. Atrodo kaip į žygį išsiruošusi mergaičiukė, tik rūpesčio raukšlelės veide išduoda, kad gali būti maždaug keturiasdešimties. Iš to, kaip dažnai žvilgčioja į laikrodį, aišku, kad tas, kurio ji laukia, vėluoja. Tai Rūta. · · ·

Vyras atsainiai ant peties užmesta išblukusia kelionine kuprine išlipa iš traukinio, ant pakaušio nusmaukta šviesių garbanų nesle­ pianti šiaudinė skrybėlė – tokią gali nusipirkti vos atvykęs į bet kurį viduržemio jūros kurortą – gerokai iškilusi virš judančių žmonių srauto. Akis dengia madingi saulės akiniai, iš po atlapotos vasarinės 7

L in a E v e r

sportinės neperšlampamos striukės matosi garsios sporto firmos marškinėliai su užrašu „tiesiog daryk tai“. Savimi patenkintas veidas ir neskubus žingsnis išduoda, kad jis tai ir daro. Tai Ralfas. · · · Ji žvilgčioja į laikrodį jau nebe vieną, o tris kartus per minutę, įsi­ dėmėjo kitų stovinčiųjų stotelėje veidus. Stengiasi išlikti rami, nors žino, jei nespės į šį autobusą, kito reikės laukti visą valandą, ir kažin ar jie spės iki vakaro nužingsniuoti šiai dienai numatytus keturiolika kilometrų. Dar prieš dešimt minučių buvo prižadėjusi nepriekaiš­ tauti ir priimti viską, kad ir kas nutiktų šioje kelionėje, kaip dovaną, bet dabar jaučia, kaip viduje pradeda formuotis pykčio kamuoliu­ kai, kaip jie sukasi ir vis didėja. Na, negi taip sunku laikytis pažado ir nors kartą atvykti sutartu laiku, ypač kai jie beveik tris mėnesius nesimatę. Ramiai, Rūta, įkvėpk, iškvėpk ir suvaldyk nerimą, rauk jį kaip piktžoles močiutės sode, taria ji sau. Juk pažįsti Ralfą – nuo­ lat vėluoja, bet visada suspėja, toks jis yra, tokį tu įsimylėjai, žavų vėjavaikį, nerūpestingą klajoklį, nesugadink kelionės, dar jai nė ne­ prasidėjus. · · · Jis žino, kad šiek tiek vėluoja, bet neskubina žingsnio, per daug žmonių, kad puldinėtų tarp jų, eina atsilošęs, iškėlęs galvą, vos vos šypsodamasis, žinodamas, kad pasaulis jo palauks. Nusileidžia laip­ tais žemyn, eina pro laikraščių, paskui pro kebabų kioską, pro iš­ maldos prašantį benamį ir prastai akordeonu grojančią nenusakomo amžiaus romę, pro vietnamietį, išsidėsčiusį vazas su šviežiomis gėlė­ mis tiesiog čia pat, kur plūsta iš traukinio išspjautų žmonių srautas. Ralfas šypteli pagalvojęs, o jei nuneštų jai gėlių, nors rožės žiedelį, juk būtų gražu po tiek nesimatymo, bet turbūt kažkaip kvaila, jie 8

PA K E L E I V I A I

juk išsiruošė į žygį, o ne į romantišką pasimatymą. Gal geriau nu­ pirkti po sumuštinį pietums, po pyragėlį, bet nė nepažvelgęs į laik­ rodį žino nebeturintis tam laiko. Išėjęs iš stoties apsidairo, lyg būtų čia pirmąkart, lyg nežinotų kur link pasukti, lyg nematytų, kur stoja autobusai, nusišypso plačiai, pamatęs stotelėje trypčiojančią mylimą moterį susirūpinusiu veidu, iriasi link jos. Rūta nerimauja dėl visko, kas gali nutikti kelionėje, stebėtina, kaip ji apskritai į jas išsiruošia. Jis vis dar laukia žalio šviesoforo, kai pamato atriedantį jų autobu­ są. Žengteli į gatvę, bet tuoj tenka atitraukti koją ir praleisti dar ketu­ ris automobilius. O paskui bėga kaip tikras berlynietis, nelaukdamas žalios, nes dar yra menka galimybė suspėti, įšokti į autobusą prieš pat užsidarant durims. Žino, šiandien sekmadienis, net berlyne autobu­ sai į priemiesčius kursuoja retai. Ji stovi prie atvirų durų dvejodama, pagaliau jį pamato ir žengia ant pirmo laiptelio, taip sulaikydama autobusą keliolikai sekundžių. Jos žvilgsnyje priekaištas ir palengvė­ jimas, jis neturi kada spėlioti, ko daugiau, tik nusišypso plačiai, užsi­ vėrus durims, žinodamas, kad jo šypsena visada viską sutvarko, visas problemas išsprendžia. · · · Ji atsidūsta ir nebežino, pirma pulti jam į glėbį ar parodyti, kad šiek tiek pyksta už vėlavimą. Autobusas pustuštis, jie sukrenta ant galinės sėdynės, išsineria iš kuprinių, padeda jas greta lyg visateisius keleivius. Pasirausia striukės kišenėse, randa kelias monetas, stojasi eiti pas vai­ ruotoją nusipirkti bilieto, bet vairuotojo kabina apraišiota stop juos­ ta, ką dabar daryti, klausia išsigandusi. Nieko nedaryti, patys kalti, kad neparduoda, be to, niekas dabar bilietų nebetikrina, jis lengvabūdiškai numoja ranka, ji tą judesį prisi­ mena, ne kartą dėl jo keliaudami yra pakliuvę į nemalonias situacijas. 9

L in a E v e r

Bet aš dar niekada gyvenime nevažiavau be bilieto, ji ne juokais išsigandusi, tokia nesėkmė nuo pat kelionės pradžios, akys neramiai bėgioja, o paskui prisimena, ką sau prieš kelias minutes buvo sakiusi: nurimk, priimk viską, mėgaukis, nesirūpink tuo bilietu, niekuo ne­ besirūpink, jūs vėl pagaliau kartu, pasidžiauk tuo. Jie nusišypso vienas kitam, paskubom pasibučiuoja, vos vos susi­ liečia lūpomis, lyg būtų matęsi užvakar, o ne prieš septyniasdešimt dvi dienas. Tai yra tūkstantis septyni šimtai dvidešimt aštuonios valandos – gerokai daugiau, nei ji manė galinti ištverti be jo. Taip tiksliai žino ne tam, kad jį įtikintų, tiesiog mėgsta skaičiuoti, paskui žaisti tais skaičiais, žiūrėti, kaip jie traukiasi ar plečiasi, nekeisdami tavo tikrovės. Pasaulio narstymas skaičiais, priešingai, gali pasiro­dyti labai kūrybiškas užsiėmimas, pavyzdžiui, šiandien dardėdama trau­ kiniu į berlyną, ji skaičiavo keleivius vagone – keturiasdešimt du, tada suskaičiavo, kad tik aštuoni su kepurėmis ir tik aštuoniolika su akiniais nuo saulės, bet jei žiūrėtume plačiau, vagone važiavo aštuo­ niasdešimt keturios rankos su keturiais šimtais dvidešimt pirštų, o jei pridėti kojų pirštus, būtų... Visada, kai nesijaučia tvirtai, ji skai­ čiuoja, kai pajunta artėjančią panikos ataką, skaičiuoja, bet dabar juk nėra ko bijoti, jie pagaliau kartu, išsiilgę vienas kito, jų laukia kelias, nuotykis, bendrystė, ji slapčia viliasi, kad šis žygis pakeis jų tolesnį gyvenimą, gal jis netgi pasipirš, gal jie pagaliau nuspręs su­ jungti jėgas ir visą likusį gyvenimą žingsniuoti viena kryptimi, juk kelyje nutinka įvairių dalykų, juk savaitė pakankamas laikas, juk per tuos mėnesius atskirai ne tik ji turėjo laiko suprasti, kad nebeno­ ri būti viena. O jei jis dvejos, galbūt pati jam pasipirš, juk dabar ne devynioliktas amžius, ne jane austen laikai, nors ką gali žinoti, jie leidžiasi kur kas giliau į praeitį, į pačius viduramžius, gal ten savi dėsniai, kitos taisyklės, kitos energijos, savotiškai įdomu, kokį maišelį atriš, kas iš jo pasipils. 10

PA K E L E I V I A I

Rūta dešine ranka užkiša jo šviesius plaukus už ausies ir žiūri tiesiai į pilkai mėlynas akis, labai norėtų mergaitės tokiomis pat gar­ banomis ir akimis, kaip jo tiesia, lyg antikinės skulptūros nosimi, tik jo lūpos kiek per siauros – jos putlesnės ir gražesnės. Per pastaruosius mėnesius būnant atskirai suprato, kad nieko karščiau netrokšta, kaip tapti mama, ir ji dar gali spėti, jai tik keturiasdešimt, na gerai, po dviejų mėnesių keturiasdešimt vieni, bet šiais laikais gimdo ir daug vyresnės moterys, jie kalbėsis ir ji įtikins, kad tobuliausias kūrinys šioje žemėje galėtų būti jųdviejų dukra. Jai nereikia nė užsimerkti, kad pamatytų juos besiraičiojančius pievoje, jie kutenasi, kvatoja, o paskui sukritę ant nugarų žiūri į debesis. Ji bando išrankioti sausos žolės stiebus iš jos susivėlusių garbanų ir nepiktai bara Ralfą, jis lai­ mingas, toks būna tik užlipęs ant kalno ar pakviestas nepažįstamos genties vado vakarienės. Štai šį paveikslą reikia jam nupiešti, ir sva­ jonę įgyvendinti būtų visai lengva, jo siela juk tokia pat romantiška, kaip ir jos, ji nė neabejoja, o per piligriminę kelionę užsimezgęs kū­ dikis turbūt būtų stebuklingas, gal net turėtų gydančiųjų galių, bent jai tai tikrai. Ji papurto galvą, pasimarksto, ko čia išskydo, verčiau džiaugtųsi, kad jie pagaliau kelyje ir bus kartu visą savaitę, septynias dienas, šimtą šešiasdešimt aštuonias valandas, dešimt tūkstančių mi­ nučių. Visą amžinybę. · · · Ralfas vėl ją pabučiuoja, švelniai ir atsargiai, lyg drovėdamasis, lyg pamiršęs, kaip ją liesti, jis laimingas, jis turi meilę, bet neturi įsipa­reigojimų, turi artimą žmogų, bet neturi rutinos, turi kelionės part­nerę ir idėjų palaikytoją, bet neturi pareigos ją išlaikyti. Gali būti kas nors geresnio? Kada tik užsimanęs gali susikrauti kuprinę ir išvykti, jokių barnių, jokių priekaištų, tik smalsūs klausimai, te­ lefonu siunčiamos nuotraukos, labos nakties bučinukai ir paguodos 11

L in a E v e r

žodžiai jam pavargus. Jų santykiai idealūs, geriau ir nesugalvosi, jie aistringi, kupini jėgos ir visada gyvybingi, jų netemdo priekaištai ir smulkmenos, atsirandančios gyvenant kartu. Ji yra, kai jam liūdna, kai norisi pasikalbėti, pasiguosti, pasigirti, pasimylėti, bet dalintis laisve jis nenori, per karantiną galutinai suprato, kad jis ir laisvė yra nedaloma, laisvė reikalinga jam kaip oras, jis juk keliautojas, kūrėjas, vizionierius, jam reikia parašyti bestselerį, jau turi apmatus, turi sky­ rių pavadinimus, žino, kad veiksmas vyks maroke, žmonės mėgsta tą egzotišką kraštą ir dabar, kai neaišku, kada vėl bus leidžiamos tolimos kelionės, jis bandytų tą pasaulį sukurti knygose, rašydamas pats keliautų, prisimintų, kaip kopė į atlaso kalnus ar miegojo pas berberus dykumoje, kaip susidraugavo su kupranugarius prižiūrin­ čiu berniuku ir leidosi svaiginamas šamano. Ištrūkti, išeiti kur nors pėsčiomis po to beprotiško uždarymo bu­ vo jos idėja. Ir jis jautėsi užsisėdėjęs, ilgėjosi kelio vilionių, laukų platybių, juk išskristi vis dar negalima, visi pamišę dėl viruso, pa­ saulis susitraukė, užsidarė, žmonėms leidžiama tik kaip šuneliams apeiti namus. Prieš metus, rašydamas straipsnį apie piligriminius takus vokietijoje, aptiko nuorodą apie ostijų, arba stebuklingo krau­ jo kelią visai šalia berlyno, sudomino legenda ir faktas, kad vienas populiariausių viduramžių europoje piligrimų takų dabar pamirštas, būtų įdomu juo nueiti, gal net aprašyti, mintis šmėstelėjo tada, bet greit išskrido, buvo tolimesnių kelių, o jie visada nugali – praside­ dantis už durų dažnai būna atidėliojamas iki kada nors, kol tas kada nors virsta niekada arba nugula atminties brūzgynuose. Kai Rūta pareiškė svajojanti nueiti jokūbo kelią ar kitur žygiuot kaip laisvas žmogus, vėl jaučiant saulę, vėją, matant laukų platybes, pamiršus tą siaubingą pasaulį kaustantį laiką, jam staiga iš atminties išniro šis kelias. Kiškuti – taip jis ją vadino visai nenorėdamas sumenkinti, kaip tik pabrėždamas jos greitį ir lankstumą – kiškuti, europoje tiek 12

PA K E L E I V I A I

nežinios, kažin ar bus įmanoma vasarą eiti, kažin ar kas nors priims nakvynei, visur skirtingos taisyklės, liekame čia, vokietijoje, aš žinau puikiausią kelią, viskas pigiau, trumpiau, paprasčiau, bet gal ir jame rasi tai, ko nori, užtruksim tik savaitę ir aš mielai eičiau kartu, pati­ krinčiau legendą, gal net parašyčiau ką nors apie ją. Rūtai sutikus, palengvėjo, savaitę kelyje jis nesunkiai ištvers, bet jokūbo kelias – tai jau įsipareigojimas, tai pernelyg intymu, jau beveik piršlybos, net nusipurtė prisiminęs prieš šešerius metus juo ėjęs beveik tris savaites su silvija, kelionė buvo siaubinga ir po dviejų savaičių ir trijų šimtų kilometrų pėsčiomis abu žinojo, kad grįžus jų keliai išsiskirs. Kai silvija po kelių mėnesių pradėjo susitikinėti su jo geriausiu draugu kristianu, jau visiškai abejingai tai priėmė. Buvo šiek tiek prietarin­ gas, nors to nepripažino, tad Rūtai parinko kitą piligriminį kelią. · · · Viskas gerai, tik šiek tiek esu pavargusi, traukinys šįryt pajudėjo pusę šešių, keltis teko ketvirtą, tai nė nežinau, kaip čia man seksis eiti, juokavo ji, negalėdama paslėpti nuovargio akyse. Atvykti iš vakaro ir pernakvoti pas jį, kaip buvo suplanavusi, nepavyko, nes, kaip tyčia, užgriuvo darbų, vienam klientui teko baigti kurti pakuotes imunitetą stiprinantiems vaistams, taip, jos darbas kartais būdavo toks nuobo­ dus, kad, atrodė, nebeištvers – kas gali svajoti apie etiketes beretėms ar naujų sausainių pakelius, vizitines korteles ir dovanų pakuotes, atvirukus apie rūkymo žalą ir naujų pieno mišinėlių kūdikiams rek­ lamą. Maketuoti vietinio rajono nemokamą laikraštį buvo kur kas įdomiau, bet kūrybinių sparnų taip pat neaugino. Rūta blaškėsi tarp darbų, leidžiančių išgyventi, ir darbų, teikiančių malonumą, į vieną šių dviejų sulydyti kol kas nepavyko. Viduje taip pat buvo skilusi – viena dalis kupina tikėjimo, kita – įtarinėjimų, viena dalis spalvota, kita juoda ir balta, viena dalis gyveno praeitimi, kita – ateitimi, viena 13

L in a E v e r

tvirtino, kad viskas bus gerai, kitoji gąsdino iš pakampių lendančiais vaiduokliais. Kūdikis galėtų ją vėl sulipdyti ir suvienyti, svajodavo paslapčia, buvo tikra, kad kūdikis leistų jos šviesiajai pusei nugalėti. Kai pasaulinis virusas įkalino visus namuose, manė pagaliau atsi­ dėsianti tapymui – viduj buvo daug spalvų ir formų, lyg rudeniniai lapai sukosi idėjos, bet prilietus drobę virsdavo beformėmis negyvo­ mis dėmėmis, išteptomis laikraščių antraštėmis, nevykusių minčių ir spalvų gniutulais. Jokios jungties tarp vidaus ir išorės, atrodė, ranka ir siela niekaip nesusikalba. Nuolat jautėsi išsekusi. Praradusi ūpą. Nusivylusi. Kurti atrodė kvaila ir beprasmiška. Reikia mesti svaičioti apie mūzas ir nepasiekiamame aukštyje pakibusias svajones, skirti jėgas vaikui auginti – tai vienintelis prasmingas darbas planetoje, nusprendė ji visai neseniai ir pati nustebo: visiškai nebebijo atsako­ mybės. Dažnai sapnuodavo tą garbanotą mergytę Ralfo akimis, kelis kartus netgi girdėjo jos balsą, skardeno kaip varpelis, aidėjo kloniais, kol iki jos atsirisdavo, o ji sėdėjo ištiesusi rankas ir laukė, kol mažylė įkris jai į glėbį, bet visada pabusdavo anksčiau, tuščiomis. · · · Jis negalėtų pasakyti, kad tie keli mėnesiai be Rūtos būtų prailgę. Tvarkė archyvus, rašė straipsnius apie buvusias keliones ir skyrius naujai knygai, jos idėja nuolat kito, kraipėsi, nerasdama tikslios for­ mos, tinkamos tonacijos. Per pastaruosius penkiolika metų apke­ liavo tiek šalių, patyrė tiek nuotykių, sutiko tiek įdomių žmonių ir dar daugiau gyvūnų, kad dvi ankstesnės kelionių esė knygos pasirašė labai lengvai, netapo bestseleriais, bet jo vardą išgarsino ir sekėjų skaičių padidino. Net jei daugiau niekada nebeiškeliautų, įspūdžių užtektų dar dviem, tačiau dabar leidėjas pageidavo romano – ke­ lionių apybraižų ir taip daug, o štai gerų kelionių romanų trūksta, imk kokį sutiktą žmogų ir papasakok jo gyvenimo istoriją, šiek tiek 14

PA K E L E I V I A I

meilės, savęs paieškų, santykių su senoliais, tėvais, vaikais ir pačiu savimi, taip, santykiai su pačiu savimi dabar labiausiai domina žmo­ nes – juk didžiausias kiaulystes ir žygdarbius padarom dėl savęs, ne dėl kitų, sau, ne kitiems, nuolat turime ką nors įrodyti, sau, ne ki­ tiems, sunkiausia ir atleisti. Pokalbiai apie tėčio ir sūnaus santykius jį tiesiog erzino, net jei ir rašys apie svetimus, prieš akis stovės ir paties tėvas, bendrauti jau pradėjo, bet atleisti dar nesugeba, nors jau turbūt reikėtų, daug metų praėjo nuo tėvų skyrybų, net stipriai įskaudinta mama tėvui atleido, o jis užsispyręs laikosi savo. Juk žino, širdžiai neįsakysi, meilė jaunes­ nei moteriai tėčiui trenkė kaip žaibas, galiausiai turi būti dėkingas už sesutę, bet, pagalvojus apie jį, ataušęs puodas viduje vėl užverda. Gal dėl to pats toks atsargus santykiuose, geriau atsisakys meilės, nei įskaudins žmogų taip, kaip tėtis įskaudino mamą, jei negali būti tikras, jei negali mylimai moteriai ir vaikams pasižadėti visam gyve­ nimui, kam apskritai žaisti šį žaidimą, jame tiek šansų pralaimėti. Jiedu su Rūta beveik kasdien kalbėdavosi atsivertę kompiuterius, labas, ar sveika, kaip sekasi, ką nupiešei, kas pas jus gatvėse, ar girdė­ jai nors vieną sergant, gal virusas ne toks baisus, kaip jį piešia, tada nesuprantu, kam ta isterija, kam tos nuotraukos su karstais, geriau plauk rankas, pas mus irgi viskas uždaryta, kai pasiilgstu žmonių, sėdu su knyga į traukinį ir važiuoju ratu, ringbahn gali per valandą parvažiuoti į tą pačią stotelę, žinai, berlyne net nejauku, kai nėra žmonių, nė vieno turisto, visiškai tuščios gatvės, uždaryti viešbučiai, užrakintos kavinės, tamsuojantys biurų pastatai atrodo apokalip­ tiškai, jaučiuosi pakliuvęs į vieną iš distopinių romanų, bet reikia tikėti, kad tai laikinas užtemimas ir kada nors praeis, žmonės čia karus, badus ir sieną ištvėrė, ištvers ir dabar, nors turiu pasakyt, kad baimės itin daug. Jam savotiškai patiko išdėstyti jai savo mintis ir dienų ataskaitą, nes tuomet pats pamatydavo, kiek daug nuveikęs, 15

L in a E v e r

įsitikindavo, koks įdomus vis dėlto jo gyvenimas, net visaip apribo­ tas. Atsisveikindavo visada taip pat, sudėdavo delnus prieš krūtinę ir linkteldavo galva, vietoj namaste pasakydavo viel glück, laimingai, prieš išjungdamas dar sudėdavo lūpas bučiniui, tada įsijungdavo te­ levizorių ir toliau žiūrėdavo kelionių dokumentiką, jausdamasis lais­ vas ir kartu įsimylėjęs. Peržiūrėjo pačius keisčiausius filmus, ėmėsi serialų, bet tik tų, iš kurių ką nors sužinodavo apie tolimus kraštus ir seniai praėjusius amžius, užsisakydavo į namus indiško arba tai­ landietiško maisto ir savotiškai mėgavosi tuo priverstiniu atskyrimu nuo pasaulio. Pavasarėjančias karantino popietes dažnai leisdavo pas kristianą, šis neseniai paveldėjo šimtametį tetos namą prabangiame berlyno pakrašty. Sodas didelis, bet apleistas, tad jiedu rimtai ėmėsi jį tvar­ kyti – pjovė krūmus, genėjo senas obelis, nugriovė sandėliuką, išrovė dilgėles tamsiuose kampuose, aeravo veją, ravėjo piktžoles, naujai perklojo takučio plyteles. Po smagaus darbo sukritę svetainėje di­ džiuliais pusapvaliais langais, gurkšnodavo vyną ir klausydavosi seno patefono traškesio, marlene dietrich prikimusiu balsu dainavo apie ilgesį, berlyną, kokiame kadaise gyveno, kokiame jis norėtų bent pasisvečiuoti, pabūti keliuose vakarėliuose, pasiklausyti kabareto šurmulio, pajusti pasaulio pabaigos nuojautos išprovokuotą šėlsmą. Žiūrėdamas, kaip draugui prie šono prisišlieja silvija, jo silvija, su ja trejus metus praleido kartu, pažinojo kiekvieną jos kūno centimet­ rą, atmintinai žinojo, kokiu žodžiu ji užbaigs sakinį, kokia mimika užbaigs pokalbį, kaip sudės rankas, kaip pakreips galvą, elegantiš­ kai nubrauks krintančią plaukų sruogą, kaip prisidegs cigaretę ir nusišypsos kaire puse lūpų, niekada taip ir neišdrįso paklausti, tai gimdymo trauma ar tik įprotis, nenorėjo, kad silvija galvotų, jog jį trikdo ta pusinė šypsena, pusinė pykčio išraiška, ne visada nuspėja­ ma jausmų gama. Žiūrėjo dabar į ją nustebęs, kad nė kiek nepavydi 16

PA K E L E I V I A I

draugui, gal tik junta ilgesį, kad Rūtos nėra šalia, ji padėtų galvą jam ant peties, niūniuotų marlene dainą ir eina šikt tas sumautas pasaulis. Ne, jiedu turbūt klausytųsi udo lindenbergo, jis liūdnas, bet ne sentimentalus, Rūta kažkada sakė, kad jai primenąs vysockį, rusų bardą, jis buvo vedęs garsią prancūzų aktorę, niekada anksčiau apie jį nebuvo girdėjęs, nesuprato rusiškai, bet pasiklausė kelių dai­ nų, pajuto aistrą jo balse, girtuoklio melancholiją, laisvo žmogaus užsispyrimą eiti savo keliu. Iš pradžių kristianas jautėsi nejaukiai, atsiprašau, drauguži, kad jau taip išėjo, aš netyčia, nenorom, silvija pati atėjo, pati prisiglaudė, pati parvertė, o aš ką, viso labo tik silpnas žmogus, vienišas vyrukas, o ir tu su ja jau seniai parišęs, turi savo lietuvaitę, maniau, kad tau vis vien, kur ji ir su kuo. Viskas gerai, nesuk galvos, tikrai su ja viskas baigėsi, net anks­ čiau nei baigėsi, jei tau su ja gera, tai ir būk, aš turiu Rūtą, gyveni­ mas eina toliau, į pernykščius vandenis juk neįbrisi, o jūs du alkani žmonės, kodėl negalėtumėte vienas kito pasotinti. Jis kalbėjo nuo­ širdžiai, nė kiek negailaudamas buvusiosios, etapas jau seniai baig­ tas, jiedu dabar draugai, nors jis nėra dėl to tikras, nes su draugais norisi būti kartu, kaip jam su kristianu, o silvija tiesiog dabar buvo šalia, kaip neatskiriama jo dalis, todėl jie leido laiką trise, pernelyg nekreipdami dėmesio į ribojimus, draudimus išeiti, susitikti, šokti, dainuoti, gerti alų kartu, bent jie turi išlaikyti sveiką nuovoką, pa­ sileidus marlene viskas daug paprasčiau, jei pasaulis eina velniop, tuomet geriau ten eiti su muzika, kaip kokiame titanike, įdomu, ar tą trečiąjį dešimtmetį berlyne kas nors žinojo, ar kas nors nu­ jautė, kas laukia europos po dešimties metų, ar tuomet, stovėda­ ma scenoje, marlene galėjo nuspėti tapsianti hitlerio mylimiausia, o paskui nekenčiamiausia, kad jis pamins savo išdidumą, prašys jos grįžti, linksminti kareivius, leisti jiems užmiršti būsimas kovas, bet ji 17

L in a E v e r

pasirinks kitą pusę ir dainuos amerikiečiams, tėvynė taps prakeiks­ mu, didžiule gėda, nenuplaunama žyme, taip, jos dainose justi tas buvusios tėvynės ilgesys. · · · Ką jau ką, bet klausytis Rūta mokėjo puikiai, nė viena mimikos raukšle neišsiduodama, kad jis kartojasi, akivaizdžiai pats sau prieš­ tarauja, ar kad tam, ką jis tvarkė pusę dienos, būtų sutvarkiusi per valandą, kartais jis pasakodavo smulkiausius kūrybinius sumanymus, tegul ir klausdamas labiau savo nei jos nuomonės, kartais atsiųsdavo paskaityti, ką parašęs, kartais ji užduodavo klausimus, padedančius jam pasukti reikalinga kryptimi, buvo lyg veidrodis, atspindintis esa­ mybę, o gal tai, ką jis norėjo matyti. Jai patiko jaustis reikalingai, tikriausiai buvo sukurta duoti, dalintis savo šiluma, mintimis, glėbiu, yra žmonių imančių ir žmonių duodančių, ji tikrai iš pastarųjų, gal­ būt yra mokančiųjų išlaikyti davimo ir gavimo pusiausvyrą, tai buvo jos siekis – tobulėti ir tapti tokia, bet užaugusiai šeimoje, kur vaid­ menys buvo itin vienpusiški, labai sunku išmokti laikytis vidurio. Vyresnėlė sesuo rasa buvo imanti, o Rūta dalijo visiems negailėdama, nes kitaip nemokėjo, niekas jos ir nemokė. Mama bandė laikytis vi­ durio – rasai atiduodavo ką galėdama, o iš Rūtos paimdavo kiek pa­ kelianti, tėtis nuo visų šių moteriškų audrų laikydavosi nuošalyje, lyg šeima būtų ne jo projektas, o tos audros kunkuliuotų ne jo virtuvėje. Ne, ji nenori nieko blogo sakyti apie Ralfą, jis ją išklausydavo, kartais išsiblaškęs, kartais pritardamas, kartais pasiginčydamas, tik jos dienos nebuvo nė perpus įdomios kiek jo, jos gyvenimas, mintys, darbai, nepavykę projektai, santykiai su šeima nebuvo verti ilgų apta­ rinėjimų. Stojus karantinui ji nepasigedo nei kino, nei teatro, nei taurės vyno bare ar draugų susitikimų, o ir dirbti iš namų jai visai pa­ tiko, savotiškai mėgavosi tomis vienodomis dienomis, ta sustojusia 18

PA K E L E I V I A I

rutina, panašiai kaip sirgdamas mėgaujiesi užklupusia liga vien dėl to, kad pasaulis laikinai pašalina tave nuo scenos, ir sėdi užkulisiuose be jokios įtampos, netgi džiaugdamasis, kad nereikia vaidinti. Bai­ giantis antrajam mėnesiui, kai lauke pradėjo sprogti pumpurai, želti žolė, sultingus lapus skleisti dilgėlės, jai pritrūko kelionių, gal labiau jų planavimo. Net bėgioti pradėjo, bet po mėnesio lėkdama tais pa­ čiais parko takeliais pasijuto lyg voverė rate, lyg lūšis zoologijos sode, lyg kalinys vidiniame kieme, kur vietos judėti užtenka, bet žvilgsnio paganyti nebėra kur. Todėl jiedviem bekalbant kelis kartus užsiminė norinti į žygį pėsčiomis, mielai eitų jokūbo keliu, eitų sau ir pa­ mirštų, kas vyksta pasaulyje, piligrimystės dar nebuvo išbandžiusi, gal kaip tik dabar tai buvo svarbu ir aktualu. Ralfas buvo nusistatęs prieš jokūbo kelią, sunku, banalu, vargina, sakė jis, be to, daug kas ten uždaryta, turiu tau kitą kelią, pasiūlė galbūt tikėdamasis, kad ji išsigąs ar nesusidomės, bet ji karštai pasigavo idėją: kai tik vėl galė­ sime keliauti ir nakvoti svetur, tą pačią savaitę būsiu pasiryžus išeiti. Niekada nebūtų pagalvojusi, kad žygio pėsčiomis lauks labiau, nei kopimo į kalnų viršūnes, nei transatlantinio skrydžio, nardymo pa­ lei izraelio krantus, braidymo po egzotiškos salos atolus, pagaliau jiedu tiesiog pabus kartu, neblaškomi jokių turistinių trikdžių, bū­ tinybės kur nors eiti, fotografuoti, įsiminti, jis nesėdės prie telefono, nekels nuotraukų, neatsakinės gerbėjams į laiškus, nesinervins, kad algoritmai nemeta jo į naujienų srautą, šis kelias turėtų būti toks paprastas, toks nuošalus, tad jiedu tiesiog galės pabūti kartu.

19

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR