aš žinau paslaptį
Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas
Jotema 1
. . . . . . . . .
1.
. . . . . . . .
Septynerių supratau, kaip svarbu verkti per laidotuves. Tą vasaros dieną karste tįsojo prodėdė Orsonas, labiausiai įsiminęs tuo, kad rūkydavo dvokiančius cigarus, atsiduodavo nemaloniu burnos kvapu ir nesidrovėdavo bezdėti. Būdamas gyvas, paprastai mane ignoruodavo lygiai taip pat, kaip aš nekreipdavau dėmesio į jį, todėl dėdės mirtis man nepakurstė nė menkiausios širdgėlos. Aš nesuvokiau, kodėl privalau dalyvauti laidotuvėse, bet tokiais atvejais niekas neleidžia septynmečiams patiems spręsti, kaip elgtis. Antai kodėl minėtą dieną atsidūriau bažnyčioje, kur muisčiausi ant klaupto, nuobodžiavau, prakaitavau apsirengusi juodą suknelę ir svarsčiau, kodėl negalėjau likti namie su tėčiu, kategoriškai atsisakiusiu dalyvauti gedulingose apeigose. Tėtis aiškino, esą jis būtų tikras veidmainys, jeigu apsimestų, kad sielojasi dėl nekenčiamo asmens mirties. Nenutuokiau, ką reiškia žodis veidmainys, bet man irgi nesinorėjo juo tapti. Deja, tądien buvau priversta spraustis tarp motinos ir tetos Silvijos, klausytis begalinės virtinės žmonių, banaliai liaupsinančių niekuo neišskirtinį dėdę Orsoną. Koks išdidus nepriklausomas vyras! Su kokiu entuziazmu jis pasinerdavo į savo pomėgius! Ak, kaip dievino savo pašto ženklų kolekciją! Nė vienas neužsiminė apie smirdantį jo burnos kvapą. 3
Per niekaip nesibaigiančius atminus smaginausi tyrinėdama priešais mus klaupte sėdinčių žmonių viršugalvius. Pastebėjau, kad tetos Donos skrybėlaitė apibirusi baltomis pleiskanomis, o dėdė Čarlis snaudžia ir persikreipęs jo tupetas slenka lyg ruda žiurkė, bandanti nuropoti galvos šonu. Taigi pasielgiau kaip normali septynerių metų mergaitė. Pratrūkau juoktis. Akimirksniu sulaukiau reakcijos. Žmonės atsisuko į mane piktai raukydamiesi. Gėdos ir siaubo apimta motina suvarė penkis aštrius nagus man į dilbį ir sušnypštė: — Liaukis! — Bet jam nukrito plaukai! Jie panašūs į žiurkę! Nagai smigo giliau į ranką. — Hole, tai aptarsime vėliau. Namie apsiėjome be diskusijų. Tiesiog buvau aprėkta, gavau antausį — va taip pramokau deramai elgtis per laidotuves. Sužinojau, kad dalyvaujant tokiose apeigose reikia niūriai tylėti ir kai kada, pageidautina, apsiašaroti. Po ketverių metų laidodama motiną demonstratyviai ir garsiai rypavau, nes kaip tik to visi iš manęs tikėjosi. Bet šiandien, atvykusi į Saros Basteraš laidotuves, abejoju, ar kas tikisi, kad pravirksiu. Nuo tada, kai paskutinį sykį mačiausi su mergina, kurią mokykloje pažinojau kaip Sarą Birn, prabėgo daugiau nei dešimtmetis. Mudvi niekuomet artimai nebendravome, todėl negaliu sakyti, kad liūdžiu dėl jos mirties. Jei atvirai, į Niuporte rengiamas gedulingas pamaldas atvažiavau tik iš smalsumo. Man smalsu, kaip ji mirė. Man reikia žinoti, kaip ji mirė. Kokia siaubinga tragedija, aure ką murma sėdintys bažnyčioje. Sutuoktinio nebuvo mieste, Sara kiek išgėrė ir užmigo palikusi žvakę degti ant naktinio staliuko. Ji žuvo per nelaimingą atsitikimą. Bent taip visi teigia. Būtent tuo aš noriu tikėti. 4
Niuporto bažnytėlė sausakimša, ją užplūdę draugai, kuriuos Sara įsigijo per trumpą savo gyvenimą, bet didžiumą jų matau pirmą kartą. Kaip ir jos antrąją pusę. Malonesnėmis aplinkybėmis Kevino išvaizda trauktų akį ir aš, ko gero, net pamėginčiau jį suvilioti, bet dabar Saros vyras nuoširdžiai palūžęs. Štai kaip mus veikia sielvartas? Apsisukusi pasidairau į susirinkusiuosius maldos namuose ir atkreipiu dėmesį į Ketę, užnugaryje atsisėdusią seną klasiokę dėmėtu veidu ir nuo ašarų nutekėjusiu blakstienų tušu. Šniurkščia visos moterys ir dauguma vyrų, nes sopranas traukia seną kvakerių giesmę „Paprastos dovanos“, kuri, man rodos, visada sugraudina klausytojus. Mano ir Ketės žvilgsniai akimirką susitinka — jos akys drėgnos, prisitvenkusios ašarų, maniškės ramios ir sausutėlės. Nuo vidurinės mokyklos laikų taip smarkiai pasikeičiau, kad vargu ar ji mane atpažįsta, bet Ketė stebeilijasi mano pusėn, žiopso tartum regėdama vaiduoklį. Vėl nusigręžiu į bažnyčios priekį. Prieš baigiantis „Paprastoms dovanoms“, aš taip pat sugebu išspausti ašaras, kaip ir visi kiti. Vėliau prisidedu prie ilgos eilės gedėtojų atiduoti paskutinę pagarbą ir voroje žmonių slinkdama pro uždengtą karstą patyrinėju Saros fotografiją ant stovo. Ji buvo vos dvidešimt šešerių, ketveriais metais jaunesnė už mane; kadre šypsosi skaisčiaveidė, raudonskruostė, daili blondinė, kurią pamenu iš mokyklos, kai pati tebuvau nepastebima mergaitė, lyg paribiais svirduliuojanti šmėkla. Dabar esu čia, ir mano oda trykšta gyvybe, o štai iš Saros, iš žaviosios mažylės Saros, likę tik į dėžę sumesti apanglėję kaulai. Įsivaizduoju, ką kiti mąsto žiūrėdami į Saros (prieš gaisrą) nuotrauką; jie regi besišypsantį veidą, bet įsivaizduoja sudegusį kūną ir pajuodusią kaukolę. Eilei judant pirmyn, galiausiai pareiškiu Kevinui užuojautą. Jis murmteli: — Ačiū, kad atėjote. 5
Velionės sutuoktinis neturi supratimo, kas esu ir iš kur žinau Sarą, bet mato, kad mano veidas ašarotas ir dėkingai spaudžia man ranką. Aš verkiau dėl jo mirusios žmonos, ir Kevinui to užtenka. Iš bažnyčios išsmunku laukan, kur gairina šaltas lapkričio vėjas, ir sparčiai nutolstu nuo pastato nenorėdama, kad mane užkluptų Ketė ar kiti pažįstami iš vaikystės. Jų šalintis man puikiai sekėsi daugybę metų. Arba, galimas daiktas, jie vengė manęs. Dar tik antra valanda dienos, todėl, nors bosas iš „Booksmart Media“ suteikė man laisvadienį, pasvarstau, gal visgi vertėtų grįžti į biurą, kur perskaityčiau gautus elektroninius laiškus ir atsakyčiau į telefono skambučius. Esu viešųjų ryšių specialistė, atstovauju dešimtims autorių, tad privalau suplanuoti, kada informacija apie mano globotinius pasirodys žiniasklaidoje, paštu išsiųsti korektūras, parašyti reklaminius laiškus. Tačiau prieš keliaudama atgal į Bostoną ketinu užsukti į dar vieną vietą. Nusigaunu prie Saros namų, veikiau prie jų liekanų. Prieš akis juoduoja griuvėsiai, anglimis virtusios sijos, krūva suodinų plytų. Balta medinė tvorelė, kuri anksčiau supo priekinį kiemą, guli suniokota — ją išvertė ugniagesiai, iš gatvės tempdami laistymo žarnas ir kopėčias. Kai gaisriniai automobiliai galų gale atlėkė, pastatas, matyt, jau skendėjo liepsnose. Žengiu iš savo mašinos ir prisigretinu prie apanglėjusių griuvėsių. Čia iki šiol atsiduoda dūmų tvaiku. Nuo šaligatvio pastebiu juodoje košėje blyškiai žioruojantį nerūdijančio plieno šaldytuvą. Sprendžiant iš vietinių Niuporto apylinkių, Sara gyveno prabangiame name, ir man kyla klausimas, kuo verčiasi jos vyras. Arba pinigų nestigo jo šeimai, ir Kevinas naudojosi privalumais, kurių aš niekada neturėjau. Papūtus vėjui, į mano batus sučeža nukritę lapai, ir jų šnaresys pažadina atsiminimus apie kitą rudens dieną, kai būdama dešimties, 6
prieš dvidešimt metų, miške treškinau sausų lapų paklotę. Toji diena vis dar temdo mano gyvenimą ir būtent dėl jos šiandien stoviu čia. Nužvelgiu Sarą pagerbiantį laikinąjį memorialą. Žmonių atneštas puokštes, suvytusių rožių, lelijų, raudonų gvazdikų kauburį — gėlių duokles visų mylimai jaunai moteriai. Mano žvilgsnį staiga prikausto žaluma, nepriklausanti puokštėms, tarsi šiaip užmesta ant gėlių. Tai palmės lapas. Kankinio simbolis. Šiurpui dilginant nugarą, aš slenku atbula. Nors širdis griausmingai dunksi, išgirstu artėjančios mašinos burzgimą ir atsisukusi pamatau Niuporto policijos automobilį, kuris sumažina greitį iki vėžlio žingsnio. Langai pakelti, todėl pareigūno veido neįžiūriu, bet esu tikra, kad riedėdamas pro šalį jis labai įdėmiai mane stebi. Nusigręžiu ir įlipu į savo automobilį. Salone lukteliu, kol sulėtės širdies pulsavimas ir nustos drebėti rankos. Dar kartą žvilgteliu į namo degėsius ir mintyse vėl išvystu šešiametę Sarą. Gražutę, mažutę Sarą Birn, šokinėjančią priešais mane ant autobuso sėdynės. Tą popietę mokyklos autobusu važiavome penkiese. Dabar likome keturiese. — Sudie, Sara, — sumurmu. Užvedu variklį ir patraukiu į Bostoną.
7
. . . . . . . . .
2.
. . . . . . . .
Mirtis neaplenkdavo net siaubūnų. Anapus lango tįsanti moteris atrodė kaip paprastas žmogus ir šiuo atžvilgiu priminė kitus pacientus intensyviosios terapijos skyriuje, bet daktarė Mora Ailz puikiai žinojo, kad Amaltėja Lenk buvo tikras monstras. Kitapus gardelio lango gulėjo padaras, negailestingai įsiskverbiantis į Moros košmarus, šešėliu temdantis Moros praeitį, savo veidu pranašaujantis Moros ateitį. Štai mano motina. — Mes girdėjome, kad ponia Lenk turi dukrą, bet nenutuokėme, jog esate įsikūrusi čia pat Bostone, — prabilo daktaras Vangas. Ar tik jo tone negirdėti kritikos gaidų? Neigiamo požiūrio į moterį, kuri apleido dukters pareigas ir nepasirodė prie merdinčios gimdytojos lovos? — Ji yra biologinė mano motina, — atsakė Mora. — Kūdikystėje buvau atiduota įvaikinti. Apie ją sužinojau tik prieš keletą metų. — Judviem teko matytis, ar ne? — Taip, bet mes nebendravome nuo tada... — Mora trumpam nutilo. Nuo tada, kai prisiekiau nutrauksianti su ja bet kokius ryšius. — Išgirdau, kad ji pateko į intensyviosios terapijos skyrių tik šiandien popiet, kai su manimi susisiekė slaugė. 8
— Ponią Lenk čia paguldėme prieš dvi dienas, kai ją apėmė karštinė ir kraujyje drastiškai sumažėjo baltųjų kūnelių. — Kaip smarkiai jų sumažėjo? — Neutrofilų, tam tikros rūšies baltųjų kraujo kūnelių, kiekis tesiekia penkis šimtus. Jis turėtų būti trigubai didesnis. — Jūs, aišku, nusprendėte pradėti empirinę antibiotikoterapiją? — gydytojui iš nuostabos mirktelėjus, Mora pridūrė: — Atleiskite, daktare Vangai. Man derėjo paminėti, kad esu medikė. Dirbu teismo medicinos eksperte. — O, aš nė nenumaniau... — jis atsikrenkštė ir persiorientavo į specialiųjų terminų gausią kalbą, kuria tarpusavyje šnekasi gydytojai. — Taip, antibiotikus skyrėme, vos tik paėmėme kraujo. Febrilinė neutropenija išsivysto maždaug penkiems procentams pacientų, kurie gydomi jai taikomu chemoterapijos kursu. — Ką konkrečiai ji vartoja? — Mes taikome „Folfirinox“ terapijos schemą. Keturių medikamentų kombinaciją, įskaitant fluorouracilą ir leukovoriną. Anot vieno prancūzų tyrimo, nuo metastazinio kasos vėžio kenčiantiems ligoniams „Folfirinox“ neabejotinai prailgina gyvenimą, bet gali sukelti karštligę, todėl pacientus būtina atidžiai stebėti. Laimė, kalėjimo slaugė iš Freiminghamo sureagavo laiku, — Vangas pritilo ir mintyse paieškojo delikačiam klausimui tinkamų žodžių. — Tikiuosi, nesupyksite, jeigu pasiteirausiu... — Prašom. Jis nukreipė akis šalin, dėl kitos pokalbio temos pasijutęs nepatogiai. Kalbėtis apie kraujo sudėtį, parinktus antibiotikus ir mokslinius duomenis buvo kur kas lengviau, nes faktai neturi nieko bendra su gėriu arba blogiu; jie neskatina kritikuoti. — Iš Freiminghamo gautoje ligos istorijoje neminima priežastis, kodėl ji buvo uždaryta į kalėjimą. Mums tik pranešė, kad ponia Lenk įkalinta iki gyvos galvos, be teisės lygtinai atgauti laisvę. 9
Pacientės apsauginis reikalauja laikyti ją antrankiais prirakintą prie gulto, bet, mano nuomone, tai ganėtinai žiauru. — Tokios yra taisyklės, pagal kurias tenka elgtis su hospitalizuotais kaliniais. — Ponia Lenk miršta nuo kasos vėžio, ir kiekvienas mato, kokia ji silpna. Nei pašoktų nuo lovos, nei kur pabėgtų. Bet sargybinis teigia, esą jo globotinė pavojingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. — Gryna tiesa. — Dėl ko ji pakliuvo į kalėjimą? — Nes žudė. Daugybę kartų. Daktaras Vangas pro langą pažvelgė į Amaltėją. — Toji ponia? — Dabar jūs suprantate, kam prireikė antrankių. Ir budinčio sargybinio, — Mora dirstelėjo į uniformuotą pareigūną, kuris sėdėjo prie tarpdurio ir klausėsi pokalbio. — Atleiskite, — tarė Vangas. — Jums turbūt nelengva žinant, kad motina... — Žmogžudė? Taip, nelengva. Jūs dar negirdėjote bjauriausių dalykų. Negirdėjote apie likusius šeimos narius. Jai įsmeigus akis pro lango stiklą, Amaltėja lėtai atsimerkė ir pamojo kaulėtu pirštu — raginimas šiurpino kaip įsakmus šėtono nago kirbėjimas. Man vertėtų apsisukti ir išeiti, pamanė Mora. Amaltėja nenusipelnė jokios užuojautos ar geranoriškumo. Bet su šia moterimi ją siejo ryšys, molekulių lygmenį siekiantis ryšys. Amaltėja buvo jos motina, net jei tik DNR aspektu. Sargybinio dėmesingai prižiūrima Mora apsivilko į medicininį chalatą ir užsidėjo kaukę. Čia ne privati viešnagė; budėtojas stebės kiekvieną žvilgsnį ir gestą, o vėliau ligoninėje, be abejo, neišvengiamai pasklis gandai. Daktarė Mora Ailz, Bostono teismo 10
medicinos ekspertė, kuri skalpeliu skrodė begalę lavonų ir nuolat sekiojo įkandin giltinės, yra serijinės žudikės duktė. Jų šeima neatsiejama nuo mirties. Amaltėja į ją pakėlė juodas tartum obsidiano šukės akis. Nosies kaniulėmis tyliai šnypštė deguonis, nuo monitoriaus ekrano, pritvirtinto virš gulto, sklido kardioritmo pypčiojimai, bylojantys, kad širdį turi netgi tokios besielės žmogystos kaip Amaltėja. — Visgi pasirodei, — sušnabždėjo moteris. — Nors prisiekei niekuomet nebeatvykti. — Gavau žinią, kad tavo būklė kritiška. Mes tikriausiai šnekėsimės paskutinį kartą, todėl nutariau, jog derėtų susitikti su tavimi, kol dar įmanoma. — Vadinasi, tau kažko reikia iš manęs? Mora netikėdama savo ausimis palingavo galva. — Ko man gali reikėti iš tavęs? — Taip sukasi pasaulis, Mora. Naudos siekia visos protingos būtybės. Visus mūsų poelgius lemia egoizmas. — Galbūt tavo požiūriu. Bet ne maniškiu. — Tada kodėl atvažiavai? — Nes tu miršti. Nes niekaip nesiliauji man rašiusi, prašai tave aplankyti. Nes noriu tikėti, kad manyje yra bent kažkiek gailesčio. — Kurio pati neturiu nė lašo. — Kaip manai, kodėl tave prirakino prie gulto? Amaltėjos veidą sudarkė grimasa, ji užsimerkė ir iš skausmo kietai sučiaupė lūpas. — Aš, ko gero, šito nusipelniau, — kuždomis ištarė. Ant viršutinės lūpos sužvilgo prakaitas, ir moteris akimirką suakmenėjo, tarytum kančias būtų kėlęs menkiausias judesys, netgi bandymas įkvėpti oro. Kai jiedvi matėsi pastarąjį kartą, Amaltėjos plaukai buvo tankūs, juodi, gausiai pamarginti žilomis gijomis. Nūnai iš jų beliko prie viršugalvio prigludusios kelios sruogos, 11
kurių neįveikė žiaurus chemoterapijos ciklas. Ties smilkiniais oda suvyto ir nukaro nuo atsikišusių veido kaulų lyg kęžtanti palapinė. — Tau skauda? Nori morfijaus? — paklausė Mora. — Tuoj pakviesiu slaugę. — Ne, — Amaltėja iš lėto atsiduso. — Dar ne. Privalau išlikti budri. Privalau pasikalbėti su tavim. — Apie ką? — Apie tave, Mora. Apie tai, kas esi. — Aš žinau, kas esu. — Ar tikrai? — Amaltėjos akys buvo tamsios ir neįskaitomos. — Esi mano duktė. Šito nepaneigsi. — Bet mes nė kiek nepanašios. — Todėl, kad tave užaugino malonieji, garbingieji ponas ir ponia Ailzai iš San Francisko? Todėl, kad lankei geriausias mokyklas ir turi puikų išsilavinimą? Todėl, kad dirbi dėl tiesos ir teisingumo? — Todėl, kad nepaskerdžiau dviejų tuzinų moterų. O gal jų nužudei daugiau? Ar buvo ir kitų aukų, kurios neįtrauktos į tavo rezultatų suvestinę? — Visi tie įvykiai nutiko praeityje. Aš noriu aptarti ateitį. — Kam vargintis? Jos, šiaip ar taip, nesulauksi, — žodžiai skambėjo negailestingai, tačiau Mora ir nebuvo nusiteikusi bendrauti geraširdiškai. Staiga pasijuto valdoma kaip marionetė — atvažiuoti į ligoninę sugundžiusi moteris puikiai žinojo, kokias virveles timpčioti. Amaltėja ištisus mėnesius siuntė jai laiškus. Aš mirštu nuo vėžio. Esu vienintelė tavo kraujo giminaitė. Čia paskutinė proga atsisveikinti su manimi. Reta kuri frazė veikdavo žmogų stipriau nei paskutinė proga. Jei savo šanso neišnaudosi, dėl to galbūt apgailestausi iki gyvenimo pabaigos. — Taip, aš mirsiu, — dalykiškai patvirtino Amaltėja. — O tau beliks spėlioti, kas gi tie žmonės iš tavo padermės. 12
— Iš mano padermės? — prajuko Mora. — Ką, gal mes priklausome kažkokiai genčiai? — O taip. Mūsų gentis pelnosi iš negyvėlių. Tuo užsiėmėme mudu su tavo tėvu. Tuo užsiėmė tavo brolis. Beje, argi ne ironiška, kad ir pati dirbi su numirėliais? Mora, paklausk savęs, kodėl pasirinkai tokią profesiją? Kodėl siekei tokios keistos karjeros? Kodėl nesi mokytoja arba bankininkė? Kas tave verčia pjaustyti lavonus? — Mokslas. Aš noriu išsiaiškinti, kas atėmė jiems gyvybę. — Na, žinoma. Pateiki racionalų atsakymą. — Ar būna geresnių? — Tau ramybės neduoda tamsa. Štai kas mudvi sieja. Tik aš jos nebijau, priešingai nei tu. Tu kauniesi su baime, raižydama ją skalpeliais, vildamasi atskleisti paslaptis. Bet nieko nepeši, ar ne? Savo pastangomis esminės problemos neišsprendi. — Kokios? — Tamsa slypi tavyje. Ji yra dalis tavęs. Mora įbedė žvilgsnį motinai į akis, kuriose išvydo tai, nuo ko jai netikėtai perdžiūvo burna. Viešpatie, aš matau save. Ji atšlijo per žingsnį. — Mano viešnagė baigėsi. Tu meldei atvažiuoti, aš prašymą išpildžiau. Nebesiųsk man laiškų, nes į juos nereaguosiu. — Mora apsisuko. — Sudie, Amaltėja. — Rašiau ne tau vienai. Mora stabtelėjo, ketindama atidaryti gardelio duris. — Aš daug ką girdžiu. Apie tokius dalykus, kuriuos tau norėtųsi žinoti, — Amaltėja atsiduso ir sumerkė akis. — Mano žodžiai, regis, tavęs nedomina, bet padėtis pasikeis. Netrukus rasi kitą. Ką kitą? Prieš pat išeinant, Morą apėmė dvejonė, bet ji sutelkė valios jėgas priešindamasi tam, kad vėl būtų įtraukta į pokalbį. Neatsiliepk, sau tarė. Nesileisk įviliojama į spąstus. 13
Ją išgelbėjo mobilusis, kišenę virpinantis skambučio kvarkimas. Neatsigręždama į gultą Mora nėrė iš gardelio, nusiplėšė kaukę, pagraibė po medicininio chalato skvernu ir išsitraukė telefoną. — Daktarė Ailz, — atsiliepė. — Turiu tau ankstyvą kalėdinę dovaną, — atsižvelgiant į naujieną, kurią ruošėsi pranešti, detektyvė Džeinė Ricoli prabilo pernelyg lengvabūdišku tonu. — Dvidešimt šešerių metų baltoji. Apsirengusi, gulinti lovoje, negyva. — Kur? — Esame Odadirbių rajone, Jutikos gatvėje, viršutinio aukšto apartamentuose. Aš laukiu nesulaukiu tavo nuomonės apie auką. — Sakei, kad ji guli lovoje? Nuosavoje? — Aha. Ją rado tėvas. — Čia tikrai žmogžudystė? — Neabejotinai. Bet Frostą šiurpina tai, kas jai nutiko vėliau, — po pauzės Džeinė tyliai pridūrė: — Aš bent tikiuosi, kad tuo metu moteris jau buvo mirusi. Mora per gardelio langą pamatė, kad Amaltėja veriančiu, akylu žvilgsniu stebi, kaip ji šneka mobiliuoju. Nieko keisto, kad motinai įdomu. Jų šeimos veikla neatsiejama nuo mirties. — Kaip greitai sugebėsi atlėkti? — paklausė Džeinė. — Aš — Freiminghame. Galiu ir užtrukti, viskas priklausys nuo eismo sąlygų. — Freiminghame? Ką ten veiki? Mora nejuto jokio noro veltis į šią temą, mažų mažiausiai kalbėdama su Džeine. — Jau išvažiuoju, — tepasakė. Nutraukė ryšį ir atsisuko į merdėjančią motiną. Baigta, pamanė. Su tavimi mačiausi paskutinį kartą. Amaltėjos lūpas pamažu perkreipė vypsnys.
14