Guillermo Del Toro chuck hogan
pa d e r m ė s t r il o g ij a II knyga
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Gytautė gružauskaitė
Ištrauka iš Efraimo Gudveterio dienoraščio
Penktadienis, lapkričio 26 ereikėjo 60 dienų, kad pasaulis baigtųsi. Mes buvome ten, kad už tai atsakytume – už savo aplaidumą, išdidumą... Kai krizė pasiekė Kongresą ir buvo išanalizuota, įstatymai išleisti ir vetuoti, mes jau buvome pralaimėję. Naktis priklausė jiems. Likome laukti dienos šviesos, kai ji jau buvo nebe mūsų... Po keleto dienų nuo mūsų „neginčytino vaizdinio įrodymo“ visa tai pasiekė pasaulį – jo tiesa paskendo tūkstančiuose pašaipių neigimų ir parodijų Youtube, nepalikusių mums jokios vilties. Tai tapo Late Night laidos žodžių žaismu, pasipūtėlių, kokie mes buvome, juokeliais, kol užėjo sutemos ir buvome priversti susidurti su neaprėpiama, žiauria tuštuma.
T
5
g u i l l e r m o d e l to ro, c h u c k h o g a n
Pirmoji visuomenės reakcijos į bet kokią epidemiją stadija visuomet yra Neigimas. Antroji – Kaltųjų ieškojimas. Siekiant atitraukti dėmesį, buvo kaišiojamos visos įprastos kaliausės: ekonominės problemos, socialiniai neramumai, rasiniai atpirkimo ožiai, teroristų grasinimai. Galų gale, likome tik mes. Mes visi. Leidome tam įvykti, nes niekuomet netikėjome, kad taip iš tiesų gali būti. Buvome pernelyg pasipūtę. Pernelyg pažangūs. Per stiprūs. Dabar tamsa apėmė viską. Nebėra jokių normų, absoliutų – jokio egzistencijos pagrindo. Pagrindinės žmogaus biologijos dogmos buvo perrašytos, tačiau ne DNR kode, o kraujyje ir viruse. Parazitų ir demonų yra visur. Mūsų ateitis nebėra natūralus organizmo irimas, o sudėtinga ir velniška transmutacija. Viruso plitimas. Tapsmas. Jie atėmė iš mūsų kaimynus, draugus, šeimas. Dabar slepiasi po jų veidais, po mūsų pažįstamų, po mūsų mylimiausiųjų veidais. Buvome išmesti iš namų. Išvaryti iš savo pačių karalystės, klajojame svetimose žemėse ieškodami stebuklo. Mes, išlikę gyvi, esame kruvini, palūžę, nugalėti. Vis dėlto nesame paversti. Mes nesame Jie. 6
nuopuolis
Dar ne. Tai nėra įvykių registras ar metraštis, greičiau – rauda, fosilijų poezija, civilizacijos eros pabaigos memuarai. Dinozaurai nepaliko beveik jokių pėdsakų. Keletą kaulų, užkonservuotų gintare, skrandžių turinio, išmatų. Aš tiesiog tikiuosi, kad mes paliksime daugiau nei jie.
PILKAS DANGUS
Niujorkiečio skolinti daiktai ir antikvariatai, 118-oji gatvė, Harlemas
Ketvirtadienis, lapkričio 4 eidrodžiai atspindi blogas naujienas“, – pagalvojo Abrahamas Setrakianas, stovėdamas po žalsva fluorescencine sienine lempa, spoksodamas į vonios veidrodį. Senis, žiūrintis į dar senesnį stiklą. Veidrodžio kraštai buvo pajuodę nuo senumo, dėmės slinko vis arčiau centro. Arčiau jo atspindžio. Arčiau jo. Greitai tu mirsi. Tiek daug jam atskleidė sidabru dengtas veidrodis. Daugybę kartų jis buvo arti mirties ar net blogiau, tačiau šįkart buvo kitaip. Savo atvaizde matė šią neišvengiamybę. Visgi kažkodėl Setrakianą guodė senų veidrodžių tiesa. Jie buvo nuoširdūs ir tyri. Nuostabus amžiaus pradžios kūrinys, gana sunkus, pintu laidu pritaisytas prie senos
„V
11
g u i l l e r m o d e l to ro, c h u c k h o g a n
plytelės ant sienos, pakreiptas žemyn. Jo būste buvo apie aštuoniasdešimt veidrodžių sidabrinėmis nugarėlėmis – pakabintų ant sienų, stovinčių ant grindų ir atremtų į knygų lentynas. Setrakianas turėjo neįveikiamą potraukį juos rinkti. Kaip žmonės, perėję dykumą, žino vandens vertę, taip jam atrodė neįmanoma praleisti galimybę įsigyti sidabrinį veidrodį – ypač mažesnį, patogų nešiotis. Vis dėlto labiau už viską jis pasikliaudavo pačia seniausia jų ypatybe. Priešingai, nei skelbia populiarus mitas, vampyrai neabejotinai turi atspindžius. Šiuolaikiniuose masinės gamybos veidrodžiuose jų atvaizdas nesiskiria nuo matomo plika akimi, tačiau turinčiuose sidabrines nugarėles jų atspindys iškraipomas. Veikiant tam tikrai fizinei sidabro ypatybei šie viruso apkrėsti žvėrys atspindimi su vaizdo trikdžiais – taip tarsi įspėjama. Panašiai kaip ir Snieguolės istorijoje, veidrodis sidabrine nugarėle negali meluoti. Taigi, Setrakianas žiūrėjo į savo veidą veidrodyje – tarp storo porceliano kriauklės ir spintelės, kurioje stovėjo milteliai, balzamai, tepalai artritui gydyti, skystas šildomasis tepalas skausmui jo nedailiuose sąnariuose numalšinti, – ir studijavo jį. Jis stovi priešais savo vystančią jėgą. Suvokdamas, kad jo kūnas yra tik kūnas. Pasenęs ir silpstantis. Nykstan12
nuopuolis
tis. Suvokdamas nesąs tikras, jog išgyvens besikeičiančio kūno traumą. Ne visos aukos tai ištveria. Jo veidas. Gilios raukšlės buvo tarsi pirštų atspaudas – laiko nykštys, stipriai įspaustas į veidą. Per naktį jis paseno dvidešimčia metų. Akys atrodė mažos ir sausos, pageltusios tarsi dramblio kaulas. Jis buvo išblyškęs, o plaukai krito ant galvos tarsi plona sidabrinė žolė, suvelta po neseniai praūžusios audros. Tuk tuk tuk... Jis girdėjo kviečiančią mirtį. Girdėjo lazdelę. Savo širdį. Žiūrėjo į suluošintas rankas, iškreiptas troškimo prisitaikyti ir laikyti sidabrinio kardo rankeną, tačiau pernelyg nelanksčias, kad tai sugebėtų. Kova su Šeimininku jį labai išsekino. Šeimininkas buvo stipresnis, nei Setrakianas galėjo prisiminti ar numanyti. Jis vis dar turėjo apsvarstyti savo teorijas dėl Šeimininko sugebėjimo išgyventi tiesioginiuose saulės spinduliuose – saulės spinduliuose, kurie jį išsekino ir pažymėjo, tačiau nesunaikino. Virusą triuškinantys ultravioletiniai spinduliai turėjo perskrosti jį lyg dešimt tūkstančių sidabrinių kardų, bet ši siaubinga būtybė atsilaikė ir pabėgo. Galų gale, kas yra gyvenimas, jei ne mažų pergalių ir didesnių nesėkmių virtinė? Ką dar buvo galima padaryti? Pasiduoti? 13
g u i l l e r m o d e l to ro, c h u c k h o g a n
Setrakianas niekuomet nepasiduodavo. Spėlionės buvo viskas, kas tuo metu jam beliko. Jei tik jis būtų padaręs tai vietoje to. Jei tik būtų galėjęs kaip nors susprogdinti pastatą, kai sužinojo, kad Šeimininkas yra viduje. Jei Efas būtų leidęs jam mirti, o ne gelbėjęs lemiamą akimirką... Širdis ir vėl smarkiai plakė vien tik galvojant apie prarastas galimybes. Virpėjo ir plazdeno. Daužėsi. Tarsi nekantrus vaikas viduje, norintis nepaliaujamai bėgti. Tuk tuk tuk... Žemas ūžimas gožė širdies dūžius. Setrakianui tai buvo gerai pažįstama – preliudija į užmarštį, į pabudimą intensyvios priežiūros palatoje, jei kas nors vis dar funkcionuotų... Sustingusiu pirštu jis iš dėžutės išžvejojo baltą tabletę. Nitroglicerinas apsaugo nuo stenokardijos – atpalaiduoja širdies kraujagysles, jas išplečia, intensyvina kraujo apytaką ir deguonies pernešimą. Tabletę jis pasidėdavo po sausu liežuviu, kad ištirptų. Iškart apimdavo saldus dilgčiojimas. Po kelių minučių širdies ūžesys nuslūgdavo. Greitai veikianti nitroglicerino tabletė jį nuramindavo. Spėlionės, prieštaringi kaltinimai ir liūdesys – visa tai yra smegenų veiklos švaistymas. Štai kur jis buvo dabar. Manhatanas, byrėdamas iš vidaus, šaukėsi Setrakiano. Jau praėjo savaitė nuo tada, 14
nuopuolis
kai Boeing 777 nusileido JFK. Savaitė nuo Šeimininko atvykimo ir protrūkio pradžios. Setrakianas nuspėjo tai iš pirmo žinių reportažo taip užtikrintai, kaip kiekvienas nujaučia artimojo mirtį, kai neįprastą valandą suskamba telefonas. Naujienos apie lėktuve išmirusius žmones prikaustė miesto dėmesį. Praėjus vos keletui minučių po to, kai saugiai nusileido, lėktuvas visiškai išsijungė ir liko stovėti tamsoje, nusileidimo tako gale. Ligų kontrolės ir prevencijos centro komanda, dėvėdama apsauginius kostiumus, įlipo į vidų ir pamatė, kad visi keleiviai ir įgula negyvi, išskyrus keturis „išgyvenusiuosius“. Jie atrodė labai prastai – dėl Šeimininko ligos simptomai tik paryškėjo. Slepiamas karste, lėktuvo krovinių skyriuje, Šeimininkas buvo atgabentas per vandenyną dėl Eldrichto Palmerio – mirštančio vyro, kuris pardavė žmonijos planetos valdymą už amžinybės skonį, – turtų ir įtakos. Po dieną trukusio inkubacinio periodo virusas suveikė mirusiuose keleiviuose ir, pakilę nuo stalų lavoninėse, jie ėmė platinti vampyriškąjį marą. Maro mastas Setrakianui buvo žinomas, tačiau visas pasaulis priešinosi šiai siaubingai tiesai. Vėliau dar vienas lėktuvas išsijungė vos nusileidęs Londono Hitrou oro uoste ir sustojo trasoje vartų link. Orli oro uoste Air France oro linijų lėktuvas nusileido išmiręs. Naritos 15
g u i l l e r m o d e l to ro, c h u c k h o g a n
tarptautiniame oro uoste Tokijuje. Franco Jozefo Štrauso oro uoste Miunchene. Saugumu garsėjančiame Tel Avivo Beno Guriono tarptautiniame oro uoste, kur antiteroristinis būrys šturmavo užtemusį oro lainerį ir rado visus 126 keleivius mirusius arba be gyvybės ženklų, tačiau vis tiek nebuvo įspėta apieškoti bagažo skyrius arba visiškai sunaikinti lėktuvus. Viskas vyko per greitai, o dezinformacija ir netikėjimas buvo viską užvaldę. Visa tai tęsėsi. Madride. Pekine. Varšuvoje. Maskvoje. Brazilijoje. Oklande. Osle. Sofijoje. Stokholme. Reikjavike. Džakartoje. Naujajame Delyje. Kai kuriose karingesnėse ir paranojiškesnėse teritorijose iškart buvo tinkamai paskelbtas karantinas, karinėmis pajėgomis aptverti išmirę lėktuvai ir visgi... Setrakianas negalėjo neįtarti, kad šie nusileidimai buvo ne tik bandymas užkrėsti, bet ir taktinis mėginimas nukreipti dėmesį. Tik laikas parodys, ar jis buvo teisus, – nors, tiesą sakant, laiko buvo itin mažai. Dabar pirmieji strigoi – pirma vampyrų karta, Regis Air aukos ir jų mylimiausieji – buvo pasiekę antrąją brandos bangą. Jie įprato prie aplinkos ir naujų kūnų. Išmoko prisitaikyti, išgyventi – klestėjo. Puldavo sutemus. Per žinias buvo pranešta apie „riaušes“ daugelyje miesto vietų, ir iš dalies tai buvo tiesa: plėšikavimas, vandalizmas buvo nesuvaldomi dieną, tačiau niekas nekreipė dėmesio į tai, 16
nuopuolis
kas vyksta naktį. Dėl šių neramumų, apėmusių visą šalį, valstybės infrastruktūra pradėjo irti. Maisto pristatymo linijos buvo sutrikdytos, platinimas vėlavo. Nepritekliui augant nukentėjo darbo jėga ir nutrauktas elektros tiekimas ar gatvių apšvietimas nebuvo tvarkomi. Pailgėjo policijos ir gaisrinės atvykimo laikas, o nusikaltimų ir tyčinių padegimų daugėjo. Įsiplieskė gaisrų. Viešpatavo plėšikavimas. Setrakianas spoksojo į savo veidą, trokšdamas dar kartą pamatyti jaunesnį vyrą. Galbūt netgi berniuką. Pagalvojo apie Zakarijų Gudveterį, esantį miegamajame koridoriaus gale. Kažkodėl senis gyvenimo pabaigoje jautė gailestį berniukui – jis buvo vienuolikos metų, tačiau jo vaikystė jau baigėsi. Netekęs malonės, persekiojamas nemirusio padaro, užėmusio motinos kūną... Setrakianas žengė į persirengimo vietą miegamajame, rado kelią iki kėdės. Viena ranka prisidengęs veidą atsisėdo ir laukė, kol orientacija sugrįš. Didžiulė tragedija sukelia vienumos jausmą ir jis kaip tik pamažu apėmė Setrakianą. Jis gedėjo seniai prarastos žmonos Miriam. Jos veido atminimą iš jo minčių išstūmė kelios turimos nuotraukos, į kurias jis dažnai žiūrėdavo ir kuriose atvaizdas buvo sustingęs laike, nors iš tiesų neužfiksavo jos esybės. Tai buvo jo gyvenimo meilė. 17
g u i l l e r m o d e l to ro, c h u c k h o g a n
Setrakianas buvo laimingas vyras, nors kartais sunkiai tai prisimindavo. Pasipiršo ir vedė nuostabią moterį. Matė grožio ir blogio. Tapo liudininku to, kas buvo geriausia ir blogiausia praeitame amžiuje, ir visa tai išgyveno. Dabar jis matė pabaigą. Setrakianas pagalvojo apie buvusią Efraimo žmoną Kelę, kurią buvo sutikęs gyvenime ir dar kartą po mirties. Jis suprato vyrišką skausmą. Suprato šio pasaulio skausmą. Lauke pasigirdo dar vieno automobilio trenksmas. Šūviai tolumoje, atkakliai skambantys automobilių, pastatų aliarmai – viskas vyko be atsako. Riksmai, skrodžiantys naktį, buvo paskutinis žmonijos verksmas. Plėšikautojai vogė ne tik prekes ir turtą – jie grobė sielas. Grobė ne turtus – grobė valdžią. Setrakianas atpalaidavo ranką ir ši nusviro ant katalogo, gulinčio ant nedidelio stalelio prie lovos. Ant Sotheby’s katalogo. Aukcionas turėjo vykti po keleto dienų. Tai nebuvo atsitiktinumas. Niekas nebuvo atsitiktinumas: nei neseniai įvykęs užtemimas, nei konfliktai svetur, nei ekonominė krizė. Griuvo tarsi tvarkingai sustatyti domino. Jis paėmė aukciono katalogą ir ieškojo konkretaus puslapio. Jame be jokios iliustracijos buvo pateikta senovinė knyga: 18
nuopuolis
Occido Lumen (1667) – platus pirmųjų strigoi atsiradimo aprašymas ir išsamus visų argumentų prieš jų egzistavimą paneigimas. Versta buvusio rabino Avigdoro Levio. Privati kolekcija. Miniatiūromis iliustruotas rankraštis, originalus įrišimas. Susitarus iš anksto, galima apžiūrėti. Vertinamas 15 000 000– 25 000 000 dolerių. Būtent ši knyga, ne tiksli jos kopija ar fotografija, buvo esminė, siekiant suprasti priešą – strigoi – ir jį nugalėti. Knyga buvo sudaryta remiantis senosios Mesopotamijos molio lentelių kolekcija, rasta 1508 metais puodynėse, kape Zagroso kalnuose. Parašytos šumerų kalba ir ypač trapios lentelės buvo parduotos turtingam šilko pirkliui, kuris su jomis keliavo po Europą. Pirklys rastas pasmaugtas namuose Florencijoje, o jo sandėliai – padegti. Lentelės vis dėlto išliko dviejų raganių rankose – garsiojo Džono Di ir ne tokio garsaus patarnautojo, istorijoje žinomo kaip Džonas Sailensas. Di buvo karalienės Elžbietos I patarėjas ir, nesugebėdamas iššifruoti, saugojo lenteles kaip magiškus artefaktus iki 1608 metų, kai skurdo spaudžiamas per savo dukrą Kateriną jas pardavė išsilavinusiam rabinui Avigdorui Leviui sename Meco gete, 19
g u i l l e r m o d e l to ro, c h u c k h o g a n
Lotaringijoje, Prancūzijoje. Dešimtmečius rabinas skrupulingai šifravo lenteles, naudodamasis savo unikaliais sugebėjimais, – būtų prireikę beveik trijų šimtmečių, kol kas nors kitas galiausiai būtų sugebėjęs iššifruoti panašias lenteles, – ir galiausiai įteikė savo atradimų rankraštį kaip dovaną karaliui Liudvikui XIV. Gavęs tekstą, karalius įsakė įkalinti senyvą rabiną ir sunaikinti lenteles kartu su visa rabino tekstų ir religinių artefaktų biblioteka. Lentelės buvo sutrintos į dulkes, o rankraštis dūlėjo saugykloje kartu su daugybe uždraustų brangenybių. Ponia De Montespan, karaliaus meilužė ir aistringa okultizmo diletantė, slapta suorganizavo rankraščio vagystę 1671 metais. Jis išliko La Voisin, pribuvėjos, buvusios De Montespan kerėtojos ir patikimos draugės, rankose, kol ji buvo ištremta dėl isterijos, kurią sukėlė Affaire des Poisons. Vėliau knyga vėl trumpai iškilo į viešumą 1823 metais, tapusi pagarsėjusio Londono pasileidėlio ir humanitaro Viljamo Bekfordo nuosavybe. Ji pasirodė bibliotekoje, Fonthilo abatijoje, Bekfordo nesaikingumo rūmuose, kuriuose jis kaupė natūralias ir nenatūralias keistenybes, uždraustas knygas, šokiruojančius meno kūrinius. Kad būtų apmokėtos skolos, neogotikinis pastatas ir jo turinys buvo parduoti, o knyga dingo šimtmečiui. Ji slapta paminėta 20
nuopuolis
pavadinimu Casus Lumen 1911 metais Marselyje vykusiame aukcione, tačiau knyga nebuvo parodyta, o aukcionas iš karto atšauktas po paslaptingo maišto, apėmusio miestą. Vėliau buvo manoma, kad rankraštis sunaikintas. Dabar jis yra ranka pasiekiamas, čia pat, Niujorke. Tačiau 15 milijonų dolerių? 25 milijonai dolerių? Tiek neįmanoma gauti. Turi būti koks nors kitas būdas... Setrakiano didžiausia baimė, kuria nedrįso su niekuo pasidalyti, buvo ta, kad kova, prasidėjusi taip seniai, jau buvo pralaimėta. Kad visa tai yra endšpilis, kad žmonijos karaliui šachas, tačiau jis dar atkakliai siekė išnaudoti kelis likusius ėjimus pasaulio šachmatų lentoje. Setrakianas užmerkė akis, išgirdęs ūžesį ausyse. Tačiau jis nenuslūgo – tiesą sakant, tik stiprėjo. Tabletė niekada anksčiau nebuvo jo taip paveikusi. Kai tik tai suprato, Setrakianas įsitempė ir nuleido kojas ant žemės. Tai visai ne tabletė. Ūžesys buvo visur aplink jį. Vos girdimas, tačiau čia. Jie buvo nevieni. „Berniukas“, – prisiminė Setrakianas. Su didelėmis pastangomis jis prisivertė atsikelti iš kėdės ir pajudėjo Zako kambario link. Tuk tuk tuk... Motina atvyko savo berniuko. 21