ABBY JIMENEZ PAZADEK, KAD MANE PRISIMINSI
Iš anglų kalbos vertė
Asta Buckiūnaitė
Vilnius, 2026
Autorės pastaba
Mielas (-a) skaitytojau (-a), nors visos mano knygos yra romantinės komedijos, kai kurios šios istorijos temos gali trikdyti vieną kitą skaitytoją.
Jei manote, kad įspėjimai apie dirgiklius sugadins intrigą ir jums jų nereikia, praleiskite kitą pastraipą ir keliaukite tiesiai prie knygos puslapių.
Šioje knygoje esama išsamių detalių apie asmenį, sergantį pažengusia demencija. Yra detalių apie neištikimą antraeilio personažo sutuoktinį, esama užuominų apie praeityje patirtą fizinį ir emocinį smurtą prieš vaikus. Minimas žiaurus elgesys su gyvūnais, žiaurumas, nepriežiūra ir mirtis. Yra scena, kurioje šuo atsiduria pavojuje. (Šuo nenugaišta. Pagrindinio veikėjo šuo NIEKADA nenugaiš.) Paminima staigi mirtis už kadro, kurią patiria antraeilis personažas, sergantis širdies liga.
Lilijai. Niekada tavęs nepamiršiu.
Y2
1 skyrius
Samantha
Chavjeras
– Ko manęs prašot? – sumirksėjau.
OU ACTUALLY DID it,” Jeneva said.
Kitoje apžiūros stalo pusėje stovėjo pusamžė moteris, tarp mudviejų – jos šuo. Keturkojis dairėsi į mūsų veidus, tarsi suprastų pokalbį. Jo paties labui, nuoširdžiai tikėjausi, kad nesupranta.
“Nothing motivates me more than being told I can’t do something.”
My sister chuckled.
– Noriu jį užmigdyti, – aiškino šeimininkė.
– Bet jis sveikas.
It was four days after the visit with Dr. Asshole. The GoFundMe had almost nine thousand dollars in it.
– Žinau, – atsiduso moteris, liūdnai žvelgdama į šunį. –Mama prieš mirtį juo labai rūpinosi.
– Tai kodėl?
Pooter was playing with the jingly cat ball I got her in my living room. She’d swat it, then chase it across the floor and pounce on it. I smiled at her on my way to the couch.
Moteris dramatiškai atsiduso.
“Did you know it was going to go viral?” Jeneva asked.
– Toks buvo jos noras. Mama nenorėjo, kad šuo likusį gyvenimą praleistų be jos. Jis jos baisiai ilgėtųsi.
I shrugged. “I mean, I can’t always be sure. But sort of. Cute baby animal in need, clear call to action, catchy slogan.”
– Šuo gali prisirišti prie naujo šeimininko.
Moteris papurtė galvą.
“‘Pooter Needs a Poop Chute’ was genius…”
– Nemanau. Jis per senas.
“It’s what I do.” I plopped onto the sofa with my iced coffee.
– Jam vos ketveri.
“I hope he sees it,” she said.
“I hope he sees it too. Dick. You know what’s even worse?”
Moteris įsispitrijo į mane taip, lyg būtų gatava ginčytis dėl pasibaigusio galiojimo nuolaidų kupono.
“What?”
– Paklausykit. Kalbėsiu su jumis atvirai. Tai, kad atvykau čia, buvo kompromisas. Mano vyras norėjo šunį išvesti į mišką ir nušauti, taip sutaupant tris šimtus dolerių.
Aš vyrui sakiau, kad taip elgtis nehumaniška ir kad mama būtų norėjusi, jog šuo ramiai išeitų. Todėl ir atvykom čia. Bet jei jūs jo neužmigdysit, vyras nušaus šunį. O jis – ne itin taiklus šaulys. Gali prireikti kelių bandymų.
Spoksojau į moterį apstulbęs. Štai kodėl nekenčiu žmonių. Bjauriausi gyvūnai planetoje.
Šuo pakėlė į mane liūdnas akis.
– Keturi šimtai už eutanaziją, – pareiškiau bejausmiu balsu.
Melavau. Kaina – trys šimtai. Visiems, išskyrus ją.
Moteris sutiko su kaina. Paėmiau šunį ir padariau tai, ką turėjau padaryti.
Po valandos sėdėjau darbo kambaryje ir rašiau vizito duomenis, itin suirzęs dėl šio incidento.
Tina, viena mano padėjėjų, stovėjo ir, susikryžiavusi rankas ant krūtinės, svilino mane rūsčiu žvilgsniu.
– Ko? – burbtelėjau nepakeldamas akių.
– Pats žinai, ko.
Plykstelėjau į ją akimis.
– Ką man jai duoti, kai grįš pasiimti šuns pelenų? – pakreipė galvą Tina.
– Turi namie židinį?
– Ne.
– Anglių kepsninę?
– Manoji, regis, dujinė.
Megė, kita mano pagalbininkė, atidarė spintelę ir padėjo į ją bylą.
– Ar mes nekremavom to neišgyvenusio prieglaudos šuns? Senbernaro mišrūno? Galim atiduoti jo pelenus.
– Puiku, – sutikau. – Bet duok jai pusę. Visų bus per daug.
Tina kasė visai gyvo šuns smakrą.
– Kaip jį pavadinsi? – paklausė.
– Neturiu žalio supratimo, – sumurmėjau stodamasis.
Man įsiskaudėjo galvą. Sukandau dantis.
– Nukirpk jį. Padaryk šnaucerio šukuoseną ar ką nors panašaus. Kad pakeistų išvaizdą.
– Bet jis toks mielas gaurius! – šūktelėjo Tina.
Mečiau į merginas griežtą žvilgsnį.
– Tikiuosi, nereikia priminti, kad už tai, ką padariau, galiu netekti licencijos.
Tina pažvelgė į mane susižavėjusi.
– Mes žinom. Tu – tikras didvyris.
Megė pritardama linksėjo, prikandusi apatinę lūpą.
Jos man šypsojosi. Tiksliau, švytėjo.
Nuo šito dar labiau sudirgau.
– Jokių šuns nuotraukų. Jokių socialinių tinklų. Nevadinkit jo tikruoju vardu. Apie tai niekam nė žodžio.
– Nusinešim paslaptį į kapą , – patikino Tina, gniauždama rankas prie krūtinės.
– Dėl tavęs meluosiu teisme, – antrino Megė. – Prisieksiu Biblija ir viskuo, kas įmanoma.
Tina užjaučiamai linksėjo.
– Žinau, tau tai nepatinka, – tęsė Megė. – Bet tikrai esi vienas geriausių žmonių, kuriuos pažįstu, daktare Rašai. Garbė su tavim dirbti.
Susiraukiau nuo komplimento. Nemėgstu liaupsių ir pagyrų.
Bet man patinka šunys. Myliu visus gyvūnus, bet šunis –labiausiai. Mes jų nenusipelnom, o kai kurie žmonės jų nusipelnė dar mažiau nei kiti.
– Laukia dar vienas pacientas šeštame kabinete, – priminė Megė. – Ir telaimina tave Dievas, daktare Rašai.
Dar kartą dėbtelėjau į ją ir paėmęs planšetę iš jos rankų išėjau. Merginos šypsojosi man pavymui.
Jos niekam neišplepės. Tai komandai patikėčiau savo gyvybę, arba šiuo atveju savo licenciją. Bet man nereikia viso to pataikavimo.
Skaitydamas paciento kortelę įėjau į šeštą kabinetą. Pacientas – pamestas kačiukas, prieš kelias valandas rastas malkų krūvoje.
– Aš – daktaras Rašas, – sumurmėjau įeidamas ir nepakeldamas akių.
Nuėjau prie kriauklės nusiplauti rankų. Užsukęs čiaupą paėmiau popierinį rankšluostį ir atsigręžiau į sėdinčią moterį. Vos nepašokau iš nuostabos ją pamatęs.
Moteris buvo tokia graži. Mano amžiaus, gal dvidešimt aštuonerių ar dvidešimt devynerių.
Ilgų juodų plaukų, rudų akių. Išraiškingų formų.
Iš jos liemenėlės kyšojo kačiukas. Rainis įsitaisęs miegojo, atrėmęs smakrą į jos marškinių V formos iškirptę.
– Labas, daktare, – pasisveikino moteris stodamasi. –Palauk, tuoj ją išimsiu. Manai, čia – ji? Man sunku atpažinti mažų kačiukų daikčiukus.
Moteris ištraukusi baltos ir rudos spalvų pūkuotą kamuolėlį padėjo jį ant stalo tarp mūsų. Kačiukas murkė.
Aš irgi murkčiau, jei ten patekčiau.
Atsikrenkštęs pradėjau apžiūrą.
– Maždaug penkių savaičių, – tyliai tariau.
Kačiuko dantenos atrodė sveikos ir rausvos, akys skaidrios. Tik sulysęs. Blusų nėra. Patikrinau ausis. Yra erkučių, bet situacija ne itin bloga. Paspaudžiau pilvelį. Palanksčiau kojytes ir perbraukiau pirštais nugarą, tikrindamas, ar nėra pakitimų.
Moteris mane stebėjo. Negaliu paaiškinti, kodėl jaučiausi nesmagiai.
Nėra nieko, kas mane glumintų.
Bet dėl nepaaiškinamos priežasties jos žvilgsnis privertė mane susimąstyti, ar aš šįryt švariai nusiskutau.
Užuodžiau kačiuką. Jis kvepėjo ja. Gėlėmis.
– Ar pasiliksi jį? – paklausiau.
Moteris atsirėmė į apžiūros stalą.
– Na, taip. Kačių dauginimuisi negali pasakyti ne.
Šyptelėjau.
– Patikrinai? – paklausiau, klausydamasis kačiuko plaučių. – Įsitikinai, kad nėra daugiau?
– Taip. Tik šitas. – Pažvelgusi į mane pro tankias blakstienas nusišypsojo.
Mano širdis ėmė plakti tankiau. Dieve, ši moteris nuostabi. Bandžiau elgtis lyg niekur nieko.
Pasikabinęs stetoskopą ant kaklo nuėjau matuoti kačiukui temperatūros, apsimesdamas, kad manęs neveikia nepažįstamosios žvilgsnis.
Kilstelėjęs uodegytę, sustingau.
Pakėliau akis į moterį, ji sunerimusi pažvelgė į mane.
– Kas?
– Reikės peršviesti.
Po pusvalandžio tomografija buvo baigta ir atėjau pranešti prastą žinią.
– Kačiukas turi įgimtą ligą. Vadinama išangės atrezija. Taip nutinka, kai tiesioji žarna ir išangė neišsivysto iki galo. Ji sutrikusi sumirksėjo man, paskui – kačiukui savo iškirptėje.
– Atsiprašau, ką?
– Katytė neturi funkcionuojančios išangės ir tiesiosios žarnos.
Moteris spoksojo į mane.
– Sakai, šis kačiukas neturi išangės?
– Tą ir sakau.
Moteris ištraukė katę iš liemenėlės ir pakėlė uodegą. Jos akys išsiplėtė. Išangės vietoje matėsi mažas mėsingas plikas taškelis, skylutės vietoje – vos pastebimas dūris. Lengva nepastebėti neįsižiūrėjus.
– Bet... Bet ji kakoja... Ji naudoja kraiko dėžutę.
– Jai išsivystė tiesiosios žarnos ir makšties fistulė. Ji išskiria išmatas per vulvą. Katytė turi skrandžio parazitų, todėl jos išmatos vandeningos. Tai tikriausiai vienintelė priežastis, kodėl ji išgyveno taip ilgai. Operacija tai ištaisytų. Bet aš tokios neatlieku. Ją turėtų apžiūrėti specialistas, sertifikuotas veterinarijos chirurgas.
Moteris linktelėjo.
– Aišku. Kiek kainuos?
– Kaina svyruoja nuo penkių iki dešimties tūkstančių dolerių.
Moteriai atvipo žandikaulis.
– Rekomenduoju ją migdyti, – skėstelėjau rankomis.
Ji akimirką stebeilijo į grindis, tada vėl atsigręžė į mane.
– Bet... Bet ji laiminga. Laiminga katytė. Aš jos nemigdysiu.
– Panele... Atsiprašau, kuo vardu? – paklausiau.
– Samanta. Diaz.
– Panele Diaz, gali nutikti du dalykai. Ją paveiks ši liga, ji kentės ir nugaiš. Arba įsimes infekcija, ji kentės ir nugaiš.
Net ir operacijos sėkmę prognozuoti sunku. Katytę reikės prižiūrėti kiaurą parą, kol ji pasveiks...
– Aš dirbu iš namų. Galiu prižiūrėti.
– Dažnai kyla papildomų komplikacijų, kurios pareikalaus nenumatytų išlaidų. Jei negali arba nenori jai atlikti chirurginės procedūros, primygtinai rekomenduoju eutanaziją.
Moteris prispaudė kačiuką prie krūtinės.
– Negaliu.
– Norėsi chirurgo rekomendacijos?
– Neturiu tiek pinigų. Gal yra kokia prieglauda, kuri galėtų padėti?
– Dabar kačių vados metas. Prieglaudos sausakimšos. Ir jos gali išgelbėti šimtą kačiukų už tuos pinigus, kurie reikalingi galbūt išgelbėti šį vieną. Žinoma, gali susisiekti ir paklausti, bet vargu ar jos padės. Rekomenduoju užmigdyti, – pakartojau. – Kuo skubiau. Kol jos nekankina skausmai. Ar dar turi man klausimų? Jei ne, galiu duoti laiko atsisveikinti.
Moteris dėbsojo į mane.
– Nemigdysiu šios katės.
Galbūt suirzęs reagavau spontaniškai ir perdėtai. Galbūt kalta sunkios dienos pabaiga po labai ilgos savaitės, be to, jau buvau pasipiktinęs dėl ankstesnio incidento su šunimi, kad negalėjau susitvardyti.
Sukryžiavau rankas.
– Kam vargintis eiti pas mane patarimo, jei net neketini jo klausyti?
Samanta sumirksėjo.
– Turi būti ir kitų variantų...
– Nėra. Tai koks tavo planas?
– Aš... Aš nežinau…
– Vadinasi, lieka kančia. Supratau. Samanta spoksojo į mane išsižiojusi. Man vis vien.
Mačiau, kaip pro šias duris žengė visos žmogui pažįstamos blogio jėgos, bet labiausiai mane vargino kasdien sutinkamas savanaudiškumas ir kvailumas. Gyvūnus, kurie turėtų gyventi, žmonės nori nužudyti, o tuos, kurie kentės, nori palikti gyvus. Gyvūnus žmonės apleidžia ir kankina, neskiepija ir nekastruoja – todėl prieglaudos perpildytos – jie juos išmeta, pavargsta nuo atsakomybės ir palieka. Geros intencijos paskatinta kvailystė vis tiek lieka kvailystė. Samanta ruošėsi pratęsti šio gyvūno kančias. Nekenčiau šios minties, kaip ir to, kad dėl šios priežasties mano nuomonė apie moterį suprastėjo. Spėju, kad būtent šitai mane labiausiai trikdė.
– Dar kas nors? – paklausiau. – Ar jau baigėm?
Moters akys blykstelėjo.
– Ar kas nors kada nors tau minėjo, kad reikėtų padirbėti prie elgesio su pacientais?
– Tiesą sakant, taip, – atrėžiau. Atsitiesiau nuo apžiūros stalo. – Pranešk man, kai ji nustos ėsti, o pilvas išsipūs ir ji kentės tokias kančias, kad tau teks priimti sunkius sprendimus, susijusius su gyvūno laikymu.
Ir išėjau.
Samanta atsekė iš paskos.
– O kas sako, kad man nepavyks surinkti reikalingų pinigų? – paklausė man užnugary.
Vyptelėjau.
– Žmogiška prigimtis? – mestelėjau, pakeliui į kabinetą paduodamas planšetinį kompiuterį akis išsproginusiai
Megei.
– Žmonės iš prigimties yra geri, – neatlyžta pavymui Samanta. – Jie nori padėti.
Atsigręžęs prikausčiau ją žvilgsniu.
– Žmonės iš prigimties yra šikniai.
– Tikrai? Na, tu toks ir esi.
Ji stovėjo kaip įbesta, paraudusiais skruostais, su iš iškirptės kyšančia kačiuko galva. Seksuali.
Nežinau, kodėl būtent tai man šovė į galvą šią akimirką, bet seksualumas buvo vienintelis dalykas, kurį pajėgiau suvokti.
– Tebūnie, – atsidusau.
Įėjęs į kabinetą uždariau duris.
Y2
2 skyrius
Samantha
Samanta
– Ir tau iš tikrųjų pavyko, – kalbėjo Ženeva.
OU ACTUALLY DID it,” Jeneva said.
– Niekas nemotyvuoja labiau nei teiginys, kad ko nors negaliu padaryti.
Sesuo sukikeno.
“Nothing motivates me more than being told I can’t do something.”
Praėjo keturios dienos po vizito pas Daktarą Šiknių.
My sister chuckled.
„GoFundMe“ sąskaitoje buvo beveik devyni tūkstančiai dolerių.
It was four days after the visit with Dr. Asshole. The GoFundMe had almost nine thousand dollars in it.
Kakė svetainėje žaidė su skambančiu kačių kamuoliuku, kurį jai nupirkau. Ji nusviesdavo jį letena, tada vydavosi grindimis ir šokdavo ant žaislo. Nusišypsojau jai eidama prie sofos.
Pooter was playing with the jingly cat ball I got her in my living room. She’d swat it, then chase it across the floor and pounce on it. I smiled at her on my way to the couch.
“Did you know it was going to go viral?” Jeneva asked.
– Ar numanei, kad taip išpopuliarės? – paklausė Ženeva.
Gūžtelėjau pečiais.
I shrugged. “I mean, I can’t always be sure. But sort of. Cute baby animal in need, clear call to action, catchy slogan.”
“‘Pooter Needs a Poop Chute’ was genius…”
– Ne visada gali žinoti. Bet daugmaž. Mielas gyvūnėlis, kuriam reikia pagalbos, aiškus kvietimas veikti, įsimenamas šūkis.
“It’s what I do.” I plopped onto the sofa with my iced coffee.
– „Kakei reikia Kako latako“ buvo genialu...
“I hope he sees it,” she said.
“I hope he sees it too. Dick. You know what’s even worse?”
– Toks mano darbas. – Klestelėjau ant sofos su šaltos kavos puodeliu.
“What?”
– Tikiuosi, jis pamatys.
– Aš irgi tikiuosi. Asilas. Žinai, kas dar blogiau?
– Kas?
– Jis rimtai atrodė žiauriai karštas. Ir kai bjauriai su manim elgėsi, atrodė dar karštesnis. Kas man yra?
Ženeva barškino indais.
– Parašei apie jį blogą atsiliepimą?
Užsitempiau ant kelių antklodę.
– Nea. Tiesą sakant, pasirinkau jį dėl itin gerų įvertinimų.
Atsiliepimuose žmonės įspėja, kad jis genialus ir niurzgus, tipo, paniurėlis gyvūnų užkalbėtojas ar kažkas panašaus.
– Įsimylėjom viskuo nepatenkintą karalių, – atsainiu tonu patraukė per dantį Ženeva.
– Suprantu, kodėl jis taip elgėsi, bet nebūtina kalbėti taip atžariai. Niekaip nesuprantu, kodėl baltaodžiai vyrai tokie paniurėliai. Juk gyvenam patriarchato laikais. Priklausai privilegijuočiausiai klasei žemėje. Tau nereikia eiti prie savo automobilio su rakteliais tarp pirštų kaip erniui, turi fizinę autonomiją, kam būti niurzga?
– Kaip jis atrodo? – paklausė sesuo.
– Lyg iš akies luptas Risandas iš ACOTAR knygų serijos, jei jis būtų realus žmogus, – pasakiau įsidėdama tarp dantų šiaudelį.
– Ne...
– Prisiekiu Dievu. Palauk, pagūglinsiu ir pažiūrėsiu, ar pavyks rasti nuotrauką.
Įjungiau garsiakalbį, įvedžiau į paieškos laukelį Chavjeras Rašas veterinaras ir paspaudžiau nuotraukų skiltį.
Ekrane pasirodė Amerikos veterinarijos medicinos asociacijos interneto svetainė su Rašo nuotrauka, kurioje jis laiko apdovanojimą. Praėjusiais metais jis sulaukė
įvertinimo už milžinišką skaičių savanoriškų valandų, praleistų gydant išgelbėtus gyvūnus.
Atrodė suirzęs, tarsi kankintųsi ten būdamas. Žavus, bet atrodė lyg įkaitas.
– Štai, – nusiunčiau Ženevai ekrano kopiją.
Gurkšnojau kavą, laukdama sesers atsiliepimo.
– O, taip... – nutęsė Ženeva.
– Jei jis neišsitatuiruos Helovinui šikšnosparnio sparnų, rimtai praleis progą.
– Kaip manai, gal jis bent su šunimis malonus?
– Tikriausiai ne.
– Mano toksiška prigimtis kužda, kad galiu jį pakeisti, –pasakė sesuo.
– Cha. Mano toksiška prigimtis kužda, kad man nusispjaut, ar galėčiau jį pakeisti.
Ženeva nusijuokė.
Išgirdau, kaip į kambarį įeina mama.
– Perduok jai „labas“.
– Samanta sako „labas“.
– Kas? – išgirdau mamos klausimą.
– Samanta, – pakartojo Ženeva.
Stojo tyla. Mama neatsakė į mano pasveikinimą.
Spoksojau į Kakę, bandydama nuraminti savo jausmus.
– Kaip ji jaučiasi? – paklausiau.
– Gerai. – Tada atsisuko į mamą. – Paruošiu tau vakarienę. Valgysim makaronus. Ne, nereikia padėti, aš pati susitvarkysiu.
Ištiesiau ranką po sofa ir išsitraukiau nešiojamąjį kompiuterį, kad patikrinčiau Kakės lėšas. Tai buvo pagrindinis mano serotonino šaltinis šią savaitę. Na, ir katytė. Tačiau „GoFundMe“ man reiškė visapusišką sėkmę. Vadinasi,
galėsiu išgelbėti savo mažytę, tai atnaujino mano ir taip didelį tikėjimą žmonija, taigi, Daktaras Šiknius klydo, kas, nors ir menkai, bet vis tiek kėlė džiaugsmą.
Žvelgdama į įkeltą puslapį, nusišypsojau. Beveik dešimt tūkstančių. Nedaug trūksta, kad galėčiau ramiai planuoti operaciją. Ir pačiu laiku. Po šešių savaičių teks vykti
į Kaliforniją ir turėsiu pasiimti Kakę, tad kuo greičiau ji pradės gyti, tuo geriau.
– Labai džiaugiuosi, kad galėsi pamatyti namą, – kalbėjo Ženeva. – Atlikom nemažą remontą.
Vėl išgirdau mamos balsą.
– Mama, valgysim makaronus, – pakartojo jai Ženeva. –
Taip, paruošiu tau vakarienę. Ne, pasėdėk, nereikia pagalbos, aš pati susitvarkysiu.
Atitraukiau telefoną nuo burnos, nors mama mano mimikos ir nemato. Tada, užuot leidusi gerklėje sutirštėti gumului, paspaudžiau atnaujinimo mygtuką aukų puslapyje.
Kažkas ką tik paaukojo penkis šimtus dolerių.
Atsitiesiau.
Dauguma žmonių aukojo po dvidešimt penkis dolerius. Kartais po penkiasdešimt. Gavau keletą aukų po šimtą dolerių. Bet niekas neaukojo tiek daug. Pažvelgusi į aukotojo vardą, išpūčiau akis.
Ženeva tikriausiai nugirdo mano aiktelėjimą.
– Kas nutiko?
– Paniurėlis veterinaras, – tyliai paaiškinau. – Jis ką tik paaukojo krūvą pinigų mano „GoFundMe“ kampanijai.
– Tikrai?
– Taip!
Perskaičiau žinutę. Trys mano mėgstamiausi žodžiai. Tu buvai teisi.
Y2
3 skyrius
Samantha
Chavjeras
– Klaikus vaizdas.
Tina gūžtelėjo pečiais.
OU ACTUALLY DID it,” Jeneva said.
– Pats liepei pasistengti, kad šuo atrodytų kitaip. Dabar jis atrodo kitaip.
“Nothing motivates me more than being told I can’t do something.”
My sister chuckled.
It was four days after the visit with Dr. Asshole. The GoFundMe had almost nine thousand dollars in it.
Mano šuo man šypsojosi. Jis buvo su kvailiausia kada nors mano matyta šukuosena: šnaucerio barzda ir pudeliškai nuskustos kojos. Jei šuniui rūpėtų, jaustųsi nesmagiai.
Išleidau atodūsį. Tikriausiai, geriau bjaurus nei negyvas.
Pooter was playing with the jingly cat ball I got her in my living room. She’d swat it, then chase it across the floor and pounce on it. I smiled at her on my way to the couch.
– Vis dar neturi vardo? – paklausė Tina.
– Ne. Laukiu, kol kas nors ateis į galvą, – atsakiau.
“Did you know it was going to go viral?” Jeneva asked.
I shrugged. “I mean, I can’t always be sure. But sort of. Cute baby animal in need, clear call to action, catchy slogan.”
“‘Pooter Needs a Poop Chute’ was genius…”
“It’s what I do.” I plopped onto the sofa with my iced coffee.
“I hope he sees it,” she said.
Nuo šuns „mirties“ praėjo daugiau nei mėnuo. Prieš kelias savaites buvusi šeimininkė atėjo pasiimti senbernaro pelenų. Maniau, kad ji neturės jokios priežasties grįžti į kliniką, todėl vežiausi šunį į darbą, kad jis neliktų namuose vienas. Vadinasi, dabar, kai jis vaikšto laisvėje, jį reikėjo apkirpti ir išrinkti naują vardą. Visą šį laiką jį vadinau
“I hope he sees it too. Dick. You know what’s even worse?”
“What?”
senuoju vardu, bet, norint pasirodyti su juo viešumoje, tas vardas netiks.
– Tikrai apsisprendei jį pasilikti? – paklausė Tina.
– Manau, privalau. Negaliu kelti jo nuotraukos į globos paieškos svetainę.
– Ir niekas iš tavo draugų negali jo pasiimti?
– Ne.
Tina pakasė šuniui užausį.
– Geras berniukas.
– Jie visi geri berniukai, – burbtelėjau.
Suurzgė skrandis. Pažvelgiau į laikrodį. Antra po pietų.
Vėl praleidau pietus per darbus.
Esu vienintelis gydytojas savo klinikoje. Kai pacientui reikia neatidėliotinos pagalbos, nemėgstu jo siųsti į skubiosios pagalbos veterinarijos kliniką, jei galiu padėti pats. Vadinasi, ne visada turiu pertraukas – iš tiesų, daugeliu atvejų jų neturiu.
Tina tikriausiai skaitė mano mintis.
– Atnešėm tau vištienos enčiladų. Jos šaldytuve.
– Ačiū, – padėkojau.
Padėjėjos nuolat mane maitino. Tai kartojosi taip dažnai, kad pradėjau joms mokėti už pirkinius.
Atsidariau nešiojamąjį kompiuterį, kad atsakyčiau į elektroninius laiškus, o šuo tupėjo šalia, padėjęs smakrą man ant šlaunies.
– Šįvakar eini su Krisu į renginį, tiesa? – paklausė Tina, atsirėmusi į tarpdurį.
– Toks planas, – atsakiau nepakeldamas akių.
– Jis vis dar vienišas?
– Kiek man žinoma. – Krisas, Maikas, Džesis, Beka – jie visi mano geriausi draugai, praktiškai šeima.
– Paklausk, ar norėtų susipažinti su mano seserim. Ji ką tik išsiskyrė su tuo jaunimo pastoriumi.
– Krisas per daug užsiėmęs, kad eitų į pasimatymus, –pasakiau, perbėgdamas akimis elektroninį laišką apie skiepų kliniką gyvūnų prieglaudai. – O aš per daug užsiėmęs, kad į tai velčiausi.
– O kaip dėl Maiko? – nesutriko Tina. – Nors jis gal pernelyg raumeningas. Nesu tikra, ar sesei patiktų. Gaila, kad Džesis turi porą, jis tobulai tiktų. Jie abu dirba finansų srityje, žinai? Bet Krisas – vaistininkas, tai irgi tinka. Be to, jis mėgsta skaityti, o ir ji mėgsta. Lažinuosi, kad jie sutartų, paklausk jo.
Man nesuprantama, kaip šios moterys sugebėjo iššniukštinėti tiek faktų apie mano draugus – jie buvo čia užsukę vos kelis kartus, o ir iš manęs jos tik šykščios informacijos išpešė.
Į galinį kabinetą įlėkė Megė.
– Daktare Rašai? – Ji vos gaudė kvapą. – Ta moteris čia! – šnopuodama sušnibždėjo.
Sumirksėjau.
– Kokia moteris?
Megė išpūtė akis.
– Katės be šiknaskylės šeimininkė.
Sustingau. Samanta.
Praėjusį mėnesį nusiuntęs auką, gavau bendrą padėkos laišką – nieko daugiau ir nesivyliau. Aukojau ne tikėdamasis, kad ji susisieks su manimi, aukojau norėdamas padėti ir atsiprašyti. Bet praėjo tiek laiko...
– Ko ji nori? – paklausiau.
– Apžiūros? – gūžtelėjo Megė. – Sako, kad skrenda su kate ir jai reikia sveikatos pažymos bei raminamųjų.
Kodėl ji atėjo pas mane?
Per pastarąjį pusantro mėnesio nuolat mintyse regėjau tą susitikimą. Neįstengiau jo pamiršti.
Bjauriai pasielgiau. Mano elgesys neprofesionalus ir nepateisinamas. Pratrūkau išsekęs ir apskritai pervargęs nuo bendravimo su kitais žmonėmis, bet iki šiol atitaisydavau klaidą ir paprastai to man pakakdavo, kad judėčiau toliau.
Bet šio atvejo nepajėgiau pamiršti ir nežinojau, kodėl.
Ne. Žinojau, kodėl. Dėl jos.
Paprastai manęs nejaudina, ką žmonės sako apie mano asmenybę. Esu šaltas. Visada buvau šaltas. Samanta turėjo teisę pasakyti tai, ką pasakė, ir išvadinti mane taip, kaip išvadino. Ji – ne pirmoji taip padariusi. Bet iš šios moters lūpų kaltinimai kažkodėl skambėjo kitaip. Graužiausi ją nuvylęs.
Dėl to pastarąsias kelias savaites uoliai stengiausi švelniau elgtis su žmonėmis. Lyg ji nusiviltų sužinojusi, kad su kuo nors buvau atžarus. Nors ši mintis absurdiška dėl tūkstančių skirtingų priežasčių, bet vis tiek stengiausi.
Ir štai Samanta čia.
Nuėjau į tualetą susiglostyti plaukų. Tada supykau ant savęs, kad dailinuosi šukuoseną – juk ji čia ne tam, kad žiūrėtų į mane, o tam, kad apžiūrėčiau jos katę. Išėjęs patraukiau koridoriumi kuo greičiau užbaigti reikalo, bet išsyk apsisukau.
– Kuris kabinetas?
Megė laukė manęs.
– Antras.
Vėl išėjau. Vėl grįžau.
– Planšetę.
Megė stovėjo šypsodamasi su planšete rankose, tarsi žinotų, kad sugrįšiu. Sušnairavęs paėmiau planšetę ir išėjau. Vėl.
Atvėręs antros palatos duris, Samantą radau toje pačioje vietoje kaip ir praeitą kartą, su kate marškinių iškirptėje.
– Sveikas, daktare Rašai, – kreivai šyptelėjo.
Graži. Dar gražesnė nei anąsyk.
– Panele Diaz, – tyliai atsiliepiau.
Nuėjau prie kriauklės nusiplauti rankų – vien dėl to, kad laimėčiau laiko prieš pokalbį su ja.
Kai atsisukau, ji man šypsojosi.
– Norėtum pamatyti mano katytės šiknaskylę?
Suprunkščiau. Susitvardęs išmečiau popierinį rankšluostį į šiukšliadėžę.
– Išties norėčiau pamatyti.
Samanta ištraukė katę iš liemenėlės ir padavė ją man.
Patupdęs keturkoję ant apžiūrų stalo pakėliau uodegą.
Mano antakiai šoktelėjo viršun iš nuostabos.
– Fantastiška šiknaskylė.
– Aneee? – Samanta išsišiepė.
Stengiausi išlaikyti rimtą išraišką.
– Chirurgas sakė, kad deformacija mažesnė, nei manėm, – pasakojo Samanta, stebėdama, kaip apžiūriu Kakę. – Ji puikiai išgijo, neturi nelaikymo problemų ar panašiai.
– Ar normaliai tuštinasi? – paklausiau čiuopdamas keturkojės pilvelį.
– Taip.
– Kiek kartų per dieną?
– Du arba tris.
– Kaip atrodo išmatos?
– Atnešiau nuotrauką, nes žinojau, kad norėsi pamatyti. Ji išsitraukė telefoną ir perbraukusi ekraną ištiesė jį man. Supratingai palinksėjau.
– Tobula.
Jaučiau jos žvilgsnį, kol tikrinau katytės dantis ir akis.
Katė vėl kvepėjo jos kvepalais. Man patiko.
Samanta įsidėjo telefoną rankinėn ir atsirėmė į sieną.
– Beje, priimu tavo atsiprašymą.
Pakėliau į ją akis.
– Aš klydau. Pripažįstu savo klaidą. Neįvertinau žmonių internete.
– Ne, tu nuvertinai mane ir, dar blogiau, mano humoro jausmą.
Nesusilaikęs šyptelėjau.
Išsiėmęs stetoskopą paklausiau Kakės širdies ir plaučių.
– Surinkai daugiau, nei reikėjo, – pasakiau. – Ką nuveikei su likusiais pinigais?
– Paaukojau „Rainės ūso“ prieglaudai.
Užsikabinau stetoskopą. Šaunus poelgis.
– Regis, ji sveika. Išrašysiu leidimą skristi. Duosiu raminamųjų kelionei.
– Ačiū.
Samanta lūkuriavo tirdama mane klausiamu žvilgsniu.
Gerai, paklausiu.
– Ar norėtum nueit su manim į pasimatymą? – išpyškinau.
– Aišku, – nė nesudvejojusi atsakė Samanta. – Bet tau teks pakviesti mane šiandien. Ryt išskrendu.
– Tave paimti iš namų ar kažkur susitiksim?
– Paimk iš namų.
– Pusę septintos?
– Tinka. Mano numerį rasi Kakės kortelėje.
Padavęs jai katytę paėmiau oro linijų sveikatos pažymėjimą, kurį ji atnešė man užpildyti, ir išėjau.
Kabinete sutikau Tiną.
– Jai reikia recepto gabapentinui ir skiepų pažymos. Prieš išeidamas užpildysiu sveikatos pažymą.
Kalbėdamas su Tina planšetėje ieškojau Samantos telefono numerio.
– Nieko sau, jis šypsosi, – nusistebėjo Tina.
Staigiai pakėliau galvą.
– Ko?!
Tina žvelgė į mane išplėstomis akimis.
– Tu šypsaisi.
– Jis šypsosi. – Megei atvipo burna. – Ar dėl jos? Tau ji patinka?
Nespėjau atsakyti. Tina aikčiodama pradėjo šokinėti.
– Ji jam patinka!
– Liaukis. Nepatinka.
Megė pasukiojo pirštą ore.
– Taiiiiiiiip, patiiiiiinkaaaa! Matosi!
Spoksojau į jas abi abejingu žvilgsniu. Tada įėjęs į savo kabinetą uždariau duris. Atsistojęs priešais stalą persibraukiau ranka burną.
Graužiausi pasakęs, jog Samanta man nepatinka. Tai netiesa.
Išėjau į koridorių.
– Man ji patinka. Šįvakar eisim į pasimatymą. Nenoriu apie tai daugiau nieko girdėti, čia nieko tokio.
Panašu, kad visgi kažkas tokio. Merginos suspigo.
– Tai ne pirmasis mano pasimatymas, – bandžiau gintis.
– Oi, mes žinom, – spinduliuodama linksėjo Megė. – Bet šitas kitoks.
– Kodėl?
– Ji išvadino tave šiknium.
Suprunkščiau.
– Paprastai tau priminčiau, kad negąsdintum ir nebūtum toks rimtas, bet, spėju, Samantai tai patinka, – kalbėjo Tina.
– Ačiū, bet man nereikia judviejų patarimų. Man visai nesunku rasti žmonių, kurie norėtų su manim susitikti.
Melavau. Nesuprantu, ko jos taip džiūgavo.
– Tu eini į pasimatymus su itin savotiškomis moterimis, – pastebėjo Megė.
– Nejaugi, – šaltai atrėmiau.
– Tavo merginos visada būna A tipo asmenybės. Visos jos – prestižinių universitetų absolventės, tobulai apsirengusios ir visiškai be humoro jausmo. Tu būni įsitempęs ir susimąstęs, o jos nuolat pyksta ir įnirtingai kala žinutes telefone, nes dirba generalinėmis direktorėmis, advokatėmis ar kuo nors panašiu su sulaižytu kuodu.
– Tiksliai! Kuodas! – suplojo Tina. – Jos visada su kuodu!
– Paskutinė buvo be kuodo, – suirzęs paprieštaravau.
– Ne, bet jos vidinis „aš“ buvo su kuodu.
– Tau reikia žmogaus, kuris tau priešgyniautų. Ir tave atpalaiduotų, – aiškino Megė.
– Faina, bet ne per daug faina pana, – antrino Tina. – Tu pernelyg baisus per daug fainoms panoms.
Vyptelėjau.
– Visai nebaisus.
Abi merginos sušnairavo į mane, jų išraiškos bylojo –Ne, nu tu tikrai durnas.
– Tu beveik nesišypsai, mažuti, – paaiškino Megė.
– Ir tu labai aukštas, – pridūrė Tina. – Negali raukytis būdamas aukštas. Baugini žmones.
– Kur ją vesiesi? – smalsavo Megė.
– Veskis į kokią nors viešą vietą, – patarinėjo Tina. – Tu per aukštas ir pernelyg niūrus, kad pirmą kartą kviestum ją kur nors nuošaliau.
Piktai dėbtelėjau.
– Ar aš tikrai atrodau toks grėsmingas?
Jiedvi įtraukė oro pro dantis.
– Tipo , – paaiškino Tina. – Na, iš esmės lyg ir nieko.
Meilės romane tu būtum alfa vampyras, – ramiai konstatavo. – Visai gerai.
– Vilkolakis, – pataisė Megė. – Jie urzgia.
– Vilkolakis, – abejingai pakartojau.
– Ne... – paprieštaravo Tina Megei ir dramatiškai patylėjo. – Risandas.
Megė aiktelėjo.
– Tikraiiii! Šaltas, patrauklus ir pavojingas.
– Net panašus į jį. Taip atrodytų Risandas, jei jis būtų žmogus? – svarstė Tina.
– O Dieve, rimtai, – suplojo Megė.
Jiedvi nesiliovė diskutavusios, o aš be džiaugsmo stebėjau jas.
– Kol judvi nuspręsit, kurį išgalvotą monstrą jums primenu, padirbėsiu. – Mečiau į jas griežtą žvilgsnį. – Būtų malonu, jei kada nors ir jūs grįžtumėt prie darbų.
Jiedvi tęsė diskusiją apie pasakų herojus su šikšnosparnio sparnais.
Užsidariau kabinete, kol jos neužgriuvo manęs su dar daugiau klausimų, ir ėmiau laužyti galvą, kur nusivesti Samantą. Nieko nesumaniau. Keliskart pergalvojau. Paprastai sprendimus priimdavau greitai ir užtikrintai, ir dažniausiai neklysdavau. Bet kažkodėl šiuo atveju nebuvau tikras. Nežinau kodėl, bet jaučiau, kad su Samanta turėsiu tik vieną progą. Ir ta proga atrodė svarbi. Galbūt todėl, kad iš viso šis pasimatymas lyg antra proga? Ir ką padėjėjos turėjo omenyje sakydamos, kad nesišypsau? Juk šypsausi.
Pažvelgiau virš stalo į Megės įrėmintą nuotrauką, kurioje mes trys įamžinti prieš dvejus metus klinikos atidarymo ceremonijoje. Viena laimingiausių dienų mano gyvenime.
Gerai, gal ir nesišypsau.
Reikės su tuo padirbėti.
Iškvėpiau pro nosį. Paskambinau Džesio merginai
Bekai. Ji atsiliepė po antro signalo. Regis, užklupau ją užvažiuojamame greitojo maisto restorane – prislopintas balsas liepė jai važiuoti į priekį prie kito langelio.
– Chavjerai?
– Labas. Galiu užduoti klausimą?
– Taip, kas nutiko?
– Ar aš gąsdinu žmones?
Garsiakalbyje stojo tyla.
– Alio? – sunerimęs paklausiau.
– Bandau sugalvoti, kaip tau gražiai pasakyti.
Patryniau smilkinius.
– Tu labai aukštas ir retai šypsaisi. Gali sudaryti niurzgos įspūdį. Manau, iš tikrųjų esi truputį niurzga.
Stipriai sumerkiau akis.
– Kodėl?
– Ruošiesi į pasimatymą ar ką?
Virš manęs pakibo juodas debesis.
– Taip.
– Ar nori, kad kalbėčiau nuoširdžiai? Visiškai nuoširdžiai?
Man neatsakius, Beka tęsė:
– Būk savimi. Jei jau pasiekei šį etapą, mergina tikriausiai jau turi tam tikrą nuomonę apie tave. Ir tave pažinus, nebeatrodai baisus.
– Puiku. Ačiū.
– Kalbu rimtai. Tu nebaisus. Nesi charizmatiškas. Žavus, ekstravertas, linksmuolis arba...
– Gerai, supratau.
– Ne, leisk pabaigti. Tu kitoks. Esi patikimas ir ištikimas.
Stabilus, darbštus ir malonus. Visada elgiesi teisingai ir esi labai sąžiningas. Šie bruožai svarbūs.
Man palengvėjo.
– Tau niekada nerūpėjo kitų nuomonė. Matyt, tas pasimatymas tau labai svarbus.
Nieko neatsakiau.
– Palauk, turiu sumokėti už kavą.
– Man tik tiek ir reikėjo. Ačiū už tavo nuomonę, – padėkojau.
– Prašom.
–Tik neprasitark Maikui arba Krisui, kad tau skambinau. Arba Džesiui.
–Gerai, nesakysiu, pažadu. Mėgaukis įvaizdžiu to karšto herojaus, kurį įkūniji. Išlaisvink savo vidinį Risandą. Žinoma. Net nenutuokiau, ką tai reiškia. Spėjau, kad reikėtų pagūglinti, nes girdėjau šį vardą jau antrąsyk per dešimt minučių.
–Sėkmės, – išdainavo Beka.
Išjungiau skambutį ir įsispoksojau į nuotrauką ant sienos. Niekuo neapsimetinėsiu. Būsiu savimi.
Tikiuosi, toks jai patiksiu.
