Issuu

KETVERI METAI UKRAINOJE: NUO POLITIKOS UŽKULISIŲ IKI KURIOZIŠKŲ NUOTYKIŲ

ORANzINIS ROMANAS ambasadoriaus užrašai

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Viršelyje panaudotos Algirdo Kumžos nuotraukos Algirdo Kumžos asmeninio albumo nuotraukos – p. 18, 44, 55, 103, 121, 139, 147, 148, 170, 192, 215, 226 SHUTTERSTOCK nuotraukos – p. 231, 232, 233, 236

ISBN 978-609-487-246-4 © Algirdas Kumža, 2022 © Algirdas Kumža, nuotraukos, 2022 © Tadas Šaučiulis, dizainas, 2022 © BALTO leidybos namai, 2022

ORANzINIS ROMANAS ambasadoriaus užrašai

Vilnius, 2022

ĮŽANGA Vaikystėje svajojau būti diplomatas, norėjau skraidyti po pasaulį, derėtis dėl taikos ir žmonių santarvės. Bėgo metai ir atrodė, kad tos svajonės niekada neišsipildys. Bet kartą sužibo viltis. Tai atsitiko Nepalo Karalystėje, kurioje vieną vėlyvą rudenį mes su Toma pradėjome povestuvinę kelionę. Iš Katmandu iškeliavome į šventąjį Kailaso kalną Tibete, o grįžę į Nepalą sugalvojome skristi į seniausią Indijos miestą Varanasį, paskui – į Butaną ir dar nežinia kur. Buvome dulkini ir pervargę, bet laimingi, nes tikėjome, kad klajonės po Himalajus niekada nesibaigs. Lietingą pavakarę aprūkusioje Katmandu kavinėje skaičiau susikaupusius elektroninius laiškus. Nebuvo nieko svarbaus, išskyrus pranešimą, kad Lietuvos ambasadorius Kijeve baigia kadenciją, o vietoje jo svarstoma mano kandidatūra, kviečia leistis nuo kalno ir grįžti atgal. Himalajų trauka buvo begalinė, bet jaučiau, kad antrąkart tokio laiško nesulauksiu. Jau buvo rezervuoti bilietai į Indiją, tik gyvenimas apsivertė ir kitą popietę išskridome į Vilnių. Taip prasidėjo mano diplomatinis romanas, kurio siužetai kartais būdavo tokie pat painūs kaip ir Himalajų takai. Šioje knygoje aprašau ambasadoriaus nuotykius ir darbus. Diplomato pareigas apibrėžia Vienos konvencija: jis turi ginti savo valstybės ir jos piliečių interesus, skatinti ir plėtoti draugiškus dvišalius santykius, vesti derybas su priimančiosios valstybės vyriausybe. Ankstyvą rytą pravėręs savo kabineto duris nežinodavau, kokie netikėtumai šiandieną manęs laukia. Žinojau tik kad mūsų tautiečiui svečiame krašte daug kas gali nutikti: žiūrėk, vieną apvogė, kitą uždarė į daboklę, kažkam įstrigo verslas, kažką užklupo sunki liga ar pateko į avariją. Visko buvo per ketverius metus – ir į ligonines važiavau, ir verslą nuo reketo gyniau.

Ambasadoriai būna laimingi, jeigu per kadenciją įvyksta bent vienas valstybės vadovo vizitas – karaliaus ar prezidento. Per mano ketverių metų kadenciją įvyko aštuonios kulminacijos: septyni prezidento Valdo Adamkaus vizitai, o paskutinis – prezidentės Dalios Grybauskaitės. Ir tai dar ne viskas, nes atokvėpiuose tarp šių vizitų į Kijevą užsukdavo premjeras, Seimo pirmininkas, ministrai, teisėjai, prokurorai, menininkai ir verslininkai. Vienos konvencija sako, kad diplomatai teisėtomis priemonėmis renka informaciją apie šalies įvykius. Ukrainos įvykiai keitėsi neregėtu greičiu: dveji parlamento rinkimai, keturios vyriausybės ir nesibaigianti politikos krizė. Aistros nerimo nei dieną, nei naktį. Reikėjo perprasti politiką, analizuoti, prognozuoti. Todėl teko akylai stebėti permainas, gaudyti žinias, kalbėtis su žurnalistais, politologais, verslininkais. O kartais – ir su taksi vairuotojais ar turgaus prekeiviais, nes jie yra tautos balsas. Iš labai arti mačiau pačias aštriausias Ukrainos politines batalijas, susitikau su šimtais žmonių ir aplankiau vietų, kurių nemini jokie turizmo katalogai. Apie tai pasakoja ši knyga – ją galima vadinti novelių romanu, kino scenarijumi ar ambasadoriaus dienoraščiu. Romano pavadinimas kilo iš Oranžinės revoliucijos, kuri plykstelėjo vėlyvą 2004-ųjų rudenį. Oranžinės vėliavos, oranžinės viltys, oranžinė saulė! Tada Kijeve mačiau barikadas ir laužus, pajutau, kokie orūs ir nepalaužiami yra ukrainiečiai. Revoliucijos barikadose gimusi pagarba Ukrainai lydėjo mane visus ketverius diplomatinio darbo metus. Tie metai buvo taikūs, romantiški – neužmirštami oranžiniai metai.

Parlamento rinkimų išvakarėse gatvės aktoriai vaizduoja populiariausius politikus: Juliją Tymošenko, Viktorą Juščenką, Viktorą Janukovyčių ir Oleksandrą Morozą

2006, balandis Kijevas

Šaltas dušas romantikams Konferencija apie Ukrainos kelią į Europą baigėsi šaltu dušu. Bet prasidėjo ji euforiškai: užsienio reikalų ministras Borysas Tarasiukas visiškai neabejojo greita sėkme, kiti oratoriai irgi buvo optimistai. Paskutinis kalbėjo prezidento Viktoro Janukovyčiaus patarėjas tarptautinių santykių klausimais Andrejus Fialka. Jis greitai atvėsino euforijos apimtus oratorius: – Atsipalaiduokite ir nurimkite! Ir europiečiams leiskite atsipalaiduoti. Per šią kadenciją rimtų žingsnių į Europą nebus. Ir NATO čia nebus! Nebus nei po metų, nei po dvejų. Nebus nei 2012-aisiais, nei 2014-aisiais! Aš stropiai konspektavau tą kalbą, kiti ambasadoriai bloknotus jau buvo užvertę, o kai kas ir namo išėjęs. Sėdėjau sustingęs: o jeigu jis sako tiesą? Ko tada verta šita ritualinė euforija ir nuolatos kartojama mantra apie Europos kelią? – Europa mums nieko nesiūlo, – po konferencijos šnekėjo kiti Janukovyčiaus žmonės. – Mes labai norime į Europą, bet Briuselio valdžia nėra nuoširdi: ji sako „bėkite“, o kiek reiks bėgti, nesako. Bėgikas turi žinoti, kur finišas. Briuselis paliko mus pilkojoje zonoje, pavadinęs ją kaimynyste. Mums neįdomi kaimynystė, kaip ir savanoriai vedliai advokatai. Vakarop nedideliame verslo, kultūros ir diplomatijos ratelyje pamačiau Rusijos ambasadorių, buvusį premjerą Viktorą Černomyrdiną. Jis garsėja savotišku humoru. – Kas pirmiau įstos į ES: Turkija ar Ukraina? – kažkas jo paklausė. – Ukraina. – Kada? – Niekada, – su lengva atlaidžia šypsena atsakė politikos ir diplomatijos sunkiasvoris Černomyrdinas.

– Politika kaip jūra, – budistų sąvokomis kalbėjo mano bičiulis Vakarų ambasadorius. – Bangos nusirita paviršiumi, o tikrieji procesai bręsta labai giliai. Juščenkos optimizmas neturi jokio pagrindo, jis padarė visas įmanomas klaidas. Jei čia NATO niekas nenori, kam jį brukti? Pagrindinė kolegos pamoka man, pradedančiam ambasadoriui: geografija svarbiau už politiką! – Mes be reikalo kurstome Ukrainos lūkesčius, – tęsė ambasadorius. – Kodėl Leonidas Kučma po vizitų Maskvoje ieškodavo ryšio Vakaruose? Manai, ieškodavo pusiausvyros? Ne, viskas būdavo suderinta su rusais. – Kai kas Europoje apie Ukrainą sužinojo tik dabar ir jau šaukia, kad ji ne ten eina, – sakė prezidento Juščenkos patarėjas Oleksandras Čalas. – Europiečiai, nebarstykite sau galvų pelenais ir nebėkite pirma garvežio! Po tiesioginio radijo eterio, kuriame kalbėjau apie Lietuvos savijautą įstojus į Europos Sąjungą, visai jaunutė žurnalistė atsiduso: – Kuo daugiau kalbuosi su ambasadoriais ir saviškiais, tuo labiau suprantu, kad reikalai beviltiški: čia niekas rimtai nedirba, kad Ukraina įstotų į ES. Prie Lvovo Rotušės girdėjau politikuojančius senukus: – Va, Juščenka išsyk į Europą sumanė! Bet žmonių mąstymas dar ne tas. O jis įsivaizduoja esąs svarbiausias greitkelio direktorius.

2006, gegužės 29 Kijevas

Kijevo Monmartras Su Andrejumi Kurkovu sutarėme susitikti prie baroko šedevro – Šv. Andriejaus cerkvės. Nuo jos staigiai žemyn eina menininkų gatvė, kurioje daug galerijų, jaukių kavinių ir kamerinių teatro salių, – Andrejevskij Spusk. Ši gatvė vadinama Kijevo Monmartru. Savo darbus čia siūlo dailininkai, jauni ir pražilę, blaivininkai ir pakaušę, mėgėjai ir tikri meistrai. Negaliu atitraukti akių nuo paveikslo, meistriškai nutapyto Rubenso

maniera. Kūrinio autorius lyg prašydamas atleidimo prisipažįsta šiame šurmulyje esąs dar naujokas. Baigęs dailės akademiją, daug metų padirbinėjo XVII amžiaus flamandų meistrus, gerai uždirbo, bet ilgainiui užgraužė sąžinė. Dabar jis čia, Monmartre. Uždusęs atlekia Andrejus, kuris karjerą irgi pradėjo prie Šv. Andriejaus cerkvės. Čia, tarp paveikslų, jis pardavinėjo savo pirmąjį romaną „Bikfordo pasaulis“, išspausdintą 25 tūkstančių tiražu. Vaikams siūlė spalvingus „Dulkių siurbliuko Gošos nuotykius“, kurių tiražas buvo 50 tūkstančių. Pasikabinęs ant krūtinės plakatą „Aš – autorius“, Andrejus vaikščiojo pirmyn atgal, kol jį sustabdė dvimetrinis vyras: – Aš iš reketo! Andrejus prisistatė esąs rašytojas ir pranešė, kad atlieka misiją. – Gerai, pardavinėk. Bus problemų, sakyk. Aš kasdien būsiu dvyliktą. Stačia gatve leidžiamės prie Michailo Bulgakovo namo (Andrejevskij Spusk, 13). Čia, antrame aukšte, jaunystės dienomis gyveno romanų „Baltoji gvardija“ ir „Meistras ir Margarita“ autorius. Jaunasis gydytojas, vėliau – pasauliui žinomas rašytojas, gydė sifilio ligonius. Yra išlikęs jo kabinetas su lentele „Gydau venerines ligas“. Išsirikiuodavo eilės pacientų, dažniausiai kariškių arba kaimiečių iš Kijevo apylinkių. Su Andrejumi apžiūrime stiklinę spintą: gydytojo instrumentai panašūs į santechniko įrankius. Būsimasis rašytojas gyveno kampiniame kambaryje su balkonu, skaitė Nikolajų Gogolį ir Charlesą Dickensą, o naktimis jį kankino košmarai, nes užsikrėtęs difteritu leidosi morfijų. Užsikrėtė, kai gelbėjo sunkiai sergantį berniuką nuo mirties. Retai kam pavyksta įveikti priklausomybę nuo morfijaus, tačiau Bulgakovas įveikė. Išliko stalinė lempa, prie kurios rašė „Baltąją gvardiją“. Stovi pianinas „A. Strobl. Kieff – Odessa“. Prie jo Bulgakovas leisdavo laisvas valandas skambindamas ir dainuodamas Mefistofelio ariją iš „Fausto“ arba dono Bazilijaus iš „Sevilijos kirpėjo“. Ant pianino matau atverstas Charles’io Gounod „Fausto“ natas. Andrejus pasakoja, kaip muziejus kiekvienais metais dalimis pardavinėja Bulgakovo pianiną, kad papildytų savo menką biudžetą. Jis visada nusiperka porą stygų ir keletą klavišų. Pianino, žinoma, niekas neardo – pirkėjas išsineša tik nuosavybės dokumentą.

Autentiškų daiktų išlikę mažai. Daugelis eksponatų atkurti pagal fotografijas, jie nudažyti baltais aliejiniais dažais. Dažytų eksponatų daugiau negu autentiškų. Muziejaus direktorė kviečia į terasą gerti arbatos su uogiene, kokią mėgo rašytojas. Uogienė mane sugrąžina į vaikystę, nes pajuntu paprastų kaimo uogų skonį ir aromatą. Šalia rašytojo namo randu siaurą taką į Pilies kalną, kur XV amžiuje stovėjo medinė lietuvių pilis su 15 bokštų. Aukštyn veda statūs metaliniai laiptai, juos įveikiu greitu alpinisto žingsniu. Viršuje matau krūmais apaugusią pievą, išraižytą kreivomis vėžėmis. Dar neseniai čia buvo miestiečių daržai. Kažkada taip atrodė Šatrijos kalnas, bet dabar žemaičiai jau susitvarkė. Kartais tas kalnas vadinamas lietuvišku, kartais Kisielivka, nes čia gyveno miesto vaivada Adomas Kisielius. Daugelis lietuvių čia paliko savo pėdsakus: Vladimiras Algirdaitis, Aleksandras, arba kitaip vadinamas Olelka, Vladimiraitis, Jonas Alšėniškis, Martynas Goštautas, Jonas Chodkevičius. Kai 1482 metais Krymo chanas sudegino miestą, jo atstatymo netrukus ėmėsi Trakų vaivada Bogdanas Sakavičius. Iki kelių įbridęs į smilgas, mintyse atkuriu senąją lietuvių pilį, apeinu įsivaizduojamą perimetrą. Randu išvartytų antkapių ir kryžių.

2006, pavasaris–2008, vasara Kijevas

Katės, krokodilai ir meškos Bandau įsijausti į naują gyvenimą. Pamažu atsiranda naujų gydytojų, elektrikų, santechnikų. Šiandien susiradau kirpėją. Sveta gimė Latvijoje, o pirmas jos vyras buvo lietuvis. – Visi jūs, lietuviai vyrai, vienodi. – Kokie „vienodi“? – Lėti ir nekonkretūs.

Dabar ji jaunikį susirado internetu – norvegą. Ir tas nekoks pasitaikė, nes kavinių sąskaitas tenka mokėti perpus. O kartą norvegas neapsižiūrėjęs Svetai stuktelėjo taksi durelėmis. – Pasakysiu tau atvirai: europiečiai man nepatinka, – reziumuoja mano kirpėja. Jau kelinta savaitė ieškome rezidencijos, kurioje galėtume kukliai gyventi ir rengti nedidelius priėmimus. Reiktų patogaus 150 kvadratinių metrų buto arba namelio, tačiau pasiūlymai prasideda nuo 500, o didžiausią matėme 2500 kvadratinių metrų namą su egiptietiškomis kolonomis, romėnų voniomis ir Michelangelo freskomis. Didžiulis holas jungia dvi identiškas namo dalis su kino salėmis, biliardais ir Aivazovskio paveikslų galerijomis. Žmona, norėdama aplankyti vyro pusę, turi iškilmingais laiptais nusileisti į holą, panašesnį į haremo prieigą, o tada vėl lipti tokiais pat laiptais aukštyn. Norėdama ateiti iki miegamojo, ji turi atidaryti 17 durų – pats skaičiavau. Mes nebuvome kaprizingi klientai, tačiau agentė su mumis turėjo vargo: vienur netiko apšnerkšta laiptinė, kitur – pernelyg puošnios kolonos ir freskos su Rubenso mergaitėmis. Išsirinkome butą pačiame centre, visai greta istorinių Aukso vartų. Malonūs šeimininkai gyrė durų spyną su devyniomis paslaptimis ir pulteliu valdomą lovą. Lyg tarp kitko paminėjo kaimyną Gariką, kuris esąs įdomus tipas. Viskas čia ranka pasiekiama: Operos teatras, Šv. Sofijos soboras ir mano draugas rašytojas Andrejus Kurkovas. Su Gariku susipažinau, kai vieną rytą koridoriuje pajutau aštrų kačių šlapimo tvaiką – akis graužė. Kaimynas pasisakė turįs tikrą jų fermą. Kai rašėmės nuomos sutartį, kačių kvapo nebuvo, matyt, šeimininkai buvo gerai iškvepinę. Kartą užsikirto laukinių durų spyna. Lauke stovėjo būrys svečių, o aš jų laukiau viduje. Iš pradžių jie duris visaip klebino, paskui ilgai svarstė, kas pigiau – išlaužti ar kviesti meistrą. Netekęs kantrybės, pats ėmiausi iniciatyvos – priėjau, ir durys atsidarė: – Prašom vidun! – Kaip tu tai padarei? – didžiai nustebęs klausė Garikas. Jis buvo visai jaunas vyras, bet sunkiai kosėjo, o veidas buvo pageltęs. Aš jam parodžiau paprastą virtuvinį peilį. Garikas, apimtas didžiausios

pagarbos, abiem rankomis suėmė mano dešinę ir ilgai ją purtęs lyg paslaptį tyliai pasakė: – Mes susidraugausime. Apie katinus neužsiminiau nė žodžiu, nes mes jau ieškojome kito buto. Su kaimynu susidraugauti nespėjau – po poros savaičių kieme pamačiau stačiatikišką laidotuvių ceremoniją. Popas giedodamas šlakstė šventintą vandenį, o Gariką susirinkę žmonės apklojo rožėmis. – Pasiėmė Dievulis mūsų kaimynėlį, – ašarodama pasakė moteris iš gretimo buto. Kurį laiką pagyvenę centro šurmulyje, išsinuomojome rezidenciją miesto pakraštyje. Iki mūsų joje gyveno popžvaigždė, kurią dar kelias savaites priminė įsigėręs „žolės“ kvapas. Keturių šimtų trisdešimties kvadratinių metrų namas – mažesnių čia nebūna. Erdvioje svetainėje galėsime rengti nedidelius priėmimus. Yra kiemas, baseinas; karaokė, trečiame aukšte biliardas ir uniforminių kepurių kolekcija. Patogu keliauti į oro uostą, bet į ambasadą reikia pervažiuoti ilgą nuolatos remontuojamą Pietų tiltą. Į tikrą kamštį pakliuvau tik kartą. Tada visi važiavo šaligatviais ir stačiais upės krantais. Galiausiai viskas užsikimšo kelioms valandoms – ir šaligatviai, ir upės krantai. Kiekvieną savaitgalį pro savo langus gėrėdavomės puošniais kaimynų fejerverkais, galingesniais už Lietuvos tūkstantmečio saliutą. Sprogimai nutyla prieš pirmą nakties, atrodo, jau ramiai prisnūsiu, bet apie antrą grįžta mūsų kaimynai gruzinai su dainų ir šokių kapela. Pusę trijų nakties gatvės gale prasideda šokiai su kardais dundant trankiems būgnams, o finale jie užgieda jausmingą „Suliko“. Sykį paryčiais važiavau į darbą: jie vis šoko, iki „Suliko“ buvo dar toli. Pamenu, kaip staiga palinksta medžių viršūnės ir pakyla šuorai dulkių. Tai ne stichija, o mūsų artimiausias kaimynas sraigtasparniu grįžta pietauti. Pirmiausia jis dirsteli į nedidelį lauko baseiną, kur vidurvasario tvankumoje vargsta krokodilai. Jų kančios baigėsi, kai vieną žiemos naktį baseino stogą įlaužė sniego lavina – ryte krokodilai buvo rasti sušalę po skaidria ledo pluta. Krokodilus pakeitė vilkai. Ištaiginguose voljeruose įkurdinti žvėrys naktimis graudžiai kaukdavo užvertę snukius į patekėjusį mėnulį. Garsas buvo nepakeliamas, todėl vietoj vilkų netrukus apsigyveno beždžionės. Bet ir jos neilgai atsilaikė, nes dieną

naktį šaižiai klykavo. Po vilkų ir beždžionių turėjome savaitėlę atokvėpio, o tada atsirado dvi mažos mielos meškutės. Kurį laiką mėgavomės tyla ir neramiai žiūrėjome, kaip švelnūs gamtos padarėliai sparčiai virsta tikromis meškomis. Pavakarę į savo kiemą sukvietėme bendradarbius išgerti alaus. Įpusėjus vakarėliui komercijos atašė Kęstutis drebančiu pirštu dūrė į kaimyno pusę: – Toma, aš žinau, kad kartais žmonėms rodosi balti arkliai, bet ten – meškos. Iš tikrųjų už mūrinės tvoros trankėsi dvi įmitusios meškos – jos bandė išlaužti sandėliuko grotas. Meškos dar truputėlį ūgtelėjo, ir metalinės grotos pasidavė. Aš pats tos dramos nemačiau, o Toma buvo namie. Ji pasakojo, kaip dvi jaunos riebios meškos liuoktelėjo per tvorą ir pro pravirus vartus įlėkė į kaimynų kiemą. Nuo tų žodžių man sustingo kraujas, nes kaimynų kieme dažnai matydavau žaidžiančią ketverių metų baltapūkę mergaitę. Laimei, tuo metu mergaitė miegojo namo viduje. Po šio įvykio meškos atsidūrė zoologijos sode, kaimyno fantazija išseko, jo kieme įsivyravo tyla. Kartais žmonės klausia, kas tie kaimynai ir kokiam žanrui jie priklausė. Ką aš žinau? Pračiuoždavo poršė ir pranykdavo už dvimetrinių betono tvorų, nė vieno nepažinojau.

2006–2009 Kijevas

Vaikų darželis virsta rūmais Energingai trinkteliu ambasados prieangio duris ir vos spėju atšokti atgal: pro lubas šliūkšteli mažne trys litrai vandens ir ištykšta ant marmurinių grindų. Gerai, kad esu vienas, o ne su kokiu aukštu svečiu. Nusipurtau pavasarinio vandens lašus ir išsyk einu pas ūkvedį Klaudijų. – Klaudijau, mes – jau Europa ar dar nelabai? – Europa! – drąsiai patvirtina Klaudijus, bet dar nežino, kur lenkiu.

– Ir ukrainiečius kviečiame į Europą kartu eiti. Bet ar jie eis, jeigu mūsų stogas kiauras? Klaudijus nuleidęs akis pamato mano sušlapusias klešnes ir pagaliau supranta, apie ką kalbu: – Nepasisekė mums su tuo stogeliu... – Kada pamatėte, kad nepasisekė? Tik dabar? – Ne, ne dabar. Kiekvieną pavasarį vanduo pasileidžia, užlopome, ir ramu iki kitų metų. Užtektų priemenės stogelį padaryti su nedideliu nuolydžiu, bet architektas neleidžia nieko keisti, o jo autoriaus teises saugo įstatymas. – Ką darysime su tuo architektu? – Tarkitės, jūs čia dabar didžiausias diplomatas, – šypsosi Klaudijus. – Gerai, pagalvosiu, – ir paprašau aprodyti visą ambasados ūkį. Ambasada įsikūrusi buvusiame vaikų darželyje, vieta gera – atokiau nuo centro, netoli Botanikos sodas ir Dniepras. Mano pirmtakai, nupirkę šį pastatą, tikėjosi čia įkurti tikrą Saulės miestą su ambasada, verslo centru ir svečių namais. Buvo suplanuoti žiemos sodai ir fontanai. Apeiname visą didžiulį sklypą. Kol kas matau tik vieną svajotos galybės ženklą – statybininkai pluša prie puošnaus paradinio įėjimo, kuriam architektas numatė impozantiškas metalines kolonas, ir stogą, ant kurio net sraigtasparnis galėtų nutūpti. – Brangokas projektas, – kraipau galvą. – Brangus ir neprotingas, – priduria Klaudijus. – Bet vėlu ką nors keisti, nes sąmatos seniai patvirtintos. Pusė vaikų darželio jau suremontuota – ten dirba diplomatai, kita pusė – užkalta. Klaudijus atrakina kreivas duris. Metalinės vaikų lovelės, storai dulkių nugulta patalynė, sulaužytos spintelės, sulankstyti virtuvės rakandai, palubiuose nukarusi kabelių raizgalynė. Žengiame per nubyrėjusį tinką, kyla dulkių debesys. Tikras Černobylis – prisimenu, kaip fotografavau ten apleistą vaikų darželį. – Ką darysime, Klaudijau? – klausiu. Klaudijus tyli. – Ar tiki, Klaudijau, kad po metų čia bus ne šiukšlynas, o rūmai? – Bus, jeigu kas pinigų duos, – filosofiškai atsako Klaudijus.

– Tu teisus, – pasakau ir tą pačią savaitę išskrendu į Vilnių ieškoti pinigų. Kai tik atsirado pinigų, atvyko statybininkai. Išgriovus nereikalingas pertvaras, atsivėrė didžiulė erdvė su žavingu Botanikos sodo vaizdu. Pro išmuštas langų ertmes žiūriu į egzotiškų krūmų žalumą ir svajoju čia įrengti priėmimų salę, kokios neturi nė viena ambasada. Bet nelaimė: salę per patį vidurį dalina gremėzdiška kolona, kurios nepavyks nugriauti, nes ji prigrūsta visokiausių komunikacijų. – Nesikankink! – tokiais atvejais sako mano bičiulis korėjietis Jin Mokas. – Užduok sau klausimą ir eik miegoti. Arba medituoti. Atsakymas ateis netikėtai ir nežinosi, iš kur. Visą savaitę stropiai vykdžiau korėjiečio nurodymus, ir atsakymas atėjo. Tik ne sapnuose, o svečiuose pas Irano ambasadorių. Jis pasitiko mane didžiulėje erdvėje, kurioje tilpo viskas: kabinetas, biblioteka, priėmimų salė. Ambasadorius sėdėjo savo krėsle oriai kaip persų didikas ir

Oficialaus priėmimo metu su žmona Toma ir Pramonininkų sąjungos prezidento, buvusio premjero Anatolijaus Kinakho dukra Zoja

barė amerikiečius dėl jų, kaip jis sakė, kvailos politikos. Kai ambasadorius septintą kartą ištarė stupid americans, man šovė mintis, kad mūsų salė galėtų būti tokia pat: židinys, svečių kampas, nedidelė paveikslų galerija... O dar užsisvajojau, kad bus fortepijonas ir šimtas kėdžių klausytojams. Aplink tą nevykusią koloną įrengsime barą – tikrą barą su kavos aparatu ir vyno atsargomis. Pasikviečiau į Kijevą interjero architektę profesorę Dalią Adomonienę, kuri subtiliai jaučia erdvę, spalvas, linijas. Niekas kitas taip jautriai man neparinks medžiagų, šviestuvų, baldų. Išsakiau profesorei savo persiškas idėjas, ir projektas žvaliai pajudėjo į priekį. Atlikę pusę darbo, statybininkai išskrido švęsti Kalėdų, o mus iš ministerijos pasiekė pranešimas, kad kitais metais pinigų statyboms nebegausime. Vėl ėjau per kabinetus: viename raukiau kaktą, kitame spaudžiau ašarą, trečiame lenkiausi iki žemės. Kartojau, kad mesti nebaigtą darbą būtų neūkiška ir nepatriotiška. – Jums jau daug davėme, dabar reikia kitiems, – sakė atsakingi asmenys. – Bet mūsų ambasada liks pusiau skusta, pusiau lupta. Gal bent vieną dalyką užbaikime iki galo? Galiausiai palankų žodį tarė ministras Petras Vaitiekūnas, pareigūnų širdys sušilo ir darbai vėl užvirė. Užkūrėme židinį, pakabinome paveikslus. Pasikviečiau Vokietijos ambasadorių: atsidaro metaliniai vartai, mersedesas apsuka platų ratą ir sustoja prie impozantiškų ambasados kolonų. Ambasadorius žiūri į jas užvertęs galvą: – Nežinojau, kad Lietuva tokia didelė valstybė! O paskui ir kiaurą stogelį sutvarkėme. Čia irgi prireikė mažos gudrybės. Rengiantis dar vienam prezidento vizitui paprašiau kolegų, kad vilniečiui architektui lyg tarp kitko užsimintų apie būsimą apsilankymą atgimusioje ambasadoje ir apie pulką Lietuvos žurnalistų, kurie fotografuos ir aprašys kiaurą priemenės stogelį. Po valandos architektas jau piešė naują stogo projektą: padarėme nuolydį ir dabar kiekvieną pavasarį žengiame drąsiai, nebijodami šalto dušo.

Nuo Pilies kalno, kartais vadinamo lietuvių kalnu, galima apžiūrėti visą Kijevą

2006, vasara Kijevas

Kaip gimsta romanai

ORANzINIS ROMANAS

netą įžengiau, galima sakyti, tiesiai iš s Himalajų kalnuose, kur mus su Toma išbandė s. Per ketverius darbo metus Ukrainoje – o iki 2009-ųjų gruodžio – negrėsė nei sniego ai, tačiau adrenalino buvo daug: iš arti mačiau urbulencijas, o ir gyvenimiškų siužetų netrūko. to duris nežinodavau, kokie netikėtumai ą: kažkam iš tautiečių įstrigo verslas, kažkas ko be paso ir pinigų vienišas gatvėje. Susitikau ų žmonių ir aplankiau vietų, kurių nemini ai. Kiekviena diena man dovanodavo naujų ų – jas užrašiau ir sudėjau į šią knygą.

Algirdas Kumža

Prieš dvidešimt metų užėjau į knygyną Londono Oksfordo gatvės viduryje. Didžiulio knygyno kampe stovėjo spinta su užrašu „Russian literature“. Nedidelėje medinėje spintoje vietos užteko tik keturiems autoriams: Levui Tolstojui, Fiodorui Dostojevskiui, Michailui Bulgakovui ir Andrejui Kurkovui. Pirmuosius tris jaučiausi pažįstąs geriau nei savo brolius, o kas tas ketvirtas, taip įžūliai įsitrynęs tarp pasaulio genijų? Ir dar ukrainietis! Andrejus rašo rusiškai, bet vadina save Ukrainos rašytoju. Dar didesnį šoką patyriau po poros metų Seulo centre užėjęs į penkiskart didesnį knygyną: čia radau Fiodorą Dostojevskį, Viktorą Peleviną ir vėl – Andrejų Kurkovą. Akį traukė švarus baltas viršelis su mažučiu juodu pingvinu. Romanas vadinosi „IškylaORANzINIS ant ledo“. Mano draugas Jin Mokas negalėjo KNYGĄ DABAR ROMANAS patikėti, kad tas Kurkovas moka vienuolika kalbų. ambasadoriaus Ilgą laiką maniau, kad Kurkovas yra išgalvotas slapyvardis, bet vieną užrašai dieną sutikau jį Kijevo Maidane, kur degė Oranžinės revoliucijos laužai. Jis nebuvo panašus į gyvąjį klasiką, sulinkusį nuo šlovės ir egzistencinių minčių. Išsyk pakvietė alaus, pasakojo ukrainietiškus anekdotus ir nė žodžio – apie nepakeliamą kūrėjo naštą. Andrejus ką tik parskrido iš Kirgizijos, o rytoj – vėl į Vokietiją. Savo dideliame bute netoli istorinių Aukso vartų būna retai, bet grįžęs prisikviečia minias draugų. Aš atėjau pirmas. Rauginti agurkėliai, mažas stikliukas degtinėlės. Sūris, kurį klajokliai visą dieną tirpina burnoje, kad justų sotumą. Grakščiai kaip žiogas Andrejus šokinėja nuo vienos kalbos prie kitos: su žmona šneka angliškai, su austrų ambasadoriumi – vokiškai, su plovo virėju Petia – rusiškai, o su manimi – ukrainietiškai. Dar jis moka prancūzų, ispanų... Nežinau, ko jis nemoka. Renkasi dailininkai ir kiti bohemiški žmonės. Austrų ambasadorius pasirodo su trimis dukromis. Aš čia visai naujas, o jie visi žino savo

ašai padės perprasti šių dienų Ukrainą.

UMŽA – Kovo 11-osios akto signataras, rašytojas. Apdovanotas dviem nais „Už nuopelnus“, dviem medaliais Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“, „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“. Parašė lajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“, lio knyga“ ir „Rasa. Po angelo sparnu“

REJUS KURKOVAS, tarptautinių bestselerių o“, „Paskutinė prezidento meilė“ ir „Šengeno istorija“

9 786094 872464

ambasadoriaus užrašai

eve visada matydavau apsuptą talentingų žmonių: omatų. Mes diskutuodavome, kurdavome naujus das sodindavo mane prie fortepijono ir aš iki vėlumos stės dainas. Dažnai ištrūkdavome į gražiausias Ukrainos s Kamenecą, Očakovą, Lvovą. Algirdas gerai pažino mūsų autos charakterį.

KETVERI METAI UKRAINOJE: NUO POLITIKOS UŽKULISIŲ IKI KURIOZIŠKŲ NUOTYKIŲ

ĮSIGYKITE