Orai by knygos.lt

Larry D. Moore nuotr. CC BY-SA 4.0

Jaunuolis nerimauja: kas, jei visa, ką darau, nereikšminga? Senukas nerimauja: kas, jei visa, ką darau, reikšminga? JENNY OFFILL (Dženė Ofil, g. 1968 m.) – garsi JAV rašytoja, trijų romanų autorė, sužavėjusi Ameriką išskirtiniu rašymo stiliumi ir drąsiomis, ironiškomis įžvalgomis. Šiuo metu J. Offill gyvena Niujorke ir dėsto kūrybinį rašymą Sirakūzų bei Kingstono universitetuose. „Orai“ – pirmoji jos knyga lietuvių kalba. Provokuojanti J. Offill proza meta iššūkį šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam klimato krizės nuojautomis, ir verčia permąstyti, kur kiekvienas iš mūsų brėžiame ribą tarp asmeninių ir visuomenės problemų.

Mažametį sūnų auginanti bibliotekininkė Lizė nuolat jaučiasi neišnaudojanti savo potencialo. Trokšdama pokyčių, ji priima pasiūlymą papildomai padirbėti buvusios dėstytojos, klimato kaitos aktyvistės Silvijos asistente. Pagrindinė Lizės užduotis – atsakyti į plūstančius elektroninius laiškus apie klimato krizę ir pasaulio pabaigą. Dar ji padeda nuo narkotikų priklausomam broliui, mėginančiam kurti šeimą ir kovoti su savo baimėmis. Įsitraukusi į brolio rūpesčius, Lizė nė nepastebi, kaip pašlyja jos pačios santykiai su vyru. Ką daryti, kai ilgametė santuoka ima rodytis per daug patogi ir monotoniška, o į biblioteką vis užsuka žavus reporteris, įkūnijantis seniai pamirštą jaudulį? Romanas „Orai“ – fragmentiškas, sumaniai nupintas šių laikų moters vidinis monologas. Tai trumpas ir kartu atidumo reikalaujantis skaitinys – šmaikščiose Lizės įžvalgose ir kasdieniuose nutikimuose atsispindi politinio, ekologinio ir emocinio klimato kaita: 2016 metų JAV prezidento rinkimai, migracijos problemos, aštrėjančios diskusijos apie neišvengiamą klimato krizę ir pačios Lizės vidinis virsmas. Subtiliame J. Offill romane gausu humoro, žmogiškos empatijos ir kandžios kritikos stabilumo stokojančiai visuomenei. Romaną „Orai“ žurnalas „Time“ įtraukė į 100 reikšmingiausių 2020 m. knygų sąrašą. „Trumpa, bet nepaprastai daug aprėpianti knyga.“ – The Boston Globe.

JENNY OFFILL

ORAI R O M A N A S

Iš anglų kalbos vertė Kšištofas Kšivecas

vilnius 2021

Jenny OFFILL WEATHER Alfred A. Knopf, New York, 2020

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Pastabos iš 1640 m. įvykusio Milfordo (Konektikuto valstija) miestelėnų susirinkimo Nubalsuota už tai, kad žemė yra Viešpaties, ir iš to kyla pilnatvė; nubalsuota, kad žemė yra patikėta šventiesiems; nubalsuota, kad mes ir esame tie šventieji.

1. Ryte ateina labiausiai nušvitusioji. Nušvintama etapais, ir ji, jos pačios manymu, pasiekusi priešpaskutinį. Šį etapą galima apibūdinti vienu japonų kalbos žodžiu. Jis reiškia „juodų dažų kibiras“. Kurį laiką renku knygas amžinajam adjunktui. Jis vienuolika metų rašo disertaciją. Duodu jam šūsnį švaraus popieriaus lapų. Spaustukų ir rašiklių. Rašo apie filosofą, kurio nesu girdėjusi. Pasak jo, filosofas nežymus, bet pasitarnavęs. Nežymus, bet pasitarnavęs! Vakar vakare jo žmona ant šaldytuvo paliko popiergalį. Ar tai, kuo dabar užsiimi, duoda pajamų? – klausė. Vyras nušiurusia eilute nenori, kad baudos jam būtų sumažintos. Jam malonu paaukoti mūsų įstaigai. Po pietų

užsuka blondinė nukramtytais nagais ir išeina tualetinio popieriaus prigrūsta rankine. Ginčiju vakcinacijos teoriją ir dar vieną – apie vėlyvąjį kapitalizmą. – Ar jums kartais nesinori vėl būti trisdešimties? – klausia vienišius inžinierius. – Ne, niekad, – atsakau. Pasakau jam tą seną anekdotą apie grįžimą atgal. „Keliautojų laiku neaptarnaujame“. Keliautojas laiku įžengia į barą. Pakeliui namo prieinu prie ponios, prekiaujančios vėjo malūnėliais. Kartais jų nusiperka gerokai apsinešę studentai. – Šiandien nieko nepardaviau, – guodžiasi ji man. Išrenku vieną Eliui. Jis mėlynas ir baltas, bet pučiant vėjui spalvos susilieja ir tampa žydras. Nepamiršk palikti smulkių, primenu sau. Maisto krautuvėlėje Mohanas duoda jų visą saują. Pasigrožiu nauja jo kate, bet jis sako, kad ji ką tik užklydo. Visgi pasiliks, nes žmona nustojo jį mylėti. – Norėčiau, kad būtum tikra psichoterapeutė, – sako man vyras. – Tada būtume turtingi. • • • 10

Henris vėluoja. O juk aš išsikviečiau taksi, kad nevėluočiau pati. Galų gale pastebiu jį, kiaurai permerktą. Be palto, be skėčio. Stabtelėjęs prie kampo duoda smulkių moteriai, užsimetusiai šiukšlių maišą vietoj pončo. Brolis kartą sakė, kad pasiilgsta narkotikų, mat jie užčiaupia jį kviečiantį pasaulį. Suprantama, atsakiau. Buvome prekybos centre. Mus supantys daiktai stengėsi atskleisti savo tikrąją prigimtį. Vis dėlto jų spindesys buvo blankus – dar blankesnis už klaikią muziką. Stengiuosi kuo greičiau sušildyti jį sriuba, kava. Manau, jis atrodo gerai. Akys skaidrios. Padavėja paruošia dar vieną kavinuką, flirtuoja su juo. Žmonės stabdydavo mano motiną gatvėje. Koks nuostolis, sakydavo. Šitokios blakstienos – berniukui! Ką tik atnešė daugiau duonos. Kol brolis pasakoja apie narkomanų anonimų susirinkimą, suvalgau tris riekeles. Viena moteris atsistoja ir ima rėkauti kažką apie antidepresantus. Jai labiausiai neramu dėl to, kad žmonės mėto vaistus kur pakliūva. Ištyrus miesto kanalizacijos kirminus paaiškėjo, kad juose didžiulė paksilio ir prozako koncentracija. Prisilesę šių kirminų, paukščiai lieka arčiau gimtojo lizdo, suka sudėtingesnius lizdus, bet, regis, neturi didelio noro poruotis.

– Bet ar jie laimingesni? – klausiu brolio. – Ar jie per dieną vidutiniškai nuveikia daugiau? • • • Mūsų miegamojo langas atviras. Persisvėręs ir ištempęs kaklą gali matyti mėnulį. Graikai manė, kad tai vienintelis į Žemę panašus dangaus kūnas. Jame būta augalų ir gyvūnų, penkiolika kartų didesnių už mūsiškius. Įeina sūnus – nori kažką parodyti. Panašu į kramtomosios gumos pakelį, bet iš tiesų tai žaisliukas. Bandant paimti gumos gabalėlį metalinė spyruoklė prispaudžia pirštą. – Skauda labiau, nei galėtum pamanyti, – įspėja mane. Ai. Sakau jam – pažiūrėk pro langą. – Jaunatis, – sako Elis. Numanau, kad apie mėnulį jau žino daugiau, negu kada sužinos. Senojoje mokykloje jis išmoko dainelę, padedančią įsiminti visas Mėnulio fazes. Retkarčiais padainuoja mums per vakarienę, bet tik jei neverčiame. Manyčiau, mėnuliui viskas bus gerai. Niekas nesuka galvos dėl mėnulio. • • •

Šį rytą prie mokyklos durų laukia moteris su megafonu. Įspėja tėvus neiti vidun ir tiesiog palikti vaikus čia, už raudonos linijos. – Svarbiausia – saugumas! – šaukia. – Svarbiausia – saugumas! Visgi kartais Elis apsiverkia paliktas toje triukšmingoje, besigrūdančioje minioje. Jam nepatinka, kad turi vaikščioti per tą didžiulę valgyklą nuo vieno krašto iki kito. Sykį sustingo vidury, kol kažkuri padėjėja griebė jį už alkūnės ir stumtelėjo į reikiamą kampą. Tad ir šiandien gelbėjamės bėgdami pro padėjėją į Eliui skirtą rinkimosi vietą. Prie stalo laukia jo draugas, atsinešęs gyvūnų formos krekerių, tad pasišalinu iš ten neapsiašarojusi, tačiau moteris su megafonu spėja man surikti: – Tėvams negalima! Tėvai negali lydėti vaikų! Dievulėliau, ji dievina tą megafoną. Tos gaidelės jos balse, rodos, perveria mane kiaurai, bet štai aš vėl gatvėje ir liepiu sau apie tai nebegalvoti. Man negalima galvoti, kokia didelė ši mokykla ar koks nedidelis jis. Šią klaidą jau ne kartą esu padariusi palikdama jį čia. Turėčiau būti prie to pripratusi, bet retkarčiais mane vis tiek dar nukrečia šiurpas. • • • 13

Visą dieną eina ir eina kvaištelėję profesoriai. Prisiekiu – etatiniai yra trenkčiausi. Jie lenda prieš kitus eilėje stovinčius žmones, kad išduočiau knygą arba norėdami pateikti užsakymų sąrašą. Tyrimais įrodyta, kad 94 procentai koledžų profesorių įsitikinę, jog jiems tenkančio darbo krūvis viršija normą. Kitą dieną gavome rekomendacijas. Patarimai, kaip tvarkytis su problemiškais nuolatiniais lankytojais. Profesoriai jame neminimi. Rekomendacijose nurodytos šios kategorijos: Smardieji Niūniuojantieji Kikenantieji Braukantieji knygas Aptaškantieji knygas Kovingieji Plepiai Vienišiai Kosintieji O kuriai kategorijai priskirti garbaus amžiaus džentelmeną, kaskart prašantį pasakyti jo elektroninio pašto paskyros slaptažodį? Mėginu jam paaiškinti, kad to niekaip negaliu žinoti, kad slaptažodį žino tik jis pats, bet senukas tiesiog pasipiktinęs purto galvą, lyg norėtų pasakyti: „Čia tikrai informacijos stalas?“

• • • Autobusų stotelėje kabo plakatas su Silvijos nuotrauka. Pranešama, kad ji sakys kalbą studentų miestelyje. Prieš daugybę metų, būdama paskutinio kurso studentė, mokiausi pas ją, bet mokslus mečiau. Ji kartais užsukdavo patikrinti, ar aš ir toliau ketinu švaistyti savo talentą. Atsakymas kaskart būdavo „taip“. Galų gale ji užtarė mane, kam reikia, kad gaučiau šį darbą, nors ir neturiu reikiamos kvalifikacijos. Pakeliui namo klausausi naujos jos tinklalaidės. Ši laida vadinasi „Centras neatlaikys“. Galėtų taip vadintis visos. Didėjantį siaubą beveik atsveria Silvijos balsas. Jis veikia raminamai net tada, kai ji kalba apie nematomus link mūsų šuoliuojančius raitelius. Galima atpažinti pakilimų ir nuosmukių požymius, tačiau mūsų pramoninė civilizacija tokia didžiulė, tokia visa apimanti... Pažvelgiu pro langą. Kažkas tolumoje šlubuoja medžių link. • • • Durys atsilapoja ir Elis puola man į glėbį. Padedu jam nuo rankų nusilupti kaučiukinius klijus, o tada jis grįžta prie žaidimo. To, kurį mėgsta visi. Anot mano vyro, tai trimatis procedūromis sukurtas pasaulis. Edukacinis.

Smagu žiūrėti, kaip jie žaidžia. Blokas po bloko stato pastatus, o tada pripildo patalpas mineralų, kuriuos iškasė pačių pasigamintais kirtikliais. Jie nuima derlių žaliuose laukuose ir augina viščiukus maistui. – Nugalabijau viščiuką! – šaukia Elis. – Jau beveik naktis, – sako jam Benas. Pašto dėžutėje – sąskaitos ir prekybos centro skrajutės. Taip pat žurnalas, skirtas buvusiam nuomininkui. Viršelis vilioja patarimais, kaip padėti žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos. Ką sakyti... Užjaučiu, kad tu taip kenti. Būsiu su tavimi. Pasirūpinsiu savimi pats, kad tau nereikėtų nerimauti, jog tavo skausmas gali pakenkti man. Ko nesakyti... Ar bandei gerti ramunėlių arbatą? • • • Šį kartą leidžiu broliui išrinkti filmą, tačiau siužetas toks kvailas, kad vos galiu žiūrėti. Visuose jam patinkančiuose filmuose, regis, tuoj ištiks baisi katastrofa ir ją tegali sustabdyti vienintelis žmogus, iš kurio mažiausiai to tikėtumeisi.

Paskui vaikštome parke. Jis susipažino su potencialia mergina, tačiau nemano, kad jiems išdegs. Jie pernelyg skirtingi. Po kurio laiko suvokiu, kad jie dar net nebuvo nuėję į pasimatymą. – Juk nenorėtum susitikinėti su panašia į tave mergina? – klausiu. Henris juokiasi. – Gink Dieve, ne. Pirmojoje mano išklausytoje paskaitoje Silvija pasakojo apie asortatyvųjį poravimąsi. Tai yra kai susitikinėja panašūs žmonės – pavyzdžiui, depresyvus su depresyviu. Pasak jos, asortatyviojo poravimosi problema ta, kad susitikinėjant su tokiu pačiu tvyro tobulos sutapties jausmas. Lyg būtum radęs spynai tinkantį ir duris atrakinantį raktą. Tik klausimas, ar už durų tikrai tas kambarys, kuriame norėtum praleisti savo gyvenimą... Taigi pasakoju broliui, kaip Benas ir aš pastebime skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, kartą grįžusi namo radau jį džiūgaujantį dėl to, kad „pagaliau juos nuėmė“. – Ką nuėmė? – pasiteiravau, ir jis paaiškino, kad pastolių, trejus metus dengusių mūsų namo fasadą, pagaliau nebėra. O kai praėjusią savaitę pasakojau jam apie vaikiną iš 5C buto, jis paklausė: – Pala, koks narkotikų prekeivis? • • • 17

Man grįžus namo kalytė užsimano ledo kubelio. Duodu jai vieną, bet ji toliau barškindama stumdo dubenėlį po virtuvę. – Kaip praėjo diena? – klausiu Beno. Jis gūžteli pečiais. – Daugiausia programavau, šiek tiek skalbiau. Ant stalo guli milžiniška sulankstytų skalbinių krūva. Pastebiu mėgstamiausius marškinėlius – jie ne tokie slegiantys. Nuėjusi į miegamąjį persirengiu. Tampu visai kitu žmogumi. Trečią santuokos dieną karalienė Viktorija parašė: Brangusis Albertas, norėdamas mane pamaloninti, užsimovė manąsias kojines. Nuėjusi žiūrėjau, kaip skutasi, – tikras malonumas akims... Paskambina motina, kalba apie šviesą, vyną ir gyvąją duoną. • • • Septynios ryto, o Elis žaidžia su kalyte „atnešk daiktą“. Atimu apseilėtą varlę ir padedu ant šaldytuvo. – Turim eiti! Nepamiršk kuprinės! – įspėju. Padėjusi ant letenų galvą, kalytė atsargiai stebi mane. Šiurkščiai perbraukiu Eliui per plaukus šukomis. Jis susiraukia ir sprunka nuo manęs.

– Turim eiti! Aukis! – rėkiu. Galų gale išeiname pro duris. Ponia Kovinski pradeda aiškinti kažką apie liftus, tačiau mes pralekiame pro ją. Dešimt kvartalų. Einu per greitai, tempiuosi Elį kartu. Žinau, žinau, taip nedera, bet jei atvesiu jį per vėlai, teks laukti ilgoje eilėje. Prieš finišą spurtuojame per žaidimų aikštelę ir pasirodome kaip tik laiku. Dūstu, prakaituoju, esu nusiminusi. Bučiuoju Elį į galvelę, mėgindama išpirkti kaltę dėl tokio skubėjimo. Kodėl nesusilaukiau daugiau vaikų, kad turėčiau daugiau galimybių? Tos kitos motinos išmintingesnės – pagimdžiusios vieną vaiką nesustojo. Būriuojasi štai už tvoros. Regis, kalbasi urdu kalba. Viena šypteli man, mosteliu jai atsakydama. Kaip aš atrodau jos akimis? Susimąstau apie savo nuobodžiai pilką aprangą ir prašmatnius akinius. Praėjusią savaitę ji mokyklos loterijai paaukojo maišą šilkinio audinio – raudono, siuvinėto aukso siūlais. Elis nori laimėti ir iš jo pasisiūti apsiaustą. Žinau, kaip rašomas jos vardas, bet ištarti nemoku. • • •

Larry D. Moore nuotr. CC BY-SA 4.0