R omana s
Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė
Vilnius, 2021
Vaistinė
Ilgus metus Henris Kiteridžas dirbo kaimyninio miestelio vaistininku ir kasryt važiuodavo apsnigtu, lietaus permerktu ar saulės įkaitintu keliu; avietės miestelio pakraščio krūmynuose leisdavo naujus ūglius, iki jis nusukdavo į platesnį kelią, vedantį vaistinėn. Išėjęs į pensiją, jis vis dar nubunda anksti ir prisimena, kaip mėgdavo ryto metą, tarsi pasaulis būtų buvusi jo paslaptis: padangos tyliai girgždėdavo asfaltu, o šviesa perskrosdavo rytinį rūką, dešinėje trumpam šmėstelėdavo įlanka, ją pakeisdavo aukš tos laibos pušys, jis beveik visuomet važiuodavo pravėręs auto mobilio langą, nes mėgdavo pušų ir sūraus oro aromatą, o žiemą uosdavo šalčio kvapus. Vaistinė buvo įsikūrusi nedideliame dviejų aukštų pastate, ūki nių ir maisto prekių parduotuvių kaimynystėje. Kas rytą pasistatęs automobilį prie metalinių konteinerių už pastato ir užėjęs į vaistinę pro galines duris, Henris įjungdavo šviesas ir nureguliuodavo šildy mo sistemos termostatą, o vasaros metu paleisdavo suktis ventiliato rius. Iš seifo įdėjęs grynųjų į kasos aparato stalčių, atrakindavo duris, 9
Elizabeth Strout
nusimazgodavo rankas ir užsimesdavo baltą vaistininko chalatą. Ri tualas teikė jam malonumo, tarsi senoji vaistinė – su lentynomis, prikrautomis dantų pastos, vitaminų, kosmetikos, plaukų aksesua rų, net siuvimo adatų, atvirukų, šildančių guminių pūslių ir švirkš tynių žarnynui valyti, – būtų buvusi tvirta, nesikeičianti asmenybė. Ir bet kokie nemalonūs namie kilę sentimentai, nerimas dėl to, kad viduryje nakties pakilusi žmona slankioja iš kampo į kampą, – vis kas saugioje vaistinės erdvėje atsitraukdavo tarsi atoslūgis. Stovėda mas šalia stalčiukų ir eilėmis surūšiuotų tablečių vaistinės gilumoje, Henris pralinksmėdavo išgirdęs suskambusį telefoną, nušvisdavo, kai ponia Meriman užsukdavo kraujospūdį reguliuojančių vaistų arba senukas Klifas Motas atkrypuodavo digitalino, apsidžiaugdavo, kai pakuodavo valiumą Reičelei Džouns, kurios vyras papustė pa dus jųdviejų kūdikio gimimo išvakarėse. Henris iš prigimties buvo linkęs išklausyti, tad ne kartą per savaitę aimanuodavo: „Jergutėliau, man labai skaudu tai girdėti“ arba aikčiodavo: „Tu tik pamanyk!“ Asmeniniame gyvenime jį kamavo tylus nerimas, užgimęs vai kystėje, dukart regėjus pašlijusių motinos nervų priepuolius, ji ne taip jau retai pakeldavo balsą. Todėl jei pirkėjas išreikšdavo ne pasitenkinimą dėl kainos ar susierzindavo dėl abejotinos pleistro arba sauso ledo paketo kokybės – kas nutikdavo nedažnai – Hen ris iš paskutiniųjų stengdavosi kuo greičiau užglaistyti situaciją. Ne vienus metus jam dirbo ponia Greindžer, omarų žvejo žmona, aplink kurią, regis, nuolatos ūžaudavo šalti atvirų vandenų vėjai, todėl pataikauti nepatikliems klientams ji neskubėdavo. Poniai Greindžer pakuojant receptinius vaistus, jis buvo priverstas viena ausimi klausytis, jei kurį kartą ji nuspręstų numoti ranka į nu siskundimą. Panašus jausmas jį apimdavo rūpinantis, kad žmona Olivija pernelyg nespaustų Kristoferio dėl namų darbų ar nebaig tos namų ruošos; nuolatinis budrumo poreikis – troškimas įtikti 10
Olivija Kiteridž
kiekvienam. Išgirdęs šaltuką ponios Greindžer balse, nusileisdavo iš savo posto ir sustojęs vaistinės viduryje pats užkalbindavo pirkė ją. Visais kitais atžvilgiais ponia Greindžer buvo darbšti. Vertino uždarą jos būdą, tikslumą skaičiuojant inventorių ir pareigingu mą – be reikalo neišsisukinėti nuo darbo. Jį pribloškė netikėta jos mirtis per miegus, pasijuto savotiškai atsakingas, kad dirbdamas su ja visus tuos metus nepastebėjo simptomų – tai, lentynose dė liodamas tabletes, sirupus ir švirkštus, galėjo pagydyti. – Baikšti, – jo žmona apibūdino naująją padėjėją. – Panaši į pilką pelytę. Denisės Tibodo skruostai buvo apvalūs, o smulkios akys ste beilijo pro akinius rudais rėmeliais. – Bet miela pelytė, – sakė Henris. – Patraukli. – Kupra niekam patrauklumo neprideda, – paprieštaravo Oli vija. Tiesa, smulkūs Denisės pečiai rodėsi pasvirę į priekį, tarsi ji už ką atsiprašinėtų. Buvo dvidešimt dvejų, ką tik baigusi Vermonto valstijos universitetą. Jos vyras taip pat vardu Henris: susipažinęs su Henriu Tibodo, Henris Kiteridžas liko sužavėtas nesuvaržyto išskirtinumo. Jaunuolio veidas buvo gyvybingas ir tvirtų bruožų, o kibirkštis akyse vaiskiai nušvietė dorovingą, paprastą veidą. Jis dirbo santechniku dėdės įmonėje. Juodu su Denise buvo susituo kę jau metus. – Sumanymas manęs nežavi, – atšovė Olivija, kai jis pasiūlė pa sikviesti porą vakarienės. Henris nusileido. Tai buvo metas, kai jo sūnus – dar nė nepradėjęs žengti į paauglystę – netikėtai paniuro, dėl to visi pajuto įtampą, prislėgta jo nuotaika užnuodijo namų atmosferą, Olivija pasikeitė ir tapo nenuspėjama kaip Kristoferis; nuolatiniai aršūs jųdviejų kivirčai tapo savotiška tylaus intymumo skraiste, po kuria nieko nenutuokiantis, suglumęs Henris pradėjo jaustis nepageidaujamas. 11
Elizabeth Strout
Tačiau vėlyvos vasaros pavakarę, saulei pasislėpus už eglių vir šūnių, kai automobilių stovėjimo aikštelėje, kalbėdamasis su De nise ir Henriu Tibodo, dalijosi prisiminimais apie savo studijų dienas prieš daugelį metų ir matė drovų bei karštą susidomėjimą jų veiduose, Henris Kiteridžas pajuto tokį nenugalimą norą pasi džiaugti šios jaunos poros draugija, kad ėmė ir išbėrė: – Klausykite. Mudu su Olivija norėtume kurį vakarą pakviesti jus vakarienės. Pakeliui namo, grįždamas pro dangų remiantį pušyną, pro va landėlę šmėsteliančią įlanką, jis galvojo apie Tibodus, važiuojan čius priešingon pusėn, link savo gyvenamosios priekabos miestelio pakraštyje. Jo vaizduotėje priekaba buvo jauki ir tvarkinga – mat Denisė pasižymėjo švara, – o pora šnekučiavosi apie dienos nau jienas. Įsivaizdavo Denisę sakant: „Jis geras viršininkas.“ Henris galbūt antrino: „Taip, jis man labai patinka.“ Įsukęs į privažiavimą, kurį atstojo vejos lopinėlis kalvos viršū nėje, sode jis išvydo Oliviją. – Sveika, Olivija, – pasisveikino eidamas artyn. Jis troško ją apkabinti, tačiau keista tamsa rymojo šalia, tarsi pasitraukti at sisakantis pažįstamasis. Henris pranešė, kad pakvietė jaunuosius Tibodus vakarienės. – Taip pridera, – sakė. Brūkštelėjusi prakaitą nuo viršutinės lūpos, Olivija nusigręžė ir išrovė kuokštą piktžolių. – Vadinasi, nutarta, pone prezidente, – atsakė. – Duok nuro dymų virėjui. Penktadienio vakarą pora sekė paskui jį, ir jaunasis Henris jau spaudė Olivijai ranką. – Kaip čia gražu, – tarė. – Ir koks vaizdas į vandenis. Ponas Kiteridžas pasakojo, kad savo rankomis pasistatėte namus. 12
Olivija Kiteridž
– Tai tiesa. Sėdėdamas šonu į stalą, sudribęs kėdėje kaip paauglys, Kris toferis nesiteikė atsakyti, kai Henris Tibodo pasiteiravo, ar mo kykloje užsiima kokia nors sporto šaka. Henris Kiteridžas pajuto viduje staiga įsiplieskusį įsiūtį; panoro iškoneveikti berniuką už prastas manieras, kurios, jo manymu, bylojo apie kažką nemalo naus, kam Kiteridžų namuose ne vieta. – Dirbdama vaistinėje, – Denisei kalbėjo Olivija, ant stalo sta tydama lėkštę keptų pupų, – sužinai visas miestelio paslaptis. – Pri sėdusi skersom prie stalo, pastūmė buteliuką kečupo. – Turi išmokti laikyti liežuvį už dantų. Bet atrodo, kad tau tai puikiai sekasi. – Denisė supranta, – įsiterpė Henris Kiteridžas. – Ak, žinoma. Patikimesnės už Denisę ir su žiburiu nerasi, – paantrino Denisės vyras. – Tikiu tavimi, – paduodamas jaunuoliui krepšelį su bande lėmis, tarė Henris. – Ir turiu prašymą. Vadink mane Henriu. Tai vienas iš mėgstamiausių mano vardų, – pridėjo. Denisė tyliai su kikeno. Jis jai patiko, tai buvo akivaizdu. Kristoferis dar labiau suglebo savo kėdėje. Henrio Tibodo tėvai gyveno ūkyje toliau nuo jūros, taigi abu Henriai pasinėrė į pašnekesį apie derlių ir vijoklines pupas, dėl lietaus stygiaus nesaldžius šiųmečius kukurūzus, aptarė, kaip pa ruošti smidrų lysves. – Dėl Dievo meilės, – neišlaikė Olivija, kai perduodamas ke čupą jaunuoliui Henris Kiteridžas išmetė buteliuką ir padažas iš siliejo ant ąžuolinio stalo, tarsi sutirštėjęs kraujas. Nesėkmingai mėginęs buteliuką sugriebti, Henris nerangiai nuritino jį toliau, o išsitepęs pirštus netruko padažu išsiterlioti baltų marškinių. – Nekišk nagų, – atsistojusi riktelėjo Olivija. – Henri, palik jį ramybėje. Meldžiu. 13
Elizabeth Strout
Galbūt išgirdęs griežtai tariamą savo paties vardą, Henris Ti bodo nustėręs atsilošė. – Kad tave kur, ką būsiu pridirbęs, – tarė Henris Kiteridžas. Desertui kiekvienam buvo patiekta po mėlyną dubenėlį su vi duryje slidinėjančiu kaušeliu vanilinių ledų. – Vaniliniai mano mėgstamiausi, – šūktelėjo Denisė. – Nejaugi? – suburbėjo Olivija. – Ir mano, – pritarė Henris Kiteridžas. Atėjus rudeniui, kai rytais tamsa nebeskubėdavo trauktis, o vaistinė, prieš saulei persiritant į kitą pastato pusę, tesugaudavo trumpą šviesos pleištą, kuriam užgesus likdavo tik šviestuvai pa lubėje, Henris parduotuvės gilumoje pildydavo nedidukus plasti kinius buteliukus ir atsiliepinėdavo telefonu, Denisė prižiūrėdavo kasos aparatą už prekystalio. Per pietus ji išsivyniodavo iš namų atsineštą sumuštinį ir suvalgydavo sandėliuke, paskui pietaudavo Henris, o kartais, kai vaistinėje būdavo tuščia, juodu pasisėdėdavo gurkšnodami iš kaimyninės parduotuvės parsineštos kavos. Deni sė iš prigimties buvo tylaus būdo, tačiau kartais mėgo paplepėti. – Matote, mano motiną ilgus metus kamavo išsėtinė sklerozė, todėl nuo pat mažens įpratome pagelbėti namie. Visi trys mano broliai labai skirtingi. Argi ne keista, kad taip nutinka? Vyriausias brolis, pasakojo Denisė taisydama šampūno bute liuką, buvo tėvo numylėtinis iki tol, kol vedė merginą, kuri tėvui nepatiko. Pačios uošviai, kaip ji sakė, buvo nuostabūs. Denisė pa sakojo, kad prieš Henrį susitikinėjo su kitu vaikinu iš protestantų šeimos, šio tėvai jos nemėgo. – Mūsų santykiai nebūtų susiklostę laimingai, – sakė ji, užsi kišdama plaukų sruogą už ausies. – Na, Henris šaunus jaunuolis, – atitarė Henris. 14
Olivija Kiteridž
Šypsodamasi pro savo akinius, ji linktelėjo, tarsi trylikametė. Henrio vaizduotėje vėl išniro Denisės priekaba, tarsi peraugę šu nyčiai, juodu su vyru dūksta viduje; jis niekaip nesuprato, kodėl tai teikė jam tiek laimės, tarsi per jį tekėtų išlydyto aukso upė. Darbštumu ji nenusileido poniai Greindžer, tik nebuvo tokia įsitempusi. – Tiesiai po vitaminais antroje eilėje, – patardavo ji pirkė jams. – Leiskite, aš jums parodysiu. Kartą ji Henriui prisipažino, kad prieš pasiteiraudama, ar gali padėti, leido pirkėjui paklaidžioti po vaistinę. – Matote, taip jie gali rasti ką nors, ko pirkti neketino. Ir par davimai išaugs. Žieminės saulės spindulių pluoštas atsimušė į kosmetikos len tynos stiklą; medinių grindų juosta žvilgėjo lyg medus. Jis dėkingai kilstelėjo antakius. – Kaip man pasisekė, Denise, kad užėjai pro šias duris. Denisė atgalia ranka pasitaisė akinius ant nosies ir šluoste per braukė tepalų indelius. Kartais sandėliuke pietaudavo ir Džeris Makartis – kartą per savaitę, o prireikus ir dažniau, iš Portlando medikamentų prista tantis vaikinas. Jis buvo ką tik mokyklą baigęs aštuoniolikmetis; apkūnus, drūtas vaikis lygiu veidu taip gausiai prakaituodavo, kad net marškinėliai permirkdavo iki dėmių, kartais ir aplink riebią krūtinę, todėl atrodydavo, lyg iš spenelių sunktųsi pienas. Atsisėdęs ant dėžės, stambius kelius prisitraukęs beveik iki ausų, jis žiaumodavo savo sumuštinį, o iš šio ant marškinėlių vis krai čiodavo majonezu permirkusios kiaušinių arba tuno salotos. Henris ne kartą pastebėjo Denisę ištiesiant vaikiui popierinio rankšluosčio skiautę. 15
Elizabeth Strout
– Ir man taip nutinka, – vieną dieną Henris išgirdo ją sakant. – Jei valgau sumuštinį ne vien su pjaustyta mėsa, visa apsiterlioju. Negali būti. Gal mergina ir buvo pilka kaip pelytė, bet pasižy mėjo nepriekaištinga švara. – Laba diena, – atsiliepdavo telefonu. – Paskambinote į „Kai melio“ vaistinę. Kuo galiu jums padėti? – Tarsi mergaitė, apsime tinėjanti suaugusia. O pirmadienio rytą, kai vaistinėje tvyrojo kaustantis šaltukas, atidarydamas krautuvę, Henris paklausė: – Denise, kaip praleidai savaitgalį? Anądien Olivija atsisakė eiti su juo į bažnyčią ir, paties nuosta bai, Henris pakėlė balsą. – Ar aš per daug prašau? – išgirdo save riktelint, kai stovė damas virtuvėje vienais apatiniais lyginosi kelnes. – Kad žmona palydėtų vyrą į bažnyčią? Eidamas be jos, būtų paviešinęs nesutarimus šeimoje. – Taip, kad tave kur, aišku, per daug prašai! – atlapojusi įtūžio duris, kone išspjovė Olivija. – Tu nė neįsivaizduoji, kaip aš pavargs tu nuo darbo mokykloje ištisą dieną, nuo bereikalingų susirinki mų, kuriuose prakeiktas direktorius elgiasi kaip idiotas! Apiperku. Gaminu valgyti. Lyginu. Skalbiu. Padedu Kristoferiui atlikti namų darbus! O tu... – įsitvėrė į valgomojo kėdės atlošą, ir iš po nakties išsitaršę, dar nesušukuoti tamsūs plaukai užkrito ant akių. – Tu, pone vyriausiasis diakone, skambiomis frazėmis besišvaistantis su binlaižy, tikiesi, kad atsisakiusi savo sekmadienio rytų eisiu sėdėti pasipūtėlių minioje! – Staiga ji šleptelėjo ant kėdės. – Ką gi, man tai įgriso iki gyvo kaulo, – tarė ramiai. – Įgriso mirtinai. Jį nupurtė tamsa; jo siela springo deguto duobėje. Kitą rytą Olivija užkalbino jį lyg niekur nieko. 16
Olivija Kiteridž
– Praeitą savaitę Džimo automobilis dvokė vėmalais. Tikiuosi, bus jį išsivalęs. Džimas Okeisis dėstė su Olivija ir ne vienus metus vežiojo juodu su Kristoferiu į mokyklą. – Tikiuosi, – tarė Henris, ir taip jų vaidas liko praeityje. – O, savaitgalį praleidau nuostabiai, – atsakė Denisė, pro aki nius žvelgdama į jį savo mažomis, entuziazmo kupinomis akimis, tartum vaikas, ir Henriui net širdis apsalo. – Nuvažiavome pas Henrio tėvus ir naktį kasėme bulves. Henris įjungė automobilio žibintus ir visi kasėme bulves. Ieškoti bulvių toje šalčio susting dytoje dirvoje buvo tas pats, kaip ieškoti Velykų bobutės paslėptų margučių! Palikęs neišpakuotą penicilino siuntą, jis nulipo nuo kopėtėlių su ja pasikalbėti. Vaistinėje pirkėjų dar nebuvo, o po vitrinos lan gu šnypštė radiatorius. – Argi tai ne nuostabu, Denise, – tarė jis. Ji linktelėjo liesdama vitaminų lentyną šalia. Veidu nuslinko baimės šešėlis. – Sušalusi ir nuėjusi pasėdėti automobilyje, stebėjau Henrį ka sant bulves ir pagalvojau: „Per gerai, kad būtų realu.“ Henris susimąstė, kas jauname jos gyvenime privertė nepasiti kėti laime; galbūt motinos liga. – Džiaukis tuo, Denise. Tavęs laukia daug ilgų ir laimingų metų. O gal – grįžęs prie dėžių, pamanė sau, – čia katalikų tikėjimas dėl visko verčia jaustis kaltą. Tolesni metai – ar tik nebus jie laimingiausi jo paties gyve nime? Jis dažnai apie tai susimąstydavo, net ir suprasdamas, kad kuriuos nors gyvenimo metus laikyti laimingiausiais yra kvai la; tačiau, žvelgdamas į praeitį, jis saldžiai prisiminė laiką, kai 17
Elizabeth Strout
nekamavo mintys apie pradžią ar apie pabaigą, o kai važiuodavo į vaistinę tamsiais žiemos, vėliau – brėkštančiais pavasario ir vais kiais vasaros rytais, širdį džiaugsmu sklidinai pripildydavo men kiausi darbo teikiami malonumai. Kai Henris Tibodo įsukdavo į žvyru grįstą aikštelę, Henris Kiteridžas neretai išeidavo atidaryti Denisei automobilio durelių ir šūktelėdavo: „Sveikas, Henri“, o Henris Tibodo iškišdavo galvą pro pravirą langą su plačia šyp sena padorumo bei pakilios nuotaikos nušviestame veide ir atsi liepdavo: „Sveikas, Henri.“ Kartais jie pasisveikindavo tik vardu. „Henri!“, o kitas Henris atsakydavo: „Henri!“ Jiems patiko taip juokauti, o Denisė, tarsi kamuolys, švelniai mėtoma tarp jų, susi gūžusi nuskubėdavo į vaistinę. Kai nusimaudavo pirštines, jos rankos atrodydavo vaikiškai smulkios, tačiau kai spaudydavo kasos aparato klavišus arba dė davo ką nors į baltą maišelį, jos virsdavo gracingomis suaugusios moters rankomis, kurios – Henris manė – meiliai glostydavo su tuoktinį, o kada nors su moterims būdingu tyliu autoritetu segs kūdikiui sauskelnes, glostys karščiuojančią kaktą, po pagalve slėps dovanas nuo dantukų fėjos. Žiūrėdamas, kaip skaitydama inventoriaus aprašą ji taisosi aki nius ant nosies, Henris galvojo, kad ji įkūnija Amerikos dvasią, mat tai buvo laikai, kada pradėjo plisti hipių gyvenimo būdas, o spaudoje prisiskaičius apie kanapes ir „laisvąją meilę“, tik žvilgs nis į Denisę užgesindavo Henriui kilusį nerimą. – Visi mes ritamės pragaran, kaip romėnai, – triumfuodama išrėžė Olivija. – Amerika pavirto vienu dideliu, supuvusiu sūrio ritiniu. Tačiau Henris nesiliovė tikėjęs, kad nuosaikumas išgelbės žmoniją, o vaistinėje kasdien dirbdavo su mergina, kuri tesvajojo vieną dieną su sutuoktiniu susilaukti vaikų. 18
Olivija Kiteridž
– Manęs nedomina feminizmas, – sakė ji Henriui. – Aš noriu turėti namus ir kloti lovas. Vis dėlto, jei būtų išauginęs dukterį (jam būtų patikę turėti dukterį), jis būtų ją perspėjęs. Būtų pamokęs: „Gerai, klok lovas, tačiau rask būdą galvoti savo galva.“ Bet Denisė nebuvo jo dukra, todėl miglotai tesuvokdamas, kiek laisvės atneša jausmai žmogui, su kuriuo nesieja kraujo ryšys, jis jai atsakė, kad būti namų šeimi ninke yra kilnu. Jis dievino jos atlapaširdiškumą, dievino jos svajų tyrumą, tačiau tai, žinoma, nereiškė, kad jis buvo ją įsimylėjęs. Tiesą pasakius, įgimtas jos santūrumas įkvėpė Henriui naujo geismo Olivijai. Griežtas Olivijos nusistatymas, putlios krūtys, audringas būdas ir netikėtas, gilus juokas pažadino jam naują erotišką po traukį, ir kartais, kai nakties gūdumoje Henris sunkiai alsuodavo, prieš akis iškildavo ne Denisė, kas keisčiausia, o jos tvirtas, jaunas sutuoktinis – jaunatviškas nuožmumas, kai pasiduodavo gyvu liškam potraukiui – ir Henris Kiteridžas išgyvendavo neįtikėtino siautulio akimirką, tarsi mylėdamasis su žmona būtų susiliejęs su viso pasaulio vyrų paderme, trokštančia mylėti tamsią, samanotą žemės gelmių paslaptį besinešiojančias viso pasaulio moteris. – Dievulėliau, – atsiduso Olivija, kai jis suglebo šalia. Universitete Henris Tibodo žaidė amerikietiškąjį futbolą, visai kaip Henris Kiteridžas. – Argi nebuvo šaunu? – kartą paklausė jaunasis Henris. Atva žiavęs parsivežti Denisės anksčiau, jis užėjo į vaistinę. – Klausytis sirgalių šūksnių tribūnose? Matyti link tavęs skriejantį perdavimą ir žinoti, kad sugausi? Brolyti, kaip man tai patiko, – jis išsišiepė, regis, atspindėdamas šviesą skaisčiame veide. – Kaip man patiko. 19
Elizabeth Strout
– Spėju, kad žaisti man nė iš tolo nesisekė taip gerai kaip tau, – atsakė Henris Kiteridžas. Jis buvo greitas bėgikas, gebėjo mikliai pasilenkti, tačiau iki tapimo geru žaidėju jam trūko agresyvumo. Susigėdęs prisiminė, kad per kiekvienas varžybas jausdavosi per sigandęs. Todėl nenusiminė, kad pažymiams suprastėjus žaidimo teko atsisakyti. – Et, nebuvau aš toks geras žaidėjas, – stambia ranka kasyda masis pakaušį, atsakė Henris Tibodo. – Man paprasčiausiai buvo smagu. – Jis buvo puikus žaidėjas, – vilkdamasi paltą, įsiterpė De nisė. – Jam išties gerai sekėsi. Palaikymo komandos šokėjos net buvo sukūrusios jam skanduotę. – Droviai, didžiuodamasi ji at kartojo: – Pirmyn, Tibodo, pirmyn. Žengdamas pro duris, Henris Tibodo tarė: – Klausykite, kodėl gi judviem su Olivija neapsilankius vaka rienės pas mus. – Ak, ką tu, neverta sukti galvos. Denisė savo tvarkinga, smulkia rašysena parašė Olivijai pa dėkos atviruką. Permetusi akimis, Olivija sviedė jį skersai stalą Henriui. – Rašysena tokia pat baikšti kaip ji pati, – pareiškė. – Ji bus bene nuobodžiausia mergaitė, kokią teko akyse regėti. Kai ir taip tokia nyki, kam dar vilkėti pilka ir smėlio spalvomis? – Nežinau, – pritardamas atsakė Henris, tarsi ir pats būtų svarstęs. Iš tiesų jam tai nė į galvą nešovė. – Neišmanėlė, – pareiškė Olivija. Bet Denisė nebuvo neišmanėlė. Skaičiuoti mokėjo nesusi kirsdama ir prisimindavo viską, ką Henris sakė apie parduotus vaistus. Universitete studijavo biologiją ir nusimanė apie mole kulinę sandarą. Kartais per pietų pertrauką ji sėdėdavo ant dėžės 20
Olivija Kiteridž
sandėliuke su medicinos enciklopedija ant kelių. Vaikišku veidu, kuris rimtesnis atrodė tik dėl akinių, ji įdėmiai nagrinėdavo pus lapius, keliai sulenkti aukštyn, pečiai atsikišę pirmyn. Žavinga, toptelėdavo jam einant pro šalį, dirstelėjus į ją pro duris. Kartais jis tardavo: – Viskas gerai, Denise? – Taip, taip, viskas gerai. Šypsena jo veide neblėsdavo rikiuojant buteliukus, spausdinant etiketes. Savo prigimtimi Denisė nevalingai prie Henrio būdo pri sirišo taip lengvai, kaip aspirinas prie COX-2 inhibitoriaus; Hen rio diena prabėgdavo be skausmo. Švelnus radiatorių šnypštimas, varpelio dzingtelėjimas, pirkėjui užėjus pro duris, medinių grindų girgždesys, kasos aparato skambtelėjimas – tai buvo metas, kai kartais jis įsivaizduodavo vaistinę esant nepriekaištingai veikian čią, sveiką autonominę nervų sistemą ramybės būsenos. Vakarais sukildavo adrenalinas. – Aš tik verdu ir valau, ir kuopiu kitų žmonių jovalą, – siuto Olivija, trenkdama dubenėlį jautienos troškinio ant stalo. – Visi tik ir telaukia marmūzes atkišę, kad jiems patarnaučiau. Iš panikos jo rankos pradėdavo dilgčioti. – Galbūt tau derėtų dažniau prisidėti prie namų ruošos, – jis kreipėsi į Kristoferį. – Kaip drįsti jam nurodinėti? Nė nekreipi į jį daugėliau dėme sio, kad žinotum, ką jam tenka ištverti sociologijos pamokose! – užsipuolė Olivija, o pats Kristoferis, kreivai šypsodamasis, burnos nė nepravėrė. – Tik pagalvok, Džimas Okeisis vaiką užjaučia la biau nei tu, – dar pridėjo stipriai tėkšdama servetėlę ant stalo. – Dėl Dievo meilės, Džimas dėsto toje pačioje mokykloje ir judu su Krisu mato kasdien. Kas per nesklandumai sociologijos pamokose? 21
Elizabeth Strout
– Tik kad prakeiktas mokytojas yra nevisprotis, ką Džimas be aiškinimų supranta, – atkirto Olivija. – Ir tu Kristoferį matai kas dien. Tik nieko nežinai, nes sėdi saugiai užsirakinęs savo pasaulėlyje su ta pilka pelyte. – Ji yra pareiginga darbuotoja, – atsakė Henris. Tačiau rytui iš aušus Olivijos įtūžis paprastai išsisklaidydavo, ir Henris važiuodavo į darbą, jausdamas naujai gimusią viltį, kuri praėjusį vakarą buvo kone užgesusi. Vaistinėje visi buvo sutinkami geranoriškai. Denisė pasiteiravo Džerio Makarčio, ar šis ketino stoti į univer sitetą. – Nežinau. Nemanau, – išraudo berniukas. Gal jautė simpatiją Denisei, o gal šalia jos jautėsi tarsi vaikas – su tėvais vis dar gyvenan tis rubuilis mėsingais riešais ir pilvu. – Pasidomėk vakariniais kursais, – entuziastingai pasiūlė Deni sė. – Gali užsirašyti iškart po Kalėdų. Tik į vieną paskaitą. Tikrai nepakenks, – Denisė linktelėjo ir žvilgtelėjo į Henrį, kuris taip pat linktelėjo. – Ji teisi, Džeri, – paantrino Henris, nors niekada anksčiau neį žvelgė berniuko gabumo. – Kokie dalykai tave domina? Berniukas truktelėjo apkūniais pečiais. – Kuo nors juk domiesi. – Šituo, – berniukas pamojo į medikamentų pilnas dėžes, kurias ką tik atvilko pro galines duris. Taigi, visų nuostabai, jis užsirašė į gamtos mokslų programą ir, kai tą pavasarį gavo aukščiausią įvertinimą, Denisė tarė: – Niekur nedink. Iš maisto prekių parduotuvės ji grįžo su nedideliu tortu dėžutėje ir kreipėsi į Henrį: – Jei telefonas tyli, mes einame švęsti. Kimšdamas torto kąsnį į burną, Džeris pasakojo Denisei, kaip praeitą sekmadienį ėjo į mišias pasimelsti, kad sektųsi per egzaminą. 22
Olivija Kiteridž
Toks katalikų požiūris visuomet stebino Henrį. Jis kone išbėrė, kad ne Dievas, o tu, Džeri, užsitarnavai dešimtuką; už pasiekimus turi dėkoti tik sau, bet Denisė jau klausė: – Ar į bažnyčią eini kiekvieną sekmadienį? Berniukas susigėdęs nusilaižė nuo pirštų torto glaistą. – Dabar eisiu kiekvieną, – pasižadėjo, ir Denisė nusijuokė, o Džeris rausvu, švytinčiu veidu pasekė jos pavyzdžiu. Vėl ruduo, lapkritis – po tiek daug metų, sekmadienio ryte su sišukavęs Henris, prieš įsikišdamas juodas plastikines šukas atgal į kišenę, turi išrankioti iš jų pražilusius plaukus. Kol neišėjo į baž nyčią, užkuria Olivijai krosnį. – Parnešk paskalų, – timptelėjusi nertinį ir žvilgtelėjusi į didelį puodą, kuriame verda obuoliai, sako jam Olivija. Iš paskutinių šiųmečių obuolių ji gamina obuolių tyrę, ir prieš žengdamas pro duris, apsivilkęs tvido švarką bei užsirišęs kaklaraištį, jis pajunta saldų, pažįstamą, kažkokį seniai praeitin nugrimzdusį aromatą, sužadinantį ilgesį. – Pasistengsiu, – atsako. Niekas į bažnyčią nebesipuošia kos tiumais. Tiesą pasakius, bažnyčią reguliariai telanko tik saujelė parapijie čių. Dėl to Henriui liūdna ir neramu. Per pastaruosius penkerius metus pasikeitė du pamokslininkai, bet nė vienam nepavyko iš sakyklos įkvėpti parapijiečių. Dabartinis vyriokas su barzda, kuris nevilki nė sutanos, kaip Henris įtaria, taip pat čia ilgai neužsibus. Jis jaunas, turi gausėjančią šeimą ir bus priverstas judėti pirmyn. Retėjančios parapijiečių gretos neramina Henrį, galbūt ir kiti bus pajutę, ką pats Henris mėgina paneigti – kad šie savaitiniai susi būrimai neteikia tikros ramybės. Kai nulenkęs galvą su kitais gieda giesmę, Henris šalia nebejaučia Dievo. Net Olivija pavirto begėde 23