R omana s
Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė
Vilnius, 2022
Areštuotas
Birželio pradžioje, šeštadienio popietę Džekas Kenisonas užsi metė saulės akinius, sėdo į sportinį kabrioletą, petį ir išpampusį pilvą persijuosė saugos diržu ir išvažiavo į Portlandą – už beveik valandos kelio – nusipirkti galoną viskio, jis vengė netyčia susitik ti su Olivija maisto prekių parduotuvėje čia, Krosbio miestelyje, Meino valstijoje. Ar net su ta kita, liežuviu apie orą malusia mote rimi, su kuria porą kartų susidūrė rankoje laikydamas butelį viskio. Apie orą. Toji moteris – jos vardo neprisiminė – taip pat buvo našlė. Pakeliui jį užliejo kažkas panašaus į ramybę, o atvykęs į Port landą ir pastatęs automobilį, Džekas nužingsniavo prie vandens. Vasara pamažu įsibėgėjo, ir nors birželio viduryje oras vis dar buvo vėsokas, skaisčiai mėlyname danguje virš prieplaukos sklandė žuvė dros. Šaligatviais vaikštinėjo žmonės; daugelis jų buvo jauni tėvai su vaikais ir vežimėliais ir visi, regis, vieni su kitais kalbėjosi. Džekas nustebo. Jiems buvimas kartu, bendravimas buvo savaime supran tamas! Niekas į jį nė nedirstelėjo, ir Džekas staiga suvokė tai, ką ži nojo anksčiau, tik dabar mintis trinktelėjo į galvą lyg plyta, – jis tėra 9
Elizabeth Strout
aplinkinių dėmesio nevertas pilvotas senis. Tai suvokus kone išdygo laisvės sparnai. Didumą gyvenimo jis buvo aukštas, išvaizdus vyras be apvalaus pilvo, išdidžiai vaikštinėdavęs po Harvardo studentų miestelį, ir visus tuos metus žmonės atkreipdavo į jį dėmesį. Jis su gaudavo pagarbius studentų žvilgsnius, o ir moterys nepraeidavo neatsigręžusios. Katedros posėdžiuose jis keldavo pagarbią baimę; taip jam yra sakę kolegos, ir jis tikėjo, kad tai tiesa, mat pats to sie kė. Dabar Džekas vaikštinėjo viena iš prieplaukų, palei kurią buvo pristatyta kooperatinių butų, ir į galvą šovė mintis, kad galbūt rei kėtų persikraustyti čia, kur jį suptų vanduo ir žmonės. Išsitraukęs iš kišenės mobilųjį, žvilgtelėjo ir įsidėjo atgal. Džekas troško pasikal bėti su dukterimi. Iš vieno buto išėjo pora; buvo jo bendraamžiai, vyriškio pilvas taip pat apvalokas, tik ne toks didelis kaip Džeko, o moteris, regis, nerimavo, tačiau drauge jie kėlė ilgametės santuokos siejamų partne rių įspūdį. – Viskas baigėsi, – jis nugirdo moteriškę sakant, ir vyriškis kažką atsakė, o tada moteris pakartojo: – Ne, viskas baigta. Pora praėjo pro šalį (nepastebėjusi Džeko), ir po akimirkos at sigręžęs palydėti juos žvilgsniu, jis šiek tiek nustebo išvydęs mote riškę, įsikibusią vyrui į parankę, kai abu prieplauka žingsniavo link miestelio. Sustojęs prieplaukos gale, Džekas žiūrėjo į vandenyną; pažvelgė į vieną pusę, tada – į kitą. Tik dabar pajuto mažų baltų bangelių atgi nusį vėjelį. Čia atplaukęs iš Naujosios Škotijos prisišvartavo keltas, kuriuo juodu su Betse kartą kėlėsi. Naujojoje Škotijoje jie praleido tris naktis. Jis mėgino prisiminti, ar Betsė tada įsikibo jam į paran kę; gal ir įsikibo. Taigi prieš akis iškilo prisiminimai apie juodu, lipančius iš kelto, žmona įsikibusi jam į parankę... Jis apsigręžė eiti. 10
OLIVIJA, IR VĖL
– Žioplys. Ištaręs žodį balsu, pastebėjo baikščiai atsisukusį berniuką ne toliese. Vadinasi, jis yra su savimi besikalbantis senis Portlando prieplaukoje, Meino valstijoje, ir jam nesisekė suprasti – Džekui Kenisonui su dviem daktaro laipsniais – niekaip nesisekė suprasti, kaip tai nutiko. – Oho, – praėjęs pro berniuką, jis vėl tarė balsu. Išvydęs suoliukus, atsisėdo ant tuščio. Išsitraukęs iš kišenės tele foną, surinko dukters numerį; San Fransiske, kur ji gyvena, dar nėra nė vidurdienio. Džekas nustebo, kai ji atsiliepė. – Tėti? – pasigirdo balsas ragelyje. – Ar kas nors atsitiko? Jis užvertė akis į dangų. – Ak, Kese, – atsakė, – tik norėjau pasiteirauti, kaip gyveni. – Gyvenu gerai, tėti. – Na ir puiku. Gerai. Džiugu girdėti. Tarp jųdviejų stojo tyla, ir duktė paklausė: – Kur tu esi? – A. Stoviu prieplaukoje Portlande. – Kodėl? – paklausė ji. – Tiesiog šovė mintis nuvažiuoti į Portlandą. Žinai, pasižmonėti. Prisimerkęs Džekas pažvelgė į vandenyną. Vėl tyla. Tada ji tarė: – Gerai. – Klausyk, Kese, – tarė Džekas, – tik norėjau pasakyti, kad esu menkysta. Puikiai tai suprantu. Tik norėjau, kad žinotum. Žinotum, kad esu menkysta. – Tėti, – atsakė ji. – Liaukis, tėti. Ką nori, kad pasakyčiau? – Nieko, – geraširdiškai atsakė jis. – Tau nereikia nieko sakyti. Tik norėjau, kad žinotum, jog aš tai suprantu. Ragelyje vėl stojo tyla, šįsyk ilgesnė, ir jį apėmė baimė. 11
Elizabeth Strout
– Ar taip kalbi todėl, kaip su manimi elgeisi, ar dėl to, kad jau tiesi kaltas dėl ilgo meilės romano su Elena Kroft? Jis nudelbė žvilgsnį į šiurkščias prieplaukos lentas ir savo juodus senamadžius sportbačius. – Ir dėl vieno, ir dėl kito, – atsakė. – Leisiu tau pasirinkti. – Ak, tėti, – atsakė ji. – Ak, tėti, nežinau, ką man daryti. Neži nau, kuo tau padėti. Jis papurtė galvą. – Niekuo, vaikuti. Neprivalai nieko dėl manęs daryti. Tik norė jau išgirsti tavo balsą. – Tėti, mes kaip tik ruošėmės išeiti. – Tikrai? Kur važiuojate? – Į ūkininkų turgų. Šiandien šeštadienis, o šeštadieniais važiuo jame į turgų. – Gerai, – atsakė Džekas. – Važiuokite. Nesuk galvos. Pasikalbė sime kitą kartą. Iki greito. Jam pasigirdo, kad ji ragelyje atsiduso. – Gerai, – atsakė duktė. – Viso gero. Tuo viskas ir baigėsi! Tuo viskas baigėsi. Džekas ilgai prasėdėjo ant suoliuko. Pro šalį ėjo žmonės, o gal kurį laiką aplink buvo tuščia, bet jis nesiliovė mąstęs apie savo žmo ną Betsę, ir širdyje kilo noras staugti. Suprato tik viena – nusipelnė to, ką gavo. Jis nusipelnė to, kad dėl prostatos operacijos po apati niais dabar priverstas mūvėti sauskelnes – jis to nusipelnė; nusipelnė to, kad duktė nenori su juo kalbėtis už visus tuos metus, kai jis ne norėjo kalbėtis su ja – ji yra lesbietė; dukters homoseksualumas vis dar nedavė jam ramybės. Tačiau Betsė nenusipelnė mirties. Mirties nusipelnė jis, tačiau Betsė to neužsitarnavo. Ir vis dėlto jis netikėtai įsiuto ant žmonos. – O Jėzau Kristau visagali, – burbtelėjo panosėje. 12
OLIVIJA, IR VĖL
Prieš mirtį įsiutusi buvo žmona. Ji plūdosi: – Nekenčiu tavęs. O jis atsakė: – Aš tavęs nekaltinu. Ji pyko: – Ak, liaukis. Bet jis kalbėjo nuoširdžiai – ar jis galėjo ją už ką nors kaltinti? Ji niekuo neprasikalto. O paskutiniai jos žodžiai jam buvo: – Nekenčiu tavęs, nes aš mirštu, o tu gyveni toliau. Užvertęs galvą link žuvėdros, pagalvojo: Betse, bet aš negyvenu. Kas per likimo ironija? L „Regency“ viešbučio baras buvo įrengtas rūsyje, sienos dažytos tamsiai žalia spalva, o langai atsivėrė į gatvę, tačiau šaligatvis drie kėsi aukštai lange, todėl Džekas tematė pro šalį skubančių praeivių kojas. Atsisėdęs prie baro, užsisakė viskio be ledo. Barmenas buvo malonus vyrukas. – Gerai, – atsakė Džekas, kai jaunuolis pasiteiravo, kaip sekasi. – Džiugu, – tarė barmenas; jo akys po tamsiais, nutįsusiais plau kais buvo mažos ir tamsios. Kai vyrukas pylė gėrimą, Džekas paste bėjo, kad šis vyresnis, nei iš pradžių pasirodė, nors pastaruoju metu Džekui nesisekė nuspėti žmonių – ypač jaunesnių – amžiaus. Tada jam toptelėjo: O jei būčiau susilaukęs sūnaus? Apie tai jis susimąsty davo taip dažnai, kad net pats stebėdavosi. O jei iš nusivylimo meile nebūtų susituokęs su Betse? Jo širdis buvo sudaužyta, o ji sielvartavo dėl to vaikėzo Tomo Grogerio, kurį buvo karštai įsimylėjusi studi jų laikais. Kas tada? Suglumęs, tačiau pasijutęs geriau – draugiją jam palaikė barmenas, – Džekas išskleidė mintis priešais tarsi platų 13
Elizabeth Strout
audinį. Suvokė esąs septyniasdešimt ketverių metų senis, besiste bintis, kad gyvenimas susiklostė taip, o ne kitaip, jaučiąs nepakelia mą kaltę dėl padarytų klaidų. O tada susimąstė: kaip įmanoma nugyventi gyvenimą dorai? Tai nebuvo pirmas kartas, kai panaši mintis šovė į galvą, tačiau šiandien jautėsi kitaip, savotiškai atitolęs, ir nuoširdžiai norėjo žinoti. – Tai kokie vėjai atpūtė į Portlandą? – šluostydamas barą, pasi teiravo barmenas. – Jokie, – atsakė Džekas. Vyrukas žvilgtelėjo į jį ir nusigręžė nušluostyti kitos baro dalies. – Norėjau ištrūkti iš namų, – tarė Džekas. – Aš gyvenu Krosbyje. – Gražus miestelis tas Krosbis. – Taip, išties, – gurkštelėjęs viskio, Džekas atsargiai pastatė stiklą ant baro. – Mano žmona mirė prieš septynis mėnesius, – pridūrė. Braukdamas plaukus nuo akių, barmenas darsyk pažvelgė į Džeką. – Prašau? Ar sakėte?.. – Sakiau, kad mano žmona mirė prieš septynis mėnesius. – Labai gaila, – tarė jis. – Tikriausiai nelengva. – Na, taip. Tikrai nelengva. Su ta pačia išraiška vyrukas tarė: – Mano tėvukas pasimirė prieš metus, ir mama puikiai laikėsi, bet žinau, kad jai sunku. – Aišku, – dvejodamas pritarė Džekas ir pridūrė: – O kaip pats tai išgyvenai? – Ak, labai liūdna. Bet jis kurį laiką negalavo. Žinote, kaip būna. Džekas pajuto viduje plykstelinčią pažįstamą kibirkštį, ji degi no ir tada, kai anoji našlė maisto prekių parduotuvėje pliurpė apie orą. Jis troško užrikti: „Liaukis! Pasakyk, kaip iš tikrųjų jautiesi!“ Jis atsilošė ir pastūmė stiklą. Toks jau gyvenimas, ir tiek. Žmonės 14
OLIVIJA, IR VĖL
arba nesupranta to, ką jaučia, arba nusprendžia niekam neatskleisti tikrųjų emocijų. Ir dėl to jis ilgėjosi Olivijos Kiteridž. Gerai, tarė pats sau. Gerai jau. Nusiramink. Valios pastangomis jam pavyko vėl nukreipti mintis prie Betsės. Ir netikėtai kai ką prisiminė – kaip keista, kad apie tai pagalvojo dabar. Kai prieš daugelį metų atsigulė į ligoninę operuotis tulžies pūslės, žmona budėjo prie lovos, ir kai vėliau nubudo, šalia gulintis ligonis tarė: – Žmona į jus žvelgė taip meiliai, negalėjau atsistebėti jos spin duliuojama šiluma. Džekas tuo patikėjo; prisiminė, kad širdyje kirbėjo kažkoks ne tikrumas, o kai vėliau, po daugelio metų, susikivirčijęs apie tai už siminė, ir Betsė atšovė: – Vyliausi, kad tu numirsi. Jos tiesmukumas atėmė žadą. – Vyleisi, kad aš numirsiu? Džekas prisiminė klausęs iš nuostabos išskėtęs rankas. O tada ji sutrikusi atsakė: – Taip man būtų buvę lengviau. Še tau, boba, ir Devintinės. Ak, Betse! Betse, Betse, Betse, mes praleidome progą, nepasi naudojome suteikta galimybe. Nežinia, kada tiksliai tai nutiko, nes galbūt toji galimybė tebuvo iliuzija. Galų gale ji buvo tokia, kokia buvo, o ir jis buvo toks, koks buvo. Vestuvių naktį ji jam atsida vė, bet ne taip nevaržomai, kaip iki jų. Jis, žinoma, to nepamiršo. Ir nuo to vakaro prieš keturiasdešimt trejus metus ji daugiau nieka da jam neatsidavė nevaržomai. – Ar seniai gyvenate Krosbyje? – pasiteiravo barmenas. 15
Elizabeth Strout
– Šešerius metus, – Džekas perkėlė kojas į kitą baro kėdės pusę. – Į Krosbį Meino valstijoje atsikrausčiau prieš šešerius metus. Barmenas linktelėjo. Į barą užėjusi pora atsisėdo tolimajame gale; jie buvo jauni, moteris, persimetusi ilgus, lygius plaukus per vieną petį, atrodė pasitikinti savimi. Barmenas nuėjo prie jų. Dabar Džekas leido mintims nuklysti pas Oliviją Kiteridž. Aukš ta, apkūni; Dieve, ji – tikra keistuolė. Jis juto jai nenuginčijamą sim patiją; ji buvo nuoširdi – kas yra nuoširdumas? – ir skyrėsi nuo kitų. Toji našlė – Džekas manė – praktiškai išgelbėjo jam gyvybę. Juodu keletą kartų pavakarieniavo, nuvažiavo į koncertą; jis bučiavo ją į lūpas. Dabar vien mintis apie tai kėlė juoką. Jos lūpos. Olivija Ki teridž. Tarsi bučiuotum polipais apaugusį banginį. Prieš porą metų gimė jos anūkas; Džekui tai ne itin rūpėjo, tačiau jai buvo svarbu, mat vaikui davė Henrio vardą – senelio, mirusio Olivijos vyro, gar bei. Džekas pasiūlė nuvažiuoti aplankyti mažylio Henrio Niujorke, bet ji pareiškė, kad nieko iš to nebus. Galai žino kodėl? Jis žinojo tik tiek, kad Olivijos santykiai su sūnumi nesiklostė laimingai. Bet ir jo paties santykiai su dukra buvo ne geresni. Vienas juodu su Olivija siejantis dalykas. Jis prisiminė Oliviją tuoj pat išklojus, kad tėvas nusižudė, kai jai buvo trisdešimt. Nusišovė virtuvėje. Gal dėl to ji kitokia, taip ir turi būti. O tada, vieną rytą, ji netikėtai užsuko ir, už ėjusi į svečių kambarį, atsigulė šalia. Dievuliau, kaip jam palengvėjo. Džeką užliejo ramybė, kai padėjo galvą jam ant krūtinės. – Pasilik, – galiausiai tarė jis, bet ji atsikėlė ir sakė turinti va žiuoti namo. – Man patiktų, jei pabūtum ilgiau, – sakė jis, bet ji nepasiliko. Ir daugiau nebegrįžo. Jis mėgino skambinti, bet ji nekėlė ragelio. Maisto prekių parduotuvėje Džekas ją atsitiktinai sutiko tik kar tą, prabėgus kelioms dienoms po bendro pogulio; rankoje jis laikė didelį butelį viskio. 16
OLIVIJA, IR VĖL
– Olivija! – apsidžiaugė. Bet ji buvo suirzusi. Niujorke gyvenantis sūnus bet kurią dieną turėjo susilaukti antro kūdikio! – Maniau, jie ką tik vieno susilaukė, – nusistebėjo Džekas, o ji atsakė, kad, na, toji moteris vėl nėščia, bet Olivijai niekas iki šiol nepranešė! Vienas anūkas jau yra; kam jiems daugiau vai kų? Marti į santuoką atsivedė dar du. Olivija tai pakartojo kokius tris sykius. Kitą dieną jis jai paskambino, ir ragelyje ilgai pypsėjo kviečiantis signalas, kol jam galiausiai toptelėjo, kad atsakiklis iš jungtas. Ar taip galėjo būti? Kai kalbama apie Oliviją, ką ten gali žinoti. Jis nusprendė, kad ji tikriausiai bus išvažiavusi į Niujorką aplankyti anūko, nes kai pamėgino paskambinti kitą dieną, rage lio vėl niekas nekėlė. Jis nusiuntė jai elektroninį laišką su antrašte „?????“. Laiške nieko neparašė. Ji ir į tą neatsakė. Nuo viso to pra bėgo jau trys savaitės. Grįžęs prie Džeko, barmenas taisė gėrimus porelei. – O tu? Ar čia gimei ir užaugai? – pasiteiravo Džekas. – Ne, – atsakė vyrukas. – Aš užaugau Bostono priemiestyje. Per sikėliau dėl merginos. Ji čia gyvena. Barmenas krestelėjo galvą, nusipurtydamas tamsius plaukus nuo akių. Džekas linktelėjo ir siurbtelėjo viskio. – Mudu su žmona daugelį metų gyvenome Kembridže, – pasa kojo, – o tada persikraustėme čia. Džekas būtų galėjęs prisiekti, kad, prieš nusigręžiant nunešti gė rimų porelei, vyruko veide lyg ir šmėstelėjo kreiva šypsenėlė. Grįžęs barmenas tarė Džekui: – Harvardo akademikas? Vadinasi, buvote Harvardo akademikas. Iš po baro ištraukęs dėklą švarių taurių, pradėjo dėlioti – aukštyn kojomis kabinti kabykloje virš galvos. 17
Elizabeth Strout
– Aš ten šveičiau tualetus, – atsakė Džekas. Ir kvailys barmenas staigiai šovė į jį žvilgsniu, tarsi norėtų įsitikinti, ar Džekas nejuo kauja. – Ne, nešveičiau tualetų. Aš ten dėsčiau. – Šaunu. O pensijos metus norėjote praleisti čia? Džekas niekada nenorėjo eiti į pensiją. – Kiek aš skolingas? – paklausė. L Važiuodamas namo, Džekas prisiminė Šrioderį, koks menkysta žmogus šis buvo, koks netikęs dekanas. Kai Elena iškėlė ieškinį, kai iš tikrųjų ėmėsi teisinių veiksmų tvirtindama, kad nuolatinio dėstytojos etato negavo dėl seksualinio priekabiavimo, Šrioderis virto niekšu. Visiškai atsiribojo, net nesileido su Džeku į kalbas. Sakė, kad dabar viskas advokatų rankose. O Džekui buvo liepta išeiti mokslinio darbo atostogų. Dulkėms nusėsti, Elenai prisiteisti apvalią sumą prireikė trejų metų – tada Džekas su Betse jau buvo persikėlę į Meiną; Džekas išėjo į pensiją. Meino valstiją jie pasirinko Betsės pageidavimu – ji norėjo išvažiuoti kuo toliau, ir jiems tai pa vyko. Krosbis, apie kurį ji prisiskaitė internete, buvo jaukus pajūrio miestelis, įsikūręs tolimiausiame žemyno pakraštyje, nors ir vos už kelių valandų kelio į šiaurę Rytų pakrantėje. Jie čia atsikraustė nieko nepažinodami. Tačiau Betsė netruko susirasti draugų; toks jau buvo jos būdas. Sustokite. Sustabdykite automobilį. Džekas ne tuoj pat atkreipė dėmesį, išgirdęs iš garsiakalbio sklin dančias, monotonišką padangų dardėjimą užgožiančias, komandas, Džekas sutriko, o išvydęs žybsinčias mėlynas šviesas ir policijos eki pažą užnugaryje, jis nustėro. Sustokite šalikelėje. 18
OLIVIJA, IR VĖL
– Jėzau, – balsu tarė Džekas ir sustojo greitkelio pakraštyje. Iš jungęs variklį, dirstelėjo į keleivio pusės grindis, ten gulėjo polietile ninis maišelis su Portlando priemiesčio parduotuvėje pirktu viskiu. Žvilgsniu atsekęs besiartinantį jauną policijos pareigūną – kas per pasipūtęs mėšlo gabalas su saulės akiniais – mandagiai pasiteiravo: – Kuo galiu padėti? – Pone, prašom vairuotojo pažymėjimą ir automobilio dokumentus. Atidaręs daiktadėžę, Džekas iškapstė registracijos dokumentus ir, iš piniginės ištraukęs vairuotojo pažymėjimą, padavė policininkui. – Ar pastebėjote, kad važiavote daugiau kaip šimto kilometrų per valandą greičiu ruože, kurioje leidžiamas greitis aštuoniasde šimt? – policininko tonas Džekui nuskambėjo įžeidžiamai. – Na, ne, pone, nepastebėjau. Labai atsiprašau. Betsė nuolat kartodavo, kad sarkazmas nėra Džeko arkliukas, ta čiau šitas policininkas jo nė neišgirdo. – Ar žinojote, kad jūsų automobilis nėra perėjęs techninės ap žiūros? – Ne. – Ji turėjo būti atlikta kovą. – Hmm, – Džekas apsidairė automobilyje. – Ką gi. Štai kas nuti ko. Dabar, kai apie tai pagalvoju. Suprantate, mirė mano žmona. Jos nebėra, – Džekas dirstelėjo į pareigūną. – Mirusi, – aiškiai pakartojo Džekas. – Pone, nusiimkite saulės akinius. – Atsiprašau? – Pasakiau, pone, kad nusiimtumėte saulės akinius. Tuojau pat. Džekas nusiėmė akinius ir išsišiepė nuo ausies iki ausies polici ninkui. – O dabar jūs nusiimkite savuosius, – tarė. – Jūs parodykit man savo, aš parodysiu savo, – pridūrė šypsodamasis. 19