Romanas
Iš prancūzų kalbos vertė ina pukelytė
I
RUASI MEILUŽIAI
Vieną dieną O meilužis nusiveža ją pasivaikš čioti į tokias vietas, kokiose jie paprastai niekada nesilanko, – Monsuri ir Monso parkus. Parko pakraštyje, šalia gatvės, kurioje niekada nebuvo taksi stotelės, pasivaikščioję po parką, atsisėdę pievelės kamputyje ir remdamiesi vienas į kitą, jie pastebi automobilį, panašų į taksi. „Lipk“, – paliepia jis. Ji įlipa. Greitai vakaras, jau ruduo. Ji apsirengusi taip, kaip įprasta: aukštakulniai bateliai, kostiumėlis klostuotu sijonu, šilkinė palaidinė ir jokios kepurės. Bet ilgomis piršti nėmis iki pat švarkelio rankovių, o savo odinėje 5
pau l i n e r É ag e
rankinėje nešiojasi dokumentus, pudrą ir lūpų dažus. Taksi iš lėto pajuda, vyrui netarus vai ruotojui nė žodžio. Renė dešinėje, kairėje ir gale užtraukia langų užuolaidėles; O nusivelka pirštines, manydama, jog jis nori ją pabučiuoti arba kad ji jį paglamonėtų. Tačiau jis sako: „Tu nustebusi, duokš savo rankinę.“ Jis padeda ran kinę taip, kad O jos nebepasiektų, ir priduria: „Tu per daug apsirengusi. Atsirišk keliaraiščius ir nusmauk kojines iki kelių.“ Jai šiek tiek sun ku, kadangi taksi važiuoja vis greičiau, baisu, kad mašina tuoj apsivers. Galų gale kojinės su suktos, jai gėda jausti savo nuogas išlaisvintas kojas po šilkiniais apatiniais. Be to, atrišti kelia raiščiai slysta. „Atsisek diržą, – paliepia jis. – Ir nusimauk kelnaites.“ Šitai paprasta, tereikia pakišti rankas po strėnomis ir šiek tiek pasikel ti. Jis paima iš jos diržą bei kelnaites ir įdeda į rankinę, tada sako: „Nereikia sėsti ant apatinių ir sijono, juos reikia pasikelti ir sėsti tiesiai ant sėdynės.“ Sėdynė iš moleskino, slidi ir šalta, ji 6
o is t o ri j a
limpa prie šlaunų, gniaužia kvapą. Tada dar pri duria: „Dabar vėl apsimauk pirštines.“ Taksi vis tebevažiuoja, O nedrįsta paklausti, kodėl Renė tik sėdi ir tyli, kodėl jam reikia, kad ji būtų tokia nejudri ir nebyli, tokia apsinuoginusi ir tokia atvira, taip apsipirštiniavusi juodame neaišku kur važiuojančiame automobilyje. Jis jai ne liepė, nedraudė, bet ji nedrįsta nei sukryžiuoti kojų, nei suglausti kelių. Pirštinėtas rankas pri glaudžia prie šonų. „Štai“, – staiga sako jis. Taksi sustoja gražia me bulvare, po medžiu – tai platanai – priešais kažkokį nedidelį viešbutį, kurį galima numany ti esant tarp kiemo ir sodo, kaip antai maži Sen Žermeno kvartalo viešbutukai. Žibintai nutolę, mašinoje tamsu, o lauke lyja. „Nejudėk, – sako Renė. – Visiškai nejudėk.“ Jis tiesia ranką link jos palaidinės apykaklės, atriša mazgelį, tada atsagsto sagas. O truputį iškelia krūtinę, many dama, kad jis nori jai paglostyti krūtis. Ne. Jis čiupinėja ją tik tam, kad pagriebtų ir nedide 7
pau l i n e r É ag e
liu peiliuku nupjautų liemenėlės petnešėles. Dabar po palaidine, kurią jis vėl susegiojo, jos krūtys laisvos ir nuogos kaip ir klubai bei pilvas, nuo liemens iki kelių. „Klausyk, – sako jis. – Dabar tu pasiruošusi. Aš tave paleidžiu. Tu išlipsi ir paskambinsi į du ris. Seksi paskui tą, kuris tau jas atidarys, darysi tai, kas tau bus liepiama. Jeigu iš karto neisi, tavęs ateis ieškoti, jei iš karto nepaklusi, tave privers paklusti. Tavo rankinė? Ne, tau daugiau nebereikės rankinės. Tu esi tik mergina, kurią aš atiduodu. Taip, taip, aš ten būsiu. Eik.“
Kita tos pačios istorijos pradžios versija šiurkštesnė ir paprastesnė: panašiai apsirengu sią merginą meilužis ir nepažįstamas draugas išsivežė automobiliu. Nepažįstamasis vairavo, meilužis sėdėjo šalia merginos; nepažįstamasis aiškino merginai, kad meilužis įpareigotas ją 8
o is t o ri j a
paruošti, surišti jai už nugaros rankas, nusegti ir susukti kojines, nusegti diržą, nuvilkti kelnaites bei liemenėlę ir užrišti jai akis. O tada priduoti į pilį, kur jai pagal poreikį paaiškins, ką reikės daryti. Ir tikrai, ją nurengę ir surišę, po pusės valandos kelio padėjo išlipti iš automobilio, už lipti keletą laiptelių, paskui vis dar užrištomis akimis įeiti pro kelerias duris. Tada nurišo akių raištį ir paliko ją vieną juodame kambaryje pus valandį, valandą ar dvi, aš nežinau, tai buvo tar si amžinybė. Galų gale atvėrus duris ir uždegus šviesą, matėsi, kad ji laukė labai paprastame ir patogiame, tačiau ypatingame kambaryje: ant žemės gulėjo storas kilimas, nebuvo jokių bal dų, viskas apsupta sieninių spintų. Duris atvėrė dvi moterys, dvi jaunos ir gražios moterys, ap sirengusios taip, kaip gražiosios aštuonioliktojo amžiaus tarnaitės – ilgais ir lengvai papūstais si jonais, slepiančiais pėdas, suveržtais korsažais, verčiančiais aukštyn krūtinę, suvarstytais ar su segtais iš priekio, nėriniuotais kaklais ir pusil 9
pau l i n e r É ag e
gėmis rankovėmis. Akys ir burna nuskaistintos. Joms aplink kaklą buvo užveržti antkakliai, ant riešų – apyrankės. Taigi, žinau, kad jos atpalaidavo O rankas, vis dar tebesurištas už nugaros, ir pasakė jai, kad reikia nusirengti, išsimaudyti ir pasidažyti. Moterys nurengė ją nuogai, o drabužius sudė jo į vieną iš lentynų. Maudytis vienai neleido, pašukavo kaip kirpykloje, pasodinusios į vieną iš tų fotelių, kuris plaunant galvą nuleidžiamas, o jau sugarbanojus plaukus, džiovinant, pake liamas. Tai trunka maždaug valandą. Iš tiesų procedūra užtruko daugiau nei valandą, O sė dėjo tame fotelyje nuoga, jai buvo draudžiama kojas kryžiuoti ar suglausti. Priešais ją kabėjo didelis veidrodis, nuo sienos viršaus iki apačios, neužgožtas jokio stalelio, todėl ji nuolat, vos tik žvilgsnis užkliūdavo už veidrodžio, matė save. O švelniais šešėliais padažytais vokais, labai raudonomis lūpomis, parausvintais spenelių galiukais ir areolėmis, parausvintais tarpko 10
o is t o ri j a
jo lūpų kraštais, iškvepintais pažastų ir gaktos plaukeliais, tarpkojo raukšlėmis, raukšle tarp krūtų ir delnais, nuvedė į veidrodinį kambarį. Liepė atsisėsti ant pufo, tarp veidrodžių, ir lauk ti. Pufą dengė šiek tiek badantis juodas kailis, kilimas buvo juodas, sienos raudonos. Ji buvo apsiavusi raudonas šlepetes. Vienoje iš nedide lio buduaro sienų buvo didelis langas, pro kurį matėsi gražus tamsus parkas. Nustojo lyti, me džiai judėjo pavėjui, aukštai tarp debesų skriejo mėnulis. Nežinau, kiek laiko ji išbuvo raudona me buduare, nežinau, ar ji ten buvo viena (taip jai tada atrodė), ar kas nors į ją žiūrėjo per kokį nors sienoje paslėptą plyšį. Žinau tik tiek, kad moterims sugrįžus, viena iš jų turėjo siuvėjos centimetrą, o kita – krepšelį. Jas lydėjo vyras, vilkintis ilgą violetinę suknelę siauromis prie riešų ir plačiomis ties pečiais rankovėmis, kuri jam žingsniuojant nuo liemens į apačią išsiskės davo. Buvo matyti, kad po suknele jis vilki kažką panašaus į prilimpančias kojines, dengiančias 11
pau l i n e r É ag e
blauzdas ir šlaunis, bet nevaržančias jo lyties. Pirmiausia, jam žengiant pirmą žingsnį, O išvy do jo lytį, tada už diržo užkištą odinių rykščių rimbą, vyras buvo užsimaskavęs juoda kauke, netgi akis slėpė juodo tiulio tinklelis, taip pat jis turėjo juodas geros ožiuko odos pirštines. Vyras liepė jai nejudėti, ją tujino, o moterims nurodė paskubėti. Ta, kuri turėjo centimetrinę juostelę, išmatavo O kaklą ir riešus. Dydis buvo visiškai įprastas, gal kiek mažokas. Nebuvo sunku pinti nėje, kurią laikė kita moteris, surasti reikalingą antkaklį ir apyrankes. Štai iš ko jie buvo padary ti: skirtingų sluoksnių oda (kiekvienas sluoksnis buvo nestoresnis nei pirštas), užsegami spragtu ku, automatiškai, kaip spyna, kurią užrakinus atrakinti galima tik raktu. Priešingoje užrakto pusėje, vidury odos sluoksnių, beveik nejudan tis metalinis žiedas, kuris galėjo būti sujung tas su apyranke, jei būtų reikėję ją pritvirtinti; apyrankė per daug spaudė ranką, o antkaklis – kaklą, nors ir buvo palikta pakankamai vietos, 12
o is t o ri j a
kad nesusižeistum ir kad būtų galima prakišti bet kokią jungtį. Taigi tą antkaklį ir apyrankes jai pritvirtino prie kaklo ir riešų, tada vyras lie pė keltis. Jis atsisėdo ant kailių pufo į jos vietą, prisitraukė ją, perbraukė pirštinėta ranka tarp šlaunų bei krūtų ir paaiškino, kad tą patį vakarą po vakarienės, kurią valgys viena, ji bus prista tyta. Iš tiesų ji vakarieniavo viena, vis dar nuoga kažkokioje mažoje celėje, kur nematoma ranka per langelį jai tiesė patiekalus. Galų gale po va karienės jos paimti sugrįžo tos pačios moterys. Buduare jai už nugaros sukabino abiejų apy rankių žiedus, ant pečių uždėjo prie apynasrio pritvirtintą ilgą raudoną apsiaustą, kuris dengė ją visą, bet einant išsiskleisdavo, kadangi ji ne galėjo jo prilaikyti – jos rankos buvo surištos už nugaros. Viena iš moterų ėjo priekyje ir atidari nėjo duris, kita sekė iš paskos ir jas uždarinėjo. Jos kirto vestibiulį, du salonus ir įėjo į biblio teką, kur keturi vyriškiai gėrė kavą. Jie vilkėjo tokias pačias sukneles kaip ir pirmasis, bet buvo 13
pau l i n e r É ag e
be kaukių. Tačiau O nesuspėjo pažvelgti į juos ir atpažinti tarp jų savo meilužio, nes vienas iš keturių atsuko į ją apakinantį žiburį. Nė vienas nejudėjo, nei moterys, stovinčios jai iš abiejų pusių, nei į ją žiūrintys vyrai. Tada žiburys už geso, o moterys išėjo. O vėl užrišo akių raištį. Tada truputį drebančią pavedėjo į priekį, O pa juto stovinti priešais didelį židinį, prie kurio sė dėjo keturi vyrai: ji jautė šilumą ir girdėjo, kaip švelniai tyloje traška malkos. O stovėjo priešais ugnį. Dvi rankos (šį kartą nepirštinėtos) pakėlė jos apsiaustą, kitos dvi nuslinko strėnomis, prieš tai patikrinusios apyrankių pritvirtinimus, viena iš jų pervėrė ją vienu metu iš abiejų pusių taip staigiai, kad ji suriko. Kažkas nusijuokė. Kažkas kitas pasakė: „Apsukite ją, kad matytume krūtis ir pilvą.“ Ją apsuko, ir dabar ugnis šildė strėnas. Viena ranka paėmė krūtį, kitas krūties galiuką apglėbė burna. Staiga ji prarado pusiausvyrą ir pasviro į priešingą pusę, bet buvo sulaikyta kaž kieno rankų. Kai jai skėtė šlaunis ir švelniai vėrė 14
o is t o ri j a
lūpas, kažkieno plaukai lengvai lietė šlaunų vidų. Ji girdėjo kažką sakant parklupdyti ją ant kelių. Taip ir buvo padaryta. Ant kelių jai buvo labai nepatogu, ypač dėl to, kad negalėjo jų su glausti ir kad užpakaly surištos rankos ją vertė priekin. Tad jai leido šiek tiek palinkti atgal, pusiau sėdomis ant kulnų, taip, kaip vienuo lės. „Jūs jos niekada nebuvote pririšęs?“ – „Ne, niekada.“ – „Ir neplakėte?“ – „Niekada, bet bū tent...“ Atsakinėjo jos meilužis. „Būtent, – pa sakė kitas balsas. – Jeigu kartais pririšate ir šiek tiek paplakate, suteikiate jai malonumą. Reikia peržengti momentą, kai ji jaučia malonumą, ir priversti verkti.“ Tada O pakėlė ir norėjo atriš ti, be abejo, tik tam, kad vėl pririštų prie kokio nors stulpo ar sienos, tačiau kažkas užprotes tavo, nes pirmiausia norėjo ją paimti ir tuojau pat – taigi ji vėl buvo parklupdyta, tik šįkart jos krūtinė ilsėjosi ant pufo, rankos vis dar už nugaros, o strėnos aukščiau nei liemuo; vienas iš vyrų, paėmęs ją abiem rankomis už strėnų, 15
pau l i n e r É ag e
įsiskverbė į tarpkojį. Tada užleido vietą kitam. Trečiasis norėjo pasiekti ją kuo trumpesniu ke liu ir šiurkščiai skverbdamasis privertė rėkti. Kai jis ją vaitojančią ir purviną nuo ašarų po akių raiščiu paleido, O nuslydo ant žemės tik tam, kad pajustų prie savo veido kelius ir suprastų, jog burna irgi neišvengs darbo. Galų gale vyrai ją paleido. Ji girdėjo, kaip pripildomos taurės, geriama, kaip juda kėdės. Į ugnį vėl buvo įmes ta malkų. Staiga jai nurišo raištį. Didžiulis kam barys su daugybe knygų buvo blausiai apšvies tas ant atbrailos stovinčios lempos ir judančios ugnies šviesos. Du vyrai stovėjo ir rūkė. Dar vie nas sėdėjo su šmaikščiu ant kelių, o tas, kuris buvo prie jos pasilenkęs ir glostė krūtį, buvo jos meilužis. Bet ją paėmė visi keturi, todėl ji nega lėjo jo išskirti iš kitų. O paaiškino, kad taip bus tol, kol ji gyvens pilyje, kad ji matys tų, kurie ją prievartaus ar kankins, veidus, bet tik ne naktį, be to, niekada nesužinos, kas yra atsakingi už smurtą. O nema 16
o is t o ri j a
tys, kas ją plaka, išskyrus tada, kai vyrai panorės, kad ji save plakamą matytų. Taigi pirmą kartą ji bus be raiščio, tačiau jie užsidės kaukes ir O jų nebeatskirs. Meilužis pakėlė ją ir pasodino ant fotelio, stovinčio prie židinio krašto, ranktūrio, kad išklausytų, kas norima jai pasakyti, ir kad matytų tai, ką norima jai parodyti. O rankos vis dar tebebuvo už nugaros. Jai parodė šmaikštį, šis buvo juodas, ilgas ir plonas, iš gero bambuko, apvilkto oda, toks, kokius matome didžių šikšnių vitrinose; odinis šmaikštis, kurį prie diržo turėjo pirmasis jos matytas vyras, buvo ilgas, padarytas iš šešių dirželių, besibaigiantis mazgu; buvo ir trečias šmaikštis iš gana plonų virvelių, kurios baigėsi daugybe bjaurių mazgelių, tarsi jie būtų buvę mirkyti vandenyje; taip iš tiesų ir buvo, ji galėjo tai patvirtinti, nes tuo šmaikščiu jai pa glostė pilvą ir praskėtė šlaunis, kad jos vidinė švelni oda pajustų virvelių drėgmę ir šaltį. Ant atbrailos buvo belikę raktai ir plieninės grandi nėlės. Išilgai vienos bibliotekos sienos driekėsi 17
įsigykite
knygą dabar