Issuu

Aimee Agresti

auksinių sparnų trilogija

I knyga

R omana s

Iš anglų kalbos vertė Inga Būdvytytė

Siela – tai baisi realybė. Ją galima ir pirkti, ir parduoti, ir išmainyti. Galima sužaloti ar padaryti tobulą. Kiekvienas mūsų turi sielą. Aš žinau. Oscaras Wilde Doriano Grėjaus portretas

Pirma dalis ^

p 1 q Retai pasitaikanti galimybė

ki tos akimirkos anglų kalbos pamoka buvo visiškai niekuo ne išsiskirianti. Įpusėjome Doriano Grėjaus portretą. Ponia Haris, pavojingai atrėmusi savo plačią sėdynę į išklypusį stalą, apžvelgė kla sę, ieškodama supratimo kibirkštėlės, ar bent jau sąmoningumo proš vaisčių neišmanėlių veidų jūroje. Susigūžiau, leisdama savo ilgiems, sruogomis sulipusiems plaukams, vis dar drėgniems po netikėtos žiemiškos šlapdribos ryte, kristi man ant veido – norėjau pasislėpti. Niekada nepasižymėjau aktyvumu per pamokas. Dažniausiai žinau atsakymus, tačiau nemėgstu dėmesio, kurio gali sulaukti. Tik atsakyk teisingai, ir štai – moksliukės ir beviltiškos atstumtosios reputacija garantuota. O jei suklysi, ne tik būsi laikoma vėpla knygagrauže, bet visi pamanys, kad net ir šioje srityje esi apgailėtina. Abiem atvejais praloši. Taigi, nekreipdama dėmesio į mokytoją, toliau skaičiau kny gą, nuolatos žvilgčiodama į laikrodį virš lentos arba dirsčiodama į langus, pro kuriuos buvo matyti baltas it kreida dar vienos vėjuotos ir šaltos sausio dienos dangus. Visai tikėtina, kad Evanstonas Ilinojaus valstijoje, ar tundra, užimanti didžiąją Čikagos dalį, taip atrodys iki pat balandžio, tačiau niekada dėl tokių dalykų pernelyg nesirūpinau. Man patiko, kad drąsiai pasitikdamas vėjo gūsių rūstybę, net toks lengvai vėtomas ir mėtomas žmogus kaip aš gali pasijusti stipresnis.

– Taigi, pakalbėkime apie gėrio, blogio ir hedonizmo prigimtį, – toliau monotoniškai varė mokytoja. Paminėjus hedonizmą, mano akys nevalingai nukrypo į žmo gų, sėdintį per dvi eiles nuo manęs. Trumpai apsikirpęs Džeisonas Ebingtonas, dėvintis 9 numeriu pažymėtus krepšininko marškinė lius, reklamuojančius svarbias šio savaitgalio varžybas, kramsnojo mėlyno tušinuko dangtelį, tiksliau, graužė mano mėlynąjį tušinuką. Kažkur giliai pilve ėmė plazdenti visas drugelių, ištrūkusių iš savo kokonų, būrys. Būtent dėl šios priežasties priekinė išorinė mano kuprinės kišenė nuolat pūpsojo, nes buvo kimšte prikimšta daugybės tokių tušinukų, kuriuos, įkvėpta optimizmo, pirkau urmu. Džeiso nas niekados neturėjo savo ir prieš daugelį savaičių jis paprašė manęs paskolinti jam rašiklį, po to dar ir dar kartą; taip tapau tušinukų tie kėja. Suole šalia jo šviesiaplaukė būtybė – jo šviesiaplaukė būtybė – vardu Kortnė, žaidė su savo įspūdingomis, meistriškai susuktomis garbanomis. Tokie vaikinai kaip jis, būtent tokios merginos ir tikė josi. Šalia jo buvau ne aš ir net negalėjau įsivaizduoti, jog kada nors taip nutiks, kad ir kokie stebuklingi pokyčiai galėtų įvykti mano gyvenime per paskutiniuosius metus mokykloje. Vis dar keičiausi, tačiau nebuvo priežasčių manyti, kad galutinis rezultatas kada nors galėtų bent šiek tiek ją priminti. Kai tik mano dėmesys visiškai atitrūko nuo Haris pamokos, iš girdau ją sakant: – Panele Tera? Heiven, ar girdėjote, ką sakiau? Tiesą sakant – ne. Sutrikusi permečiau akimis padrikus jos pa mokos konspektus, ieškodama labiausiai tikėtino klausimo, kurį mokytoja galėjo man užduoti, ir jam tinkančio atsakymo. – Na, Dorianas ir Lordas Henris tikėjo tuo, kad reikia atsižvelgti į savo troškimus, siekti to, kas teikia malonumą, nepaisant galimų padarinių ir, hm, nesukant galvos, ar tai gerai, ar blogai? – išlemenau prakaito išpiltais smilkiniais. Džeisonas vos pasuko galvą į mano pusę. Jaučiau ir kitų akis, įsmeigtas į mane.

– Ačiū, žavingas atsakymas, – rankose ji laikė popieriaus lape lį, ką tik atneštą vienos gumą kramtančios abiturientės, kuri atrodė nuobodžiaujanti ir jau spėjo pasišalinti iš klasės. – Bet tave kviečia į direktorės kabinetą. Klasėje pasigirdo silpnas sutartinis nuostabos atodūsis, kai susi rinkau knygas ir pačiupau savo milžinišką kuprinę. Kai, braudama si per tarpelį tarp suolų, ėjau pro Džeisoną, jis tik akimirkai pakėlė akis į mane, tačiau vaikino veidas buvo neįskaitomas, ir jis vis dar graužė mano tušinuką. Per pustrečių metų baigiamosiose mokyklos klasėse dar neteko įkelti kojos į direktorės Tolman kabinetą, man paprasčiausiai nebū dinga prisivirti košės. Todėl neturėjau nė menkiausio supratimo, ko dėl dabar esu ten kviečiama. Pakeliui pas direktorę girdėjau žingsnių aidą, prislopintą balsų gaudesį iš kitų kabinetų. Bandžiau sugalvoti, kodėl mane galėtų ten kviesti. Gal dėl Džoanos? Gal jai kas nors nutiko? Taip jau yra, kad nuolatos tikiuosi blogiausio. Tačiau šiuo atveju toks perdėtas nuogąstavimas buvo visiškai pa teisinamas. Būtent taip ir nutinka tokiems kaip aš, kurie sulaukę penkerių metų buvo viduržiemį rasti kažkur Ežero pakrantės kelio atšakoje, purviname griovyje. Mažoji Džeinė Dou*, vos kvėpuojanti, neprisimenanti ničnie ko, kas įvyko iki to lemtingo vakaro. Mergaitė, kurios niekas taip ir nepasigedo. Užauginta geraširdės medicinos sesers, galiausiai ją priglaudusios, davusios vardą, maitinusios ir rengusios. Po tokių įvy kių nerimas tampa kone refleksu, lyg skėtis nuolat temdantis kasdie nybę, ir imantis slėgti kaskart, kai kas nors laiku negrįžta namo ar nepaskambina, nors žadėjo. – Panele Tera, prašom sėstis, – pastebėjusi mane kabineto tarp duryje tarė ponia Tolman, žvelgdama pro berėmių skaitymo akinių * John Doe ir Jane Doe – tokiais vardais vadinami vyrai ir moterys, kurių tapatybė nenustatyta.

ant nosies viršų. Nenuleisdama nuo manęs akių, ji pasilenkė savo kėdėje ir pagaliau prabilo: – Regis, turėčiau jus pasveikinti. Nevalingai išpūčiau akis. – Mums ką tik pranešė, kad jūs ir dar du vienuoliktokai dalyvau site Švietimo skyriaus profesinio mokymo Ilinojaus lyderių stažuo tės programoje. Kad suvokčiau, ką ji pasakė, užtrukau puse sekundės ilgiau. – Šit kaip. Nuostabu, ačiū. Ištariau kur kas santūriau, nei ji veikiausiai tikėjosi, tačiau bu vau pasinėrusi į apmąstymus. Mano smegenys karštligiškai stengė si atgaminti ir prisiminti visas vietas, į kurias bandžiau pakliūti per pastaruosius metus. Tačiau jų buvo tiek daug. Stengiausi išnaudoti bet kokią galimybę užsidirbti papildomų pinigų studijoms koledže arba dalyvauti kokioje nors veikloje, kuri skambėtų pakankamai įspūdingai, kad galėčiau tikėtis vienos iš mano išsvajotų mokyklų stipendijos. Stažuotės, narystė kokiose nors draugijose, rašinių kon kursai – mano pašto dėžutė buvo užtvindyta nuolatinio paraiškų, galutinių terminų ir vilčių srauto. O dabar, nežinia kodėl, šis pavadi nimas man nieko nepriminė. Direktorė nusiėmė akinius ir pažvelgė į mane su blankia šypsena veide – mokyklos vadovė vis dar laukė tokios mano reakcijos, kokios ji tikėjosi. – Skamba stulbinamai, – pradėjau. – Išties, man didžiulė garbė. Tik, atleiskite, bet aš nepamenu, kad būčiau kreipusis dėl šios prak tikos, – mano lūpas iškreipė nervingas šypsnys. Ji tyliai pakerėta sukikeno. – Na, iš tiesų, neprisimeni, nes tu į juos nesikreipei. Ši ypatinga stažuotė žavi tuo, kad jie patys pasirenka geriausius ir protingiau sius, kurie visą semestrą gali praleisti klestinčioje Ilinojaus įmonėje. Rodos, valstybė siekia išbandyti šią naują eksperimentinę programą. Kiekvienam jūsų paskirs šios įmonės atstovą, kuris bus vyresnysis nepriklausomas jūsų vadovas ir patarėjas. Ir... – vėl pabalnojusi nosį

akiniais, ji ėmė skaityti iš lapelio. – Regis, tu keliausi į Leksingtono viešbutį Čikagoje. Žinai, ši vieta tikrai nepaprasta. Jie rengiasi vėl atnaujinti veiklą, o viešbučio savininkė tapo Čikagos verslo grieti nėlės numylėtine kone pernakt. Ją gali išvysti Tribune ar per žinias. Neapsakoma garbė. Čia taip pat rašoma, kad tau bus paskirtas kam barys ir maitinimas, o už sunkų senamadišką triūsą gali tikėtis labai solidžios stipendijos. Direktorės žodžiai liejosi per greitai, kad suvokčiau viską, ką ji man pranešė. Aš gyvensiu ten? Tame viešbutyje? Dirbsiu visą dar bo dieną? Nebus įprastų pamokų? „Solidi“ stipendija? Viso to buvo jau per daug. Sunkiai supratau, kas vyksta. Ar tokie dalykai išties gali nukristi netikėtai, tarsi iš dangaus? Galbūt mano beveik geriausi pažymiai, dėl kurių taip stengiausi, jau kone dešimtmetį uoliai atlie kami namų darbai ir šeštadienio vakarai, praleisti namie mokantis, galiausiai atsipirko, ir dabar man siūloma galimybė nuveikti šį tą, kas galėtų padėti lengviau pakliūti į vieną iš brangių ir prestižinių išsvajotų koledžų. – Žinau, kad semestras ką tik prasidėjo, jų pasirinktas laikas šiek tiek keistas, įtariu, kad valstijos švietimo departamentas vis dar to bulina šią sistemą, tačiau, bet kokiu atveju, vis dėlto leisime tau da lyvauti jų programoje, nes tai retai pasitaikanti galimybė, – ištarė ji taip sunėrusi rankas ir pakreipusi galvą, lyg tikėtųsi per kraštus besiliejančio dėkingumo pliūpsnio. – Ačiū, ponia Tolman. Aš labai jums dėkinga. Ši žinia tiesiog nuostabi. O mano mintys jau šuoliavo pirmyn, mąsčiau, ką apie tai pasakys Džoana. Ar ji mane apskritai išleis? Ką reikės pasiimti? Kaip ligoninėje paaiškinsiu, kas įvyko? – Praktiką pradėsi kitą savaitę. Viskas, ką turėtum žinoti, yra štai čia. – Ji pakilo ir atkišo man ploną manilinį voką ir visiškai pribloškė netikėtai tvirtai paspausdama mano glebią ranką. – Nenuvilk mūsų, Heiven.

ar niekados nemačiau tokios galybės žmonių puslankiu ap spitusių pediatrijos skyriaus seselės postą, nors nenutiko nieko baisaus. Čia susirinko bent trys tuzinai iš pačių toliausių Evanstono bendrosios ligoninės kampelių. Galima buvo išvysti visą medicini nės aprangos spalvų spektrą – vieni jų buvo su rausva, kiti – mėlyna, žalia, Disnėjaus filmukų herojais marginta uniforma, ir visi šurmu liavo aplink mane, kramsnodami milžinišką tortą „Raudonasis ak somas“ (mano mėgstamiausią). Savaime suprantama, šiam paradui vadovavo Džoana. Ji kaip tik tą akimirką pasilenkė virš torto, ant kurio puikavosi užrašas „Sveiki name su gimimo diena, Heiven! Mes tavęs ilgėsimės!“ Kaip visada, šypsodamasi ir sukdamasi it vijurkas ji dėliojo kruopščiai supjaus tytus gabalėlius į lėkštes. Prieš keletą mėnesių jai sukako penkias dešimt, tačiau, nepaisant žilų plaukų, kurių ji niekados nesivargino dažyti, sunku būtų nusakyti Džoanos amžių, o jos aktyvus laisva laikis, pradedant knygų klubo narių susitikimais, baigiant vakarais lošiant bridžą, darė gėdą manajam. Troškau, kad ji dažniau eitų į pasimatymus, iš mudviejų Džoanai šioje srityje sekėsi kur kas geriau, tačiau ji užsispyrėliškai laikėsi savo pozicijos. Ir į bet kokias užuo minas šia tema reagavo pernelyg jautriai. Prieš rasdama mane, ji jau buvo išsiskyrusi maždaug metus, nes sužinojo, kad negali turėti vai kų. Džoana nebuvo linkusi apie tai kalbėti, tačiau kitos seselės metų metus diskutavo šia tema, todėl visą istoriją susidėliojau po gabalėlį. Jos manė, kad Džoana išsigando, todėl stengėsi ją pastūmėti arba pačios sumanydavo su kuo nors suvesti, bet nesėkmingai. Tačiau ji bent jau turėjo daugybę draugų. Džoana nuolat dalyvaudavo vaka rėliuose arba pati juos rengdavo. Norėjau vieną gražią dieną tapti tokia puikia šeimininke kaip ji. Kad ir šią akimirką iš paskutiniųjų stengiausi ištverti aplinkinių dėmesį, o tai man buvo nelengva už duotis. Atsižvelgiant į viską, ką teko patirti, ši situacija nebuvo tokia jau ir prasta – apsupta gausybės sėkmės linkinčių žmonių, spėjau praryti vos kąsnelį mano garbei skirto skanėsto. Trainiojausi oran

žinio atspalvio apranga dėvinčių medikų būryje, vieni iš jų švelniai paliesdavo ranką, kiti netikėtai apkabindavo ar džiugiai tapšnojo per nugarą. – Žinai, net neįsivaizduoju, kaip apie tai reikės pranešti savo pa cientams. Jie bus priblokšti! – pareiškė seselė Kelovėj – blondinė, į aukštą kuodą suimtais plaukais – iš kardiologinio skyriaus ir atsi gnybo dar gabalėlį torto. Tuo tarpu gydytoja Mišelė iš pediatrijos skyriaus – jauniausia rezidentė visoje ligoninėje – ir mano garbina ma žilaplaukė seselė Sanders, kurios akys žvilgėjo už storų akinių stiklų, pritariamai linktelėjo. Visos jos buvo mano mažoji draugija. – Tu sudaužysi jų širdis, – tęsė Kelovėj. – Nepamirškime, kad tų širdžių būklė ir taip jau gana prasta! – įsiterpė gydytoja Mišelė. Visos ėmėme kvatotis. Tokie buvo mūsų juokeliai. Tiesą sakant, kai kurie pacientai dažnai mane vadindavo „širdžių ėdike“, tačiau kažką panašaus man tegalėjo pasakyti tik prastai matantys aštuoniasdešimtmečiai. Gydytoja Mišelė nusišyp sojo: – Pasiilgsime tavęs, Heiven. Tokią jauną, energingą, vos keliais centimetrais aukštesnę nei pusantro metro, kaip aš, ją laisvai galima buvo palaikyti skyriaus, ku riame dirbo, paciente. Sanders sušniurkščiojo: – Gal tu galėtum čia užsukti savaitgaliais? Ar bent vakarais? – Man jau darosi liūdna, – numykiau. – Gal neturėčiau ten vyk ti? Kitame seselių posto gale, beveik už penkių metrų, Džoana stai giai pakėlė galvą ir ėmė mojuoti peiliu, kuriuo pjaustė tortą. – Damos, tikiuosi, jūs nebandote priversti mano mergaitės pa sijusti kalta? – šūktelėjo ji, galiausiai atsipjovusi gabalėlį skanėsto ir sau. Ant stalo už jos stovėjo įrėminta mano nuotrauka, kurioje man buvo kokie dešimt metų ir aš stypsojau pasipuošusi ligoninės savanorės uniforma. Manęs buvo pilna visoje ligoninėje – buvau

bendras surogatinis vaikas, besišypsantis nuo jų stalų, spintelių ir iš kompiuterių ekranų. Kiek pamenu, ligoninė buvo tarsi mano vaikų darželis, kasdien čia ateidavau su Džoana ir kone kiekvienam teko padirbėti mano aukle, kol tapau pakankamai didelė, kad galėčiau pati nuveikti ką nors naudingo. Su lėkšte rankoje ir pilna burna tor to Džoana atvinguriavo iki mūsų ir mane apkabino: – Metas jai išskleisti sparnelius. Turime paleisti mūsų mergaitę, tačiau ji parskris atgal, – mirktelėjo mano globėja. – Grįšiu birželio pabaigoje, nespėsite net manęs pasiilgti, – pra tariau, o mano širdy vėrėsi tuštuma. – Šiandien, prieš išeidama, su rengsiu atsisveikinimo turnė. Taip ir padariau, aplankiau visus savo numylėtinius, o pabaigai pasilikau daugiausia jėgų atsisveikinant pareikalavusį pediatrijos skyrių. Tarsi turėčiau stebuklingą dūdelę, eidama per skyrių surinkau būrį sekėjų su pižamomis, o kiekvienoje palatoje lyg vaistus dalijau atsisveikinimo bučinius, apkabinau kiekvieną, žadėdama greitai su grįžti. Galiausiai, visi sugužėjome į žaidimų kambarį ir susirinkome prie skelbimų lentos, kurią kūrėme visi kartu. Čia buvo visų šiame skyriuje besigydžiusių vaikų nuotraukų koliažas, kuris užėmė visą sieną, o jo pakraščiuose puikavosi visas spalvų margumynas. Siena atrodė lyg milžiniška vinjetė, kurią nuolatos papildydavome nau jomis nuotraukomis. Viskas prasidėjo pernai, labai nekaltai, kaip paprasčiausia užduotis fotografijos pamokai. Aš paklausiau kelių vaikų, ar neprieštarautų, jei juos nufotografuočiau, jie sutiko. Tada, regis, kiekvienas įsigeidė patekti į kadrą. Dženė, skarele galvą apsiri šusi keturiolikmetė, kartą man paaiškino: – Tavo nuotraukose atrodome kur kas geriau nei veidrodyje. Patikinau ją, kad tikrai nenaudojau fotošopo ir jų grožis yra tik ras. Labiausiai mane nustebino visų reakcija į mano sumanymą mo kykloje. Dauguma vaikų pasirinko fotografijos pamokas vien dėl to, kad nesunkiai gautų gerus pažymius, o kiti buvo kūrybinių kančių

apimti menininkai, kurie nuolat rengėsi juodai. Šias pamokas lankė ir tokie kaip aš – kurie gebėjo vertinti meną, nors kartais ir nebuvo pakankamai talentingi, kad sukurtų ką nors įstabaus, – nusprendę, jog jiems gali neblogai sektis spragsėti fotoaparatu. Kai sudėjau vi sas savo šiam projektui padarytas nuotraukas, rezultatas buvo išties neblogas. Žiūrint į šių vaikų atvaizdus, jų akyse galima buvo įžvelgti viską, ką galėjai apie juos žinoti. Kiekvieną semestrą balsuodavome ir nuspręsdavome, kieno darbas gali pelnytai puikuotis pagrindinia me mokyklos koridoriuje, stende po stiklu, ir šįkart kažkodėl jie pa sirinko mane. Kaskart, eidama pro šalį, mačiau būrelius vaikų – ku rie, regis, apskritai niekada nieko nepastebi – sustojusių pasižiūrėti į nuotraukas. Net Džeisonas Ebingtonas apžiūrėjo mano darbą (tiesą sakant, net kelis kartus). Sykį, man einant pro šalį (o aš daug vaikš čiojau), jis, mane pastebėjęs, niuktelėjo alkūne ir linktelėjęs stendo link tarė: – Tavo darbas? Tikrai šaunu. Man jo žodžiai reiškė kur kas daugiau, nei aš linkusi pripažinti. Tačiau tai buvo tiesa. Mieli mano nufotografuotų vaikų veidai tarsi švytėjo tose nuotraukose, lyg fotoaparatas būtų prasiskverbęs iki pa čių sielos gelmių. Kreipiausi į savo mažąjį būrį: – Nuo šiol jūs oficialiai atsakingi už „Garbės sieną“, – pabarbe nau krumpliais į plakatą. – Gydytoja Mišelė maloniai sutiko pafo tografuoti, todėl galėsite lentą vis papildyti naujomis nuotraukomis. Neleiskite jai lengvai išsisukti nuo šio pažado. Aš greitai sugrįšiu ir tikiuosi, kad mūsų siena atrodys puikiai, – nusišypsojau. – Hm... Na, bet ji nėra tokia jau gera fotografė, – pašnibždomis ištarė Dženė. – Ar pameni, tą vienintelę dieną, kai tavęs nebuvo, ji mane nufotografavo, o nuotraukoje mano viena akis buvo užmerk ta? Ji užtruko gal valandą, kol rezultatas buvo bent pakenčiamas. – Neblogai pastebėta. Belieka tikėtis, kad nuo to karto ji pato bulėjo. Antraip, tau teks perimti vadovavimą, – mirktelėjau jai. –

Ilgėsiuos jūsų, mielieji. Na gerai, duokit penkis. – Aplėkiau visus, pliaukštelėdama į kiekvieno švelnų delniuką.

ai išėjome iš ligoninės, buvo jau visai sutemę. Džoanai ma nevruojant per vėjo pustomas jaukaus ir tylaus Evanstono priemiesčio gatves, Čikagos šviesos atrodė kaip blausios ugnelės to lumoje. Miestas atrodė esąs toliau nuo namų ir patogios mano gyve nimo rutinos nei buvo iš tiesų. Automobilio šildymo sistema dirbo visu pajėgumu ir po savo pūsta striuke jaučiau šalto prakaito upelius, sruvenančius per odą. Atsidusau. – Ar gerai jautiesi? – paklausė Džoana, stebėdama mane akies krašteliu. – Taip, atleisk. – Mano žvilgsnis vis dar buvo nukreiptas tiesiai į apšerkšnijusią aksominę naktį. – Viskas pasirodė daug sunkiau, nei tikėjausi. – Na, žinoma, brangioji, juk mes visi kaip šeima. Be to, atsisveiki nimo vakarėliai tam ir rengiami, kad imtumei gailėtis, jog išvyksti – čia maža niekšybė, – ji nusišypsojo. Aš taip pat. – Juk žinai? Mes visi tavęs lauksime štai čia, ne taip ir toli. Viskas pavyks kuo puikiausiai. – Aš suprantu, tik nežinau... Rodos, imu jaudintis, – mane ėmė graužti kaltės jausmas. Nenorėjau, kad ji nerimautų, ir, savaime su prantama, nenorėjau Džoanai priminti, kad vos prieš dvidešimt ke turias valandas ji iš visų jėgų priešinosi šiam sumanymui. Ji paminėjo visus įmanomus įtartinus dalykus: Kodėl tu privalai ten likti? Kiek jie žada dirbti, jei nori, kad liktum jų valdose dvidešimt keturias valandas per parą, nors iki namų tik valanda kelio metro? Ar jie žino vaikų darbo įstatymus? Žinoma, aš jai pasakiau, jog visą šį projektą orga nizuoja Švietimo ministerija, todėl akivaizdu, kad niekas mūsų ne siųs į katorgą, kur liesime devynis prakaitus. Tačiau galiausiai sunku buvo nuginčyti, kad ne kiekvienam suteikiama tokia garbė bei tokia stipendija (paminėjus pastarąją, Džoanos akys pritariamai išsiplėtė). Išsitraukiau voką, kurį man įteikė direktorė Tolman, ir peržvelgiau

informaciją apie viešbutį. Rafinuotas, pažiro jo didybę atskleidžian čios nuotraukos, buvo surinkta krūva straipsnių iš visų įmanomų miesto laikraščių ir žurnalų apie kerinčią Aureliją Braun – šviesia plaukę, pribloškiančią, neįtikėtinai jauną ir įtakingą mano būsimąją viršininkę. Džoanai neliko nieko kita, tik sutikti. Tačiau dabar, penktadienio vakarui einant į pabaigą ir priarti nant savaitgalį, kuris turėjo būti kupinas intensyvaus ruošimosi šiam netikėtam naujam gyvenimo tarpsniui, mano jaudulys tapo išties sunkiai valdomas. – Man paprasčiausiai sunku net įsivaizduoti, kaip viskas vyks, – toliau dėsčiau savo mintis. – Nežinau, ar jiems patiksiu ir kaip man seksis darbuotis. Supranti, labai keista, kai susimąstai – aš juk nieka dos net nebuvau išvykusi į stovyklą, o dabar išvažiuosiu ir gyvensiu kažkur kitur. Be abejo, aš noriu išvykti studijuoti, tačiau dar turėčiau visus metus tam pasiruošti, ar supranti? Tiesiog jaučiuosi visiškai... sutrikusi, – tik taip galėjau apibūdinti savo būseną. Jaučiausi, tarsi vaidinčiau save (ir šis vaidmuo man išties sunkiai sekėsi), susidūru sią su netikėtu savo gyvenimo istorijos tęsiniu. Pakelės lempų šviesos pavertė plikus mūsų kelią įrėminusius medžius išstypusiomis pabai somis su čiuptuvais. Net sudrebėjau ir giliai įkvėpiau. – Nesirūpink. Nepamiršk, kad jie pasirinko tave. Jie žino, kad esi ypatinga, – ramino Džoana. – Be to, ten su tavimi bus ir Dantė. Jūs galėsit vienas kitam padėti. – Žinau, ir tai vienintelė priežastis, kodėl dar nepuolu į paniką. Tik pagalvok, kaip kraustyčiausi iš proto, jei tektų ten keliauti visai vienai. – Įsivaizduoju... Dantė Denisas jau kone dešimt metų buvo mano paguoda ir ge riausias draugas. Tai, kad jis buvo vienas iš tų kitų dviejų vaikų, su kuriais turėjau keliauti į Leksingtoną, galėjo pasirodyti paprasčiau sias laimingas atsitiktinumas, bet mes abu visados beveik koja ko jon varžėmės dėl geriausio klasės mokinio titulo (žinoma, varžybos

buvo draugiškos). Kai jis prisėlino per pietų pertrauką ir spoksoda mas nekalto avinėlio žvilgsniu iš po beveik smakrą siekiančių velti nių kasyčių nušvilpė skrudintą bulvytę nuo mano padėklo, viskas iškart tapo aišku. – Tik nesakyk, kad neturi jokių naujienų, – ramiai pasiteiravo jis ir bemat išpyškino. – Nes aš turiu. Ir mirsiu, jei tu nepapasakosi man to paties. Nagi, pasakyk, kad ir tu paliksi šį miesteliūkštį ir lėksi į Vėjuotąjį miestą, nes tave pakvietė į pasakišką stažuotę. Jis kaip suokalbininkas ėmė kilnoti antakius aukštyn žemyn. Akimirksniu mane užplūdo neišpasakytas palengvėjimas. – Dar pasakyk, kad rengiesi apsistoti Leksingtono viešbutyje, – atšoviau jam. – Ta-a-a-aip! – jis kone pašoko nuo kėdės. – Viešpatėliau, tai bent pasismaginsime. Na, tik pagalvok, kas gyvena viešbučiuose? Tik roko žvaigždės, įžymybės ir dar tos sumautos „žvaigždutės“, nusprendusios atsiskirti nuo tėvų. Ištraukite mane iš šios bjaurios mokyklos ir leiskite sukiotis tarp Čikagos aukštuomenės! – O, taip, – nusišypsojau linksėdama. Mes apsidairėme, prie kitų staliukų sėdėjo mokiniai, kurie gal ir būtų noriai balsavę už mus, jei būtų renkamas koks nors Prancūzų garbės draugijos narys, tačiau niekados nebūtų sumanę draugiškai su mumis pasišnekučiuoti. – Nejaugi tu nė truputėlio ne... – Nesijaudinu? – Aha. – Labas rytas?! Žinoma. Siaubingai nerimauju. Na, supranti, vi sas šis reikalas atrodo labai svarbus ir reikšmingas. Net Tolman at rodė neįprastai susijaudinusi, todėl tikrai nenoriu visko sugadinti. Be to, mes galėtume iš viso to išpešti išties neprastas rekomendacijas studijoms koledže. Manau, kad tie žmonės net galėtų be didelių pa stangų įtaisyti mus į bet kokią Čikagos aukštąją mokyklą – Šiaurės vakarų ar Čikagos universitetą, veikiausiai jie pažįsta visus. Būtume visiški kvailiai, jei dėl to nesijaudintume. Kita vertus, mes protingi ir

tikrai daug dirbame. Todėl viskas bus gerai, – jis pliaukštelėjo man ranka, tarsi tai tebūtų juokų darbas. Su palengvėjimu atsidusau. Tai buvo nepaprastas Dantės gebė jimas – kur kas įspūdingesnis nei jo tvirtos pozicijos geriausių mo kinių sąraše ar triuškinanti pergalė dar vienuose mokinių tarybos rinkimuose, ar net absurdiška gurmaniškų kepinių labdaros mugė, kurią jis kasmet rengdavo. Čia galima buvo rasti pačių įmantriausių saldumynų, kokius tik esate matę (jis buvo tikras konditerijos gami nių glaistymo virtuozas). Mano manymu, pati geriausia jo savybė buvo ta, kad jis veikė mane kaip žmogaus pavidalo raminamieji. Jo dėka aš galėjau tęsti darbus ir atrodyti rami ir sveiko proto, kad ir kokia baisi buvo mano vidinė būsena. Dantė su kaupu įrodė šį savo gebėjimą nuo pat pirmos dienos, kai prieš daugybę metų susipaži nau su juo ligoninėje. Tais laikais buvau pediatrijos skyriaus koridoriais klaidžiojanti penkiametė, laukianti, kol paaiškės, kas aš buvau, ir kur mane reikė tų išsiųsti. O jis vieną popietę iškrito iš medžio, į kurį nesėkmingai bandė įsikabaroti, ir iš siaubo paklaikusi mama atgabeno Dantę į li goninės priimamąjį. Mano būsimas geriausias draugas nukrito ant pagalių ir akmenų krūvos, kurią jis sutempė ketindamas vėliau pasta tyti fortą, ir baisiai nusibrozdino nugarą bei susilaužė ranką. Dėl pa žeistų sausgyslių jam teko likti ligoninėje pernakt ir jis, parišta sugip suota ranka, atpėdino į mano palatą. Nemiegojome iki pat paryčių ir pasakojome šiurpias istorijas. Kitą popietę Dantė išvyko, tačiau tapo nuolatiniu mano lankytoju ir visą mėnesį kas kelias dienas pa sirodydavo lėkdamas koridoriumi ir paskui tempdamas savo mamą Rutę, o jo mažam glėby visuomet buvo galybė spalvinimo knygelių, minkštų žaislų arba paveikslėlių, kuriuos jis nupiešdavo man. Džoana sustojo mūsų namų kieme. Namai niekados neatrodo taip jaukiai kaip tą akimirką, kai žinai, kad teks juos palikti. Mūsų namas buvo aukštas ir siauras, kadaise dažytas dabar jau blunkančia violetiniai mėlyna spalva, rudomis langinėmis ir nedidele dengta ve

randa. Namas buvo pakankamai didelis mums abiem, o vos už kelių kvartalų buvo Mičigano ežeras, kuris dabar buvo užšalęs ir aptrauk tas ledu, tačiau šiltomis dienomis tapdavo mūsų mėgstamiausia priebėga, kur degindavomės saulėje arba iškylaudavome. – Keliauk vidun, turiu pasiimti keletą daiktų iš bagažinės, – Džo ana vijo mane šalin. – Gal tau padėti? – Ne, – nepasidavė šioji. – Užtruksiu tik sekundėlę. Sulig tais žodžiais kiek įkabindama užlėkiau laiptais į prieangį, nes aplink ūžiant ir šėlstant vėjui mano kaulai barškėjo nuo šalčio. Pirštinėtomis rankomis nesugraibiau raktų, tačiau galiausiai durys atsivėrė ir į veidą plūstelėjo jauki šiluma. Uždegiau šviesą. Skersai svetainę buvo matyti virtuvė, kur ant stalo siūbavo sidabrinis balionas su skaičiumi 16, o šalia manęs laukė naminis pyragas ir delno dydžio į žvilgantį sidabro popierių įvyniota ir tokios pat spalvos kaspinu perrišta dėžutė. Numečiau kuprinę ant grindų ir tiesiu taikymu moviau į savo gimtadienio „šventovę“, pakeliui atsisegdama striukę ir nusviesdama ją ant kėdės svetainėje. Tą akimirką, kai įmerkiau pirštą į purų glajų ir jį nulaižiau, tarpdury išdygo Džoana. – Antroji gimtadienio šventės dalis! – Nepaprastai skanu. Pasakiška. Tačiau mano gimtadienis tik pirmadienį. Na, bent jau tą dieną mes jį švęsdavome, nes tiksliai nežinojo me, kada aš iš tiesų gimiau. Ši data buvo mano radybų metinės. Bū tent tą dieną mane aptiko ir nuvežė į ligoninę, kur Džoana pirmoji mane apžiūrėjo, sutvarstė žaizdas ir įdrėskimus, patikrino, ar nelūžę kaulai, ir ėmė pamažu mane kalbinti, nors neturėjau jai ką pasakyti. Bent jau nieko naudingo iš manęs išpešti nepavyko. – Na, pamaniau, jei jau pradėjome švęsti, neturėtume taip greit pabaigti linksmybių. Lai šventė tęsiasi! – ji padėjo savo rankinę ir lyg šokdama išsinėrė iš palto, kurį pakabino ant kablio prie durų.

Pačiupau spindinčią dėžutę ir ją papurčiau. – Vadinasi, galiu atidaryti? – Žinoma, kuo greičiau, tuo geriau! – patikino Džoana, kaip ir aš pirštu kabindama nemažą gabalėlį pyrago glajaus. – Nagi, pirmyn! Nulupau popierių ir atvėriau baltą aksominę dėžutę. Jos turinys tiesiog tviskėjo. – Žinau, kad nemėgsti papuošalų, mano mažoji padauža, – pa sakė ji, – tačiau šešioliktasis gimtadienis yra svarbi data, taigi, pama niau, kad metas tau turėti šį tą gražaus. Ištraukiau aukso grandinėlę ir apsukau ją apie pirštus. Tikra tie sa, nenešiojau papuošalų, o ir tie keli, kuriuos turėjau, dažniausiai taip ir likdavo nepaliesti savo dėžutėse. Tačiau ši grandinėlė atrodė kitokia. Ant jos bent jau nekabėjo jokia širdelė ar brangakmenis, simbolizuojantis gimimo mėnesį, ar kiti panašūs blizgučiai, kuriuos mačiau segint mergaites mokykloje. Anaiptol, šis iki šiol dar niekur nematytas pakabutis buvo arfos formos ir tokio ilgio kaip mano piršto galiukas – tai buvo aukso sparnas, kurio paviršius buvo išrai žytas sukuriant plunksnų įspūdį. – Radau jį antikvarinėje parduotuvėje, į kurią vis tempiuosi ir tave, – pasakė Džoana. – Toje šalia knygyno, kur aš įsmunku, kai tu užtrunki pernelyg ilgai? – Būtent ten, – nusišypsojo ji. – Tiesiog pamaniau, kad jis atrodo ypatingas ir nepakartojamas kaip ir tu, – Džoana pakštelėjo man į viršugalvį. – Man patiko šis sparnas, nes tavęs laukia tolimi kraštai, ar supranti? Tau lemta skristi, Heiven. Tavęs dar tiek daug laukia. – Ačiū, Džoana, jis nuostabus ir tikrai labai man patinka, – ap kabinau savo globėją ir laikiau ją glėby kelias sekundes ilgiau nei įprastai. – Galbūt tu net galėtum juo kada nors pasipuošti? Ką manai? – pasiteiravo ji, glostydama mano plaukus.

įsigykite

knygą dabar