Nusišypsok mums, Viešpatie by knygos.lt

Eugenijos Levin nuotr.

Romanų dilogijoje „Ožiukas už porą skatikų“ ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pateikiama plati žydų gyvenimo carinėje imperijoje panorama, kartu tai išmintingas žvilgsnis į gėrio ir blogio kovą bei viską įveikiančią meilę artimui. Akmentašį Efraimą Dudaką ištinka nelaimė: jo sūnus Hiršas pasikėsina į Vilniaus generalgubernatorių ir yra teisiamas mirti. Senas tėvas savo draugo vandenvežio Šmulės Senderio vežimu iškeliauja į Vilnių atsisveikinti su sūnumi. Kelionę į Šiaurės Jeruzalę ir klajones po šį ypatingą, tačiau jo šeimai negandos miestą lydi įdomūs pakeleiviai, įvairiausi nutikimai ir apmąstymai apie pasaulio sandarą, teisingumą, mielaširdingumą ir neblėstančią neapykantą tarp tautų. Kodėl Viešpats nenusišypso? Tik malonėk be garsių žodžių apie idėją ir visa kita. Pasaulyje nėra tokios idėjos, kuri būtų verta žmogaus gyvenimo. Idėja, dėl kurios reikia aukoti save arba kitus, tai tokia pat žmogžudystė, tiktai sukilninta. ISBN 978-609-466-782-4

Pirkite internetu

www.tytoalba.lt 9 786094

667824

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Grigorijus Kanovičius (1929–2023) sukūrė litvakų sagą, kurioje užfiksavo Lietuvos žydų likimą per daugiau nei pusantro amžiaus, o kartu su dideliu jautrumu ir literatūrine meistryste teigė meilę žmogui ir žmogiškumui. Rašytojas įvertintas Lietuvos nacionaline ir Izraelio rašytojų sąjungos premijomis, kūryba išversta į keturiolika kalbų, o bendras knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių.

Nusišypsok mums, Viešpatie

Grigorijus Kanovičius

Nusišypsok mums, Viešpatie

Grigorijus Kanovičius

Ožiukas už porą skatikų Nusišypsok mums, Viešpatie d i l o g i ja Iš rusų kalbos vertė Feliksas Vaitiekūnas

Vilnius 2024

Григорий Канович. Козлёнок за два гроша. Vilnius, Vaga, 1989 Григорий Канович. Улыбнись нам, Господи. Vilnius, Vaga, 1991 Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Viršelyje ir p. 8, 308 – Marko Kanovičiaus iliustracijos; priešlapiuose ir p. 589 – Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos (priešlapiuose – scena iš spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“, rež. Rimas Tuminas, Vilniaus mažasis teatras, 1994) Iš rusų kalbos vertė Feliksas Vaitiekūnas © Olga M. Kanovič, 2024 © Aušra Vaitiekūnaitė, Saulius Vaitiekūnas, vertimas į lietuvių kalbą, 2024 © Markas Kanovičius, iliustracijos, 2014, 2024 © Dmitrijus Matvejevas, nuotraukos, 2024 © Jokūbas Jacovskis, knygos dizainas, 2024 © „Tyto alba“, 1996, 2014, 2024 ISBN 978-609-466-782-4

turinys Ožiukas už porą skatikų ∤ ∤ ∤ 7 Nusišypsok mums, Viešpatie ∤ ∤ ∤ 307

Skiriu Tėvui – S. D. Kanovičiui Akis, besityčiojančias iš tėvo ir su panieka žvelgiančias į motinos nuolankumą, iškapos klonių varnai ir sules ereliukai. Senas užkeikimas I

Visą gyvenimą senis Efraimas kitiems antkapius dirbo, o kai suėjo jam aštuoniasdešimt, ėmė galvoti, kad jau laikas ir sau pasidaryti. Iškals jis ant paminklo savo vardą ir pavardę, papuoš kokia nors išmintim iš Toros ir, baigęs darbą, tą pačią dieną atiduos Dievui dvasią; todėl, matyt, Efraimas neskubėjo, ilgai ir priekabiai rinko savo kapui akmenį, – ir tas negeras, ir šitas! – bastėsi po laukus, po daubas, po dykvietes, – ar maža jų ten kėpso be naudos, – buvo nuvažiavęs vos ne ligi Raseinių pas tokį akmentašį kaip ir jis, pas Vaclovą Gadeikį, bet ar dėl kainos nesulygo, ar akmuo buvo su kliauda – grįžo Efraimas namo be nieko. Kitas būtų susikrimtęs – jo metuose iš tokios tolybės, nieko nepešus, – bet senis Efraimas ne tik nenuliūdo, bet net savotiškai apsidžiaugė. Vadinas, Viešpats neskubina jo, vadinas, Maloningiausiajam patinka, kad jis, Efraimas ben Jokūbas Dudakas, dar truputį padrunytų, pasikamuotų žemėje – vienas, be žmonos ir vaikų. Na, ką gi, gyvam žmogui ir pasikamuoti smagu. Žinoma, su žmona ir vaikais kankynė saldesnė, bet iš kur tu juos paimsi? Išlakiojo, išsisklaidė, išgaravo! Rėk kaip smaugiamas – neprisišauksi, raudok pasikūkčiodamas – neatsilieps. Argi debesėlį prisišauksi? Argi vėją pririši prie grandinės? Efraimas turėjo net tris žmonas: pirmoji Gindė, paskui Dvoirė, Ožiukas už porą skatikų

paskui numylėtinė Lėja, tebūnie joms dangaus karalystė; jos pagimdė jam tris sūnus, o velionė Lėja dar ir dukterį, Certą, ir iškeliavo pas Abraomą. Su Ginde Efraimas išgyveno šešerius metus, su Dvoire – dukart ilgiau, o su numylėtine Lėja – beveik dvidešimt metų. Neužsibūdavo pas Dudaką žmonos, neužsibūdavo. Kas teisybė, tai teisybė. Visus baudžia Dievas, bet Efraimą – bent jam taip atrodė – jis baudė dažniau ir griežčiau negu kitus. Sliūkindavo mirtis paskui Efraimo žmonas kaip čigonų šuva paskui vežimą. Gindė, pirmoji jo žmona, sirgo ilgai – apie pusantrų metų. Prieš mirtį pasišaukė vyrą, pasižiūrėjo į jį prigesusiomis akimis ir sušnibždėjo: „Gal tavo amatas kaltas… Visą gyvenimą sėbrauji ne su gyvaisiais, o su akmenimis.“ Su akmenimis Efraimas, žinoma, turėjo daugiau reikalų negu su žmonėmis, ir jis pats buvo lyg akmuo – galingas, plačiais kaip Nemuno vaga pečiais, sunkiomis didelėmis rankomis, kuriomis jis iš įpratimo stuksendavo sau per kelius kaip kūju į priekalą, tvirtomis kaip sielininkų kobiniai kojomis, po kuriomis vaitodavo jo iškloti akmenys miestelio grindinyje ir kaip spąstų prignybta pelė čypaudavo nuolanki kapinių žolė. Apie Efraimo jėgą miestelyje pasakodavo nebūtus dalykus. Sakysim, šnekėdavo, kad jaunystėje, dar gerokai prieš vedybas su Ginde, susilažino: per jį kaip per tiltą pervažiuos jo draugo vandenvežio Šmulės Senderio vežimas. Vežimas esą pervažiavęs – statinė, sako, buvusi tuščia! – nepadarydamas Efraimui jokios žalos, jis atsikėlęs, nusipurtęs dulkes, porą kartų nusičiaudėjęs, pasitaisęs marškinius ir lyg niekur nieko, užsidėjęs jermulką, nuėjo sinagogon į vakarines pamaldas. Iš nuogirdų, tai buvusios visų pamaldų pamaldos. Žydai ne tiek urbinę akimis maldaknyges, kiek Efraimo raumenis, po paprastais lino marškiniais pūpsančius kaip šventasis Siono kalnas. Aukštai, antrame sinagogos aukšte, dūsavo moterys, svajojančios pagimdyti nuo jo sūnų, nors ir žinotų, kad už tokį norą gali po metų ar dvejų sumokėti gyvybe. 10

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Efraimas atlaidžiai juokdavosi iš kalbų apie jo pasakišką jėgą, gėdijosi jos, niekada nepanaudojo piktam, o kartą iš giminiškų paskatų net leidosi puodžiui Cemachui, pirmosios žmonos Gindės broliui, paguldomas ant menčių. Jaunystėje Efraimas buvo nešnekus – kito tokio tylenio miestelyje nebuvo. Uriadnikas Nesterovičius – tada jis dar nebuvo paštininkas – palaikė jį kurčnebyliu. – Blogiausia tiems, kurie kalba, – dudendavo Efraimas. Miestelyje šaipydavosi, kad jaunojo akmentašio dveji namai – vieni šiaudiniu stogu, kiti dengti tylėjimu. Kad galėtum grįsti gatves, tašyti antkapius, reikia sveikatos, ir Viešpats davė jos Efraimui, o davęs ir dar pridėjo. Kiek antkapių jis per savo amžių pastatė – visų nesuskaičiuosi. Pirmąjį jis iškalė rabi Urio sūnaus atminimui. Rabi Urio, kuris davė pradžią miestelio kapinėms. – Efraimai, iškalk akmenyje mano ir mano žmonos Rachelės sielvartą, – pasakė tada rabi Uris. – O kaip jis atrodo, rabi? Toje tolimoje praeityje, kai rabi Uris įsigijo žemės sklypą mirusiems laidoti, Efraimas buvo paprastas akmenų tašytojas, ne vaizdakalys, ne raižytojas ir apie sielvartą nieko nežinojo. Koks sielvartas, kai tau tik dvidešimt? – Kaip paukštis palaužtu sparnu, – pasakė rabi Uris. – Vakar dar skraidė padangėje, o šiandien nupuolė žemėn. – Bet, rabi, argi žemėje blogai? – Tu dar negyvenai žemėje, – atsakė šis. – Pagyvensi, ir tau palauš sparną… Ak, rabi Uri, rabi Uri! Iškranksėjai, išpranašavai, prišaukei! Bet atsisakyti Efraimas negalėjo. Rabi Uris ne šiaip mirtingasis, rabi Uris – žibintas tamsoje, gydomasis balzamas, išminčių išminčius. Efraimas iškirto akmenyje angelą pamuštu sparnu, ir taip nagingai, taip raiškiai, kad nė pats negalėjo atsižiūrėti. Jis užkėlė savo angelą ant gelsvo kauburėlio, apkasė jį iš visų pusių, bet angelas plastėjo, Ožiukas už porą skatikų

veržėsi į padangę, – na ir kas, kad vienu sparnu, – angelai negyvena kartu su katėmis, kiemsargiais šunimis, su puodžiais, pirtininkais, vandenvežiais. Nuo tada, nuo tos dienos, kai rabi Uris ir jo žmona Rachelė paplūdo ašaromis, pamatę akmeninį angelą, besiveržiantį į aukštybes, ir pasipylė užsakymai. – Efraimai, iškalk ir mano dukteriai angelą. – Efraimai, mano tėvui angelą. – Efraimai, mano motinai angelą. Na iš kur jis jiems paims tiek angelų? Yra angelų, gelbstinčių nuo pikta, angelų užtarėjų, kariautojų, šlovinančių Viešpatį, yra angelas, sergstintis Sarą nuo faraono, o sielvarto ir liūdesio angelų nėra. Kai angelų kapinėse priviso kaip vištų vištidėje, mirusiųjų giminės ėmė prašyti atvaizduoti jų sielvartą Šventojo Rašto eilute, išsidraikiusiais liūto karčiais, žuvimi, pašėlusiai klykiančia be garso, ar kaip kitaip – juk kiek sielvarto veidų, tiek ir jo atvaizdų. Bet ir jį, Efraimą, ištiko nelaimė – pasimirė tėvas, sielininkas Jokūbas Dudakas, plukdęs sielius net į Vokietijos Mėmelį ir kalbėjęs vokiškai kaip tikras vokietis, o gal ir geriau, nes jo kalbą suprato ne tik vokiečiai, bet ir žydai. Jokūbas Dudakas, Efraimo tėvas, nors ir nebuvo toks galiūnas kaip sūnus, bet vyras kaip mūras, lengvai mėtydavo šešių pūdų svarstį, galėdavo nesusilenkęs išlaikyti ant pečių dveigį buliuką. – Sutverti amžių amžiams, – šnypšdavo pavyduoliai. – Kas gimsta kapinėse, tas arba ilgaamžis, arba įsikūnijęs velnias. Jokūbo Dudako tėvas Šimenas gimė kapinėse. Efraimo tėvas buvo ir ilgaamžis, ir įsikūnijęs velnias. Jis turėjo stebinamą galią užkalbėti ligas, nebijojo skaudžiausio šalčio, vaikščiodavo basomis po sniegą, gąsdindamas stingstančius iš baimės prieš skerdynes ir pogromus gentainius, kuriems sniegas ir speigas būdavo tikra bausmė, atsiųsta iš aukštybių žydų tautai už nuodėmes. Kai miestelyje pasklido nelinksma žinia apie Jokūbo Dudako mirtį, niekas iš pradžių nenorėjo tikėti. Guvesnieji, glostydami sau peisus, 12

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

šaipėsi: girdi, mūsų neapgausi, mes galbūt ne prie pinigo, užtat proto turim į valias, galim ir jums paskolinti. Bet ir patys guviausi, patys atkakliausi patikėjo, kai atėjo laikas laidoti nemirtingąjį Jokūbą. Jis gulėjo ant grindų, įsuptas įkapių drobulėn, toks pat galingas kaip kitados, ir jo stambus, tartum geltos paženklintas veidas rodė ne susitaikymą su lemtim, o nuostabą ir priešiškumą. Jo negyvos, sunkios kaip švinas rankos plaukė grindimis kaip rąstai upe, ir jo sūnus galiūnas Efraimas negalėjo atitraukti nuo jų graudaus ir susižavėjusio žvilgsnio. Paskui, po poros metų, jis pastatė jam paminklą, kuriame iškalė sielį, lekiantį per šėlstančias gyvenimo bangas ir panyrantį neįžvelgiamon sietuvon, o ant sielio – nežymią Jokūbo Dudako figūrėlę. Antkapis būtų stovėjęs ligi šiolei, Jokūbas Dudakas ir šiandien būtų lėkęs per bangas ant savo jau nežemiško sielio, jei vaizdakalio nebūtų sugėdinęs rabi Uris. Girdi, kur tai matyta, Efraimai, žydų kapinėse? Žydų kapinėse šuoliuoja akmeniniai elniai, žydų kapinėse mauroja akmeniniai liūtai, plaikstosi vėjyje atskleisti Toros lapai, po žydų kapines ištisus metus skraidžioja akmeniniai drugeliai, bet sielių niekas niekur neplukdo – nei į Mėmelį, nei prie Dievo sosto. Kad ir kaip Efraimas aiškino garbiajam rabi Uriui, tas buvo nepalenkiamas, tas tik numodavo ranka ir vietoj sielių ir žuvies siūlydavo vaizdakaliui vynuoges, palmes, granatus, balandžius, reiškiančius meilę ir sandorą, ir pelikanus su jauniklių pulkeliu, įkūnijančius tėvišką rūpestį ir atsidavimą. Teisybę sakant, Efraimui iki šiolei neaišku, kodėl žydų kapinėse sieliui užginta lėkti į dangų kaip paukščiui. Juk dangus – ne žemė, ten užtenka vietos visiems, ten kiekvienas – ir vargšas, ir turčius, ir sielininkas, ir sielis. – Nuodėmė. Nepagarba protėviams, – niurzgėjo rabi Uris. Ir viskas, baigta kalba. Skaudama širdimi Efraimas nudaužė tėvo sielį, perdarė jį į luotą su mažyte, beveik neįžiūrima, irklus iš rankų paleidusio irkluotojo figūrėle. Tačiau kada tik Efraimas beateidavo į kapines, kiek bestovėdavo Ožiukas už porą skatikų

prie tėvo kapo, jis visada matydavo tą nukapotą sielį, tą putotomis bangomis gyvenimo upę, tą šėlsmą ir pražūtingą vandens trauką. Jis matydavo save – jauną, dar neslegiamą metų naštos, dar nealinamą graužaties, dar kandžių nesuėstą, neapimtą liūdesio ir nevilties. Matydavo savo rankas – ne šiandienykštes, išdžiūvusias kaip pagaliai, o tas, iš tolimos karštos vasaros, jo pirmosios meilės, jo neišmanymo vasaros; rankas, nežinančias nuovargio, gniaužiančias kaltą ir kirstuką, skaptą ir kūjį. Kaip lengvai jos šmaižiodavo akmeniu, kaip kerėjo savo mitrumu. Tada, tą tolimą karštą vasarą, jo rankos priminė du besipešančius gaidžiukus: kol nepaplūs krauju, nesiliaus. Tai buvo prieš šešiasdešimt metų. O dabar? Dabar gyvenimas apipešiojo karinguosius jo gaidžiukus. Dabar taip arti kapinės, ir toks tuščias aštuoniasdešimties sulaukus jo krepšys, su kuriuo jis ateis pas Viešpatį. Kiek daug akmenų viduj ir aplink – netgi dangus dabar kaip akmuo. – Eikite teisuolių keliu! – sakydavo rabi Uris. Ir ėjo, ir tikėjo jie – paliegėliai ir galiūnai, siuvėjai ir batsiuviai, akmentašiai ir kirpėjai, sielininkai ir puodžiai. Tikėjo! Efraimas gali prisiekti Biblija! Tikėjo Dievą, tikėjo sieliu, lekiančiu per bangas į dangų, galybe, kuriančia gėrį ir visiškai nugalinčia blogį. Ir kas iš to tikėjimo? Sielis subyrėjo, liko tik slidūs žliugini rąstai, ir kiekvienas taikosi pasisavinti juos, kad pasistatytų savo namą, savo tvartą, suręstų savo tvirtovę. Bet kas tai per tikėjimas, kuris išsitenka viename name, kurį galima įvaryti į tvartą, kuriam reikia tvirtovės? Seniui Efraimui namas net dėl vaikų nereikalingas. Jų nėra. Išsisklaidė kas kur. Efraimas niekada nemanė, kad jį apims toks vaikų ilgesys kaip dabar, jo išėjimo išvakarėse, pabaigoje jo žemiškojo kelio, kurį jis šešias dešimtis metų grindė rinktiniais akmenimis, kad jiems, laimingiems ir nežinomiems jo palikuoniams, būtų lengviau vaikščioti ir važinėti 14

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

(ir tikėti!); kelio, prie kurio jis iš abiejų pusių sodino vilties medžius, vildamasis, kad kada nors – kai jo neliks ne padujų! – susilies tas kelias, perrėžiantis lyg peiliu miestelį į dvi dalis, su viso pasaulio keliu, ir jo, Efraimo, vaikai išeis juo į šviesą ir teisingumą, į lygybę ir brolybę. Bet niekas neveda vaisių taip lėtai, kaip vilties medis: visą gyvenimą lauki derliaus, o ant jo per vieną žmogaus gyvenimą tik pumpurai pabrinksta. Kelias! Kelias! Kad ir koks jis tiesus, o vis tiek, kaip sakė rabi Uris, veda ten, į kapines. Kaip keista – ne vaikai, o svetimi žmonės palydės jį, nuleis į duobę, užkas, ir nebus tarp jų, be akmens, nė vieno gyvo giminaičio, nei sūnų, nei dukters. Akmenys – patys ištikimiausi jo gentainiai nuo tos dienos, kai jis atsisakė būti sielininku ir nuėjo tiesti trakto, kuris pasiekė ir jo, Efraimo, gimtąjį miestelį. Jis nenorėjo būti sielininkas, siuvėjas ar batsiuvys. Jo jėga tarsi šaipėsi iš adatos, niekino ylą, reikalavo ne pamėgdžiojimo, o savarankiškumo. Jokūbas Dudakas, Efraimo tėvas, sūnų ir kvaiša vadino, ir nešutėliu, bet Efraimas nenusileido. Viešpatie, kiek akmenų jis sutampė, kiek jų sušildė savo rankomis, kiek suguldė į žemę kaip į lopšį. Numylėtinė Lėja, trečioji žmona, dažnokai priekaištaudavo jam: – Tu savo akmenis myli labiau negu savo vaikus. Labiau negu mane. Priekaištaudavo ir slapčia nusišluostydavo savo juodas bedugnes akis. Efraimas apsikabindavo ją savo sunkiomis kaip švinas rankomis, priglausdavo prie plačios plačios krūtinės ir tylomis, alsuodamas į ją kalte ir meile, lyg guosdavo, lyg prašydavo atleidimo, o gal ir geraširdiškai bardavo: – Visus pasaulyje reikia mylėti. Ir tave, ir vaikus, ir akmenį. Kas gi jį, vienišą akmenėlį, pamylės? Kas, jeigu ne mes… žmonės? Lėja nesuprasdavo, kodėl reikia mylėti visus, net negyvą akmenį, bet Efraimas įtikinėdavo ją, kad ir akmuo turi tokią pat sielą kaip ir žmogus. Visur kur akmentašys ieškojo sielos. – Sielos negalima pamatyti akimis, – sakydavo jis. – Nes akys godžios ir pavydžios. Ožiukas už porą skatikų

Lėja visą laiką pavydėdavo jo kažkam nematomam, akimi neįžiūrimam, skęsdavo jo tylėjime kaip akivare, ir paskui, lovoje, apsivydavo savo liaunomis kaip nendrės rankomis jo galvą, užsiropšdavo ant jo kaip ant sielio ir ligi ryto, apsvaigusi nuo glamonių ir palaimos, alpėdama plaukdavo ant paklodės kaip ant balto lakaus debesio, šnibždėdavo kažkokius gėdingus, švelnius žodžius ir kartodavo: „Mano akmuo, mano gerasis akmuo…“, o jis tik šypsodavosi tamsoje, ir šiurkštus jo veidas nušvisdavo nuo šypsenos kaip kūtė nuo pakulinio deglo. Jis buvo laimingas su Lėja. Ne veltui ji pagimdė jam tiek vaikų, kiek Gindė ir Dvoirė kartu. Du mirė gimdant, o pametinukai Ezra ir Certa užaugo. Dvidešimt metų išgyveno Efraimas su Lėja, ir per tą laiką ji net pasenti nespėjo. Kitos miestelio moterys sendavo, žildavo, raukšlėdavosi, o jinai, jo Lėja, atrodė kaip nuotaka. Efraimas saugojo ją nuo blogos akies, nuo šmirinėjančių po miestelį klajūnų, atbaidydavo juos savo rūsčiu tylėjimu, gainiodavo kaip žabales, galėdavo kad kokios paimti patį įkyriausią už sprando ir išmesti lauk. Jam glostė širdį Lėjos jaunumas, ir jis meldė dangų tik vieno: kad Lėja pergyventų jį, kad nemirtų pirma laiko kaip dvi kitos jo žmonos – Gindė ir Dvoirė. Dangus, rodės, dovanojo Lėjai savo malonę, išgirdo Efraimo prašymą. Lėja žydėjo kaip obelis, berdama ant Efraimo savo žiedlapius ir vilgydama jį jaunyste kaip pavasario vandenys velėną. Gal ta, o gal kita priežastis Efraimą taip sutrikdė, kai Lėja staiga atgulė. Viskas prasidėjo dar prieš Kalėdas nuo lengvo kosulio, paprasčiausio peršalimo, nežadančio nieko blogo. Pagulės dieną kitą lovoje, pagers liepžiedžių arbatos arba pieno su medum, pakaitins geldoje kojas, ir kosulys bemat praeis. Bet Lėja kosėjo dar labiau. Net toli toli, prie maldos namų, buvo girdėti, kaip ją, vargšelę, plėšo kosulys. Jokia arbata, joks pienas – nei šviežias, nei virintas – nepadėjo. Efraimas apsivilko avikailių skrandą ir ledu leidosi į kitą Nemuno krantą, į mažą miestelį, kur gyveno senas felčeris, pavarde Bravė, retkarčiais gydantis ir Miškinių žydus. 16

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Efraimas surado jo namus, paaiškino Bravei, ko norėtų, ir ėmė laukti atsakymo. Felčeris Bravė sukinėjosi palei kvepiančią, švaručiais skuduriniais nykštukais apkabinėtą eglutę ir, atrodo, nekreipė į prašytoją jokio dėmesio. Jis kaitaliojo vietomis savo nykštukus, taisinėjo jų raudonas kepurėles taip rūpestingai, lyg nuo to būtų viskas priklausę: ir Lėjos gyvenimas, ir žiemos trukmė, ir jo namų gerovė. – Ponas daktare… Mano žmonai… blogai… nicht gut, – pasakė Efraimas darkyta vokiečių kalba – sukryžminęs savo gimtąją su Bravės kalba kaip obelį su kriauše. – Nicht gut. Visa savo išvaizda Efraimas leido Bravei suprasti, kad atsilygins – jis, Efraimas, turi markių, taip, taip, turi, – kad jis iki grabo lentos neužmirš pono daktaro, tik tegu greičiau velkasi kailinius, tegu palieka ramybėje savo nykštukus – jiems nieko neatsitiks, o štai Lėjai… – Mein Frau… Ruft men… Lėja (mano žmona, vardu Lėja), – obelų kriaušių kalba pasakė Efraimas. Bet Bravei, matyt, visai nerūpėjo nei Lėja, nei markės, nei rubliai, nei įkyruolis svečias. Jis ruošėsi Kalėdoms, ir niekas kitas jo nedomino. Efraimas apsidairė kaip užpjudytas. Staiga jis užmatė lapenas, kabančias ant elnio ragų prieškambaryje. Šūstelėjęs porą žingsnių, Efraimas atsidūrė prie elnio, nukabino nuo jo ragų lapenas ir, neleidęs Bravei atsitokėti, aptūlojo jį kailiniais. – O, mein Gott! – šūktelėjo Bravė. Jis nesuprato, ką tas didžiulis, tas susivėlusiais plaukais jude ruošiasi daryti – nužudyti jį ar apiplėšti. Efraimas nepaleido jo iš savo glėbio. Bravė gargždė, stengdamasis išsinerti iš savo kailinių ir grįžti prie nykštukų raudonomis kepurėlėmis ir geltonais bateliais. Efraimas surišo laibakojį, perkarusį felčerį diržu ir prisidengęs ankstyva žiemos prieblanda išnešė Bravę iš šiltų kalėdinių namų prie užšalusios upės, kuria ėjo Rusijos–Vokietijos siena. Efraimas nešė jį galukiemiais, daržais, kad niekam nepasipintų akyse. Ožiukas už porą skatikų

Perėjo Nemuną. – Entschuldigen sie bitte… – šnibždėjo jis kaip užkeikimą. Felčeris, aptūlotas nelemtais kailiniais, keikė prievartautojus juden, keikė artimą kaimynystę su laukine Rusija, keikė šaltį (Efraimas skubėdamas nepamatė, kad ponas Bravė ne su batais, o su šiltomis, ryškiaspalvėmis šlepetėmis, tarsi nukabintomis nuo eglutės), mataravo nužvarbusiom kojom ir probalsiu stūgavo. O gal stūgavo ne jis, o vėjas, besiblaškantis tarp dviejų imperijų. Kai Efraimas parnešė surištą felčerį į savo namus, tas griežtai atsisakė apžiūrėti Lėją. – Nein! Nein! – purtė jis galvą kaip nykštukas ant Kalėdų eglutės. Jis ėmė vėl keikti prievartautojus juden, Rusiją, šaltį, brūškuoti koją į koją, stengdamasis grąžinti joms buvusią, vokišką, šilumą. Lėja išgąstingai žiūrėjo į vyrą, į nepažįstamąjį, gailėdamasi jų abiejų, o tylusis Efraimas mosčiojo čia į sergančią žmoną, čia į save ir kalbėjo: – Entschuldigen sie bitte… dėl Dievo… padėkite jai… Aš parnešiu jus atgal… zuruck… verschtaist? Zuruch… Ir batus duosiu – shue… ir kojines… Suprantate, kojines… mūsiškai škarpetkes, o kaip jūsiškai – nežinau… – Numirs tavo žmona… dein Frau… schterben… Numirs… – iškvėpė išgąsdintas, kerštingas felčeris, ir Efraimas visas susigūžė, subliūško, tarytum iš jo būtų ištraukę žarnas. Tik dabar jis pamatė, kad Bravė neturi nei vamzdelio pasiklausyti, nei vaistų, be reikalo jis tempė jį tokį kelią, tik statė save į pavojų, juk už tokį pagrobimą ir kailį iškaršti gali, felčeris pasiskųs savo, vokiečių, vyresnybei, tie perduos rusų valdžiai, prisistatys uriadnikas, nusmauks tau kelnes ir atskaičiuos penkiasdešimt karštutėlių. Dar gerai, jei gausi tik bizūnų. O jeigu – kad vokietį pamalonintų – tave pirma į Raseinių kalėjimą patupdys, o paskui į Sibirą išgrūs. Bet kas tie bizūnai, kas tas Sibiras palyginti su tais gergždžiančiais žodžiais: – Numirs dein Frau… numirs. 18

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Tegu čaižo bizūnais, tegu siunčia į pasaulio kraštą, bet tegu Lėja gyvena. Girdite, ponas Brave, tegu Lėja gyvena! Tegu vis žydi kaip obelis, – barstydama savo žiedlapius ant jo, ant pametinukų Ezros ir Certos, vilgydama juos savo meile kaip pavasario vandenys velėną. Girdi, Dieve! Tegu gyvena! Jeigu giltinė išbadėjo, jeigu neturi kuo prikimšti savo pilvo, imk mane! Tik neliesk Lėjos! Efraimui neapsakomai norėjosi paklausti Bravę, ar jo žodžiai reiškia paprastą prakeikimą, ar nuosprendį. Jis trumpai paliko felčerį vienu du su Lėja – galbūt jai pavyks jį išjudinti! – o pats nutapsėjo į priemenę, atnešė iš ten katiliuką su atvėsusiom bulvėm, padėjo ant stalo, paraikė duonos, paėmė druskos, pastūmė ją prie felčerio. Bravė baugščiai ir su pasibjaurėjimu paėmė bulvę, pabarstė ją druska ir suskato seniokiškai, čepsėdamas ir čiulpsėdamas valgyti, bijodamas galutinai supykinti Efraimą. Džiaugdamasis suartėjimu, Efraimas atitempė savo dar neavėtus batus, kuriuos jam iš Vilniaus atvežė klestintis, mokantis įtikti vyresnybei Šachna, padėjo priešais nustebusį vokietį, išėmęs iš komodos vilnones kojines, pasiūlė jam apsimauti. Bravė kaip višta nuo laktos skersomis pažvelgė į vieną batą, į kitą, mintimis juos prisimatavo, bet neapsiavė, pakilo iš už stalo, nusivilko savo lapenas, padėjo jas ant suolo ir šiugždėdamas šlepetėmis nuklibikščiavo prie lovos, kur ant supurtytų pagalvių gulėjo mirtinai serganti Lėja, iškaitusi, išsitaršiusiais plaukais, karštligiškai degančiomis akimis, ir jų įtartinai vaiskus žėrėjimas labiau panėšėjo į saulėlydį negu į saulėtekį. Vaikai – Ezra ir Certa – išsigandę žvilgčiojo į nepažįstamąjį, į tėvą, atlikusį dėl motinos tokį nepaprastą žygdarbį. Felčeris prisėdo ant lovos krašto, paėmė ligonės ranką, pasiklausė pulso, kažką sušvapsėjo, paskui pasilenkė, pridėjo savo mokslingą ausį prie Lėjos krūtinės, o Lėja nuolankiai pakėlė aukštyn marškinius. – Na? – skubino jį šeimininkas. Efraimui atrodė, tarytum Bravė ilsisi ant Lėjos krūtinės, savo plaukuota ausim liečia jos dešinės krūties spenelį; akmentašys pyko ant felčerio ir net ant Lėjos: ko leidžia Ožiukas už porą skatikų

tam vokiečiui… Ir jis net pasviro į priekį, kad padėtų vokiečiui kuo greičiau išgirsti, ką kužda širdis. Išklausęs Lėjos plaučius, Bravė ėmė sulysusiais pirštais spaudyti jos pilvą – brandžių kviečių krūvą, – ir Efraimas vėl visas užsiplieskė iš pavydo ir pasipiktinimo. Iš tikrųjų – ko Bravė ją minko, lamdo, ko erzina ligą? Efraimas tikėjosi išgirsti iš felčerio kokius nors žodžius, jis pats nežinojo kokius, na, tikriausiai tokius, kokius sako visi daktarai: „Pasitaisys… rytoj bus geriau…“ Bet Bravė buvo bežadis kaip nykštukas ant eglutės. Jis tik pakšnojo lūpomis, tik mirksėjo, ir iš to pakšnojimo, to nuolatinio mirksėjimo Efraimas pajuto kažką neišvengiama. Stengdamasis atitolinti pavojų ir nebežinodamas, ko griebtis, dusliu, tolimu balsu paklausė: – Ką jūs ten… jos krūtinėje… išgirdote? Bet Bravė neatsakė, ir nuo to Efraimas susikrimto labiau negu nuo jo pirmųjų baisių žodžių. Jis puolė prie felčerio, norėdamas iš puodelio užpilti jam vandens, bet Bravė išsitraukė iš liemenės nosinę ir ėmė šluostyti rankas. Efraimas stovėjo kaip žemėn įbestas su puodeliu rankoje, vanduo liejosi ant grindų, grindys linko po jo didžiuliais batais, bet nelaimingasis akmentašys nieko nematė. Felčeris ilgai varstėsi Efraimo duotą apavą. Akmentašio batai buvo per dideli vokiečiui, bet šis, regis, nenusiminė. Jo veidas švietė didžiausiu pasitenkinimu, pakeitusiu buvusį susierzinimą ir pyktį. O ką? Tokiomis nepakenčiamomis aplinkybėmis jis atliko savo pareigą, nesulaužė Hipokrato priesaikos, kurią, jeigu jo atmintis nešlubuoja, davė pirmame kurse Kenigsbergo karališkajame universitete, nors ir nebaigė jo dėl sveikatos (susirgo džiova) ir paveldėto neturto. Ja, ja! Pareiga svarbiau už viską. Jis gali išeiti ramia sąžine. Šitai juden… šitai, che che, žavingai juden niekas nepadės – jai, matyt, kraujo liga. Niekas. Net ir Dievas, jeigu šitas verfluchter jude, šitas prievartautojas pagrobtų jį iš dangaus. Nuo kraujo gedimo vaistų nėra. 20

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Efraimas ilgai stovėjo prie lango, žvelgdamas į miestelio gatve tolstantį kupron susimetusį Bravę, žingsniuojantį jo, Efraimo, grįstu grindiniu, ir jam baisu buvo atsigręžti į pritilusią Lėją, į Ezrą ir Certą, nulindusius į kampą, į stalą, ant kurio gulėjo pamėlusi kaip negyvėlis nebaigta valgyti bulvė, į apsilaupiusias, seniai nebaltintas sienas (Efraimas ruošėsi jas išbaltinti, net baltų dažų Spivakų geležies dirbinių krautuvėje nusipirko). Žiūrėjo į sienas ir pavydėjo blakinui, kuris naktį iššliauš medžioti, o paskui sugrįš pas savo blakienę. O štai jis, Efraimas, turi gulti šalia mirštančios. – Viešpatie, išrauk man liežuvį, – pasakė jis tyliai. Vaikai pradėjo verkti, Lėja ėmė blaškytis lovoje; karščiuodama, klejodama, mirties jau surakintais akių vokais, ji sušvogždė: – Tu mane šauki, Efraimai? Viešpatie, atimk man dešinę ranką, tik grąžink Lėjai sveikatą, padaryk taip, kad ne aš ją laidočiau, o ji mane, aidėjo Efraimo viduje, ir tas aidesys, rodės, perplėš krūtinę. Nieko jis taip nemylėjo kaip Lėją. Nieko. Net savo motinos. Ir nesusimąstydavo kodėl. Efraimas niekada dėl to nesusimąstydavo. O štai dabar susimąstė. Jis turi duoti atsakymą ne Lėjai, ne Ezrai ir Certai, o pačiai mirčiai, ir kadangi ji žino visus atsakymus iš anksto, tikėjosi nutęsti savo atsakymą metus, dešimtmečius. Palauk, mirtie, aš atsakysiu, atsakysiu, atsakysiu. Sėsk ir klausykis. Bet mirčiai neįdomu, kas ką myli. Mirtis myli pati save. Ir todėl ji amžina. Todėl visada laimi. Tada, prie mirštančios Lėjos lovos, jam pirmą kartą dingtelėjo mintis pasidaryti sau iš anksto antkapį. Jis iškals ant jo tokius žodžius: „Efraimas ben Jokūbas Dudakas, gimęs mirčiai tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt trečiais metais… akmentašys.“ Ir viskas. Ir daugiau nė žodžio, nes visa kita neteisybė. Ožiukas už porą skatikų

Jis būtų jį pasidaręs tuoj pat ir pastatęs per vieną dieną, jei nebūtų gėdijęsis vaikų. Efraimas atidėliojo ne tik antkapio sau, bet ir paminklo Lėjai statymą. Penkerius metus tinkamo akmens nerado, kol atsivežė jį iš Tilžės. Rabi Uris jį ir šventvagiu vadindavo, ir užsispyrėliu – tokių tarp žydų retai pasitaiko, nes žydai – ne čigonai, žydai kapo be žymės nepalieka – nesulygina su žeme. – Jūs gi, Efraimai, ją mylėjote, – karščiuodavosi rabi Uris. – Todėl ir neskubu. Lėjai reikia rasti ne akmenį, o plunksnelę. Jis mylėjo Lėją. Jam norėjosi, kad jai ir po mirties būtų lengva. Jis ir dabar ją myli, kai jam aštuonios dešimtys sukako, ir aname pasaulyje mylės, nors ten bus ir dvi kitos jo draugės – Gindė ir Dvoirė. Rabi Uris nematė, kaip jis ją mylėjo, kaip skriejo jų plaustas naktimis, negirdėjo, kokios liutnios jiems skambėdavo. Nematė rabi Uris, kaip jis, Efraimas, laikė ją ant rankų mirusią, kaip kedeno jos plaukus vis kartodamas: „Lėja!.. Lėja!“ Rabi Uris nematė, kaip jis čiūčiavo ją, suvystytą įkapių drobulėn, neguldydamas ant grindų, kaip to reikalavo paprotys. Ligi pat kapinių jis nešė ją ant rankų ir gailėjosi, kad kapinės taip arti. Jis, Efraimas, būtų galėjęs ją nešti ir nešti. Jis būtų galėjęs ją nešti ligi Miškinių, ligi Raseinių, ligi Kauno, ligi Vilniaus, net ligi Pažadėtosios žemės. Jis nuneštų ją į šventąjį Jeruzalės miestą, ir Dievas pasigailėtų jo ir Ezros su Certa, prikeltų iš numirusių Lėją, išvarytų iš jos smaragdinio kūno ligą, išvalytų sugedusį jos kraują, ir jie pasimeldę iškeliautų atgal, į tėvynę, į Lietuvą, kur toks žemas, toks pilkas kaip avikailis dangus, kur liko visų jo žmonų visi vaikai. Jis galėtų klajoti su ja kaip čigonas, alavuoti turguose puodus, vogti arklius ir šuoliuoti ant jų kiek įkerta per pievas ir laukus, per miestus ir kaimus, gelbėdamas ją nuo mirties. Jau taip turbūt sutvarkytas pasaulis, galvojo Efraimas, stovėdamas 22

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

prie be laiko mirusios Lėjos kapo, jau taip sutvarkytas pasaulis, kad Aukščiausiasis atima tai, kas brangu, o duoda tai, kas nemiela. Ar ne todėl vakarykštė, kad ir ūkanota, kad ir nelabai laiminga diena geriau už rytdieną, kurią dar reikia pragyventi ir neaišku, kokia ji bus. Jis stovėjo ir žiūrėjo, kaip duobkasiai, abejingai, šluostydamiesi drėgnu moliu išteptas nosis, mikliai darbuodamiesi kastuvais, užkasa jo vakarykštę laimingą dieną, jo ožkelę, jo vynuogyną, o jis – galiūnas, vyras kaip ąžuolas – bejėgis prieš to aprūdijusio ir visur esančio kastuvo mostelėjimą. Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė! Dvidešimt metų pralėkė kaip akimirka. Efraimas sėdi sinagogoje ir laukia savo draugo Šmulės Senderio, kuris padeda jam ieškoti antkapiui akmens. Šmulės Senderio nėra. Maldos namai tušti. Efraimas žvelgia į Sandoros skrynią, ištapytą geraširdiškais lelijiniais liūtais, laikančiais savo naguose lyg taures su šventiniu vynu, lyg ragus, pilnus midaus, ir, gniauždamas Mozės Penkiaknygę, kažką murma sau po nosim. Laikas – laužas, murma jis, įvykiai – žagarai, o žmogus – aukojimui skirta avis. Laužas liepsnoja, žagarai traška, avis spardosi, ir taip diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų, amžiai po amžių ir vėl iš pradžių, ir niekas nesikeičia margame pasaulyje, net jei kas nors susilpnintų liepsną, jei žagarai sušlaptų, jei aviai prieš aukojant vilnas nukirptų, vis tiek po valandos, po aštuoniasdešimt metų (argi aštuoniasdešimt metų – ne viena valanda?) įmestų į ugnį. Kodėl tu mane užmiršai? Kad mano vilna nususo? Kad nėra naudos nei iš mano gyvenimo, nei iš mano mirties? Aštuoniasdešimt metų pragyvenau, o vymaišis tuščias. Viešpatie, nejaugi man tiek? Nejaugi tiek metų diena po dienos, metai po metų aš ateinu į šią varganą sinagogą ir nenuleidžiu akių nuo šitų lelijinių liūtų, laikančių letenose tavo nebylaus džiaugsmo ir linksmybės taures. Kad bent kartą pražiotų savo nasrus, kad bent Ožiukas už porą skatikų

kartą suriaumotų nuo mano atodūsio, nuo mano žvilgsnio, nuo mano dejonės! Tyli! Tyli! Senis Efraimas skersakiuoja į Sandoros skrynią ir pats suriaumoja, ir jo riaumojimas tuščiuose maldos namuose nuskamba nelaimę lemiančiu aidu. Efraimas baiminasi aidinčio savo balso, bet čia į sinagogą įeina jo draugas ir patarėjas vandenvežys Šmulė Senderis, liesas, malonios išvaizdos, grakščių judesių, tarytum stryku brauktų per stygas, su ilga sermėga, susijuosęs apšiurusia juosta. Jis prieina, tiksliau – prisėlina prie Efraimo – ir, reikšmingai sukikenęs, išdrožia: – Radau! Radau tau akmenį! Visų akmenų akmenį!.. Grafo Zavadskio dvare. Paprašysi Judlo Krapivnikovo, jis tau, ko gero, ir atiduos… Šmulė Senderis tai pasako su nesuprantamu Efraimui susijau dinimu, tarytum kalbėtų ne apie antkapio akmenį, o apie pavogtas brangenybes, atsisėda šalia akmentašio ir nutyla, ko niekada nebūdavo. Iš jo neįprasto tylėjimo, iš jo akių, kaip vabaliukai lakstančių Sandoros skrynia, sakykla ir net lubomis, Efraimas nutuokia, kad akmuo Zavadskio dvare – ne vienintelė naujiena, kurią vandenvežys atnešė į maldos namus. Taip jau įprasta iš seno, kad vežikai ir vandenvežiai žino daugiau už kitus: žinia tai upe atplauks, tai kelyje pasiprašys po kibitkos užuolaida. Apie karą, apie badą, apie pogromus pirmieji miestelio gyventojui praneša jie, vežikai, daugeliui atstodami laikraštį. Taip Efraimas iš Šmulės Senderio sužinojo, kad valstiečius paleidžia iš baudžiavos. Šmulė Senderis atidūmė į sinagogą šaukdamas: – Laisvė, žydai! Laisvė! Teatsiunčia Aukščiausiasis carui Aleksandrui Antrajam džiaugsmo ir suklestėjimo! Laisvė! Kai žydai susigaudė, kas atsitiko, paaiškėjo, kad tai ne jų laisvė, o valstiečių, bet kaip niekur nieko ir toliau džiūgavo. Nieko nepadarysi – neturėdamas savos džiaugiesi bent svetima. Kitą kartą Šmulė Senderis atrideno statinę į turgaus aikštę, užsilipo ant jos, įkvėpė į plaučius oro ir kiek pajėgdamas užriko: – Užmušė! Žydai, užmušė! Iš pradžių visi turguje pamanė, kad žydai įvykdė kažkokį sunkų 24

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

nusikaltimą, apstojo statinę, nuo kurios švėnojo Šmulė Senderis, nutempė jį žemėn ir vos į skutus nesuplėšė. Vandenvežio ir žydų bendruomenės laimei, paaiškėjo, kad nužudė carą tėvelį, tą patį, kuris valstiečius paleido iš baudžiavos. Ne taip kaip Efraimas, Šmulė Senderis be žodžių negalėjo apsieiti nė valandėlės. Žodžiai buvo jo duona kasdieninė. Jis puldavo juos kaip alkanas žvirblis duonos trupinius. Kartais atrodydavo, kad tik žodžiais Šmulė Senderis ir sotus. Jis galėjo be perstojo kalbėti dieną naktį. Neabejotinai kažką slėpdamas nuo Efraimo, Šmulė Senderis vėl ima girti grafo akmenį: – Gulbės pūkas, ne akmuo… Kad aš po tokiu gulėčiau… Lengvas, gražus, žalsvas… Vien dėl jo verta mirti! Gražbylys! Tauzalas! O vis todėl, kad vandenį vežioja. Vandenį vežioti – ne amatas. Vandenį vežioti kiekvienas moka. O tai, ką moka kiekvienas, ne darbas, o malonumas. Jis, Efraimas, nors rytoj, nors šiandien – tik duok jam arklį ir vežimą – prisipils statinę vandens ir išvežios po namus. O va Šmulė Senderis trūkį gaus, jeigu užsimanys akmenį vartalioti. Miestelis stebėjosi jų draugyste – tokie jie buvo skirtingi. Efraimas – tylenis, drimba, darbo jautis, Šmulė Senderis – svaičiotojas, dvasna, strakalas. Tačiau draugavo jie nuo vaikystės, nuo chederio, kur juos perdavo įtūžęs melamedas Heršenas, kuris kartais aptingęs patikėdavo jų užpakalius ir savo žmonai Malkei. Žinoma, ką kartu peria, tie vienas kito visą gyvenimą laikosi. Efraimas neleisdavo Šmulės Senderio skriausti, įniršdavo, kai iš vandenvežio šaipydavosi, labai mėgo klausytis jo pasakėlių apie carą, kurį jis neva matęs savo akimis („Kaip tave matau. Išėjo iš miško, dešinėje rankoje – nušautas kiškis, kairėje – šautuvas su auksiniu vamzdžiu!“), apie kitas šalis ir žmones, sakysim, apie Afriką („Jie ten visi juodi ir apskritus metus vaikščioja, kaip juos motina pagimdė!“), apie Ameriką („Ten yra žydų gubernatorių! Kad aš taip gyvenčiau! Jeigu mano Berelis neprekiautų ten laikrodžiais, ir jis galėtų būti Ožiukas už porą skatikų

gubernatorius!“). Efraimas niekada aklai netikėjo jo prasimanymais, tačiau be jų nuobodžiaudavo ir prie Šmulės Senderio linko labiau negu prie elgetos Avnerio, su kuriuo taip pat iš seno bičiuliavosi. Šmulė Senderis Efraimui ir Dvoirę, antrąją žmoną, pripiršo. Atėjo vieną kartą ir išpyškino: – Turiu tau, Efraimai, nuotaką! Jau ta tikrai nemirs. Nes visą laiką trainiojasi kapinėse ir aprauda kitus. Vardu ji Dvoirė Jejė. Jejė – prievardis. Ji niekada nesako „ne!“, o tik „je je“ – „taip taip“. Kas per apsėdimas! Po to, kai suėjo jam aštuoniasdešimt metų, visas savo žmonas jis ėmė sapnuoti tai po vieną, tai kartu. Praėjusią savaitę jis sapnavo tokį sapną: ateina Gindė, pirmoji jo žmona, atsigula į lovą, reikalauja, kad ir jis, Efraimas, eitų gulti; tik atsigulė – kažkas beldžia į duris; išlipa iš lovos, atidaro, o ten Dvoirė, antroji jo žmona, ta, kurią Šmulė Senderis jam pripiršo; ir jinai – į lovą; Dvoirė Jejė – dešinėje, Gindė – kairėje; ir laukia; o jis nė nekrusteli – sustingo prie slenksčio vienais marškiniais, kasosi nuogą krūtinę; vėl beldimas; Lėja! Ir čia Efraimas nubudo. Baisi gėda sapnuoti tokius sapnus. Ir dar jo amžiaus. Bet žmonos susitarusios – ateina į jo sapnus kaip pirkėjai į krautuvę, žiūri išpūtusios akis viena į kitą, dalina jį į tris dalis kaip jaučio skerdeną: Gindei, pirmajai jo žmonai, rankos. Dvoirei Jejei – kojos. Numylėtinei Lėjai – krūtinė. Tfu! Sapne jos visos jaunos, jis – senas. Kodėl senam ramybės neduoda? Efraimas sėdi maldos namuose ir prisimena visas savo žmonas. Dvoirė Jejė buvo gera žmona, bet įkyri ir šykšti kaip ir visos 26

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

senmergės. Bet nei jos įkyrumas, nei jos šykštumas taip nenuvargindavo Efraimo, kaip tas jos nuolatinis „je je“. Nors ausis užsikimšk! Ant vargšo Efraimo galvos iš visų pusių pasipylė „je je“, „je je“, „je je“. Žmonos priežodis tykojo Efraimą kas žingsnis, kamarėlėje, ant aukšto, laikrodis su sunkia švytuokle tiksėjo: „je je“, „je je“, paukščiai medžiuose suokė: „je je“, grindų lentos girgždėjo: „je je“. Nelemtas prievardis atstojo Dvoirei visų daiktų ir veiksmų vardus. Kartais ir lovoje nusikamavęs Efraimas nei iš šio, nei iš to išgirsdavo: – Je je… Je je… Lyg ir prašymą, lyg ir priekaištą. Iš pradžių Efraimas prakeikė tą dieną, kada nusileido savo bičiulio Šmulės Senderio prikalbamas ir susituokė su Dvoire, nors ir pripažino visus jos privalumus (ir nemažus). Ji buvo nepaprastai valyva, taupi, iki apkvaitimo atsidavusi, mylėjo posūnį Šachną – Efraimo pirmagimį, mylėjo kaip savo tikrą sūnų, nieko jam negailėjo, nedarė skirtumo tarp jo, Gindės sūnaus, ir Hiršo, abiejų su Efraimu vaiko, kiauras dienas Dvoirės nebūdavo namuose, kažką apmazgodavo, apraudodavo, prapuldavo kapinėse, prižiūrėdavo visus kapus, net ir tuos, kurie jau kažin kada samanom apžėlė, nepraleisdavo nė vienų laidotuvių procesijos, visada eidavo priekyje kartu su velionio arba velionės giminėmis, prilaikydama juos už parankės, šnibždėdavo savo nesuvokiamą „je je“, būtinai žvilgtelėdavo į duobę ir, prisimatuodama ją sau, nuoširdžiai ir garsiai raudodavo (ašarų ji turėjo daugiau negu bet kuri miestelio moteris), paskui pareidavo namo ir į visus saviškių klausimus, – ir apie medžiagą, iš kurios buvo pasiūta įkapių drobulė, ir apie gedinčiųjų skaičių, – atsakydavo: – Je je… Je je… Ir savo mirtį, kaip atrodė Efraimui, ji parsivedė iš ten, iš kapinių. Vaikščiojo, vaikščiojo ir parsivadino. – Tu ją dar Hiršui ir Šachnai parvesi, – įniršo vieną kartą Efraimas. O ji ėmė ir atsakė: – Je je… Je je… Ožiukas už porą skatikų

Mirtinai serganti, ji gulėjo lovoje, atsisakydama valgyti, neleisdama nė žingsnio artyn žengti Efraimui, o Šachną ir Hiršą gergždžiančiu balsu varydama nuo savęs, tarytum jie iš tikrųjų galėtų užsikrėsti mirtimi. – Nesiartinkite! Nedrįskite! Jausdamas savo kaltę jai, Efraimas retkarčiais prieidavo prie lovos, kurioje ji merdėjo, stverdavo ją, lovą, savo galingomis rankomis, išnešdavo į kiemą, pastatydavo po laukine kriauše, ir tada saulė nuauksindavo pilkus kaip pelenai Dvoirės plaukus, ir plaukai plyksteldavo kaip šiaudų kuokštelis, o Efraimas stovėdavo galvūgalyje, įsitvėręs į ąžuolinę lovos atkaltę, žiūrėdavo į ramų, nugiedrėjusį žmonos veidą su rausvu kaip žemuogėlė apgamu. Efraimui kažkodėl norėjosi nurėkšti jį, ir nuo to noro širdį užplūsdavo ne nuolankus liūdesys, ne tižus gailestis, kurį paprastai jauti matydamas mirštantį, o kažkoks duslus aidesys. Anksčiau Efraimas niekada taip nemurmėdavo prieš dangų. Anksčiau jis nuolankiai sutikdavo su mirties, išskyrėjos, klastomis. O čia neištvėrė – ėmė ir pradėjo murmėti, nesivaržydamas ir nebijodamas. – Eik šalin, – pasakė jis. – Eik šalin, – pakartojo. Dvoirė Jejė sujudėjo. – Tu šuniui? Namuose šuns niekada nelaikė. – Šuniui, – nejučia atsakė Efraimas. Ir staiga jam pasidarė aišku. Jis net susigūžė nuo aiškumo. Mirtis – pasiutęs šuva, kuriam suteikta dieviška valdžia. Dievas jo įkandimais išbando mūsų sielą ir mūsų meilę jam. Ar ilgai tu, šunie, kankinsi mane, aidėjo jo krūtinėje. Ar ilgai? Čia, kieme, po laukine kvepiančia kriauše, galvūgalyje mirštančios Dvoirės, savo antrosios žmonos, Efraimas aiškiai girdėjo, kaip kasdieniškai, šeimyniškai loja pasiutęs šuva, kurio negalima išvaryti iš kiemo. – Aš galiu stverti ir tavo vaikus… ir tave, – girdėjo jis kimų lojimą. 28

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Dėl savęs Efraimas nebijojo. Tegu stveria jį, tegu įsikabina savo iltimis. Bet Šachnos ir Hiršo, jo vaikų, tegu neliečia. – Atstok nuo jų! – Atstok! – Kąsk man! Man, man, man! Dvoirė kažko paprašė, jis pasilenkė prie jos, ir aidesys jo krūtinėje liovėsi, lojimas nutilo. – Efraimai… pasakyk… tik teisybę… tu mane je je? – Je je. – Tu manęs… neužmirši… je je? – Je je… – Ir aš tavęs, Efraimai… je je… – suvaitojo ir atsiduso, – labai… je je… labai. Rado laiką prisipažinti mylinti. Svarbiausia dabar mylėti ne vyrą, o Jį, kad Jis savo pasiutusiu šunimi neužpjudytų Šachnos ir Hiršo. – Efraimai… O tu žinai, kodėl aš eidavau į visas laidotuves?.. – Je je… tai yra ne… – Mano tėvas sakydavo: žmogus tol gyvas, kol kitus laidoja… Neteisybė… Pasaulyje viskas neteisybė. Net ir teisybė… je je… Kam ji mums, ta teisybė, Efraimai, jeigu reikia mirti? Kas per velniava, galvoja Efraimas. Šmėkščioja prieš akis viena paskui kitą, sapnuojasi… žmonos… vaikai… ir visa tai prasidėjo neseniai… nuo pernai vasaros, kai jam suėjo aštuoniasdešimt. Nuo tada jis, Efraimas, tarytum gyvena įvairiais laikais – dabarnykščiam, buvusiam ir būsimam, persikelia iš vieno laiko į kitą, pereina kaip iš kambario į kambarį, kaip iš miško – į lauką, kaip iš lauko – į vieškelį; laikai painiojasi, vieškelis įsirėžia į lauką, laukas artėja prie miško; laikai užslenka, susilieja kaip debesys, lekia kartu, ir nuo jų susiliejimo, nuo jų prisilietimo, nuo jų susidūrimo dunda griaustinis, žybčioja žaibai, ir tarp susikryžiuojančių žaibų gyvena žmogus, ir jeigu jam nebegalima ištverti viename laike, – vaikystėje, jaunystėje ar brandos amžiuje, – jis gali persikelti į senatvę; senatvė visada atdara kaip senelių prieglauda. Visada. Ožiukas už porą skatikų

Tik Efraimui nepatinka nė vienas iš laikų, nei praeitis, nei dabartis, nei ateitis, o ketvirto laiko nėra, Aukščiausiasis jo nesugalvojo arba slepia jį nuo mirtingųjų, kad jie neišniekintų jo, nepribjaurotų, perniek neišpustėtų. Senis Efraimas dūsauja, atsisuka į Šmulę Senderį (tas irgi jokiam laikui netinka), laukia, kada vandenvežys pamalonins jį naujiena, kurią kol kas laiko kaip balandį užantyje. Efraimas galėtų eiti lažybų, kad tai bloga naujiena. Geros žinios apie laimingąjį šviesųjį Berlą, pardavinėjantį Niujorke pačius geriausius pasaulyje laikrodžius, arba apie pasibaigusį pogromą Gomelyje ar Medžibože pačios purpteli iš užančio. O blogą žinią pirma reikia atvėsinti, kad ji savo degančiomis kibirkštimis širdies neišdegintų, akių neapžlibintų. Kas atsitiko? Carą nužudė? Vėl karas su turkais? Persai užpuolė? Japonai? Maras apskrityje? Tai, žinoma, blogos žinios, blogesnių ir nesugalvosi, bet ne jam, Efraimui, – caro jis nepakeis, į kariuomenę jo neims, persų ir japonų jis nesutramdys, maro nebijo, juk nėra pasaulyje baisesnio maro kaip senatvė. Pogromas? Bet Šmulė Senderis apie pogromus pasakoja pirmiausia – pirmiau negu apie caržudystes. Pogromai gali iš pietų atsiristi ir čia, iki Lietuvos, iki Miškinių, jų gimtojo miestelio. Žydai apie pogromus turi žinoti iš anksto, kad jiems galėtų pasiruošti. Kiek kartų Šmulė Senderis, Avneris ir Efraimas grūmėsi čia, sinagogos užkrosnyje, su grobikais persais, akiplėšom turkais, pogromininkais, kiek kartų kirto Izraelio ir valdovo priešus pačiu taikliausiu savo ginklu – narsinga žydų mintimi. Gal Efraimas be reikalo sunerimo. Gal jokių žinių užantyje Šmulė Senderis neslepia. 30

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

O ne, vandenvežys kažką žino. Žino. Iš visko matyti. Grafo Zavadskio akmuo – tai tik akims apdumti. Efraimas jaučia širdimi. Jinai jo dar nė karto neapgavo. Iš jos dūžių kaip iš raidžių Efraimas perskaito tai, kas atsitinka kitur – Kijeve, Vilniuje, Minske. Dabar širdis kažką apie vaikus kužda. Tik Efraimas negali suprasti, apie kurį – garbė Dievui, jis turi jų ketvertą: Šachną, Hiršą, pagranduką Ezrą ir Certą. Jis įsiklauso į savo širdies plakimą ir, žvelgdamas į Šmulę Senderį, šnibžda savo viduriniojo sūnaus Hiršo vardą. Hiršui kažkas atsitiko? Efraimas neabejoja: pirmas į bėdą pateks Hiršas. Certai irgi bėda. Bet su ta bėda, kuri ištiks Hiršą, jos bėdos nepalyginsi. Juk Hiršas labai užsispyręs, labai įtūžęs ant viso pasaulio. Efraimas jam siūlė eiti dirbti akmentašiu: ir amatas amžinas, ir sveikatai naudinga, ir uždarbis pusėtinas. Kur tau! – Nešliaužiosiu visą amžių keliais kaip tu, – atkirto Hiršas. Keliais šliaužioti! Bet argi jis, Efraimas, šliaužioja? Jis dirba. Pagaliau, kad garbingai kapeiką uždirbtum, ne nuodėmė ir pašliaužioti. Nuodėmė prieš poną, prieš pirklį arba rangovą šliaužioti. O prieš darbą? Tegu tik duoda Dievas jam, Efraimui, dar kokius dešimt metelių prieš jį pašliaužioti! Norėjo Hiršą imti mokiniu ir kirpėjas Anšelis Berštanskis, ir vėl Hiršas pasišiaušė kaip ežys: – Barzdaskučiu – niekados! Kam man svetimos skaudės ir pleiskanos! Verčiau iš bado nustipsiu. Ir taip jam negerai, ir anaip. Pagaliau nusprendė į miestą išvykti, į Vilnių. Kaip broliai. Kaip sesuo. Efraimas prašyte prašė Hiršą, kad susirastų Vilniuje Šachną, vyresnįjį savo brolį, tas, kiek girdėt, didelis ten viršininkas, „mokytas Ožiukas už porą skatikų

žydas prie gubernatoriaus“, kaip tikina visažinis Šmulė Senderis. Svarbu ne prie ko, o kad mokytas. – Jis tau ir dėl buto, ir dėl darbo padės, – pasakė Hiršui Efraimas. Bet vidurinysis sūnus ir klausyti apie pagalbą nenorėjo. – Ne brolis jis man. Ne brolis. Kaip – ne brolis? Juk tėvas vienas – jis, Efraimas. Ir augo kartu, abu našlaičiai. Šachna Hiršą ir vaikščioti išmokė. Būdavo, paima už rankų ir vedžioja po trobą, po kiemą, po grindinį. Vedžioja, būdavo, ir šneka: – Mes su tavim visą žemę apeisim. Tik nepargriūk. Gal jis brolį ir Vilniuje už rankų paims ir neleis pargriūti? Kažkas atsitiko Hiršui. Arba Certai. Seniai nuo jos iš Kijevo laiškų nėra. Šachnai nieko blogo atsitikti negali. Šachna gyvena, nesigraužia, siunčia Efraimui kiekvieną mėnesį pinigų. Matyt, gubernatorius vertina jį, kitaip tokios algos nemokėtų. Ir pagrandukas Ezra sveikas, tas paukštis skrajūnas, tas perėjūnas. Kol Efraimas galvoja apie savo vaikus, į maldyklą įeina miestelio elgeta Avneris Rozentalis. Avneris sveikinasi su Efraimu, linksi Šmulei Senderiui, sėdasi priešais Sandoros skrynią ir pažiovaudamas pradeda skaityti maldą. Efraimas pavydi Rozentaliui. Avneris per savo amžių yra buvęs ne vienoje sinagogoje, ne viename miestelyje, ne viename mieste. Kur tik jis nebuvo, į kokias duris nesibeldė! Kad apmaldytų savo nerimą dėl Hiršo, Efraimas mintimis kepšteli Avnerį. Gerai jam – nei žmonos, nei vaikų. Vaikų jis niekad neturėjo, o jo žmona nusiskandino. Neištvėrė, kaip jis sako, nešlovės, nepanoro būti elgeta. Avneris ilgai stovėjo ant Nemuno kranto ir baksnojo elgetos lazda į vandenį. Baksnojo ir verkė. Ir šaukė ją. 32

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Verkė visą dieną. Ir visą naktį. Nuo tada svetimos žmonos skalauja skalbinius Avnerio ašarose. – Žmogus turi du Nemunus ašarų. Kiekvienoje akyje po Nemuną. Kur, Efraimai, subėga mūsų ašaros? Efraimas nežino, kur subėga mūsų ašaros ir kam reikalingi elgetos. Visi atsakymai blogi. Šmulė Senderis mano, jog prašeivos reikalingi tam, kad laimingiesiems nesudiržtų širdys. Tam, kad laimingi žmonės neužmirštų: kas nors bet kada gali pasibelsti į jų duris ir beldimu pažadinti apsnūdusias jų sąžines. Kai Avneris numirs, Efraimas iškals jam antkapį. Žinoma, jeigu jį pergyvens. Efraimas iškals kapo akmenyje lazdą ir ašarą. Šmulė Senderis ir toliau liaupsina grafo akmenį, bet Efraimas jo nesiklauso. Jis žiūri išpūtęs akis į Rozentalį, lyg matytų jį pirmą kartą, paskui atsidusęs atsisuka į Šmulę Senderį ir sako: – Tai visos tavo naujienos? Dabar jau Šmulei Senderiui tenka dūsauti. Na ir atkaklus senis, tas Efraimas? Ir kaip užuodė, nujautė, kad jis, Šmulė Senderis, turi dar vieną akmeninę, dar vieną mirtiną žinią. Jeigu ne tas Efraimo žvilgsnis, kuris tikriausiai suskaldytų akmenį ir žemę kiaurai pervertų, Šmulė Senderis ir toliau būtų pasakojęs apie grafą Zavadskį ir jo valdas. Juk negali Šmulė Senderis paprastai, nei iš šio, nei iš to, papasakoti Efraimui tą baisią, tą liūdnų liūdniausią, tą tikrai mirtiną naujieną. O jeigu melagystė? Juk jis, Šmulė Senderis, ten, prie cirko, nebuvo, rusiškų „Vilniaus žinių“ neskaitė (iš visų pasaulio kalbų jis moka tik žydų ir rusų kareivišką), apie pasikėsinimą į generalgubernatorių jam papasakojo Šmerlas Icikas, tolimas Feigos giminaitis; Šmerlas Icikas uždarbiauja prekiaudamas grūdais, žmogus raštingas, skrupulingas, Vilniuje būna dažniau kaip namuose. Tai va, Šmulei Senderiui tą baisią, tą negirdėtą naujieną papasakojo jis. O ar teisybė tai, ar melas, patikrinti neįmanoma, nes Šmulė Senderis žandarmerijoj netarnauja, iš Vilniaus laikraščių neišsirašo, toliau Raseinių niekada gyvenime nėra nuvažiavęs. Ožiukas už porą skatikų

Hm! „Ir tai visos tavo naujienos?“ Kita šneka, jei Šmulė Senderis ten būtų buvęs, stovėjęs greta gubernatoriaus arba nusikaltėlio, jei bent laikraštį pats būtų perskaitęs: girdi, taip ir taip, Hiršas Dudakas… akmentašio Efraimo sūnus… vakar prie įėjimo į cirką sužeidė generalgubernatorių… O dabar – iš svetimų lūpų! Papasakosi Efraimui, o paskui atsakyk už savo melagystes. O jeigu ir Hiršas – ne Hiršas, o jei ir Hiršas, tai visai ne Dudakas, o jei Dudakas, tai ne iš Lietuvos, o iš Gudijos. Ar maža Dudakų plačiame pasaulyje? Dudakų tiek pat, kiek ir Lazarekų. O kas bus, jei tas nusikaltėlis Hiršas Dudakas iš tiesų Efraimo sūnus? Hirškė Kapeika! Šmulė Senderis nuogąstauja, kad Efraimas nuo tokios naujienos nekristų lyg pakirstas. Išgirs ir žnektelės ant sinagogos grindų. Žinoma, numirti maldos namuose – didelė garbė, bet verčiau jos nenusipelnyti. Bet ir melagystės Efraimas neatleis. Ir bus teisus. Iš tikrųjų: laiku sužinojęs, ir į teismą suspėtų, ir į laidotuves, ne apie mus tebūnie pasakyta. Vilniuje gyvena Efraimo sūnus Šachna, žiūrėk, gal jis ir užtars žodelį už Hiršą. Ir pasakyti – blogai, ir nutylėti – blogai. Kad jį galas, tokį gyvenimą! Juk galėjo tas mokslinčius, tas landūnas, tas Feigos giminaitis Šmerlas Icikas, kirmgrauža, nesustoti jų miestelyje. Galėjo ramiai pravažiuoti, pralėkti savo puskariete. Kaip neužsuka į miestelį geros žinios, taip galėjo praeiti pro šalį ir blogos. Šmulė Senderis gromuliuoja savo mintis kaip karvė atrają, rauko siaurą kaktą, nei iš šio, nei iš to pūsčioja nuo maldaknygės dulkes, tas pūsčiojimas patraukia elgetos dėmesį, Avneris atsisuka, pasižiūri į akmentašį, į jo galingus pečius, į sunkias kaip vežimo ratlankiai rankas ir klausia: – Tu kada nors mirsi, Efraimai? – Ne, – atsako Efraimas ir juokiasi. – Kodėl? – Aš užmokėjau jai už šimtą metų į priekį. – Kam? 34

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

– Mirčiai. Kas jai tvarkingai moka, ji to neliečia. Šmulė Senderis krūpteli, užverčia maldaknygę ir, kad nekiltų kivirčo, ima raminti Avnerį, įtikinėdamas, jog ateis laikas, ir visi mirs, Viešpats Dievas neužmirš nė vieno, nes ko jau ko, o mirties – ne turtų, ne gėrybių – jis turi apsčiai, mirties užteks visiems – ir skolininkams, ir skolintojams. – Aš norėčiau numirti su tavim tą pačią dieną, – neatlyžta Rozentalis. Gal jis musmirių apsiėdė? – Aname pasaulyje, Efraimai, mes vėl būsime jauni. Tu išmokysi mane kelius grįsti, o aš tave dėl visa ko – prašinėti išmaldos. Šmulei Senderiui ausys kaista klausantis tokių kalbų. Avneris galėtų patarti, – vis dėlto buvęs bakalėjininkas! – kaip Efraimui pranešti tą blogą žinią. Bet ką tu iš jo, duoneliautojo, peši? Jis ir aname pasaulyje prašinės išmaldos, ir ten neateis į protą. Jo paties, Šmulės Senderio, kokie penki šeši smegenų vingiai, ne daugiau. Viešpats Dievas, tebūnie pagarbintas jo vardas per amžius, per mažai jam davė. Nieko nepadarysi. Juk ne vien gudreivos reikalingi. Jeigu Aukščiausiasis sukūrė vandenvežius, tai argi jie ne tokie pat mylimi jo kūriniai kaip krautuvininkai ir palūkininkai. Ir vandenvežius reikia gerbti ir mylėti. Taip samprotaudamas Šmulė Senderis atsikelia nuo nuzulinto sinagogos suolo, pasirąžo, pamankština rankas, atsisveikindamas žvilgteli į lelijinės spalvos liūtus, sustingusius ant Sandoros skrynios, į Avnerį Rozentalį, šnibždantį maldą, ir išeina į kiemą. Paskui jį kėblina ir Efraimas. Oras grynas ir gaivus. Ir nėra pasaulyje nieko maloniau – toks jis kvapnus ir vaiskus. Gal tik užmaršties sniegu užpustytoje jaunystėje, neatmenamais, liūdesio neapsnigtais laikais Efraimui buvo taip lengva ir godu alsuoti. Iš visų gyvenimo gardumynų jam kaip ir Šmulei Senderiui liko tik vienas – tas oras, kuris svaigina kaip moters drabužio šnarėjimas prieš įeinant į vynuogyną ir nuskinant pirmą kekę. Taip, taip, oras – tai senukų vynuogynas, tik be kekių, Ožiukas už porą skatikų

be vynuogienojų, bet užtat su nemokamais bevaisiais debesimis, tarp kurių jau neįmanoma atskirti, kur debesis moteris, o kur – vyras. Gera ir kartu neramu. Efraimas negali suprasti, iš kur jis, tas nerimas, iš kokio plyšio iššliaužė, iš kokio tamsaus kampo išlindo. Neramu ir Šmulei Senderiui. Tokiu oru tik malonius žodžius vienas kitam kalbėti, tik geras žinias pasakoti, tik dūsauti dėl praėjusių laikų ir negalvoti apie būsimus. Ne jiems, seniams, ta ateitis priklauso, ne jiems, kad ir kokia šlovinga ji būtų. Kam jau kam, o jiems ir praeitis, ir ateitis – to paties galo. Argi praėjusi vaikystė buvo sotesnė ir laimingesnė už jaunystę? Argi praėjusi jaunystė padovanojo jiems daugiau šviesių dienų kaip brandos metas? Kaip skurdo, taip ir skursta. Kaip keikė savo gyvenimą, taip ir keikia. Todėl jam, Šmulei Senderiui, nesinori liūdinti savo bičiulį. Liūdesio ir taip gana. Liūdesio niekada nebūna mažai. Gal palaukti, nepasakoti? Gal į miestelį atklys komediantas Ezra. Ateis ir viską paporins tėvui. Jis gi, Ezra, laikraščius skaito. Jis tikrai žino, koks Dudakas šovė į generalgubernatorių, suėmė brolį Hiršą ar ne. Kai sūnus atneša tėvui blogą žinią, seniui lengviau ją ištverti. Šmulė Senderis pagal save žino. Pernai vasarą atvažiavo iš Alytaus brolio Brainės žmona ir, užuot pasakiusi „Sveiki gyvi“, pro ašaras pasakė: „Šmule Senderi… jūsų brolis… mano vyras Kalmanas numirė.“ Žinoma, geriau, kai blogą žinią praneša giminė. Bet Ezra miestelyje kažkodėl akių nerodo. Paskutinį kartą atvažiavęs su tėvu susibarė. Efraimas jo vos neišvijo – ne dėl Ezros juokų juokelių, ne dėl jo klajojimo, o dėl mergų. – Ko tu jas čia vežioji? – įširdo Efraimas. – Tėvo namai – ne paleistuvystės namai. – Gal ir tau kokią nors šatenę atvežti? – pajuokavo Ezra. – Tu dar tikriausiai gali… Efraimas puolė sūnų kumščiuoti. Ačiū Avneriui Rozentaliui – išskyrė juos. Ką gi daryti, galvoja Šmulė Senderis. Ką čia padarius, pešioja jis peisus, kad, viena vertus, pasakytų 36

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Efraimui, o kita vertus – nieko nepasakytų. Pasakyti ir nepasakyti tuo pat metu. Šmulė Senderis pakelia akis į dangų, į nuolatinį savo patarėją, ir tas jo nuolatinis patarėjas, visų Jo sukurtų vandenvežių globėjas, pakužda jam išeitį. Šmulė Senderis linksi lengva ir glotnia kaip vištos kiaušinis galva, dėl narsos nuryja sprangų oro gurkšnį ir dievažydamasis pradeda: – Efraimai! Ką tu, mano mielas, pasakytum, jei vieną gražią dieną… na, tokią kaip šiandien… ateičiau aš pas tave ir papasakočiau, kad Vilniuje… tu tik klausyk, klausyk!.. kad Vilniuje gubernatorių – čikšt! Ir Šmulė Senderis bakstelėjo pirštu sau į Adomo obuolį. – Aš pasakyčiau: meluoji, Šmule Senderi. – O jeigu tau papasakočiau ne aš… kitas… smuklininkas Ješua arba krautuvininkas Naftalis Spivakas? – Aš pasakyčiau: teatleidžia Viešpats generalgubernatoriui visas jo nuodėmes ir pačią sunkiausią iš jų – neapykantą mūsų padermei. – Ir viskas? – Ką, tu norėtum, kad aš dar ir ašaras liečiau? – Lietum, nelietum… Bet negi tau visai neįdomu, kaip jį nugalabijo arba sužeidė. – O man vis tiek. Šmulė Senderis vėl pakelia akis į dangų, ir vėl nuolatinis jo patarėjas kažką kužda jam į ausį. – Jeigu mane būtų nušovę… tave… Avnerį Rozentalį, tikrai visiems būtų vis tiek… Pamanyk – akmentašį nudobė, vandenvežį nudėjo, elgetą užplumpino. Bet kai nudeda gubernatorių, čia, Efraimai, viskas labai svarbu: ir kaip, ir kur, ir kas? Reikėtų ožką pamelžti, galvoja Efraimas, pavargęs nuo Šmulės Senderio tarškėjimo. Reikėtų dar kartą vesti… Kai atsiras namuose moteris, Ezra liausis vedžiojęs saviškes… Šmulė Senderis užsigavęs – ant savo nuolatinio patarėjo danguje, ant savo bičiulio Efraimo žemėje, pats ant savęs. Pasakoja, pasakoja ir ligi galo papasakoti negali. Ožiukas už porą skatikų

Eugenijos Levin nuotr.

Pirkite internetu

www.tytoalba.lt 9 786094

667824

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

Nusišypsok mums, Viešpatie

Grigorijus Kanovičius

Nusišypsok mums, Viešpatie