Anželika Liauškaitė
Romanas
Aš – Elžbieta. Mylėkite, nekęskite arba iškart ignoruokite – galiu būti ne jūsų skonio paukštytė
Nesitikėkite, jog dabar prasidės dar vienas trapaus
dvasinio nušvitimo blyksnį žadantis klasikinio romano puslapis, kurį pagarbiai išliaupsino pripažinti kritikai ir intelektualios literatūros elitas. Jei tikitės kažko genialaus ir dar iki šiol neatrasto, geriau net nerizikuokite suteršti savo išpuoselėto skonio. Aš niekada neklausiau nuoširdaus artimų draugų patarimo – tik nerašyti, o ypač apie tai, kas dedasi chaotiškoje banalių minčių mišrainėje, nes pagrindinė jos sudedamoji dalis – tai tik pigus majonezas, kuris begėdiškai klaidina skonio receptorius, nusiųsdamas apgaulingą sintetinių priedų signalą nuo kasdienybės išsekusioms smegenims. Po aštuonių įtempto mąstymo arba visiško nemąstymo valandų darbe, mums labiausiai reikia atrasti gyvenimo prasmę, juk apie tai rašė Sokratas, Nyčė
6
Anželika Liauškaitė
ir tie, kurie nusižudė nesulaukę pripažinimo tų, kuriuos patys išvadino bedvasiais idiotais. Jūs vis dar skaitote??? Liaukitės, juk niekada veltui nešvaistote laiko – nežiūrite lietuviškų žinių ir nesidomite internetinių portalų naujienomis. Nejau neaišku, jog tai tik dar vienas desperatiškas bandymas užkariauti vartotojų visuomenės pripažinimą ir penkių sekundžių šlovę? Maža to, tikėtina, jog aš sergu sunkia grafomanijos forma, todėl mane kankina ne tik protą užtemdantis troškimas rašyti, bet ir talentu nepelnyta garbė save laikyti rašytoja! Vienintelis dalykas, dėl kurio vienareikšmiškai nesutikčiau, tai klausimas, kas yra svarbiau – parašyti knygą ar būti rašytoja? Pagimdyti kūdikį ar būti mama? Kas pirmiau: kiaušinis ar višta? Būti ar nebūti? Kieno talentas vertesnis jūsų dėmesio – profesionalo ar mėgėjo? Kas apskritai yra talentas? Kaip jis matuojamas? Mes visi trokštame būti talentingi, bet talento kelias visada prasideda nuo savęs pažinimo. Talentas esti unikalus ir ypatingas, nes jis gyvena kiekviename iš mūsų, tačiau tai nereiškia, jog turime save sprausti į kažkokius idealų rėmus ar siekti tautos pripažinimo. Senolių išmintis moko, kad savo žemėje pranašu nebūsi... Manote, tai dar vienas romanas, kurio tiražas liks neišparduotas ir supus spaustuvės sandėliuose?
N u k ar ū n u o t i k ara l i a i
7
Galbūt, nes aš nepaklausiau redaktorių patarimo – išnykti. Rizikuoju plačiai prasižioti – ir man taip gyventi įdomiau. Norėčiau, kad tie, kurie išdrįs apsinuodyti manimi, kentėtų iš malonumo ir neįpareigojančios dvasinės laisvės. Mes skaitome tik sau – tai mūsų minčių pasaulis, jame kuriame skirtingus jausmų vaizdinius. Savo istorijoje išsivaduoju nuo begalybės kompleksus maskuojančių kaukių, kvailų stereotipų, savito, nesistemingo, impulsyvaus, ne visiems suprantamo humoro, kūrybinių proveržių bei žaismingai artistiškų vaidmenų – tiesiog išsineriu iš susidėvėjusios odos. Tai nuoširdumo banga, kuri išsilieja puslapiuose, juose išsikovoju savo laisvę. Noriu pabandyti pažvelgti į visiškai nuogą savo sielą, kuri nesigėdintų geidulių ir nebėgtų nuo tuščio atspindžio. Aš – mutavęs Doriano Grėjaus klonas. Banali tuštybių mugės dezertyrė, kuri netikėtai suaugo, bet neišmoko vienintelės pamokos – patylėti! Nereikšti savo nuomonės, idant netapčiau dar viena visų užuojautos meldžiančia, naujausiųjų amžių stereotipų auka – Marija Magdalena! Visus erzinanti, melancholiškos depresijos apsėsta barakuda ir didžiausia nuobodybė. Noriu nebijoti būti savimi, nes tik taip galiu patirti pažinimą ir ištarti „sudie“ nuostabiausiam gyvenimo nesusipratimui – Pirmajai gyvenimo meilei.
8
Anželika Liauškaitė
Aš puolu ant kelių ir meldžiu meilės, bet meilė manęs išsižada. Meilė nekenčia tų, kurie maldauja jos malonės. Meilė visada pasirenka favoritą ir juo niekada netampa apgailėtinas nevykėlis. Meilė mėgsta užkariautojus ir jai patinka nugalėtojai. Meilė nekenčia bailių ir aš išmokau nugalėti savo demonus. Meilė dievina aistringas, veržlias ir pažinimu degančias sielas, todėl noriu patirti pažinimą. Aš trokštu sudegti iki galo, nes tik tada praregėsiu ir ištarsiu „sudie“ nukarūnuotam karaliui.
P. S . Skiriu šį skaitalą visoms geroms mergaitėms, kurios niekada neklydo, ir blogoms, kurios pasimokė iš savo klaidų. Visoms, kurių širdys buvo negailestingai sudaužytos. Visoms, kurios jį garbino, dievino, jam meldėsi ir naiviai svajojo vėl sugrįšiant pirmąją meilę. Visoms, kurios užaugo, ir toms, kurios mintyse amžinai skraidys padebesiais. Toms, kurios nebijo būti netobulos ir ieško savo tiesų. Visoms, kurios gali mylėti kaip gulbės ir mylėtis kaip laukinės amazonės. Visoms aistringoms, jausmingoms ir žaismingoms sieloms. Ir tiems, kurie mano, jog aš išprotėjau! Aš visada tokia buvau.
I dalis
Pamiršk jį Pamiršk jį! – Vidury klaidžios, tamsios girios šaukia išprotėjusios iš skausmo laumės, kurių širdys, sudaužytos mylimųjų abejingumo, suskilo į aštraus stiklo šukes, dabar smingančias į jų besielius geidulingus kūnus.
I (Žuvėdra)
Aš stengiuosi koncentruotis ties teigiamais daly-
kais ir pakylėti save šiek tiek virš žemės, susitelkti ties mintimis, kurios visada kvepia svajonėmis ir vizijomis. Tokiomis, kuriose šoku ant debesų ir skrieju su vėju. Aš grakšti, aukšta, ilgakojė, ilgaplaukė, tyra, skaisčiaodė nimfa. Šoku kaip gazelė stebuklingoje ryškiaspalvėmis tropinėmis gėlėmis pražydusioje savanoje, apkabinu K., bučiuoju jį ir sukuosi įsikabinusi į jo tvirtą liemenį. Mes kaip sūkurys, mes danguje, mes šėlstam ir sugeriam į savo jaunus atletiškus kūnus aistrą, meilę, nekaltybę ir tyrumą. Mes nerūpestingi, lengvi neregėtų raštų ir spalvų deriniais išmarginti drugeliai, plazdam švytėdami iš malonumo ir laimės. Mūsų kūnai geidulingi, bet sielos skaisčios, apnuogintos pirmosios meilės naivumu, pasitikėjimu, veržlumu
12
N u k ar ū n u o t i k ara l i a i
ir jaunystės jėga. Dangus žydras kaip topazas, pienių pūko debesų kamuoliai vietoje gaivios rytmečio žolės, kuriuose glamonėjasi mūsų kūnai. Aš nuoga ir mano mažos krūtys dar net nesustangrina spenelių. Aš esu nei moteris, nei vaikas. Aš – jaunystė, ta tikroji nekaltybė, pirmasis jos skaistybės žiedas. Aš – neišmanėlė naivuolė, godžiai siurbianti į save pirmą kartą neramiai kutenančius saulės spindulius. Esu tas žiedas, kuris nė trupučio nesisaugodamas panardina savo žiedlapius iki paskutinio kampučio išlinkimo, lyg saulė būtų vienintelis gyvybės šaltinis. Aš nematau žemės, ji per daug šalta, pilka ir nebyli, lyg šaknys, dovanojančios žiedams gyvybę, neturi su jais nieko bendra. Žemė atrodo per daug abejinga ir vientisa, tačiau ji atlaidi, nes žiedas tėra jos neišmanėlis mokinys. Žemė jau išmintinga ir savo vaikams neskuba atskleisti pažinimo. Pažinimą reikia išgyventi patiems. Aš šoku. Mes šokam, sukamės. Nejaučiu žemės, nenoriu apie ką nors galvoti, ši akimirka yra visas mano gyvenimas. K., tu esi dalis manęs, aš tave savinuos. Nuo tada, kai pirmą kartą mane pabučiavai, netekau savo laisvės, amžinai vaduosiuos iš šios priklausomybės, amžinai bėgsiu nuo tavęs, nes kartais ši meilė tarsi viduramžių inkvizitorius mane kankina, bando palaužti, veda iš proto kaip žiaurus prakeiksmas. Kažkokia anomalija. Pirmoji meilė – tai besąlygiškas atsidavimas,
Pa m i r š k j į
13
pasiaukojimas, susiplėšymas į gabalus, nekaltos sielos savižudybė. Nepamatuojamas skausmas. Tai bausmė ir demono užuomazga! Realybės ribos, aš su jomis neturiu nieko bendra. Tik mano artimiausi draugai žino, kad nesu labai normali, jei vertintume būdą, požiūrį, polėkį bei nepraktiškus prioritetus. Supraskite, pirmiausia visada pamatau ar išgirstu tai, kas jums jokiais būdais nešautų į galvą. Kartais galiu pagrįsti šių dalykų egzistavimą, bet kartais tenka kaip nors gudriai pakeisti mane demaskuojantį faktą bei pokalbio temą kuo nors labiau apčiuopiamu ir vertu ilgesnių diskusijų, pavyzdžiui, Lietuvos energetikos politikos perspektyva arba nauja lūpų blizgio spalva. Viskas tik tam, kad mano kvailybė nesukeltų įtarimų ar pajuokos. Aš labai bijau klišių, stereotipų ir kritikos, todėl pastarosios visada gaunu su kaupu. Visa tai dažniausiai palydi ilgas pamokslas: – Elžbieta?! Ir vėl? – Ar gali kalbėti aiškiau, trumpiau ir nesiblaškyti? Tiesa, kartais draugai mane vadina Žuvėdra. Pamenu, kad pirmą kartą buvau beįsižeidžianti. Bet kuo toliau, tuo labiau supratau, kad aš visada tokia buvau – svajoklė ir fantazuotoja. Pakylėta nematomų sparnų. Nuo mažų dienų buvau keistuolė, bet stengdavausi maskuotis energingais žaidimais su bendraamžiais. Troškau prisitaikyti
14
N u k ar ū n u o t i k ara l i a i
prie lyderių ir atrodyti kaip visi, tačiau mano žvilgsnis vis tiek išplaukdavo ganyti debesų ir besikeičiančių gyvūnų paveikslėlių padangėje, todėl dažnai likdavau spoksoti viena. Dar viena maža, tyli mergaitė iš Klaipėdos, Lietuvos pajūrio. Visada deklamuodavau tą patį eilėraštuką mamai, kai kartu plaukdavome keltu iš Klaipėdos į Smiltynę. Kiekvieną kartą ta pati pradžia ir visada nauji posmai užbaigdavo šią vaikišką painiavą, prajuokindavo mamą ir abejingai spoksantį brolį, jis juokdavosi tik todėl, kad mes juokdavomės. Sesuo primena su savimi kalbantį ufonautą, juk tai nepaprastai juokinga. Aš niekada neprisimindavau daugiau nei pirmų keturių eilučių. Jos sklando danguje aukštai, Kas kartą vis ten pat sparnai... Garbės žodis, aš jau tada pasąmoningai jaučiausi Žuvėdra, nes kitaip tų mano vaizdinių neįmanoma paaiškinti, juk augau beveik ant jūros kranto. Kai perskaičiau Džonataną Livingstoną Žuvėdrą, galutinai tuo save įtikinau – nesibaigiančių posmų ir nesuprantamų, niekada nebaigtų literatūros kūrinių interpretacijų rekordininkė klasėje. Paauglystėje kuriam laikui buvau beveik izoliuota nuo savo bendraamžių, nes nepajėgiau taip greitai suaugti, pamiršti lėlių ir greitai pereiti į sim-
Pa m i r š k j į
15
patijų, pirmųjų bučinių ir pasimatymų lygą. Maniau, tai nepadoru, negerai, baisu ir šiaip nelabai normalu, nes tai, ką daro suaugusieji, apie ką yra atsargiai užsimenama tik pašnibždomis, tikrai draudžiama zona vaikams, o ypač tiems, kurie trokšta būti geri ir pavyzdingi arba, kaip konstatuoja buvę kiemo draugai, yra bailiai, keistuoliai, nuobodos, nevykėliai. Aš niekada nerūkiau, stengiausi nesikeikti, gerai mokytis, nors tekdavo įdėti dvigubai daugiau pastangų už bendraamžius draugus. Tai tik dar labiau užgrūdino ir išmokė atskalūniško savarankiškumo. Aš mėgau skaityti knygas, rašyti eilėraščius, daug piešti, patikdavo slapčia pažinti savo kūną ir atrasti jautriausias vieteles. Kai bendraklasiai su manimi kalbėdavosi, išnaudodavau kiekvieną jų dėmesio sekundę, būtinai netramdydama emocijų šypsojaus nuo ausies iki ausies, nesunkiai suskaičiuotum net dantis. Širdyje esu nenužudoma optimistė ir tikiu, jog geros mintys traukia gėrį. Stengdavausi jiems trūks plyš papasakoti ką nors įdomaus ar juokingo, kol dar kreipdavo į mane dėmesį. Kartais man pavykdavo juos sudominti, o kartais jie nusisukę užkalbindavo ką nors kitą. Likau nebučiuota beveik iki septyniolikos ir nekalta dar ilgiau, bet kiekviena akimirka buvo verta išlaukti savo princo ir gyvenimo stebuklo – K.
16
N u k ar ū n u o t i k ara l i a i
Savo stebuklo galimybe retai suabejojau, nors vidurinėje pavydžiai klausiausi populiarių bendraamžių pasimatymų istorijų ir planuojamų vakarėlių savaitgalį, visgi K. paveikslas jau buvo seniai užkoduotas manyje. K. turėjo būti visomis man suprantamomis prasmėmis tobulas, prasmių sąrašas nebuvo ilgas – gražus ir protingas. Likus pusmečiui iki abitūros egzaminų, įvyko tikriausias stebuklas, aš sutikau K. Įsimylėjome. Abu. Iš kur, po velnių, jis mane iškasė? – tada sau pamaniau. Aš – Elžbieta, paprasta mirtingoji staiga jį sužavėjo tiesiog būdama savimi. Nejau tai įmanoma? Argi svajonės gali pildytis tikrovėje, o ne vaizduotėje? Šiam mūsų susitikimui ir traukai daug paaiškinimų nesugalvosi, nes tai pirmoji meilė. K. man sakė, jog pirmą kartą mane pastebėjo, kai treniravausi Klaipėdos „Žalgirio“ stadione. Bet aš ten treniravausi jau trejus metus. Visada tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje, ten vykdavo daugelis futbolininkų bendro fizinio pasirengimo treniruočių. O tada jis atsitiktinai užkalbino mane naktiniame klube, į kurį atėjau pirmą kartą gyvenime per draugės aštuonioliktąjį gimtadienį. (Tą patį vakarą mama pirmą kartą įtikino pabandyti savo kreminės pudros.) Aš niekaip negalėjau patikėti, jog jis išsirinko mane, bet to užteko, kad pasijausčiau ypatinga. Įvyko keistas, protu nesuvokiamas dalykas.
Pa m i r š k j į
17
K. man įrodė, jog esu graži, juokinga, protinga ir nuostabi! Ir mistiška metamorfozė įvyksta! Netrukus metų laikams pasikeitus tampu neprilygstama Žuvėdra iš didžiosios Ž, kaip žavesys. Einu senamiesčio gatve link Senosios Smiltynės perkėlos, praeinu pro retai lankomą Klaipėdos dailės galeriją. Kertu vokiečių turistų pamėgtą Anikės aikštę. Čia Hitleris sakė vieną iš savo isteriškų kalbų, įsivaizduoju, kaip iš jo lūpų veržėsi užkoduota kančia ir siaubas, o susirinkę žmonės nieko nenutuokdami jam plojo. Praeinu šalimais esančią džiazo festivalių šėlsmą sugėrusią Klaipėdos piliavietę, tada ji dar nesipuikavo prabangia jachtų pakrante. Griūk negyvas, bet šios Žuvėdros negalėtum nepastebėti, aš neatpažįstama. Nei mergina, nei paukštis, kažkokia kitokia, bet kažkuo nesuprantamai patraukli. Neypatinga savo išoriniu grožiu. Mieste tiek daug išvaizdžių, šviesiaplaukių, ilgakojų, lieknų merginų, esu lyg ir tokia kaip visos, tačiau kažkoks nesuprantamai erotiškas ir intriguojantis, kiekvienas labiau tvirtas nei grakštus mano žingsnis. Stangrūs sėdmenys, riestas užpakaliukas, trumpas džinsinis sijonukas, laisvi marškinėliai, šokoladinė lygi oda, šviesūs plaukai ir masyvūs akiniai nuo saulės, slepiantys spindinčias gyvenimo džiaugsmu akis, į kurias taip dažnai įkyriai spokso nepažįstamieji.
įsigykite
knygą dabar