M A R TY NA S LUKOŠI ŪNA S
Shutterstock: Hein Nouwens 5 p., 12 p., 24 p., 31 p., 36 p., 43 p., 48 p., 55 p., 60 p., 65 p., 68 p., 73 p., 77 p., 80 p., 85 p., 92 p., 109 p., 112 p., 117 p., 122 p., 129 p., 134 p., 141 p., 146 p., 153 p., 158 p., 166 p., 215 p., 220 p. Elena Medvedeva 190-191 p., 210 p. Ola-la 171 p., 202 p., 207 p., 215 p., Nebula Cordata 162-163 p., 190-191 p. Sinna Nyan 19 p., 176 p., 195 p. Ramiia 178-179 p. Sundra 7 p., 183 p.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Be autoriaus leidimo draudžiama kopijuoti ir perspausdinti knygą ar jos dalį. ISBN 978-609-04-0259-7 © Martynas Lukošiūnas, 2017 © Viršelio dizainas, Audrius Arlauskas, 2017 © UAB MEDIA INCOGNITO, 2017
Visiems, kurie mylÄ—jo, myli ar pamils.
ĮŽANGA Dažnai bandau pažiūrėti į save. Turbūt aš neturiu veidrodžių, o gal tiesiog nerandu tinkamų. Įdomiausia man pažiūrėti į save kitų akimis, tiksliau, jos akimis. Kokį ji mane mato, pati būdama tokia tobula? Savęs labiausiai bijau rytais, po blogo nakties sapno. Vis dar piktas ir sunerimęs, nedrįstu pasukti galvos į jos tyras akis ir be perstojo švytinčią šypseną. Juk nenoriu, kad ji mane tokį pamatytų! Ir basas šaltomis plytelėmis išskubu virti kavos (du šaukšteliai cukraus, du šaukšteliai cukraus!), bandydamas slėpti blogą sapną ir atrodyti jai puikiai, nors susivėlęs ir jau pamiršęs, kiek įdėti cukraus... Kava yra skaniausia ryte, o aš iš didelės meilės ją persaldindavau. Mergina, patogiai įsitaisiusi lovoje, vis tiek nekantriai jos laukdavo, tyliai padėkodavo ir pažiūrėdavo mylinčiu žvilgsniu. Ir būtent tada aš suprasdavau, kad nors ir surinkęs visus pasaulio veidrodžius, savęs aš niekada nepamatysiu jos akimis.
6
Aš vis dar matau Tavo siluetą lietuje, kai išgirstu mūsų dainą, nejučiomis pradedu šokti, ryte palinkiu Tau geros dienos, nors šalia Tavęs nerandu, pamirštu, nes mano širdyje Tu dar čia.
8
Gyvename su širdimis sunkiomis, kol ateina tinkamas žmogus ir paverčia jas dangiškai lengvomis.
9
Galbūt aš godus, tačiau šis žvilgsnis turi priklausyti tik man. Tavo mylinčios akys yra viskas, ką turiu.
10
Dideliais žingsniais skubame mylėti. Taip prabėgame visas mažas akimirkas, kurios yra pačios gražiausios.
11
Niekas mūsų nesustabdys. Laikas, ašaros, pykčiai. Jie per silpni, kad pajėgtų atrišti meilės virves, kurias rišome kartu.
13
Pasaulis Tave pasmerkė būti tobulą. Pasmerkė ir mane liepdamas dėl Tavęs išprotėti.
14
Ji padegė mano ydas, pelenus braukiau nuo savo odos, stebėdamas, kokį naują atspalvį ji įgauna. Ji – ugnis, kaitriai svilinanti mano širdį ir verčianti ją plakti greičiau nei įprastai. Jos sudegintas, pakylu iš pelenų. Žinok, jei Tu išties esi ugnis – norėčiau sudegti.
15
Brėždamas tobulybei ribas, nupiešiau Tave.
Kiek dar Tavo prisilietimų liko ant mano odos? Kiek Tavęs dar liko mano širdyje ir kiek manęs paties, be Tavęs? Ir Tu visada liksi mano širdyje, palikusi ją neramią lyg jūra, o jos bangos daužys mano prisiminimus. Skaudės. Gal dėl to man ir negalima rodytis prie jūros, nes visada nudegu, tačiau vis prie jos grįžtu. Ir atsigulęs prieš saulę bandau mintyse nupiešti tobulybei ribas. Nejučiomis nupiešiu Tave.
16
Įsileisk mane paklaidžioti Tavuosiuose minčių labirintuose, pažadu, rasiu iš ten išėjimą į Tavąją širdį.
17
Kai mano akys nebematys taip kaip anksčiau, Kai mano pirštai pasens ir nebejaus Tavo švelnios odos, kai aš nebebūsiu toks kaip anksčiau, pasakyk, kad myli mane taip, kaip anksčiau. Pasakyk, kad bėga laikas, o ne mes.
18