Issuu

Viktoras Gerulaitis

noveletÄ—s

Viktoras Gerulaitis

noveletės

Vilnius · 2012

UDK 821.172-32 Ge372

…savo amžinai užmirštai jaunystei…

Iš pradžių

I Rudens vakaro begalinė pilnatis… Kažkokiame mieste galbūt liko mano tėvo pilkas paltas. O gal rusvai languotas. Dvieilis. Ir plačiakraštė skrybėlė pajuodavusia nuo senatvės vidaus pamušalo juosta. Visai neprisimenu, kur dingo mamos pliažinis gėlėtas chalatas, ilgas ir gražus. Tėvas su savo paltu ant akmeninio grindinio ir mama su vėju plaukuose ant giedančio smėlio. Ir aš be savo niekad neturėto demisezoninio lietpalčio, grindiniu bėgantis jūros link. II Pro šalį griaudėjo arba cypė automobiliai, o mudu stovėjome šalikelėje ir bučiavomės. Tiesą sakant, juoda asfalto juosta kažką rėkė ar kuždėjo mums. Bet rėk nerėkęs, jei po tavimi žydinti pieva – tik griūk į ją! O už jos – Kęstučio ir Birutės jūra – tik pasinerk į ją! Ir mudu toliau bučiavomės. Kažin, kuo kvepėjo jos lūpos? Man tik atrodo, kad jos buvo tokios, jog mane ėmė graudulys. Ir dabar tebeima. O gal jos buvo net baltos nuo švelnios putelės ir vėjo glamonių? „Ak, sudie, mano mielas, sudie…“ – kartojo man tos plonos baltos lūpos, kurių vardas buvo Janina… Janytė… Mudu dar nėjome į mokyklą. 7

III Mano akimis, tai buvo didelė palmė, nors visi ją kažkodėl vadino nei šiaip, nei taip – fikusu… Ji buvo tokia didelė, dieną naktį stovėjo dulkėta ir dėl to atrodė pilkai žalsva ar žaliai pilka. Su tais savo iškarpytais lapais. Dulkėtas atrodė ir kilimas ant grindų, ir visas kambarys, ir saulė pro dulkėtą langą, ir senas radijo imtuvas. Vieną kartą iš to radijo imtuvo moters balsas kažin ką pasakojo apie mirtį. Paskui pasigirdo muzika, turėjusi būti tų žodžių iliustracija… Dabar žinau, kad tai buvo Čaikovskio Šeštoji simfonija. Ir pro dulkes manyje gimė skaidri ir galbūt saulėta (kaip saulėtos pavasarį balos) ašara. Aš kažką pagalvojau apie manęs laukiantį gyvenimą. Jis man atrodė didelis ir beveik įveikiamas. Taip man atrodė tada, pavasarėjant, netrukus po to, kai mudu bučiavomės su Janyte. O gal ir vėliau… IV Galbūt tai buvo paskutinis pavasaris, kurį mėgau. Šiaip taip pritvirtinęs prie popieriaus lapo (tokios buvo taisyklės) nuskintą pajūrio gėlelę, galbūt ėjau Jūratės gatve namo, o gal jūros link. Bet prie gražaus ir kiek paslaptingo savo uždarumu namo mane sustabdė pro jo atvirą langą antrame aukšte sklindanti muzika. Ji sužadino manyje (rankoje laikiau paties nužudytą gėlę) norą gyventi. Ir nuo to noro aš verkiau. Nuo noro gyventi. Mokykloje tuo metu mums dėstė botaniką. V Nuostabiausias kaimas atrodydavo vakare. Dangus pasidarydavo aksominis, minkštas. Jo didybė tapdavo 8

nesudrumsčiama. Saulė imdavo rodytis tokia miela, artima, nelyg mylimoji, o kitame dangaus pakraštyje jau kildavo mėnuo – susimąstęs, visad liūdnas jaunikis. Man atrodydavo, kad visi žvelgia į jį pagarbiai apžavėti. Šilta lyg pienas žemė taip ir traukė. Atsigulk, paskęsk žolėj, gėlėse ir žvalgykis, kiek širdis geidžia, po dangaus platybę, debesų kaimenę, lengvo vėjo plukdomą tolyn, į kitus kraštus, į kitus gardus pailsėti. Kvapingas, pilnas gaivaus aromato oras prisipildo muzikos. Kokie tai garsai! Jų įvairumas, tembro minkštumas nesudrumsčia įstabios tylos, tik graudina sielą ir bučiuoja svajas. Ir liūdnas karvės mykimas, ir valingas gaidžio tonas, ir naivus avių bliovimas, ir nuobodžiaujančio padykusio šunėko amsėjimas, ir paukščių čirškėjimas susilieja į didingą giesmę vakaro tylai. VI Upėje jau buvo pajudėję ledai. Antra diena toks didelis vėjas. Gena lauk žiemos liekanas be jokio gailesčio. Pro svaiginamai skriejančius debesis drąsinamai mirkčioja saulė. Iš tranzistoriaus ateina Šarlio Aznavūro „Isabell“. Paskui dar kažkokia nepaprastai puiki žalio miško ir jūros kranto daina. Greitai prasidės valčių sezonas. Kone lygiai prieš metus mes su Romka (jis vėl ligoninėj) nediduke gumine valtimi iš Žvėryno, iš ten, kur mudu su Tavimi vienąkart sėdėjome priešais milžinišką pliką skardį ant Neries kranto ir paskui, neradusius smulkių monetų autobusui, mudu užklupo perkūniška liūtis (kokia Tu buvai graži, kai lietus bėgo Tavo skruostais), – iš ten mes su Romka pasileidome Nerimi žemyn. Srovė vietomis buvo kone svaiginanti (kaip dabar debesų lėkimas 9

dangumi), ir vandens srautas, verždamasis per akmenis ir slenksčius, šniokštė ir griaudėjo lyg daugybė garvežių. Mūsų valtelė buvo lengvutė ir bejėgė, užtat mes – stiprūs ir pašėlę. Paskui mes plaukiojom dar ir dar, išsprogo visokie medžių pumpurai, pakrantėse rinkom žibutes, valgėm sumuštinius, užgerdami raudonuoju vynu, o kartu su mumis po vandeniu pririšti prie valties keliavo alaus buteliai. (Mudu abu buvom jau skaitę „Fiestą“, ir mūsų sielos spurdėjo.) Mus užklupdavo lietus, stiprus priešinis vėjas – tada mes kone stovėdavome valtyje – ar palankus – tada išskleisdavome „burę“, paprastą buliaus akių spalvos audeklą, ir skriedavome tolyn, o mažutė drąsi Romkos žmona šaukdavo, kad mes tuoj apsiversim arba ištikšim į velnioniškai greitai artėjantį, aukštai išlindusį virš vandens milžinišką akmenį, aplink kurį virė verpetai ir putotos bangos; ji šaukdavo ir daužydavo nedideliais kumštukais mūsų šlapius pečius, bet mes tik šypsodavomės jai, ir tada ji atkimšdavo vyną. Stipriai gurkštelėję, šūkaudami, įsmeigę akis į priekį, suspaudę irklus, sėkmingai pralaviruodavome ir, staiga bangų srovės išmesti į tylią užslenkstinę upės tėkmę, lėtai gurkšnodavome ir vienas kitą pertraukdami dalydavomės karštais įspūdžiais, lyg įstabiausios muzikos klausydamiesi ir žvelgdami į vis tolstantį bangų šokį aplink juodą blizgančią akmens nugarą, kol už posūkio, priekyje, pasigirsdavo naujas ūžesys… Kone lygiai prieš metus, pavasarį… Iki pat vasaros. Ji buvo dar puikesnė, toji karšta ir žvaigždėta vasara, atnešusi tiek daug stiprios, bet trapios laimės, ir tas tylus ruduo, užliejęs sielą skausmu ir ašaromis. Aš dabar matau, Mieloji, kaip mudu, pasiėmę daug atsargų, atsisveikinam su nedidelio namo ant žalių pušų 10

kranto šeimininke ir išplaukiame balta jachta į atvirą jūrą, palikę šiuos krantus, į kuriuos galbūt sugrįšime ramiai numirti. Bet tai bus vėliau, daug vėliau, o dabar palankus vėjas gena mus į Vakarus ir žuvėdros atsisveikina su mumis. Prieš akis – mėlynos Pietų jūros, nematyti pasauliai ir laisvas vėjas. Upėje pajudėjo ledai. 1970–1980

Iš įvykio vietos I

Kažkodėl klaikūs sapnai jau senokai manęs nebelanko, ir aš negaliu iki galo susikaupti, suprasti ir apsakyti gilų skausmą. Jis panašus į tylų džiaugsmą, tik visiškai jam priešingas. Abstrakti filosofija su gramatinėmis klaidomis. Tačiau patikėkit, ponai, nė vienos stiliaus klaidos! Benai, paskolink du rublius. Aš greitai atiduosiu. Puvėsiai ir skalbimo muilas. Ekspromtas. Armija – nenugalimas liūtas, kurį galima sužeisti, nes jis irgi turi kulnus. Didelio masto kūriniai ir vienas tango. Primityvas. Neišsimiegojęs. Sukriošęs. Aukšta kakta. Išspausdino tik vieną, kai buvo dar jaunas. Pirmiausia reikia susidaryti planą. Geriau sudėtinį. Daugiau aprėpsi. Sąmonės srautas man primena pamazgų srautą iš penkto aukšto, paleistą kūningos namų šeimininkės, neturinčios kiaulių. O, jis tuomet daug kūrė. Ir net parašė eilėraštį. Animizmas. Ponai, koks puikus stilius. Gaila, labai gaila. Svarbu tikslas. Ir nereikia riboti laiko, per kurį turi pasiekti tikslą. Kaip nors paršliaušiu. Šliužas. Bet ne gyvatė! Kur tarptautinių žodžių žodynas? 1847. Data. Efebas. Magna Mater. Cha! Ar tu mėgsti gėles? Ne. Aš noriu valgyti. Aš jau tris dienas nieko neturėjau burnoj. Netiesa! Vakar mačiau tave kramtantį gėlę. Pano fleita. Teatro publika. Viešieji namai. Opera turėjo didelį pasisekimą. Publika stovėdama privertė artistą N. šešis kartus nulenkti prieš ją galvą. Po to šokiai. Virtuvė. Geltona megzta suknelė. Tu nusikaltėlis. Ne, aš pedagogas. 13

Jis sutiko mane vienas. Kur ji? Mirė. Ar tu mėgsti keliauti? Ne. Ji mirė. Girdi?! Girdi – mirė! Kodėl? Kas – kodėl? Kodėl ji mirė? Idiotas. Jai gi buvo 98 metai. Cha cha cha cha cha cha cha cha! O aš maniau… cha cha cha cha. Einam klausytis kantatos „Perskaičius psalmę“. Ne. Geriau einam pažiūrėti bokso varžybų. Saliamonas bejėgis prieš abstrakčią filosofiją su gramatinėmis klaidomis. Tempo, brangieji, tempo. Ar tu matei raudoną varną? Ramybė visada būna tyli. Bet ramybei taip pat reikia fono. Gerausia žalias fonas. Malu malu malu. Psakyk greitai „ka – tai“. Cha cha cha! Neišeina? Aaaa…Tuomet pasakyk „niop – vel“. Cha cha! Išėjo! Visai puikiai! Achėjai. Patristika. Jis buvo puikus improvizatorius. Kodėl „buvo“? Kažkas sudaužė fortepijoną. Aaaa… O tu mėgsti vasarą? Ne. Kaip tai? Pardavinėju ledus. Įsidėk bruknių uogienės. Nelįsk, nes gausi irklu per galvą! Ei, pasiutėliai, tuoj pat išlaipinkit vaikus iš valties! Linksmoje skerco dalyje panaudotos raudų intonacijos. Valstybinė premija. Benai, na, paskolink du rublius. Neturiu. Kur tas šaltinėlis. Tavo vaikas apsišlapino. Vulgarus jis jau seniai. Norėčiau pamatyti jį visai mažą. O, kaip tu išaugai. Šaunuolis. Kodėl jį išmetė? Aaaa… chi chi chi. Nešauk. Girdi, nerėk. Mergaite… Tu sublogęs. Ačiū. Gyveni, kaip norėjai? Ne. Aš irgi. Nė vienos gramatinės klaidos. Ka – tai. Lė – gė. Varlė. Šalta. Eikš, pašildysiu. Mielasis. Mėmė su išplėšta sėdyne. Orfėjas tarp žvėrių. Tadžikų liaudies pasakos. Jam vakar 14

buvo bloga. Persigėrė. Šiandien visas dvokia. Apžėlęs. Dantys išpuvę. Kaulai ir oda. Ak, kaip svajingai sūpuoja mane valsas. Lėtas. Geras bičiulis – toks man atrodo valsas. Moteriškos giminės. Gaivinantis. Vėsus. Kambarys neprirūkytas. Gal kartais tu pasibelsi. Jam buvo bloga. Labai labai bloga. Negalėjo daugiau ištverti. Reikėjo ką nors daryti. Jis buvo aklas. Ir vietoj vaistų, mažinančių temperatūrą, išgėrė laisvinamųjų. Kas išskalbs paklodes? Kambarys švarus ir išvėdintas. Lyg nieko niekada nebūtų buvę. Du pasodino, vienas nusižudė. Likau aš. Vienas. Su prisiminimais. Vadinasi, ne vienas. Gal kartais tu pasibelsi. Aš pavaišinčiau tave kotletais ir gazuotu vandeniu. Baltasis Karaliaus Dovydo Bokštas. Bažnyčios griuvėsiai. Vėsa. Dulkės. Finalas. Tam, kad būtų pradžia. Kiekviena pradžia sunki. Tai kam skubėti į finalą. Medžiai neauga šakomis žemyn. Žmonės vaikšto aukštyn kojomis. Net šitaip keliauja iš vieno Europos miesto į kitą. Manei, kad pasakysiu „piligrimai“? Nusispjaut. Substancija. Akimirka. Šaltis. Liūdesys. Parazitizmas. Naikinimas. Žiaurumas. …izmas. Finalas – startas. Likimas? Vaikų darželis. Pirminė partinė organizacija. Nuobodulys – neapykanta. Lavonais galima tręšti žemę? Daržus ar sodus? Išgerk kefyro. Iš tiesų. Ir galva prašviesėjo. Kas dar? Baik. Nuo krūtinės dusulį kaip ranka nuėmė. Jei pasaulyje nebūtų vyno, gerčiau tik kefyrą. Balta žuvėdra virš žalsvos jūros. Balkšva žuvėdra virš žalios jūros. Tankai. Žirgų sportas. Neverk, berniuk. 15

Lapkritis. Taip skundėsi Dievas: „Jei aš esmi Tėvas, kur yra mano garbė, ir jei aš Viešpats, kur yra manęs baimė?“ Ji neapkentė skundėjų. Le mort saisit la vif. Patologija – Dionisas. Menininkas be logikos. Mokslininkas be vaizduotės. Monotematizmas. Urzgimas sieloje. Audra pilve. Alkana gėlė. Bedugnė. Išmatos. Seni kaliošai. Didelis šuo. Lietus. Vaikystė. Žaidimai. Žaidimas su savimi. Meilės žaidimas. Lovų žaidimai. Šaltas sekmadienis. Gelsvas langas. Švarus kaminas. Suplyšusi antklodė. Juodas apatinukas. Cukrus. Sugrubusios rankos. Aprūkęs veidrodis. Neskustas smakras. Tyla sieloje. Urzgimas pilve. Trikampis kambarys. Telefono būdelė. Studentas. Benai, paskolink du rublius. Atstok. Kada darbams buvo pradėtas naudoti arklys? Maždaug antrame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. O dar seniau Mesopotamijoje buvo žinomos ožkos, avys, jaučiai ir asilai. Šumerų žynys. Virtos bulvės su spirgučiais. Tėveli! Aš ne tėvelis. Julius aš. Aišku? „Mąstytojas“. Kalnai. Debesys. Tolumos. Periokas. Urzgimas pilve. Penate! Kibelės kultas. Šilta lova. Paskutinė cigaretė. Penelopė. Ištikimybė. Dora. Kadangi Penelopės tarnams ponia buvo neprieinama, jie tenkinosi tarnaitėmis. Bet Charondo valstybėje buvo išleistas įstatymas, kad visi mokėtų skaityti ir rašyti. Išklausę Cicerono kalbos žmonės skirstydavosi sakydami: „Kaip dieviškai Ciceronas kalba“, po Demosteno prakalbos klausytojai šaukdavę: „Mušt Pilypą!“ Nyku. Tuštuma. Didelis troškimas. Švelnumas. Kažkur žindyves, turėjusias blogą pieną, bausdavo mirtimi. Tu nuliūdai? Melancholija. Vėlyvas lapkritis. Mėgsti spalvotus filmus? Kas yra pavasaris? Žemės tapytojas. 16

Kas yra ruduo? Metų klounas. Kas yra plaukai? Galvos drabužiai. Žiūrėk, to dieduko galvai labai šalta. Mielės žaidimas. Kas yra žiema? Vasaros tremtinė. Gaivalingas viduramžių žmonių polinkis į kūniškumą neleido per daug idealizuoti meilės. Kas yra kakta? Dvasios veidrodis. Tavo šnekos – blogas provincijos limonadas. Idealas. Kuriems galams aš turėčiau eiti į dykumą ieškoti aukso? Lietaus lašas. Liūtis. Mažas kambarėlis. Židinys. Minkštas krėslas. Pliauskos. Cigaretė. Žvilgsnis į langą. Svajos. Liepsna. Jūra ošia. Miškas ošia. O ugnis? Ugnis gaudžia. Meilė. Lietaus lašas į kaktą. Mėnuo danguje. Antkapis. Viršugalvis šildo Nukryžiuotojo kojas. Nakvynė. Drėgmė. Tamsa. Žingsniai. Nuorūka. Nuo žemės. Kuriems galams mėnulis reikalingas kapuose? Kas yra šviesa? Visų daiktų veidas. Niekas nepradeda namo statyti nuo stogo. Ritenuto. Balti arkliai. Vėlės. Dejuojantis ekskavatorius. Kriokiantis smuikas. Dūdelė. Cinikai. Raudonmedis. „Marlboro“. Aš einu maudytis. Smūgis! Dar kartą. Galvijau! Nutilk! Marš miegoti! Šunsnukis. Tylus verksmas. Duona. Tu miegi nuogas? Alus. Sėkmė. Moterystės šventumas? „Nereikia savyje niekinti gyvulio, nes jis keršija.“ Šviesos spindulys šlykštynių tvane. Įdomu, kiek žmonių tualete neapsieina be skaitymo? Saugokite nuo vaikų kvepalus, nes jie ištižina sielą. O, šventas Jonai Chrizostomai! Filonai, ką tu darai? Tyli didybė. „Jei negali sugyventi su žmona, neužmušk jos, bet geriau palik ją. Jei vyras tave pamirštų ir nueitų su kita, nemanyk, kad ir tu gali taip pasielgti. Tu kantriai lauk. 17

Anksčiau ar vėliau tavo vyras susipras ir grįš pas tave.“ Brangusis, mes turėsim kūdikį… Tėveli. Aš ne tėvelis. Julius aš. Spjūvis. Kvapas. Ne kvepalai. Gerčiau vyną, jei nebūtų degtinės. Lyrika. Kvadratas. Šuo. Vienatvė. Chunguzai. Tėvas. Nežinau. Vandenynas. Veidai. Kodėl taip dreba tavo rankos? Kaukė. Praeitis. Sugrįžki, jaunyste. Raukšlės. Lazda. Karstas. Ateitis. Vystyklai. Kupra. Bedantė burna. Kapas. Laimė. Naktis. Kur eini? Į paskaitas. O tu? Iš paskaitų. Autobusas. Molis. Išrausta žemė. Giedras pavasario rytas. Mėlynas dangus. Žiedai. Grynas oras. Žaluma. Kaklaraištis. Cemento dulkės. Tvaikas. Man šiandien nesiseka. Sunki galva. Medžiai, kur jūsų Driadės? Ąžuole, kur tavo kiaulės? Nuvalyk voratinklius. Voras audžia savo rankomis ir gyvena karalių pilyse. Amžinas ilgesys. Kataklysmos. Kur čia telefonas? Rožės. Nusivylimas. Kokie nuostabūs spygliai ir kaip jie kvepia. Po šimts pypkių, na ir vėjas. Toks ruduo! Naktis. Žvakė. Nemiga. Viskas kartojasi ir galų gale grįžta į savo vietas. Vaikai, apnuoginkite kairę ranką. Seselė jus paskiepys. Pasiutęs šuo? Esmė. Liga, naikindama mūsų nervus ir kūną, negali įveikti mūsų esmės. Nemirtingumas. Dievo mirtis. Tušti laiptai. Katastrofa. Patefonas. Serenada. Kurtumas. Geismas. Vynas. Tu ateisi? Bedugnė. O, kaimo tyla! O, kaimo žaluma! Kūdikio gimimas. Ašaros ir naktis. Kiaulė. Fortepijonas. Kur tas šaltinėlis. Nežinau. Misisipė be Misūrio. Tu mane myli? Taip, o ką? Jovalas. Leipcigo mugė. 1479 metai. Nusikaltimas. Laimė. Obelys. Nemiga. Manęs nėra. Be tavęs negaliu gyventi. Eik velniop! Cirkas. „Gyvenimas – drama, pasaulis – scena, žmonės – artistai.“ Aktoriaus meistriškumo katedros studentai. 18

Tualeto darbuotoja. Vėliava. Jie neturėjo socialistinės sąmonės. Bespalvis dangus. Neliesk, aš pats. Dešra. Juodas apatinukas. Šlapimas. Skylėta geltona antklodė. Išdaužtas langas. Vestuvių žiedas. Tvartas. Striptizas. Likeris. Pabučiuok mane. Bitės atodūsis. Kaip toli girdėti! Mirtis. Labanaktis, brangusis. Aplaistytas kostiumas. Smegenys. Mėšlas. Kur ta mergužėlė, kuri nemylėjo. Harmonija. Vakuumas. Lūpos. Kalnai. Einšteinas. Barzda. Pirštai. Glostymas. Nusirenk. Juokas. Katapulta. Pirmoji naktis. Trigubas salto. Maršas. Mirė naktį. Staiga. Jau ruduo. Bet saulė dar šildo maloniai. Vištos kapstosi smėlyje. Kur išvykti? Bangos dūžta į krantą. Tuščias pliažas. Tuščios persirengimo kabinos. Tiltas į jūrą. Galbūt vieniša figūra. Moteris vienam sezonui. Bet jau sezono pabaiga. Fleitos ir čelestos muzika. Linų spalvos plaukai. Žvilgsnis į tolį. Kakta. Lūpos išplaukė paskutine valtimi. Moteris. Vienišos pėdos. Apsiaustas. Lietus… lietus… Nykuma. Sudie. …prasidėjo 1968-ųjų gruodis

Viktoro Gerulaičio „Noveletės“ – psichologinio medi tacinio pobūdžio tekstų siuita. Šių tekstų nesieja bendra fabula, tačiau jie sutelkti į trumpesnius ar ilgesnius skyrius, kuriuos sudaro panašios tematinės pakraipos noveletės (pavyzdžiui, „Laiškai iš narvo“, „Iš buvusio gyvenimo“) arba tiesiog aforistinės įžval gos („Iš menininkų aikštės“, „Iš mano rudenio lapų“). Kartu „Noveletės“ yra tam tikras XX amžiaus pas kutinio ketvirčio lietuvio minčių ir jausmų, būsenų ir svajonių atmosferos pjūvis. Labai atviras ir asme niškas. Čia susipina tikrovės ir fantasmagorijos pasauliai. Lyrika čia ironiška, o ironija lyriška, skaus mas linksmas, o džiūgavimas – liūdnas. Toks Geru laičio amarkordas. Tikėtina, kad vyresnis skaitytojas lyg kažką prisimins, o jaunesnis – dėl ko nors suklus, gal net nustebs. „Nuo lopšio iki kapo“ – taip pavadinta pasku tinė Ferenco Listo simfoninė poema. Iš vaikystės į įvykusią ateitį – toks neilgas autoriaus kelias dar vis buvusiame ir jau praėjusiame jo laike atsispindi šiose gal kiek keistokose „Noveletėse“.