Versta iš Frances Hardinge
VERDIGRIS DEEP
Macmillan Children's Books, London, 2007
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
© Tekstas, Frances Hardinge, 2007
© Viršelis ir iliustracijos, Peter Ferguson, 2007
Pirmą kartą anglų kalba 2007 metais Didžiojoje Britanijoje pavadinimu Verdigris Deep išleido Macmillan Children's Books, kuris yra Pan Macmillan leidybos ženklas ir priklauso Macmillan Publishers International Limited grupei, Londonas, Jungtinė Karalystė. Lietuvių kalba išleista susitarus su Macmillan Publishers International Limited, Londonas, Jungtinė Karalystė. Visos teisės saugomos.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2023
© Leidykla „Nieko rimto“, 2026
ISBN 978-609-441-933-1
Turinys
1. Parduotuvės vežimėlio skrydis * * * 9
2. Apverstos akys * * * 18
3. Urvas * * * 25
4. Pabėgimas nuo laikrodžio * * * 32
5. Stiklo rūmai * * * 38
6. Badoko Vingis * * * 46
7. Plieninė svajonė * * * 54
8. Kaip padaryti stebuklą * * * 60
9. Šventyklos gatvės tironė * * * 69
10. Bibliotekos ragana * * * 77
11. Ekstrasensas Pancelis * * * 84
12. Susibūrimas * * * 94
13. Kerai * * * 102
14. „Harley“ puolimas * * * 109
15. Pavojingas pasivažinėjimas * * * 118
16. Teisinga bausmė * * * 126
17. Audra ir šventykla * * * 133
18. Rudens lapai * * * 147
19. Griūtis * * * 158
20. Tikras nusikaltimas * * * 168
21. Voro kojos * * * 180
22. Drakonas už sienos * * * 192
23. Sielos remontas * * * 202
24. Renkant šukes * * * 214
25. Pagrobimas * * * 225
26. Skęstantis namas * * * 234
27. Pelėvirkštis * * * 242
28. Motina Kietaliežuvė * * * 253 Epilogas * * * 266
Skiriu savo nuostabiai mamai Antėjai, supažindinusiai mane su žodžių pasauliu.
Senas ir užmirštas varines monetas padengia melsvai žalsvos rūdys – patina. Ir tos visiškai pasikeičia...
Parduotuvės vežimėlio skrydis
Vieną nuostabią akimirką Rajanas manė, kad Džošui pavyks. Jiems pasukus už kampo ir pamačius, kad autobusas jau stovi stotelėje, Džošas leidosi bėgti, baidydamas varnėnus ir taškydamas balas.
Variklis išleido ilgą, graudų atodūsį ir autobusas, sakytum, susigūžęs nuo lietaus, purtydamasis ėmė nešti savo krovinį tolyn. Rajanas vis dar manė, kad Džošui, kaip visada, paskutinę akimirką nusišypsos laimė. Džošui susigretinus su užpakaliniais žibintais, autobusas niauriai nuburzgė tolyn, nuo jo padangų ant šlapio blizgaus asfalto liko ilgos vėžės.
Džošas jį vijosi gal dvidešimt metrų. Paskui Rajanas pro krištolinius lietaus lašelius ant akinių stiklų pamatė, kaip jo didvyris pasidavė, sumažino greitį ir spyrė į lempos stulpą.
Rajanui atrodė, kad autobusas išsivežė jo skrandį ir vasaros dienos likučius. Tamsios parduotuvių vitrinos atrodė daug šaltesnės, nykesnės ir tuštesnės nei anksčiau. Rajanas burnoje tebejuto šokoladinį kokteilį, per kurį pražiopsojo autobusą, ir dabar nuo šio skonio pykino.
Už nugaros išgirdo astmatišką Čelės šniokštavimą ir atsisukęs pamatė ją, besikrapštančią su inhaliatoriumi. Ji giliai įkvėpė, apskritos akys akimirką atrodė dar platesnės aplink rainelę subolavus baltymui. – Jis sakė... Džošas sakė... jis sakė, kad autobusas visada vėluoja, jis sakė, kad dar spėsim išgerti kokteilio... Man galas galas galas... mama mano, kad prižiūriu vaiką...
Iš išgąsčio šviesūs jos antakiai pakilo aukštyn ir pasislėpė po šviesiais kirpčiais.
– Ššš, Čele, – kuo švelniau ištarė Rajanas.
Nuraminti Čelę nebuvo vilties, nepadėjo jokie „ššš“.
– Bet... Džošui gerai, visi pripratę, kad jis nuolat patenka į bėdą. Aš... nemoku patekti į bėdą...
– Ššš, – jau įsakmiau nutildė ją Rajanas.
Džošas buvo čia pat. Dėl kokio nors savo poelgio pasijutęs nesmagiai, tas įniršdavo ant viso pasaulio ir imdavo tarsi juokais kankinti kitus. Rajanas nenorėjo įstrigti Magvaite su piktu Džošu.
Jie išvis neturėjo atsidurti Magvaite.
Magvaitas buvo neaiški vieta. Sprendžiant iš dujų bokštų ir geležinkelio jis lyg ir priklausė Gildliui. Į rytus driekėsi vienodi rapsų laukai, vadinasi, ten buvo ūkininkų žemės. Graudžios namukų eilės, krautuvė ir dviračių parduotuvėlė priminė kaimą. Žvyruoti takai atrodė bemaž gražūs.
Kadaise čia buvo nudurtas žmogus arba ant vieno iš takų rastas pirštas su žiedu, o gal vietinio regbio komanda nuo tilto nusišlapino į kanalą. Niekas gerai neprisiminė, kas įvyko, bet taip jau nutiko, kad Magvaito vardas įgijo bjaurų atspalvį. Išgirdę minint šią vietovę, tėvai įsitempdavo, lyg užuodę smarvę. Tai buvo užribis.
Magvaite nelabai buvo ką veikti, bet jis traukė kaip tik dėl to, kad buvo užgintas. Lesinti kuosas traškučiais prie Magvaito pašto užkaltais langais buvo daug įdomiau nei tai daryti paprastame parke. Taigi nuo pat atostogų pradžios draudžiamos išvykos su vaišėmis prie Magvaito kanalo tapo vos ne kasdienybe.
Magvaitas jiems buvo savas, bet šią akimirką Rajanas nieko taip netroško, kaip išsinešdinti iš jo.
Džošas nunarinęs galvą prikėblino prie draugų, šviesūs, neklusnūs, šepetį primenantys plaukai nuo lietaus buvo patamsėję. Regis, jis raukėsi žiūrėdamas sau į kojas. Tikriausiai užsigavo į lempos stulpą. Paskui Džošas pakėlė galvą ir Rajanas pamatė, kad draugas išsišiepęs.
– Nieko tokio. – Džošas patraukė pečiais ir rankove nusibraukė aplytus gelsvus akinius nuo saulės. – Palauksim kito.
Čelė prikando apatinę lūpą, o viršutinę suraukė taip, kad ši tapo panaši į minkštą snapą. Ji bandė pritarti, nes dievino Džošą kaip nieką kitą, bet žodžiai kapsėjo iš jos lyg vanduo iš sugedusio čiaupo.
– Bet... nieko neišeis, tai buvo paskutinis Gildlio autobusas. O tarpmiestiniam mūsų bilietai netiks. Pinigų kitiems bilietams neturim... taigi įklimpom...
– Ne, neįklimpom. – Džošas vis dar šypsojosi. – Kai ką sugalvojau.
Planas buvo paprastas ir keistas, bet jį sukūrė Džošas, taigi turėjo pavykti.
Už krautuvės automobilių aikštelės tvoros iki pat kanalo leidosi ilgas medžiais apaugęs šlaitas. Šiame brūzgyne klajojo iš parduotuvės pabėgę vežimėliai žolės prisivėlusiais ratais ir smulkialapiais vijokliais apsiraizgiusiais metaliniais rėmais. Džošas buvo sumanęs surasti tokį vežimėlį, parvežti jį į krautuvės aikštelę, prikabinti prie vežimėlių virtinės ir iš plyšelio rankenoje pasiimti užstatytą svarą.
Staiga viskas vėl virto nuotykiu. Trijulė peršoko per tvorą, atsidūrė miške ir pradėjo medžioklę.
Miškas ir taip buvo keistas, o gęstančioje šviesoje atrodė dar keistesnis. Rajanui patiko jame besimėtančios šiukšlės. Tarp šakų kabojo įstrigę pageltę laikraščiai it neregėti raidėmis išmarginti medžių lapai. Papuvęs išvirtęs ąžuolas, pasipuošęs tamsiomis gebenėmis, slėpė sutraiškytų skardinių lobį. Vieno siūruojančio medelio šakos buvo
Trys paaugliai pakliūva į tokį keistą nuotykį, kokio nė nesapnavo. Pritrūkę pinigų autobuso bilietams, jie išsitraukia keletą monetų iš miestelio norų šulinio. Pasirodo, šį šulinį saugo senovinė būtybė, kuri už vagystę atsilygina prakeiksmu. Kad išsivaduotų iš užgriuvusios negandos, draugai privalės padėti pildyti žmonių norus. Pamažu aiškėja, kad ne visų svajonės gražios. Galbūt ne kiekvieną norą dera pildyti? Mistiškas nuotykių romanas skirtas vyresnio mokyklinio amžiaus skaitytojams, tačiau sudomins ir suaugusiuosius. 2008-aisiais „Norų šulinys“ nominuotas Carnegie medaliui bei „Locus“ apdovanojimui. Britų rašytoja Frances Hardinge (g. 1973 m.) lietuvių jau pamėgta už knygas „Melų medis“, „Veidas kaip stiklas“, „Gegutės daina“ bei „Gelmių šviesa“. Autorės kūriniai žavi įvairaus amžiaus skaitytojus – tiek suaugusiuosius, tiek paauglius, tiek storų romanų nesibaidančius vaikus. Ji meistriškai valdo žodžius ir lyg burtininkė jais iškeri įstabius paslaptingus pasaulius, o kasdienius gyvenimus pripildo šiurpių paslapčių ir nenumatytų pavojų.
Redaktorė Renata Ustilaitė
Korektorė Erika Merkytė-Švarcienė
Maketavo Andra Paplauskaitė Tiražas 1000 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
