Issuu

„Noelės dienoraštis“ – šiltas pasakojimas apie meilę ir atleidimą, apie vaikystės traumas ir skausmą, kurį nešiojamės širdyje net ir po daugelio metų; apie desperatišką norą užpildyti sieloje žiojinčią tuštumą ir rasti atsakymą į amžiną klausimą: kodėl kartais atstumiame meilę, nors jos taip trokštame?

Mes patys prisirakiname grandinėmis prie tų, kuriems neatleidžiame.

ISBN 978-609-466-585-1

9 786094 665851

dienoraštis

Džeikobas Čerčeris namus paliko būdamas šešiolikos – tada motina išspyrė jį lauk. Dabar jis – populiarus meilės romanų autorius, besimaudantis šlovės spinduliuose. Likus kelioms dienoms iki Kalėdų jis sulaukia teisininko skambučio – pasirodo, mirė jo motina ir paliko jam visą turtą. Taigi Džeikobui teks grįžti į gimtąjį miestą – ne tik tvarkyti palikimo reikalų, bet ir stoti akistaton su praeitimi, vėl išgyventi kančias, kurias patyrė vaikystėje. Bet galbūt grįžimas namo – ne pati blogiausia mintis, palyginti su nykia perspektyva dar vienas Kalėdas sutikti prie televizoriaus? Kaip paaiškėja, senasis namas slepia ne vieną paslaptį. Jį tvarkydamas Džeikobas tarp daugybės keistų daiktų atranda ir jaunos moters dienoraštį. Ir tai – ne vienintelis praėjusių laikų aidas. Į jo duris netikėtai pasibeldžia Reičelė, ieškanti savų atsakymų. Bandydami įminti praeities mįsles, Džeikobas su Reičele ras daugiau, nei galėjo tikėtis.

RICHARD PAUL EVANS

RICHARD PAUL EVANS (Ričardas Polas Evansas, g. 1962 m.) – garsus amerikiečių rašytojas, išleidęs 42 knygas suaugusiesiems ir 5 knygas vaikams, ypač skaitytojų mylimas už jaukias kalėdines istorijas, kuriose nagrinėjamos šeimos santykių, atleidimo temos. Jis – vienas iš nedaugelio autorių, kuriems pavyko užkariauti ir grožinės, ir negrožinės literatūros bestselerių sąrašus. „Noelės dienoraštis“ – pirmasis jo romanas lietuvių kalba.

RICHARD PAUL EVANS

Autorius, kurio knygų parduota per 35 milijonus egzempliorių

dienoraštis ROMANAS

Jaudinanti istorija apie meilę ir atleidimą

RICHARD PAUL EVANS

dienoraštis

Romanas Iš anglų kalbos vertė Jūratė Dzermeikaitė-Baranauskienė

V ILNIU S

2021

Richard Paul EVANS THE NOEL DIARY Simon & Schuster, New York, 2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 2017 by Richard Paul Evans © Jūratė Dzermeikaitė-Baranauskienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2021 © „Tyto alba“, 2021 ISBN 978-609-466-585-1

Noelės dienoraštis

PROLOGAS

Kartais, klaidžiodamas miglotoje sapnų karalijoje, kažkur tarp miego ir sąmonės, regiu jauną moterį ilgais juodais plaukais, žvilgančiais lyg obsidianas. Tuose sapnuose aš visada mažas, o ji glaudžia mane prie krūtinės, dainuoja ir meiliai žvelgia švelniomis migdolo formos akimis. Visuomet regiu tą pačią jauną moterį. Nežinau, kas ji ir kodėl vaidenasi mano sąmonės labirintuose. Net nežinau, ar ji tikra. Bet negaliu atsikratyti jausmo, kad tikra. Ir dalis manęs jos ilgisi. Kad ir kas ji būtų, mane myli. Arba mylėjo. O aš myliu ją. Ši istorija – apie tai, kaip ją radau. Ir kaip jos ieškodamas radau meilę.

Richard Paul Evans

Gruodžio 7 d., trečiadienis

ČIKAGA

„USA Today“ reporterė įpuolė į „Dunkin’ Donuts“ kavinę – atrodė nervinga ir pavargusi, bet, tarp mūsų šnekant, taip atrodo kone kiekvienas praeivis Čikagos centre. Leidykla antrai valandai suorganizavo man interviu spurginėje prie Tūkstantmečio parko. Dabar buvo dešimt minučių po dviejų. Ji apsižvalgė po spurginę ir pastebėjusi mane atžygiavo prie mano staliuko. – Atsiprašau, kad vėluoju, pone Čerčeri, – sušniokštavo reporterė, numesdama rankinę ant laisvos kėdės tarp mūsų. Tada nuo kaklo nusivyniojo vilnonį šaliką, kuriuo buvo apsitūlojusi iki pat smakro. Jos skruostai ir nosis buvo raudoni nuo stingdančio šalčio. – Reikėjo pasistatyti automobilį L. Findingo stovėjimo aikštelėje, centre dabar rasti vietą ne ką lengviau nei sąžiningą politiką Čikagoje. – Viskas gerai, – tariau, nužvelgdamas ją. Iš pažiūros buvo dvidešimt dvejų dvidešimt trejų metų, daugiausia dvidešimt penkerių. Kasmet jos atrodo vis jau10

Noelės dienoraštis

nesnės ir jaunesnės. O gal čia tik aš senstu? Gurkštelėjau dar kavos, kol ji išsilukšteno iš savo žieminio kiauto. – Šalta lauke. Dabar suprantu, kodėl Čikagą vadina Vėjų miestu. – Šis epitetas neturi nieko bendra su orais, – pasakiau. – Niujorko „The Sun“ redaktorius Čikagą pavadino Vėjų miestu, nes manė, kad čikagiečiai yra tikri pasipūtėliai. – Nežinojau to, – prisipažino ji. – Gal norėtumėt kavos? – paklausiau. – Ne, dėkui. Ir taip jau iššvaisčiau per daug jūsų laiko. Per savo karjerą teko duoti bent penkis šimtus interviu žurnalistams ir per tą laiką išmokau elgtis su jais atsargiai, kaip ir su benamiais šunimis. Greičiausiai jie neįkąs, bet savo paties labui geriau manyti, kad gali įkąsti. Patyriau, kad žurnalistei frazė „Ne įrašui“ skamba kaip „Mažule, pasitikrink, ar tavo diktofone tikrai yra elementai, nes dabar gausi purvo, kurio taip ieškai“. – Kaip jūs? – paklausė jau kiek aprimusi. – Gerai, – atsakiau. Ji išsitraukė iš rankinės diktofoną ir padėjo ant stalo. – Jūs nieko prieš, jei įrašysiu mūsų pokalbį? Jie visada užduoda šį klausimą. Ir mane kaskart apima pagunda atsakyti: „Ne, aš prieš.“ – Tikrai ne. – Ką gi, tada pradėkim, – ji spustelėjo mygtuką, ir diktofono lemputė iškart įsižiebė. – Kalbinu bestselerių autorių Džeikobą Čerčerį. Interviu skirtas šventiniam numeriui. – Ji pažvelgė į mane. – Pone Čerčeri, ar galiu į jus kreiptis „Džeikai“? – Kaip tik pageidausite. 11

Richard Paul Evans

– Džeikai, ką tik išėjo jūsų knyga. Ji visai nauja, tad į perkamiausių knygų sąrašus dar nespėjo pakliūti, bet neabejoju, kad paklius. – Niekada negali būti tikras dėl tokių dalykų, – gūžtelėjau pečiais. – Bet šiandien trečiadienis, tad, spėju, po pietų jau žinosim. – Neabejoju, kad ji bus pirmoje vietoje. – Abejoju, bet tikėtis niekas nedraudžia. – Koks jums šis metų laikas? Gurkštelėjau dar kavos, pastačiau puoduką ant lėkštutės ir mostelėjau į spurginę. – Štai toks. Daug keliauju. Duodu daug interviu. Geriu daug kavos. Pasirašau vieną kitą knygą. – Vakar dalyvavote susitikime su skaitytojais... – Napervilyje. – Ak, taip. Kaip sekėsi? – Gerai. – Ar daug susirinko skaitytojų? – Penki ar šeši šimtai. Kaip paprastai. – Keliuose miestuose jau lankėtės? – Man rodos, dvylikoje. Niujorke, Bostone, Sinsinatyje, Birmingame, Dalase... Kitų dabar neprisimenu. – Turbūt kaip reikiant pavargote. Kada baigiasi jūsų reklaminis turas? – Čikaga – paskutinė stotelė. Po keturių valandų išskrendu namo. – Taigi, keliausit į Aidahą? – Į Ker d’Aleną, – pasakiau, tarsi tai būtų atskira valstija. – O skrisiu į Spokaną. 12

Noelės dienoraštis

– Grįžtate namo kaip tik prieš šventes. Kaip švenčiate Kalėdas namuose? Dvejojau, ar sakyti tiesą. – Jūs tikrai norite tą žinoti? – Tai pagrindinė mano straipsnio tema. – Daugiausia nuobodžiai. Ji nusijuokė. – Leidžiate laiką su šeima, draugais... – Ne. Dažniausiai švenčiu vienas. Išpakuoju agentės ir leidėjo dovanas, išgeriu kelias taures pagerinto kiaušinių likerio, tada pažiūriu futbolo varžybų, kurias praleidau per knygos pristatymo turą, įrašus. Rodos, reporterė kiek suirzo. – Ar turite kokių kalėdinių tradicijų? – Taip. Ką tik jums pasakiau. Dabar ji jau atrodė labai suirzusi. – Kaip šventėte Kalėdas vaikystėje? Gal turite kokių ypatingų prisiminimų? Sunkiai atsidusau. – Apibrėžkite, ką turite galvoje sakydama „ypatingų“? – Gal kurios nors Kalėdos buvo nepamirštamos? – O, taip, – niūriai nusišypsojau. – Gal galėtumėt apie jas papasakoti? – Patikėkit, jūs to nenorėtumėt išgirsti. – O jūs pamėginkit. – Gerai. Kalėdų pavakarė. Man septyneri, motina įėjo į mano kambarį ir rado mane ant grindų žaidžiantį su kalėdiniais žaislais. Ji pasiuto ir aprėkė dėl baisios netvarkos. Tada liepė eiti į virtuvę ir atnešti sunkų medinį šaukštą, skirtą 13

Richard Paul Evans

maišyti. Kai grįžau, nutraukė man kelnes ir išskalbė minkštąją tuo šaukštu. Atrodė, lyg koks demonas ją būtų apsėdęs. Mušė, kol šaukštas lūžo. Tada sumetė į lagaminą mano drabužius, išvilko mane į gatvę ir liepė susirasti kitą vietą gyventi. Stovėjau ten, drebėdamas nuo šalčio, beveik tris valandas. Nenutuokiau, kas turėjo nutikti ar kaip apskritai viskas vyksta. Maniau, visos mamos taip elgiasi su vaikais, kurių nebenori. Spėjau, kad tuoj kas nors atvažiuos manęs paimti. Galiausiai po trijų valandų, jau gerokai po saulėlydžio, sušalęs ir alkanas grįžau prie namo ir pasibeldžiau. Ji priėjo prie durų po penkių minučių. Atidarė ir tiesiog stovėjo ant slenksčio, spoksodama į mane. Tada paklausė: „Ko nori?“ Atsakiau: „Jei būsiu geras, ar galiu grįžti ir čia gyventi?“ Nepratarusi nė žodžio, ji apsisuko ir grįžo į kambarį. Bet neliepė man nešdintis ir neužtrenkė durų prieš nosį, tad nutariau, kad galiu įeiti. Nupėdinau į savo kambarį, palindau po lova ir užmigau. Žvilgtelėjau į reporterę. – Kaip jums tokie Kalėdų prisiminimai? Ji su siaubu pažvelgė į mane. – Ką gi. Manau, gavau, ko norėjau. – Ji paskubomis susigrūdo daiktus į rankinę ir užsivilko paltą. – Dėkui. Straipsnis pasirodys likus savaitei iki Kalėdų, – ir išlėkė atgal į šaltį. Leidėjas nuims man galvą, pagalvojau.

Jei skaitėte bent vieną mano knygą, žinote mane Džeikobo Čerčerio vardu. Visas mano vardas – Džeikobas Kristianas 14

Noelės dienoraštis

Čerčeris. Tik paauglystėje suvokiau, kaip keistai jis skamba, ir man pasidarė įdomu, ar tėvai tik nenutarė pajuokauti, kaip visi tie keistuoliai, pavadinantys savo vaikus Aša Vis ar Ana Pusinė. Džeikobas Kristianas Čerčeris. Džei Ka Čerčeris. Kokia ironija! Juokingiausia, kad mano tėvai taip nė karto ir nenuvedė manęs į bažnyčią.* Turbūt manote, kad meilės istorijų rašytojui sekasi meilėje. Nieko panašaus. Bent jau ne mano atveju. Galbūt tai klasikinis pavyzdys, kaip visi tie, kuriems nesiseka kokioje nors srityje, moko to kitus (ar bent jau rašo apie tai), nes būdamas trisdešimt ketverių tegaliu pasigirti virtine nevykusių santykių. Bet aš nenustoju vilties. Sakoma, tik kvailys darydamas tą patį tikisi kitokio rezultato, tai gal ir esu kvailys, bet vis tiek manau, kad viskas daug sudėtingiau. Man rodos, esu užprogramuotas žlugdyti santykius su moterimis. O gal, kaip sakoma toje dainoje, ieškau meilės ne ten, kur reikia. Kai tik pradėjau rašytojo karjerą, vienas plunksnos veteranas davė man išmintingą patarimą: „Niekada nesusitikinėk su savo skaitytojomis.“ Nuleidau jo patarimą negirdomis ir nuolat užmegzdavau santykius su moterimis, kurias sutikdavau per savo knygų pristatymus, deja, romantika išgaruodavo taip pat greitai kaip ir kramtomosios gumos skonis burnoje. * Žodžių žaismas: Jacob Christian Churcher – Jokūbas Krikščionis Bažnytininkas (angl. christian – krikščionis, churcher – bažnytininkas). Be to, vardų inicialai JC angliškai atitinka Jėzaus Kristaus inicialus. (Čia ir toliau vert. past.)

Richard Paul Evans

Bėda ta, kad moterys skaitydamos mano knygą įsimyli mano sukurtą superherojų. Jei tikrovėje neranda tokio vyro (sėkmės ieškant), kartais ima painioti jį su manimi. Štai su tokiomis moterimis ir susitikinėdavau. Netrukus jos suvokdavo, kad aš toks pat netobulas ir turiu tokių pačių trūkumų kaip kiti vyrai. Tik galbūt aš turiu net daugiau trūkumų.

Ir tam yra priežastis. Mano pasaulis aižėti pradėjo, kai buvau visai mažas. Nutiko du dalykai. Mirė mano vyresnysis brolis ir išsiskyrė tėvai. Buvau vos ketverių – sakyčiau, gal net per mažas prisiminti. 1986 metų rugpjūčio 4-oji. Tądien mirė mano brolis Čarlzas. Ir paskui viskas pasikeitė. Pasikeitė mano motina. Mano motiną Rutą kamavo psichikos negalia. Žinoma, vaikystėje to nežinojau. Metų metus maniau, kad gyvenimas toks ir turi būti, kad normalu kasdien gauti mušti, normalu, kad mama nesirūpina manimi. Kai augi beprotnamyje, beprotybė tampa norma. Taip maniau iki paauglystės, kol vieną dieną man atsivėrė akys ir aš supratau, kad visas mano gyvenimas, visa mano patirtis yra protu nesuvokiamas košmaras. Mano motina ne visą laiką buvo žiauri. Kartais ji būdavo jautri ir švelni. Tai buvo retos akimirkos, bet aš laikiausi jų įsikibęs. Man augant tos švelnumo akimirkos vis retėjo ir retėjo. Dažniausiai motinos tiesiog nebūdavo šalia. Jai dažnai užeidavo migrena, tad ji daug laiko praleisdavo lovoje tamsiame kambaryje, nukėlusi telefono ragelį, slėpdamasi nuo šviesos ir pasaulio. Aš tapau nenormaliai 16

Noelės dienoraštis

savarankiškas pagal metus. Pats gamindavausi valgyti, susiruošdavau į mokyklą, jei drabužiai išsipurvindavo, išsiskalbdavau vonioje. Kai motina atguldavo, vis eidavau patikrinti, kaip laikosi. Ji dažnai prašydavo manęs pakasyti nugarą. Turėjo tokį pieštuką, prie kurio lipniąja juosta buvo pritvirtinusi du dantų krapštukus, juo aš ir braukydavau aukštyn žemyn per nugarą, kaklą ar rankas. Kartais ištisas valandas. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį darydamas jaučiausi mylimas ir reikalingas. Kai kasydavau ją, ji sakydavo man meilius žodžius – žodžius, kurių man reikėjo kaip oro. Aš gyvenau savotiškoje izoliacijoje, ir ne tik namie. Dažniausiai laikiausi atokiau nuo kitų ir mokykloje. Buvau vienišius – toks esu ir dabar. Gal todėl, kad jaučiausi kitoks nei mano bendraamžiai. Buvau labai uždaras ir rimtas. Kai kurie manė, kad esu pasipūtęs. Bet tiesa ta, kad neturėjau laiko draugystėms, nes reikėjo žiūrėti, kad motina sau ko nepasidarytų. Buvo linkusi į savižudybę ir ne kartą kėsinosi įtraukti ir mane į savo savižudiškus planus. Kartą padavė man peilį mėsai pjaustyti ir paprašė pagaląsti jį elektriniu galąstuvu, kad galėtų persipjauti riešų venas. Kitą kartą, kai jau buvau vyresnis, grįžęs iš mokyklos radau vieną laistymo žarnos galą užmautą ant automobilio išmetamojo vamzdžio, o kitą – įkištą pro užpakalinį langą, kiti langai buvo aklinai uždaryti. Mano motina buvo automobilyje, be sąmonės. Ištraukiau ją lauk ir paguldžiau ant betoninių garažo grindų. Motinai paskui dar ilgai skaudėjo galvą, bet šiaip nenukentėjo. O mane prisiminimai kamavo daugybę metų. 17

Richard Paul Evans

Maždaug trylikos tapau aukštesnis už motiną, ir ji nustojo mane mušti. Arba dėl to, kad mušamas nebeverkdavau, arba dėl to, kad jau galėjau jai atsimokėti tuo pačiu. Nesakau, jog ketinau tą padaryti. Nors motina dažnai mane mušė, aš nebuvau žiaurus. Nekenčiau smurto. Ir iki šiol negaliu pakęsti. Tėvą prisimenu, bet miglotai. Motina sakė, kad aš jam nerūpiu, – tiek apie jį ir težinojau. Nors išmokau nepriimti visko, ką motina sako, už gryną pinigą, negalėjau paneigti šių jos žodžių – tėvo tiesiog nebuvo šalia, tad padariau išvadą, kad jis ir nesistengė bent kaip nors dalyvauti mano gyvenime. Tam tikra prasme pykau ant jo labiau nei ant motinos. Kodėl jo niekad nebuvo šalia? Koks jo pasiteisinimas? Jei jam rūpėjau, kaip galėjo palikti mane šiuose namuose? Mano paskutinė diena namuose buvo daugiau nei keista. Man buvo šešiolika. Vieną vakarą grįžau namo iš darbo „Taco Time“ užkandinėje ir radau visus savo daiktus išmėtytus ant vejos prie įėjimo. Ten gulėjo net pagalvė. Namo durys buvo užrakintos. Nė nebandžiau aiškintis su mama, ką šįkart padariau ne taip. Tai buvo nesvarbu. Kažkas manyje kliktelėjo. Supratau, kad atėjo laikas išeiti. Pasiėmiau keletą daiktų nuo vejos ir patraukiau atgal prie „Taco Time“. Dirbau ten kartu su tokia mergina vardu Karlė, ji visada būdavo man maloni. Buvo kiek vyresnė už mane ir turėjo automobilį, dviem spalvomis – juoda ir gelsvai ruda – dažytą „Chevy Citation“. Išgirdusi, kad motina išspyrė mane lauk, ji pasakė, jog galiu apsistoti jos namuose, kol susirasiu kokį kampą. Karlė taip pat buvo išspirta iš namų, mat perdėtai religingi gimdytojai pričiupo ją geriančią alkoholį, taigi, dabar 18

Noelės dienoraštis

ji gyveno pas seserį Kandisę ir svainį Taisoną. Padėjau Karlei susitvarkyti užkandinėje ir nuvažiavau kartu į jos sesers namus, spėliodamas, ar Kandisė su Taisonu tikrai leis man likti. Karlės svainis pasirodė esąs tatuiruotas milžinas iš Samoa. Jis gerokai mane išgąsdino. Nebuvau matęs didesnio už jį žmogaus. Bet bijoti nebuvo ko. Nors ir bauginamos išvaizdos, Taisonas buvo mielas kaip pliušinis meškutis. Jo šypsena buvo užkrečiama, o kai jį kas nors pralinksmindavo, juokdavosi taip, kad namai drebėdavo. Jis buvo giliai tikintis, ir juodu su Kandise lankė kažkokią nekonfesinę krikščionišką bažnyčią. Taip pat jis kas savaitę lankė būrelį, kur vyrai iš pat ankstaus ryto rinkdavosi nagrinėti Biblijos. Taisonas labai pasipiktino sužinojęs, kad motina mane išvijo iš namų. Pasakė, jog galiu likti su jais tol, kol atsistosiu ant kojų. Turint galvoje mano amžių ir padėtį, tai buvo nepaprastai kilniaširdiškas pasiūlymas. Jie gyveno nedideliame name, kurio pirmo aukšto gyvenamasis plotas nesiekė ir septynių šimtų kvadratinių pėdų, bet dar buvo nebaigtas tvarkyti rūsys ir rožinė kaip pasenęs peptobismolis vonia. Jie neturėjo laisvos lovos, užtat surado karališko dydžio čiužinį ir patiesė man ant grindų rūsyje. Štai taip aš suradau naujus namus. Kandisė dirbo teisininko sekretore visu etatu. O Taisonas darbavosi tarptautinės bendrovės, gaminančios telefonų įrangą, pardavimo skyriuje, jo darbo sutartis užtikrino galimybę grįžti namo pusę šešių. Beveik kiekvieną vakarą jis pasisodindavo mane po vakarienės ir klausdavo, kaip mano reikalai. 19

Richard Paul Evans

Vyriška draugija buvo maloni permaina. Nebuvau prie to pratęs, bet man patiko. Manau, ir jam patiko, nes Kandisė ne itin domėjosi tais dalykais, kuriuos jis mėgo, o mėgo jis regbį, velniškai aštrius vištos sparnelius ir „Harley-Davidson“ motociklus. Nors iš namų išėjau, mokyklos nemečiau. Tiesą sakant, lankyti mokyklą reikalavo Taisonas su Kandise, bet būčiau tą daręs ir be jų reikalavimų. Tiesa, dabar lankiau ne tą pačią mokyklą kaip anksčiau. Šioji buvo netgi kitame rajone. Man patiko naujoji mokykla, o ypač anglų kalbos ir kūrybinio rašymo pamokos. Labiausiai dėl Džaninos Daimond – gražutės, ką tik iš universiteto atkeliavusios mokytojos. Turbūt girdėjote apie mokinius, kurie įsimyli mokytojas, – aš buvau vienas jų. Nežinau, ar panelė Daimond nutuokė, kas dėjosi mano gyvenime, bet, matyt, šį tą nujautė. O gal buvo šiek tiek mane įsimylėjusi (bent jau aš taip fantazuodavau). Kad ir kokia buvo priežastis, ji buvo man ypač dėmesinga ir nuolat mane drąsino. Ji pasakė, kad mano rašiniai yra universiteto lygio ir kad turiu tai, ko reikia norint tapti tikru rašytoju. Buvau nepratęs, kad kas nors taip teigiamai vertintų ką nors, ką aš padariau. Dažnai likdavau po pamokų ir padėdavau jai tikrinti namų darbus. Rašyti man visada buvo savaime suprantamas dalykas. Kaip ir kalbėti, tik rašyti sekėsi lengviau. Tiesą sakant, daug lengviau. Man būdavo nejauku stovėti priešais daugybę žmonių, ir iš to nejaukumo visos mintys ir žodžiai imdavo sproginėti galvoje kaip kukurūzai mikrobangų krosnelėje. Manau, dauguma žmonių pasiekia sėkmę ne nepaisant sunkumų, o kaip tik dėl jų. Atrodo, būtent nelengva vaikystė 20

Noelės dienoraštis

dovanojo man empatijos jausmą ir gebėjimą kurti istorijas. Dažnai fantazuodavau ir kurdavau pasakojimus galvoje – man tai buvo lyg išlikimo mechanizmas. Begalę laiko praleidau išgalvotuose pasauliuose, bėgdamas nuo tikrojo ir jo keliamo skausmo. Kartą panelė Daimond, nieko man nesakiusi, nusiuntė vieną mano rašinį į vietos kūrybinio rašymo konkursą. Laimėjau pirmą vietą. Taisonas, Kandisė ir Karlė atėjo į apdovanojimo ceremoniją. Organizatoriai pakvietė mane į sceną ir įteikė vardinę nugalėtojo lentelę, odinę užrašinę, firminį „Cross“ rašiklį ir pieštukų rinkinį. Tokių gražių daiktų niekada nebuvau turėjęs. Neskaitant kekso, laimėto antroje klasėje per ortografijos konkursą, tai buvo vieninteliai mano trofėjai. Kai nuo mano persikėlimo pas juos buvo praėję metai ir trys savaitės, Taisonas pranešė, kad darbdaviai siunčia jį į Spokaną Vašingtono valstijoje ir mes kraustysimės ten po dviejų mėnesių, vos tik baigsiu mokyklą. Susijaudinau išgirdęs tą „mes“. Buvo akivaizdu, kad jiems net nekilo klausimas, ar aš keliauju su jais, ar ne. Tą akimirką supratau, kad mes – šeima. Ironiška, bet būtent Karlė nesikraustė su mumis. Ji ką tik buvo baigusi pirmą kursą Jutos universitete ir nusprendė likti Solt Leike su draugais. Mūsų ketvertas užvertė visą namą dėžėmis, o tada Taisonas, Kandisė ir aš sugrūdom visą mantą į Taisono pikapo galą bei „U-Haul“ priekabą ir po ašaringo atsisveikinimo su Karle išvažiavome į Spokaną, esantį už septynių šimtų mylių nuo Solt Leiko; Taisonas su Kandise – pikapu, o aš – naudota „Toyota Corolla“, įsigyta prieš šešis mėnesius. 21

Richard Paul Evans

Gali pasirodyti keista, kad nepranešiau motinai apie persikraustymą į kitą valstiją, bet nemaniau, kad jai tai būtų svarbu žinoti. Nuo tada, kai išmetė mano daiktus iš namų, ji nė nebandė manęs surasti. Būtų tas pats, kaip pasakoti benamiui gatvėje, per kokį kanalą rodoma tavo mėgstamiausia laida. Beprasmiška.

Praėjus savaitei po persikraustymo į Spokaną gavau picos išvežiotojo darbą restorane „Caruso Sandwich & Pizza Co“. Neblogai nubyrėdavo arbatpinigių, be to, savo darbuotojus jie maitino nemokamai, o tai didelis privalumas. Paprastai po pamainos parsinešdavau namo neatsiimtų picų, ir jas Taisonas džiaugsmingai sukirsdavo naktipiečių. Vasarai baigiantis užsiregistravau į Gonzagos universiteto kūrybinio rašymo programą. Man paskyrė stipendiją, o ir paskui gaudavau gerus pažymius. Man patiko gyvenimas koledže. Buvo ne toks, kokį matai per televiziją, jokių laukinių brolijos vakarėlių su alaus gėrimo varžybomis ir panašių dalykų. Studijų metais buvau šioks toks atsiskyrėlis, bet man tai tiko. Daug laiko leisdavau bibliotekoje ir parašiau apie tuziną apsakymų, keletas net buvo paskelbti universiteto meno ir literatūros žurnale „The Reflection“. Taip pat uždarbiavau rašydamas straipsnius universiteto laikraščiui „The Bulletin“. Pirmą kartą savo gyvenime žinojau, ką noriu veikti toliau. Norėjau tapti rašytoju. Mano didžiausia svajonė buvo rašyti knygas ir būti publikuojamu autoriumi. Vienas mano 22

Noelės dienoraštis

dėstytojų, profesorius, buvo publikuojamas autorius. Nebuvo labai garsus, bet turėjo gerbėjų. Geresnio gyvenimo ir negalėjau įsivaizduoti. Dvidešimt trejų gavau literatūros bakalauro diplomą. Paskutiniame kurse atlikau praktiką bendrovėje „Deaconess Healthcare“ Spokane – kas savaitę rašiau jiems naujienlaiškius ir tinklalapyje skelbiamus straipsnius. Kai baigiau studijas, jie įdarbino mane visu etatu. Mano finansiniai reikalai dar niekad nesiklostė taip gerai. Būtent tada išsikrausčiau iš Taisono ir Kandisės namų. Jie neprašė manęs išsikraustyti, tiesą sakant, atrodė, netgi nuliūdo, kad išsidanginu, bet po visko, ką dėl manęs padarė, ir aš pats nenorėjau laukti, kol jiems teks to paprašyti. Be to, po daugybės metų bandymų Kandisė pagaliau pastojo, ir aš supratau, kad laikas jiems turėti asmeninį gyvenimą. Persikėliau į butuką rūsyje, vos už pusmylio nuo Kandisės ir Taisono namų. Net man persikrausčius bent kartą per savaitę pietaudavome drauge. Kaip ir anksčiau, kaskart atnešdavau Taisonui picą naktipiečių. Vaikščiojau į pasimatymus su merginomis, bet santykiai ilgai netrukdavo. Mano viengungystė turėjo privalumų. Kai tavo gyvenime nėra kito svarbaus žmogaus, turi daug laisvų vakarų. Praėjus metams po studijų pradėjau rašyti savo pirmąją knygą, painią istoriją apie išdraskytą šeimą, bet jos taip niekam ir neparodžiau. Dvidešimt šešerių pradėjau rašyti antrą knygą. Ji buvo geresnė nei pirmoji, bet ne tiek, kad galėčiau ja didžiuotis. Jau ėmiau abejoti, ar tikrai turiu tai, ko reikia norint tapti rašytoju. Laimė, mano aistra rašyti buvo stipresnė už visas dve23

Richard Paul Evans

jones. Dar po metų parašiau pirmą tikrą romaną. Vadinu jį pirmu tikru romanu, nes tai pirmoji mano knyga, kurią buvo ne gėda duoti paskaityti kam nors kitam. Ji vadinosi „Ilgas kelias namo“. Tai istorija apie jaunuolį, bandantį surasti savo motiną. Nereikia būti Froidu, kad suvoktum, iš kur sėmiausi įkvėpimo. Baigęs rankraštį, atspausdinau keletą kopijų ir daviau paskaityti keliems žmonėms darbe. Viena mano bendradarbė, Betė, turėjo pusseserę Lorę, Niujorke įsikūrusios literatūros agentūros bendrasavininkę. Perskaičiusi mano rankraštį, Betė, nė neužsiminusi man, nusiuntė jai duotą egzempliorių Lorei. Visai kaip tada, kai panelė Daimond nieko nesakiusi nusiuntė mano rašinį į rajono konkursą. Niekada nepamiršiu dienos, kai paskambino Lorė. Mūsų pokalbis skambėjo maždaug taip: Lorė: Pone Čerčeri, jums skambina Lorė Lord iš „Sterling & Lord“ literatūros agentūros. Kaip jūs? Aš: Ką? Lorė: Esu Lorė Lord. Skambinu iš „Sterling & Lord“ literatūros agentūros Niujorke. Ar jūs parašėte „Ilgą kelią namo“? Aš: Taip. Lorė: Džeikobai, parašėte tikrai gerą knygą. Ar galiu į jus kreiptis „Džeikobai“? 24

Noelės dienoraštis

Aš: Taip. Kaip jūs gavote mano rankraštį? Lorė: Mano pusseserė Betė atsiuntė. Man rodos, jūs dirbate su ja. Aš: Betė Čemberlen? Lorė: Taip. Ji nesakė jums, kad siunčia man jūsų rankraštį? Aš: Ne... Lorė: Ką gi, ji man jį atsiuntė. Ir jis nuostabus. Norėčiau pasiūlyti leidėjams. Šiuo metu atstovauju trisdešimt dviem rašytojams, septyni iš jų yra tarptautinių bestselerių autoriai. Norėčiau, kad taptumėt aštuntuoju. Jei jus domina mano pasiūlymas, mielai atskrisčiau į Spokaną susitikti su jumis. Aš: O... žinoma.

Po trijų dienų susipažinau su Lore Lord, moterimi, su kuria netrukus profesiškai susižadėsiu. Pasirašiau sutartį su jos agentūra, ir ji ėmėsi darbo – siūlyti mano rankraštį didžiausioms leidykloms. Jį išleisti panoro šeši leidėjai, tad Lorė suorganizavo aukcioną, ir kaina pakilo iki ketvirčio milijono dolerių – turbūt nė nereikia sakyti, kad tai beprotiškai didelė suma už pirmą nežinomo rašytojo knygą. 25

Richard Paul Evans

Po mėnesio viena garsi kino studija įsigijo ekranizacijos teises. Įdomus buvo laikas. Į mano gyvenimą pasibeldė milžiniški pokyčiai. Staiga paaiškėjo, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde. Galima sakyti, trenkė literatūrinis žaibas. Mano knyga buvo komerciškai sėkminga ir sulaukė literatų pripažinimo. „New York Times“ apžvalgininkas parašė puikų atsiliepimą. Ji apžvelgta ir žurnalo „Publishers Weekly“ straipsnyje kartu su kitais rekomenduojamais leidiniais, netgi kandumu garsėjantis „Kirkus“ apžvalgininkas ją įvertino teigiamai. Netrukus leidykla pasirašė su manimi sutartį dėl kitų trijų romanų, tad mečiau darbą „Deaconess Healthcare“, kad galėčiau visą dėmesį skirti rašymui. Mano, kaip rašytojo, karjera klostėsi taip, kaip svajoja milijonai pradedančių rašytojų. Bet tada savęs vis klausiau – ir iki šiol klausiu, – ar mano motina skaitė mano knygą. Pagal naująją sutartį turėjau gauti daugiau kaip keturių milijonų honorarą. Po to mano gyvenimas pasikeitė. Prieš metus Kandisė pagimdė vienuolika svarų ir tris uncijas (nieko sau!) sveriantį bernioką. Per tas Kalėdas, norėdamas atsidėkoti Taisonui ir Kandisei už viską, ką dėl manęs padarė, sumokėjau jų skolą už namą ir nupirkau Taisonui „Harley-Davidson Fat Boy“ motociklą, kurio jis taip troško. Buvo gera įvairovės dėlei jiems ką nors dovanoti, o ne atvirkščiai. Kandisė pabučiavo mane, o ir Taisonas neįstengė nuslėpti ašarų. – Drauguži, tu tikrai persistengei, – tarė jis. Aš apkabinau Taisoną. – Tikrai ne. Jūs mane išgelbėjote. 26

Noelės dienoraštis

Nusipirkau namą Ker d’Alene, ramiame kurortiniame miestelyje, vos pusvalandis kelio į rytus nuo Spokano. Namas buvo gražus ir stovėjo ant ežero kranto, bet, kaip ir dauguma prestižinių sklypų, buvo gana nuošaliai. Jaučiausi vis vienišesnis ir vienišesnis. Prieš perdozuodama Dženis Džoplin pasakė: „Scenoje aš myliuosi su dvidešimt penkiais tūkstančiais žmonių, o tada viena grįžtu namo.“ Taip jaučiausi ir aš, daugiau kartų, nei norėčiau. Nesakau, kad nebuvo pasiūlymų. Prisimenu, kaip pirmą kartą atskridau į miestą ir mane pasitiko nuostabi atstovė spaudai. Kai ji registravo mane viešbutyje, registratūros tarnautojas paklausė: – Kiek jums reikės raktų? – Tik vieno, – tarė ji. – Jis vienas. – Tada atsisuko į mane. – Nebent norėtumėt, kad šįvakar palaikyčiau jums draugiją. Apsimečiau neišgirdęs jos pasiūlymo. – Užteks ir vieno rakto, – tariau. Toks tat buvo mano gyvenimas. Milijonai gerbėjų. Vienas raktas. Ir visą tą laiką kažkur mano širdyje tūnojo moteris, persekiojanti mane sapnuose. Moteris, nepagaunama kaip angelas. Kartą bandžiau aprašyti ją savo knygoje, bet net ir čia ji išnyko kaip dūmas. Istorija niekur nenuvedė. Jaučiausi beletrizuojantis negrožinę istoriją. Mano gyvenime nusistovėjo rutina, nuspėjama kaip Tokijo metro. Parašydavau po knygą per metus, o paskui keliaudavau po šalį pirmąja klase, susitikdavau su skaitytojais, pasirašinėdavau knygas, dalydavau interviu reporteriams. O tada vieną dieną, likus vos trims savaitėms iki Kalėdų, sulaukiau telefono skambučio, kuris viską pakeitė. 27

Mes patys prisirakiname grandinėmis prie tų, kuriems neatleidžiame.

ISBN 978-609-466-585-1

9 786094 665851

dienoraštis

RICHARD PAUL EVANS

Autorius, kurio knygų parduota per 35 milijonus egzempliorių

dienoraštis ROMANAS

Jaudinanti istorija apie meilę ir atleidimą