Issuu

Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė

Vilnius, 2019

Pratarmė

Ši istorija pasakoja apie mano vaikystę Brazilijoje, kultū rinį šoką, kurį patyriau atsidūrusi šiaurės Švedijos miškuose, apie prarastus žmones, kuriuos mylėjau labiausiai. Ji pasako ja apie tai, ką aš prisimenu iš vaikystės, praleistos laukinėje gamtoje, San Paulo gatvėse, vaikų namuose ir pirmaisiais me tais Švedijoje. Mano prisiminimai padriki, tačiau labai ryš kūs. Aš labai stengiausi nepamiršti, pasakodavau sau pačiai, užrašiau juos – kad išlikčiau tokia, kokia buvau. Sukūriau istoriją – savo istoriją. Tiksliai neprisimenu, kokio amžiaus buvau, kai visa tai nutiko, kiek laiko praleidau vienoje vie toje. Buvau gatvės vaikas. Ką reiškia laikas tokiam vaikui? Kam mums, man suvokti laiką? Mes nebuvome visuomenės dalis. Tiesiog egzistavome pasaulyje, kuris neturėjo mums laiko, kuriam nerūpėjo, ar mes įgysime išsilavinimą, nė mo tais buvo net tai, ar mes gyvensime, ar mirsime. 7

Ar esate patyrę tokį jausmą, kai nori atsistoti ant kalno viršūnės, nužvelgti mišką, vandenis ir grožį, plytintį tau po kojomis, ir surikti iš visų jėgų? Rėkti tol, kol plaučiuose ne liks oro, kol ims skaudėti gerklę ir plaučius. Klykti taip, kad išsivalytų siela. Kad galėtumėt gedėti ir kad taip nebeslėgtų visa, ką slėpėte, susikaupęs skausmas ir visa, prie ko turė jote prisitaikyti. Aš visada jaučiau, kad turiu prisitaikyti – prie gatvės įstatymų, vaikų namų taisyklių ir sprendimų, prie naujos aplinkos Švedijoje. Buvau dvilypė asmenybė – Christina iš Norlando ir Christiana iš Brazilijos. Ne visada būdavo lengva jas suvienyti. Keletą kartų esu stovėjusi ant kalno, beviltiškai mėgindama išsirėkti ir taip atsikratyti da lies nevilties ir skausmo. Išsižiojau, kad visa tai paleisčiau, bet rėkti negalėjau. Puslapiuose, kuriuos versite, bus mano riksmas, o žodžiai – mano garsiakalbis. Bet svarbiausia, kad šiuose puslapiuose yra mano tiesa, mano istorija: apie kovą, kad išgyvenčiau, apie drąsą grįžti namo į Braziliją ieškoti savo biologinės moti nos, apie tai, kaip atrasti gyvenimo džiaugsmą, ir apie beribę motinų meilę, šildančią mano širdį.

Kelionės pradžia Umeo, Švedija, 2015 metų žiema

Pabudusi vieną saulėtą dieną prieš trejus metus išsigan dau. Tiksliau pasakius, mane apėmė siaubas. Aš bijojau gy venti. Atsitrenkiau į sieną, tą įžymiąją sieną, apie kurią visi kalba. Į ją atsitrenkti galima judant įvairiu greičiu: bėgant, bėgiojant arba pėdinant koja už kojos. Kuo greičiau judi, tuo labiau skaudės ir tuo didesnę traumą patirsi. Tai paprasta for mulė, kuri, iš esmės labai logiška. Mano atsitrenkimą į sieną galima palyginti su keturių šimtų metrų bėgimu tiesiai į ją. Kaip tai galėjo atsitikti? Jei kas būtų paklausęs mano bendradarbių, vadovų ar draugų, nė vienas nebūtų nuste bęs. Aš dirbau ir studijavau už du. Reikia pripažinti, kad mano gyvenime tvyrojo chaosas. Be to, mano asmeninis gy venimas, santykiai su šeima, draugais ir pačia savimi buvo 9

įtempti. Todėl mėginau užsiimti tuo, ką galėjau suvaldyti. Kaip sutvarkyti baimės gyventi chaosą? Kai iš tiesų bijau jausti? Kai bijau skausmo? Kai bijau, kad mane paliks arba mirs tie, kurie man rūpi? Kai bijau, kad jei nustosiu bėgti – susmuksiu vietoje? Kai bijau savęs tokios, kokia esu? Buvau tokia pavargusi, tokia išsekusi. Neturėjau jėgų, nenorėjau nieko, net galvoti. Mintys sukeldavo tik nerimą. Neturėjau jėgų būti žmogumi. Išgyvenau tai, ko anksčiau nebuvau patyrusi. Vadovauti ėmė mano kūnas ir pasąmo nė, o siela nutarė, kad dabar jų eilė mane valdyti. Ėmiau sapnuoti košmarus: aš vėl septynerių ir bėgu nuo mirties. Sapnavau tai vėl ir vėl. Geriau būčiau sapnavusi, kad po lova gyvena baisūs troliai. Deja, sapnavau tikrus įvykius – tai, kas man nutiko vaikystėje. Supratau, kad viena nebesusitvarkysiu. Suvokiau, kad tu riu du kelius: pasiduoti arba išsikapstyti. Prisimenu, kaip nu einu į vonios kambarį ir atsistoju priešais veidrodį. Žiūriu sau į akis ir matau, kas mano viduje, ir tai kelia skausmą. Matau, kaip akyse tvenkiasi ašaros, nes suvokiu, kad mergytė, bėgusi nuo mirties, vis dar bėga. Suvokiu, kad vieną kartą ir visiems laikams turiu liautis bėgusi, dėl savęs pačios. Kad turiu susi doroti su tuo, kas buvo. Savo atvaizdui garsiai ištariu: „Chris tina, tu nebegali bėgti, tu nebenori. Tu nori gyventi ne taip.“ Pirmą kartą gyvenime iš tiesų paprašiau pagalbos. Dabar sėdžiu ant sofos savo bute Umeo. Peržiūriu vi sus tėvo duotus dokumentus, susijusius su mano ir brolio 10

įvaikinimu. Ant staliuko guli paskleistas visas pluoštas. Pusė parašyti švediškai, kiti – portugališkai. Per dvidešimt ket verius metus, kai jie gulėjo užrakinti tėvo seife, nė karto neprašiau parodyti. Nejaučiau poreikio. Vis tiek juose ne buvo parašyta nieko tokio, ko aš apie save nežinočiau; jie nieko nebūtų atskleidę apie mano gyvenimą Brazilijoje, ko nebūčiau prisiminusi. Niekada nejaučiau poreikio sužinoti, kas aš, iš kur esu, kodėl mane paliko. Žinau, kas aš, iš kur ir, svarbiausia, kad manęs nepaliko. Pasakydama, kad mūsų įvaikinimo pagrindu tapo pagrobimas, perdėčiau, bet kar tais taip jaučiuosi. Kai atvykome į Švediją, mano brolis Patrickas arba Pat rique’is José Coelho, kaip jį pavadino mūsų biologinė motina, buvo per mažas, kad prisimintų, kas įvyko. Savo švediškoje šeimoje mes retai kalbėdavome apie tą laiką. Ži noma, būta daug priežasčių, bet aš žinau tik savąsias. Vis dėlto žinau, kad brolis iš gyvenimo Brazilijoje prisimena tik vieną dalyką – kad gulėjo kartono dėžėje. Aš tai patvirtinau, nes pati keletą kartų buvau jį ten paguldžiusi, mėgindama užmigdyti. Prisiminimai įdomūs tuo, kad vieni išlieka, kiti dingsta visam laikui, o treti gali sugrįžti. Aš mėginau prisi minti mamą, kai ji laukėsi Patricko, bet nesėkmingai. Atro do, vaikystėje turėjau prisiminti, kad mamos pilvas augo, kad laukiau brolio arba sesės. Nežinau, ar neprisimenu to dėl, kad didesnę laiko dalį praleidau gatvėje be mamos, ar paprasčiausiai pamiršau. Žinau tik tiek, kad vieną dieną jis, Patrickas, tiesiog atsirado mano gyvenime ir aš jį pamilau 11

nuo pirmos akimirkos. Prisimenu, kaip rūpinausi juo gat vėje, maitindavau, keisdavau vystyklus ir stengdavausi, kad brolis pamiegotų. Prisimenu, kad jis kaip kūdikis nekėlė daug triukšmo. Neprisimenu, kad būtų daug verkęs ir rėkęs. Į Švediją atvykau aštuonerių, o broliui buvo metai ir de šimt mėnesių. Mes tikri brolis ir sesuo, tos pačios mamos, bet tėvai skirtingi. Įvaikinimo dokumentuose Patricko tė vas įrašytas, o mano tėvo eilutė tuščia. Kažin ar tai reiškia, kad niekada nesužinosiu, kas buvo mano biologinis tėvas? Būtų keista sakyti, kad Patrickas man pusiau brolis. Galbūt todėl, kad nepažinojau nei savo, nei jo tėvo. Turbūt dėl to, kad jų nebuvo, aš Patricką visada laikiau tikru broliu. Gal artumo jausmą sustiprino ir tai, kad buvome įvaikinti ir įgi jome naujus tėvus. Mes tapome šeima, šeima, kurią susiejo ne kraujo ryšiai, o aplinkybės, atsitiktinumas ir, kas žino, galbūt kažkas nepaaiškinama. Tačiau mes tapome šeima. Patrickas smalsus, jam kyla tokie klausimai kaip: „Iš kur aš esu? Kas mano biologiniai tėvai ir kodėl jie mane paliko?“ Man niekada nekilo tokių minčių. Be abejo, buvo kilęs klausimas, kas mano biologinis tėvas, bet niekada nebuvo svarbu, žinosiu tai ar ne. Juk jo niekada nebuvo. Mano ir brolio gyvenimai buvo skirtingi. Jis gyveno beveik tik Šve dijoje, o aš buvau gyvenusi ir Brazilijoje. Visai nesvarbu, kuriam iš mudviejų buvo sunkiau ar lengviau – kaip kam atrodo. Mes, kaip ir daugelis kitų žmonių, patyrėme liūdesį, skausmą, džiaugsmą ir laimę, tik skirtingais būdais. 12

Jausmus ne visada lengva suprasti ar suvaldyti. Ne visada pakanka žmogiškos, bent jau mano, logikos ir racionalaus mąstymo, kad nuraminčiau kartais manyje siaučiančią au drą. Dabar kaip tik tokia akimirka, kai sėdžiu ir peržiūriu visus šiuos dokumentus, pasakojančius istoriją apie mano ir brolio įvaikinimą. Įdomu skaityti, ką turėjo patirti mano naujieji tėvai, kad įsivaikintų ir galiausiai parsivežtų namo vaikus, dėl kurių taip ilgai kovojo. Jie mėgino susilaukti vaikų dešimt metų, bet galiausiai nutarė įsivaikinti vieną, kuriam būtų nuo vie nerių iki trejų metų. Viskas baigėsi tuo, kad gavo du. Čia tiek daug dokumentų: iš Švedijos teismo, Socialinių reikalų tarnybos, San Paulo teismo, taip pat rekomendacijos, para šytos mamos Lili-annos ir tėčio Sturės artimiausių draugų ir bendradarbių. Turiu ir mamos Lili-annos parašytų laiš kų, kuriuos skaitydama jaučiuosi ir laiminga, ir nusiminu si. Laiminga todėl, kad galiu susipažinti su jos mintimis ir jausmais, bet liūdna, kad jos nebėra. Norėčiau, kad būtų čia, kai dabar ėmiausi ieškoti praeities. Esu suaugusi, sava rankiška moteris, bet abejoju, kad manyje kada nors užaugs mergaitė, kuriai kasdien vis dar trūksta ir reikia mamos. Ei nant metams supratau, ką iš tiesų reiškia ilgesys. Jis nesusijęs su laiku – kiek laiko kažko nematei ar kiek valandų praėjo nuo tada, kai su kažkuo kalbėjai. Tai susiję su ypatingomis akimirkomis, kai nori, kad tie žmonės būtų šalia. Kai buvau dešimties, paklausiau mamos Lili-annos, ko kia buvo jos ir tėčio reakcija sužinojus, kad galės įsivaikinti 13

mane ir Patricką. Lili-anna papasakojo, kad jie vis laukė laiško, patvirtinančio, jog pagaliau turės vaiką. Iš jo su žinojo ne tik tai, kad jiems leista įsivaikinti, bet ir tai, kad vietoje vieno vaiko turės rūpintis broliu ir sese. Mergaitei aštuoneri, o berniukui beveik dveji. Lili-anna prisiminė, kad tai išgirdęs tėtis dviem dienoms išėjo į mišką ir ji ne galėjo jo rasti. Mama sakė, kad ji iškart sutiko įsivaikinti, bet nežinojo, kaip jaučiasi Sturė. Grįžęs namo ir pamatęs, kaip žmona nerimauja, jis negalėjo nesutikti. Sturė šypsosi pasakodamas, kad mama būtų paėmusi ir penkis vaikus, jei būtų pasiūlę. Man ši mintis patinka. Patinka tai, kad mama būtų paėmusi ir visą futbolo komandą, jei būtų reikėję rink tis – visi arba nė vieno. Mama sakė, kad jai nepatiko mintis išskirti brolį ir sesę. O jeigu jie būtų atsisakę, tai neaišku, ar būtų vėl gavę pasiūlymą ką nors įsivaikinti. Skaitau dokumentus toliau. Suspaudžia širdį. Perskai čiau tai, kam visai nebuvau pasirengusi. Daug ko neprisimenu, tačiau žinau, kad mama mūsų ne mušė. Žmonės elgėsi su mumis bjauriai, bet neprisimenu, kad tokia būtų buvusi mama. Taip, mes buvome neprižiū rėti. Pagal švediškus standartus, neprižiūrėti yra visi gatvės vaikai, ir nesvarbu, ar jie turi gerus tėvus, ar ne. Bet labiau siai mane sukrečia tai, kas parašyta toliau laiške: kad aš pa sakiusi, jog mamai „ne visi namie“. Norėčiau, kad niekada nebūčiau ištarusi šių žodžių, tačiau žinau, kad pasakiau. Ži nau, kad pasakiau, nes iš manęs to tikėjosi. Niekada nema niau, kad mano mama tokia. Nors kas žino, gal ir buvo. Juk 14

vaikui sunku suprasti, kas keista, o kas ne. Žinau tai, kad aš ją mylėjau ir myliu, todėl man skaudu skaityti savo žodžius, prisimenant, ką mudvi patyrėme. Kažin, kas neišprotėtų, kai kasdien visais būdais būtų priverstas kovoti dėl išgyvenimo. Padedu į šalį įvaikinimo dokumentus ir peržiūriu pluoš tą senų kvitų, lėktuvo bilietų ir viešbučių sąskaitų, kurias mama išsaugojo iš to laiko, kai jie buvo atvykę į Braziliją pasiimti manęs ir brolio. Ieškau gijų, kurios nuvestų mane atgal į vaikų namus, pas biologinę mamą ir vietas, kurio se gyvenau. Tai prilygsta adatos paieškoms šieno kupetoje. Verčiu vieną kvitą po kito: iš vaistinės, kurioje mama su tėčiu pirko pieno pakaitalo Patrickui, už mums nupirktus drabužius, iš restoranų. Tačiau man reikalingos gijos nėra. San Paulas – didelis miestas, kuriame daugiau kaip dvide šimt du milijonai gyventojų ir kelios favelos. Atrodo neįma noma rasti, kurioje iš jų gyvenome mes. Tarp kvitų randu baltą, truputį suglamžytą ir per pusę perlenktą A5 dydžio lapą. Atvertusi jį, kairiajame kampe pastebiu San Paulo teis mo antspaudą. Matau, kad rašyta ranka, Lili-annos rašyse na. Ji buvo paskubomis užsirašiusi argumentą dėl manęs: „Christina nenori taip gyventi.“ Ar aš taip sakiau? Kyla mintis, kad jeigu jie taip pasakė Lili-annai ir Sturei, galbūt taip pat paaiškino ir mano bio loginei mamai Petroniliai. Krūtinę suspaudžia nerimas. Po viso to, ką mudvi su mama patyrėme, kai gavau iš jos šitiek meilės, Brazilijos institucijos galėjo pasakyti, kad aš nutaru si palikti ją, nors iš tiesų buvau bejėgė. 15

Skaitydama jaučiu, kad privalau pamėginti surasti savo biologinę mamą. Jaučiu, kad noriu išteisinti ją ir papasakoti tiesą – tokią, kokią atsimenu, kaip atsimenu mūsų laiką kar tu ir meilę, kuria dalinomės tais laikais, kurie, regis, priklau so kitam pasauliui kitoje visatoje. Nes yra didelis skirtumas tarp nesirūpinimo vaikais ir gyvenimo visuomenėje, kuri nesuteikia savo piliečiams galimybių, kad norintys galėtų pasirūpinti savo vaikais. Paskambinu į Švedijos teismą ir paprašau visų dokumen tų, susijusių su mano ir brolio įvaikinimu. Moteris, su ku ria kalbu, pažada padaryti viską, ką gali. Po trijų dienų jie įkrenta į mano pašto dėžutę su nedideliu priklijuotu lape liu, kuriame palinkėta: „Sėkmės kelionėje, Christina.“

Mergaitė iš olos Brazilija, devintasis dešimtmetis

Mano dokumentuose iš Brazilijos įrašyta, kad gimiau 1983 m. balandžio 30 d. Tą pat dieną, kai Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas šventė savo trisdešimt septintąjį gim tadienį, aš pirmąkart įkvėpiau kažkur Diamantinoje, Brazi lijoje, kitapus Atlanto. Kai buvau maža, mama pasakodavo, kad gimiau miške, kad mano tėvas buvo indėnas ir kad esu pusiau indėnė. Nežinau, ar tai tiesa. Nežinau, ar ji prikūrė ir pagražino pasakojimą, užuot pripažinusi, kad nežino, kas mano tėvas, arba kad jis nenori turėti su mumis reikalų. Jos versija man visada patiko ir daugelį metų noriai ja tikėjau. Dalis manęs vis dar nori ja tikėti. Žinau ir prisimenu tiek, kad pirmuosius savo gyvenimo metus praleidau su mama Diamantinos miškuose ir olose. 17

Nors gyvendama oloje su mama buvau labai maža, daug ką prisimenu. Prisimenu, kad gyvenome dviejose skirtingo se olose. Viena buvo netoli raudono žvyrkelio, o kita – gi liau miške. Prisimenu, kaip mama sėdėdavo ir iš šakelių bei palmių lapų pindavo uždangą olai arba paklotą, ant kurio miegodavome. Aš sėdėdavau šalia ir žiūrėdavau, kaip jos pirštai pina iš lapų taką. Man atrodydavo, kad mama labai sumani, tad mokydavausi iš jos kaip įmanydama. Prisimenu, olos sienos plyšyje paslėpėme mačetę ir už kišome skylę dideliu akmeniu, kad į ją neįlįstų nuodingi gyviai. Nė viena nenorėjome, kad įkišus ranką išsiimti ma četės, mums kas nors įgeltų. Tai buvo brangiausias mūsų daiktas, be mačetės būtume buvusios bejėgės. Mama nau dodavo ją ir kaip ginklą, ir kaip įrankį surasti maisto, ir brautis per tankią miško augmeniją. Naudodavome ją ir rie šutams perskelti, ir valgomiems augalams nukirsti. Mums tai buvo gyvybiškai svarbus įrankis. Prisimenu, kad turėjau naminių gyvūnėlių – šarvuotį ir beždžionėlę. Galbūt klaidinga vadinti juos naminiais, nes namo mes neturėjome. Šarvuotis buvo pas mus daugiau ar mažiau ne savo noru, o beždžionėlė tai ateidavo, tai išeidavo. Mudviejų santykiai tikrai nebuvo abipusiai. Ji naudodavosi manimi, kad gautų maisto, apmėtydavo akmenimis, riešu tais ir kitkuo. Gavusi, ko nori, ji greitai dingdavo. Mama sakydavo, kad beždžionė panaši į vyrus. Aš to nesupratau. Man atrodė nelogiška – beždžionė yra beždžionė, o vyras yra vyras. Kai paklausdavau kodėl, ji tik nusijuokdavo. 18

Kartą vienu metu šėriau ir beždžionę, ir šarvuotį. Beždžionė pasiėmė vaisių ir nepadėkojusi dingo taip pat greitai, kaip ir atėjo. Nežinau, ar man pasivaideno, bet atrodė, kad šar vuotis pažvelgė į beždžionę ir pagalvojo kažką tokio: „Lai mingoji, spruk, kol gali!“ Aš pažvelgiau į šarvuotį taip, kad jis suprastų, jog man tai nepatinka, ir jau ketinau paimti jį, bet tas susirietė į kietą kamuoliuką. Mama sakydavo, kad mes visada galime jį suvalgyti, jei bus per daug nepatenkintas savo būtimi. Pamačiusi mano reakciją, ji nusijuokė ir pasakė, kad tik pajuokavo, bet jei persigalvosiu, vis dėlto galėsime įmesti jį į puodą. Aš ne supratau, kas čia juokingo. Kai mama taip kalbėdavo, daž niausiai supykdavau. Žinoma, mėsa man patiko, bet dar nesuvokiau, kad valgome gyvūnus. Vėliau, kai supratau, kas iš tiesų yra mėsa, protestuodama atsisakiau valgyti. Ilgai ne sipriešinau, nes buvome vargšės ir alkis nugalėjo. Vis dėlto mano šarvuotis nebuvo pasiųstas į puodą. Maitindavau jį vabzdžiais, nes maniau, kad jie ne gyvūnai. Kartą taip su pykau ant jo, kad basa spyriau jam. O jis buvo susirietęs į kamuoliuką. Tokią klaidą padariau tik kartą, nes siaubingai skaudėjo – jo šarvas buvo kietas kaip akmuo. Mama išmokė, kokius augalus galima valgyti, kokie vai siai ir uogos nuodingi, kaip įkurti ugnį. Ji paaiškino, kokie gyvūnai labai pavojingi, o kokie mažiau. Tačiau tai nesukliu dydavo smalsiam vaikui nuolat papulti į bėdą. Kartą nuo didelio krūmo skyniau uogas. Jos buvo geltonos ir didelės kaip teniso kamuoliukas. Žinojau, kad mama įspėjo, jog jų 19

nė už ką negalima valgyti, tačiau trimetės protą nugalėjo alkanas pilvas. Savo siaubui mama pastebėjo, kad aš prisiki šau tų uogų pilną burną ir ėmiau čiaumoti. Ji atlėkė šaukda ma, kad tuoj pat išspjaučiau. Ėmiau kramtyti greičiau, kad spėčiau nuryti, kol ji pribėgs. Prisimenu, kaip ji sugriebė mane už burnos, įkišo pirštus ir iškrapštė sukramtytas uo gas. Man skaudėjo, ėmiau verkti. Ji užriko, kad spjaučiau. Taip ir padariau. Iš balso supratau, kad buvo išsigandusi. Mama paėmė mane į glėbį, nusinešė į olą ir išskalavo bur ną vandeniu. Ji vis klausinėjo, ar nurijau uogų, ir tuo pat metu kaitė vandenį ant mūsų pasidarytos mažos akmeni nės krosnelės. Aš purčiau galvą, bet jaučiau, kad man vis blogiau. Prisimenu, kad mesdama į vandenį žalių džiovintų lapų, mama keikėsi. Pamaišiusi įpylė vandens į rudą augalą, panašų į kanoją, kurį mes naudodavome vietoje puoduko. Mama pareikalavo viską išgerti. Skystis buvo kartus. Ji ma nęs paklausė, kaip jaučiuosi. Aš tik papurčiau galvą, o ne trukus ėmė skaudėti skrandį. Prisimenu, kad man skaudėjo visą dieną ir naktį ir kad visą laiką gėriau mamos arbatą. Po to daugiau niekada nevalgiau uogų, kurias mama buvo parodžiusi kaip nuodingas. Aš lipdavau į nedidelį kalną virš mūsų olos, sėdėdavau ir mataruodavau kojomis. Dairydavausi virš kalnų, miško, žvyrkelio, vandens, žiūrėdavau į dangų ir grožėdavausi. Iš ten matydavau visus didelius kalnus, supančius mūsų olą. Visur buvo žalia. Dangus buvo žydras, su dideliais, pu riais cukraus vatos debesimis. Akmenimis srauniai tekėjo 20

vanduo. Mane supo tik miško garsai – svirplių ir kitų gy vūnų. Kartais išgirsdavau apačioje raudonu žvyrkeliu prava žiuojantį automobilį. Nebuvau girdėjusi jokių kitų žmonių balsų, išskyrus savo ir mamos. Kartais mama sėdėdavo šalia, pasakodavo istorijas ir mataruodavo kojomis, nuleidusi jas per uolos kraštą. Dažniausiai būdavo karšta ir jokio vėjo. Kartais nesimatydavo jokių debesų, kartais dangumi plauk davo daugybė didelių, išsipūtusių ir baltų. Kartą, kai ten sėdėjome ir kalbėjomės, aš, žvelgdama į debesis, pagalvojau, kad kada nors su mama sėdėsiu ant bal to puraus debesies. Galvojau, kad sėdėsiu ir žiūrėsiu į mišką, vandenis ir Braziliją, laikysiu mamos ranką, o paskui mudvi šokinėsime nuo debesies ant debesies. Prisimenu, pasakiau, kad noriu sėdėti su ja ant debesėlio. Ji atsakė nežinanti, ar tai įmanoma, bet pažadėjo, kad pamėginsime. Vieną dieną mudvi skraidysiančios. Mama pasakojo apie įvairius gyvūnus, angelus ir dievus. Aš įdėmiai klausiausi, man kilo tūkstančiai klausimų. Kar tais atrodė, kad ji nori truputį mane pagąsdinti, pavyzdžiui, kai pasakojo istoriją apie karvę, kurią suėdė anakonda. Tai istorija apie ūkininką, kurio ūkis buvo netoli nuo mūsų olos. Vieną dieną jis nuėjo prie upės pagirdyti karvių. Prigulęs maloniai ir pelnytai po pietų nusnausti pavėsyje, pabudo pažadintas karvių, kurios lėkė apimtos panikos. Kiek toliau vandenyje stovėjo tik viena karvė. Ji visą lai ką judėjo tai pirmyn, tai atgal. Ūkininkas priėjęs arčiau ir pamatęs, kad jai į snukį įsikandusi didelė anakonda. Vyras 21

nedrįsęs bristi į vandenį padėti gyvuliui. Galėjęs tik stebėti, kaip gyvatė valanda po valandos vargino karvę, kol šiai išse ko jėgos ir ji susmuko. Tada didelė gyvatė ėmė vytis aplink gyvulį. Žmogus girdėjo, kaip lūžta gyvatės spaudžiami kau lai. Paskui ji ėmė ryti karvę, pradėdama nuo galvos. Baigusi pasakoti mama pažvelgė į mane ir pasakė, kad niekada nežinai, kas slepiasi įvairių dalykų gelmėje. Aš paprieštaravau, kad gyvatė negalinti praryti karvės. Tada ji galėtų suėsti ir mane? Mama pasakė, kad aš garantuo tai esanti tokia skani, jog gyvatė mielai mane suėstų. „Bet, mama, jeigu gyvatė mane praris, ar aš tada virsiu kakučiais?“ Mama nusijuokė ir atsakė, kad būtent taip ir nutiktų. Prisimenu, nenorėjau patikėti ta istorija apie karvę ir gy vatę, bet paskui maudydamasi būdavau itin atsargi. Ir vis dar esu. Didžioji dalis laiko, praleisto oloje su mama, buvo lai mingas. Iš tų dienų neprisimenu nieko tokio, kas vėliau būtų mane persekioję sapnuose kaip košmarai. Daugiausia teko kovoti su alkiu, ieškoti maisto ir išgyventi tarp gyvačių, vorų ir skorpionų. Prisimenu, kad kartais vidurnaktį mane pažadindavo koks nors labai didelis ir nuodingas šimtakojis, ropojantis šlaunimi, bet aš numesdavau jį ir vėl užmigdavau šalia mamos. Jaučiausi saugi, mane supo šiluma. Darydavau tai, ką darydavo mama, žaisdavau su buožgalviais ir viso kiais man prieinamais gyviais. Vieną dieną oloje radau lizdą, kuriame pypsėjo paukščiu kas. Mama paaiškino, kad jo mama negrįš, nes bijo mūsų. Aš 22

pasakiau, kad turime jį išgelbėti. Pajutau neįtikėtinai stiprų norą apsaugoti ir padėti. Laikiau delnuose apleistą paukš čiuką. Jis buvo rožinis, su juodais pūkais, snapelis oranžinis. Paukštelį pavadinau Pūkeliu. Jis visą laiką pypsėjo ir buvo išsižiojęs. Mama pasakė, kad jis alkanas, todėl paėmiau ry žių, kuriuos mama buvo išvirusi senoje dažų skardinėje. Ne sėkmingai mėginau palesinti jį tais sulipusiais ryžiais. Mama atsargiai paėmė Pūkelį man iš rankų, sutrėškė vabalą, sutrynė jį ir davė paukšteliui. Prisimenu, kokia laiminga buvau, kad jis lesa. Kai paklausiau, ar Pūkelis išgyvens, mama atsakė, kad ji žino tik tiek – jog jis anksčiau ar vėliau mirs, bet dabar paukštelis čia ir jam viskas gerai. Kai paklausiau, ar mirsime mes, ji patikino, kad mes visada turėsime viena kitą. Nesijaučiau gavusi atsakymą, bet rūpėjo tik viena – kad amžinai būsime kartu. Nesupratau, kas yra mirtis, tik tiek, kad ji susijusi su tuo, jog išnyksi ir tavęs niekas nebematys. Kartais man užsimerkus atrodydavo, kad gyva esu tik aš, nes kitų nematau. Tikrai atsimenu, kad maniau ir nujaučiau, jog mirti nėra gerai. Mama dažniausiai pasakydavo tiesą, kad ir kokia bloga ar skaudi ji būdavo. Mes, būdamos vargšės, negalėjome sau leisti jos nežinoti. Mama sakydavo, kad be jos neišgyventu me. Būdavo, kad užsisvajodavome apie gražų namą, šiltas lovas, maistą ir kita, bet visada buvome priverstos skirti sva jones nuo tikrovės. O tikrovė buvo tokia, kad mes niekada nepraturtėsime, kad mus visada laikys „žiurkėmis“. Kuo greičiau su tuo susitaikysi, tuo didesnė tikimybė išgyventi. 23

Dabar, kai jau suaugusi prisimenu praeitį, suvokiu, kad mama dažniausiai pasakydavo tiesą kaip galėdama švelniau. Man atrodo, kad dėl to, jog ji sakydavo man tiesą, jaučiau si mylima. Kad ji matė mane ir rimtai išklausydavo mano pamąstymus. Kas žino, galbūt situacija būtų buvusi kitokia, jei mes būtume turėjusios pinigų, nuolatinius namus, tėvą ir visus tuos materialius dalykus, kurie daugeliui atrodo pri valomi. Tačiau mūsų kasdienybė buvo kitokia ir tuo metu, būtent tuo mano gyvenimo laikotarpiu, man neatrodė di delė tragedija, kad turėjau ne namus, o tik olą. Supraskite teisingai – mes gyvenome neįtikėtinai sunkiai ir aš manau, kad nė vienas vaikas neturėtų taip augti. Mes kovojome dėl išlikimo. Tais kartais, kai nukakdavome į Diamantiną ir miegodavome gatvėse, jausdavomės labai nesaugios. Oloje jaučiausi saugi. Aš žaisdavau, o kai nežaisdavau, darydavau viską, kad padėčiau mamai gauti maisto ir pinigų, atnešda vau vandens, rišdavau šluotas iš šakelių ir palmių lapų, skir tas šluoti ir tvarkyti, skindavau gėles ir ieškodavau maisto. Prisimenu, kaip džiaugiausi, kai mama išmokė mane pasidaryti tikrą laidynę ir taikytis į grobį. Prireikė nemažai laiko, kol išmokau, bet galiausiai ėmiau šaudyti gan gerai. Kartą man pavyko numušti ryškiai geltoną paukščiuką su juodomis dėmėmis ant sparnų. Pakėlus jį nuo žemės, mane ėmė graužti sąžinė, bet tai greitai praėjo, nes pamačiau, kad mama labai patenkinta. Prisimenu, kaip didžiavausi. Mama iškepė jį mūsų mažučiame židinyje ir mes suvalgėme jį pie tums. Kiek ten tos mėsos iš tokio kūnelio, ypač nupešus, 24

kai liko dvigubai mažesnis. Prie keptos paukštienos valgė me vaisių, uogų ir riešutų. Mama pajuokavo, kad netrukus būsiu pasirengusi medžioti jaguarą. Pavalgius mama viską sutvarkė, o tada žaidėme indėnus. Mama įkišo man į plau kus, tiesiog į garbanas, kelias geltonas plunksnas ir jos ten laikėsi. Laidynę, paukštelį ir indėnų žaidimą aš prisiminiau tarsi įrodymą, kaip svarbu turėti tikslą, jėgos ir gauti už tai atlygį. Suaugusi prisimenu tai kaskart, kai pasijuntu neužtikrinta, susidūrusi su sunkia užduotimi. Vieną dieną su mama buvome Diamantinoje, o namo mus pavežė pikapas. Vairuotojas sustojo ir išleido mus, pa dėkojome už pavežimą ir ėmėme kopti aukštyn mūsų iš mintu takeliu, kuris už kokio kilometro pasuks link mūsų olos. Parėjusios, prie angos pamatėme kelias karves. Jos ne atrodė tokios nustebusios kaip mes. Dvi iš jų buvo aptiku sios porą mūsų maišų su ryžiais, prakramčiusios plastiką ir suėdusios pusę kruopų. Tai išvydusi, mama pradėjo šaukti, pačiupo nuo žemės kelias dideles šakas ir ėmė plakti kar ves. Aš pamačiau, kad mama ne tik šaukia, bet ir verkia, todėl pasiėmiau kelis pagaliukus, ketindama jai padėti, bet ji suriko, kad likčiau kur esanti, nes karvės galinčios mane sutrypti. Kai jos dingo, mama priėjo prie maišų, atsisėdo šalia ir pravirko. Aš prisiartinau prie mamos ir paglosčiau jai plaukus, kaip ji glostydavo mane, kai būdavau nusiminusi arba sirgdavau. Ji apkabino mane, pasakė, kad nieko tokio 25

ir kad nebijočiau. Tą akimirką aš tikrai nebijojau. Buvau nusiminusi, nes žinojau, kaip vargome, kad sukauptume pinigų ryžiams ir kiek daug tai reiškė mums išgyventi. At sisėdau šalia mamos ir pamačiau, kad ant žemės pilna baltų grūdelių. Mama ėmė juos rinkti, o aš jai padėjau. Netrukus supratau, kad beveik neįmanoma surinkti jų švarių, be že mių ir šiukšlių. Mama patikino, kad nieko tokio, kad ga lėsime juos nuplauti. Subėrėme ryžius kartu su žemėmis ir likusiomis šiukšlėmis atgal į maišus. Mama įnešė juos į olą ir paslėpė nuo kitų galimų nekviestų svečių. Aš dažnai prisimenu, kaip kopdavome į savo nedidelį kalną ir leisdavomės kitapus jo prie didelio upelio nusi prausti ir parsinešti vandens. Dažniausiai mama sukurda vo ten laužą, pripildydavo didelę dažų skardinę vandens ir pakabindavo virš ugnies. Virš upelio gulėjo didelis storas medis, tarnavęs tiltu. Ten jis turbūt išgulėjo labai ilgai, nes buvo apžėlęs žaliomis samanomis ir kitais mažais augalais. Kol mama šildydavo vandenį, aš vaikštinėdavau kamienu pirmyn ir atgal ieškodama, su kuo žaisti. Kartą staiga pa stebėjau keistą mažą padarą, kuris turėjo dvejas žnyples, po kelias kojas iš šonų ir šiek tiek užriestą uodegą. Kurį lai ką stovėjau ir stebėjau jį. Gyvis atsargiai judėjo, atsisuko į mane. Aš lėtai pasilenkiau, kad neišgąsdinčiau, ir jau tiesiau ranką pasiimti savo naujo žaidimų draugo, bet tada išgirdau mamos riksmą: „Christiana, neee!“ Jos balse girdėjau bai mę, todėl sustingau vietoje. Tada pamačiau, kad mama at bėga, rankoje laikydama vieną sandalą. Man nespėjus nieko 26

padaryti, mama priplojo mano naująjį draugą. Priekinė gy vio dalis liko plokščia, o užpakalinės kojos ir uodega dar kiek judėjo. Uodega badė orą tol, kol mama trenkė jai dar kartą. Aš labai išsigandau. Mama atsikvėpė, pakėlė mane ir apkabino. Ji paaiškino, kad ten buvo skorpionas, kad jis pavojingas, kad įduria grobiui savo uodega, suleidžia nuodų ir įgeltasis miršta. Kai maistu neaprūpindavo miškas, eidavome į Diaman tiną. Mama rinkdavo įvairius augalus, o aš gėles. Jos būdavo panašios į didelius smeigtukus. Koteliai ilgi, žali, apvalūs ir lygūs. Ant jų būdavo balti, dideli ir tankūs žiedai. Auga lus parduodavome Diamantinoje. Nežinau, ar jie buvo kuo nors naudingi. Šiaip ar taip, šios gėlės nebuvo pačios gra žiausios miške, tad spėju, kad jų paskirtis buvo kita. Galbūt tik jos ištverdavo tokią ilgą kelionę į miestą. Kelionė į miestą atrodydavo kaip begalinis žygis, kuris tęsiasi daug daug kilometrų. Iš tiesų būdavo gal dvidešimt, bet kai esi maža, o kojos trumpos, žygiuoji ne taip greitai. Kai pagaliau ateidavome, visada jausdavausi pavargusi. Batų neturėjau, todėl skaudėdavo pėdas, kartais jos kraujuoda vo, raumenys būdavo įsitempę ir skaudūs. Buvau išmokusi, kad skųstis neverta. Liautis ėjus nepasiekus tikslo – taip pat ne pasirinkimas, nes jei sustodavau, mama vis tiek eidavo toliau. Prisimenu pirmuosius ilgus žygius į Diamantiną, kai man buvo ne daugiau kaip treji metai, – aš verkdavau ir mama mane šiek tiek panešdavo. Tačiau ji aiškino, kad privalau eiti pati. Taigi nesiskųsdavau, tiesiog eidavau iš 27

paskos. Kad laikas eitų greičiau, mama pasakodavo įvairias istorijas. Kai itin pavargdavau, ji paimdavo mano ranką ir truputį patempdavo, kad man būtų lengviau eiti. Kai pa galiau pasiekdavome Diamantiną, sėdėdavome tai vienoje, tai kitoje vietoje ir pardavinėdavome, ką surinkusios. Tačiau mums retai pavykdavo. Vietoje to tekdavo elgetauti, praši nėti praeivių pinigų maistui, bet ir šitai ne itin sekdavosi. Vieni apsimesdavo, kad mes neegzistuojame, kiti nusišyp sodavo ir pasisveikindavo ir tik kai kurie duodavo pinigų, gabalėlį duonos ar vaisių. Vienas ryškus prisiminimas iš Diamantinos yra išlikęs iš autobusų stoties. Mudvi su mama ten kartais praleisdavome keletą naktų. Tai buvo tuo metu, kai pradėjau suprasti, jog mes esame vargšės ir ką tai iš tiesų reiškia. Žmonės keistai nužvelgdavo mus. Kai sėdėdavome ir elgetaudavome, kai kurie mus apspjaudydavo, o aš niekaip negalėdavau supras ti, ką aš arba mama bloga padarėme. Mes buvome geros, niekam nedarėme blogo. Tiesiog mėgindavome gauti šiek tiek pinigų, kad nemirtume iš bado. Aš ne visai supratau, kas yra pinigai ir kodėl jie žmonėms dalijami taip nevie nodai. Supratau, kad jų reikia maistui įsigyti, bet ne visai supratau, kaip jų gauti. Elgetauti ir pardavinėti gėles buvo, matyt, blogiausias būdas gauti pinigų. Mačiau, kad kiti vai kai turi geresnių drabužių, žaislų ir daug visko, ko neturėjau aš. Mačiau, kad kitos moterys gyveno daug geriau nei mano mama. Pradėjau suprasti, kad aš galbūt nebuvau tokia pat gera kaip kiti vaikai. Kai paklausiau mamos, ar esu blogesnė 28

už kitus vaikus, ji atsakė, kad tikrai ne, kad aš gera tokia, kokia esu. Kai pavykdavo sukaupti šiek tiek pinigų, mama nupirk davo mums reikalingų atsargų, kad išgyventume dar kurį laiką. Tada patraukdavome į ilgą žygį namo, atgal ten, kur jautėmės saugios. Kartais mus paveždavo kas nors, keliau jantis ta pačia kryptimi. Tais retais kartais aš sėdėdavau prie kaboje ir man būdavo neįtikėtinai smagu. Kelias būdavo duobėtas, ir man skaudėdavo sėdynę, nes šokčiodavau ant kietų priekabos grindų. Bet tai buvo labiausiai į karuselę panašus dalykas mano vaikystėje. Man tai be galo patiko! Mano ryškiausias ir gražiausias prisiminimas, išlikęs per visą gyvenimą, yra iš ano laiko. Prisimenu, kaip mudvi su mama bėgome per lietų. Vėliau, jau suaugusi, suvokiau, kiek skausmo ir liūdesio tam prisiminimui teko atsverti. Kai tik būdavo sunku, kai atrodydavo beprasmiška gyventi arba kad meilė galbūt ne man, aš užsimerkdavau ir prisi mindavau mudvi su mama, bėgančias lietuje. Matydavau jos šypseną ir meilę, skirtą man, lyg būčiau pasaulio centras. Neprisimenu, iš kur mama gavo skėtį. Esu įsitikinusi, kad buvau kartu, kai jį rado. Norėčiau prisiminti, kodėl mes per liūtį ėjome žvyrkeliu. Taip lyja tik tropikuose – dangus prasiveria ir lietus permerkia tave vos per kelias sekundes. Mama pasakė, kad kai lyja – Dievas verkia. Aš paklausiau, kodėl Dievas nusiminęs. – O kas sakė, kad verkiama tik iš liūdesio? Galbūt Dievas verkia iš džiaugsmo. 29

Aš šiek tiek galvojau apie tai, kol ėjome per lietų po juo du skėčiu, kuris mūsų visai neapsaugojo. Bet lietus buvo šiltas, tad nebuvo svarbu. Tada man kilo viena mintis. – Mama, o iš kur žinai, kad Dievas verkia, o ne siusioja? Ji nustebusi pažvelgė į mane ir ėmė juoktis. Ji taip juokė si, kad negalėjo nulaikyti skėčio. Iš pradžių pasijutau kvai la – negi pasakiau kažką ne taip? Mama linksmai pažvelgė į mane. – Tu visiškai teisi. Mes nežinome, ar Dievas siusioja, bet mieliau manyčiau, kad Dievas dalijasi savo ašaromis. O kaip tu manai? Aš supratau, ką ji nori pasakyti – na taip, geriau jau aša ros nei šlapimas. Abi nusijuokėme. – Eikš! – sušuko ji, paėmė mano ranką ir pakreipė skėtį priešais mus tarsi skydą. – Bėgam! Kaip mes bėgome! Aš skuodžiau iš visų jėgų. Skėčiui nesisekė saugoti mūsų nuo lietaus. Mes bėgome, aš buvau laiminga. Žiūrėjau į mamą ir juokiausi. Prisimenu, kaip norėjau, kad tai niekada nesibaigtų. Skuodžiau tol, kol plaučiuose neliko oro ir ėmė skaudėti kojos. Dar kažkiek palėkiau. Man nerūpėjo, kad žvyrkeliu bėgame basos, kad man skauda pėdas. Aš mylėjau mamą – ji buvo pati geriau sia. Mes visada turėjome būti geriausios. Kitas išlikęs ryškus prisiminimas – mano paskutinė nak tis miške, mūsų gyvenimo olose pabaiga. Man buvo gal penkeri. Miegojau oloje, kuri buvo giliau miške. Buvau 30

viena. Kartais, kai mama išeidavo, man tekdavo pasirūpinti savimi pačiai. Tą vakarą užmigau prie nedidelio laužo, kurį didžiuodamasi buvau pati įkūrusi. Mama buvo išmokiusi, kaip padegti kaktusinį augalą, panašų į ananasą. Jis ilgai degdavo, šildydavo ir atbaidydavo žvėris. Pabudau purtoma mamos. Kai pažvelgiau į ją, mama prispaudė prie lūpų pirštą, duodama ženklą tylėti. Pama čiau, kad ugnis užgesusi. Mama sušnabždėjo, kad turime bėgti. Neklausiau kodėl, nes iš nerimo jos balse supratau, kad netinkamas laikas klausinėti. Lauke buvo kažkoks pavo jus. Mama paėmė mane už rankos ir mes pasileidome bėgti. Apibėgusios olą, užlipome į kalniuką. Nieko nepasiėmėme, net mačetės. Vilkėjau tik šortus, buvo tamsu, beveik nieko nemačiau. Mama tvirtai spaudė mano ranką. Bėgant braižė šakelės ir didesnės šakos. Stengiausi saugoti veidą. Buvau basa, nemačiau, kur einu, man skaudėjo, tačiau nedrįsau ko nors sakyti. Tiesiog stengiausi iš visų jėgų neatsilikti. Vis dar nežinojau, kas mus vejasi. Staiga mama sustojo ir tada supratau, kokia aš uždususi. Mano veidas, pilvas, rankos ir kojos buvo nučaižytos šakų ir perštėjo. Pamačiau, kad kelios žaizdos ant kojų kraujuoja. Tada toliau miške išgirdau vyrų balsus. Atsigręžusi į garsų pusę išvydau žibintuvėlio šviesą. Mama sušnabždėjo, kad šokčiau į priešais mus esančią duo bę, aš iškart paklusau. Supratau, kad vyrai ieško mūsų, kad jie pavojingesni už laukinius žvėris. Mama atsisėdo į tą ne didelę duobę šalia manęs, pasėmė žemių ir ėmė mane trinti: veidą, plaukus, rankas, pilvą, kojas. Man perštėjo, raukiausi, 31

bet tylėjau. Paskui ji padarė tą patį sau. Kiek pakilusi, su griebė krūvą šakų ir uždengė duobę. Pasidarė visiškai tamsu. Mama tūnojo prisispaudusi prie manęs, buvo taip ankšta, kad vos galėjome pajudėti. Girdėjau artėjančius vyrų balsus ir šunų lojimą. Nesupratau, kodėl mus gaudo. Ką mama padarė? Kojos nutirpo, norėjau pakeisti kūno padėtį, bet nedrįsau. Mama sėdėjo visiškai tyliai. Balsai artėjo. Ir šunys. Tada pajutau, kaip kažkas šliaužia mano ranka link krūtinės. At sargiai alkūne bakstelėjau mamai į šoną ir sušnabždėjau: „Gyvatė.“ Išsigandau, bet nedrįsau pajudėti. Žinojau, kad gyvatė jaučia mano baimę, nes mama buvo sakiusi, kad tai jaučia ir gyvatės, ir kiti gyvūnai. Tačiau labiau bijojau vyrų nei gyvatės. Žinojau, kad mama niekada netupėtų duobė je, jei tie lauke nebūtų dar pavojingesni. Gyvatė šliaužė per mano krūtinę link mamos. Pajutau staigų mamos judesį, ji prispaudė ranką prie mano krūtinės ir sugriebė gyvatės galvą. Žibintuvėlių šviesos artėjo, vienas iš šunų uosdamas pribėgo prie duobės krašto. Žemės, kuriomis mama buvo mus ištrynusi, negalėjo užgožti mūsų kvapo. Pajutau, kad mama vėl sujudėjo ir tą akimirką, kai šuo prikišo nosį prie duobės krašto, ji iškišo gyvatės galvą. Šuo sukaukė – to garso niekada nepamiršiu – ir nubėgo, o vyrai jam iš paskos. Prisimenu, pagalvojau, kad gyvatė mus išgelbėjo. Staiga visi mamos pasakojimai apie šventuosius globėjus ir angelus pasidarė įtikimi. 32

Nežinau, kiek laiko mes ištupėjome duobėje mirtinai iš sigandusios. Tikrai ilgai. Manau, taip pavargau, kad man buvo aptemusi sąmonė, nes po to įvykio nieko daugiau iš vėlesnio gyvenimo miške neprisimenu. Prisimenu tik tai, kad ėjome keliais nuo Diamantinos iki San Paulo. ..........

Mane pagimdė nuostabi moteris ir motina. Jos vardas – Petronilia Maria Coelho. Viskas, ką apie ją žinau, paremta mano vaikystės prisiminimais. Dabar jos nepažįstu, neži nau, kur ji gimė, kas tokie jos tėvai, kokia buvo jos vaikystė. Nežinau, kas buvo jos pirmoji meilė, kokia mėgstamiausia spalva ir maistas. Nežinau, kas priverčia ją juoktis iš visos širdies. Labiau už viską norėčiau žinoti, kas buvo ji – mote ris, kuri suteikė man gyvybę, mylėjo mane, juokėsi ir verkė su manimi aštuonerius metus. Ji išmokė mane atskirti, kas yra teisinga ir neteisinga, rodė kelią tamsoje, kuri taip ilgai mane supo. Ši moteris suteikė man vidinės stiprybės ir pa dėjo pagrindus visam tam, kas manyje gera. Ko dar galima norėti? Aš gavau daugiau nei daugelis kitų – motinos meilę. Daugeliu atžvilgių man labai pasisekė ir už tai esu dėkinga. Jaučiu, kad jei kada nors bent pusę to, ką gavau iš savo bio loginės mamos, suteiksiu savo vaikams, man bus pavykę. Aš taip ją myliu. Norėčiau, kad bent jau galėčiau apibūdinti, kaip ji atro dė. Bet ir to negaliu, nes nemačiau jos dvidešimt ketverius 33

metus. Buvo laikas, kai užsimerkusi matydavau ją. Tačiau bėgant metams detalės išnyksta. Dabar, kai užsimerkiu ir galvoju apie mamą, aš jos nebematau. Pažvelgusi į veidrodį, kartais savyje išvystu dalį jos, tačiau negaliu tiksliai įvardin ti, kas manyje ją primena. Vis dėlto esu gan įsitikinusi, jog išvydusi ją prieš save, žinočiau, kad tai mama. Galiu susi taikyti su tuo, kad tiksliai neprisimenu, kaip ji atrodė, nes savyje, atmintyje išlaikiau tai, kas svarbiausia – mūsų kartu praleistą laiką. Širdyje išsaugojau jausmus, susijusius su tais prisiminimais. Apie šią neįtikėtiną moterį, Petronilią, tikrai galiu pa sakyti, kad jos tikrovė ir kasdienybė išties nebuvo lengva, kad jai teko patirti ir fizinį, ir psichologinį smurtą. Galiu užtikrintai pasakyti, kad jos svajonės neišsipildė ir kad jai nebuvo suteikta sąžininga galimybė jas išpildyti. Galiu pa pasakoti, kad ji jautė, juokėsi ir verkė kaip visi kiti. Taip pat galiu patikinti, kad mylėjo savo vaikus, kad darė tai, kas buvo jos jėgoms, jog mums būtų gerai, ir kad aš esu ta, kuri labiausiai ja žavisi. Mes negalime nuspręsti, kas mus pagim dys, kokioje šeimoje atsidursime. Kai kurie turime be galo mylinčius tėvus, besistengiančius apginti mus nuo visokio blogio. Kitiems pasiseka mažiau – jų tėvai turi priklauso mybių, smurtauja ir galbūt nenori vaikų. Bet man pasisekė, kad mane pagimdė mama Petronilia. Ji negalėjo duoti man materialių dalykų, neturėjo namo ir ne kasdien galėdavo mane pamaitinti, tačiau suteikė tai, kas gražiausia – meilę. Ji klausydavosi manęs ir dovanodavo savo laiką. 34

Gyvenime būna akimirkų, kai atrodo, kad vaidini filme. Kai atrodo, kad gyveni kitame pasaulyje, kai dauguma da lykų yra stebuklingi ir nuostabūs. Toks man atrodo laikas, praleistas oloje. Žinoma, būdavo ir sunku. Bet tada aš nega lėjau įsivaizduoti, kad bus daug blogiau.