FREIDA McFADDEN
Trileris
Iš anglų kalbos vertė INDRĖ KAIRYTĖ
Vilnius, 2026
PROLOGAS ADRIANA
Visi meluoja. Prieš daugelį metų vykdytas psichologinis eksperimentas, skirtas nesąžiningo elgesio paplitimui įvertinti. Eksperimente naudotas sugedęs užkandžių automatas. Tiriamieji buvo informuoti, kad užkandžių aparatas sugedęs. Jei sumokėsi dolerį, aparatas išmes saldainį, bet grąžins ir pinigus. Užkandžių aparatu pasinaudoję tiriamieji įsitikino, kad tai tikra tiesa. Pasičiupę vieną, du, tris ar net keturis nemokamus užkandžius, jie atgaudavo sumokėtus pinigus. Ant aparato kabojo užrašas: „Apie gedimus prašome pranešti šiuo numeriu.“ Tiriamieji nenumanė, kad telefono numeris priklauso vienam iš tyrėjų. Spėkite, kiek tiriamųjų paskambino duotuoju numeriu, norėdami pranešti apie aparato gedimą? Nulis. Tikra tiesa. Nė vienas iš dešimčių tiriamųjų nebuvo pakankamai sąžiningas paskambinti skelbiamu numeriu ir pranešti apie sugedusį 7
Freida McFadden
užkandžių aparatą. Visi ramia sąžine pasivaišino nemokamais skanėstais. Kaip ir sakiau, meluoja visi. Melą išduoda nemažai lengvai atpažįstamų ženklų, ypač jei žmogus neįgudęs apgaudinėti. Būdama patyrusi psichiatrė šiuos ženklus išmanau puikiai. Juos pastebėti visai nesunku: Melagiai muistosi. Pasikeičia jų balso tonas ar kalbos maniera. Melagiai pateikia per daug informacijos, beria nereikalingas detales mėgindami save ar aplinkinius įtikinti pasakojimo teisingumu. Šiems ženklams atpažinti ir išskirti sukurti specialūs aparatai. Vis dėlto net ir geriausių melo detektorių klaidos tikimybė – dvidešimt penki procentai. Aš veikiu gerokai tiksliau. Jei pasiklausytumėte pokalbių su pacientais, melą nebūtinai atpažintumėte. Garso įrašuose neužfiksuojama svarbi vaizdinė informacija. Pavyzdžiui, kaip žmogus vengia akių kontakto, kaip prisidengia burną ar akis. Jei esate mano pacientas, sėdite kabinete su manimi, galiu stebėti veidą, gestus, klausytis balso tono. Man tiesa paaiškės. Visuomet paaiškėja. Niekada man nemeluokite.
8
1 skyrius TRIŠA DABARTIS
Beviltiškai pasiklydome, bet mano vyras to nepripažįsta. Negaliu sakyti, kad Etanui toks elgesys nebūdingas. Susituokę esame šešis mėnesius – vis dar jaunavedžiai – ir devyniasdešimt procentų laiko jis tobulas sutuoktinis. Žino romantiškiausius restoranus mieste, vis dar nustebina gėlėmis, o pasidomėjęs, kaip sekėsi diena, atsakymo klausosi nuoširdžiai, užduoda tinkamus tolesnius klausimus. Kita vertus, likusius dešimt procentų laiko jis toks užsispyręs, kad norisi klykti. – Praleidai posūkį į Kedrų taką, – spiriuosi. – Pravažiavome jį prieš kokius aštuonis šimtus metrų. – Ne. – Etano kakle iššoka šiurpoka vena. – Jis dar priekyje. Nepravažiavome. Rankose gniauždama išspausdintas nuorodas, kaip pasiekti namą Vestčesteryje – jas parūpino mūsų nekilnojamojo turto agentė Džudė, – susierzinusi pūsteliu orą. Taip, turime GPS imtuvą, bet ryšys nutrūko maždaug prieš dešimt minučių. Dabar tegalime kliautis surašytais nurodymais. Tartum gyventume akmens amžiuje. 9
Freida McFadden
Na, Etanas norėjo nuošalaus namo. Noras pildosi. Blogiausia, kad sninga. Pradėjo prieš keletą valandų, mums išvažiuojant iš Manhatano. Kai palikome miestą, krito mielos baltos snaigutės ir tirpo vos pasiekusios žemę. Pastarąją valandą jos padidėjo keturgubai. Jau nebemielos. Dabar, išsukę iš greitkelio, važiuojame nuošalesniu, siauresniu, dėl sniego slidžiu keliu. Etanas vairuoja ne džipą. Jo BMW automobilyje puikios rankų darbo odinės sėdynės, bet varantieji tik priekiniai ratai, o jis nėra itin patyręs važiuoti sniegu. Jei imtų slysti, tikriausiai nė nežinotų, ar vairą sukti ta kryptimi, į kurią automobilį neša, ar priešinga. (Reikia sukti ta kryptimi, tiesa?) Tartum gavęs ženklą, BMW slysteli ant pažliugusio ledo. Vairą spaudžiantys Etano pirštai išblyškę. Automobilį ištiesina, bet mano širdis daužosi. Išties prastos oro sąlygos. Etanas sustoja kelkraštyje ir ištiesia man ranką. – Parodyk tas nuorodas. Pareigingai ištiesiu apglamžytą popieriaus lapą. Verčiau jau vairuoti leistų man. Etanas nė už ką nepripažintų, kad man geriau sekasi susiorientuoti kelyje. – Manau, posūkį praleidome, Etanai. Jis žvelgia į išspausdintas nuorodas. Prisimerkęs spitrijasi pro stiklą. Net ir valytuvams švytruojant didžiausiu greičiu bei įjungus tolimųjų šviesų žibintus, matomumas vis tiek siaubingas. Saulei nusileidus matome tik kokius tris metrus priešais save. Toliau – tik puri balta masė. – Ne. Matau, kaip ten nusigauti. – Esi įsitikinęs? Užuot atsakęs į mano klausimą, Etanas suniurzga: – Prieš išvažiuojant turėjai patikrinti orų prognozę. – Gal verčiau apsigręžti? – Spaudžiu rankas tarp kelių. – Namą apžiūrėti galėsime ir kitą dieną. 10
NIEKADA NEMELUOK
Pavyzdžiui, kai aplink automobilį nešėls sumauta pūga. Vyras staigiai į mane atsigręžia ir dėbteli, it būčiau netekusi proto. – Triša, čia važiavome beveik dvi valandas. Liko maždaug dešimt minučių kelio, ir dabar nori apsisukti ir važiuoti namo? Per tuos šešis santuokos mėnesius apie Etaną sužinojau vieną dalyką: kai įsikala į galvą kokį tikslą, nenurims, kol jo nepasieks. Turbūt galima sakyti, kad tai teigiamas bruožas. Nenorėčiau sutuoktinio, paliekančio namuose kalną neužbaigtų projektų. Apie Etaną vis dar sužinau ką nors naujo. Visos draugės barė mane, kad pernelyg skubu tekėti. Susipažinome kavinukėje – suklupau ir prie jo staliuko išliejau gėrimą, jis užsispyrė nupirkti man naują. Viena iš tų meilės iš pirmo žvilgsnio istorijų. Jį išvydusi iki ausų įsimylėjau šviesius plaukus su dar šviesesnėmis sruogelėmis. Mėlynos akys priminė giedrą dangų, jas rėmino blyškios blakstienos. Dėl išraiškingos romėniškos nosies jis nepernelyg dailus. Kai man nusišypsojo, pražuvau. Artimiausias šešias valandas praleidome drauge – gėrėme kavą, o vėliau tą patį vakarą Etanas nusivedė mane pavakarieniauti. Tą patį vakarą išsiskyriau su vaikinu, su kuriuo draugavau daugiau nei metus. Apgailestaudama paaiškinau: sutikau vyrą, už kurio ištekėsiu. Po devynių mėnesių mudu su Romeo iš kavinukės jau buvome susituokę. Dar po šešių mėnesių kraustomės į priemiestį. Mūsų santykiai vystosi greitai. Vis dėlto kol kas nesigailiu. Kuo artimiau Etaną pažįstu, tuo stipriau įsimyliu. Jis tą patį jaučia man. Kaip nuostabu dalytis su juo gyvenimą. Neskaitant vienos didelės, jam kol kas dar nežinomos paslapties. – Gerai, – tarsteliu. – Raskime tą namą. Etanas grąžina man lapą su nuorodomis. BMW vėl pajuda. – Žinau, kur važiuoti. Tikslas priešakyje. 11
Freida McFadden
Dar pažiūrėsime. Šįkart Etanas važiuoja lėčiau ir dėl krintančio sniego, ir baimindamasis pražiopsoti posūkį. Neabejoju, jį praleido prieš aštuonis šimtus metrų. Nors priekinis stiklas jau pasidengęs sniego sluoksniu, vis tiek nenuleidžiu akių nuo kelio. Stengiuosi galvoti apie ką nors šilto ir sauso. – Štai! – rikteli Etanas. – Matau! Įtempdama saugos diržą pasilenkiu pirmyn. Mato? Ką būtent? Ar yra užsidėjęs neregimus sniego ir naktinio matymo akinius? Nes aš teįžvelgiu sniegą, už jo – dar daugiau sniego, o už jo – tamsą. Vis dėlto Etanui sumažinus greitį išties pastebiu siaurą takelį, nusukantį į mišką. Tolimieji automobilio žibintai apšviečia sniegu aplipusį ženklą. Man šifruojant žodžius Etanas pernelyg dideliu greičiu suka į takelį. Kedrų takas. Nuostabu – Etanas teisus. Buvau įsitikinusi, kad posūkį į Kedrų taką praleido, bet ne. Jis štai čia. Tačiau dabar, kai jau važiuojame siauručiu, namo link vedančiu keliuku, nerimauju, kad BMW tikslo nepasieks. Žvilgtelėjusi į vyro veidą matau: mąsto tą patį. Keliukas prie namo klotas prasta danga, o dabar susidariusi stora sniego pluta. – Verčiau paprašykime Džudės namą aprodyti kuo greičiau, – sakau. – Nenorime čia įstrigti. Etanas pritardamas pakinkuoja galvą. – Kalbėsiu atvirai: norėjau nuošalių namų, bet čia jau beprotybė. Na, juk mes giliame užkamp... Balsas įpusėjus sakinį nutyla. Tegaliu spėti: vyras ketino paminėti, jog atsidūrėme giliame užkampyje. Nespėjęs to ištarti išsižioja. Nes pagaliau pamatome namą. Ir jis neįtikėtinas. Džudės tinklalapyje įdėtame skelbime minėta, kad pastatas dviejų aukštų, turi palėpę, bet toks aprašymas neperteikia namo dydžio. 12
NIEKADA NEMELUOK
Veikiausiai lubos itin aukštos, nes status dvišlaitis, sniegu nuklotas stogas tartum rėžia dangų. Namo šonuose išskaptuoti smailiaarkiai langai, veikiau primenantys katedrą nei žmonių gyvenamąją vietą. Atvėpęs Etano žandikaulis kone siekia grindis. – Dievulėliau, – sukužda. – Ar gali įsivaizduoti gyvenimą tokioje vietoje? Gal savo vyrą ir pažįstu tik kiek daugiau nei metus, bet šią išraišką jau esu mačiusi. Užduoda ne retorinį klausimą. Nori apsigyventi šiame name. Tampėme vargšelę Džudę per pusę Vestčesterio ir po visą Long Ailandą, nes nė vienas namas neatitiko Etano galvoje susikurto vaizdinio. Bet dabar... – Tau patinka? – pasitikslinu. – Nemanai, kad jis šaunus? Na, tik pažiūrėk. Prasižioju norėdama pritarti. Namas išties gražus. Didžiulis, elegantiškas, nuošalus – būtent tokio ir ieškojome. Namas, tobulai tinkantis auginti būrį vaikų, o toks ir yra mūsų tikslas. Norėčiau Etaną patikinti įsimylėjusi šį pastatą taip pat, kaip ir jis. Norėčiau spirtis, kad Džudei pasirodžius turėtume nedelsdami pateikti pasiūlymą. Negaliu taip pasielgti. Žvalgantis po milžinišką teritoriją kyla šleikštulys. Pykina taip stipriai, kad prisidengiu burną ir giliai kvėpuoju stengdamasi prašmatnaus BMW interjero neaptaškyti pietumis. Niekada anksčiau nejutau panašaus jausmo. Per pastaruosius mėnesius apžiūrėjome dešimtis tuščių namų. Niekada nebuvo apėmęs toks stiprus jausmas. Šiame name nutiko kažin kas siaubingo. – O, velnias, – tarsteli Etanas. Virpėdama dar kartą įkvepiu slopindama šleikštulio priepuolį. Tik tada pastebiu, kad sustojome. Priekiniai automobilio ratai ryžtingai sukasi, bet iš to jokios naudos. Automobilis įstrigo. – Kelias pernelyg slidus, – sako Etanas. – Nėra sukibimo. 13
Freida McFadden
Apglėbusi save rankomis virpu, nors šildymas įjungtas visu stiprumu. – Ką darysim? – Na... – Etanas ištiesia ranką nubraukti ant stiklo susikaupusią drėgmę. – Esame jau visai netoli. Galime nueiti pėsčiomis. Lengva jam sakyti. Ne jis avi „Manolo Blahnik“ aulinukus. – Be to, panašu, kad Džudė jau čia, – priduria Etanas. – Tikrai? Nematau automobilio. – Taip, bet dega šviesa. Tikriausiai automobilį pastatė garaže. Prisimerkiu pro aprasojusį stiklą žvelgdama į namą. Geriau įsižiūrėjusi pamatau viename iš antrojo aukšto langų degant šviesą. Keista. Jei nekilnojamojo turto agentė ruoštųsi aprodyti namą, ar pirmiausia neįjungtų šviesų apačioje? Pirmas namo aukštas tamsus. Šviečia tik tas vienas langas viršuje. Vėl suvirpu. – Eime, – paragina Etanas. – Viduje mums bus maloniau. Juk negalime nakvoti automobilyje. Baigsis degalai ir mirtinai sušalsime. Tokia mintis nevilioja. Jau pradedu šios išvykos gailėtis. Ką sau galvojau čia važiuodama? Vis dėlto Etanui namas patinka. Galbūt viskas susiklostys gerai. – Gerai, – sutinku. – Eime.
14
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR