Dzen meistro laiškai kardo meistrui
Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Samsonas
Pratarmë
K
ardas, kurį mes Vakaruose esame skatinami perkaldinti į noragą, jo naudojimo technika
ir jo naudojimo būdas yra trys pagrindinės temos, pristatomos šioje knygoje. Knygą sudaro trys skyriai, iš kurių du – dzen vienuolio Takuano Soho laiškai kardo meistrui. Jų tikslas – visų jutimus turinčių būtybių švietimas ir gelbėjimas. Budistų šventiko santykis su naikinimo ir žudymo įrankiu ir patarimai, kaip kuo efektyviau jį naudoti, – dalykas, kurį vakariečiai supras neiškart. Kardas ir dvasia Japonijoje ilgą laiką buvo glaudžiai susiję dalykai. Tiek istorijoje, tiek ir mitologijoje, kardas vaizduojamas kaip gyvybės ir mirties, tyrumo ir garbės, valdžios ir netgi dieviškumo instrumentas. Žvelgiant iš istorinės 5
perspektyvos, geležies kardas buvo tas ginklas, II–III-iame amžiuje leidęs apginti salas nuo užpuolikų iš Azijos. Dėl šių karų sėkmės įtakos kardas iškilo kaip pergalės simbolis. Pasakojama, jog kardas buvo rastas Jamato no Oroči, gyvatės, panašios į drakoną, viduje, kai ji buvo nugalėta griaustinio dievo. Tuomet kardas tapo viena iš trijų imperatoriškųjų regalijų, galios ir tyrumo simboliu, ir buvo garbinamas Japonijoje beveik du tūkstantmečius. Galima sakyti, jog daugelį šalies vertybių suformavo samurajai ir dvasininkai remdamiesi kardu. Tokio požiūrio nesusilpnino net samurajų virsmas kitų profesijų atstovais, vykęs truputį daugiau nei prieš šimtmetį. Net šiandien, kai nauji japoniški kardai kaldinimi retai, darbas vyksta labai su dvasintoje aplinkoje. Jis pradedamas maldomis atitinkamoms dievybėms pagarbinti, taip pat apsivalymo ritualu. Viso proceso metu dėvimi ritualiniai drabužiai ir laikomasi ypatingos pagarbos. Tikimasi, jog kardo savininkas pagarbiai elgsis su jam patikėtu 6
turtu. Ir tikrai, vos tik japonas randa ramią akimirką kardui išvynioti, ištraukti iš makščių ir apsaugoti nuo rūdžių, tai laikoma meditacija, o ne vien tik grožėjimusi meno kūriniu. Kardas, dvasiniai pratimai ir nesupančiotas protas – štai apie ką ši knyga. Autorius kantriai, bet ir atkakliai primena mums, jog tai turi susilydyti. Mes turime mankštintis ir mankštintis, kol priešai, atsiradę dėl mūsų pačių pykčio, dvejonių ir godumo, bus nugalėti staigiu ir ryžtingu kardo kirčiu.
Áþanga
T
akuanas Sohas buvo dzen vienuolis, kaligrafas, dailininkas, poetas, sodininkas, arbatos meis-
tras ir tikriausiai sūrymo, dabar nešiojančio jo vardą, išradėjas. Jis parašė daugybę knygų (raštų rinktinę sudaro šeši tomai) ir šiuolaikiniams japonams vis dar yra įkvėpimo ir pamokymų šaltinis lygiai kaip ir buvo jau tris šimtus metų. Kiekvieno patarėjas ir artimas draugas; atrodo, jog jis lengvai judėjo per visus visuomenės sluoksnius, mokydamas ir imperatorių, ir šiogūną. Pasak legendos, Takuanas Sohas buvo kario ir menininko Mijamoto Musašio draugas bei mokytojas. Jis neišpuiko dėl šlovės ir populiarumo ir artėjant mirčiai nurodė savo mokiniams: „Palaidokite mano kūną kalnuose, už šventyklos, užpilkite jį žemėmis ir grįžkite namo. 8
Neskaitykite sutrų, nerenkite apeigų. Nepriimkite dovanų nei iš vienuolio, nei iš pasauliečio. Leiskite vienuoliams dėvėti drabužius ir valgyti valgius – elkitės kaip paprastą dieną.“ Paskutinę gyvenimo akimirką, jis užrašė kinų rašmenį jumė (svajonė), padėjo teptuką ir mirė. Takuanas gimė 1573 metais Idzušio kaimelyje Tadžijamos provincijoje, vietovėje su snieguotais kalnais ir rūkais, tvyrančiais virš jų. Idzušis – senovinis kaimas, minimas ankstyvuosiuose Japonijos istorijos metraščiuose Kojiki (712 m.) ir Nihon-gi (720 m.), jo apylinkės pilnos senųjų amžių relikvijų bei laidojimo vietų, taip pat nepaprastai senų keramikos dirbinių nuolaužų. Nors ir gimęs Miuros klano samurajų šeimoje, pusantro šimtmečio trukusios kovos kulminacijos metu Takuanas, jau būdamas dešimties, pasirinko vienuolyną ir ten mokėsi Jodo sektos budizmo. Keturiolikos susidomėjo dzen atšaka rindzai, o trisdešimt penkerių tapo jauniausiu šventiku Daitokudžyje, pagrindinėje dzen šventykloje Kiote. 9
1629 metais Takuanas pasipriešino šiogunato sprendimui apriboti imperatoriaus galią skiriant aukštus dvasininkas, šis protestas vėliau gavo Purpurinių apdarų judėjimo vardą. Už šį protestą jis buvo ištremtas į Jamagatos prefektūrą, šiauriausią Japonijos vietą, kur ir gimė pirmoji bei paskutinioji šios knygos dalys. 1632 metais, mirus šiogūnui, Takuanas buvo amnestuotas ir grąžintas į Kiotą. Grįžęs ėmė mokyti dzen Go Midzuną, atsisakiusį sosto, tačiau vis dar įtakingą imperatorių, su kuriuo susidraugavo. Taip pat jam pasisekė savo mokymu sužavėti naująjį šiogūną Tokugavą Ijemicu, kuris siekdamas Takuano draugystės 1638 metais pastatė jam Tokaidžio šventyklą. Draugaudamas tiek su šiogūnu, tiek su imperatorium, jis tvirtai laikėsi atokiau nuo politinių kivirčų, krėtusių šiogunatą ir chrizantemų sostą. Iki pat mirties Takuanas žengė savo nepriklausomu, keistu ir kartais net rūsčiu keliu. Jo jėga ir subtilumas aiškiai pastebimi kaligrafijos darbuose, piešiniuose bei literatūros kūriniuose. Kalbama, 10
jog galime pajusti šio žmogaus charakterį tiesiog paragavę takuandzukės – sūrymo, pagaminto iš didžiojo japoniško ridiko. Visas Takuano gyvenimas gali būti atskleistas vienu vieninteliu jo pastebėjimu: „Jei vadovausies tik dabarties pasaulio taisyklėmis, atsuksi nugarą keliui, o jei atsuksi nugarą keliui, visai nebesuprasi pasaulio.“ Takuanas siekė įkvėpti dzen dvasios kiekvienai gyvenimo sričiai, kuria susidomėdavo: kaligrafijai, poezijai, sodininkystei ir menui. Taip pat ir kardo menui. Gyvendamas paskutinėmis žiauraus feodalinio konflikto, pasibaigusio 1600 metais Sekigaharos mūšiu, dienomis, Takuanas domėjosi ne tik taikia sodininko ir arbatos meistro didybe, bet ir priešingais dalykais – kario ir karvedžio dalia – pergale ir pralaimėjimu. Tarp jo pažįstamų karių buvo tokios nesuderinamos asmenybės, kaip Išida Micunaris, galingas generolas, rėmęs Tojotomį Hidejošį, Kuroda Nagamasa, krikščionis daimius, nulėmęs Micunario nuopuolį, ir įdomiausia, jo geras drau11
gas Jagius Munenoris, Jagių Šinkagės kardų meno mokyklos galva bei dviejų šiogūnų kartų mokytojas. Šiems žmonėms ir šiems laikams Takuanas skyrė ne mažiau dėmesio nei kuriems nors kitiems. Iš trijų šiame vertime pateikiamų knygos dalių, dvi yra laiškai: Fudočišinmijoroku – „Paslaptingas nepajudinamos išminties aprašymas“, rašytas Jagiui Munenoriui, ir – „Kardo, vardu Taja, metraščiai“, tikriausiai rašyti tam pačiam Munenoriui, tačiau visai įmanoma, jog skirti ir Onui Tadaakiui, Ito kardų meno mokyklos vadovui ir oficialiam šiogūno šeimos bei artimiausių vasalų patarėjui. Šių laiškų rašymo aplinkybės taip ir liko neaiškios, tačiau nuoširdūs patarimai ir įspėjimai Munenoriui pirmojo laiško pabaigoje prideda dar vieną įdomią, nors ir paslaptingą, mintį. Visos trys dalys skirtos samurajų luomui ir visos trys siekia sujungti dzen dvasią su kardo dvasia. Duodami patarimai – tai praktinio, techninio ir filosofinio susidūrimo ir kovos aspektų derinys. Kalbant plačiai, kai kas gali pasakyti, jog pirmoji dalis ne tik aiškina 12
kovos techniką, bet ir svarsto, kaip žmogus sutaria su pačiu savimi ir kaip individas gali pasiekti dvasios pilnatvę. Antra vertus, trečioji dalis labiau skirta psichologiniams dalykams ir santykiams tarp savęs ir kito žmogaus. Tarp šių dalių esanti Reirošiu arba „Tyras brangakmenių garsas“ apžvelgia žmogaus prigimties esmę, kaip daimius ar paprastas žmogus turi žinoti skirtumą tarp to, kas teisinga, ir to, kas savanaudiška, bei suprasti atsakymą į pagrindinį klausimą – kada ir kaip mirti. Visos trys dalys veda skaitytoją prie savęs pa žinimo, vadinamojo gyvenimo meno. Kardo kovos menas, kaip technikos išraiška, ir dzen meditacijos pavieniui Japonijoje egzistavo ilgai. Dzen įsitvirtino japonų mąstyme dvylikto amžiaus pabaigoje. Takuanas sujungė šiuos du dalykus, o jo darbai buvo itin įtakingi japoniškajam kovos kardu menui, kuris nepakito iki šiol. Tai vis dar karštai praktikuojama ir Japonijos dvasią atspindinti pasaulėžiūra. Įtvirtindamos dzen ir kardo bendrumą, Takuano mintys padarė įtaką daugybei 13
didžių to meto meistrų darbams ir naujai literatūros krypčiai, kuri skaitoma ir pritaikoma iki šių dienų. Jagiaus Munenorio Heiho Kadensho bei Mijamoto Musašio Gorin no Sho yra tik keli pavyzdžiai. Šių autorių stiliai skiriasi, tačiau išvados vienodos. Ar Musašio „Spontaniškumo laisvė“, ar Munenorio „Paprastas protas, kuris nepažįsta taisyklių“, ar Takuano „Nesupančiotas protas“. Takuanui svarbiausia buvo ne mirtis ir destrukcija, o savišvieta ir išsigelbėjimas. Susidūrimas ir kova, kai mąstymas teisingas, ne tik teiks gyvastį, bet ir pilnatvę.
Paslaptingas nepajudinamos iรฐminties apraรฐymas
Liūdesys dėl susitaikymo su nemokšiškumu
Pats žodis nemokšiškumas reiškia savišvietos nebuvimą arba, paprastai sakant, klaidžiojimą. Susitaikymo vieta reiškia vietą arba, teisingiau, akimirką, kurioje protas sustoja. Sakoma, jog praktiniame budizme yra pen kiasdešimt dvi pakopos, o tose penkiasdešimt dviejose – vieta, kurioje nustojama mąstyti, ir yra susitaikymo vieta. Susitaikymas reiškia sustojimą, o sustojimas reiškia, jog protas yra kažkieno arba kažko sulaikomas, o tas kažkas gali būti bet kas. Kalbant kovos menų kalba, tai būtų akimirka, kai pirmąkart pastebi savęs link judanti kardą. Jei imsi galvoti tik apie tai, kaip atremti kirtį, tavo protas sustings kaip tik toje kardo padėtyje, tavo judesys 17
liks neužbaigtas, o tu būsi pakirstas priešininko. Štai ką reiškia sustoti. Tačiau jei tu matai savęs link judantį kardą, o tavo protas nėra sulaikytas to veiksmo ir tu sutinki artėjančio kardo ritmą, jei nemąstai apie kirtį priešininkui ir tavyje nelieka jokių minčių ar nusistatymų, jei tą akimirką, kurią regi skriejantį kardą, tavo protas nėra nė kiek varžomas, o tu pats judi tvirtai ir perimi kardą, tas kardas, kuris rengėsi tave pakirsti, taps tavo paties ir palaipsniui taps kardu, kuris pakirs tavo priešininką. Dzen filosofijoje tai vadinama „ieties pačiupimu arba „perdūrimu“ to, kuris atėjo persmeigti tavęs“. Ietis yra ginklas. Šio pamokymo esmė, jog kardas, kurį perėmei iš varžovo, pakirto jį patį. Tai yra vadinamoji „kova be kardo“. Ar būtų priešo, ar tavo paties smūgis, ar tai būtų kardas, kuriuo smogiama, ar žmogus, kuris smogia, ar tai būtų stovėsena, ar ritmas, jei tavo protas nors kokiu būdu blaškomas, tavo veiksmai pakriks, o tai reikš, jog būsi pakirstas. 18
Jei stovi priešais varžovą, tavo mintis sukasi tik apie jį. Neturėtum sutelkti minčių į save. Min ties uždarymas kūne – tai veiksmas, atliekamas tik treniruočių pradžioje, tik tol, kol žmogus yra naujokas. Protas gali būti sutelkiamas į kardą. Jei koncentruosi mąstymą į varžybų ritmą, mintys gali būti nukreiptos ir į jį. Jos gali būti sutelktos ir į tavo paties kardą, tačiau jei mintys nors vienoje šių vietų sustos, tu tapsi tik tuščias kevalas. Tu tikriausiai ir pats atsimeni tokių atvejų. Sakoma, jog tai gali būti pritaikoma budizmui. Budizme mes šį minties sustojimą vadiname klydimu. Mes sakome: „Liūdesys dėl susitaikymo su nemokšiškumu“.
įsigykite
knygą dabar