R o ma na s
Iš anglų kalbos vertė DARIUS KAUNELIS
PIRMAS SKYRIUS
Galiausiai jie įsodino Ričerį į automobilį ir nuvežė į motelį maždaug už pusantro kilometro, kur budintis tarnautojas jam davė kambarį, pasižymintį visu tuo, ko Ričeris ir tikėjosi, nes tokių kambarių buvo matęs gal tūkstantį. Kambaryje buvo sieninis kondicionierius, kuris įjungtas keltų tokį triukšmą, jog negalėtum miegoti, taigi ši aplinkybė viešbučio savininkui neabejotinai leidžia sutaupyti elektros sąskaita. Tais pačiais taupumo sumetimais visuose šviestuvuose švietė elektrą taupančios lemputės. Kilimas buvo trumpo plauko, po plovimo išdžiūvantis per kelias valandas, kad kambarį jau tą pačią dieną galėtų vėl išnuomoti. Beje, neatrodė, jog tas kilimas plaunamas pernelyg dažnai. Jis buvo tamsus ir raštuotas, taigi idealiai slepiantis dėmes. Tas pats pasakytina ir apie lovatiesę. Be jokios abejonės, dušo srovė bus silpna, žarna persisukusi, rankšluosčiai ploni, muilo gabalėlis mažas, o šampūnas – pigus. Baldai mediniai, tamsūs ir apibraižyti, televizorius mažas ir senas, o užuolaidos – pilkos nuo įsigėrusių dulkių. Visa kaip ir tikėtasi. Nieko, ko jis nebūtų matęs gal tūkstantį kartų. Bet vis tiek nyku.
6
LEE CHILD
Taigi dar prieš įsikišdamas raktą į kišenę jis apsigręžė ir išėjo pasidairyti į automobilių stovėjimo aikštelę. Oras buvo šaltas ir drėgnokas. Žiemos vidurys ir vakaro vidurys šiaurrytiniame Virdžinijos kampelyje. Netoliese tingiai teka Potomako upė. Už jos, rytuose, debesis apšviečia Kolumbijos apygardos žiburiai. Šalies sostinė, kurioje vyksta visi įmanomi ir neįmanomi dalykai. Jį atgabenęs automobilis jau tolo. Ričeris stebėjo, kaip migloje blėsta jo galinių žibintų šviesos. Po akimirkos jos išnyko; pasaulį vėl užvaldė tyla ir ramybė. Bet tik minutei. Pasirodė kitas automobilis, veržlus ir energingas, tarytum pats gerai žinotų, kur važiuoja. Jis pasuko tiesiai į aikštelę. Tai buvo klasikinis tamsios spalvos sedanas. Beveik neabejotinai vyriausybinis automobilis. Aikštelėje jis pasuko motelio priimamojo link, bet posūkio metu šviesos pluoštas užkliudė nejudantį Ričerio siluetą, ir automobilis persigalvojęs pajudėjo tiesiai jo kryptimi. Lankytojai. Tikslas nežinomas; naujiena, kurią jie atveža, bus arba gera, arba bloga. Automobilis sustojo lygiagrečiai pastatui, taip, kad Ričeris atsidūrė maždaug pusiaukelėje tarp jo ir savojo kambario, bokso ringo dydžio atviros erdvės viduryje. Iš automobilio išlipo du vyrai. Nepaisant žvarbos, jiedu vilkėjo berankoviais marškinėliais, baltais ir tampriai prigludusiais prie kūno, ir treningo kelnėmis, iš kokių sprinteriai iššoka likus sekundėms iki starto. Abu vyrai atrodė augesni nei metro aštuoniasdešimt penkių ir sverią daugiau nei po devyniasdešimt kilogramų. Smulkesni nei Ričeris, bet nedaug. Abu kariškiai. Tai buvo akivaizdu, juos išdavė šu-
N E S I D A I R Y K AT G A L
7
kuosenos. Joks civilis kirpėjas nebus toks pragmatiškas ir griežtas. Rinka šito netoleruotų. Vyras, sėdėjęs keleivio vietoje, apėjo automobilį iš priekio ir atsistojo petys petin su vairuotoju. Abu buvo apsiavę sportiniais bateliais, dideliais, baltais ir beformiais. Nė vienas pastaruoju metu nebuvo lankęsis Vidurio Rytuose. Nes neturėjo būdingo įdegio ir šviesesnių raukšlelių akių kampučiuose, akys neapsėstos nervingos įtampos. Abu jauni, turbūt nė vienam dar nestuktelėję trisdešimt. Ričeriui metų pakako, kad teoriškai galėtų būti jų tėvu. Turbūt žemesnio rango kariškiai, greičiau specialistai nei puskarininkiai, nes į pastaruosius nepanašūs išvaizda. Veidai nepakankamai protingi. Galima sakyti, priešingai – nykūs, be išraiškos. Atvažiavusysis keleivio vietoje prabilo pirmas: – Ar tu Džekas Ričeris? – Kas manęs ieško? – pasiteiravo Ričeris. – Mes. – O kas jūs tokie? – Mes tavo juridiniai patarėjai. Akivaizdu, kad jie nebuvo tie, kas sakėsi esą. Ričeris tai žinojo. Armijos teisininkai nevažinėja poromis ir nekvėpuoja pro burną. Šiedu buvo kažkas kita. Taigi naujiena greičiau bloga nei gera. Tokiu atveju visuomet geriausia veikti nedelsiant. Gana nesunku apsimesti supratus reikalą ir draugišką sveikinimo gestą kilstelint ranką pratęsti ir paversti triuškinamu žemyn nukreiptu smūgiu alkūne iš kairės esančiam vaikinui. Toliau sektų spyris dešine koja, tarytum siekiant sutraiškyti įsivaizduojamą tarakoną
8
LEE CHILD
ant sienos. Kojos atatrankos jėga suteikia kinetinės energijos tai pačiai alkūnei smogti kairiniu smūgiu dešinėje stovinčiam vaikinui į gerklę – vienas, du, trys, smūgis, spyris, smūgis, žaidimas baigtas. Tai gana lengva. Ir visuomet saugiausias sprendimas. Ričerio mantra: atsakomieji veiksmai pirma. Ypač jei esi vienas prieš du, kurių pusėje, šalia kiekybinės persvaros, yra ir jaunystė bei energija. Bet jis nebuvo tuo tikras. Bent jau nevisiškai. Kol kas ne. Ir negali sau leisti daryti tokio pobūdžio klaidų. Ne dabar. Ne šiomis aplinkybėmis. Jis susilaikė ir praleido galimo veiksmo akimirką. – Tad kokie jūsų patarimai teisiniais klausimais? – paklausė jis. – Savo nederamu elgesiu, – atsakė vienas iš jų, – sugadinai viso padalinio reputaciją. Karo lauko teismas nutarkuotų mus visus. Taigi tuojau pat dink iš miesto. Ir niekuomet nebegrįžk. – Niekas neminėjo karo lauko teismo. – Kol kas ne. Bet paminės. Todėl verčiau jo nelauk. – Aš esu įsipareigojęs neišvykti. – Jie tavęs iki šiol negalėjo surasti. Negalės ir dabar. Armija nenaudoja sekimo priemonių. Ir jokia sekimo priemonė tavęs vis vien nesusektų. Bent jau kol taip gyveni. Ričeris tylėjo. – Taigi toks būtų mūsų teisinis patarimas, – pasakė vienas iš atvykėlių. – Suprasta, – atsakė Ričeris. – Tau reikia padaryti šį tą daugiau, nei suprasti.
N E S I D A I R Y K AT G A L
9
– Tikrai? – Taip, ir mes tave tam papildomai motyvuojame. – Kokiu būdu? – Kiekvieną vakarą, kai rasime tave čia, suspardysime tau subinę. – Tikrai? – Pradedant nuo šio vakaro. Kad teisingai suprastum, kaip elgtis. – Esate kada nors pirkę elektrinį prietaisą? – paklausė Ričeris. – Kuo čia dėtas elektrinis prietaisas? – Kartą čiupinėjau vieną parduotuvėje. Ant jo nugarėlės buvo geltona etiketė. Ant jos parašyta, kad, jei netinkamai su juo elgsiesi, rizikuoji savo gyvybe ar sveikata. – Ir? – Įsivaizduokite, kad ant manęs užklijuota tokia pati geltona etiketė. – Mes tavęs nebijom, seni. „Seni.“ Ričeriui atmintyje iškilo jo tėvo atvaizdas. Saulėta diena, galbūt Okinavoje. Stenas Ričeris, gimęs Lakonijos miestelyje Naujajame Hampšyre, karinių jūrų pajėgų kapitonas, atliekantis tarnybą Japonijoje, gyvenantis su žmona ir dviem paaugliais sūnumis. Ričeris su broliu vadindavo jį „seniu“, ir jis išties atrodydavo senas, nors tuo metu jam turbūt buvo dešimčia metų mažiau nei Ričeriui dabar. – Apsisukite, – tarė Ričeris, – ir važiuokite, iš kur atvažiavę. Esate įklimpę mėšle virš savo galvų. – Mums atrodo kitaip.
10
LEE CHILD
– Aš iš to gyvenau, – perspėjo Ričeris. – Bet jūs patys tai žinote, ar ne? Tyla. – Aš moku visus judesius, – pridūrė Ričeris. – Kai kuriuos netgi pats sugalvojau. Tyla. Ričeris rankoje tebelaikė raktą nuo savo kambario. Pagrindinė taisyklė: nepulk žmogaus, kuris ką tik įėjo pro rakinamas duris. Raktų ryšulys geriau, bet net ir vienas raktas yra geras ginklas. Galvutę atremi į plaštaką, geležtę prakiši tarp rodomojo ir didžiojo pirštų ir štai – turi kuo puikiausią kastetą. Bet... jie dar tik žiopli vaikai. Nėra reikalo nepataisomai sudarkyti jų prekinę išvaizdą. Nereikia suplėšytų raumenų ir sulaužytų kaulų. Ričeris įsidėjo raktą į kišenę. Minkšti sportiniai bateliai, kuriuos jie avėjo, rodė, kad jo spardyti jie neketino. Niekas nieko nespardo baltais minkštapadžiais sportiniais bateliais. Beprasmiška. Nebent už savo smūgius jie norėtų gauti įskaitinių taškų. Kaip kuriame nors iš tų „parodomųjų“ kovos menų, kurių pavadinimai primena patiekalus iš kinų maisto restorano meniu. Tekvondo ir panašūs. Viskas labai gražu olimpinėse žaidynėse, bet gatvėje – beviltiška. Pakelti koją kaip šuniui prie hidranto – tai tas pats, kas prašytis į kailį. Prašytis, kad būtum pargriautas ir prispardytas iki sąmonės netekimo. Ar šie vaikinai bent jau tai nutuokia? Ar jie užmetė akį į jo kojas? Ričeris avėjo sunkius batus, patogius ir patikimus. Pirko juos Pietų Dakotoje. Ketino avėti visą žiemą.
N E S I D A I R Y K AT G A L
11
– Einu į vidų, – pasakė jis. Jie atsakė tyla. – Labanakt, – pridūrė Ričeris. Tyla. Ričeris pasisuko ir žengė pusę žingsnio atgal, durų link, plastišku judesiu atlikdamas ketvirtį apsisukimo pečiais ir visu kūnu, ir vaikinai, kaip jis ir tikėjosi, pajudėjo jo link greičiau, nei judėjo jis, spontaniškai ir nevalingai, pasirengę jį čiupti. Vyras leido jiems artėti, kad jų kūnai įgytų inercijos, o tuomet lyg spyruoklė atsisuko tą ketvirtį apsisukimo atgal ir po akimirkos pajudėjo jų link taip pat greitai kaip ir jie į jį, jo šimtas penkiolika kilogramų pasirengę kaktomuša susidurti su jų šimtu aštuoniasdešimčia. Tęsdamas sukinį, jis kaire ranka smogė tolimą smūgį kairėje esančiam vyrukui. Smūgis buvo stiprus ir kliuvo ten, kur Ričeris ir tikėjosi, – į ausį. Vyruko galva švystelėjo į šalį, trenkėsi jo palydovui į petį, o prie pastarojo smakro jau artinosi Ričerio dešinys smūgis kabliu iš apačios. Jis pavyko puikiai: dešinėje stovėjusio vaikino galva loštelėjo atgal, paskui metėsi pirmyn panašiai kaip jo bičiulio galva, sulingavo į šalis, ir beveik tą pačią sekundę. Judėjo tarytum lėlės marionetės, lėlininkui nusičiaudėjus. Abu vyrukai išsilaikė ant kojų. Kairysis svirduliavo lyg stovėdamas ant denio per audrą, o dešinysis žengė porą netvirtų žingsnių atgal. Pirmojo vyro masės centras atsidūrė virš jo kulnų, taigi torsas tapo atviras ir neapsaugotas. Ričeris dešine ranka tiksliai lyg beisbolo lazda kirto jam į saulės rezginį, pakankamai smarkiai, kad laikinai atimtų galimybę kvėpuoti, tačiau ne taip stipriai, kad sukeltų ilgalaikius neurologinius pažeidimus. Vaikinas klestelėjo ant žemės, susilenkė dvilinkas ir apkabino savo
12
LEE CHILD
kelius. Ričeris žengė jam pro šalį link dešinėje buvusio vaikino, kuris jau spėjo truputį atsitokėti ir pats smogė nevikrų smūgį dešine ranka. Ričeris kairiuoju dilbiu nubloškė jo kumštį šalin ir vėl „chirurginiu dūriu“ smogė į saulės rezginį. Antrasis vaikinas susilenkė dvilinkas, lygiai kaip ir pirmasis. Po to liko nesunkus darbas – pakėlus nuo žolės pastatyti juos taip, kad jų veidai žiūrėtų reikiama kryptimi, ir tuomet spyriu padu į nugaras pastūmėti juos automobilio link – pirma vieną, paskui antrą. Vyrukai galvomis trenkėsi į automobilio dureles, gana smarkiai, ir susmuko prie automobilio ant žemės. Durelėse liko po nedidelį įlenkimą. Ten jie ir liko gulėti sunkiai alsuodami, dar nepraradę sąmonės. Vakarykščius įvykius ryte jiems primins įlenktos durelės ir galvos skausmas. Pradžiai tiek. Gailestinga, įvertinant aplinkybes. Maloninga. Apgalvota. Netgi švelnu. Senis. Pakankamai senas, kad būčiau jų tėvas. Tuo metu Ričeris Virdžinijos valstijoje dar nebuvo praleidęs nė trijų valandų.
ANTRAS SKYRIUS
Pagaliau kelionė iš Pietų Dakotos sniegynų pasiekė finišą. Buvo ji anaiptol ne trumpa. Ričeris dukart įstrigo Nebraskoje, o ir pats judėjimas buvo lėtas. Misūryje teko ilgai tykoti automobilio, kol pasitaikė sidabrinės spalvos fordas, vairuojamas kaulėto vyro, kuris be paliovos plepėjo nuo pat Kanzaso miesto iki Kolumbijos ir tik tuomet užsičiaupė. Ilinojuje pasitaikė greitas juodas poršė, kuris, Ričerio manymu, buvo vogtas, o jiems sustojus pailsėti prisistatė du vyrai su peiliais. Jie norėjo pinigų; dabar Ričeris buvo linkęs manyti, kad tie vyrukai tebėra ligoninėje. Indianoje dvi dienas nesisekė pasistūmėti nė kilometro, kol galiausiai pavyko susistabdyti aplamdytą mėlyną kadilaką, kurį lėtai vairavo orus senyvas džentelmenas tokio paties mėlynumo kaip ir automobilis peteliške. Ohajo valstijoje teko keturias dienas praleisti mažame miestelyje, kol pasisekė „susižvejoti“ raudoną pikapą „Silverado“, kuriuo važiavo jauna sutuoktinių pora su šunimi, besitikinti kur nors susirasti darbą. Ričerio nuomone, porelę tikriausiai lydės sėkmė, o šuniui darbo vietą susirasti bus sudėtingiau. Tai buvo didelis žioplas maišytos veislės šuo, apie ketverių metų amžiaus, toks patiklus ir draugiškas. Be kita ko, jis noriai dalijosi savo kailiu, nors buvo žiemos vidurys. Kelionės pabaigoje Ričerį apgaubė gelsva plaukų migla.
14
LEE CHILD
Tuomet – nelogiška kilpa į rytus, į Pensilvaniją, bet tai buvo vienintelė kryptis, kuria Ričeriui pavyko susistabdyti automobilį. Vieną dieną jis praleido netoli Pitsbergo, kitą palei Jorką, tuomet dvidešimtmetis juodaodis jaunuolis baltu trisdešimtmečiu biuiku padėjo jam pasiekti Baltimorę Merilando valstijoje. Taigi apibendrinant galima sakyti, kad kelionė buvo išties lėta. Tačiau nuo Baltimorės reikalai pasitaisė. Baltimorė „apžergusi“ I-95 plentą, o Kolumbijos apygarda faktiškai yra kita stotelė pietuose, ir toji Virdžinijos valstijos dalis, kurioje buvo Ričerio kelionės tikslas, iš esmės Kolumbijos apygardos ribose, ne ką labiau į vakarus nuo Arlingtono kapinių, nei Baltieji rūmai stūkso nuo jų į rytus. Kelią iš Baltimorės į Kolumbijos apygardą Ričeris įveikė autobusu; išlipo šalia „Union Station“ stoties ir nužingsniavo K gatve Vašingtono žiedo link, tuomet 23-iąja gatve pasuko prie Linkolno memorialo, paskui per tiltą – kapinių link. Prie kapinių vartų buvo autobusų stotelė. Vietinių maršrutų, skirtų daugiausia sodininkams. Ričerio kelionės galutinis tikslas – vieta, vadinama Uolų upe, – vienas iš daugelio tokį vardą turinčių regiono objektų, nes ko jau ko, o uolų ir upokšnių čia netrūksta. Gyventojai šioje vietoje mėgsta gyventi gana atsiskyrėliškai ir nepasižymi ypatinga fantazija suteikiant vardus aplinkos elementams. Suprantama, tomis purvo, bridžų ir perukų dienomis čia buvo mažytis kolonijos kaimelis, vėliau tapęs sankryža, pasimetusia šimtuose kvadratinių kilometrų brangių namų ir pigių biurų kvartalų. Ričeris žvelgė pro autobuso langą, stebėjo pažįstamas aplinkos detales, mintyse registravo pastebėtus pokyčius ir laukė.
N E S I D A I R Y K AT G A L
15
Jo kelionės tikslas buvo tvirtai suręstas pastatas, maždaug prieš šešiasdešimt metų kažkokiu seniai pamirštu tikslu pastatytas netoliese įsikūrusio Gynybos departamento iniciatyva. Prabėgus gal keturiasdešimčiai metų jį panoro įsigyti karo policija, kaip vėliau paaiškėjo, per klaidą. Kažkoks pareigūnas pagalvojo, jog toji vietovė yra kita Uolų upė. Bet karo policija vis tiek tą pastatą nupirko. Ilgai jis stovėjo tuščias, kol buvo apsispręsta jį paversti naujai suformuoto 110-ojo specialiojo karo policijos padalinio būstine. Tai labiausiai su namais besisiejantis objektas, kokį tik Ričeriui buvo tekę turėti. Iš autobuso jis išlipo už dviejų kvartalų, prie sankryžos, papėdėje lėkštos kalvos, į kurią jis kadaise nuolat vaikščiodavo pėsčiomis. Aukštyn vedanti gatvė buvo trijų juostų, aptrupėjusio betono šaligatviais ir specialiai padarytose angose augančiais senyvais medžiais. Pastatas stūksojo kairėje gatvės pusėje, erdvioje aikštelėje, pasislėpęs už aukštos mūrinės tvoros. Pro tvoros viršų buvo matyti tik jo stogas, dengtas pilkomis čerpėmis, iš šiaurės apaugęs samanomis. Įvažiavimas iš trijuostės gatvės vedė pro angą aukštojoje tvoroje ar sienoje, abipus aprėmintą plytų kolonomis, kurios Ričerio laikais turėjo tik dekoratyvinę funkciją. Dabar prie šių kolonų pritvirtinti vartai, pagaminti iš sunkių plieno lakštų ir su plieniniais ratukais, kurie sename asfalte buvo išmalę puslankio formos vėžes. Teoriškai gal ir saugumo elementas, bet ne praktiškai, nes vartai buvo atviri. Viduje, išsyk už vartų linijos, stovėjo sargybos būdelė, kurios taip pat anksčiau nebuvo. Joje sėdėjo eilinis naujokėlis, dėvintis naują kovinę armijos uniformą, kuri, marga ir
16
LEE CHILD
apsmukusi, Ričerio nuomone, labiau priminė ne uniformą, o pižamą. Vėlyva popietė pamažu virto ankstyva pavakare; dienos šviesa blėso. Ričeris stabtelėjo prie būdelės, o į klausiamą sargybinio žvilgsnį atsakė taip: – Atvykau pasimatyti su jūsų vadove. – Turite omenyje majorę Turner? – O kiek viršininkų jūs turite? – paklausė Ričeris. – Tik vieną, pone. – Vardu Suzana? – Taip, pone. Teisingai. Majorė Suzana Turner, pone. – Jos man reikia. – Kokią pavardę jai nurodyti? – Ričeris. – Koks jūsų reikalo pobūdis? – Asmeniškas. – Palaukite minutėlę, pone. – Vaikinas pakėlė telefono ragelį ir paskambino. Ponas Ričeris nori pasimatyti su majore Turner. Pokalbis užtruko gerokai ilgiau, nei Ričeris tikėjosi. Po kurio laiko vaikinas pridengė ragelio mikrofoną delnu ir paklausė: – Ar jūs tas pats Ričeris, kuris seniau čia buvo viršininkas? Majoras Džekas Ričeris? – Taip, – atsakė Ričeris. – Ir jūs kalbėjotės su majore Turner telefonu iš Pietų Dakotos? – Taip, – atsakė Ričeris. Vaikinas du kartus kažką patvirtino telefonu ir kurį laiką klausėsi. Tuomet padėjo ragelį ir pasakė:
N E S I D A I R Y K AT G A L
17
– Prašome, pone. – Jis pradėjo aiškinti, kur reikia eiti ir kur sukti, tačiau netrukus susivokęs prikando liežuvį. – Manau, jūs pats viską puikiai žinote. – Manau, kad taip, – atsakė Ričeris. Paėjėjęs gal dešimtį žingsnių, staiga išgirdo girgždesį sau už nugaros. Stabtelėjęs pažvelgė atgal. Jis išvydo beužsiveriančius vartus.
Priešakyje dunksantis pastatas buvo klasikinis šeštojo dešimt mečio Gynybos departamento architektūros pavyzdys. Ilgas ir žemas, dviejų aukštų, iš plytų ir akmens, stogas čerpių, žali metaliniai langų rėmai, žali vamzdiniai turėklai prie išorinių laiptų. Šeštasis dešimtmetis buvo Gynybos departamento aukso amžius. Biudžetas didžiulis. Sausumos armija, jūrų laivynas, oro pajėgos, jūrų pėstininkų korpusas gaudavo ko tik panorėję. Ir dar daugiau. Automobilių stovėjimo aikštelėje buvo pilna automobilių. Kai kurie – armijos sedanai, klasikiniai, tamsūs ir gerokai pavažinėti. Matėsi ir asmeninių automobilių, ryškesnių spalvų, bet daugiausia senesnių. Stovėjo ir vienišas tamsiai žalios ir juodos spalvų „Humvee“, didžiulis ir grėsmingai atrodantis šalia mažo raudono dviviečio sportinuko. Ričeriui dingtelėjo, ar tik dvivietis nebus Suzanos Turner. Labai gali būti. Kalbantis su ja telefonu, jam ji pasirodė moteris, galinti mėgti tokius žaisliukus. Ričeris įveikė keletą akmeninių laiptų iki pagrindinio įėjimo. Tie patys laiptai, tos pačios durys, tik nuo jo vadovavimo laikų perdažytos. Tikriausiai net ne vieną kartą. Armija turi užtektinai
18
LEE CHILD
dažų ir visuomet noriai juos naudoja. Viduje viskas atrodė daug maž taip pat, kaip ir anuomet. Akmeniniai laiptai suko į dešinę ir iš vestibiulio vedė į antrą aukštą, kairėje stovėjo priimamojo staliukas. Už jo vestibiulis siaurėjo ir virto koridoriumi, besidriekiančiu per visą pastato ilgį, su virtine durų kairėje ir dešinėje. Visos durys buvo su raštuoto stiklo langais, tačiau šviesos koridoriuje buvo įjungtos. Buvo žiema, todėl pastate nuolatos tvyrojo prieblanda. Prie priimamojo stalelio sėdėjo moteris ta pačia karo lauko pižama kaip ir vaikinas prie vartų, tik su seržanto juostelėmis ant kortelės, prisegtos krūtinės viduryje. Tarytum taikinio centras, dingtelėjo Ričeriui. Vienas, du, trys, ugnis. Jam daug labiau patiko senoji miško spalvų kovinė uniforma. Moteris buvo juodaodė ir neatrodė laiminga išvydusi lankytoją. Ji buvo aiškiai dėl kažko susijaudinusi. – Džekas Ričeris pas majorę Turner, – prisistatė jis. Moteris porą kartų mėgino kažką rišlaus išspausti pro lūpas, tačiau po neilgų pastangų pasidavė, tarytum nerasdama reikiamų žodžių. Galiausiai teįstengė pasakyti: – Geriau pats lipkit aukštyn, į jos kabinetą. Žinote, kur jis yra? Ričeris linktelėjo. Jis tikrai žinojo, kur tas kabinetas. Kadaise tai buvo jo kabinetas. – Dėkui, seržante, – pasakė jis ir užlipo laiptais aukštyn. Tos pačios nutrintos akmeninės pakopos, tie patys metaliniai turėklai. Lipo tais laiptais tūkstantį kartų. Laiptai padaro vieną 180 laipsnių posūkį ir baigiasi tiesiai virš vestibiulio centro ilgo an-
N E S I D A I R Y K AT G A L
19
trojo aukšto koridoriaus gale. Šiame koridoriuje taip pat degė šviesos. Kabinetų durys koridoriaus kairėje ir dešinėje buvo tokios pačios ir tokiais pat raštuoto stiklo langais kaip ir pirmajame aukšte. Jo kabinetas yra trečiasis iš kairės. Tiksliau, ne jo, o Suzanos Turner. Jis pasitikrino, ar marškiniai neišsipešę iš kelnių, ir pirštais brūkštelėjo plaukus. Nenumanė, ką ketina jai pasakyti. Jam patiko telefonu girdėtas jos balsas. Tai buvo viskas, ką jis apie šią moterį žinojo. Bet juto, kad už tų durų sėdi įdomi asmenybė. Jam norėjosi su ja susitikti. Nei daugiau, nei mažiau. Jis žengė du žingsnius ir sustojo. Ji tikriausiai pagalvos, kad jis išprotėjo. Bet nerizikuosi – nelaimėsi. Jis sau pačiam gūžtelėjo pečiais ir vėl žengė į priekį. Trečios durys kairėje. Tos pačios kaip anksčiau, tik perdažytos. Apačioje vientisos, viršuje stiklas, kurio juostuotas raštas viduje esantį vaizdą iškraipo ir supjausto vertikaliai. Ant sienos netoli rankenos pritaisyta tipiška įstaigose naudojama lentelė su užrašu „Maj. S. R. Turner, vadovė“. Lentelė buvo naujo pavyzdžio. Ričerio laikais jo vardas buvo naudojant trafaretą dažais užpurkštas ant medinės lentelės ir pridengtas stiklu, o tekstas dar lakoniškesnis: „Maj. Ričeris, CO.“ Jis pasibeldė. Viduje pasigirdo negarsus ir neaiškus tarstelėjimas; tai galėjo būti ir „įeikite“. Taigi Ričeris atsikvėpė ir, atidaręs duris, žengė į vidų. Tikėjosi pamatyti daug permainų. Bet taip nebuvo. Tas pats linoleumas ant grindų, nupoliruotas iki matinio blizgesio ir ne-
20
LEE CHILD
benusakomos spalvos. Stalas irgi tas pats, plieninis lyg karo laivas, nudažytas, tačiau šen bei ten pro nutrintus dažus blizgėjo metalo lopai, su įrantais, padarytais vieno vaikino galvos, kurią vadovavimo pabaigoje Ričeriui teko į tą stalą padaužyti. Kėdės taip pat tos pačios, tiek vienoje stalo pusėje, tiek kitoje – utilitariniai amžiaus vidurio baldai, kuriuos nūnai būtų galima brangiai parduoti kokioje nors Niujorko ar San Fransisko hipsterių parduotuvėje. Tos pačios ir bylų lentynos, ir šviestuvas – dailiai išlenkta balto stiklo taurė, kybanti ant trijų plonų grandinėlių. Pokyčiai daugiausia buvo prognozuojami ir nulemti neišvengiamos laiko tėkmės. Ant stalo, kur anksčiau stovėjo vienas senas juodas sunkus rotacinis telefonas, dabar matėsi trys telefonai belaidžiais rageliais. Ten, kur anksčiau gulinėjo padėklai gaunamiems ir siunčiamiems laiškams bei apskritai voliojosi šūsnys popierių, stovėjo du kompiuteriai – stalinis ir nešiojamasis. Naujas, pasaulio politines realijas atspindintis buvo ir žemėlapis ant sienos; stalinės lempos rėmas buvo ryškios šleikščiai žalios spalvos, su šiuolaikine energiją taupančia fluorescencine lempute. Pažanga, netgi Armijos departamente. Tiktai du dalykai kabinete buvo netikėti ir neplanuoti. Pirma, už stalo sėdintis asmuo buvo ne majoras, o pulkininkas leitenantas. Antra, tai buvo ne moteris, o vyras.
TREČIAS SKYRIUS
Žmogus už stalo dėvėjo tokią pačią karo lauko pižamą kaip ir visi kiti, bet ant jo ji atrodė dar blogiau. Kaip klouno drabužis ar Helovino kostiumas. Ne todėl, kad tas žmogus būtų koks beformis, bet todėl, kad atrodė itin rimtas, „valdininkiškas“, tiesiog priaugęs prie stalo. Tarytum jo pagrindinis ginklas būtų išstumiamas pieštukas, o ne automatas M16. Jis dėvėjo akinius plieniniais rėmeliais, o jo plieno pilkumo plaukai buvo nukirpti ir sušukuoti kaip mokinuko. Juostelės ir ženklai ant jo uniformos rodė, kad jis yra Jungtinių Amerikos Valstijų armijos pulkininkas leitenantas, o jo pavardė – Morganas. – Atleiskite, pulkininke, – prabilo Ričeris. – Aš ieškojau majorės Turner. – Sėskite, pone Ričeri, – paragino žmogus pavarde Morganas. Autoritetas yra retas ir geras dalykas, kariškių labai vertinamas. Vyras pavarde Morganas jo turėjo užtektinai. Lygiai kaip plaukai ir akiniai, jo balsas taip pat buvo plieninis. Jokio tuščiažodžiavimo, emocijų ar spaudimo. Tik aiškus suvokimas, kad visi racionaliai mąstantys žmonės darys tai, ką jis jiems sako, nes alternatyvos praktiškai nėra.
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR